Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. (toliau – G. A.) ir jo gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 241 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuspręsta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš G. A. nepriteisti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. A. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde keliamas duomenų pripažinimo įrodymais bei jų vertinimo klausimas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018). Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015 ir kt.).

7. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdamas, vertindamas įrodymus, nustatydamas esmines faktines bylos aplinkybes, surašydamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs pirmiau aptartus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

12. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad sulaikant G. A. 2021 m. birželio 7 d., šio procesinio veiksmo atlikime nedalyvavo jo gynėjas, teisė turėti gynėją G. A. nebuvo išaiškinta, jo teisė turėti gynėją (pasirinkti jį ar pasikviesti) nebuvo užtikrinama, įskaitant jo teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Šis faktas, pasak apeliantų, patvirtina, kad G. A. iš tiesų nebuvo sulaikytas 2021 m. birželio 7 d., o jo teiginiai, kad jis buvo vežiojamas dėl sveikatos problemų iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) gerokai anksčiau, t. y. 2021 m. birželio 2 d., nes jį ištiko epilepsijos priepuolis, atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra nepaneigti.

14. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad rašytiniai bylos duomenys paneigia jų teiginį, kad nuteistasis iš tiesų nebuvo sulaikytas 2021 m. birželio 7 d. bei kad nuteistasis buvo vežiojamas dėl sveikatos problemų iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) 2021 m. birželio 2 d., kad šie apeliantų nurodyti faktai atitinka bylos aplinkybes ir yra nepaneigti. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nutarimas sulaikyti asmenį ir įtariamojo laikino sulaikymo protokolas šioje baudžiamojoje byloje buvo surašyti 2021 m. birželio 7 d. ir per IBPS pateikti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams, kad įteikti pasirašytinai nuteistajam. Pats nuteistasis, apklausiamas įtariamuoju, nurodė, kad jis buvo sulaikytas 2021 m. birželio 5 d. anksti ryte apie 3 val. (3 t., b. l. 7-8, 13). Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) S. R., pateikdamas į baudžiamąją bylą rašytinius dokumentus, 2021 m. birželio 10 d. rašte nurodė, kad G. A. buvo sulaikytas 2021 m. birželio 6 d. Kauno mieste. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl įtariamojo procesinės teisės turėti gynėją pažeidimo, dėl faktinio nuteistojo sulaikymo dienos bei dėl paskelbimo įtariamajam apie jo sulaikymą yra atmestini.

15. Skundą nagrinėjančio apeliacinio teismo nuomone, jokiais objektyviais duomenimis nėra pagrįstos apeliaciniame skunde padarytos išvados, kad byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad G. A. buvo informuotas apie tai, kad negali savavališkai palikti ligoninės, kad nagrinėjamu atveju trūksta ir subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės – G. A. kaltės, dėl ko negalima patvirtinti teismo nuosprendžio išvados, kad G. A. paskelbus 2021 m. birželio 8 d. nutartį dėl jo suėmimo, jis pavartojo smurtą prieš sargybą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 241 straipsnio 2 dalyje.

18. Pažymėtina, kad esminis kalinamo asmens veiksmų neteisėtumą, realizuojant BK 241 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, apibūdinantis požymis yra tai, kad už jo laikymo vietos ribų asmuo atsiduria savavališkai, t. y. neturėdamas tam teisėto pagrindo ir leidimo. Akivaizdu, kad kaip įtariamasis, kuris buvo laikinai sulaikytas, G. A. neturėjo jokio teisėto pagrindo palikti ligoninės, į kurią buvo pristatytas dėl pablogėjusios sveikatos, administracinių patalpų, kuriose nuotoliniu būdu dalyvavo teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, be jį lydėjusių pareigūnų ir tai suprato.

19. Nuteistojo G. A. ketinimus, t. y., pabėgti nuo jį saugojusių pareigūnų, kurių pastarasis negalėjo pabaigti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, iš dalies jo paties parodymai, taip pat nukentėjusiojo I. S., liudytojo Ž. K. ir K. K. parodymai, rašytiniai byloje esantys įrodymai.

