Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų sprendimas

dalyvavus (2022 m. kovo 15 d. teismo posėdis) pareiškėjo M. K. (M. K.) ir suinteresuoto asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, G. K. atstovui (advokatui) Sergejui Milovui, suinteresuotiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. (R. G.) bei suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. atstovui (advokatui) Alfredui Sokolovskiui (Alfred Sokolovski),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. pareiškimą, kuris buvo tikslintas, dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų byloje, G. K., valstybės įmonė Turto bankas, biudžetinė įstaiga Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

12.1. A. G. įgijo gyvenamojo namo patalpas, pažymėtas indeksais Nr. 2-1 (5,11 m²), Nr. 2-2 (10,91 m²) ir Nr. 2-3 (18,91 m²), t. y. iš viso 34,93 m², kas sudaro 3 493 / 12 959 dalis gyvenamojo namo;

12.3. V. K. įgijo gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas indeksais Nr. 1-2 (13,47 m²), 1-3 (18,88 m²) ir ½ dalį patalpų Nr. a-1 (3,23 m² / 2 = 1,615 m²), Nr. 1-1 (2,52 m² / 2 = 1,26 m²), Nr. R-1 (8,84 m² / 2 = 4,42 m²), t. y. iš viso 39,6 m² (13,47 + 18,88 + 1,62 + 1,26 + 4,42), kas sudaro 3 965 / 12 959 dalis gyvenamojo namo;

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

27. byloje sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-04-21 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-3109-231/2021 (el. f. 1, f. l. 22–25), kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. K. įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į Statinius, esančius (duomenys neskelbtini), teisinio likimo atnaujinus procesą civilinėje byloje pagal suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. savarankiškus reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog A. G. ir R. G. taip pat įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į atitinkamas Statinių dalis (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 370 straipsnio 4 dalis, 371 straipsnis).

28. Teismas pažymi, jog byloje kilo ginčas tarp pareiškėjo M. K. ir suinteresuoto asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, G. K. bei suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. bei R. G. dėl asmenų, kurie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į Statinius, t. y. M. K. ir G. K. teigia, jog nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu į Statinius įgijo tik velionis V. K., o A. G. ir R. G. nurodo, jog įgyjamosios senaties būdu nuosavybės teisę į Statinius įgijo trys fiziniai asmenys, t. y. velionis V. K., A. G. ir R. G..

Dėl kilusiam ginčui spręsti reikšmingų faktinių aplinkybių

29. Teismas, atnaujinęs procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-3109-231/2021 ir išnagrinėjęs bylą de novo (liet. bylos nagrinėjimas tiek fakto, tiek teisės apsektais iš naujo), nustatė, kad:

29.1. iš UAB „BRANTAS“ Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) užfiksuoti (aprašyti) tokie statiniai (el. f. 1, f. l. 9; pareiškėjo M. K. pareiškimo 7-as priedas):

29.1.1. bendro 129,59 m² ploto, 1962 m. statybos gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 1A1/m arba 1A1/m);

29.1.2. 1977 m. statybos ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sunaikintas) (žymėjimas plane Nr. 3I1/m);

29.1.3. 1976 m. statybos ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sunaikintas) (žymėjimas plane Nr. 4I1m);

29.1.4. 1980 m. statybos ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sunaikintas) (žymėjimas plane Nr. 5I1/m);

29.1.5. 1978 m. ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 6I1/ž);

29.1.6. 1962 m. ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 8I1/ž);

29.1.7. 2004 m. statybos garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 9I1/g);

29.1.8. 2004 m. statybos sandėlis, kurio žymėjimas plane Nr. 1I1/ž arba 1i¹/ž (unikalus numeris nesuteiktas);

29.1.9. 2004 m. statybos malkinė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane 10I1/ž arba 10I1/ž);

29.1.10. 2007 m. statybos ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 11I1/g arba 11I1g);

29.1.11. 1962 m. statybos lauko tualetas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. v)

(duomenys neskelbtini) Namo nuotrauka, esanti kadastrinių matavimų byloje Statinių, esančių (duomenys neskelbtini), išsidėstymas žemės sklype bei žymėjimas plane

29.2. iš VĮ Registrų centro Turto registro tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento 2020 m. rašto matyti, jog statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre neregistruoti, taip pat neregistruota ir nuosavybės teisė į aptartus statinius (el. f. 1, f. l. 9, pareiškėjo M. K. pareiškimo 4-as priedas);

29.3. iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) 2021-06-29 išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog (po to, kai VĮ Registrų centrui buvo pateiktas įsiteisėjęs Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-04-21 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-3109-231/2021) statiniai (gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei lauko tualetas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti (el. f. 2, f. l. 108–109);

29.4. Š. K., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su M. K. (merg. R. M. V.) (el. f. 1, f. l. 170–171);

29.5. iš Trakų rajono Lentvario seniūnijos gimimo įrašą liudijančio (duomenys neskelbtini) gimimo įrašo išrašo matyti, kad V. K., gim. (duomenys neskelbtini), buvo M. K. ir Š. K. sūnus, o Š. K. ir M. K. buvo V. K. tėvai (nurodyta, kad Š. K. (duomenys neskelbtini) buvo 41 metų amžiaus) (žr. el. f. 1, f. l. 9; pareiškėjo M. K. pareiškimo 8-ą priedą; el. f. 3, f. l. 128–129);

29.6. M. K. buvo V. K. sūnus, o V. K. M. K. tėvas (el. f. 2, f. l. 88);

29.7. A. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra Š. K. ir J. G. sūnus, o Š. K. ir J. G. yra A. G. tėvai (el. f. 1, f. l. 54; el. f. 3, f. l. 120);

29.8. J. G. (gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini)) yra Š. O. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) sūnus, o Š. O. G. ir M. G. – J. G. tėvai; R. G., gim. (duomenys neskelbtini), A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. G. (A. G.), gim. (duomenys neskelbtini), yra J. G. sūnus (el. f. 1, f. l. 56; el. f. 3, f. l. 124–127, 132–133).

30. Teismas, išklausęs šalių (G. K., A. G. ir R. G.) bei liudytojų (A. G. ir S. G.) nustatė, jog po Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-04-21 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-3109-231/2021 įsiteisėjimo Statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip asmeninė pareiškėjo M. K. nuosavybė. Visgi, pasak suinteresuotų asmenų A. G. bei R. G., taip pat liudytojų A. G. ir S. G., tarp A. G. ir R. G. buvo sudarytas susitarimas su G. K., jog G. K. pasirūpins Statinių teisine registracija pagal faktinį Statinių valdymą (Statiniai (Statinių dalis) taip pat turėjo būti registruoti ir A. G. bei R. G. vardu). Dėl to, jog Statiniai buvo įforminti tik pareiškėjo M. K. vardu byloje ir kilo ginčas.

31. Visgi, prieš priimant sprendimą dėl to, kurie asmenys (V. K. / A. G. / R. G.) įgyjamosios senaties teisiniu pagrindu įgijo nuosavybės teisę į Statinius, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nustačius, jog dalis statinių, dėl kurių nuosavybės vyksta ginčas, bylos nagrinėjimo metu neišlikę, apylinkės teismo įsitikinimu, visų pirma, būtina identifikuoti konkrečius statinius, dėl kurių vyksta ginčas. Tik identifikavus statinius, dėl kurių vyksta ginčas, bus galima spręsti ir dėl asmenų, kurie ginčo statinius (ne)įgijo įgyjamosios senaties būdu.

Dėl ginčo statinių identifikavimo

32. Nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre (el. f. 4, f. l. 22–28):

32.1. išviešinti (įregistruoti) šie statiniai i) gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ii) ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); iii) ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei; iv) lauko tualetas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

32.2. išregistruoti (pažymėti kaip sunaikinti) šie statiniai: i) ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 3I1/m); ii) ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 4I1m); iii) ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 5I1/m).

34. Teismas pastebi, jog pareiškėjas M. K. teismui 2022-05-16 rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nereiškė reikalavimų dėl šių statinių: garažo (statinių išdėstymo plane pažymėtas indeksu Nr. 9I1/ž) ir garažo priklausinio (sandėlio) (statinių išdėstymo plane pažymėtas indeksu Nr. 1I1/ž), malkinės (statinių išdėstymo plane pažymėta indeksu Nr. I0I1/ž) bei ūkinio pastato (statinių išdėstymo plane pažymėtas indeksu Nr. III1/ž) (t. y. nereiškė reikalavimų dėl tų statinių, kurie pastatyti po 2000 m. (el. f. 4, f. l. 99–100). Nors suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. teismui rašytiniuose paaiškinimuose ir nurodė, kad neregistruotame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), faktiškai išlikę ir statiniai, pastatyti po 2000 m. (2004 m. statybos garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2004 m. statybos sandėlis, kurio žymėjimas plane Nr. 1I1/ž (unikalus numeris nesuteiktas); 2007 m. statybos ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau nei pareiškimuose, kuriuose reiškė savarankiškus reikalavimus, nei rašytiniuose paaiškinimuose reikalavimų nebetikslino ir neprašė nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, jog statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), pastatyti po 2000 m., buvo įgyti įgyjamosios senaties būdu.

35. Apylinkės teismas, įvertinęs tai, jog ūkiniai pastatai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), šio sprendimo priėmimo momentu faktiškai neišlikę (sunaikinti), pareiškėjas M. K. rašytiniuose paaiškinimuose atsisakė nuo reikalavimo pripažinti įgyjamąją senatį į faktiškai nebeišlikusius statinius, o taip pat į tai, jog suinteresuoti asmenys R. G. ir A. G. neginčija aplinkybės, jog aptariami pastatai neišlikę, sprendžia pareiškėjo M. K. pareiškimo reikalavimų nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamosios senaties teisiniu pagrindu į ūkinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini), kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 3I1/m), Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 4I1m) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 5I1/m) nagrinėjimas šalims nesukels teisinių padarinių, todėl toliau dėl aptartų išregistruotų ūkinių pastatų nebepasisakoma.

36. Pastebima, jog pareiškėjas M. K. teismui suformulavo procesinį prašymą, kuriame nurodė, jog nuo reikalavimų pripažinti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu į ūkinius statinius, kurie neišlikę, atsisako. Visgi, apylinkės teismas, atsižvelgęs į tą aplinkybę, jog byla nagrinėjama ir ypatingosios teisenos tvarka, kurios metu teismas turi ir ex officio (liet. savo iniciatyva) imtis visų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta visapusiškai (CPK 443 straipsnio 8 dalis), taip pat į tai, kad toks dalies pareiškimo reikalavimų atsisakymas pateiktas tik po to, kai buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas, sprendžia, jog pareiškėjo M. K. atsisakymas nuo dalies pareiškimo reikalavimų nebepriimamas (CPK 140 straipsnio 5 dalis). Nepriėmus pareiškėjo M. K. atsisakymo nuo dalies pareiškimo reikalavimų teismas klausimą dėl pareiškimo reikalavimų į neišlikusiu statinius išsprendžia iš esmės, t. y. pareiškėjo M. K. reikalavimai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl faktiškai neišlikusių ūkinių statinių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 3I1/m), Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 4I1m) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane Nr. 5I1/m), netenkinami (CPK 260 straipsnis, 265 straipsnio 1–2 dalys).

