Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. patikslintą ieškinį atsakovei R. K. dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių pasekmių ir atsakovės R. K. priešieškinį ieškovui R. K., tretiesiems asmenims TEO LT, akcinei bendrovei, akcinei bendrovei ESO, uždarajai akcinei bendrovei „Vilkaviškio vandenys“, uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“, uždarajai akcinei bendrovei „4finance“ dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo vaikams priteisimo ir kitų reikalavimų, institucija, teikianti išvadą byloje – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė R. K. prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą dalyje, kuria santuoka tarp ieškovo R. K. ir atsakovės R. K. nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, tenkinti priešieškinio reikalavimus ir priteisti atsakovei R. K. iš ieškovo R. K. 3 000 Eur neturtinę žalą, išlaikymą po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki atsakovės R. K. gyvos galvos, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti, kad santuoka iširo dėl ieškovo R. K. kaltės. Ieškovas iš esmės pažeidė savo santuokines pareigas – nebuvo lojalus nei atsakovei, nei kitiems šeimos nariams, negerbė atsakovės, žemino net ir vaikų akivaizdoje, nerėmė moraliai ir materialiai nei jos, nei šeimos, neatsižvelgė į tai, kad dėl sveikatos būklės ji negali vienodai ar daugiau už jį prisidėti prie šeimos poreikių tenkinimo. Ieškovas žiauriai elgėsi su atsakove, naudojo prieš ją fizinį smurtą, taip pat žiauriai elgėsi ir naudojo fizinį smurtą prieš sūnų. Liudytoju apklaustas sūnus L. K. patvirtino, kad ieškovas prieš jį ir atsakovę vartojo fizinį smurtą. Ieškovas paliko šeimą 2015 m. sausio mėnesį ir daugiau kaip vienerius metus ja nesirūpino. Tai patvirtina ir susidariusios skolos, kurios atsirado dėl to, kad atsakovė, gaudama netekto darbingumo pensiją 162,06 Eur, dalį jos privalėjo išleisti vaistams, iš likusios dalies išlaikyti nepilnametį sūnų, maitintis ir tenkinti kitus šeimos poreikius. Teismas nepagrįstai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių pinigų iš ieškovo sąskaitos į atsakovės sąskaitą pervedimo faktą pripažino įrodymu, kad atsakovė kalta dėl santuokos iširimo. Ieškovas ieškinyje nurodė tik vieną aplinkybę, kad atsakovė pradėjo naudoti šeimos pajamas savo asmeniniams tikslams, tačiau kokiems asmeniniams tikslams naudotos šeimos pajamos, ieškovas nenurodė ir neįrodė.Teismas priešieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė vien dėl to, kad padarė išvadą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovė patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinį ir fizinį skausmą, pažeminimą, nervinę įtampą dėl ieškovo esminio santuokinių pareigų pažeidimo, lėmusio šeimos iširimą bei santuokos nutraukimą. Ieškovo santuokinių pareigų pažeidimas pasireiškė žiauriu, tyčiniu, nelojaliu, nepagarbiu, smurtiniu elgesiu atsakovės atžvilgiu, jos ir nepilnamečio vaiko palikimu, nesirūpinimu šeima, užkraunant visą buities, auklėjimo, auginimo bei moralinio palaikymo naštą vienai atsakovei, žinant, kad ji neįgali ir nejaučiant jokios moralinės atsakomybės už kitą sutuoktinį, dėl ko atsakovė patyrė didelius neigiamus išgyvenimus.Teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovei išlaikymo iš ieškovo. Jos pajamas sudaro tik netekto darbingumo pensija 167,56 Eur. Papildomų pajamų neturi ir negali turėti dėl sveikatos, jos darbingumas tik 35 procentai. Turto, kurį galėtų parduoti ir panaudoti savo išlaikymui, neturi. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pripažinus namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), jos asmeniniu turtu, yra pagrindas nepriteisti iš sutuoktinio išlaikymo. Gyvenamasis namas yra vienintelis atsakovės turimas gyvenamasis būstas, kurio vertė yra tik 12 397 Eur. Už tokią sumą nebūtų įmanoma įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, todėl lėšos pragyvenimui nepadidėtų. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad kreditoriniai įsiskolinimai atsirado ir dėl atsakovės kaltės. Ji dėl savo sveikatos būklės negalėjo turėti daugiau pajamų, o netekto nedarbingumo pašalpa buvo tik 162,06 Eur, todėl akivaizdu, kad ji neturėjo realios galimybės išlaikyti nepilnametį sūnų, save, pirkti vaistus ir mokėti visus mokesčius, todėl tai nėra ir negali būti jos kaltė. Kreditoriai atsirado dėl to, kad ieškovas, turėdamas lėšų, nesirūpino šeima.Teismas padarė išvadą, kad, susipažinus su atsakovės banko sąskaitos išrašu, nustatyta, jog atsakovė įgijo ne pirmo būtinumo prekių ir tuo pačiu metu didino kreditorinius įsiskolinimus, todėl negalima pagrįstai manyti, kad ji racionaliai naudoja gaunamas pajamas. Tačiau teismas nenurodė, kokius pirkinius vertina ne pirmo būtinumo prekėmis ir kaip tie pirkiniai susiję su kreditoriniais įsiskolinimais. Ieškovas R. K. atsiliepimu į atsakovės R. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad nei viena iš apeliantės nurodomų aplinkybių dėl fizinio ar psichologinio smurto vartojimo, žiauraus ieškovo elgesio su apeliante ir vaikais, dėl atsakovės patirtų traumų smurto pasėkoje nebuvo pagrįsta rašytiniais įrodymais, nors apeliantė teigė, jog kreipėsi į policiją bei į medikus. Apeliantė skunde remiasi naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos jos priešieškinyje ir įrodinėtos pirmosios instancijos teisme, t. y. kaltina ieškovą dėl santuokos nutrūkimo remdamasi CK 3.60 str. 3 d. įtvirtinta kaltės prezumpcija, jog sutuoktinis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Tačiau nuo ieškovo išsikraustymo iš bendrų namų iki bylos iškėlimo teisme dienos nebuvo praėję vieneri metai. Nors teismas sprendime konkrečiai nenurodė, jog savavališkas lėšų į savo sąskaitą pervedimo faktas, jų neracionalus panaudojimas tuo pačiu prisiimant naujų finansinių įsipareigojimų, patvirtina atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau teismo išvada dėl atsakovės kaltės pagrįsta, nes teismo posėdžio metu buvo išsiaiškinta, jog atsakovė pirkdavo aukso dirbinius, užsisakinėdavo prekes internetu, imdavo naujus kreditus, tačiau ji negalėjo paaiškinti ir pagrįsti įrodymais, kad tos lėšos buvo naudojamos šeimos interesais. Atmetus argumentus dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, atmestinas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo. Taip pat atmestinas atsakovės reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo, kadangi atsakovės turtinė padėtis nėra tokia bloga (apeliantė turi nekilnojamojo turto, kreditoriniai įsipareigojimai atsirado dėl pačios atsakovės kaltės, apeliantė atsisakė antrinės teisinės pagalbos).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės, neturtinės žalos bei išlaikymo sutuoktiniui priteisimą, aiškinimo ir taikymo bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.

15. Apeliantė (atsakovė) R. K., nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko nepagrįstai netenkino jos priešieškinio reikalavimo nutraukti santuoką tik dėl ieškovo kaltės ir priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą, taip pat netinkamai įvertino jos turtinę padėtį ir nepagrįstai nepriteisė išlaikymo iš ieškovo.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, aiškinimo ir taikymo

CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis). Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas konstatavo, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. G. S., bylos Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).Nagrinėjamoje byloje ieškovas R. K. įrodinėjo, kad atsakovės kaltė dėl santuokos nutraukimo pasireiškė piktnaudžiavimu ieškovo pasitikėjimu, kai ji sistemingai pervedinėjo iš ieškovo banko sąskaitos į savo sąskaitas nemažas pinigų sumas ir jas naudojo neracionaliai, be ieškovo sutikimo, taip veikdama ne tik savo sutuoktinio, bet ir šeimos nenaudai. Tuo tarpu atsakovė R. K. įrodinėjo, kad ieškovas nebuvo lojalus, negerbė atsakovės, žemino vaikų akivaizdoje, nerėmė moraliai ir materialiai, neatsižvelgė į tai, kad dėl sveikatos būklės ji negali vienodai ar daugiau už jį prisidėti prie šeimos poreikių tenkinimo, prieš ją ir sūnų vartojo fizinį smurtą. Taigi bylos šalys (ieškovas ir atsakovė), prašydamos nutraukti santuoką, įrodinėjo sutuoktinių pareigų, nustatytų CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, pažeidimą vienas kito atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo ieškinio reikalavimą – pripažinti santuoką iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir atsakovės priešieškinio reikalavimą – pripažinti santuoką nutrūkus dėl ieškovo kaltės, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, byloje nesant pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog dėl santuokos nutraukimo kaltas tik vienas iš sutuoktinių, konstatavo abiejų sutuoktinių kaltę. Tačiau atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su šia teismo išvada ir nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus ir nepagrįstai nepripažino, kad santuoka nutrūko dėl ieškovo, kuris naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, paliko šeimą 2015 m. sausio mėnesį ir daugiau kaip vienerius metus ja nesirūpino, kaltės. Taigi atsakovė vadovavosi CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis prezumpcijomis ir kaltu dėl santuokos iširimo prašė pripažinti tik vieną ieškovą. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (ieškovas), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai atsakovo sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantės R. K. skundo argumentus, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus kaltei dėl santuokos iširimo pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs proceso metu įrodinėjamas aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį savo įsitikinimą įvertino byloje surinktus įrodymus – ieškovo ir atsakovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad atsakovė R. K. neįrodė ieškovo naudoto psichologinio ir fizinio smurto atvejų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi teismo posėdyje apklausto liudytojo L. K. nurodytas įvykis dėl smurto prieš atsakovę panaudojimo buvo labai seniai (prieš 10 metų), šalys po to susitaikė, gyveno kartu, palaikė santuokinius tarpusavio ryšius, vedė bendrą ūkį. Tuo tarpu liudytojas A. G. apskritai nepatvirtino atsakovės R. K. teiginių apie tą kartą prieš atsakovę panaudoto smurto, liudytojas nurodė, kad pati atsakovė smurtavo prieš ieškovą ir susižeidė nuo jo bėgdama. Taigi minėtų liudytojų parodymai nepatvirtina aplinkybės, jog šalių (ieškovo ir atsakovės) santuokos nutraukimą lėmė minėtas įvykis dėl ieškovo galimai panaudoto smurto prieš atsakovę.Akivaizdu, kad nuolat trunkantis fizinis ir psichologinis smurtas yra svarbi priežastis, ardanti šeimos gyvenimo, kuris turėtų būti grindžiamas sutuoktinių tarpusavio pagarba ir parama, pamatus, tačiau atsakovė R. K. šiuo atveju nepateikė jokių pakankamų įrodymų dėl ieškovo naudoto tiek fizinio, tiek psichologinio smurto šeimoje. Kolegijos vertinimu, byloje be pačios apeliantės (atsakovės) R. K. teiginių apie ieškovo kaltę bei jo psichologinį ir fizinį smurtą prieš atsakovę, nėra jokių kitų patikimų duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad ieškovas iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, kad buvo nelojalus šeimai ar gyvendamas kartu su apeliante prieš ją smurtavo (pvz., išrašų iš medicininių dokumentų apie sveikatos sutrikdymą, policijos pareigūnų ar teismo priimtų procesinių sprendimų dėl smurto artimoje aplinkoje ir pan.). Atsakovė R. K., grįsdama savo reikalavimą dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo R. K. kaltės, apeliaciniame skunde taip pat vadovaujasi CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog ieškovas paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Pažymėtina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (arba nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis, 301 straipsnis). Minėtų principų įgyvenimui CPK 312 straipsnyje yra nustatytas draudimas apeliaciniame skunde kelti tokius reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių teismo sprendimu nebuvo nuspręsta. Kitoks traktavimas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – įvertinti, ar teismas ginčą pagal pareikštus byloje reikalavimus ir atsikirtimus į juos ir pagal pateiktus į bylą įrodymus išsprendė teisingai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija nesivadovavo, t. y. priešieškinyje nereiškė reikalavimo nutraukti šalių santuoką dėl ieškovo kaltės tuo pagrindu, kad ieškovas paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino, pirmosios instancijos teismas ginčo dėl santuokos tarp šalių nutraukimo šiuo pagrindu nenagrinėjo, todėl atsakovės apeliaciniame skunde pareikštas reikalavimas dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo R. K. kaltės nauju pagrindu šioje proceso stadijoje negali būti nagrinėjamas. Visgi pažymėtina, jog pati atsakovė R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas šeimą paliko 2015 m. sausio mėnesį, o ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ieškovas pateikė 2015 m. spalio 22 d., taigi nepraėjus vieneriems metams.Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi nei viena iš šalių (sutuoktinių) neįrodė, jog dėl santuokos nutraukimo yra kaltas tik vienas iš sutuoktinių, o iš byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog abi šalys (tiek ieškovas, tiek atsakovė) nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą, kaltino viena kitą, abiejų sutuoktinių priešingas nusiteikimas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės (tarp jų ir materialinės) nebuvimas nulėmė nuolatinius sutuoktinių konfliktus ir galiausiai santuokos nutraukimą, o tai yra pagrindas pripažinti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų. Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo. Todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą šioje dalyje nėra jokio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Pagal CK 3.70 straipsnio 2 dalį sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Tai yra sutartinės atsakomybės rūšis, kai žala atsiranda specifinėje srityje – šeimoje, tarp sutuoktinių, nutraukiant santuoką, kuria buvo įformintas savanoriškas jų susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Tam, kad būtų galima šią civilinę atsakomybę įgyvendinti, be žalos elemento, turi būti nustatytos visos kitos bendrosios atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys bei kaltė (CK 6.245-6.250 straipsniai). Atsiradus teisiškai reikšmingai aplinkybei, t. y. sutuoktinio prašymu teismui sprendime konstatavus santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės, kitam sutuoktiniui įstatymas garantuoja teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu. Todėl nenustačius sutuoktinio kaltės ir santuoką nutraukus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad buvo netinkamai taikyti CK 3.70 straipsnio 2 dalies reikalavimai ir be pagrindo atsakovei nepriteista neturtinė žala.