20. Vienas iš BK 241 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių yra smurto panaudojimas. Fizinis smurtas nagrinėjamo straipsnio kontekste apima agresyvius, paprastai netikėtus sulaikytąjį saugantiems asmenims veiksmus. Šių veiksmų intensyvumas, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis yra formalioji, veikos kvalifikavimui pagal BK 241 straipsnio 2 dalį reikšmės neturi. Kaip nurodyta nuteistajam pareikštame kaltinime, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) I. S. sugriebus nuteistąjį už rankos ir kaklo, siekiant jį sulaikyti, nuteistasis aktyviais veiksmais priešinosi, muistėsi, tyčia įkando I. S. į dešinės rankos dilbį, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Nuteistojo smurto panaudojimas nukentėjusiojo I. S. atžvilgiu yra patvirtintas byloje surinktais objektyviais įrodymais. Visų pirma šią aplinkybę nuo pat pradžių nurodė pats nukentėjusysis, pateikdamas 2021 m birželio 8 d. tarnybinį pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl suimtojo bandymo pabėgti (1 t., b. l. 20-21). Taip pat nukentėjusiojo patirtą sužalojimą ir byloje esantis apžiūros protokolas, kuriame aprašyti iš pareigūnų automobilio kameros padaryti vaizdo įrašai, ieškant ir sulaikant bandžiusį pabėgti nuteistąjį (1 t., b. l. 43-49). Minėtame apžiūros protokole užfiksuota: „<...> vienas iš pareigūnų, jaunesnis, matyti ant jo liemenės prikabintas lipdukas su pavarde „(duomenys neskelbtini)“, pasikaso dešine ranka galvą ir ant jo dešinės rankos dilbio, tie riešu, matyti pažeidimas, spalva panaši į raudoną, galimai kraujas <...>.“ Taip pat smurto panaudojimo aplinkybės užfiksuotos tiek nukentėjusiojo I. S., tiek liudytojo Ž. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tiek kitais baudžiamosios bylos rašytiniais įrodymais. Netikėti nukentėjusiojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie viso proceso metu esminėse detalėse buvo nuoseklūs, sutampa tarpusavyje bei su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais.

21. Specialisto (ekspertų) išvados, įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes, yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015 ir kt.). Išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) gali būti suformuluotos kaip kategoriškos, tikėtinos ar sąlyginės ir pan. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-191-495/2020). Specialiųjų tyrimo rezultatų kokybiškumui ir išvadų išsamumui didelę reikšmę turi pirminiai duomenys (tiriamieji objektai), kuriuos ištyręs ekspertas ar specialistas formuluoja atsakymą į jam pateiktus klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-1073/2020).

22. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis 2021 m. liepos 13 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) G. Ž. užduotimi atlikti objektų tyrimą (2 t., b. l. 176-179), pagal G. A. medicininę dokumentaciją atliktas tyrimas ir pateikta (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad G. A. nėra užfiksuotos psichopatologijos, dėl kurios jis negalėtų suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai, duoti apie tai parodymus, taip pat nenustatyta tokio laipsnio psichikos sutrikimų, kurie galėtų trukdyti ginti savo teises ir teisėtus interesus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, G. A. nereikalinga atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę (2 t., b. l. 180). Be to, nagrinėjant skundą apeliacinės instancijos teisme, 2022 m. spalio 5 d. vykusio teismo posėdžio metu teisėjų kolegija protokoline nutartimi paskyrė stacionarinę ekspertizę ir prie šios baudžiamosios bylos prijungė (duomenys neskelbtini) ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) gautą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 64-65). Šiame ekspertizė akte konstatuota išvada, kad ekspertinio tyrimo metu laisvės atėmimo vietų įstaigoje stebimas G. A. išreikštas nebendradarbiavimas, tremoras, jokio prasmingo verbalinio ir neverbalinio kontakto nebuvimas, dėl ko psichologinis bei psichiatrinis tyrimas neįmanomas ambulatorinės ekspertizės metu (2 t., b. l. 66-70). Vadovaujantis apeliacinės instancijos 2022 m. spalio 12 d. nutartimi, nuteistajam paskirta ir atlikta stacionarinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir pateiktas (duomenys neskelbtini) ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 104-117). Šiame ekspertizės akte konstatuota, kad nuteistasis G. A. nusikalstamos veikos padarymo ir ekspertizės akto pateikimo metu neserga lėtinu bei laikinu psichikos sutrikimu, nuteistajam nustatyta psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant raminamąsias ir migdomąsias medžiagas bei vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, taip pat mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai bei simuliacija, kas nusikalstamos veikos padarymo metu bei ekspertizės akto pateikimo metu netrukdė suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad nuteistasis dėl psichikos būsenos gali dalyvauti teismo posėdžiuose, gali duoti paaiškinimus bei suprasti nagrinėjamos bylos aplinkybes, gali atlikti realią laisvės atėmimo bausmę ir jam nereikalinga skirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones. Taigi, darytina abejonių nekelianti išvada, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo bei šiuo metu gali suprasti savo veiksmus bei jų pasekmes, ką patvirtina ir šioje byloje specialistų bei ekspertų pateiktos motyvuotos išvados.

