Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

atsakovei I. G., atsakovės atstovams advokatei Astai Jakštienei, advokatui Giedriui Baziuliui,

viešajame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vlantana“ ieškinį atsakovei I. G. dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1) I. G. reikalavimus uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vlantana“ teiktus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijai (toliau – Darbo ginčų komisija) ir patenkintus darbo ginčų komisijos 2022 m. kovo 16 d. sprendimu, darbo byloje Nr. APS-109-2540/2022, atmesti visiškai;

2) pripažinti, kad I. G. 2012 m. sausio 30 d. sutartis Nr. 1579 su UAB „Vlantana“ pasibaigė 2022 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu;

3) teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2022 m. kovo 16 d. sprendimą, darbo byloje Nr. APS-109-2540/2022, laikyti netekusiu galios;

4) priteisti ieškovei UAB „Vlantana“ iš atsakovės I. G. visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad Darbo ginčų komisija išnagrinėjo darbo bylą Nr. APS-109-2540/2022 pagal I. G. prašymą darbdaviui UAB „Vlantana“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei negrąžinimo į darbą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki Darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos priteisimo, piniginės kompensacijos atsižvelgiant į darbo santykių trukmę priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo. Darbo ginčų komisija 2022 m. kovo 16 d. sprendimu I. G. prašymą patenkinti iš dalies:

1. Pripažino, kad 2012 m. sausio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1579 tarp I. G. ir UAB „Vlantana“ 2022 m. sausio 26 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu nutraukta neteisėtai.

2. Konstatavo, kad 2012 m. sausio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1579 tarp I. G. ir UAB „Vlantana“ nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu pagal DK 218 straipsnio 6 dalį, atleidimo data laikant Darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo dieną – 2022 m. balandžio 16 d.

3. Išieškojo iš UAB „Vlantana“ darbuotojai I. G. 2 431,76 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2022 m. sausio 27 d. iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos 2022 m. kovo 16 d. Nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos 2022 m. kovo 17 d. iki Darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, išieškojo po 1 519,85 Eur (neatskaičius mokesčių) ieškovės vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną priverstinės pravaikštos mėnesį.

4. Išieškojo iš UAB „Vlantana“ darbuotojai I. G. penkių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją – 7 599,24 Eur (neatskaičius mokesčių).

5. I. G. reikalavimą UAB „Vlantana“ dėl 1 000 Eur neturtinės žalos išieškojimo atmetė.

6. I. G. reikalavimą UAB „Vlantana“ dėl dalies sprendimo, neviršijančio vieno mėnesio ieškovės I. G. vidutinio darbo užmokesčio atmetė.