37. Teismas, siekdamas priimamo sprendimo aiškumo bei nuoseklumo, taip pat nebepasisako dėl statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kurie pastatyti po 2000 m. ir yra faktiškai išlikę. Taip yra todėl, kad ginčo šalys (pareiškėjas M. K. ir suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G.) dėl statinių, pastatytų po 2000 m. materialiųjų reikalavimų nereiškė.

38. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, sprendžia, jog toliau byloje analizuojami tik tie ginčo šalių argumentai bei reikalavimai, kurie susiję su šiais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini): i) gyvenamuoju namu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane 1A1/m); ii) ūkiniu pastatu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane 6I1/ž; iii) ūkinis pastatu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (8I1/ž), bei; iv) lauko tualetu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėjimas plane Nr. v). Toliau šiame procesiniame dokumente aptarti 4 ginčo nekilnojamojo turto objektai įvardijami (vadinami) Ginčo Statiniais.

39. Kadangi šioje byloje įgyjamosios senaties teisiniu pagrindu į Ginčo Statinius nuosavybės teisę siekia įgyti net trys fiziniai asmenys (velionis V. K. (pagal pareiškėjo M. K. pareiškimą), A. G. ir R. G.), tai apylinkės teismas, siekdamas teisinio aiškumo, pasisako dėl kiekvieno iš paminėtų asmenų reikalavimų atskirai.

Dėl velionio V. K. nuosavybės teisių į Ginčo Statinius

40. Nustatyta, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-04-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-3109-231/2021 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad velionis V. K. įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į statinius, esančius (duomenys neskelbtini): i) gyvenamąjį namą Nr. 1A1/m su rūsiu ir pastoge Nr. M, veranda Nr. 1A1/ž ir priestatu Nr. 2a1/ž; ii) ūkio pastatą Nr. 3I1/m; iii) ūkio pastatą Nr. 4I1/m; iv) ūkio pastatą Nr. 5I1/m; v) ūkinį pastatą Nr. 6I1/ž; vi) ūkinį pastatą Nr. 8I1/ž; vii) lauko tualetą Nr. v. Suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, neginčijo aplinkybės, jog V. K. turėjo teisę įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į Ginčo Statinius. Visgi, suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. teigė, jog V. K. įgyjamosios senaties būdu galėjo įgyti nuosavybės teisę tik į dalį Ginčo Statinių, kadangi į kitą Ginčo Statinių nuosavybės teisę tuo pačiu pagrindu įgijo ir kiti asmenys – A. G. ir R. G..

41. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, taip pat išklausęs šalių bei liudytojų pozicijų, susipažinęs su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-04-12 sprendimo motyvais konstatuoja, jog byloje įrodyta aplinkybė, jog velionis V. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į Ginčo Statinius (CPK 187 straipsnio 1–2 dalys). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-3109-231/2021, plačiau dėl sąlygų, būtinų patvirtinti velionio V. K. nuosavybės teisės į Ginčo Statinius įgyjamosios senaties būdu, ne(be)analizuoja (aptartos sąlygos (į)vertintos 2021-04-12 sprendime, todėl karotis dėl tų pačių aplinkybių neracionalu).

42. Visgi, teismas, de novo (liet. iš naujo / pakartotinai) išnagrinėjęs bylą tiek fakto, tiek teisės klausimais, papildomai pažymi, jog byloje kilęs ginčas dėl to, ar nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu į Statinius įgijo ir kiti asmenys, t. y. suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G.. Dėl šios priežasties teismas plačiau pasisako dėl suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. pareikštų reikalavimų.

43. Teismas pažymi, jog visos šalys (pareiškėjas M. K. bei suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G.) įrodinėjo, kad nuosavybės teises į Statinius įgijo įgyjamosios senaties būdu. Visgi, pareiškėjo M. K. ir suinteresuoto asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, G. K. pusės pozicija buvo ta, jog suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. įgyjamosios senaties būdu nuosavybės teisės įgyti negalėjo (nuosavybės teisę į Statinius (Statinių dalį) pastarieji asmenys (A. G. ir R. G.) galėjo įgyti tik kitais pagrindais, pavyzdžiui, paveldėjimo pagrindu. Aptartos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teismui, visų pirma, išspręsti ginčą dėl to ar suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. apskritai turi teisę reikšti reikalavimus dėl nuosavybės į Ginčo Statinius įgyjamosios senaties pagrindu.

Dėl įgyjamosios senaties ir kitų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų santykio

44. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalis. Lietuvos Respublikoje numatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų sąrašas, kuriame nurodyta, jog, be kita ko, nuosavybės teisė gali atsirasti paveldėjimo pagrindu (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) bei įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).

45. Byloje nekilo ginčas dėl to, jog Ginčo Statiniai buvo sukurti velionio Š. K. (gim. (duomenys neskelbtini) arba 1921 m. – įvairiose dokumentuose galima rasti skirtingas pastarojo asmens gimimo datas – apylinkės teismo pastaba). Nekilnojamojo turto registro 2021-06-30 išraše Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir Namas), pastatytas 1962 m. (el. f. 1, f. l. 50–53). Tai, kad Namo statybos pabaigos data yra 1962 m. nurodyta ir Namo kadastrinių matavimų byloje (žr. Kadastrinių matavimų bylos 8 lapą). Kita vertus, liudytojas I. J. (I. J.) bei A. G., taip pat suinteresuotas asmuo A. G. parodė, jog namas faktiškai buvo pastatytas kur kas anksčiau, nei 1962 m., t .y. teigė, kad Namas jau buvo pastatytas apie 1958 m.–1959 m. Visgi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepaisant to, kuriais tiksliai metais Namas buvo pastatytas (1958 m.–1959 m. ar 1962 m.) byloje nėra ginčo dėl to, jog Namas buvo statytas Š. K. (aptartą aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir Trakų rajono Lentvario miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1958-06-06 protokolas Nr. 8 ir Trakų rajono Lentvario miesto vykdomojo komiteto darbininkų deputatų tarybos 1958-06-06 posėdžio sprendimas Nr. 23, kuriuose Š. K. nurodomas (įvardijamas) kaip Namo statytojas (el. f. 2, f. l. 157–162)). Nustatyta, kad Š. K. mirė (duomenys neskelbtini) (el. f. 3, f. l. 121), tačiau ginčo byloje nėra ir dėl to, jog nei iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo, nei po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo Namas teisės aktų nustatyta tvarka viešuose registruose neįregistruotas (neįformintas) Š. K. vardu. Taigi, nors Š. K. ir laikytinas Namo statytoju (pirminiu daikto (Namo) gamintoju CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme), tačiau nuosavybės teisės į Namą teisės aktų nustatyta tvarka per visą savo gyvenimo laikotarpį taip ir ne(į)registravo.

46. Kitas galimas nuosavybės teisės į Statinius (Namą su priklausiniais) įgijimo teisinis pagrindas – paveldėjimas (CK 4.47 straipsnio 2 dalis). Pastebima, jog paveldėjimo procedūra yra pakankamai formalizuota (CK V knyga; 5.1–5.76 straipsniai), todėl pastaroji paprastai vyksta be kliūčių tik tokiu atveju, kai turto, kuris nuosavybės teise priklausė palikėjui mirties momentu, nuosavybės teisė gali būti identifikuojama rašytiniais dokumentais (pvz., sandoriais, įrašais viešuose registruose ir pan.) ir tokia nuosavybės teisė nekelia abejonių paveldėjimo procedūras tvarkančiam valstybės įgaliotam asmeniui – notarui. Visgi, byloje nėra duomenų apie tai, jog po Š. K. mirties Statinių nuosavybės teisė paveldėjimo būdu perėjo kokiam nors įpėdiniui. Nepateikta duomenų apie tai, jog nors vienas įpėdinis po palikėjo mirties būtų bandęs įforminti Statinių nuosavybės teisę Š. K. vardu tam, kad galėtų palikėjo nuosavybę perimti (įregistruoti) savo žinion.

47. Galiausiai, visos ginčo šalys įrodinėja tai, kad Ginčo Statinių nuosavybės teisė buvo įgyta įgyjamosios senaties (lot. usucapio) (teisės doktrinoje dar kitaip įvardijama įsisenėjimo institutu (žr. Girard, P. F. Romėnų teisė. I tomas. Kaunas, 1931 m., p. 385)) instituto pagalba. Įgyjamosios senaties samprata pateikta CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Visgi, kadangi įgyjamoji senatis yra tik vienas iš galimų nuosavybės teisės įgijimo teisinių pagrindų, todėl būtina (į)vertinti įgyjamosios senaties, kaip vieno iš nuosavybės teisės įgijimo teisinių pagrindų, santykį su kitais CK 4.47 straipsnyje pripažįstamais nuosavybės teisės įgijimo teisiniais pagrindais.

