- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-23
- Bylos Nr.
- 2A-2307-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18816-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas (pran.)
- Ieškovas
- S. U., J. U.
- Atsakovas
- J. Ž., V. Ž.
- Trečiasis asmuo
- akcine bendrove „Stumbras“
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. U. ir J. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1534-717/2014 pagal ieškovų S. U. ir J. U. ieškinį atsakovams J. Ž., V. Ž. su trečiuoju asmeniu akcine bendrove „Stumbras“ dėl pirkėjo teisių pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
SPAB „Stumbras“ ir atsakovas J. Ž. 1997 m. rugsėjo 25 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią SPAB „Stumbras“ suteikė J. Ž. 100 000 Lt ilgalaikę beprocentinę paskolą gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) įsigijimui. J. Ž. paskolą įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2007 m. gruodžio 1 d., paskolos grąžinimą pradedant nuo 1997 m. lapkričio 1 d. J. Ž. paskolos grąžinimą garantavo įsigytomis gyvenamosiomis patalpomis kartu su žemės sklypu.
Atsiliepimas
Atsakovas J. Ž. 1997 m. lapkričio 11 d. pateikė SPAB „Stumbras“ valdybai prašymą, kuriame nurodė, jog dėl susiklosčiusių aplinkybių negali grąžinti suteiktos paskolos, todėl prašė nutraukti paskolos sutartį, perimant įsigytas trijų kambarių gyvenamąsias patalpas.
SPAB „Stumbras“ 1997 m. lapkričio 11 d. protokolu valdyba nutarė nutraukti abipusius įsipareigojimus, kylančius iš paskolos sutarties ir nupirkti įsigytus pastatus (duomenys neskelbtini). Nutarė apmokėjimui panaudoti 100 000 Lt paskolą, užskaitant už perkamą pastatų kainą, žemės sklypo panaudojimą įforminti panaudos sutartimi, įvertinti padarytus pastatų pagerinimus ir jų vertę kompensuoti savininkui. Tarp šalių 1998 m. sausio 16 d. buvo sudaryta ir notarės R. S. patvirtinta nurodytųjų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis. Nuo šio momento gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) savininku tapo trečiasis asmuo, o žemės savininku liko atsakovas J. Ž.. J. Ž. nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistruotos 1997 m. rugsėjo 22 d. sutarties pagrindu; paskola gyvenamųjų patalpų pirkimui J. Ž. buvo suteikta 1997 m. rugsėjo 25 d., t. y. po to, kai buvo įgytas ginčo žemės sklypas. Nuo to momento, kai trečiasis asmuo įgijo iš atsakovo J. Ž. gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) ir kai J. Ž. 1997 m. rugsėjo 22 d. nuosavybės teise įgijo ginčo žemės sklypą – šių objektų savininkai nesikeitė. Tarp trečiojo asmens ir atsakovo J. Ž. 1998 m. sausio 16 d. buvo sudaryta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) panaudos sutartis, kuri 2007 m. gegužės 14 d. buvo nutraukta. Tarp ieškovo ir trečiojo asmens 2013 m. rugpjūčio 30 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo ieškovui perleido teisę reikalauti iš skolininko J. Ž., tame tarpe ir pareiškiant ieškinį teisme, pripažinti nuosavybės teisėn 548/1501 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Ieškovai kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti ieškovams nuosavybės teises į atsakovų valdomas 548/1501 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu - (duomenys neskelbtini), bei prašė priteisti iš atsakovo J. Ž. ieškovų naudai 3 015 Lt teismo žyminio mokesčio ir 4 000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų atsakovams 500 Lt atstovavimo išlaidų.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus nustatė, kad 1998 m. gruodžio 14 d. nutarime atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą nurodoma, kad J. Ž. už suteiktą 100 000 Lt paskolą už 11 000 Lt nusipirko žemės sklypą, o už 89 000 Lt ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). 1998 m. sausio 16 d. sutarties pagrindu žemės sklypas perduotas SPAB „Stumbras“ neapibrėžtam terminui naudotis. Teismas konstatavo, kad nutarime nurodyti faktai prieštarauja VĮ Registrų centro duomenims, iš kurių matyti, kad žemės sklypas buvo nusipirktas ne už paskolintus pinigus, o 1997 m. rugsėjo 22 d., t. y. iki paskolos suteikimo. Trečiojo asmens protokoluose Nr. 10 ir Nr. 11 taip pat nėra nurodyta, kad ginčo žemės sklypas pereina bendrovei „Stumbras“. Juose kalbama apie galimybę, kad šis žemės sklypas ateityje pereis jam nuosavybės teise. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad reikalavimo perleidimo sutarties 1 straipsnyje „Sutarties objektas“ nėra įvardintas įstatyminis pagrindas, kad trečiasis asmuo įgijo teisę į ginčo žemės sklypą ir tą teisę gali perduoti kitam asmeniui.