Nurodo, kad Darbo ginčų komisija vienpusiškai ir subjektyviai vertino byloje esančius įrodymus. Mano, kad atsakovė pareikšdama prašymą Darbo ginčų komisijai turėjo tik turtinį interesą, kad jai iš darbdavio būtų išieškoma ženkli pinigų sumą. Atsakovė siekdama pasipelnyti sąmoningai sukūrė (inscenizavo) tokią ginčo situaciją, kai darbo dienos pradžioje pateikiamas prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo, o darbdaviui jį patenkinus, darbo dienos pabaigoje bandoma jį atšaukti, turint tikslą išsireikalauti iš darbdavio pinigų. Pažymėjo, kad nors atsakovė nurodė, kad pas darbdavį yra išdirbusi 10 metų, tačiau prašyme nenurodė jokių argumentų, kad jai buvo sukurtos netinkamos darbo sąlygos, kad su ja būtų netinkamai atsiskaityta. Prašymas buvo grindžiamas vienos dienos įvykiais, kai atsakovė 2022 m. sausio 26 d. pateikusi prašymą tą pačią dieną atleisti ją iš darbo ir darbdaviui šį prašymą patenkinus, tą pačią dieną, atsakovė darbo dienos pabaigoje nusiuntė ieškovės vadovei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo atšaukimo. Nurodo, kad darbo sutartis su atsakove sudaryta 2012 m. sausio 30 d., pagal kurią ji buvo įdarbinta (duomenys neskelbtini) pareigose. Darbo sutartis nutraukta 2022 m. sausio 26 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šį faktą patvirtina pačios atsakovės užpildytas 2022 m. sausio 26 d. prašymas atleisti iš darbo, taip pat darbo sutartyje uždėtas parašas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nurodė, kad nuo įdarbinimo pradžios didžiąją laiko dalį atsakovė dirbo neturėdama tiesioginio vadovo, kuriam būtų reguliariai atskaitinga. Atsakovės pagrindinės darbo funkcijos buvo vesti (duomenys neskelbtini) apskaitą; užtikrinti (duomenys neskelbtini) esančių materialinių vertybių ir prekių saugojimą; (duomenys neskelbtini) prekes bei vykdyti kompiuterinę apskaitą; tvarkyti prekių priėmimo - išdavimo dokumentus; atlikti (duomenys neskelbtini) materialinių vertybių inventorizaciją; palaikyti tvarką ir švarą (duomenys neskelbtini) ir kt. 2021 metais ieškovė įsteigė naują už (duomenys neskelbtini) atsakingo vadovo poziciją ir sunkiasvorių transporto priemonių detalių tiekimo vadovu 2021 m. lapkričio 15 d. priėmė dirbti M. K., kuriam tapo atsakingi ir atskaitingi visi (duomenys neskelbtini) dirbantys darbuotojai, tame tarpe ir atsakovė. Šia nauja tvarka ir atskaitomybe buvo nepatenkinta atsakovė, apie šį nepasitenkinimą ne kartą sakė kartu dirbusiam tiekimo vadybininkui Ž. B.. Nurodė, kad atsakovė turėjo lūkestį dirbti (duomenys neskelbtini) vadove. Atsakovės nepasitenkinimas pasikeitusia situacija taip pat buvo aiškiai išreikštas bendraujant su tiesioginiu vadovu M. K., nerodant jam pagarbos, nemandagiai bendraujant bei nevykdant pavedimų. Ieškovo generalinė direktorė Sabina Chochrina 2022 m. sausio 26 d paskambino atsakovei ir pasikvietė ateiti pas save į kabinetą pasikalbėti. Nurodė, kad susitikimas buvo iš anksto planuotas ir turėjo kelis aspektus, visų pirma, ieškovės vadovė generalinės direktorės pareigas pradėjo eiti nuo 2021 m. spalio mėnesio ir nuo to laiko vykdė reguliarius susitikimus su darbuotojais, kurių metu tiek prisistatydavo pati, kaip naujoji vadovė, tiek ir pasikalbėdavo apie darbuotojo darbą, lūkesčius, pareigas taip pat ir probleminius aspektus (jeigu tokių būdavo). S. Chochrinos ir atsakovės susitikimo metu daugiau žmonių kabinete nebuvo, atsakovė bendravo pakankamai nenoriai. Ieškovės generalinei direktorei pardėjus kalbą apie atsakovės netaktišką bendravimą su tiesioginiu vadovu M. K. bei apie jo išsakytas pretenzijas dėl jos darbo funkcijų nevykdymo, atsakovė griežtai ir kategoriškai pareiškė, kad yra apsisprendusi išeiti iš darbo. Ieškovės vadovė bandė aiškintis tokio atsakovės nepasitenkinimo aplinkybes, tačiau atsakovė į klausimus atsakinėjo labai abstrakčiai, nurodydama, kad ji nepatenkinta darbo organizavimo tvarka, kad atsiradus naujam vadovui padaugėjo darbo, o darbo užmokestis nepadidėjo. Ieškovė vadovė S. Chochrina jai atsakė, kad jeigu atsakovė nori išeiti iš darbo, šiuos klausimus tvarko personalo skyrius. Po nurodyto turinio pokalbio atsakovė išėjo iš kabineto ir nuėjo į personalo skyrių parašyti prašymo. Dėl išėjimo iš darbo atsakovė bendravo su personalo vadove J. D.. Ieškovė, vykdydama atsakovės prašymą, tą pačią 2022 m. sausio 26 dieną, 11.40 val. pateikė pranešimą SODRAI dėl darbo sutarties nutraukimo su atsakove. Atsakovė tą pačią dieną, t. y. 2022 m. sausio 26 d., 16.15 val. ieškovės generalinei direktorei išsiuntė elektroninį laišką dėl prašymo atleisti iš darbo atšaukimo, kuriame nurodė, kad atsakovė prašymą pasirašė ne savo noru, kad buvo priversta pasirašyti darant psichologinį spaudimą ir grasinant apšmeižti. Ieškovės generalinė direktorė 2022 m. sausio 26 d., 17.49 val. atsakydama atsakovei el. laišku atsisakė tenkinti prašymą, nurodydama, kad DK 55 straipsnio 2 dalis nenumato darbuotojui atšaukti prašymą atleisti iš pareigų, jeigu atšaukimo metu prašymas atleisti iš pareigų yra patenkintas. Atsakovė tą pačią dieną, 17.20 val., atvykusi į darbdavio teritoriją pagal atsiskaitymo lapelį grąžino darbo priemones (telefoną, darbuotojo pažymėjimą). Ieškovė mano, kad darbo byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovės valia nutraukti darbo sutartį galėjo būti įtakota. Pažymėjo, kad aplinkybę, jog prašymą atleisti iš darbo atsakovė surašė ant iš anksto atspausdintos formos, negali būti vertinama, kad atsakovės valia buvo įtakota darbdavio. Atsakovė savo ranka nurodė ir savo vardą, pavardę, gimimo datą, telefono numerį, prašymo datą, datą, nuo kurios prašoma atleisti iš darbo, vardą, pavardę, parašą. Atsakovė savarankiškai užpildė esminę darbo sutarties nutraukimui savo noru informaciją. Pažymėjo, kad atsakovė ne tik užpildė ir pateikė prašymą atleisti iš darbo, bet taip pat pasirašė darbo sutartį, kurioje nurodytas jos atleidimo pagrindas. Darbo bylos nagrinėjimo metu atsakovė pripažino ir neginčijo, kad abu nurodytus dokumentus užpildė ir pasirašė ji pati. Nurodė, kad nesutinka su atsakovės teiginiais Darbo ginčo komisijoje, kad pokalbio su ieškovės generaline direktore metu, atsakovė buvo informuota, kad yra sekama ir klausomasi jos pokalbių. Tokius teiginius laiko niekaip nepagrįstus, nes atsakovė taip ir nenurodė, dėl kokios žalos ji neva buvo verčiama prisipažinti. Nurodė, kad apsaugos ir prevencijos skyrius yra atsakingas už teritorijos apsaugą ir saugumą, jokių papildomų funkcijų šis skyrius neturi. Atsakovė pateikusi prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, savanoriškai paliko darbo vietą. Nors 2022 m. sausio 26 d. atsakovė faktiškai nedirbo, buhalterija darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėjo visą darbo dieną ir ši diena atsakovei buvo apmokėta. Pažymėjo, kad pagal susidariusią situaciją atsakovei pateikus prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo savo noru ir ieškovei šį prašymą patenkinus, atsakovės teisė atšaukti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo negali būti realizuojama ir įgyvendinama. Atsakovė buvo atleista iš darbo 2022 m. sausio 26 d., 11.40 val. persiunčiant pranešimą Sodrai apie darbo santykių pasibaigė. Tą pačią dieną atsakovei buvo pervestas galutinis atsiskaitymas, todėl atsakovė 16:15 val. elektroniniu paštu persiųstas darbo sutarties nutraukimo atšaukimas negalėjo būti tenkintas ir įvykdytas. Atsakovė atšaukimą pateikė gana vėlai, tik 16.15 val. Mano, kad atsakovė dirbtinai sukūrė situaciją dėl tariamo darbdavio psichologinio smurto naudojimo, darbdaviui buvo nepagrįstai perkeliama pareiga įrodinėti, kad darbuotojo valia nutraukti darbo santykius nebuvo įtakota.