48. Kasacinio teismo praktikoje (CPK 4 straipsnis) nurodyta, jog įgyjamosios instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę, t. y. taikant įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018, nutarties 19 punktas). Teisės doktrinoje, analizavusioje įgyjamosios senaties institutą Lietuvos Respublikos teismų praktikos kontekste, nurodyta išvada, jog įgyjamosios senaties institutas, kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, yra subsidiaraus pobūdžio, t. y. taikomas tik tada, kuomet nuosavybės teisės negalima pripažinti įgijus kitais nuosavybės teisės įgijimo būdais (Birštonas, R. Įgyjamoji senatis: taikymas Lietuvoje. Justitia. 2011, Nr. 2 (76), p. 10; Birštonas, R. Valdymas ir nuosavybės teisė. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: pirmieji dešimt galiojimo metų. Vilnius: MRU, 2013, p. 541; Birštonas, R. Įgyjamosios senaties taikymo patirtis ir perspektyvos. Daiktinė teisė. Ar privatinės teisės pamatai atlaikys XXI a. iššūkius? Mokslinių straipsnių ir konferencijos pranešimų medžiaga. Vilnius, Žuvėdra, 2020 m. p. 62). Apylinkės teismo įsitikinimu, tai, kad įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) institutas yra subsidiaraus pobūdžio patvirtina ir expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais) įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pastebėtina, jog Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimu Nr. 278) 9 punkte nurodyta, jog seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2–6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

49. Teismas, įvertinęs byloje surinktą tiek rašytinę medžiagą, tiek žodinius šalių bei liudytojų paaiškinimus, atsižvelgęs į aukščiau aptarto teisinio reguliavimo aiškinimą, sprendžia, jog nei pareiškėjas M. K., nei suinteresuoti asmenys G. K., A. G. ir R. G. neturi dokumentų, kurie expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais) pagrįstų Š. K. ar kurio nors kitos asmens (pvz., V. K.) nuosavybės teisę į Ginčo Statinius. Liudytoja S. G. ir A. G., suinteresuoti asmens A. G. ir R. G. nurodė, jog Ginčo Statinių dokumentai niekada nebuvo tvarkingi ir nei vienas asmuo visų Ginčo Statinių nuosavybę pagrindžiančių dokumentų neturėjo. Ir nors byloje yra Š. K. 1988 m., 1990 m. ir 1991 m. suinteresuotam asmeniui A. G. išduoti įgaliojimai įregistruoti (įforminti) Ginčo Statinius (el. f. 1, f. l. 79–84), tačiau bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, A. G. paaiškino, jog Namas su priklausiniais (Ginčo Statiniai) bandytas įteisinti, tačiau dėl tam tikrų techninių kliūčių (buvo per arti Namo pastatytas garažas / ūkinis pastatas) Namo su priklausiniais visgi nepavyko įteisinti (įregistruoti viešame registre). Bylos nagrinėjimo metu šalys (suinteresuoti asmenys A. G., R. G. ir G. G.) taip pat paaiškino, jog nei vienas iš suinteresuotų asmenų neturėjo visų reikiamų dokumentų tam, kad būtų įforminta Ginčo Statinių nuosavybės teisė, todėl buvo būtina kooperuotis (be kita ko, tai, kad dėl Ginčo Statinių dokumentų buvo kliūčių nurodė ir pati G. K.) (žr. suinteresuoto asmens G. K. liudijimą). Teismas sprendžia, jog nei viena iš ginčo šalių neturi Ginčo Statinių nuosavybės teisę konkrečiam asmeniui (ar Š. K., ar V. K.) patvirtinančių dokumentų. Visgi, byloje yra netiesioginių rašytinių ir kitų įrodymų, kurių pagrindu galima spręsti (nustatyti) apie Ginčo Statinių savininkų genezę bei valdymo teisės transformaciją į nuosavybės teisę. Tai reiškia, jog ginčo šalys įforminti (įteisinti) Ginčo Statinių nuosavybės teisę iš esmės gali tik pasinaudodamos įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) institutu pagal CK 4.68–4.71 numatytą teisinį reguliavimą. Dėl šios priežasties teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo M. K. ir suinteresuoto asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, G. K. argumentus, jog suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. negali arba neturi teisės pasinaudoti įgyjamosios senaties institutu, siekdami įforminti (įteisinti) savo nuosavybės teisę į Ginčo Statinius. De facto (liet. faktiškai) nei viena iš ginčo šalių negalėtų įteisinti (įforminti) nuosavybės teisės į Ginčo Statinius nepasinaudojusi įgyjamosios senaties institutu. Taip yra dėl to, jog, minėta, nei viena iš ginčo šalių neturi visos reikalingos dokumentacijos, patvirtinančios Ginčo Statinių nuosavybės teisę.

50. Teismui nusprendus, jog Ginčo Statinių (Namo su statiniais) nuosavybės teisė aptariamu atveju gali būti įforminama (įteisinama) pasinaudojant įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) institutu ir suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. atžvilgiu, apylinkės teismas patikrina ar yra visos sąlygos, numatytos CK 4.68–4.71 straipsniuose (CPK 443 straipsnio 7–8 dalys) įforminti (įteisinti) Ginčo Statinių nuosavybės teisę A. G. ir R. G..

Dėl A. G. nuosavybės teisių į Ginčo Statinius (nę)įgijimo

51. Suinteresuotas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, A. G. įrodinėja, jog taip pat įgijo nuosavybės teisę į Ginčo Statinius įgyjamosios senaties (įsisenėjimo) instituto pagrindu. Iš suinteresuoto asmens A. G. procesinių dokumentų (pareiškimo, kuris buvo tikslintas, su savarankiškais reikalavimais) turinio matyti, jog suinteresuotas asmuo A. G. laikosi pozicijos, kad nusprendė padalinti Namą (vieną iš Ginčo Statinių) į tris dalis savo vaikams: velioniui V. K., A. G. ir velioniui J. G.. Aptartu pagrindu suinteresuotas asmuo A. G. ir gyveno ginčo Name, nors jokių tai patvirtinančių dokumentų neturi.

52. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis), aiškindamas CK 4.68 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymą, išaiškinęs, jog nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: i) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu (asmuo nėra daikto savininkas); ii) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); iii) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį (daiktą) sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis)); iv) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2–3 dalys)); v) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); vi) daiktas valdomas nepertraukiamai; vii) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); viii) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, nutarties 21 punktas). Teismas, pasisakydamas dėl aptarto teisinio reguliavimo nustatytų faktinių aplinkybių suinteresuoto asmens A. G. atžvilgiu kontekste:

52.1. sprendžia, jog A. G. neįgijo nuosavybės teisės į Ginčo Statinius kitokiu, nei CK 4.47 straipsnyje nurodyti nuosavybės teisės įgijimo (nevertinama įgyjamoji senatis, kadangi pastaroji yra ginčo objektas), būdai. Byloje nėra ginčo dėl to, jog A. G. yra velionio Š. K. sūnus, o velionis Š. K. yra A. G. tėvas. Tokia aplinkybės teismui leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog tarp Š. K. (tėvo) ir A. G. (sūnaus) galėjo būti vienokio ar kitokio pobūdžio susitarimai, kuriais A. G. buvo leista pasilikti ir gyventi viename iš Ginčo Statinių – Name. Ir nors teismas pritaria pareiškėjo M. K. ir suinteresuoto asmens G. K. teiginiams, jog byloje neįrodyta aplinkybė, jog Š. K. būtų padovanojęs Ginčo Statinius vienam ar keliems asmenims (aptariamu atveju savo sūnums), tačiau sprendžia, jog suinteresuotas asmuo A. G. turėjo suinteresuotumą Namu faktiškai Name gyvendamas. Faktinį suinteresuoto asmens gyvenimą ginčo Name patvirtino tiek liudytojai J. A., I. J., S. G. ir A. G., tiek rašytiniai įrodymai, pavyzdžiui, Namų ūkio knygų įrašai bei Š. K. surašyti įgaliojimai A. G. dėl ginčo Namo įregistravimo (įforminimo) teisės aktų nustatyta tvarka, M. K. skundas Trakų rajono liaudies teismui 1970 m. (aptartame skunde nurodyta, jog A. G. gyvena (duomenys neskelbtini)) (el. f. 1, f. l. 173). Ir nors dalis liudytojų giminystės ryšiais susiję su suinteresuotu asmeniu A. G., tačiau iš esmės visų liudytojų parodymai patvirtina tą pačią aplinkybę, t. y. jog A. G. tiek gyveno ginčo Name, tiek ginčo Namu rūpinosi jį (ginčo Namą) remontuodamas bei prižiūrėdamas;

52.2. nenustatė, jog Ginčo Statiniai būtų valstybės ar savivaldybės nuosavybė ar įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Pastebima, jog ginčo šalys aptartos sąlygos apskritai neįrodinėjo, o apylinkės teismas ėmėsi priemonių, jog valstybės institucijos galėtų pareikšti prieštaravimus dėl to, jog Ginčo Statiniai yra viešoji (valstybės) nuosavybė. Visgi, suinteresuotos institucijos (VĮ Turto bankas, VMI bei NŽT) kokių nors pastabų ar prieštaravimų nereiškė, todėl aptarta sąlyga plačiau nebeanalizuojama ir laikoma, kad Ginčo Statiniai nėra valstybės ar savivaldybės (viešoji) nuosavybė, taip pat neregistruota kito asmens vardu;

52.3. sprendžia, jog suinteresuotas asmuo A. G. CK 4.68 straipsnio kontekste buvo sąžiningas Ginčo Statinių įgijėjas. Apylinkės teismui nekelia abejonių tai, jog suinteresuotas asmuo A. G. suvokė aplinkybę, jog niekas neturi daugiau už jį (A. G.) teisių į daiktą (ar bent į dalį Ginčo Statinių). Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas M. K. nesutinka su tuo, kad į Ginčo Statinius pretenzijas reiškia ir suinteresuotas asmuo A. G. nereiškia, jog suinteresuotas asmuo A. G. Ginčo Statinių nuosavybės transformacijos metu buvo nesąžiningas. Iš esmės ir suinteresuotas asmuo G. K. neneigė aplinkybės, jog tam tikru momentu suinteresuotas asmuo A. G. ginčo Name (ar Namo dalyje) faktiškai gyveno. Teismas vertina ir tą aplinkybę, jog iki šios civilinės bylos pradėjimo kokių nors ginčų dėl Ginčo Statinių nuosavybės, valdymo ar naudojimo teisių nei teismuose, nei valstybės institucijose nebuvo;

52.4. apylinkės teismas laikosi pozicijos, jog Ginčo Statinius suinteresuotas asmuo A. G. visą laiką nuo to momento, kai buvo perduotas V. K., valdė teisėtai, t. y. teismas nenustatė, o suinteresuoti asmenys ir neįrodinėjo, kad Ginčo Statinius suinteresuotas asmuo A. G. valdė panaudodamas prievartą ar apgaulę. Taip pat nenustatyta, jog Ginčo Statiniai suinteresuoto asmens A. G. būtų rekonstruoti/pastatyti pažeidžiant kokį nors galiojusį ar galiojantį imperatyvų teisinį reguliavimą (pvz., susijusį su statinių statyba ar teritorijų planavimu). Pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo G. K. neigė tik tai, jog suinteresuotas asmuo A. G. Ginčo Statiniuose negyveno ir netenkina kitų įgyjamosios senaties sąlygų;

52.5. konstatuoja, jog Ginčo Statinius suinteresuotas asmuo A. G., kuomet Ginčo Statinius pradėjo valdyti, valdė atvirai (CK 4.68 straipsnis), t. y. Ginčo Statinius (ar bent jų (Ginčo Statinių) dalį) valdė kaip savą, valdymo fakto neslapstė bei neneigė. Liudytojai J. A., I. J., S. G. ir A. G. parodė, kad jiems (liudytojams) visada buvo aišku, jog bent dalį Ginčo Statinių valdė suinteresuotas asmuo A. G.. Ir nors pareiškėjas M. K. su suinteresuotu asmeniu G. K. neigė tokią aplinkybę, tačiau liudytojų, patvirtinančių priešingą aplinkybę, į teismo posėdžius nešaukė bei nepateikė kokių nors kitų objektyvių duomenų arba teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl būtų galima daryti priešingą išvadą;

