Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nubausta 51 MGL (2 550 Eur) dydžio bauda.

E. U. įpareigota per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti į pasirinkto banko Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas (duomenys neskelbtini). Laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai. Dokumentas, patvirtinantis įmokos sumokėjimą, turi būti pristatytas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų raštinės (kabinetas Nr. (duomenys neskelbtini)) tarnautojui arba teismo elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o vėliau panaikintina.

Nukentėjusiosios J. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiajai 500 (penki šimtai) Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Priteista nukentėjusiajai J. V. iš kaltinamosios E. U. 800 (aštuoni šimtai) Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Kaltinamosios E. U. gynėjo advokato padėjėjo Aivaro Miškūno prašymas dėl proceso išlaidų advokato padėjėjo darbui apmokėti iš valstybės E. U. priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistosios E. U. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji E. U. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis ir teismo išvadomis dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, teigdama, kad ji įvykio vietoje iš automobilio nebuvo išlipusi ir fizinio smurto prieš nukentėjusiąją J. V. nenaudojo, todėl prašo ją išteisinti.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo (kaltinamųjų) kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistosios E. U. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus, savaip juos vertinant, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo, kadangi teisėjų kolegijos vertinimu E. U. inkriminuota nusikalstama veika įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sujungiant juos į nuoseklią ir logišką grandinę.

9. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan.

10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. U. savo kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, nepripažino. Pirmosios instancijos teismo posėdyje E. U. parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio dieną (2021 m. birželio 12 d.) (duomenys neskelbtini) teritorijoje kilo žodinis konfliktas su jaunuolių grupe dėl to, kad jie galimai buvo aptaškyti automobiliui pataikius į duobę. Ji su vyru išgirdusi nepadorius žodžius jų atžvilgiu sustojo jaunuolių grupės sudrausminti, tačiau iš automobilio išlipę nebuvo, apsižodžiavimas vyko pro atidarytus automobilio langus ir ji smūgio suduoti tikrai negalėjo (2 t., b. l. 15-17). Iš esmės tokius pačius parodymus E. U. davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji (1 t., b. l. 148-149) bei akistatų su nukentėjusiąją J. V. bei liudytojais S. M., R. K. ir A. Š. metu (1 t., b. l. 69-70, 91-92, 103-104, 116-117). Nuteistosios sugyventinis V. M. (V. M.) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė analogiškas aplinkybes išprovokavusias žodinį konfliktą viešoje vietoje, kurio metu abi konfliktuojančios pusės naudojo necenzūrinius žodžius. Patvirtino, kad nei jis, nei E. U. iš automobilio išlipę nebuvo ir bendravo tik pro atidarytą automobilio langą (1 t., b. l. 75-76, 2 t., b. l. 34-36). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu šie liudytojo parodymai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti, pripažįstant juos kaip siekį E. U. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios J. V. ir liudytojų R. K., A. Š., S. M. parodymais, kurie viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs ir vienodi.

11. 2021 m. birželio 13 d. pateiktame pareiškime e-policijai nukentėjusioji E. U. nurodė, kad iš automobilio išlipusi mergina su tatuiruotėmis ant rankų laikė stipriai jai už rankos ir vartojo necenzūrinius žodžius. Jos (t. y. J. V.) draugas atsistojo priešais ją sukeldamas atstumą tarp jos ir nuteistosios, tuo tarpu kol nuteistoji grasino, „žodžiais prasivardžiavo“ su plaštaka trenkė jai per veidą. Paskui paskubomis sėdo į mašiną ir greitai išvažiavo (1 t., b. l. 31). Detalizuojant pareiškime nurodytas aplinkybes pirminės apklausos metu J. V. nurodė, kad nuteistoji E. U. rėkdama priėjo prie jos ir sugriebė jai už rankos. Tuomet prie jų atėjo A. Š. ir atsistojo tarp jos ir moters. Vyrui, kuris buvo išlipęs iš automobilio, pasakius, kad „viskas jau važiuojam“, moteris paleido ją ir ėjo link automobilio, tačiau po to apsisuko ir priėjusi delnu trenkė per veidą. Po to sėdo į automobilį ir išvažiavo (1 t., b. l. 37-38). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji papildė savo pirminius parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu nurodydama, kad įvykio metu, kai moteris viena ranka laikė jos ranką, o kitos rankos delnu trenkė į kairįjį žandą, ji pajuto fizinį skausmą. Jai skaudėjo kairįjį žandą, jis buvo paraudęs, skausmas truko apie 5 minutes (1 t., b. l. 46). Akistatos su nuteistąja metu J. V. patvirtino, kad E. U. jai sudavė per veidą ir buvo sugriebusi už rankos (1 t., b. l. 69-70). Teismo posėdžio metu nukentėjusioji J. V. paaiškino, kad moteris išbėgo iš mašinos dešinės pusės link jos ir griebė už dešinės rankos, vartojo necenzūrinius žodžius. Atėjus nukentėjusiosios draugui A. Š., jis įkišo ranką tarp jų, kad nuteistoji nieko nepadarytų. Nuteistosios vyrui pasakius, kad važiuojam iš čia greičiau, nuteistoji apsisuko eiti link mašinos, grįžo atgal, dar kartą suėmė jai ranką ir su dešine ranka trenkė į kairę veido pusę. Nukentėjusioji pajuto skausmą kairėje veido pusėje, kuris truko 5 minutes (2 t., b. l. 17-19). Teisėjų kolegijos vertinimu iš aukščiau aptartų nukentėjusiosios parodymų matyti, kad J. V. viso proceso metu iš esmės nurodė tas pačias nagrinėjamo įvykio aplinkybes susijusias su smurto panaudojimu jos atžvilgiu: sugriebė už rankos ir delnu trenkė per veidą. Apeliaciniame skunde cituojami nukentėjusiosios apklausų fragmentai dėl iškeltų trijų skirtingų smūgio mechanizmo versijų. Šiuo atveju aplinkybės, ar smūgis ranka nukentėjusiajai į veidą įvyko laikant nukentėjusiosios ranką, ar ją jau paleidus, ar tuomet kai tarp jų įsikišo J. V. draugas pačio smurto panaudojimo fakto nepaneigia ir reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Pažymint, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji J. V. duodama paaiškinimus bei atsakinėdama į papildomai užduodamus klausimus aiškiai nurodė įvykio chronologiją, suduoto smūgio mechanizmą bei lokalizaciją, detaliai įvardijo nuteistosios atlikus veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios J. V. parodymais, juos pripažindamas nuosekliais, patikimais ir neprieštaringais, kadangi juos papildo ir kiti byloje esantys įrodymai.