23. Todėl pirmosios instancijos teismas, remiantis byloje surinktais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad nuteistasis G. A. suprato savo procesinę padėtį (tuo metu buvo laikinai sulaikytas ikiteisminio tyrimo byloje ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o į ligoninę buvo pristatytas gydytojo apžiūrai, kad negali savavališkai be sargybos ar palydos išvykti iš jo laikymo vietos (šiuo atveju gydymo įstaigos)), sąmoningai pasirinko neteisėtą veikimo būdą ir 2021 m. birželio 8 d. savavališkai bandė pabėgti iš (duomenys neskelbtini) administracinių patalpų nuo jį gydymo įstaigoje saugojusių pareigūnų, tyčia pavartodamas fizinį smurtą prieš vieną iš jį saugojusį pareigūną I. S., o kad fizinis smurtas buvo pavartotas tyčia, patvirtina aukščiau aptarti įrodymai, ir jo padarytą veiką, kurios pastarasis nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas pareigūnų, teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį.

24. Be to, aukščiau aptarti baudžiamosios bylos duomenys leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai atmesti apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad nutartyje dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo nebuvo fiksuota pilna nuotolinio teismo posėdžio eiga, aplinkybės, ar G. A. supranta dėl ko vyksta teismo posėdis, koks klausimas jame sprendžiamas, nebuvo fiksuotas nutarties įteikimas ir nutartimi sukeltų teisinių pasekmių G. A. išaiškinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 125 straipsnio 2 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad nutartyje skirti kardomąją priemonę turi būti nurodyti: įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta (1 punktas); nusikalstama veika, kurios padarymu asmuo įtariamas, šios veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas (2 punktas); duomenys, leidžiantys manyti, kad įtariamasis padarė tą nusikalstamą veiką (3 punktas); tikslas, kurio siekiama skiriant kardomąją priemonę, o kai priimama nutartis skirti suėmimą, – suėmimo skyrimo sąlygos, vienas ar keli BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir motyvai, taip pat faktinės aplinkybės ir motyvai, kuriais remiantis nebuvo skirtos švelnesnės kardomosios priemonės siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (4 punktas). Taigi, remiantis BPK 125 straipsniu, nutartyje neturi būti fiksuojama teismo posėdžio eiga, aplinkybės, ar įtariamasis supranta dėl ko vyksta teismo posėdis ar koks klausimas jame sprendžiamas bei nutarties įteikimo faktas. Pažymėtina, kad teisėjui nagrinėjant suėmimo paskyrimo klausimą, teismo posėdžio eigai fiksuoti, remiantis BPK 123 straipsnio 7 dalimi, rašomas teismo posėdžio protokolas. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. birželio 8 d. nutarties, kuria G. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nuorašo įteikimo faktą patvirtina parašo blankas, kurį pats nuteistasis G. A. pasirašė (1 t., b. l. 78).

