Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. K. (J. K.) ir Z. K. (Z. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K. (J. K.) ir Z. K. (Z. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2 937 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su neteisėtais atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, veiksmais pareiškėjų tėvui B. K. (įstatyminiams paveldėtojams) pagal VII eiliškumo grupę negrąžinant 0,09 ha žemės sklypo.

26. Pirmosios instancijos teismas, pritaikė ieškinio senatį reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo, kadangi apie 2008 m. vasario 27 d. Įsakymą ir nustatytą X eiliškumo eilę pareiškėjams buvo žinoma vėliausiai nuo 2012 m.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjų nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teismo sprendimo motyvų nebekartoja ir, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, juos tik papildo.

31. Pareiškėjų manymu, nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas, o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.125 straipsnyje įtvirtintus ieškinio senaties terminus.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį.

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

34. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

35. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

36. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

37. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjų paaiškinimų teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose matyti, kad jie prašo atlyginti žalą iš esmės teigdami, kad 2008 m. vasario 27 d. Įsakymu neteisėtai buvo pakeista eiliškumo grupė iš VII į X.

38. Iš bylos duomenų nustatyta, kad rengiant Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 2.3-1996-(41) „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, sąrašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pretendentų, sugrupuotų pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, X eiliškumo grupės sąrašas, kuriame B. K. 1999 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 2369 likęs nepanaudotas 0,09 ha plotas priskirtas X eiliškumo grupei.

39. Taigi, pareiškėjai prašomą atlyginti žalą iš esmės sieja su aplinkybėmis, kurios egzistavo priimant Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. Įsakymą.

40. Pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, kad apie 2008 m. vasario 27 d. Įsakymą jie būtų sužinoję vėliau nei 2012 metais, bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Taip pat pareiškėjai nenurodė jokių vėlesnių NŽT veiksmų, su kuriais sietų šioje byloje prašomą atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai apie jų nurodomą teisių pažeidimą, iš kurio jie kildina žalos atsiradimą, sužinojo vėliausiai 2012 metais. Todėl į teismą su skundu kreipdamiesi 2020 m. jie praleido ieškinio senaties terminą.

41. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

42. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017).

43. Įvertinusi bylos aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad patys pareiškėjai nenurodė objektyvių, nuo pareiškėjų valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jie negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų tėvas B. K. apie jo atžvilgiu priimtą 2008 m. vasario 27 d. Įsakymą žinojo, tačiau jo neginčijo. Be to, vykdant žemės sklypų projektavimo darbus pareiškėjai, kaip B. K. turto paveldėtojai buvo kviečiami atvykti į 2012 m. rugpjūčio 2 d., 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. sausio 23 d., 2015 m. balandžio 21 d., 2016 m. birželio 29 d., 2016 m. rugsėjo 8 d., 2017 m. gruodžio 15 d., 2018 m. sausio 3 d., 2019 m. birželio 18 d. pretendentų susirinkimus, tačiau juose nedalyvaudavo. Pareiškėjas Z. K. pripažino, jog iš atsakovo atstovo gaudavo raštus dėl informavimo apie vykstančius pretendentų susirinkimus, tačiau juose nedalyvaudavo ir minėtus raštus „ignoruodavo“, kadangi nesutiko su nustatyta X eiliškumo eile. Kaip jau minėta, pareiškėjams apie nustatytą X eiliškumo eilę buvo žinoma po jų tėvo B. K. mirties, tačiau net ir žinodami apie pakeistą eiliškumo eilę, visuose vykusiuose pretendentų susirinkimuose pareiškėjai sąmoningai nedalyvavo. Taigi, nėra pagrindo laikyti, kad šiuo atveju egzistavo kliūtys pareiškėjams anksčiau pateikti skundą dėl žalos atlyginimo.

44. Ginčui aktualaus teisinio reguliavimo ir nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pareiškėjai, pasirinkdami tokį elgesio modelį ginant savo teises, nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi. Byloje nesant svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir esant atsakovo atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas buvo atmestas. Kaip minėta, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti skundo reikalavimus, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl kitų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Teisėjų kolegija, papildomai pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumento, kad NŽT 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 48S-386-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje B. K. (B. K.) (miręs)“ neatitinka Tvarkos nuostatų, pažymi, kad šioje byloje susiklostė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 6 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai pilietis, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, <...> Vyriausybės nustatyta tvarka informuotas nenurodo (nepatikslina) vietovės, kurioje pageidautų gauti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, kviečiamas kvietime nurodytu laiku neatvyksta (išskyrus neatvykimą dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių) rinktis arba atvykęs nepasirenka projektuojamo žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietos, arba pasirinktoje vietovėje nebėra laisvos valstybinės žemės, kurioje piliečiui būtų galima projektuoti žemės sklypą, nuosavybės teisės šiam piliečiui atkuriamos atlyginant pinigais. Tvarkos 103 punkte nustatyta, kad jeigu rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pilietis Tvarkos 102¹ punkte nustatyta tvarka kviečiamas neatvyksta (išskyrus neatvykimą dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių) į organizuojamą pretendentų susirinkimą rinktis arba atvykęs nepasirenka projektuojamo žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietos, nuosavybės teisės į žemę, mišką ar vandens telkinį atkuriamos atlyginant pinigais Tvarkos 105¹ punkte nustatyta tvarka. Taigi, pareiškėjams neatvykus į 2019 m. birželio 18 d. pretendentų susirinkimą, atsakovo atstovas, vadovaudamasis Tvarkos 105¹ punktu, 2019 m. spalio 28 d. įsakymu patikslino 1999 m. gruodžio 17 d. Išvadą ir priėmė NŽT 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 48S-386-(14.48.3.) atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą nuosavybės teise žemės 0,09 ha plotą atlyginant pinigais.

46. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-668-858/2017, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-666-552/2018 ir kt.)

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, aptartas Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatas, nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad NŽT 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 48S-386-(14.48.3.), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės B. K. (miręs) į buvusio savininko C. K. (C. K.) valdytos žemės 0,09 ha plotą atlyginant pinigais, neatitinka Tvarkos nuostatų.

48. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. K. (J. K.) ir Z. K. (Z. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.