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios J. V. ir liudytojų R. K., A. Š., S. M. viso proceso metu duotus parodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kai juos papildė įvykyje buvusių ir apklaustų liudytojų parodymai. Teisėjų kolegija esminių neatitikimų ar prieštaravimų susijusių su smurto panaudojimu nukentėjusiosios J. V. atžvilgiu, taip pat jų parodymuose nenustatė. Tai, kad liudytoja R. K. yra nukentėjusiosios pusseserė ir ji kartu su nukentėjusiąja rašė pareiškimą e-policijai ar tai, kad nepasitvirtino liudytojų R. K. ir S. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės susijusios su lipimu ant kojų nukentėjusiajai bei rankų laikymu ir tempimu už plaukų R. K. nėra pagrindas abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu. Priešingai, R. K. pareiškime e-policijai nurodyti prieštaravimai tik patvirtina liudytojos teisme nurodytas aplinkybes, kad ji pareiškimą rašė nederinusi įvykio aplinkybių su nukentėjusiąją (2 t., b. l. 31-33). Tuo tarpu liudytojas S. M. duodamas parodymus, dėl 2021 m. sausio 28 d. akistatos protokole nurodytų aplinkybių, teisiamajame posėdyje nurodė, jog viskas vyko labai greitai, moteris stovėjo tarp J. V. ir R. K., ir jam pasirodė, kad ji kažką padarė R. K., kad ją užkabino. R. K. koliojosi su nuteistąja, o J. V. visą laiką tylėjo (2 t., b. l. 29-31). Teisėjų kolegijos vertinimu liudytojas S. M. galėjo ir sąžiningai klysti dėl tam tikrų veiksmų atlikimo prieš R. K., kadangi jis įvykį stebėjo stovėdamas atokiau, nuo konfliktuojančių asemnų. Nuteistoji savo apeliaciniame skunde liudytojų R. K. ir S. M. parodymus vertina tik fragmentiškai, išskirdama tik tam tikras neesmines jų nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios J. V. bei liudytojų R. K., A. Š., S. M. duoti parodymai yra iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais. Aplinkybės, kad apklausų protokoluose tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų pirmosios šešios eilutės yra tapačios nesuteikia pagrindo pripažinti šių proceso dalyvių parodymų nepatikimais, ypač kai jų parodymai buvo ištirti betarpiškai teisme, o apylinkės teismas vadovavosi teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais.

