Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas skunde taip pat kėlė pretenzijas dėl rūkymo bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, nurodydamas, kad 3 sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiamų rūkyti ženklų. Tvirtino, kad buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose nuolatos, išskyrus trumpus laikotarpius, kuomet jose apsilankydavo pareigūnai, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, todėl buvo neužtikrinta vienam asmeniui tenkanti reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Šią normą žymiai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai, kiti laikomi nuteistųjų leistini turėti daiktai. Dėl patalpų perpildymo trūko sanitarinių įrenginių, teko laukti eilėse, dėl ko skaudėdavo šlapimo pūslę ir tarpkojį. Be to, sanitariniuose mazguose nebuvo klozetų ir unitazų, o buvo tik skylė grindyse, tai sukeldavo didelius kojų skausmus. Tvirtino, kad visose gyvenamosiose patalpose negalėjo išsimiegoti, nes seni, surūdiję dviaukščiai gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl vartantis lova judėdavo. Gyvenamosiose patalpose veisėsi blakės, kurios kandžiodavo miego metu. Visas kūnas buvo sukandžiotas blakių, padengtas niežinčiais pūlinukais, nuo kasimosi kūnas kraujuodavo, todėl daug kartų kreipėsi į medicinos darbuotojus, kurie išduodavo tepaliukus, dėl psichikos sutrikimų buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Tvirtino, kad blakių buvimo ir kandžiojimosi faktą patvirtina administracinių bylų Nr.I-4273-423/2015 ir Nr. I-151-664/2017 medžiaga. Kėlė pretenzijas dėl dirbtinio apšvietimo, nurodydamas, kad jis buvo netinkamas, negalėjo skaityti ir rašyti, skaudėdavo akis. Nurodė, kad 3 sektoriaus 10-11 būrių patalpose nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, kambarys maisto produktams laikyti, todėl maisto produktus laikė miegamojoje patalpoje, dėl to joje buvo daug žiurkių ir tarakonų. 8-9 būriams buvo įrengta tik viena virtuvėlė, kuria naudojosi 260 nuteistųjų, ji buvo per maža, negalėjo tenkinti tokio skaičiaus nuteistųjų poreikių, dėl to joje nuolatos kildavo konfliktai, susistumdymai, tvyrojo įtampa. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo apie 30 kv. m., jame buvo įrengta sunkiosios atletikos aikštelė, stalas ir du suoliukai, lauko džiovykla, juo naudojosi maždaug 236 nuteistieji, todėl akivaizdžiai trūko vietos pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengta kanalizacijos šulinių lietaus vandens nutekėjimui, todėl po lietaus ar sniego, jie buvo patvinę, taip pat neįrengtas stogelis, po kuriuo nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių, jis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo arti gamybinių patalpų, dėl to oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais. Taip pat atsakovo atstovas nesudarė pareiškėjui sąlygų pasivaikščioti ir būti visą dieną lauke. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 40 710 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie LR TM, atstovai, apie teismo posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo veiksmais laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. vasario 18 d. jį kalinant Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų reikalavimus, kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Atsakovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Pareiškėjas skunde, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties institutą bei teismo posėdyje neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau skunde nurodė, jog nežinojo apie savo teises ir pareigas dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti dėl bibliotekoje esančios pasenusios teisinės literatūros, dažnai neveikiančio kompiuterio bei didelio bibliotekos lankytojų srauto. Šios aplinkybės yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, neindividualizuotos nurodant konkrečius atvejus, kokia ir kada informacija nuo pareiškėjo buvo nuslėpta, kada buvo apribota jo teisė gauti reikiamą informaciją ir pan. Akcentuotina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu (pareiškėjo kreipimųsi į pataisos įstaigos administraciją dėl informacijos suteikimo, atsisakymų suteikti jo prašomą informaciją, pareiškėjo skundų dėl negalėjimo naudotis bibliotekos paslaugomis, nekokybiškų bibliotekos paslaugų ir pan.).

Pastebėtina, kad teismo posėdyje nurodyti aplinkybių, trukdžiusių paduoti teismui skundą teisės aktų nustatytu terminu, pareiškėjas negalėjo, tai kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, siejamų su priežastimis, sutrukdžiusiomis jam kreiptis į teismą teisės aktuose nustatytu terminu.

Svarbu pažymėti, kad pareiškėjas Pravieniškių PN kalėjo beveik penkerius metus, todėl toks laiko tarpas buvo pakankamas tam, kad būtų galima išsiaiškinti, sužinoti apie turimas teises bei imtis priemonių jų gynimui.

Akcentuotina, kad kreipimosi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų padarytos žalos atlyginimo terminas yra gana ilgas (3 metai), todėl šią teisę pareiškėjas galėjo realizuoti išvykęs iš Pravieniškių PN-AK, tačiau į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi beveik po pusantrų metų nuo išvykimo iš Pravieniškių PN-AK dienos.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. liepos 20 d. šiuo pagrindu atmestinas(CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b.l.36,39-40), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 22 d. buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 8 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 15,88 kv.m., joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko – 3,97 kv.m. gyvenamojo ploto.

Nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. paskirtas į 8 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 17,5 kv.m., joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 4,38 kv.m.

Laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. vasario 18 d. pareiškėjas skirtas gyventi į 8 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 35,07 kv.m., joje įrengta 11 gyvenamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,18 kv.m.

Pareiškėjas skunde (b.l. 8-9) tvirtino, kad 8 būrio 4 ir 7 miegamuosiuose nuolatos gyveno 8 asmenys, todėl vienam nuteistajam teko atitinkamai 1,9 ir 2,1 kv. m., 8 būrio 5 miegamajame nuolatos gyveno 18 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 1,9 kv. m. Šiam teiginiui patvirtinti pareiškėjas pateikė atsakovo 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 117-618 (b. l. 20).

