Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-20-795/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-11
Bylos Nr.: 1A-20-795/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-05384-2020-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalius Jocys, Regina Bertašienė, Kristina Kakurinė
Kaltinamasis: P. B.
Nukentėjusysis: S. P.
Advokatai: Jovita Usonytė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-20-795/2021Proceso Nr. 1-01-1-05384-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.2.14.10.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Stonkui,išteisintajam P. B. ir jo gynėjai advokatei Jovitai Usonytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokurtaūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro M. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštas 50,37 Eur civilinis ieškinys ir nukentėjusiosios S. P. civilinis ieškinys dėl 379 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 592 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžio kopiją kartu su reikiamų bylos medžiagos dokumentų patvirtintomis kopijomis nuspręsta perduoti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui, kad P. B. būtų pradėta administracinio nusižengimo, numatyto ANK 115 straipsnyje, teisena ir surašytas administracinio nusižengimo protokolas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. B. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, jog 2020 m. vasario 5 d., apie 22.40 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) g., esančiame daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme, asmeninio konflikto metu tyčia daiktu, panašiu į metalinį strypą, vieną kartą trenkė į kieme stovinčio S. P. priklausančio automobilio „Nissan (duomenys neskelbtini)”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinį stiklą, dėl to stiklas išdužo, taip padarydamas nukentėjusiajai S. P. 150 Eur turtinę žalą. Po to, paėmęs iš S. P. 199 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung (duomenys neskelbtini)”, trenkė telefoną į žemę ir taip jį sudaužė, priėjęs prie S. P. tyčia ją pastūmė, dėl to pastaroji nuvirto ant žemės, ir taip ją sužalojo. Tokiais savo veiksmais P. B. buvo kaltinamas S. P. padaręs bendrą 349 Eur turtinę žalą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroras M. S. apeliaciniu skundu prašo Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį dėl P. B. išteisinimo panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo P. B. pripažinti kaltu ir nubausti: 1) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme; 2) pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigoti neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurias išdirbti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir 2 mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir P. B. paskirti galutinę 1 metų laisvės apribojimo bausmę. Įpareigoti neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurias išdirbti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir 2 mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – iki bausmės vykdymo pradžios palikti nepakeistą. Nukentėjusiosios S. P. civilinį ieškinį atmesti. Priteisti iš P. B. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos naudai nukentėjusiosios S. P. 50,37 Eur gydymo išlaidų atlyginimą.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog P. B. pripažino tik tai, kad kumščiu išdaužė nukentėjusiosios S. P. automobilio „Nissan (duomenys neskelbtini)“ galinį lango stiklą. Iš P. B. parodymų turinio akivaizdžiai matyti, kad jis pasirinko sau palankią poziciją – pripažinti tik tai, ką betarpiškai matė ir gali paliudyti kiti asmenys, be to, tai, kas neginčijamai užfiksuota kituose dokumentuose, tačiau konflikto, kuriame liko dalyvauti tik dviese, metu jam inkriminuojamų veiksmų – nukentėjusiosios sužalojimo ir telefono sugadinimo – P. B. visiškai nepripažįsta, būdamas įsitikinęs, kad niekas to nematė ir negalės paliudyti. Matyti, jog aplinkybės, kad išmušė nukentėjusiajai telefoną iš jos rankų ir jis nukrito ant žemės, P. B. teisme jau nebenurodė, tai buvo pažymėjęs tik ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, jog S. P. telefonu trenkė P. B. (išskyrus jo paties parodymus), o telefonas, nukritęs ant žemės, sudužo ir S. P. jį pasiėmė. Byloje yra duomenys, kurie patvirtina, jog ant žemės nukritusį ir sudužusį telefoną rado ir paėmė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, ir tik tada grąžino S. P. Policijos pareigūnas T. R. apklausos teisme metu parodė, kad telefoną, kuris buvo sudaužytas, nuo žemės pasiėmė pati nukentėjusioji, tačiau vėliau, atsakydamas į nukentėjusiosios klausimą, nurodė, kad galbūt telefoną rado kolegė. Jo kolegė, policijos pareigūnė L. J., šioje byloje apklausta nebuvo, tačiau ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl P. B. sužalojimo metu ir parodė, kad stovėjimo aikštelėje, apie 4–5 metrų atstumu nuo „Audi“ automobilio, rado numestą telefoną, kuris buvo sudaužytas, jo stiklas buvo sutrupėjęs. Liudytoja I. G. apklausos teisme metu parodė, jog matė, kad pareigūnai fotografavo nukritusį telefoną.

