Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. K. (J. K.) ir Z. K. (Z. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti ieškinio senatį.

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl 2 937 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodeko (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl to, kad pareiškėjų tėvui B. K. (įstatyminiams paveldėtojams) pagal (duomenys neskelbtini) eiliškumo grupę nebuvo grąžintas 0,09 ha žemės sklypas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai J. K. (J. K.) ir Z. K. (Z. K.) yra B. K., mirusio (duomenys neskelbtini), įstatyminiai įpėdiniai.

1994 m. kovo 25 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sesijos sprendimu Nr. 3 B. K., kurio turto paveldėtojai yra pareiškėjai J. K. (J. K.) ir Z. K. (Z. K.), buvo suteikta 0,50 ha ploto asmeninio ūkio žemės.

B. K. 1995 m. vasario 10 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P41/95-0336 įsigijo 0,2254 ha ploto kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 0,0869 ha plotą sudarė žemės ūkio naudmenos.

1999 m. kovo 2 d. priimta Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1389, kuria patvirtinta, kad B. K. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 2 ha ploto buvusio savininko C. K. valdytos žemės. 1999 m. gruodžio 17 d. priimta Vilniaus apskrities išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 2369, kuri B. K. suteikia teisę už 0,50 ha (iš 2 ha, nurodytų 1999 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 1389) buvusio savininko C. K. valdytos žemės gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 41-13858 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. K.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės B. K. grąžinant natūra 1,50 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 6787-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3271-41 patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, Vilniaus rajone“ buvo patvirtinta piliečių, kuriems rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą formuojami žemės sklypai, eilė (įsakymo 3 priedas „Piliečių įsigyjančių žemę, mišką ar vandens telkinius, eilė, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje“) ir B. K. 1999 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 2369 nurodytas 0,50 ha plotas priskirtas (duomenys neskelbtini) eiliškumo grupei.

(duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 2.3-12318-41 „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės I-VII eiliškumo grupių žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 6787-41 patvirtintoje bei projekto rengimo metu patikslintoje teritorijoje“ B. K. buvo suprojektuoti du 0,41 ha bendro ploto asmeninio ūkio žemės sklypai: 0,20 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,21 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Šie žemės sklypai pagal minėtą 1999 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 2369 Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2.5-41-23684 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. K.“ suteikti neatlygintinai nuosavybėn atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko C. K. (C. K.) valdytą žemę. Priėmus minėtą sprendimą B. K. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,09 ha žemės.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1713-06/03 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad C. K., miręs (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,42 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini). Remiantis minėtu teismo sprendimu priimta Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. liepos 23 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 8267, kuria patvirtinta, kad B. K. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 4,21 ha ploto buvusio savininko C. K. valdytos žemės. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 2.5-41-23858 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. K.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės B. K. grąžinant natūra 4,21 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 2.3-1996-(41) „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) rajone, sąrašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pretendentų, sugrupuotų pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, (duomenys neskelbtini) eiliškumo grupės sąrašas, kuriame B. K. 1999 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 2369 likęs nepanaudotas 0,09 ha plotas priskirtas (duomenys neskelbtini) eiliškumo grupei (toliau – ir 2008 m. vasario 27 d. Įsakymas).

Vykdant žemės sklypų projektavimo darbus B. K. ar jo turto paveldėtojai (pareiškėjai) pretendentų susirinkimuose, kurie vyko m. kovo 24 d., 2010 m. balandžio 6 d., 2012 m. rugpjūčio 2 d., 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. sausio 23 d., 2015 m. balandžio 21 d., 2016 m. birželio 29 d., 2016 m. rugsėjo 8 d., 2017 m. gruodžio 15 d., 2018 m. sausio 3 d., 2019 m. birželio 18 d., nedalyvaudavo.

NŽT 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 48S-386-( 14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje B. K. (B. K.) (miręs)“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko C. K. (C. K.) valdytos žemės 0,09 ha plotą atlyginant pinigais - 33 Eur. Apie priimtą sprendimą J. K. buvo informuotas Skyriaus 2019 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 48SD-16880-(14.48.104.) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsiėmimo“.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos turtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę (ir neturtinę žalą) yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę (ar moralinę žalą), ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žemės sklypų ribos nustatomos žemės reformos žemėtvarkos projektuose. Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos patvirtinimo“, (toliau - Metodika) 53 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2003-11-29 iki 2006-04-26) nustatyta, kad į suteiktą asmeniniam ūkiui žemės plotą įskaitomos ir namų valdoje esančios žemės ūkio naudmenos. Šiuo metu galiojančios Metodikos redakcijos 70 punkte nustatyta, kad pretendentui projektuojamuose asmeninio ūkio žemės sklypuose esančių žemės ūkio naudmenų plotas kartu su jo naudojamos namų valdos žemės sklype esančių žemės ūkio naudmenų plotu negali būti didesnis už apylinkės tarybos sprendimu jam asmeniniam ūkiui suteiktą žemės plotą ar už apskrities valdytojo arba apskrities viršininko sprendimu jam patvirtintą asmeniniam ūkiui suteiktą žemės plotą.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 6787-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 09 25 įsakymu Nr. 3271-41 patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, (duomenys neskelbtini) rajone“ buvo patvirtinta piliečių, kuriems rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą formuojami žemės sklypai, eilė (įsakymo 3 priedas „Piliečių įsigyjančių žemę, mišką ar vandens telkinius, eilė, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje“) ir B. K. 1999 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 2369 0,50 ha plotas priskirtas (duomenys neskelbtini) eiliškumo grupei (toliau – ir 2003 m. gruodžio 18 d. Įsakymas).