Ieškovės atstovas advokatas Vaidas Paulauskas teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad atsakovė priešieškinio nepateikė, neturi būti nagrinėjamos aplinkybės ir reikalavimai dėl kurių nėra pareikšto darbuotojo reikalavimo ir jie nėra aiškiai suformuluoti jokiame procesiniame dokumente. Šiuo atveju, nesuformulavusi jokio savarankiško reikalavimo, atsakovė prašo, kad teismas perimtų jos kaip bylos šalies įrodinėjimo pareigą ir įvertintų aplinkybes dėl kurių nėra pareikšto jokio reikalavimo. Jei atsakovė būtų pateikusi priešieškinį, ieškovė būtų galėjusi susipažinti su nurodytais argumentais ir pateikti atsiliepimą. Mano, kad byloje įrodyta, kad atsakovė laisva valia parašė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, o vėliau, turėdama daug bylinėjimosi teismuose patirties (būdama patyrusia bylininke) sukūrė (inscenizavo) tokią ginčo situaciją, kai darbo dienos pradžioje pateikiamas prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo, o darbdaviui jį patenkinus, darbo dienos pabaigoje bandoma jį atšaukti, turint tikslą inicijuoti ginčo procesą ir išsireikalauti iš darbdavio pinigų. Šį teiginį įrodo aplinkybės, kad atsakovė ieškovės statusu dalyvavo ne vienoje nagrinėjamoje civilinėje byloje, be profesionalaus teisininko pagalbos parengė ir EPP sistemą įkėlė 39 procesinius dokumentus. Nurodo, kad nebuvo atsakyta, kodėl atsakovė, pasirašiusi prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, jo atšaukimą pateikė tik vakare, nors dienos metu pasirašytinai grąžino darbo priemones. Atsakovė atsisakė paaiškinti, ką ji veikė visą tą dieną. Pažymėjo, kad tik bylos nagrinėjimo eigoje atsakovė pradėjo kelti klausimus dėl tariamai nesumokėto darbo užmokesčio, tariamai neteisingai apskaityto darbo laiko, nors kaip pati patvirtino per 10 metų darbo UAB „Vlantana“ laikotarpį dėl to nereiškė darbdaviui jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų. Mano, kad atsakovės veiksmai iš ryto pateikti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, darbdaviui jau patenkinus prašymą, bandant jį atšaukti, yra atsakovės bylinėjimosi patirties išdava, leidusi atsakovei sukurti ginčo situaciją su tikslu reikalauti iš darbdavio pinigų. Mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių, nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovės atžvilgiu buvo naudotas psichologinis spaudimas nutraukti darbo sutartį. Pažymėjo, kad atsakovės nurodytos aplinkybės apie pokalbį direktorės kabinete yra nenuoseklūs, Darbo ginčo komisijos posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad S. S. iš matymo gerai nepažįsta. Akcentavo, kad atsakovė viso proceso metu teigė, kad dokumentus pildė generalinės direktorės kabinete, be akinių (t. y. blogai matydama), didelio susijaudinimo būsenos, tačiau vertinant aukščiau pateikto prašymo rašyseną, matosi, visi duomenys surašyti gražia forma, nepanašu, kad prašymą pildęs asmuo blogai matė eilutes, kuriose reikėjo rašyti arba informaciją, nurodančią, kokius duomenis reikia užpildyti. Mano, kad tiek liudytojos J. D. įrašas darbo sutartyje, tiek ir pačios atsakovės užpildyti dokumentai, atsakovės elgesys po dokumentų pateikimo, patvirtina, kad atsakovė ryte personalo skyriuje pateikusi prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo ir pasirašiusi darbo sutartyje, dienos pabaigoje persigalvojo ir inscenizavo darbo sutarties nutraukimo atšaukimą tariamai dėl patirto psichologinio spaudimo. Pažymėjo, kad liudytojai M. K., J. D., Ž. B. apklausiami Darbo ginčų komisijoje, R. V. patvirtino, kad Sabinai Chochrinai pradėjus eiti generalinės direktorės pareigas ji aktyviai bendravo su darbuotojais tiek pasikviesdama juos į kabinetą, tiek ir lankydamasi jų darbo vietoje. Nurodė, kad palyginus kitus atsakovės ieškovei teiktus prašymus (pvz., dėl atostogų suteikimo), atsakovės rašysena nuo prašymo nutraukti darbo sutartį nesiskiria, yra labai panaši, taigi tai tik patvirtina, kad atsakovė nesirašė dokumentų susijaudinusi ar patyrusi psichologinį spaudimą. Mano, kad liudytojo D. N. parodymais turi būti nesivadovaujama, nes jie yra prieštaringi, iš dalies melagingi, o pats liudytojas yra akivaizdžiai suinteresuotas ir susijęs su atsakove asmeniniais ryšiais. Nėra aišku, kodėl liudytojas D. N. neliudijo Darbo ginčų komisijos posėdyje, mano, kad liudytojas iki teismo posėdžio buvo įtakotas atsakovės liudyti jos naudai, tačiau apie darbo sutarties nutraukimo aplinkybes, galimai atsakovės patirtą psichologinį spaudimą nieko negalėjo paliudyti. Mano, kad tuo atveju, jei teismas nuspręstų ieškinio netenkinti, turėtų nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir įvertinti atsakovės procesinį elgesį nuo 2022 m. rugsėjo mėn.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės.