Žemesnės instancijos teismas

2.2. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad P. B. apklausų metu teigė, jog neturėjo strypo ar laužtuvo automobilyje, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis tyčia daiktu, panašiu į metalinį strypą, vieną kartą trenkė į kieme stovinčio S. P. priklausančio automobilio galinį stiklą. Atkreiptas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas suabejojo ir nesirėmė P. B. parodymais, jog jis automobilius apgadino ranka, o rėmėsi liudytojos I. G. parodymais, jog P. B. turėjo metalinį laužtuvą, su kuriuo išdaužė automobilių langus. Taigi, pripažindamas vienas aplinkybes įrodytomis, teismas rėmėsi minėtos liudytojos parodymais, o vertindamas kitas – dėl smurto prieš S. P. – nesirėmė. Liudytoja I. G. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai ir išsamiai aiškino įvykio aplinkybes, papildomos apklausos metu patikslindama kai kurias aplinkybes (kaip ji matė S. P. pastūmimą), taip pat teismui motyvuotai paaiškino, kodėl ji iš pradžių nenurodė šios aplinkybės. Jos parodymus patvirtino ir teisme apklausta tyrimą atlikusi tyrėja S. D.

2.3. Apeliaciniame skunde yra išsamiai aptarti nukentėjusiosios S. P. parodymai. Pažymėta, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios S. P. davė išsamius, aiškius, nuoseklius parodymus ir kategoriškai teigė, jog P. B., paėmęs telefoną jai iš rankų, metė jį į žemę, po to pastūmė nukentėjusiąją ir pastaroji krito ant žemės, susidaužė dešinę ranką ir koją. Apklausos teisme metu S. P. šiek tiek suabejojo savo kategoriškumu dėl jos pastūmimo ir griuvimo. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusioji nurodė, jog tvirtina, kad taip pasakė, tačiau nebenori teismų, nėra tikra, ar ją P. B. pastūmė, ar pati galėjo nugriūti, nes buvo ištikta šoko. Vis dėlto išklausius P. B. parodymus, nukentėjusioji pageidavo papildomai duoti parodymus ir pažymėjo, kad vakare prieš posėdį jai skambino P. B. ir liepė sakyti, jog pati nuvirto ir dar jį sumušė, o baudas nuteistasis žadėjo sumokėti. P. B. tvirtino, kad, jeigu nukentėjusioji nesakys taip, kaip jis nori, tai nutrauks santykius, nebebus su ja. Taigi apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nukentėjusioji įtikinamai paaiškino, kodėl posėdžio pradžioje, duodama parodymus, stengėsi sušvelninti P. B. padėtį, be to, reikia įvertinti, kad nukentėjusioji išsamius parodymus davė iš karto po įvykio, o teisiamajame posėdyje buvo apklausta, praėjus beveik 4 mėnesiams. Apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo, juos iš dalies patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir liudytojos I. G. parodymai.

2.4. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visiškai be pagrindo rėmėsi kito ikiteisminio tyrimo duomenimis, o būtent, jog įvykio metu P. B. taip pat buvo sužalotas. Prie bylos medžiagos yra pridėta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje P. B. konstatuoti sužalojimai. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad kitame ikiteisminiame tyrime nėra konstatuota, jog P. B. buvo sužalotas telefonu, ar kad tuos sužalojimus padarė S. P., be to, nuosprendžio priėmimo metu aptariamas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Ši byla, dėl kurios paduotas apeliacinis skundas, yra ne dėl P. B. sužalojimo, o dėl S. P. sužalojimo ir jos turto sugadinimo, byloje yra surinkti visi įrodymai, jie patikrinti teisiamojo posėdžio metu, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas kito ikiteisminio tyrimo, kuris nutrauktas, duomenis, kurie nepatikrinti teisme, padarė neteisingas išvadas. Byloje nėra tokių abejonių ar neaiškumų, dėl kurių teismui reikėtų vadovautis in dubio pro reo principu. Apeliaciniame skunde pažymima, jog P. B. padaryti nusikaltimai yra nesunkūs, tyčiniai ir baigti. Jis veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, suvokė nusikalstamas pasekmes ir jų siekė. P. B. yra dirbantis, praeityje neteistas, todėl apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad jam turi būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas –, artima normos sankcijoje numatytam vidurkiui.