52.6. teismas nenustatė, jog Ginčo Statiniai (ar bent jau dalis jų (Ginčo Statinių) būtų valdyti su teisiškai reikšmingais pertrūkiais, ypač vertinant suinteresuoto asmens A. G. veiksmus. Ir nors suinteresuotas asmuo A. G. nurodė, kad nuo 2006 m. faktiškai negyvena ginčo Name (el. f. 2, f. l. 36), tačiau įrodinėjo, kad ir nuo 2006 m. ginčo Namu ir toliau rūpinasi (prižiūri, remontuoja, kartais nakvoja). Apylinkės teismo vertinimu, CK 4.68 straipsnio 1 dalis nereikalauja, jog asmuo faktiškai gyventų Ginčo Statinyje tam, kad galėtų ginčo Namą (ar bent dalį) įgyti įgyjamosios senaties būdu, pakanka ir tos aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo faktiškai daiktą valdo darydamas fizinį bei teisinį poveikį;

52.7. Apylinkės teismas sutinka, jog suinteresuotas asmuo A. G. įrodė aplinkybę, kad Ginčo Statinį visą Ginčo Statinio valdymo laiką valdė kaip savą, t. y. Ginčo Statinį faktiškai naudojęs (valdęs) suinteresuotas asmuo A. G. asmenys elgėsi kaip Ginčo Statinių savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių į valdomą Ginčo Statinį (su Ginčo Statiniu (ar jo dalimi) elgėsi kaip titulinis daikto nuosavybės teisės turėtojas). Teismas pastebi, jog pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo G. K. dėl Ginčo Statinių nuosavybės pradėjo reikšti pretenzijas tik tuomet, kad suinteresuoti asmenys A. G. ir R. G. padavė teismui pareiškimus dėl proceso atnaujinimo. Nei pareiškėjas, nei suinteresuotas asmuo G. K. neįrodė, jog būtų reiškę kokias nors pretenzijas suinteresuotam Asmeniui A. G. dėl A. G. faktiškai valdytos Ginčo Statinių dalies. Ir pati G. K. teisme parodė, jog naudojosi ne visu ginčo Namu, tačiau tik tam tikra dalimi;

52.8. nenustatyta, kad Ginčo Statinius (ar bent dalį jų) suinteresuotas asmuo A. G. faktiškai butų valdę trumpiau nei CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas.

53. Teismas, atlikęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių analizę teisinio reguliavimo ir pareiškėjo M. K. bei suinteresuoto asmens G. K. argumentų kontekste, sprendžia, jog suinteresuotas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, A. G. įrodė faktą, jog ginčo Statinių (ar bent jų dalies) nuosavybės teisė buvo įgyta įgyjamosios senaties instituto pagrindu. Viena vertus, teismas sutinka, kad byloje egzistuoja tam tikrų netikslumų bei neatitikimų dėl faktinių aplinkybių, taip pat ir pats suinteresuoto asmens A. G. pareiškimas, kuris buvo tikslintas, stokoja teisinės argumentacijos švaros, tačiau vertinama tai, jog ginčas ir kilęs dėl to, jog nei vienas iš Ginčo nuosavybės teisę siekiančių patvirtinti asmenų neturi reikiamų rašytinių dokumentų, kurių pagrindu butų galimą įregistruoti (įforminti) Ginčo Statinių nuosavybę. Nustatyta aplinkybę ir įgalina suinteresuotą asmenį A. G. pasinaudoti subsidiariu CK 4.47 straipsnio 11 punkte nurodytu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu – įgyjamąja senatimi, kuri ir taikoma tuomet, kai asmuo nuosavybės teisės įgijimo dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pagrįsti (įrodyti) kitais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais.

54. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, sprendžia, jog pareiškėjo M. K. ir suinteresuoto asmens G. K. kritika tam, kad suinteresuotas asmuo A. G. negalėjo įgyti Ginčo Statinių (ar bent jų dalies) nuosavybės teisės – nepagrįsti. Teismas konstatuoja, jog suinteresuotas asmuo A. G. įrodė aplinkybes, kurios teismą įgalina nustatyti faktą, kad A. G. įgyjamosios senaties teisniu pagrindu įgijo nuosavybės teisę į Ginčo Statinius (arba dalį jų (Ginčo Statinių)). Visi faktiniai ar teisiniai neatitikimai dėl suinteresuoto asmens A. G. faktinio Ginčo Statinių valdymo laikytini nesudarantys teisinio pagrindo netenkinti suinteresuoto asmens A. G. savarankiškų reikalavimų. Priešingai, būtent Ginčo Statinių savalaikė teisinė neregistracija (neįforminimas) ir lėmė situaciją, kuomet praėjus ilgam laiko tarpui nuo tada, kai pradinis savininkas Š. K. sukūręs (pagaminęs) Ginčo Statinius (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) jų (Ginčo Statinių) savalaikiai neregistravo, jog Ginčo Statiniai valstybėje liko egzistuoti be formalaus valstybės nuosavybės teisės pripažinimo (registracijos (įforminimo) viešuose registruose).

Dėl R. G. nuosavybės teisių į Ginčo Statinius

55. Byloje dėl Ginčo Statinių nuosavybės savarankiškus reikalavimus pareiškė ir suinteresuotas asmuo R. G.. Suinteresuotas asmuo R. G. taip pat įrodinėja, jog nuosavybės teisę į Ginčo Statinius (ar bent jų (Ginčo Statinių) dalį) įgijo įgyjamosios senaties būdu. Suinteresuotas asmuo R. G. papildomai nurodė vieną faktinį ypatumą, t. y. jog ginčo Name liko gyventi po to, kai tėvas J. G. dovanojimo sandoriu, sudarytu žodine forma, perleido suinteresuotam asmeniui R. G.. Pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo G. G. kontrargumentuoja nurodydami, jog neneigia, kad R. G. faktiškai tam tikroje ginčo Namo dalyje negyveno, tačiau gyveno tik kaip nuomininkas. Taip pat pareiškėjai M. K. ir suinteresuotas asmuo G. K. teigė, kad J. G. nebuvo Š. K. sūnus (el. f. 1, el. f. l. 165, atsiliepimo 6 punktas; el. f. 3, f. l. 193–194), todėl versija, kad Š. K. galėjo padovanoti Ginčo Statinius (ar jų (Ginčo Statinių) dalį) ne savo vaikui – alogiška.

56. Visų pirma, teismas pažymi, jog byloje buvo dedamos pastangos išsiaiškinti aplinkybę ar J. G. (ne)buvo Š. K. sūnus (pvz., buvo renkami dokumentai ir teismo iniciatyva iš valstybės archyvų). Analizuojant aptartą aplinkybę į bylą buvo pateikta Azerbaidžano Respublikos Teisingumo ministerijos Ismayilli regiono registracijos departamento pažymi apie tai (el. f. 4, f. l. 104–105), kad G. J. Š. o. gimė (duomenys neskelbtini), Azerbaidžano Respublikoje, Ismayilli regiono Sulut kaime, o G. J. Š. o. tėvas yra G. Š. A. o., motina – G. D. A. k.. Teismas sutinka su pareiškėju M. K. ir suinteresuotu asmeniu G. K., kad byloje rašytinių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų padaryti vienareikšmę išvadą, jog J. G. buvo Š. K. tėvas nėra. Visgi, liudytoja J. A. parodė, jog J. G. vadino J., kuris buvo vyresnysis sūnus, ir su šeima gyveno antrame Namo aukšte, o Namą pastatė J. G. tėvas, kuris išvažiavo į Baku miestą Azerbaidžano Respublikoje. Liudytoja S. G. parodė, jog J. G. tėvas buvo Š. K.. Liudytojas A. G. parodė, jog Š. O. yra tėvo tėvavardis, o Š. O. G. yra tas pats Š. K., taip pat parodė, jog asmens dokumentuose, esančiuose tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Azerbaidžano Respublikoje, yra daugybė klaidų dėl pavardžių rašymo. Viena vertus, civilinėje teisėje galiojant tikėtinumo taisyklei teismas sprendžia, jog labiau tikėtina, jog J. G. buvo Š. K. sūnus, o Š. K. buvo J. G. tėvas. Teismas taip sprendžia todėl, kad pritaria liudytojo A. G. teiginiams, jog tam tikru istoriniu periodu (teismas turi omenyje Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį) teisinę reikšmę turintys dokumentai iš tikrųjų nebuvo pildomi teisiškai preciziškai (aptariamo laikotarpio dokumentuose dažnai trūksta asmenis identifikuojančios informacijos (pvz., gimimo datų, pilnų vardų ir pan.; imama domėn, kad dalis dokumentų buvo pildomi rusų kalba, o kita dalis tu pačių dokumentų kitomis kalbomis, pvz., lietuvių, azerbaidžaniečių ir t. t. (priklausomai nuo aktualios Sovietų Sąjungos teritorijos, kurioje buvo paplitusi konkreti kalba)). Be to, suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. pozicija dėl J. G. ir Š. K. giminystės netiesiogiai verifikuojama išvestiniais duomenimis. Pavyzdžiui, J. G. gimimo liudijime iš tiesų nurodyta, kad tėvo vardas buvo Š., o tėvavardis – o., tuo tarpu motinos vardas buvo D.. Iš kitų dokumentų matyti ir tai, kad Š. K. su D. G. turėjo bendrų vaikų (el. f. 3, b. l. 120). Vertinama ir tai, kad suinteresuoti asmenys A. G. ir R. G. teikė teismui visus turimus dokumentus, susijusius su J. G. gimimo patvirtinimu iš Š. K. pusės. Kita vertus, net ir pats pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo G. K. teismui nurodė, kad J. G. galimai buvo Š. K. giminaičio vaikas. Liudytojai byloje patvirtino, jog J. G. augo Š. K. šeimoje ir nebuvo informacijos apie tai, jog J. G. nebuvo Š. K. sūnus. Bet kuriuo atveju, teismas pastebi, jog CK 4.68 straipsnio 1 dalis nesieja įgyjamosios senaties fakto su kokiais nors giminystės ryšiais. Net tuo atveju, jeigu J. G. net ir nebuvo biologinis Š. K. vaikas, tai nepaneigia aplinkybės, jog J. G. nebuvo Š. K. auginamas kartu su kitais, biologiniais, vaikais ir Š. K. savo šeimoje būtų J. K. kaip nors išskyręs iš kitų savo vaikų turiniuose santykiuose. Vertinama ir tai, jog Namo (ar jo dalies) dovanojimo versija negali būti paneigta vien tik tuo, kad J. G. galimai nebuvo Š. K. sūnus. Š. K., auginęs J. K. (dėl to ginčo byloje nebuvo), galėjo (ir turėjo teisę) dovanoti turtą asmeniui, nesančiam biologiniu vaiku.