Dėl materialinio išlaikymo sutuoktiniui priteisimo

Pagal CK 3.72 straipsnio 1 dalį teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui, jeigu išlaikymo klausimai nenustatyti sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškai save išlaikyti. Taigi buvusiam sutuoktiniui teisės į išlaikymą atsiradimui būtina nustatyti tokio išlaikymo reikalingumą. Pagal CK 3.72 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Įrodžius bent vieną iš šių aplinkybių pripažįstama, kad išlaikymas yra reikalingas, tačiau ši prezumpcija yra nuginčijama. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalį darbingumas yra įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y.: 1) jei asmeniui nustatoma 0-25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu; 2) jei asmeniui nustatoma 30-55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu; 3) jei asmeniui nustatoma 60-100 procentų darbingumo, asmuo laikomas darbingu.Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog atsakovė R. K. yra iš dalies darbinga, jai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis. Todėl šiuo atveju CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis yra nedarbingas dėl savo sveikatos būklės, netaikytina, o pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių ir reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą (šiuo atveju – atsakovei). Apeliantė (atsakovė) R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jai išlaikymo iš ieškovo, kadangi jos pajamas sudaro tik netekto darbingumo pensija 167,56 Eur, papildomų pajamų neturi ir negali turėti dėl sveikatos, jos darbingumas tik 35 procentai, turto, kurį galėtų parduoti ir panaudoti savo išlaikymui, taip pat neturi.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vertinant, ar užtenka prašančiam priteisti išlaikymą sutuoktiniui jo turimo turto ir pajamų save išlaikyti, svarbu nustatyti, koks yra jo pragyvenimo lygis, t. y. ar sutuoktiniui racionaliai naudojant turimą turtą ir pajamas užtikrinami minimalūs būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Minimaliųjų poreikių patenkinimo kriterijus taikytinas ir tada, kai sprendžiama, ar išlaikymą privalantis teikti sutuoktinis yra finansiškai pajėgus tai daryti. Teismas, nustatęs, kad prašančio priteisti išlaikymą sutuoktinio minimalūs poreikiai neužtikrinami, gali jam priteisti išlaikymą iš kito sutuoktinio tik tada, jeigu tai nereikš, kad tokiu atveju liks neužtikrinti išlaikymą turinčio teikti sutuoktinio minimalūs poreikiai. Išlaikymui sutuoktiniui priteisti reikšmingi abu aspektai – tiek išlaikymo reikalingumas, tiek ir galimybė išlaikymą teikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl išlaikymo sutuoktiniui priteisimo, reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad atsakovės pajamas sudaro 162,06 Eur netekto darbingumo pensija. Tačiau, kaip jau minėta, atsakovė nėra nedarbinga, jai nustatytas 35 proc. darbingumas (iš dalies darbinga), todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad ji papildomų pajamų neturi ir negali turėti dėl sveikatos, nėra pagrįstas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog teismo sprendimu buvo patenkintas atsakovės priešieškinio reikalavimas namą ir jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini) pripažinti jos asmenine nuosavybe, taigi atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas. Atsakovė išlaikytinių neturi (sūnus L. K. jau yra pilnametis). Nors atsakovė turi kreditorinių įsipareigojimų, tačiau teismo sprendimu pagrįstai konstatuota, jog kreditoriniai įsipareigojimai atsirado dėl pačios atsakovės kaltės, t. y. gyvenimo ne pagal savo galimybes bei gaunamas pajamas ir naudojimosi ne pirmo būtinumo prekėmis/paslaugomis (pvz., Viasat, Teo ir pan.). Taip pat pažymėtina, kad nors ieškovo R. K. pajamos yra didesnės, tačiau jis neturi jokio nekilnojamojo turto, yra pensininkas, taip pat turi sveikatos problemų. Taigi atsižvelgiant į tai, spręstina, jog atsakovė R. K. neįrodė, jog jos turimas turtas ir gaunamos pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių jos poreikių, ir jai yra reikalingas išlaikymas, o ieškovo turtinė padėtis šiuo atveju nėra tokia gera, kad jis galėtų teikti prašomą išlaikymą atsakovei.Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 3.72 straipsnio nuostatas, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą šioje dalyje taip pat nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei R. K. jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.