2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad P. B. savo tyčiniais veiksmais tiesioginę žalą padarė nukentėjusiosios S. P. sveikatai, o Valstybinė ligonių kasa apmokėjo nukentėjusiosios gydymo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, civilinis ieškinys turi būti tenkinamas ir iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už nukentėjusiajai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas sumokėta suma (50,37 Eur) priteisiama iš P. B. Nukentėjusioji S. P. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį 379 Eur turtinei žalai atlyginti, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog žala yra visiškai atlyginta, todėl jos civilinis ieškinys turi būti atmetamas.

Atsiliepimas

3. Išteisintasis P. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro M. S. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį nepakeistą.

3.1. Atsiliepime pažymima, jog nesuprantama, kodėl prokuroras kaip išteisintojo parodymų ydą įvardija nešališkų liudytojų parodymus bei oficialius dokumentus. Teismui pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra nurodyta, kad P. B. buvo padaryta muštinė žaizda veido kairėje, odos nubrozdinimai veide, abiejose kojose, poodinės kraujosruvos veide, kairėje blauzdoje. P. B. sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto. Be to, teisiamojo posėdžio metu buvo išklausytas Bendrojo pagalbos centro garso įrašas, iš kurio nustatyta, kad P. B. paskambino 2020 m. vasario 5 d., apie 22.50 val., ir pranešė, kad reikia policijos į (duomenys neskelbtini), nes jį užsipuolė girta moteris ir praskėlė galvą. Įrašė girdėti moters, kuri sako, kad reikia Greitosios medicinos pagalbos, nes gali reikėti siūti žaizdą, balsas. Atsiliepime tvirtinama jog šios aplinkybės neabejotinai įrodo, kad įvykis iš tiesų buvo, išteisintajam padaryti sužalojimai buvo užfiksuoti teismo medicinos specialisto, Greitosios medicinos pagalbos specialistų įvykio vietoje ir Bendrojo pagalbos centro garso įrašu.

3.2. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad prokuroras skunde remiasi liudytojos parodymais, kuri nematė nei konflikto užuomazgos, nei jo eigos, taip pat negali patvirtinti ir fakto, kad išteisintasis sugadino nukentėjusiajai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną. Liudytoja I. G. įvykio metu jau buvo sugrįžusi namo ir pati asmeniškai matė tik pavienį konflikto epizodą. Atsižvelgiant į tai, kad liudytoja su nukentėjusiąja yra labai artimos draugės, I. G. galėjo liudyti nukentėjusiosios naudai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį, kad liudytoja buvo apklausta kelis kartus ir vis keitė savo parodymus. Išteisintojo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino ir nukentėjusiosios parodymus, kadangi ji juos vis keitė viso proceso metu ir abejojo, ar būtent P. B. konflikto metu ją pastūmė. Be to, nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumui įtakos galėjo turėti jos neblaivumas konflikto metu.

3.3. Teismui buvo pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nuosekliai aprašyti P. B. užfiksuoti sužalojimai ir nurodytas tikėtinas įrankis, kurio pagalba minėti sužalojimai galėjo būti padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo metu dalyvavo tik du asmenys, t. y. nukentėjusioji ir išteisintasis, tikėtina, kad sužalojimai buvo kilusios konfliktinės situacijos rezultatas. Išteisintojo įsitikinimu, teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas, priimdamas sprendimą, jis pats sprendžia, kiek gali vadovautis teismo medicinos specialisto surašyta išvada. Minėtas dokumentas objektyviai ir nešališkai fiksuoja faktines aplinkybes, kurios negali kisti ar atsirasti ir vėliau išnykti priklausomai nuo to, ar dokumentas teismo posėdžio metu buvo tirtas.