Teismas pažymėjo, kad ieškovai neįrodė, kad trečiasis asmuo yra atsakovų kreditorius (CPK 178 straipsnis). Kreditorinio reikalavimo kildinimas iš 1995 m. rugsėjo 25 d. paskolos sutarties, kuria bendrovė „Stumbras“ suteikė atsakovui J. Ž. 100 000 Lt beprocentinę paskolą būsto (duomenys neskelbtini) pirkimui, teismo vertinimu yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nurodytos paskolos šalys 1998 m. sausio 16 d. pilnai atsiskaitė. Teismas nurodė, kad atsakovai neneigia, kad jie ketino ir ketina perleisti žemę bendrovei „Stumbras“ arba ieškovams, tačiau tą ketina daryti atlygintinai. Nei ieškovai, nei trečiasis asmuo atlygintinai gauti ginčo žemę nesutinka, motyvuodami tuo, kad ji turėtų būti perleista kaip gyvenamųjų patalpų priedas, nes, pasak jų, žemė buvo įgyta už paskolintus 100 000 Lt. Teismas konstatavo, kad atsakovui J. Ž. už paskolą perleidus gyvenamąsias patalpas bendrovei „Stumbras“, ne atsakovas liko skolingas šiai bendrovei, o atvirkščiai – protokole Nr. 13 4 punkte nurodyta, kad valdyba nutaria įvertinti padarytus pastatų pagerinimus ir jų vertę kompensuoti savininkui. Kaip nurodė atsakovas J. Ž. ir trečiojo asmens atstovė, išlaidos už šiuos pagerinimus atsakovams nėra atlygintos iki šio laiko. Jos sudaro apie 40 000 Lt. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nuo jo įsigijimo momento iki šio laiko yra įregistruotas atsakovo J. Ž. vardu. Nuosavybės teisė į šį žemės sklypą niekada nepriklausė bendrovei „Stumbras“, todėl ji neturėjo teisės perleisti reikalavimo sutartimi teisės į šį žemės sklypą tretiesiems asmenims. Teismas sprendė, kad reikalavimo perleidimo faktas šiuo atveju apskritai negali būti panaudotas prieš atsakovus, nes ieškovai neįrodė, kad atsakovai sutiko dėl reikalavimo perleidimo sutarties, taip pat byloje nepateikti įrodymai apie reikalavimo perleidimo sutarties įteikimo atsakovams faktą (CPK 178 straipsnis).
Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties byloje taikymo pažymėjo, kad iki 2004 m. vasario 21 d. juridiniai asmenys neturėjo galimybės nuosavybės teise įgyti žemės. Ši galimybė atsirado tik 2004 m. vasario 21 d. įsigaliojus Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pataisai, leidžiančiai juridiniams asmenims nuosavybės teise įsigyti žemės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai ieškinį teismui pateikė 2013 m. lapkričio 12 d., teismas konstatavo, kad jį pateikė bendro ieškinio senaties termino ribose (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad teismas pažeidė CPK 185 str., 263 str. 1 d. ir 265 str. 1 d. paminėtas nuostatas iš esmės, nes vertino tik tuos įrodymus, kurie be kitų byloje surinktų įrodymų vertinimo, buvo traktuoti naudingai atsakovų J. ir V. Ž. užimtai teisinei pozicijai, o kitų byloje surinktų įrodymų, kurie pagrindė ieškovų J. ir S. U. esminio reikalavimo pagrįstumą, nevertino bei netyrė. Be to, teismas sprendime kai kuriuos įrodymus vertino ydingai, nes neatsižvelgė nei visą rašytinių įrodymų turinį, nei jų sąlygas, analizavo ir vertino sąryšyje su kitais byloje sutrinktais rašytiniais įrodymais.
Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovas J. Ž. su SPAB „Stumbras“ pilnai atsiskaitė. Teismas visiškai nevertino bylos medžiagoje esančio SPAB „Stumbras“ generalinio direktoriaus J. Ž. įsakymo Nr. 203, priimto 1997 m. gruodžio 15 d. „Dėl 1997-11-11 valdybos nutarimo įgyvendinimo“, kuriame pats atsakovas J. Ž., tuometinis SPAB „Stumbras“ generalinis direktorius, valdybos narys ir valdybos pirmininkas, savo valiniu sprendimu, pareiškė savo kaip bendrovės administracijos vadovo valią ir nustatė tvarką, kaip bus įgyvendintas paminėtas SPAB „Stumbras“ 1997 m. lapkričio 11 d. valdybos nutarimas. Teismas šio įrodymo visiškai nevertino ir iš esmės pažeidė ieškovų J. Ir S. U. įrodinėjimo pareigos tinkamą vykdymą tinkamomis priemonėmis (CPK 178 str., 177 str. 2 d. ir 197 str. 1 d.). Minėtame įsakyme, priimtame praėjus daugiau kaip po mėnesio nuo SPAB „Stumbras“ valdybos posėdžio nutarimo, generalinis direktorius J. Ž. įsako ir sau, kad nutraukus paskolos sutartį 100 000 Lt sumai, įsigytą butą ir žemės sklypą perduodant bendrovės nuosavybėn atlikti visą eilę darbų; t. y. vyr. teisininkui A. A. paruošti reikiamą dokumentaciją perimti įstatymo nustatyta tvarka įsigytą butą ir žemės sklypą už paskolą (duomenys neskelbtini), į SPAB „Stumbras“ balansą, skirti komisiją atliktų remonto darbų apimties įvertinimui, technikos direktoriui V. Š. paruošti reikalingų remonto darbų apimties sąmatą perimamo namo į bendrovės balansą tarnybiniam butui įrengti, derinant ją su stebėtojų taryba. Šis įsakymas nėra panaikintas ir nuginčytas iki šiol, todėl yra tebegaliojantis. Be to, ieškovų vertinimu teismas pažeidė materialinės teisės normos - Akcinių bendrovių įstatymo (1997-07-23 redakcijos) 29 str. 2 d. nuostatą dėl SPAB „Stumbras“ administracijos vadovo sprendimų teisinės reikšmės ir jų įpareigojančios galios įmonės administracijos darbui bei iš esmės pažeidė SPAB „Stumbras‘ generalinio direktoriaus J. Ž. įsakymu Nr. 203 (1997-12-15) „Dėl 1997-11-11 valdybos nutarimo įgyvendinimo“ kaip vietiniu įmonės teisės aktu nustatytą ginčo žemės sklypo perdavimo tvarką ir paneigė šį tebegaliojantį AB „Stumbras“ vidaus teisės aktą. Apeliantas pažymi, kad 1998 m. sausio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartyje nėra pažymėta, kad paskolos šalys atsiskaitė. Vėlesni trečiojo asmens valdybos posėdžio protokolai (Nr. 10 ir Nr. 11) išreiškė ankstesnę nepakitusią SPAB „Stumbras“ kolegialaus valdymo organo - valdybos valią leisti SPAB „Stumbras“ generaliniam direktoriui J. Ž. ir jo šeimos nariams laikinai apsigyventi SPAB „Stumbras“ priklausančiame pastate (duomenys neskelbtini), kol bus išspręstas žemės nuosavybės perėjimo SPAB „Stumbras“ klausimas. Teismas visus minėtus įrodymus turėjo vertinti viename kontekste.