Ieškovę ir atsakovę siejo 2012 m. sausio 30 d. sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1579, pagal kurią atsakovė buvo įdarbinta (duomenys neskelbtini) pareigose, kuri 2022 m. sausio 26 d. buvo nutraukta pagal DK 55 straipsnio 1 dalį.

2021 m. lapkričio 3 d. ieškovės generalinės direktorės įsakymu Nr. P1455/14 „Dėl I. G. darbo sutarties pakeitimo“ buvo pakeisti darbo sutarties 3 ir 5 punktai, kuriuose numatyta 7,05 Eur valandinis tarifinis atlyginimas (bruto), bei suminė darbo laiko apskaita (40 val. darbo savaitė).

Atsakovė 2022 m. sausio 26 d. pasirašė ant iš anksto paruošto atspausdinti lapo, kuriame nurodyta, kad ji prašo atlesti ją iš užimamų pareigų pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Prašyme nurodė savo anketinius duomenis, prašymo surašymo datą, datą nuo kada prašo atleisti (2022 m. sausio 26 d.), vardą, pavardę, parašą.

2022 m. sausio 26 d. 11.40 val. ieškovė pateikė pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą dėl atsakovės atleidimo iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį.

2022 m. sausio 26 d. atsakovė pateikė prašymą ieškovei atšaukti jos pasirašytą ne savo valia prašymą atleisti iš darbo neva savo noru, nes buvo priversta jį pasirašyti darant jai psichologinį spaudimą ir grasinant apšmeižti. Prašymas atsakovės el. parašu apsirašytas 16.03 val., išsiųstas elektroniniu paštu info@vdi.lt, office@valntana.eu ir sabina.chochrina@vlantana.lt 16.15 val.

2022 m. sausio 26 d. 16.25 val. ieškovė atsakovei išmokėjo 3 055,56 Eur atlyginimą.