Atsiliepimas

3.4. Atsiliepime teigiama, jog nuosprendyje yra detaliai ir motyvuotai nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo institucija nepateikė neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių išteisintojo tyčinio pobūdžio veiksmų padarymą prieš nukentėjusiąją, todėl pagristai buvo vadovaujamasi in dubio pro reo principu. Išteisintasis atsiliepime daro išvadą, kad jo kaltumas nėra įrodytas, o tai prilygsta įrodytam nekaltumui.

4. Teismo posėdžio metu prokuroras M. Stonkus prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis P. B. ir jo gynėja advokatė J. Usonytė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro M. S. apeliacinis skundas atmestinas, o Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. rugsėjo 17 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Apeliaciniame skunde nagrinėjamu atveju yra keliami įrodymų vertinimo, išteisintojo P. B. kaltės, nusikalstamų veikų sudėčių požymių visumos buvimo jo veiksmuose ir skirtinos bausmės klausimai. Būtent šiuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje.

9. Dėl nežymaus S. P. sveikatos sutrikdymo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

9.1. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia) (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

9.2. Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad neįrodyta, jog P. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. P. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltės nepripažino. Pripažino tik tai, kad kumščiu išdaužė nukentėjusiosios S. P. automobilio „Nissan (duomenys neskelbtini)“ galinį lango stiklą. Paaiškino, jog 2020 m. vasario 5 d. laukė nukentėjusiosios parvažiuojant į savo namus pastarosios daugiabučio kiemo aikštelėje. Kai pamatė, kad nukentėjusiąją ir jos draugę I. G. į namus parvežė nepažįstamas vaikinas, jis susinervino ir, S. P. išlipus ir nuėjus į namus, jis įlipo į automobilį ir iš pykčio sužalojo liudytoją K. D., palenkė automobilio pavarų įjungimo svirtį ir, eidamas link savo mašinos, K. D. mašinai ranka įskėlė stiklą ir ranka išdaužė S. P. mašinos stiklą. Po to sėdęs į savo automobilį, pravažiavo pro K. D. mašiną ir savo mašiną pasistatė už galo bei paskambino policijai (duomenys neskelbtini) numeriu. Bekalbant su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi, į kiemą atėjo S. P. ir, pamačiusi išdaužtą automobilio stiklą, puolė jį. Telefonu S. P. jam trenkė į galvą, telefonas nukrito ant žemės ir skilo jo ekranas. S. P. pasiėmė telefoną. S. P. P. B. išvadino negražiais žodžiais ir, dar kartą trenkusi, pabėgo. S. P. tą vakarą dar jį suspardė. Išteisintasis nurodė, jog S. P. buvo su aukštakulniais batais, išgėrusi, plūdosi įvairiais žodžiais, ji virto ir / ar alpo, po to vėl stojosi. Atvykusi policija patikrino abiejų neblaivumą, o P. B. Greitoji medicinos pagalba išvežė ir susiuvo žaizdą. P. B. teigė, jog neturėjo strypo ar laužtuvo automobilyje, todėl nežino, ką I. G. matė per langą, kadangi tuomet turėjo matyti ir tai, jog jį daužo, o jis ginasi nuo S. P. P. B. pripažino, kad teisiamojo posėdžio išvakarėse skambino S. P., tačiau jos nemokė, ką turi sakyti teisme. Nukentėjusioji pati pasakė, kad nebenori teismų, nori, kad viskas gražiai baigtųsi pačios iniciatyva (t. 1, b. l. 124–125, 133–135, 139–140; t. 2, b. l. 88–89). Šiuos išteisintojo P. B. parodymus iš dalies patvirtina jo į bylą pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, jog P. B. padaryti muštinė žaizda veido kairėje, odos nubrozdinimai veide, abiejose kojose, poodinės kraujosruvos veide, kairėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietų bukų, turinčių ribotą paviršių ir bukabriaunių daiktų poveikiu. Sužalojimai padaryti 5–7 paros iki objektyvios apžiūros, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 2, b. l. 23–24).