Atsakovo atstovas nepateikė teismui paaiškinimo dėl skirtingų oficialių duomenų apie ginčo gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, šio skaičiaus ginčo patalpose galimą kitimą pareiškėjo buvimo jose ar vėlesniu metu.

Taigi akivaizdu, kad atsakovo atstovas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui tikslių duomenų apie nuteistųjų skaičių ginčo gyvenamosiose patalpose pareiškėjo kalinimo jose metu, taip pat jokių įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo argumentus dėl kartu su juo kalėjusių nuteistųjų skaičiaus, paaiškinimų dėl 2013 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. 117-618 nurodytų įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, jo galimą kaitą, duomenų apie ginčo gyvenamosiose patalpose miegamųjų vietų skaičiaus mažinimą, galimai vykusias (nevykusias) gyvenamųjų patalpų pertvarkas ir pan. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), sprendžia, jog byloje atsakovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jo kalėjimo metu 8 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje ir 8 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje buvo 8 nuteistieji, 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje – 18 nuteistųjų.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl pastato, kuriame buvo 8 būrys, būklės, nurodydamas, kad šis pastatas buvo netinkamas gyventi, avarinės būklės, jo stogas nebuvo keistas 54 metus, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tvirtino, kad tokia pastato būklė kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Atsakovo atstovas pateikė teismui bendrabučio, kuriame buvo 8-9 būriai, Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 213 (b. l. 63-69), kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms, tačiau atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie šio statinio būklės stebėjimus, kasmetines statinio, atskirų jo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (t.y. statinio techninės priežiūros žurnalo kopijų), t.y. duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie avarinę statinio būklę.

Minėtame energetiniame pase nurodyta, kad statinio stogo danga yra šiferis. Ši aplinkybė nurodyta ir atsakovo atstovo į bylą pateiktoje 2017 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje Nr. 77-2592 (b. l. 39-40). Tačiau joje pažymėta, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Šiuo metu 3 sektoriuje vykdomas Norvegijos finansinio mechanizmo programos įgyvendinimas dėl bendrabučių rekonstravimo į kamerų tipo patalpas, todėl 8-9 būrių patalpos renovuojamos. Atsakyme į pareiškėjo 2017 m. balandžio 26 d. prašymą (b. l. 17-19) atsakovo atstovas nurodė, jog bendrabučių, kuriuose įrengti 4-9 būriai, stogo danga įrengta 1963 m., ji remontuota 2005 m.

Taigi, akivaizdu, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie bendrabučio, kuriame buvo 8-9 būriai, techninę būklę (jo sienų, langų ir durų sąramų, stogo techninę būklę) pareiškėjo kalinimo jame metu, todėl atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsakovo atstovui nepateikus įrodymų apie statinio, kuriame buvo 8 būrys techninę būklę pareiškėjo buvimo jame metu, šios aplinkybės vertinamos pareiškėjo naudai ir atitinkamai gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Kita vertus, ir pats pareiškėjas privalo pakankamai detalizuoti bei pagrįsti savo teiginius dėl avarinės statinio būklės, asbesto bei šio pažeidimo įtakos jo teisėms. Nei skunde, nei teismo posėdyje pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti nustatyti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo. Tvirtino, jog negalėjo skaityti ir rašyti, nes dėl netinkamos apšvietos jam skaudėjo akis.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 p., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai per langus ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais) (b.l. 29), tačiau pareiškėjo pozicijos dėl netinkamos ginčo patalpų dirbtinės apšvietos neargumentavo, prieštaravimų neišreiškė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo patalpų dirbtinės apšvietos atitiktį aukščiau nurodytų higienos normų įtvirtintiems reikalavimams, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo netikėti pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir šio pažeidimo sukeltų pareiškėjui nurodytų neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų (blakių), kurios trukdė išsimiegoti, dėl sukandžiojimo teko kreiptis į medikus.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų lovų, nurodydamas, kad vartantis lova judėdavo, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitariniuose mazguose nebuvo unitazų ar klozetų, juose buvo tik skylės grindyse, todėl atliekant gamtinius reikalus, paskausdavo kojas. Jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė,.

Atsakovo atstovo 2017 m. birželio 30 d. rašte Nr. S-14732 (b. l. 17-19) bei Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 28 d. pažymoje Nr. 77-2703 (b.l.119) nurodyta, kad 8 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai ir 2 unitazai, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl tupyklų sanitariniame mazge įrengimo, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų sanitarinių įrenginių šiame kontekste atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamai įrengtu pasivaikščiojimo kiemeliu, tvirtindamas, kad jame nebuvo įrengti kanalizacijos šuliniai lietaus vandens nutekėjimui, todėl po lietaus ar sniego kiemelis buvo patvinęs, taip pat neįrengtas stogelis, po kuriuo nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių, jis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės plastmasės atliekos, dėl to oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo yra nepagrįstos.

Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei.

Pareiškėjas tvirtino, kad 3 sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, nurodė, jog nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t.y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovo atstovas neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis yra nerūkantis, todėl ši aplinkybė laikoma nustatyta.

Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog šis Aprašas nuteistiesiems nėra paskelbtas, kad jie nesupažindinti su jo nuostatomis, iš ko galėtų būti kildinamas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas.

Atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas kildina aplinkybėmis, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis susirgę nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendro naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl aukščiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t.y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovo atstovo atsakomybė negalima. Be to, pažymėtina, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovo atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl netinkamai įrengtų 10 ir 11 būrių patalpų, nurodydamas, jog juose nebuvo laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, nebuvo kambario maisto produktams laikyti.