Apeliantas teigia, kad ieškovas S. U. iš reikalavimo perleidimo sutarties 1.1. punkto nurodytų dokumentų susidarė nuomonę, kokį reikalavimą atsakovo J. Ž. atžvilgiu jis perima iš pradinio kreditoriaus. Teismas netinkamai taikė CK 6.101 str. 1 d. nuostatos reikalavimo apibrėžimui ir pagrindimui, kurioje nereikalaujama tiksliai teisiškai apibrėžti reikalavimo juridinį pagrindą, nurodant konkrečią teisės normą, kadangi teismas CK 6.101 str. 1 d. nustatytą perleidžiamą reikalavimą nepagrįstai aiškino plečiamai, reikalaudamas ir ieškovų tai, ko nėra šitoje CK normoje. Pažymėtina, kad teismas nesivadovavo CK 6.103 str. nuostatomis dėl kreditorinio reikalavimo perleidimo sutarties formos, kadangi paminėtos kreditorinio reikalavimo sutarties forma pilnai atitiko įstatymo reikalaujamą, taip pat netaikė CK 6.104 str. nuostatų dėl dokumentų, patvirtinančių reikalavimo teisėtumą perleidimo, nes visi materialinę teisę reikalauti iš atsakovo J. Ž. įvykdyti kreditorinio reikalavimo perleidimo sutarties 1.1 punkte nustatytą prievolę, ieškovui S. U. buvo pateikti. Apeliantas teigia, kad visuose teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose buvo nurodytas ir reikalavimo perleidimo sutarties teisinis pagrindas. Jis nurodytas ir teismo posėdžių metu, tačiau teismas nenorėjo matyti jokių akivaizdžių teisinių pagrindų ieškovams reikalauti savo teisės pripažinimo ir taip pat pažeidė ne tik CK 1.136 str. 2 d. 1 ir 6 p. nuostatas, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda ne tik iš sandorių, bet ir iš kitų juridinių faktų, kurie kyla iš įmonių valdymo organų priimtų valinių sprendimų, bet ir dėl Akcinių bendrovių įstatymo normų pažeidimo. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos suformuota praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-267/2014 ir Nr. 3K-3-368/2014 dėl CK 1.136 str. 2 dalies taikymo. Teismas sprendime nevertino ir atsakovo J. Ž. veiksmų, kai jis sutikdamas su SPAB „Stumbras“ valdybos posėdžio protokolų Nr. 13, Nr. 10, Nr. 11 ir SPAB „Stumbras“ generalinio direktoriaus J. Ž. įsakymo Nr. 203 (1997-12-15) „Dėl 1997-11-11 valdybos nutarimo įgyvendinimo“ sprendimais, jų neginčijo, kaip ir neginčijo 1998 m. sausio 16 d. sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2-89, kurioje įtvirtinta SPAB „Stumbras“ praktiškai amžina panaudos teisė naudotis ginčo žemės sklypu neatlygintinai. Tai rodo aplinkybę, kad teismas nesiaiškino ieškovų teisės, numatytos CK 1.136 str. 2 d. 6 p. turinio ir jos visiškai netaikė.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai neįrodė, kad įvykdė CK 6.109 str. 1 d. nuostatą dėl pranešimo apie reikalavimo perleidimą skolininkui. Teismas padarė išvadą, kad apie reikalavimo perleidimo sutartį atsakovai turėjo galimybę sužinoti Jonavos rajono apylinkės teismo nagrinėjamojoje civilinėje byloje neatitinka CK 6.109 str. 1 d. reikalavimų, keliamų pranešimui apie reikalavimo perleidimą. Ieškovai nurodė aplinkybę, kad 2013 m. spalio 17 d. teismo posėdžio metu civilinėje byloje Nr. 2-1134-722/2013 Jonavos rajono apylinkės teismui teisėjai pateikė patikslintą ieškinį kartu su pridedamais dokumentais, visiškai apimantį pateiktą Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1534-717/2014. Tai reiškė, kad ir reikalavimo perleidimo sutartis Jonavos rajono apylinkės teismui buvo pateikta, o teismo posėdžio metu abiejų atsakovų atstovė advokatė E. D., dalyvaujant ir atsakovui J. Ž., galėjo su ja susipažinti ir ją perskaityti, nes teisėja jiems abiems davė dokumentus, kad galėtų susipažinti su ieškinio papildymu ir pridedamais dokumentais ir teismo posėdyje išreikštų savo nuomonę dėl papildyto ieškinio prijungimo civilinėje byloje Nr. 2-1134-722/2013. Advokatė E. D. ir atsakovas J. Ž. tai ir padarė, su ieškinio papildymu ir reikalavimo perleidimo sutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1134-722/2013 Jonavos rajono apylinkės teisme susipažino, savo nuomones dėl papildyto ieškinio prijungimo išreiškė, todėl reikalavimo perleidimo faktas abiems atsakovams, tame tarpe ir per jų atstovę advokatę E. D. buvo pateiktas. Atsakovai nepaneigė nurodyto fakto, kad buvo supažindinti su reikalavimo perleidimo sutartimi.
Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai net ir apeliaciniame skunde neįvardijo nei teisinio, nei faktinio ieškinio pagrindų, kurie leistų tenkinti ieškinio reikalavimus, o pateikia tik dokumentuose esančios informacijos interpretaciją.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl Kauno apylinkės teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo spendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ieškovai ieškiniu prašo pripažinti jiems nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą.
Nuosavybės teisė suprantama kaip subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir suteikianti galimybę šios teisės turėtojui savo nuožiūra objektyviosios teisės normų nustatytomis ribomis tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įgijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas).
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje apeliantai siekia įgyti nuosavybės teisę į žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisė Nekilnojamojo turto registre įregistruota atsakovo vardu. Apeliantų teigimu, tarp trečiojo asmens SPAB „Stumbras“ ir atsakovo J. Ž. 1998 m. sausio 16 d. sudarius gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sandorį, įsigaliojus Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatoms, suteikiančioms teisę juridiniams asmenim įsigyti žemę, tiek SPAB „Stumbras“, tiek vėliau ir ieškovai, sudarius reikalavimo perleidimo sandorį, 2004 m. vasario 21 d. įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą.
Minėta, kad nuosavybės teisė įgyjama įstatymuose nustatytais būdais ir pagrindais. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad tarp SPAB „Stumbras“ ir atsakovo J. Ž. 1997 m. rugsėjo 25 d. buvo sudaryta paskolos sutartis pagal kurią SPAB „Stumbras“ suteikė J. Ž. 100 000 Lt ilgalaikę beprocentinę paskolą gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) įsigijimui. Paskolą paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2007 m. gruodžio 1 d., paskolos grąžinimas garantuotas įsigytomis gyvenamosiomis patalpomis kartu su žemės sklypu. SPAB „Stumbras“ 1997 m. lapkričio 11 d. protokolu nutarus nutraukti abipusius įsipareigojimus, kylančius iš paskolos sutarties ir nutarus nupirkti pastatus (duomenys neskelbtini) sandorio šalys susitarė už įgyjamą turtą atsiskaityti padarius užskaitą suteikta turto pardavėjui 100 000 Lt paskola. Tarp šalių 1998 m. sausio 16 d. buvo sudaryta ir notarine tvarka patvirtinta nurodytųjų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, tą pačią dieną šalys sudarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) panaudos sutartį, kuri nutraukta 2007 m. gegužės 14 d.
Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma. Notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro tokią sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (CK 6.159 str., 6.181 str. 4 d., 6.393 str. 1 ir 2 d). Kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad jeigu pagal faktines aplinkybes būtų konstatuota, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos CK1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio 3 dalies normų pagrindu, o tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 straipsnio 3 dalis numato, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010, ir kt.).
Daikto pirkimo-pardavimo atveju turi būti galimybė pardavėjui daiktą parduoti – įsipareigoti jį perduoti pirkėjui nuosavybės teise už atlyginimą pinigais ir pirkėjo galimybė jį įgyti nuosavybės teise už atlyginimą pinigais. Pirkimo-pardavimo sutarties dalyko įmanomumas suprantamas kaip fizinės ir teisinės aplinkybės. Fizinis įmanomumas apibūdinamas faktine padėtimi, kuri nekliudo įvykdyti, o teisinis – tokia teisine padėtimi, kad nebūtų kliūčių (ribojimų, draudimų ar kitokių suvaržymų) įvykdyti.
Minėta, kad tarp atsakovų ir trečiojo asmens buvo sudaryta paskolos sutartis, atsakovams suteiktos paskolos grąžinimas išspręstas paskolos davėjui parduodant nekilnojamąjį turtą, už parduotą turtą atsiskaitant padarius užskaitą suteiktos paskolos dydžiu. Byloje nustatyta svarbi aplinkybė, jog sudarius statinių pirkimo-pardavimo sandorį, atskiru sandoriu šalys išsprendė žemės sklypo naudojimą. Pagal 1998 m. sausio 16 d. galiojusios Žemės įstatymo redakcijos 4 straipsnį nebuvo numatyta galimybė privačia nuosavybe juridiniam asmeniui įsigyti žemės sklypą. Nors iš SPAB „Stumbras“ priimtų sprendimų galima išvada apie bendrovės siekį įsigyti ir žemės sklypą, tačiau jie savaime nereiškia, kad sutartis buvo sudaryta, nes, siekiant perleisti nekilnojamąjį daiktą, papildomai tenkintini imperatyviųjų teisės normų reikalavimai, vienas iš kurių – pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus galimybe turtą įsigyti nuosavybėn. Žemės sklypas yra specifinis civilinės apyvartos ir pirkimo–pardavimo objektas, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo įforminimas tapo galimas tik nuo 2004 m. vasario 21 d., kai įstatymu buvo suteikta galimybė juridiniam asmeniui nuosavybės teise įsigyti žemės sklypus. Atlikus užskaitą 1998 m. sausio 16 d., dar nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties subjekto, šalys nebuvo susitarusius dėl sutarties sąlygų, byloje taip pat nustatyta, kad tokios sutarties šalys nebuvo pradėjusios ir vykdyti. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pagrindo pripažinti ieškovams nuosavybės teises pagal byloje pareikštą reikalavimą nebuvo, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su sutarties sudarymu, atmestini.