9.3. Būtina pažymėti, jog išteisintojo P. B. parodymus patvirtina ir kitos bylos medžiagoje užfiksuotos aplinkybės bei objektyvūs duomenys. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) T. R. 2020 m. vasario 6 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad 2020 m. vasario 5 d. buvo gautas pranešimas apie tai, jog (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) r., konflikto tarp vyro ir moters metu galimai neblaivi moteris užpuolė savo vyrą ir pranešėją, praskėlė vienas kitam galvas (t. 1, b. l. 1–2). Taigi dėl kilusio įvykio buvo nustatytas tik automobilio apgadinimas, taip pat nukentėjo K. D. ir P. B., o tai patvirtina išteisintojo P. B. parodymus apie prieš jį vartotą fizinį smurtą. Abejonių dėl to, ar prieš nukentėjusiąją S. P. iš tiesų buvo vartotas fizinis smurtas, dėl kurio ji būtų patyrusi nežymų sveikatos sutrikdymą, kelia ir faktas, kad nukentėjusioji su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi tik 2020 m. vasario 19 d., t. y. nuo įvykio praėjus 14 dienų (t. 1, b. l. 11–13). Aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pati nukentėjusioji S. P. įvykio nevertino rimtai, tikėtina neprisiminė visų reikšmingų įvykio detalių arba jos nesavalaikį (pavėluotą) kreipimąsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą sąlygojo tam tikros teismui nežinomos priežastys. Manytina, kad, jei asmuo neabejotų dėl savo parodymų ir jaustųsi nukentėjęs dėl prieš jį padarytos nusikalstamos veikos, nelauktų daugiau nei 10 dienų, iki kreipdamasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o tai darytų nedelsiant.

9.4. Išteisintojo P. B. parodymus iš dalies taip pat patvirtina ir liudytojo K. D. parodymai. Liudytojas K. D. apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno parodė, jog 2020 m. vasario 5 d. vakare parvežė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) iš matymo pažįstamą merginą S. ir jos draugę. Atvykus į nurodytą vietą, prie automobilio priėjo vaikinas su raudona striuke, kuris, atidaręs keleivio priekines dureles, įlindo į automobilį ir trenkė K. D. kumščiu į veidą, po to trenkė į automobilio pavarų svirtį, į prietaisų skydelį ir automobilio stiklą, dėl to stiklas suskilo. Tada tas pats vyriškis nuėjo prie kito kieme stovėjusio automobilio „Nissan (duomenys neskelbtini)” ir suskaldė galinį stiklą. K. D. visą laiką sėdėjo automobilyje, buvo išsigandęs. Nors jam padaryta ir turtinė, ir fizinė žala, liudytojas K. D. nenorėjo būti nukentėjęs, prieštaravo, kad būtų atliktas tyrimas iš medicininių dokumentų, P. B. jokių pretenzijų nepareiškė (t. 1, b. l. 28–29). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas K. D. patvirtino anksčiau duotus parodymus ir nurodė, jog papildyti daugiau nieko neturi. Jis tuo momentu sėdėjo savo mašinoje ir nematė, kas vyko lauke, nes visą dėmesį buvo sutelkęs į pavarų svirtį. P. B. sugadino liudytojo automobilį, tačiau jis viską atlygino, todėl K. D. atsisakė rašyti pareiškimą ir būti pripažintas nukentėjusiuoju. Liudytojas matė tik automobilių sugadinimus, o kad S. P. su P. B. stumdėsi, konfliktavo, šito nematė, nes sėdėjo mašinoje, kol atvažiavo Greitoji medicinos pagalba (t. 2, b. l. 87–88). Taigi liudytojas negalėjo patvirtinti, kad išteisintais P. B. vartojo fizinį smurtą prieš S. P., t. y. ją pastūmė, dėl ko jai būtų buvęs padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

9.5. Faktą, kad išteisintasis P. B. geriau prisimena nagrinėjamo įvykio aplinkybes patvirtina ir tai, kad jis buvo blaivus (t. 1, b. l. 1), o tuo tarpu S. P. nustatytas 1,54 promilės girtumas (t. 1, b. l. 41). Vis dėlto, siekiant išsamiai atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus, būtina detaliai aptarti nukentėjusiosios S. P. parodymų kaitą viso proceso metu.