Pareiškėjai neginčija, jog B. K. 2005 m. buvo suprojektuoti du 0,41 ha bendro ploto asmeninio ūkio žemės sklypai: 0,20 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,21 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006 m. suteikti neatlygintinai nuosavybėn atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko C. K. (C. K.) valdytą žemę. Priėmus minėtą sprendimą B. K. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,09 ha žemės. Kaip minėta, rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 2.3-1996-(41) „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) rajone, sąrašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pretendentų, sugrupuotų pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, (duomenys neskelbtini) eiliškumo grupės sąrašas, kuriame B. K. 1999 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 2369 likęs nepanaudotas 0,09 ha plotas priskirtas (duomenys neskelbtini) eiliškumo grupei.

Pareiškėjų įsitikinimu, NŽT privalo vadovautis 2003 m. gruodžio 18 d. Įsakymu, kadangi nebuvo jokio teisėto pagrindo priimti 2008 m. vasario 27 d. Įsakymą, kuriuo likęs nepanaudotas 0,09 ha žemės plotas priskirtas (duomenys neskelbtini) eiliškumo grupei, t.y. eiliškumo grupė pakeista iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamoje byloje ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas, kadangi pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą kildina 2008 m. vasario 27 d. Įsakymo pagrindu.

Pažymėtina, jog ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų dėl turtinės žalos atlyginimo atžvilgiu.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Iš pareiškėjų skundo turinio matyti, ką teismo posėdžio metu patvirtino ir pareiškėjas Z. K. (Z. K.), jog pareiškėjai reikalavimą dėl turtinės žalos kildina iš 2008 m. vasario 27 d. Įsakymo, kadangi šio administracinio akto pagrindu buvo pakeista eiliškumo grupė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas Z. K. (Z. K.) nurodė, jog jis neatsimena, kada tiksliai sužinojo apie 2008 m. vasario 27 d. Įsakymą (“neatsimenu, gal prieš tris ar keturis metus”).

Teismo vertinimu, senaties termino pradžia nagrinėjamoje byloje yra nustatytina, kai apie 2008 m. vasario 27 d. Įsakymo priėmimą tapo žinoma pareiškėjų tėvui B. K., mirusiam (duomenys neskelbtini) Teismo posėdžio metu pareiškėjas nepaneigė fakto, jog pareiškėjų tėvui savalaikiai buvo žinoma apie šį įsakymą, t. y. pareiškėjų tėvas apie jo atžvilgiu priimtą 2008 m. vasario 27 d. Įsakymą žinojo, tačiau jo neginčijo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įstatyminiai įpėdiniai perima mirusiojo teises ir pareigas. Be kita, ko pažymėtina, jog vykdant žemės sklypų projektavimo darbus pareiškėjai, kaip B. K. turto paveldėtojai buvo kviečiami atvykti į 2012 m. rugpjūčio 2 d., 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. sausio 23 d., 2015 m. balandžio 21 d., 2016 m. birželio 29 d., 2016 m. rugsėjo 8 d., 2017 m. gruodžio 15 d., 2018 m. sausio 3 d., 2019 m. birželio 18 d. pretendentų susirinkimus, tačiau juose nedalyvaudavo. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas Z. K. pripažino, jog iš atsakovo atstovo gaudavo minėtus raštus dėl informavimo apie vykstančius pretendentų susirinkimus, tačiau juose nedalyvaudavo ir minėtus raštus „ignoruodavo“, kadangi nesutiko su nustatyta (duomenys neskelbtini) eiliškumo eile. Taigi, ir patiems pareiškėjams apie nustatytą (duomenys neskelbtini) eiliškumo eilę buvo žinoma ir po jų tėvo mirties, t.y. vėliausiai nuo 2012 m. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tiek mirusysis B. K., tiek patys pareiškėjai dar 2012 m. žinojo apie 2008 m. vasario 27 d. Įsakymą.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atnaujinti ieškinio senaties termino pareiškėjai neprašo, nes laiko, jog ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.131 str. 2 d.). Pareiškėjų kreipimasis į teismą dėl žalos atlyginimo praleidus ieškinio senaties terminą rodo pačių pareiškėjų pasirinktą netinkamą elgesio modelį – neveikimą, o ne objektyvių aplinkybių, trukdžiusių kreiptis į teismą, buvimą. Taigi, atsižvelgiant į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, į ginčo esmę, pareiškėjų elgesį (pareiškėjai nebuvo aktyvūs nuosavybės teisių atkūrimo procese; ignoravo NŽT Skyriaus siunčiamus raštus; nepasinaudojo galimybe perkelti 1999 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 2369 į kitą kadastro vietovę, kurioje būtų projektuojamas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui pagal minėtą išvadą; ilgai delsė dėl savo teisių gynimo; pareiškėjai suprato 2008 m. vasario 27 d. Įsakymo turinį ir turėjo visas galimybes ginčyti minėtą Įsakymą ir kt.) bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus, laikytina, jog pareiškėjai praleido ieškinio senatį. Atsižvelgiant į atsakovo atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo, kas sudaro savarankišką pagrindą pareiškėjų skundą atmesti.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų J. K. (J. K.) ir Z. K. (Z. K.) skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.