2022 m. sausio 26 d. 17.49 val. ieškovės generalinė direktorė S. Chochrina pateikė atsakovei atsakymą el. paštu, kad atšaukimas nėra galimas, nes darbo sutarties nutraukimas jau yra pasirašytas.

Iš pateiktų gimimo liudijimų nustatyta, kad atsakovė turi 2 vaikus, iš kurių vienas yra nepilnametis.

Nuo 2022 n, sausio 31 d. atsakovė yra registruota Užimtumo tarnyboje, nuo 2022 m. vasario 28 d. gauna nedarbo socialinio draudimo išmokas. Atsakovė nuo 2022 m. liepos 18 d. iki 2022 m. spalio 20 mokėsi UAB „Klaipėdos apskaitos mokykla“ pagal apskaitos tvarkymo neformaliojo profesinio mokymo programą.

2022 m. kovo 15 d. Darbo ginčų komisijai atsakovė pateikė paaiškinimą, kad nuo 2021 m. sausio mėn. įmonėje dirba pamaininiu darbu nuo 7 h. iki 19 h.

Ieškovės ir atsakovės ginčas buvo nagrinėtas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijoje, kur 2022 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. DGKS-1234 I. G. prašymas buvo patenkintas iš dalies.

Dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo.

DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbuotojo teisė nutraukti neterminuotą darbo sutartį arba terminuotą darbo sutartį apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų. Šioje teisės normoje nurodyta, kad tam būtinas rašytinis darbuotojo pareiškimas. Tokį prašymą (pareiškimą) darbuotojas turi teisę atšaukti, tačiau ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pareiškimo nutraukti darbo sutartį padavimo dienos. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus nurodytą atvejį, kai darbuotojas atšaukia savo prašymą nutraukti darbo sutartį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 55 straipsnio 3 dalis) teisės aktų nustatyta tvarka.

Aiškindamas ir taikydamas DK 55 straipsnio normas, kasacinis teismas konstatavo, kad darbuotojo pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu. Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243248/2020, 34–35 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl ankstesnio reguliavimo, reglamentavusio darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva, konstatuota, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3174/2013; 2014m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad, sprendžiant dėl darbo sutartį nutraukti siekiančio darbuotojo tikrosios valios turinio, jos išraiškos, svarbu atsižvelgti ir į darbo sutartį siekiančio nutraukti darbuotojo pareigybinį statusą, ir atitinkamai turimo statuso nulemtus reikalavimus, ypatumus, kurie gali teikti pagrindą tokio darbuotojo veiksmus vertinti taikant aukštesnius elgsenos vertinimo standartus, siekiant nustatyti, ar asmuo, įgyvendindamas savo darbo teises, veikia sąžiningai ir teisingai darbdavio atžvilgiu, ar nepiktnaudžiauja savo darbo teisėmis, t. y. ar nepažeidžia 2002 m. DK 35 straipsnyje nustatyto imperatyvo, kuriuo reikalaujama, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir veiktų sąžiningai, laikytųsi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2009. 12 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktika). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors šie išaiškinimai pateikti, taikant ir aiškinant 2002 m. DK, tačiau teisiniam reglamentavimui minėtame ir šiuo metu galiojančiame darbo kodeksuose iš esmės nesiskiriant, jais gali būti remiamasi ir taikant nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį DK. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad 2002 m. DK 35 straipsnį atitinka šiuo metu galiojančio DK 24 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243248/2020, 35–38 punktai).

Byloje darbuotojui teigiant, kad jis nepasirašė darbdavio pateikto į bylą pareiškimo dėl jo atleidimo iš pareigų DK 55 straipsnio pagrindu, kasacinis teismas konstatavo, kad jeigu būtų nustatytas faktas, jog darbuotojas aptariamo pareiškimo nepasirašė, tai reikštų, kad jo valios nutraukti darbo santykius iš viso nebuvo. Tai sudarytų pagrindą darbo sutarties nutraukimą pagal DK 55 straipsnį pripažinti neteisėtu. Jeigu būtų nustatyta, kad parašas pareiškime yra darbuotojo, darbo sutarties nutraukimo neteisėtumas galėtų būti konstatuotas tik darbuotojui įrodžius, kad pareiškimo turinys neatitinka jo tikrosios valios, o yra parašytas dėl kokios nors neteisėtos įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243248/2020).

DK 55 straipsnis nustato darbuotojui reikalavimą įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų iki darbuotojo pageidaujamos sutarties nutraukimo dienos. Pasisakydamas dėl šio įspėjimo termino, kasacinis teismas nurodė, kad, darbdaviui sutinkant, darbo sutartis gali būti nutraukta nuo bet kurios darbuotojo rašytiniame pareiškime nurodytos datos. Darbdavio sutikimą su darbo santykių nutraukimu nuo darbuotojo nurodytos datos gali patvirtinti darbdavio sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo (DK 65 straipsnio 1, 3 dalys) nuo tos datos, tam nebūtinas koks nors atskirai išreikštas darbdavio sutikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243248/2020).