9.5.1. Nukentėjusiosios S. P. parodymai keitėsi viso proceso metu. Apklausta teisiamojo posėdžio metu iš visų proceso dalyvių pirma dėl jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo paaiškino, jog vykusio konflikto momentu jai taip atrodė, kad išteisintasis P. B. ją tyčia stūmė, buvo strese, neblaivi, nelabai atsiminė (t. 2, b. l. 86–87). Po to, pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 44–45, 80–81), kurių metu ji buvo nurodžiusi, kad išteisintasis P. B. ją pastūmė ir dėl to ji griuvo ir susitrenkė dešinę ranką ir koją, nukentėjusioji parodė, jog tvirtina, kad taip pasakė, tačiau nebenori teismų, nėra tikra, ar ją P. B. pastūmė, ar pati galėjo nugriūti, nes buvo šoke, 100 procentų neatsimena. Išklausiusi išteisintojo P. B. ir liudytojos I. G. parodymus, nukentėjusioji pageidavo papildomai duoti parodymus. Šių parodymų metu nukentėjusioji vėl teigė, kad P. B. ją stūmė už pečių, todėl ji nugriuvo ir su dešine ranka atsirėmė. Taip pat parodė, jog teisiamojo posėdžio išvakarėse P. B. jai skambino ir sakė, kad stūmimo negali būti, liepė jai taip nesakyti, pradėjo grasinti, kas nutiks, jeigu ji neprisiims kaltės. P. B. jai liepė sakyti, kad pati nuvirto ir dar jį sumušė (t. 2, b. l. 89–90).

9.5.2. Taigi akivaizdžiai matyti, jog viso proceso metu nukentėjusiosios S. P. parodymai dėl esminių aplinkybių kito. 2020 m. vasario 6 d. apklausos metu ji buvo nurodžiusi, kad P. B. išmušė jai iš rankų telefoną, po to ją pastūmė, dėl to ji pargriuvo, susidaužė dešinę ranką ir dešinę koją (t. 1, b. l. 44–45). 2020 m. vasario 19 d. apklausos metu S. P. nurodė, kad, išėjusi į lauką, pamatė, jog P. B. praskelta galva, jam bėgo kraujas, kai pasakė, kad skambins policijai, išteisintais griebė telefoną ir metė ant žemės, tada ją pastūmė, o S. P. nugriuvo ant žemės ir susižalojo (t. 1, b. l. 80–81). Dar iki teisiamojo posėdžio pradžios S. P. pateikė rašytinį pareiškimą, jog P. B. jai visiškai atlygino žalą ir jokių pretenzijų jam neturi (t. 2, b. l. 39). 2020 m. birželio 1 d. teisiamojo posėdžio metu S. P. nurodė, jog negali tvirtai pasakyti, ar P. B. ją stūmė, ar ji nugriuvo pati. Perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji patvirtino, kad taip parašė, bet nepatvirtino, kad ankstesni parodymai yra teisingi (t. 2, b. l. 86–87).

9.5.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, keitėsi ne tik ikiteisminio tyrimo, bet ir teisiamojo posėdžio metu, priklausomai nuo teisiamojo posėdžio metu apklausiamų proceso dalyvių parodymų. Nukentėjusioji nurodė, jog jai išteisintasis P. B. skambino teisiamojo posėdžio išvakarėse ir grasindamas liepė sakyti, kad pati nugriuvo ir susižalojo. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nukentėjusioji P. B. grasinimų, jeigu tokie buvo išsakyti, bijo. Be to išteisintasis P. B. toliau susitinka ir bendrauja su S. P., todėl teigti, kad nukentėjusioji bijo P. B. ir jai buvo daromas poveikis, nėra pagrindo. Pati nukentėjusioji tvirtino, kad P. B. grasino ją palikti, t. y. grasinimas, anot nukentėjusiosios, nebuvo nukreiptas į jos gyvybę, sveikatą ar turtą, todėl ji galėjo tokiam neintensyviam ir pavojaus nekeliančiam grasinimui prasipriešinti.