25. Apeliaciniame skunde nesutinkama su G. A. paskirta bausme, teigiama, kad skiriant bausmę pirmos instancijos teismas neįvertino, jog nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika buvo greitai baigta pasikėsinimo stadijoje, dėl G. A. veiksmų nekilo jokių reikšmingų žalingų pasekmių (byloje nepareikšta civilinių ieškinių), jo veiksmai ir G. A. asmenybė nebuvo pavojingi visuomenei.

26. Teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, Kauno apylinkės teismo nuosprendžio motyvus ir nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės yra deklaratyvūs, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam 2022 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu už nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 241 straipsnio 2 dalyje, padarymą, subendrintą dviejų metų laisvės atėmimo bausmę, BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, tinkamai įvertino bausmės skyrimui aktualias aplinkybes ir pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra teisinga ir leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

28. Kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, parinkdamas G. A. bausmės rūšį ir dydį, teismas nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat įvertino, kad buvo pasikėsinta padaryti tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Taip pat surinkta baudžiamosios bylos medžiaga, charakterizuojanti nuteistojo asmenybę, nėra teigiama bei paneigia galimybę mažinti paskirtą bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis teistumas G. A. nėra pirmasis – iki inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų įvykdymą jis buvo teistas aštuonis kartus (2 t., b. l. 51-150). Nusikalstamą veiką, už kurios padarymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus, eilę kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 17-50). Atsižvelgiant į nurodytą, nėra pagrindo spręsti, jog šiuo atveju bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, būtų pasiekti G. A. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrus kitą bausmės rūsį ar sumažinus paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

29. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. A. linkęs elgtis impulsyviai, neįvertindamas savo elgesio pasekmių. Nuteistasis stokoja priimti apgalvotus, tikslingus bei atsakingus sprendimus, jis išlieka susikoncentravęs ties savo poreikiais, jų patenkinimu, asmeniniu patyrimu, stokoja išsamesnio situacijų analizavimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis nededa jokių pastangų koreguoti savo elgesį teigiama linkme. Aptartų duomenų visuma neabejotinai atskleidžia antivisuomenines G. A. nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o tai iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Šią išvadą pagrindžia ir tai, kad G. A. eilę kartų teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas bei ne kartą baustas administracine tvarka, ir tai akivaizdžiai rodo, jog nuteistasis linkęs sistemingai daryti nusikalstamas veikas, negeba prisiimti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus ir daryti tinkamas išvadas. Aptartų nuteistąjį charakterizuojančių ir visų bylos duomenų kontekste, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo paskirta bausmė – laisvės atėmimas, nustatant jos dydį artimą straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams.

30. Išdėstytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę G. A., padarytų nusikaltimų, kvalifikuotų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 241 straipsnio 1 dalį, pavojingumą įvertino tinkamai, atsižvelgė į visumą kitų bausmės skyrimui reikšmės turinčių aplinkybių, nurodytų BK 54 straipsnio 2 dalyje. Sprendimas skirti mažesnę, negu vidurkis, laisvės atėmimo bausmę yra priimtas tinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą ir jos individualizavimą, yra išsamiai motyvuotas. Esant šioms aplinkybėms keisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. nuosprendį dalyje dėl nuteistajam paskirtos bausmės, nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.

31. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė Kauno apygardos teismui pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybė dėl nuteistojo G. A., kuriam apeliacinės instancijos teisme buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatoriaus parinktas gynėjas advokatas Egidijus Milašius, gynybos patyrė (duomenys neskelbtini) Eur dydžio išlaidas (4 t., b. l. 139). BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje kaltinamajam gynėjas buvo paskirtas BPK 332 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos duomenimis, nuteistasis G. A. niekur nedirba ir jokių pajamų negauna, neturi jokio turto, taip pat nemoka už anksčiau įvykdytus administracinius nusižengimus ir nusikalstamas veikas paskirtų baudų, kas teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad G. A. finansinė padėtis yra bloga. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, kuris teismo nuomone, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistojo gynybos apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo G. A. negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. A. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 31 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą nuteistajam G. A. apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.