Darbo teisinių santykių šalys net ir esant galimai darbo pareigų pažeidimo situacijai yra saistomos bendrųjų teisės principų. DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 24 straipsnio 2 dalis). Savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (DK 24 straipsnio 3 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (DK 24 straipsnio 5 dalis). Jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais (DK 24 straipsnio 6 dalis).

Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

Taip pat CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovė įmonėje (ieškovė) dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose nuo 2012 m. sausio 30 d. Atsakovė neginčija, kad ji pati 2022 m. sausio 26 d. užpildė reikiamus duomenis ant prašymo nutraukti darbo sutartį su ieškove DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau nurodo, kad šį prašymą užpildė, patyrusi ieškovės generalinės direktorės bei akcininko S. S. psichologinį spaudimą ir grasinimus atskleisti neva ją kompromituojančią informaciją. Byloje nėra ginčo, kad 2022 m. sausio 26 d. 17.20 val. atsakovė pateikė savo prašymo nutraukti darbo sutartį atšaukimą, o ieškovės atstovai jį gavo.

Kaip nurodyta aukščiau cituojamoje teismų praktikoje, yra svarbu, kad darbuotojo pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos. Taip pat DK 30 straipsnis nurodo, kad darbdavys privalo sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į darbuotojo garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį. Nors atsakovė nurodė, kad 2022 m. sausio 26 d. prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pasirašė psichologiškai spaudžiama ieškovės generalinės direktorės bei akcininko S. S., jai buvo grasinama atskleisti neva ją kompromituojančią informaciją, buvo informuojama, kad yra sekama ir jos pokalbių klausomasi trejus metus, tačiau šios aplinkybės, teismo vertinimu, liko neįrodytos. Atsakovė neįrodė akcininko S. S. dalyvavimo pokalbyje, atsakovė teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kokią konkrečiai neva kompromituojančią informaciją nurodė ieškovės atstovė generalinė direktorė, kaip ši informacija galėjo ją įtakoti, paveikti psichologiškai ir pan. Priešingai, atsakovė teigė, kad per visą 10 metų darbo laikotarpį įmonėje neturėjo gavusi drausminių nuobaudų ar priekaištų dėl darbo kokybės, ją darbo sąlygos tenkino. Apie atsakovės pokalbio metu su ieškovės generaline direktore patirtą psichologinį spaudimą negalėjo patvirtinti ir liudytojas D. N.. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, spręstina, kad prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovė pasirašė laisva valia, ne dėl psichologinio poveikio ar darbdavio įtakos.

Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to, jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad atsakovė 2022 m. sausio 26 d. prašyme dėl darbo sutarties nutraukimo nurodė terminą nuo kada nutraukiama darbo sutartis – 2022 m. sausio 26 d. Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad dokumentus pasirašė psichologiškai spaudžiama generalinės direktorės, neturėdama galimybės pasiskambinti artimiesiems ir pasitarti, taip pat – neturėdama pasiėmusi akinių, kas būtų leidę geriau įskaityti pasirašomą tekstą. Nors byloje nėra ginčo, kad darbo sutarties nutraukimo datą - 2022 m. sausio 26 d. - savo ranka įrašė būtent atsakovė, tačiau nenustatyta priežasčių, kodėl ieškovė turėjo sutikti su tokiu greitu darbuotojo darbo sutarties nutraukimu. Priešingai, ieškovės atstovė Sabina Chochrina teismo posėdžio metu teigė, kad 2022 m. sausio 26 d. pokalbio su atsakove metu prašė atsakovės palikti emocijas nuošalyje, permąstyti savo ilgą darbą įmonėje, paprašė sudaryti darbdaviui galimybę susirasti darbuotoją, sklandžiai perduoti darbus, nurodė, kad įmonei nėra lengva rasti naujų darbuotojų, ilgai dirbantys darbuotojai yra vertinami. Tačiau 2022 m. sausio 26 d. ieškovės atlikti veiksmai paneigė šią ieškovės atstovės išsakytą poziciją: tą pačią dieną buvo išsiųstas pranešimas Sodrai apie atsakovės atleidimą; buvo pasirašytas darbuotojos atleidimas atsakovės darbo sutartyje bei nebuvo tenkintas ieškovės prašymas dėl sutarties nutraukimo atšaukimo. Taip pat bylos nagrinėjimo metu buvo paneigti ir ieškovės atstovės Sabinos Chochrinos išsakyta pozicija, kad ji numanė, kad atsakovė jau turi susiradusi kitą darbo vietą ir įmonėje daugiau dirbti nebenori, kadangi byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė jau daugiau kaip metus laiko yra registruota Užimtumo tarnyboje, naudojasi galimybe kelti savo kvalifikaciją, naujoje darbovietėje įsidarbinusi nėra. Pažymėtina ir tai, kad nei ieškovės atstovai, nei liudytoja tuo metu personalo skyriaus vadove dirbusi J. D. teismo posėdžio metu nenurodė aplinkybių, kodėl turėjo būti tenkintas atsakovės prašymas ją atleisti būtent pareiškimo pateikimo dieną, kaip su atsakove buvo tariamasi dėl vėlesnės darbo sutarties nutraukimo datos, darbų perdavimo ir pan., ar atsakovei buvo paaiškinta, kad tą pačią dieną darbdaviui patenkinus atsakovės prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, ji praras teisę savo prašymą atšaukti. Nors ieškovės atstovė Sabina Chochrina teismo posėdžio metu nurodė, kad 2022 m. sausio 26 d., pasikvietusi atsakovę pokalbiui, neturėjo tikslo jos atleisit, tačiau norėjo aptarti susiklosčiusia situaciją, motyvuoti darbuotoją – atsakovę, tai tik patvirtina aplinkybes, kad atsakovės darbu ieškovė iš esmės buvo patenkinta, įmonei atsakovė kaip darbuotoja buvo reikalinga, ji grėsmės įmonės veiklai nekėlė ir ieškovė neturėjo priežasčių tenkinti ieškovės prašymo būtent tą pačią dieną, kai buvo parašytas prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo. Iš pateikto ieškovės atstovės generalinės direktorės Sabinos Chochrinos 2022 m. sausio 26 d. atsakymo ieškovei dėl prašymo atšaukimo nustatyta, kad ieškovės atstovė nepasitikslino atsakovės, kodėl, jos vertinimu, buvo jai daromas psichologinis spaudimas, kuriuo metu ji šį spaudimą patyrė ir pan., tačiau tik konstatavo, kad prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo yra patenkintas ir jo atšaukti nebėra galimybės. Spręstina, kad ieškovė, nesudariusi galimybės atsakovei apsvarstyti savo valios dėl prašymo nutraukti darbo sutartį bei ja pakeisti, tokiu elgesiu neužtikrino DK 55 straipsnio 2 dalyje nurodytos galimybės darbuotojui atšaukti savo sprendimą, taip pat ieškovė, įgyvendindama savo teises ir vykdydama savo pareigas veikė nesąžiningai, nebendradarbiavo su atsakove bei piktnaudžiavo teise. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad atsakovės atleidimas iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip neatitinkantis ieškovės valios, todėl neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismui nustačius, kad atsakovė iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo atleista neteisėtai, taikytinos DK 218 straipsnio nuostatos.

DK 218 straipsnio 4 dalis numatai, kad tuo atveju, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį (toliau – VDU) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. DK 218 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta, jog ieškovė netenkino atsakovės prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo atšaukimo, spręstina, kad atsakovės grąžinti į darbą nėra jokių galimybių. Spręstina, kad atsakovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl teismas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalių nuostatomis, nustatytina, kad atsakovės darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, todėl išieškotinos kompensacinės išmokos.

Darbo ginčų komisija apskaičiuodama VDU rėmėsi 2022 m. sausio 27 d. ieškovės parengtu dokumentu Nr. P94/1, tab. Nr. 1579, kuriame nurodytas vidurkis 9,09 Eur, skaičiavo 8 darbo valandas. Nors atsakovė teikė duomenis, kad kompensacijos jai skaičiuojamos turėtų būti kitu tarifu, taip pat teikė duomenis apie ieškovės nesumokėtas sumas atsakovei, tačiau priešieškinio nepateikė.

Pažymėtina, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos, o šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė, todėl darbo bylose teismas privalo būti aktyvus, siekdamas apsaugoti, visų pirma, privatų darbuotojo, o kartu ir viešąjį interesą. Tai reiškia, kad minėtos kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); byloje pagal darbuotojo reikalavimą, atsižvelgdamas į reikalavimo (ieškinio) pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y., patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir kt. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad šis įrodinėjimo naštos (perskirstymo) ypatumas nėra būdingas absoliučiai visų kategorijų darbo byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 39 punktas). Nors teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, taip pat tenka aktyvus vaidmuo (CPK 414 straipsnio 1 dalis), tačiau tokio vaidmens teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, priskyrimas nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir kad jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 42 punktas).

Nors bylos nagrinėjimo metu teismas tenkino atsakovės prašymus, įpareigodamas ieškovę pateiktų visus jai priešieškinio parengimui svarbius dokumentus, atsakovė priešieškinio nepateikė, tokiu atveju ieškovė neturėjo galimybės atsikirsti į naujus atsakovei išmokėtinų sumų ar VDU skaičiavimus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, spręstina, kad šalys Darbo ginčų komisijos nustatytu VDU neginčijo, todėl teismas juo vadovaujasi, kai valandos VDU sudaro 9,09 Eur, dienos VDU – 72,72 Eur (9,09 Eur x 8 val.), mėnesio VDU – 1 519,85 Eur (72,72 Eur x 20,9 d. d.).