9.5.4. Aplinkybės, kad prieš nukentėjusiąją buvo vartotas fizinis smurtas, nepatvirtina ir 2020 m. vasario 14 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje S. P. nustatytas dešinio dilbio ir dešinės blauzdos sumušimas bei odos nubrozdinimas, galėję atsirasti, griūnant ant asfalto dangos ar kito kieto pagrindo, ir sukėlę fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje konstatuota, jog iš pateiktų medicininių dokumentų negalima spręsti, ar S. P. griuvo pastūmus (t. 1, b. l. 74–75). Taigi specialisto išvada nepatvirtina įvykio metu buvus smurto faktą prieš nukentėjusiąją, o tai reiškia, kad ji galėjo susižaloti ir pati, pargriuvusi ant asfalto, kaip ir teigė teisiamojo posėdžio metu. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusioji S. P. išsamesnius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, apklausta netrukus po įvykio, o teisiamajame posėdyje ji buvo apklausiama, praėjus 4 mėnesiams, pažymėtina, kad nesutampa parodymuose ne smulkios detalės ar minimaliai reikšmingos aplinkybės, o esminis smurto vartojimo faktas – neįtikėtina, kad S. P. galėtų pamiršti, ar ji buvo pastumta, ar nugriuvo pati, kadangi būtent tai ir sudaro baudžiamosios bylos pagrindą, t. y. nesant P. B. prieš nukentėjusiąją vartoto smurto (pastūmimo), nesama ir pagrindo pradėti bei tęsti baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamos veikos.

9.6. Vertinant nukentėjusiosios S. P. parodymus, taip pat labai reikšmingi yra ir liudytojos I. G. parodymai bei jų kaita proceso metu. Apklausta kaip liudytoja 2020 m. vasario 6 d., I. G. nurodė, jog įvykio metu ji paskambino nukentėjusiajai S. P. ir pranešė, kad P. B. grįžo į kiemą, tačiau, kas vyko toliau, nematė, nes išėjo namo, ir tik apklausos metu sužinojo, kad P. B. pastūmė S. P. ir sudaužė jos telefoną (t. 1, b. l. 105–107). Tuo tarpu 2020 m. vasario 19 d. apklausos metu liudytoja I. G. atkreipė dėmesį, jog pirmosios apklausos metu ji pamiršo paminėti, kad įvykį toliau stebėjo per namų langą ir matė, kaip P. B. pastūmė S. P. (t. 1, b. l. 111–112). Liudytoja paaiškino, jog pirmosios apklausos metu nepapasakojo, kad matė, kaip išteisintasis pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, nes nemanė, kad reikia pasakoti tai, ką matė pro langą. Vis dėlto teisiamojo posėdžio metu liudytoja nurodė, kad yra tikra, jog matė, kaip P. B. suėmė už pečių nukentėjusiąją ir ją pastūmė, dėl to pastaroji nugriuvo (t. 2, b. l. 88). Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertino tokias aplinkybes, kad įvykio metu buvo naktis, apie 23 val. vakaro, žiemos metas, kaip išteisintasis pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją liudytoja neva matė pro savo penktame aukšte esantį langą, būdama neblaivi. Svarbu įvertinti tai, kad liudytoja I. G. yra artima nukentėjusiosios draugė ir iki pareiškimo pateikimo momento ji neprisiminė ir nenurodė, kad būtų mačiusi, kaip P. B. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją S. P., t. y. šią aplinkybę liudytoja nurodė tik po to, kai S. P. pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi lieka neatmestina galimybė, kad savo pasikeitusiais parodymais dėl esminių įvykio aplinkybių liudytoja siekia padėti draugei ir palaikyti nukentėjusiosios S. P. poziciją.