57. Pasisakant dėl sąlygų, kurias būtina nustatyti tam, kad asmuo įgytų nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą suinteresuoto R. G. įrodinėjamų aplinkybių atžvilgiu:

57.1. apylinkės teismas pastebi, jog suinteresuotas asmuo R. G. neįgijo nuosavybės teisės į Ginčo Statinius kitokiu, nei CK 4.47 straipsnyje nurodyti nuosavybės teisės įgijimo (nevertinama įgyjamoji senatis, kadangi pastaroji yra ginčo objektas), būdu. Kadangi byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo J. G. (R. G. tėvas) gyveno ir buvo auginamas Š. K. šeimoje, todėl tokia aplinkybė teismui leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog tarp Š. K. ir J. G. galėjo būti vienokio ar kitokio pobūdžio susitarimai, kuriais J. G. buvo leista pasilikti ir gyventi viename iš Ginčo Statinių – Name (Namo dalyje). Ir nors teismas pritaria pareiškėjo M. K. ir suinteresuoto asmens G. K. teiginiams, jog byloje neįrodyta aplinkybė, jog Š. K. būtų padovanojęs Ginčo Statinius vienam ar keliems asmenims (aptariamu atveju savo sūnums ar kitiems šeimoje augintiems vaikams), tačiau sprendžia, jog suinteresuotas asmuo J. G. turėjo suinteresuotumą Namu faktiškai Name gyvendamas. Faktinį J. G. gyvenimą ginčo Name patvirtino tiek liudytojai J. A., I. J., S. G. ir A. G.. Ir nors dalis liudytojų giminystės ryšiais susiję su suinteresuotu asmeniu R. G., tačiau iš esmės visų liudytojų parodymai patvirtina tą pačią aplinkybę, t. y. jog J. G. gyveno ginčo Name, tiek ginčo Namą statė. Vėliau, J. G. name nebegyveno, nes užleido savo vietą vaikams, t. y. suinteresuotam asmeniui R. G.;

57.2. teismas nenustatė, jog Ginčo Statiniai būtų valstybės ar savivaldybės nuosavybė ar įregistruoti viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis) (aptartas faktas jau analizuotas procesiniame dokumente, todėl plačiau nebeargumentuojamas);

57.3. pirmosios instancijos teismas sprendžia, jog suinteresuotas asmuo R. G. CK 4.68 straipsnio kontekste buvo sąžiningas Ginčo Statinių įgijėjas. Teismui nekelia abejonių tai, jog, visų pirma, J. G., o vėliau J. G. sūnus suinteresuotas asmuo R. G. suvokė aplinkybę, jog niekas neturi daugiau už juos (J. G. ir R. G.) teisių į daiktą (ar bent į dalį Ginčo Statinių). Suinteresuotas asmuo G. K. neneigė aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo R. G. ginčo Name (ar Namo dalyje) faktiškai gyveno (dėl šios priežasties teismas plačiau ne(be)analizuoja R. G. pateiktų dokumentų, kuriais įrodinėjamas faktas, jog R. G. mokėjo jam (R. G.) priklausančią komunalinių mokesčių dalį, savo ir savo artimųjų (žmonos S. G. ir sūnaus E. G.) gyvenamąją vietą visiems kitiems tretiesiems asmenims nurodydavo būtent (duomenys neskelbtini) (arba (duomenys neskelbtini))) bei net prisidėjo prie Namo remonto (tik G. K. vertina, kad R. G. Name gyveno nuomininko teisėmis). Apylinkės teismo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo G. K. tik po suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. prašymo atnaujinti procesą pradėjo ginčyti suinteresuoto asmens R. G. galimybę įgyti Ginčo Statinius (ar bent jų dalį) įgyjamosios senaties būdu, nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepaneigia R. G. sąžiningumo Ginčo Statinių įgijimo aspektu;

57.4. apylinkės teismas laikosi pozicijos, jog Ginčo Statinius suinteresuotas asmuo R. G. visą laiką nuo to momento, kai buvo perduotas iš J. G. (savo tėvo), valdė teisėtai, t. y. teismas nenustatė, o suinteresuoti asmenys ir neįrodinėjo, kad Ginčo Statinius suinteresuotas asmuo R. G. ar J. G. valdė panaudodamas prievartą ar apgaulę. Taip pat nenustatyta, jog Ginčo Statiniai suinteresuoto asmens R. G. būtų rekonstruoti/pastatyti pažeidžiant kokį nors galiojusį ar galiojantį imperatyvų teisinį reguliavimą (pvz., susijusį su statinių statyba ar teritorijų planavimu);

57.5. teismas konstatuoja, jog Ginčo Statinius suinteresuotas asmuo J. G. ir suinteresuotas asmuo R. G., kuomet Ginčo Statinius pradėjo valdyti, valdė atvirai (CK 4.68 straipsnis), t. y. Ginčo Statinius (ar bent jų (Ginčo Statinių) dalį) valdė kaip savą, valdymo fakto neslapstė bei neneigė. Liudytojai J. A., I. J., S. G. ir A. G. parodė, kad jiems (liudytojams) visada buvo aišku, jog bent dalį Ginčo Statinių valdė suinteresuotas asmuo J. G., o po jo (J. G.) pastarojo sūnus R. G.. Ir nors pareiškėjas M. K. su suinteresuotu asmeniu G. K. neigė tokią aplinkybę, tačiau liudytojų, patvirtinančių priešingą aplinkybę, į teismo posėdžius nešaukė bei nepateikė kokių nors kitų objektyvių duomenų arba teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl būtų galima daryti priešingą išvadą;

57.6. teismas nenustatė, jog Ginčo Statiniai (ar bent jau dalis jų (Ginčo Statinių) būtų valdyti su teisiškai reikšmingais pertrūkiais, ypač vertinant suinteresuoto asmens J. G. ir R. G. veiksmus. Ir nors byloje yra tam tikrų duomenų, jog J. G. nuolat negyveno ginčo Name, o R. G. taip pat nebuvo pirmasis, kuris nuolatiniam gyvenimui (neįskaitant vaikystės laikotarpio) įsikraustė į ginčo Namą (suinteresuotas asmuo R. G. nurodė, kad ginčo Name kurį laiką gyveno sesuo A. K.), tačiau įrodinėjo, kad nuolatiniam gyvenimui atsikraustė nuo 2000 m. Apylinkės teismo vertinimu, CK 4.68 straipsnio 1 dalis nereikalauja, jog asmuo faktiškai gyventų Ginčo Statinyje tam, kad galėtų ginčo Namą (ar bent dalį) įgyti įgyjamosios senaties būdu, pakanka ir tos aplinkybės, jog suinteresuotas asmuo faktiškai daiktą valdo darydamas fizinį bei teisinį poveikį (J. G. turėjo teisę suteikti galimybę (pa)gyventi ginčo Name (Namo dalyje) savo vaikams iki apsispręs, kuriam gi iš vaikų ginčo Namas (ar Namo dalis) bus perduota konkretaus vaiko žinion (valdymui);

57.7. apylinkės teismas sutinka, jog suinteresuotas asmuo R. G. įrodė aplinkybę, kad Ginčo Statinį visą Ginčo Statinio valdymo laiką tiek J. G., tiek R. G. valdė kaip savą, t. y. Ginčo Statinį faktiškai naudojęs (valdęs) suinteresuotas asmuo R. G. elgėsi kaip Ginčo Statinių savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių į valdomą Ginčo Statinį (su Ginčo Statiniu (ar jo dalimi) elgėsi kaip titulinis daikto nuosavybės teisės turėtojas). Teismas pastebi, jog pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo G. K. dėl Ginčo Statinių nuosavybės pradėjo reikšti pretenzijas tik tuomet, kad suinteresuoti asmenys A. G. ir R. G. padavė teismui pareiškimus dėl proceso atnaujinimo. Nei pareiškėjas, nei suinteresuotas asmuo G. K. neįrodė, jog būtų reiškę kokias nors pretenzijas suinteresuotam asmeniui R. G. dėl faktiškai valdytos Ginčo Statinių dalies. Ir pati G. K. teisme parodė, jog naudojosi ne visu ginčo Namu, tačiau tik tam tikra dalimi;

57.8. nenustatyta, kad Ginčo Statinius (ar bent dalį jų) suinteresuotas asmuo R. G. ar J. G. faktiškai butų valdę trumpiau nei CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas. Teismas papildomais atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog CK 4.71 straipsnio 2 dalis sureguliuoja tą situaciją, kai per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus nurodydamas, kad tokių asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Teismo įsitikinimu, aptariamos bylos faktinių aplinkybių kontekste CK 4.71 straipsnio 2 dalis taikytina skaičiuojant laiką, kuomet J. G. ir R. G. faktiškai valdė ginčo Namą (ar Namo dalį).

58. Teismas, atlikęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių analizę teisinio reguliavimo ir pareiškėjo M. K. bei suinteresuoto asmens G. K. kontrargumentų kontekste, sprendžia, jog suinteresuotas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, R. G. įrodė faktą, jog ginčo Statinių (ar bent jų dalies) nuosavybės teisė buvo įgyta įgyjamosios senaties instituto pagrindu. Viena vertus, teismas sutinka, kad byloje egzistuoja tam tikrų netikslumų bei neatitikimų dėl faktinių aplinkybių, taip pat ir pats suinteresuoto asmens R. G. pareiškimas, kuris buvo tikslintas, stokoja teisinės argumentacijos švaros, tačiau vertinama tai, jog ginčas ir kilęs dėl to, jog nei vienas iš Ginčo nuosavybės teisę siekiančių patvirtinti asmenų neturi reikiamų rašytinių dokumentų, kurių pagrindu butų galimą įregistruoti (įforminti) Ginčo Statinių nuosavybę. Aptarta faktinė situacija ir įgalina suinteresuotą asmenį R. G. pasinaudoti subsidiariu CK 4.47 straipsnio 11 punkte nurodytu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu – įgyjamąja senatimi, kuri taikoma būtent tuomet, kai asmuo nuosavybės teisės įgijimo dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pagrįsti (įrodyti) kitais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais.

59. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, sprendžia, jog pareiškėjo M. K. ir suinteresuoto asmens G. K. kritika tam, kad suinteresuotas asmuo R. G. negalėjo įgyti Ginčo Statinių (ar bent jų dalies) nuosavybės teisės – nepagrįsti. Teismas konstatuoja, jog suinteresuotas asmuo R. G. įrodė aplinkybes, kurios teismą įgalina nustatyti faktą, kad suinteresuotas asmuo R. G. įgyjamosios senaties teisniu pagrindu įgijo nuosavybės teisę į Ginčo Statinius (arba dalį jų (Ginčo Statinių)). Visi faktiniai ar teisiniai neesminiai neatitikimai dėl suinteresuoto asmens R. G. faktinio Ginčo Statinių valdymo laikytini nesudarantys teisinio pagrindo netenkinti suinteresuoto asmens R. G. savarankiškų reikalavimų. Priešingai, būtent Ginčo Statinių savalaikė teisinė neregistracija (neįforminimas) ir lėmė situaciją, kuomet praėjus ilgam laiko tarpui nuo tada, kai pradinis savininkas Š. K. sukūręs (pagaminęs) Ginčo Statinius (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) jų (Ginčo Statinių) savalaikiai neregistravo ir todėl Ginčo Statiniai valstybėje liko egzistuoti be formalaus valstybės nuosavybės teisės pripažinimo (registracijos (įforminimo) viešuose registruose).

Dėl Ginčo Statinių savininkų nuosavybės teisės į Ginčo Statinius apimties

60. Kadangi byloje susiklostė faktinė situacija, kuomet teismas į Ginčo Statinius nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu pripažino trims asmenims (velioniui V. K., A. G. ir R. G.), o pastariesiems asmenims susiginčijus dėl to, kuriam asmeniui priklauso konkreti Ginčo Statinių dalis, todėl teismas sprendžia, jog būtina išspręsti ir aptartą ginčą. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022-01-11 nutartyje (žr. nutarties 13 punktą) (el. f. 3, f. l. 61–67), tiek teismo posėdžio metu teismas pastebėjo, kad šalių ginčas išeina už ypatingąją teisena nagrinėjamo klausimo ribų, todėl, siekiant kuo greičiau tarp šalių atkurti teisinę taiką, reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl įgyjamosios senaties į konkrečią Statinių dalį gali būti sprendžiamas mutatis mutandis (liet. su atitinkamais (būtinais) pakeitimais) taikant ir bendrąsias CPK nuostatas, reguliuojančias bylų proceso pirmosios instancijos teisme ginčo teisenos tvarka (juolab, kad tai leidžia ir 2022-01-11 nutartie 13 punkte cituota kasacinio teismo praktika). Tai reiškia, jog apylinkės teismas nesukuria siurprizinio teismo sprendimo šalims (juolab, kad suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, atnaujinus procesą byloje ir tikslino pareiškimus su savarankiškais reikalavimais būtent dėl tokių išsakytų teismo pastabų).

61. Įgyjamosios senaties taisyklės nesureguliuoja tų atvejų, kai įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į tą patį turtą įgyja du ir daugiau asmenų. Tai reiškia, jog tokiu atveju turi būti taikytinos bendrosios CK taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, jog jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis).

62. Nustatyta, kad pareiškėjas reiškė reikalavimus įgyjamosios senaties būdu įgyti visus Ginčo Statinius. Visgi, net ir po suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. savarankiškų reikalavimų pareiškimo pareiškėjas M. K. alternatyvių reikalavimų nereiškė, t. y. neprašė nei nukrypti nuo bendrų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje principo, nei nustatyti, jog pareiškėjas M. K. įgijo konkrečią dalį Ginčo Statinių, pažymėtą plane. Dėl šios priežasties teismas sprendžia, jog visi trys asmenys, t. y. pareiškėjas M. K., A. G. ir R. G. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į ūkio statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane 6I1/ž), Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėjimas plane 8I1/ž)) bei inžinierinį statinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėjimas plane Nr. v)) lygiomis dalimis, t .y. po 1/3 dalį ūkio statinių ir inžinierinio statinio.

63. Nustatyta, kad kiek komplikuotesnė situacija yra su vienu iš Ginčo Statinių – gyvenamuoju pastatu (Namu). Suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. įrodinėjo, jog nuo tada, kuomet Š. K. nusprendė padalinti Namą į tris dalis, Name pagal faktą buvo sukurti trys atskiri butai, kurių kiekvienas turėjo atskirą įėjimą. Pareiškėjas M. G. ir suinteresuotas asmuo G. K. aptartą aplinkybę neigė (t. y. laikėsi pozicijos, jog Namas nebuvo padalintas į tris butus). Visgi, išklausius ginčo šalių bei liudytojų argumentų sprendžiama, jog atskiromis Namo patalpomis (kambariais) naudojosi atskiros šeimos ir kiekviena iš šeimų darė remontus bei tvarkė tik savo konkrečią Namo dalį. Tai, kad pareiškėjas su suinteresuotu asmeniu G. K. naudojosi ne visu, o tik tam tikra (konkrečia) Namo dalimi neneigė ir pati G. K..

64. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), kad: i) atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra; ii) atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės lemia visų bendraturčių teisių į bendrą daiktą pasikeitimus, todėl jis negali vykti vienašališkai atidalijimo iniciatoriaus nuožiūra, bet jo sąlygos turi būti suderintos su kitais bendraturčiais jų bendru susitarimu (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Atidalijimo iniciatorius, išnaudojęs galimybes susitarti ir manydamas, kad kiti bendraturčiai su jo siūlomu atidalijimo būdu nesutinka nepagrįstai, gali savo teisę atidalyti nuosavybės dalį siekti įgyvendinti pareikšdamas teismui ieškinį; iii) spręsdamas, ar teisė į atidalijimą gali būti įgyvendinta pagal konkretų pateiktą atidalijimo projektą, teismas turi nustatyti, koks yra bendraturčių teisėtų interesų turinys ir galimas jų pažeidimas vykdant atidalijimą; jei yra bendraturčių interesų pažeidimas – derinti juos taikant interesų pusiausvyros principą, nustatyti, ar atidalijimo planas techniškai įmanomas, racionalus, atitinka bendraturčio dalį, įeinančią į bendrąją nuosavybę, nedaro žalos daikto paskirčiai, ar geriausiai atitinka daugelio bendraturčių interesus. Sprendžiant dėl bendraturčių interesų pusiausvyros, turi būti įvertinti ne tik nesutinkančių su siūlomu atidalijimo variantu asmenų, bet visų bylos dalyvių argumentai, kuriais grindžiami teiginiai apie atidalijimo privalumus ir trūkumus. Klausimas, ar bendraturčio nurodomas interesas yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-02-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-701/2022, nutarties 26–29 punktai).

65. Nustatyta, kad suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. teikdami savarankiškus reikalavimus iš karto įrodinėjo aplinkybę, jog visas Namas jiems nepriklauso, o priklauso tik tam tikra konkreti, per ilgą laiką trunkantį faktinį Namo naudojimąsi, nusistovėjusią Namo dalimi. Kadangi teismas, išnagrinėjęs bylą, laikosi pozicijos, jog labiau tikėtina, kad Namas buvo padalintas Š. K. pastarojo vaikams, todėl sprendžia, kad labiau tikėtina, jog konkrečiomis Namo dalimis naudojosi konkretūs bendraturčiai (tokią aplinkybę patvirtina ir byloje apklausti liudytojai). Ir nors pareiškėjas M. K. bei suinteresuotas asmuo G. K. su tokiais argumentais nesutiko, tačiau net ir turėdami galimybę neįrodinėjo, kad suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. nurodomas konkrečios Namo dalys yra netikslios, neracionalios ar neteisingos, taip pat neįrodinėjo, jog Namas apskritai negali būti faktiškai naudojamas taip, kaip nurodė suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus. Teismas, įvertinęs tai, kad ginčo šalių santykiai konfliktiški, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra labiau tikėtina, jog ginčo šalys visgi naudojosi tik konkrečiomis, joms (šalims) priskirtomis Namo dalimis, tenkina suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. reikalavimus nustatyti, jog įgyjama senatimi buvo įgytos konkrečios Namo dalys (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Kadangi alternatyvių Namo naudojimosi dalių pagal faktą nei pareiškėjas M. K., nei suinteresuotas asmuo G. K. neteikė, todėl teismas nustato, kad Namas įgyjama senatimi trijų bendraturčių (V. K., A. G. ir R. G.) įgytas taip:

65.1. A. G. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 3 493 / 12 959 dalis Namo, pažymėtas indeksais Nr. 2-1 (5,11 m²), Nr. 2-2 (10,91 m²) ir Nr. 2-3 (18,91 m²), t. y. iš viso 34,93 m², kas sudaro 3 493 / 12 959 dalis Namo;

65.2. R. G. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 5 501 / 12 959 dalis Namo, pažymėtas indeksais Nr. 3-1 (5,78 m²), Nr. 3-2 (2,62 m²), 3-3 (29,17 m²), 3-4 (10,15 m²) ir ½ dalį patalpų Nr. a-1 (3,23 m² / 2 = 1,615 m²), Nr. 1-1 (2,52 m² / 2 = 1,26 m²), Nr. R-1 (8,84 m² / 2 = 4,42 m²), t. y. iš viso 55,01 m² (5,78 + 2,62 + 29,17 + 10,15 + 1,61 + 1,26 + 4,42), kas sudaro 5 501 / 12 959 dalis Namo;

65.3. V. K. įgyjamosios senaties būdu įgijo gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas indeksais Nr. 1-2 (13,47 m²), 1-3 (18,88 m²) ir ½ dalį patalpų Nr. a-1 (3,23 m² / 2 = 1,615 m²), Nr. 1-1 (2,52 m² / 2 = 1,26 m²), Nr. R-1 (8,84 m² / 2 = 4,42 m²), t. y. iš viso 39,6 m² (13,47 + 18,88 + 1,62 + 1,26 + 4,42), kas sudaro 3 965 / 12 959 dalis Namo.

66. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, sprendžia, jog aptariamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisingumo bei protingumo principai reikalauja (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 8 dalis), kad tarp šalių kilęs ginčas būtų išspręstas iš esmės nurodant konkrečias įgytas Ginčo Statinių dalis. Tokiu būdu tarp ginčo šalių bus greičiau atkurta teisinė taika. Kadangi pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo G. K. neteikė alternatyvių naudojimosi Ginčo Statiniais planų ar kitokių duomenų, kurių pagrindu turėtų būti nustatyta, jog įgyjamosios senaties pagrindu Ginčo Statiniai turėjo būti įgyti kitokiomis proporcijomis bei kitokia faktine naudojimosi Ginčo Statiniais tvarka, todėl apylinkės teismas nustato nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą pagal suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. suformuluotus reikalavimus.