Pažymėtina, kad priimdamas sprendimą civilinėje individualaus darbo ginčo dėl teisės byloje teismas turi įvertinti įrodymus, nustatyti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą, nuspręsti dėl taikytinos teisės ir ginčo išsprendimo iš esmės (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendimas priimamas ir materialiosios teisės normos taikomos pagal teismo nustatytas civilinės bylos nagrinėjimo metu, taigi ir sprendimo priėmimo metu, egzistuojančias faktines aplinkybes, o ne tas aplinkybes, kurios buvo ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje. Išspręsdamas ginčą teismas šalių materialiąsias teises ir pareigas (pavyzdžiui, priteisiamą sumą, kt.) nustato teismo sprendimo momentu, t. y. sprendimo priėmimo dieną, todėl Darbo ginčo komisijos sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytos datos koreguotinos išnagrinėjus šią bylą iš esmės teisme.

Teismo skaičiavimu, kad VDU už priverstinės pravaikštos laiką nuo atsakovės atleidimo iš darbo dienos (2022 m. sausio 27 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet neilgiau kaip už vienus metus, t. y. 18 238,20 Eur (1 519,85 Eur x 12 mėn.).

Taip pat atsižvelgiant į tai, kad darbo santykiai tarp šalių tęsėsi daugiau kaip dešimt metų, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi iš ieškovės atsakovei išieškotina penkių VDU dydžio kompensacija, t. y. 7 599,24 Eur ((9,09 Eur x 8 d. val.) x 20,9 d. d.) x 5 mėn.) (neatskaičius mokesčių).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 5 747,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro advokato ar advokato padėjėjo teisinės paslaugos: 800 Eur už parengtą atsiliepimą į ieškinį (2022 m. birželio 2 d.), 423,50 už atstovavimą parengiamajame teismo posėdyje ir prašymo išreikalauti dokumentus parengimą (2022 m. liepos 27 d.), 423,50 Eur už parengtą rašytinę nuomonę ir rašytinius paaiškinimus (2022 m. spalio 6 d.), 544,50 Eur už atstovavimą teismo posėdyje ir paaiškinimų parengimą (2022 m. spalio 17 d.), 423,50 Eur už atstovavimą teismo posėdyje ir prašymą dėl papildomų dokumentų prijungimo parengimą (2022 m. spalio 21 d.), 423,50 Eur už atstovavimą teismo posėdyje bei prašymo parengimą (2022 m. spalio 27 d.), 423,50 Eur už prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo parengimą (2022 m. spalio 15 d.), 363 Eur už atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl baudos panaikino parengimą ir pateikimą (2022 m. gruodžio 19 d.), 423,50 Eur už atstovavimą teismo posėdyje (2022 m. gruodžio 22 d.), 484 Eur už advokato atstovavimą teismo posėdyje (2023 m. vasario 8 d.) ir 700,20 Eur už susipažinimą su byla, baigiamosios kalbos parengimas ir atstovavimas teismo posėdyje (2023 m. balandžio 3 d.), 157,30 Eur antstolio išlaidų už faktinių aplinkybių konstatavimą.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovė viso proceso metu teismo prašė išreikalauti iš ieškovės dokumentus, susijusius su darbo užmokesčio apskaičiavimu, mokėjimu ir pan., nurodydama, kad šie duomenys yra reikalingi priešieškinio parengimui. Visgi atsakovė priešieškinio nepateikė, tačiau dėl atsakovės teikiamų prašymų bylos nagrinėjimas užsitęsė, todėl spręstina, kad atsakovės teikti prašymai dėl įrodymų išreikalavimo, baudų skyrimo, rašytiniai paaiškinimai buvo pertekliniai ir sąlygojo šalių bylinėjimosi išlaidų padidėjimą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė nesąžiningai atliko procesines pareigas, o patirtos didesnės bylinėjimosi išlaidos buvo sąlygotos pačios atsakovės procesinio elgesio. Vadovaujanti teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 8 dalis), atsakovei iš ieškovės priteistina 50 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 2 873,65 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu ir 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Pripažinti, kad 2012 m. sausio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1579 tarp atsakovės I. G. ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vlantana“ 2022 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu nutraukta neteisėtai.

Pripažinti, kad 2012 m. sausio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1579 tarp atsakovės I. G. ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vlantana“ nutraukta teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalimi, atleidimo data laikant šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vlantana“ atsakovei I. G. 18 238,20 Eur (aštuoniolika tūkstančių du šimtai trisdešimt aštuoni eurai 20 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2022 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau nei už vienus metus.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vlantana“ atsakovei I. G. penkių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją – 7 599,24 Eur (septynis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt devynis eurus 24 ct) (neatskaičius mokesčių).

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vlantana“ atsakovei I. G. 2 873,65 Eur (du tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt trys eurai 65 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.