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis nekilnojamojo turto registre įregistruota atsakovo J. Ž. nuosavybės teisė į ginčo sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, ginčo sklypas nuo 1997 m. rugsėjo 22 d. nuosavybės teise priklauso atsakovui, o nuosavybės teisės įregistravimo pagrindu nurodyta 1997 m. rugsėjo 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis.
Reikalavimo perleidimas yra CK 6.101-6.110 straipsniuose reglamentuojama sutartis, kuria kreditorius perleidžia trečiajam asmeniui savo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. Tai reiškia, kad sudaryti šią sutartį gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Taigi reikalavimo perleidimas nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu. Reikalavimo perleidimui galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis); disponavimo turima teise veiksmas sukelia jos turėtojo siekiamas teisines pasekmes, tik jeigu jis yra teisėtas, t. y. nepažeidžia įstatyme įtvirtintų draudimų ir atliekamas laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. CK 6.102 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kuriais reikalavimo perleidimas imperatyviai draudžiamas įstatymo. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia, kad negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę, kurios negalima įgyvendinti dėl to, kad skolininkas tapęs nemokiu dar iki teisės perleidimo ir pan. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą pagal išvardytus aspektus, reikia analizuoti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, – reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. IĮ v. AB „Daisotra“, bylos Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Rusijos UAB „Stella Vitae” v. AB „Dirbtinis pluoštas“, bylos Nr. 3K-3-759/2003; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad aplinkybės, jog ieškovai įgijo nuosavybės teisę į nurodytą žemės sklypą nepatvirtino jokie įrodymai. Teismas taip pat atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, kad 1998 m. sausio 16 d. šalys atskiru sandoriu išsprendė žemės sklypo naudojimo klausimus, todėl padarytą užskaitą už statinius negalima vertinti kaip šalių susitarimo įsigyti ir žemės sklypą, kuris pagal tuo metu galiojančias imperatyvias įstatymo nuostatas nebuvo galimas dėl sandorio šalies ydingumo. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta nei prievolė, iš kurios atsirado teisė – reikalavimo perleidimo dalykas, nei sandoris, iš kurio tokia prievolė kildinama (perleidimo pagrindas), todėl trečiasis asmuo AB „Stumbras“ neturėjo galiojančios – reikalavimo teisės į ginčo sklypą ir negalėjo jos perleisti. Šią išvadą teismas padarė, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, įskaitant trečiojo asmens AB „Stumbras“ priimtus sprendimus.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pirminis kreditorius buvo juridinis asmuo, o pagal pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą jis negalėjo įgyti nuosavybės teise ginčo žemės, todėl ir naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimų ir pripažinti jiems nuosavybės teises. Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai dėl materialiosios teisės normų pažeidimų, kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto teismų sprendimo teisėtumui, nenagrinėtini.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką bei tikslą, įrodymus įvertino tuo aspektu, kad jų nepakanka pripažinti nuosavybės teises. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų visumos įvertinimo, neišeidamas už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų, daro analogišką pirmosios instancijos teismo padarytajai išvadą dėl faktų, kurie yra būtini taikant materialiosios teisės normas (CK1.136 straipsnį) ginčo santykiui sureguliuoti nebuvimo. Todėl teisėta ir pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų teisės, jų prašomu būdu, negali būti ginamos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas netenkintinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš ieškovų priteistina 500 Lt atsakovams išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (88 straipsnio 6 punktas).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų S. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) (atitinka 72,41 Eur) iš kiekvieno atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atsakovams J. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)