14. Be to nukentėjusiosios mama liudytoja V. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad dukra jai paskambino telefonu po įvykio ir atsiuntė nuotrauką, kurioje buvo matyti raudona žymė ant skruosto, o grįžusi namo tą pačią dieną pasakojo apie patį įvykį. Dukra teigė, jog vaikinai ėjo šiek tiek priekyje, merginos už jų, važiavo mašina dideliu greičiu ir juos aptaškė. Jie nusikeikė, tuomet iš vairuotojo pusės išlipo vyras apie 30–35 metų amžiaus, po to išlipo moteris, aukšta, apie 170–180 cm. ūgio, ant rankos buvo tatuiruotė, kuri šaukė, keikėsi necenzūriniais žodžiais. J. V. su R. K. nepasakė nei žodžio, buvo išsigandusios. Vyras pasakė moteriai, kad važiuojam, moteris nueidinėjo, tada apsisuko ir trenkė dukrai į veidą. A. Š. stovėjo tarp merginų, vaikinai nieko nesakė, bandė užstoti merginas (2 t., b. l. 19-20).

15. Nors nagrinėjamu atveju liudytoja V. V. nebuvo tiesiogiai įvykusio konflikto dalyvė, tačiau jos parodymai duoti apylinkės teisme yra reikšmingi vertinant įvykio aplinkybes ir nustatant tiesą byloje, kadangi iš jos duotų parodymų matyti, jog jie visiškai atitinka nukentėjusiosios ir liudytojų R. K., A. Š., S. M. nurodytas aplinkybes. Apeliaciniame skunde kritikuojami liudytojos V. V. parodymai, susiję su nukentėjusiosios vaistų vartojimu, tačiau šios aplinkybės yra reikšmingos tik sprendžiant neturtinės žalos pagrįstumo klausimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas civilinio ieškinio klausimus išsprendė tinkamai, įvertinęs visus neturtinės žalos dydžio nustatymo elementus, tai yra nusikaltimo pavojingumą, sukeltą fizinį skausmą, patirtus išgyvenimus, tinkamai vadovavosi teismų praktika panašaus pobūdžio bylose ir nustatytoji neturtinės žalos suma atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Vaistų vartojimas ar nevartojimas, bandymas stresą suvaldyti kitomis priemonėmis, yra pačios nukentėjusiosios ar jos artimųjų reikalas ir šios aplinkybės gali turėti reikšmės nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau nepaneigia pačio fakto, t.y. neturtinės žalos buvimo.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas ir įrodinėjimo procesas neturi bei negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui pakako byloje surinktų ir ištirtų įrodymų E. U. kaltei pagrįsti, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę ir patvirtina, kad E. U. įvykio vietoje ne tik buvo išlipusi iš automobilio, bet ir viešoje vietoje, girdint pašaliniams asmenims vartojo fizinį smurtą nukentėjusiosios J. V. atžvilgiu.

17. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog proceso dalyviai E. U. apibūdino ne dėl to, kad ji buvo išlipusi iš automobilio, o todėl, kad matė jos nuotraukas socialiniame tinkle, teisėjų kolegija pabrėžia, kad jau e-policijai rašytame R. K. pareiškime, kurį ji rašė po įvykio praėjus maždaug 7 val., yra nurodyta, jog iš automobilio išbėgusi mergina buvo apie 30-35 metų, tamsesnių plaukų, su daug tatuiruočių, aukšta (1 t., b. l. 29). Nukentėjusioji J. V. 2021 m. birželio 13 d. 11.21 val. rašytame pareiškime nuteistąją apibūdino, kaip tamsių plaukų merginą, su tatuiruotėm ant rankų (1 t., b. l. 31). Taigi, iš to seka, jog viešai prieinamą informaciją apie E. U. liudytojai galimai galėjo sužinoti tik praėjus tam tikram laiko tarpui, tačiau J. V. ir R. K. apibūdinimas pateiktas pareiškimuose e-policijai byloja apie tai, kad E. U. įvykio vietoje buvo išlipusi iš automobilio, jos apytiksliai nurodė jos ūgį, plaukų spalvą, ant kūno pastebėtas tatuiruotes ir ją proceso dalyviai įsiminė bei ikiteisminio tyrimo metu atpažino (1 t., b. l. 64-66, 85-87, 100-102, 113-115). Pažymint, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog nukentėjusioji J. V. ir liudytoja R. K. stovėjo automobilio gale, vairuotojo pusėje, dėl ko jos vizualiai nebūtų galėjusios pamatyti E. U., sėdinčios automobilio priekinėje keleivio sėdynėje ir taip įsidėmėti kaip ji atrodė. O tai, kad nukentėjusioji ir liudytojai apklausiami apylinkės teisme apibūdino tik viršutinę nuteistosios rūbų dalį, nesuteikia pagrindo daryti priešingą išvadą nei padarė apylinkės teismas. Atkreipiant dėmesį ir į tai, kad jie parodymus teisiamajame posėdyje davė po įvykio praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams, todėl natūralu, jog galėjo neprisiminti, kaip tiksliai buvo apsirengusi E. U..

18. Apeliaciniame skunde nuteistoji E. U. taip pat teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Apeliantės teigimu nei medicininių duomenų, nei nuotraukų byloje nėra, o pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo tik jaunuolių siekis atkeršyti. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais taip pat nesutinka.