Dėl išduoto paveldėjimo teisės liudijimo (ne)galiojimo

67. Teismas, atnaujinęs procesą byloje, išsireikalavo iš notaro V. K. paveldėjimo bylą (el. f. 2, f. l. 79–122). Paveldėjimo bylos duomenys rodo, kad po Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-04-21 sprendimo priėmimo notaras pareiškėjui M. K. 2021-06-29 išdavė Papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Paveldėjimo teisės liudijimas), kuriame nurodė, kad pareiškėjas M. K. įgijo asmeninės nuosavybės teisę į visus Ginčo Statinius (el. f. 2, f. l. 115–121). Suinteresuoti asmenys A. G. ir R. G. teismui pareiškė savarankišką reikalavimą, kuriame prašė pripažinti negaliojančiu Paveldėjimo teisės liudijimą dalyje dėl 8 994 / 12 959 dalies gyvenamojo namo ir 2/3 dalies ūkinių pastatų bei 2/3 dalies kitų inžinierinių statinių bei nustatyti, kad M. K. po V. K. mirties įgijo teisę paveldėti 3 965 / 12 959 dalis gyvenamojo namo, 1/3 dalį ūkinių pastatų ir 1/3 dalį kitų inžinierinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini).

68. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kai konkretus įpėdinis teisės kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į jam (įpėdiniui) tenkančią palikimo dalį neįgyvendinęs, o kitam įpėdiniui jau išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, tai nepasinaudojusiam teise kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo asmeniui (įpėdiniui) būtina siekti pripažinti negaliojančia išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria patvirtinta įpėdinio, kuris jau įformino nuosavybės teisę į paveldėtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2013). Viena vertus, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet suinteresuoti asmenys A. G. ir R. G. nuosavybės teisę į Ginčo Statinius įgyja įgyjamosios senaties būdu, tuo tarpu pareiškėjas M. K. V. K. Ginčo Statinių dalį įgyja paveldėdamas savo tėvo V. K. palikimą (nekilnojamąjį turtą), kurį pastarasis (velionis V. K.) įgijo taip pat įgyjamosios senatie būdu. Teismas pastebi, jog notaras Paveldėjimo teisės liudijimą išdavė vadovaudamasis įsiteisėjusio Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-04-21 sprendimo pagrindu (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 4.68 straipsnio 2 dalis). Atnaujinus procesą ir išnagrinėjus bylą iš esmės teismas priėmė kitokį sprendimą, nei buvo priimtas 2021-04-21. CPK 371 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog teismui sprendimą (nutartį) pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios. Tai reiškia, jog notaro išduotas ginčijamas Paveldėjimo teisės liudijimas turi būti patikslintas pagal naujai priimtą sprendimą. Dėl šios priežasties teismas tenkina suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, prašymą pripažinti dalį Paveldėjimo teisės liudijimo negaliojančiu tenkina.

69. Teismas papildomai pažymi, jog aptariamos situacijos kontekste Paveldėjimo teisės dalies liudijimo negaliojimo pagrindu laikytinas priimtas kitoks juridinę reikšmę turintis teismo sprendimas, nei buvo priimtas anksčiau (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 4.68 straipsnio 2 dalis, CPK 533 straipsnio 2 dalis), kas reiškia Paveldėjimo teisės liudijimo dalis pripažinta negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies bei CPK 371 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo

70. Išnagrinėjus bylą iš esmės bei priimant galutinį teismo sprendimą teismas turi išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo / atlyginimo klausimą (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 370 straipsnio 4 dalis).

71. CPK 79 straipsnio 1 dalis numato, jog bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu priskiriamos, be kita ko, išlaidos: i) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas); ii) išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas); iii) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

72. Teismas, pasisakydamas dėl šalių mokėto žyminio mokesčio:

72.1. pastebi, jog pareiškėjas M. K. už teiktą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo žyminio mokesčio nesumokėjo, o apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2YT-3109-231/2021 trūkumų dėl aptariamos aplinkybės nenustatė. Vertintina, jog pareiškėjas už reiškiamus reikalavimus turėjo sumokėti iš viso 94 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punktas) (atsižvelgiama ir į indeksavimą, buvusį 2021-03-02) (taip pat mutatis mutandis (liet. su atitinkamais (būtinais) pakeitimais) žr. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-10-08 nutartį (nutarties 6–12 punktus) (el. f. 2, f. l. 57–61), kurioje nurodyti motyvai dėl žyminio mokesčio skaičiavimo šioje byloje);

72.2. pastebi, jog suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. už paduotą prašymą atnaujinti procesą iš viso sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio (mokėtojas – R. G.), kuris susidėjo iš žyminio mokesčio už prašymą dėl proceso atnaujinimo ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (el. f. 1, f. l. 44–49, 134). Visgi, už prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant pareiškimą ypatingosios teisenos bylose (CPK 80 straipsnio 4 dalis), o už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas 50 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-10-08 nutarties motyvais dėl žyminio mokesčio šioje byloje mokėjimo darytina išvada, jog kiekvienas iš suinteresuotų asmenų, pareiškusių prašymą atnaujinti procesą, turėjo sumokėti po 94 Eur žyminio mokesčio už prašymą dėl proceso atnaujinimo bei, atsižvelgus į CPK 80 straipsnio 7 dalį, 47 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsižvelgiant į tai, jog R. G. iš viso 2021-07-26 sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį (el. f. 1, f. l. 134), tai reiškia, jog suinteresuotas asmuo R. G. liko nesumokėjęs 66 Eur žyminio mokesčio (94 Eur + 47 Eur =141 Eur; 141 Eur – 75 Eur = 66 Eur), o A. G. – 94 Eur;

72.3. už pareiškimą su savarankiškais reikalavimais suinteresuoti asmens A. G. ir R. G. sumokėjo po 75 Eur žyminio mokesčio (el. f. 2, b. l. 38, 124–125), o už patikslintą pareiškimą su savarankiškais reikalavimais R. G. sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio (el. f. 3, f. l. 23).

73. Teismas, pasisakydamas dėl ginčo šalių išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti:

73.1. pareiškėjas M. K. pateikė duomenis apie iš viso 2 800 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro (el. f. 3, f. l. 172–173): i) 800 Eur už pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo surašymo; ii) 800 Eur už atsiliepimą dėl proceso atnaujinimo surašymą; iii) 600 Eur už atsiliepimą į suinteresuotų asmenų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; iv) 400 Eur už atsiliepimo dėl suinteresuotų asmenų pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą; v) 200 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme;

73.2. suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. iš viso sumokėjo 1 900 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (kiekvienas iš suinteresuotų asmenų atskirai po 950 Eur) (el. f. 3, f. l. 169–171), kurias sudarė: i) 700 Eur už prašymą dėl proceso atnaujinimą parengimą; ii) 700 Eur už pareiškimą su savarankiškais reikalavimais; iii) 300 Eur už patikslinto pareiškimo parengimą; iv) 200 Eur už dalyvavimą teismo posėdžiuose.

74. CPK 443 straipsnio 6 dalis numato, jog ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis) išaiškinęs, jog ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Pavyzdžiui, jeigu reikalavimo dalykas yra panaikinti asmens priimtą sprendimą, pripažinti atliktą veiksmą neteisėtu, įpareigoti asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, kai tas asmuo nesutinka su reikalavimais, rodo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai yra skirtingi ir (ar) priešingi. Tai yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios teismo išlaidų neatlyginimo taisyklės ir jas paskirstyti proporcingai padalijant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022, nutarties 45 punktas).

75. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į CPK 443 straipsnio 6 dalyje suformuluotą bendrą bylinėjimosi išlaidų neatlygintinumo taisyklę, sprendžia, jog už pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Taip yra todėl, jog net ir nesant ginčo visi suinteresuoti asmenys būtų privalėję kreiptis į teismą su pareiškimais dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį (CK 4.68 straipsnio 2 dalis, CPK 442 straipsnio 9 punktas, CPK 530–533 straipsniai), kas reiškia, jog būtų bet kuriuo atveju patyrę išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

76. Visgi, teismas sprendžia, jog jeigu pareiškėjas M. K. pradiniame pareiškime būtų nurodęs, jog nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymu gali būti suinteresuoti ir kiti asmenys, o konkrečiau – suinteresuoti asmenys A. G. ir R. G., tai aptartų išlaidų už fakultatyvų procesą svarstant proceso byloje atnaujinimą būtų išvengta. Teismas konstatuoja, jog suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. patirtos 700 Eur išlaidos už prašymą dėl proceso atnaujinimo turi būti priteistos. Teismas priteisia ir 300 Eur išlaidų, susijusių su pareiškimo patikslinimu, kadangi po pirminio sprendimo priėmimo, neįtraukus visų suinteresuotų asmenų į bylą, suinteresuotiems asmenims A. G. ir R. G. reikėjo reikšti papildomą reikalavimą dėl Paveldėjimo liudijimo dalies nuginčijimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas M. K. ir G. K. turi vienodą suinteresuotumą bylos baigtimi (yra motinas ir sūnus), taip pat bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus aplinkybei, jog tarp G. K. ir suinteresuotų asmenų A. G. ir R. K., labiau tikėtina, buvo bendri susitarimai dėl Namo įforminimo per teismą, sprendžia, jog M. K. ir G. K. lygiomis dalimis turi atlyginti suinteresuotiems asmenims A. G. ir R. G. 1 000 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai (t. y. M. K. ir G. K. lygiomis dalimis atlygina 500 Eur išlaidų A. G. ir 500 Eur išlaidų R. G.). Kadangi procesas buvo atnaujintas, todėl M. K. patirtos 800 Eur išlaidos už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą patirtos išlaidos neatlyginamos.

77. Pareiškėjas M. K. procese nesutiko su suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. savarankiškais reikalavimais, todėl už gynybą nuo suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. pareiškimų su savarankiškais reikalavimais sumokėjo iš viso 1 200 Eur išlaidų (600 Eur + 400 Eur + 200 Eur). Kadangi suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. reikalavimai dėl nuosavybės teisės įgijimo buvo patenkinti, tai aptartos M. K. patirtos išlaidos neatlyginamos.