19. Pažymėtina, jog fizinis skausmas yra pojūtis, kurio negalima nei apčiuopti, nei pamatyti, tačiau iš nukentėjusiojo elgesio (pavyzdžiui, kreipėsi į medikus, pirko vaistus ir pan.) bei reakcijos (šaukė, verkė, staigiai atsitraukė ir pan.) galima daryti išvadą apie skausmo buvimą ar nebuvimą. Priešingu atveju, nenustačius jog po nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo reakcija bei elgesys iš esmės nepakito, būtų galimas subjektyvus vien tik nukentėjusiojo parodymais paremtas kito asmens nuteisimas (nukentėjusiajam įsižeidus dėl sudrausminimo, apsižodžiavimo ir pnš.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog fizinis skausmas – tai minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas ar fizinis skausmas buvo sukeltas iš vakaro pilnametystės sulaukusiai J. V.. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

20. Liudytojai R. K., A. Š., S. M. pavirtino, kad po byloje nagrinėjamo įvykio J. V. skruostas buvo paraudęs, šias aplinkybes nurodė ir nukentėjusiosios mama V. V., nes jai dukra buvo atsiuntusi savo nuotrauką su paraudusiu skruostu. Tuo tarpu pati nukentėjusioji duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad po suduoto smūgio apie 5 min. jautė skausmą kairėje veido pusėje (1 t., b. l. 46, 2 t., b. l. 17-19). Teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad pateikdama pareikšimą e-policijai pridėjo automobilio, veido raudonumo ir draugės kojos aptaškymo nuotraukas (2 t., b. l. 17-19). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti ir perduoti į bylą duomenys, nereiškia, jog apylinkės teismas neprivalėjo vadovautis nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, kad po sudavimo ranka į veidą jautė fizinį skausmą, liko paraudęs skruostas. Atkreipiant dėmesį ir į tai, kad apeliantė sudavė per veidą tyčia, tą faktą matė liudytojai, todėl akivaizdu, kad tyčinis veiksmas - smurto naudojimas esant konfliktui, yra nukreipiamas tikslu, kad nukentėjusysis patirtų tam tikras fizines kančias. Byloje nėra jokių duomenų, dėl ko jaunuolių grupelė būtų pykusi ir dėjusi pastangas siekiant nepagrįsto apeliantės nuteisimo, nes jie tarpusavyje nebuvo pažįstami, be to ir įvykio metu automobilį vairavo nuteistosios sugyventinis V. M., kuris beje ir aptaškė jaunuolius. Jis pirmas užkalbino, neneigė, kad jaunuolių atžvilgiu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, todėl akivaizdu, jog jei nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys būtų siekę atkeršyti už merginų aptaškymą automobiliui pervažiavus per balą, tai logiška būtų manyti, jog nepalankios įvykio aplinkybės būtų dėstomos ne automobilio keleivės E. U., o būtent vairuotojo V. M. atžvilgiu.

21. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė E. U. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai ją pripažino kalta dėl šio nusikaltimo padarymo. Apeliacinio skundo argumentai susiję su šeiminėmis ir darbinėmis aplinkybėmis nuosprendyje padarytų išvadų dėl E. U. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistosios skundas iš esmės yra paremtas subjektyviu įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, faktinę konflikto situaciją vertino neteisingai, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių BPK pažeidimų nenustatė. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. U. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje ir laiko įrodyta, jog E. U. įvykio metu ne tik buvo išlipusi iš automobilio, bet ir nukentėjusiosios J. V. atžvilgiu naudojo smurtą viešoje vietoje, matant liudytojams, buvo sugadintas šių asmenų poilsis, šventinė nuotaika. Esant šiems nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams, teisėjų kolegija E. U. apeliacinį skundą atmeta, kaip nepagrįstą ir skundžiamą nuosprendį palieka nepakeistą.

22. Nukentėjusiosios J. V. atstovas advokatas Arūnas Kontrimavičius nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prašė iš nuteistosios E. U. priteisti nukentėjusiajai J. V. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Ir apygardos teismui pateikė dokumentus – 2022 m. gegužės 11 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. gegužės 17 d. atlikto mokėjimo 500 Eur sumai kopiją (2 t., b. l. 105-106).

23. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313-489/2019, 2K-200-495/2020, 2K-162-648/2021 ir kt.).

24. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistosios E. U. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į pateiktus dokumentus bei įvertinusi, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas ne tik rengė atsiliepimą į apeliacinį skundą, bet ir atstovavo nukentėjusiosios J. V. interesus apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, jog prašoma priteisti išlaidų suma, t. y. 500 Eur už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme yra pagrįsta ir proporcinga, todėl priteistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios E. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, atmesti.

Priteisti iš nuteistosios E. U. nukentėjusiajai J. V. 500 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.