78. Kadangi pareiškėjas M. K. su G. K. nesutiko su suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. savarankiškais reikalavimais, todėl teismas bylą buvo priverstas nagrinėti žodinio proceso tvarka (nesant ginčo teismas bylą galėjo išnagrinėti rašytinio proceso tvarka) (CPK 533 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka suinteresuoti asmenys A. G. ir R. G. patyrė 200 Eur atstovavimo išlaidų. Kadangi nustatyti priešingi pareiškėjo M. K. ir suinteresuoto asmens G. K. interesai su suinteresuotais asmenimis A. G. ir R. G., teismui patenkinus suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. savarankiškus reikalavimus iš pareiškėjo M. K. ir G. K. lygiomis dalimi priteistinos 200 Eur suinteresuotų asmenų A. G. ir R. G. patirtos atstovavimo išlaidos (t. y. M. K. ir G. K. lygiomis dalimis atlygina 100 Eur išlaidų A. G. ir 100 Eur išlaidų R. G.).

79. Kadangi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-08-03 nutartimi buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė pagal suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. prašymą, tai 47 Eur žyminis mokestis, sumokėtas suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. G. už laikinąsias apsaugos priemones, priteistinas lygiomis dalimis iš pareiškėjo M. K. ir suinteresuoto asmens G. K..

80. Kadangi tiek pareiškėjas M. K., tiek suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. net ir nesant ginčo būtų turėję mokėti žyminį mokestį už pareikštus reikalavimus, tai, vadovaujantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi, žyminis mokestis aptartiems asmenims neatlyginamas. Visgi, nustačius aplinkybę, jog žyminis mokestis nesumokėtas (ar sumokėta mažiau), teismas valstybės naudai priteisia atitinkamą žyminį mokestį: i) iš pareiškėjo M. K. 94 Eur žyminio mokesčio; ii) iš suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. G. 66 Eur žyminio mokesčio; iii) iš suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. G. – 94 Eur.

81. Reziumuojant tai, kas išdėstyta aukščiau, pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo G. K. iš viso turi atlyginti lygiomis dalimis suinteresuotiems asmenims A. G. ir R. G. 1 200 Eur (700 Eur + 300 Eur + 200 Eur) bylinėjimosi išlaidų (t. y. M. K. ir G. K. lygiomis dalimis atlygina 600 Eur išlaidų A. G. ir 600 Eur išlaidų R. G.), taip pat pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, G. K. lygiomis dalimis atlygina 47 Eur suinteresuotam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, R. G. už laikinąsias apsaugos priemones).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei žymų galiojimo (likimo) išnagrinėjus bylą

82. Teismas, atnaujinęs procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje ir bylą išnagrinėjęs de novo (liet. pakartotinai), nustatė, kad:

82.1. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-08-03 nutartimi buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – atliktas įrašą viešame registre dėl M. K. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir lauko tualetą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo (el. f. 1, f. l. 137–141);

82.2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021-09-08 pranešimu Nekilojamojo turto registrą informavo apie iškelta civilinę bylą, susijusią su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą (CPK 137 straipsnio 6 dalis) (el. f. 2, f. l. 1).

83. CPK 150 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. CPK 150 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Visgi, teismų praktikoje pastebėta, jog : i) pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai), dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai), dėl priteisimo (atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus). Iš jų vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti sukelia teisinius padarinius be jų vykdymo, t. y. sprendimai dėl pripažinimo ir dėl teisinių santykių modifikavimo (nustatymo, pakeitimo, nutraukimo) teisinį efektą sukelia ir be priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-34-943/2020, nutarties 26–27 punktai). Apylinkės teismo vertinimu, priimtas procesinis sprendimas yra sprendimas dėl teisių pripažinimo (pripažintos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgyjamosios senaties pagrindu), todėl galioja ir be priverstinio vykdymo (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 2 punktas, CK 4.68 straipsnio 2 dalis, CPK 533 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties, teismo įsitikinimu, laikinosios apsaugos priemonės turi galioti iki sprendimo įsiteisėjimo. Sprendimui įsiteisėjus, sprendimas dėl teisių pripažinimo tampa savaime vykdytinas ir privalomas visiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir be priverstinio vykdymo (CPK 18 straipsnis).

84. Pastebėtina, jog nei CPK, nei kiti įstatymai nenumato teismui pareigos pranešti viešo registro tvarkytojui apie aplinkybę, jog civilinė byla, kuri buvo iškelta dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, buvo užbaigta (išnagrinėta). Kadangi tik nuo šalių valios priklauso, ar byloje prasidės kitos proceso stadijos (apeliacija, kasacija), todėl teismas sprendžia, jog ginčo šalys gali savarankiškai informuoti viešo registro tvarkytoją apie tai, jog civilinė byla, kuri iškelta dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, buvo galutinai užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 3 straipsnio 7–8 dalys).

Dėl procesinės bylos baigties

85. CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog išnagrinėjęs bylą, teismas turi teisę: i) prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas); ii) teismo sprendimą ar nutartį pakeisti (CPK 371 straipsnio 1 dalies 2 punktas); iii) priimti naują sprendimą (nutartį) (CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 371 straipsnio 2 dalies nuostata numato, kad CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju priimama teismo nutartis, o CPK 371 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytais atvejais – teismo sprendimas ar nutartis. Teismas pastebi, jog pagal proceso įstatymą bylos dėl ginčo (klausimo) esmės gali būti išnagrinėjamos tiek teismo sprendimu, tiek teismo nutartimi. CPK teisinis reguliavimas įtvirtino nuostatą, kad bylos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo išsprendžiamos teismui priimant teismo sprendimą (CPK 533 straipsnio 2 dalis). Aptartas teisinis reguliavimas įgalina teismą, išnagrinėjus atnaujintą bylą, kuri buvo užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, užbaigti priimant teismo sprendimą (CPK 260 straipsnis).

86. Teismas sprendžia, kad atnaujinus procesą byloje, byla buvo išspręsta de novo (liet. pakartotinai) tiek teisės, tiek fakto aspektais (buvo įtraukti nauji proceso dalyviai, teikti nauji įrodymai, reikšti savarankiški reikalavimai bei buvo reikštas prašymas dėl atsisakymo nuo dalies pradinių reikalavimų), priimtas iš esmės visiškai kitoks sprendimas, nei pradiniu sprendimu. Teismas sprendžia, jog byla užbaigiama panaikinant 2021-04-21 sprendimą ir priimant naują sprendimą dėl ginčo esmės.

87. Daugiau klausimų, kuriuos turėtų teismas išspręsti šiuo procesiniu sprendimu, nebeliko.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7–8 dalimis, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 370 straipsnio 4 dalimi, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 533 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

priimti naują sprendimą.

Atsisakyti priimti M. K. (M. K.) pareiškimą dėl dalies pareiškimo reikalavimų atsisakymo.

Pareiškėjo M. K. (M. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškimą tenkinti iš dalies ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. (V. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į:

- 3 965 / 12 959 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtas indeksais Nr. 1-2 (13,47 m²), 1-3 (18,88 m²) ir ½ dalį patalpų Nr. a-1 (3,23 m² / 2 = 1,615 m²), Nr. 1-1 (2,52 m² / 2 = 1,26 m²), Nr. R-1 (8,84 m² / 2 = 4,42 m²), t. y. iš viso 39,6 m²;

- 1/3 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtas indeksu 6I1/ž);

- 1/3 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtas indeksu 8I1/ž);

- 1/3 dalį kitų inžinierinių statinių – lauko tualetą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtu indeksu „v“).

Likusioje dalyje pareiškėjo M. K. (M. K.) pareiškimo netenkinti.

Suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. G. (R. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) savarankiškus reikalavimus tenkinti ir:

a) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad suinteresuotas asmuo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į:

- 3 493 / 12 959 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtas indeksais Nr. 2-1 (5,11 m²), Nr. 2-2 (10,91 m²) ir Nr. 2-3 (18,91 m²), t. y. iš viso 34,93 m²;

- 1/3 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtas indeksu 6I1/ž);

- 1/3 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtas indeksu 8I1/ž);

- 1/3 dalį kitų inžinierinių statinių – lauko tualetą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtu indeksu „v“);

b) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad suinteresuotas asmuo R. G. (R. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į:

- 5 501 / 12 959 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtas indeksais Nr. 3-1 (5,78 m²), Nr. 3-2 (2,62 m²), 3-3 (29,17 m²), 3-4 (10,15 m²) ir ½ dalį patalpų Nr. a-1 (3,23 m² / 2 = 1,615 m²), Nr. 1-1 (2,52 m² / 2 = 1,26 m²), Nr. R-1 (8,84 m² / 2 = 4,42 m²), t. y. iš viso 55,01 m²;

- 1/3 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtas indeksu 6I1/ž);

- 1/3 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtas indeksu 8I1/ž);

- 1/3 dalį kitų inžinierinių statinių – lauko tualetą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. UAB „BRANTAS“ plane pažymėtu indeksu „v“);

c) pripažinti negaliojančiu Trakų r. savivaldybės Lentvario m. notaro biuro notarės N. Š. Papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl:

- 8 994 / 12 959 dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

- 2/3 dalies ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

- 2/3 dalies ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

- 2/3 dalies kitų inžinierinių statinių – lauko tualeto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Įsiteisėjus sprendimui laikyti, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-04-21 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-3109-231/2021 neteko teisinės galios pagal Civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 3 dalies nuostatą.

Priteisti lygiomis dalimis iš pareiškėjo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei suinteresuoto asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, G. K., asmens kodas, (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti lygiomis dalimis iš pareiškėjo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei suinteresuoto asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, G. K., asmens kodas, (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. G. (R. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti lygiomis dalimis iš pareiškėjo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei suinteresuoto asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, G. K., asmens kodas, (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. G. (R. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 47 Eur (keturiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti iš pareiškėjo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos (valstybės) naudai 94 Eur (devyniasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos (valstybės) naudai 94 Eur (devyniasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. G. (R. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos (valstybės) naudai 66 Eur (šešiasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio.

Išaiškinti pareiškėjui M. K. bei suinteresuotiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus, A. G. ir R. G. (R. G.), kad priteistas žyminis mokestis turi būti sumokėtas į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 – AB „Swedbank“; LT78 7290 0000 0013 0151 – AS „Citadele banka“, Lietuvos filialas; LT74 4010 0510 0132 4763 –„Luminor bank“ AS Lietuvos skyrius; LT05 7044 0600 0788 7175 – AB SEB bankas; LT32 7180 0000 0014 1038 – AB Šiaulių bankas ir LT42 7230 0000 0012 0025 – UAB Medicinos bankas, nurodant juridinio asmens kodą 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis civilinėje byloje Nr. eA2-234-1151/2022.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-08-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-7873-1151/2021 (dabartinis civ. b. Nr. eA2-234-1151/2022) taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Išaiškinti, jog suinteresuoti asmenys byloje turi teisę savarankiškai kreiptis į viešo registro tvarkytoją dėl įrašo apie iškeltą civilinę bylą, susijusią su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamuosius daiktus, panaikinimo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.