9.7. Anksčiau aptartos aplinkybės dėl fizinio smurto vartojimo prieš nukentėjusiąją S. P., t. y. jos pastūmimo, yra esminės įvykių dinamikos aplinkybės, todėl jų neatitikimas viena kitai niekaip negali būti paaiškinamas tuo, kad laikui bėgant kai ko nukentėjusioji S. P. ir / ar liudytoja I. G. galėjo tiksliai ir neatsiminti. Minėtos liudytojos parodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra ne tik prieštaringi, nenuoseklūs, todėl nepatikimi, bet taip pat ir neatitinka kitų bylos įrodymų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad esminis momentas, keliantis abejones dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, yra tai, jog įvykio metu išteisintasis P. B. taip pat buvo sužalotas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp išteisintojo P. B. ir nukentėjusiosios S. P. vyksta asmeniniai konfliktai dėl tarpusavio santykių, kurie šiuo atveju transformavosi į šią baudžiamąją bylą. Atsižvelgdamas į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad prieš išteisintąjį minėtą vakarą buvo pavartotas fizinis smurtas, tačiau nenustatyta, kas jį sužalojo, vis dėlto tai sudaro pagrindą abejoti ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Esant tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiosios sužalojimams, kurie yra vienodo – nežymaus sveikatos sutrikdymo – mąsto, apeliacinės instancijos teismui kyla abejonių, ar nukentėjusioji šioje byloje sakė visą tiesą, ir negali būti atmetama tokia galimybė, atsižvelgiant į tai, kad tą vakarą nukentėjusioji buvo neblaivi, t. y. nustatytas 1,54 promilės neblaivumas, jog vykusio konflikto metu nukentėjusioji galėjo pati nugriūti ir susižaloti.

9.8. Atlikus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, liko nepašalintų prieštaravimų tarp S. P. ir P. B. išsakytas versijas patvirtinančių tiek jų pačių, tiek ir liudytojos I. G. parodymų, todėl nėra galimybės juos vertinti kaip absoliučiai patikimus. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kaip jau minėta, įvykyje dalyvavo tik du asmenys. Kadangi nukentėjusios S. P. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, teismas labiausiai atitinkančius kitus bylos duomenis laiko jos parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, kuriais ji patvirtino, kad pati pargriuvo ir susižalojo. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad P. B. buvo pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

10. Dėl nukentėjusiajai S. P. priklausančio turto sugadinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį

10.1. Pažymėtina, kad šią kaltinimo dalį labai išsamiai aprašė ir pateikė detalius argumentus, kodėl P. B. išteisinamas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, o tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios leistų kitaip vertinti išteisintojo P. B. veiksmus.

10.1.1. Šioje byloje turto vertė buvo nustatyta pagal nukentėjusiosios S. P. pateiktus duomenis, išteisintasis P. B. neprieštaravo dėl tokios vertės, padarytą žalą atlygino, ir tik pirmosios instancijos teismui pareikalavus nustatyti realią mobiliojo ryšio telefono vertę žalos padarymo metu, buvo pateikti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad realiausiai rinkos kainą atspindinti S. P. priklausančio mobiliojo ryšio telefono „Samsung (duomenys neskelbtini)” vertė yra pateikta UAB „S.“ pažymoje (t. 2, b. l. 117), todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad telefono „Samsung (duomenys neskelbtini)” vertė 2020 m. vasario 5 d. buvo 199 Eur su PVM. Kaltinimas šioje dalyje buvo tikslinamas, nurodant mobiliojo ryšio telefono „Samsung (duomenys neskelbtini)” vertę 199 Eur, atitinkamai tikslinant bendrą S. P. padarytos turtinės žalos dydį, jog iš viso padaryta 349 Eur žala. Tai kaltinimo esmės nepakeitė.

10.1.2. Kaltinamajame akte, aprašant P. B. pareikštą kaltinimą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, buvo nurodyta, jog išteisintasis kumščiu trenkė į nukentėjusiajai S. P. priklausančio automobilio „Nissan (duomenys neskelbtini)“ galinį stiklą, dėl to stiklas išdužo. Nors P. B. teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad trenkė kumščiu, tačiau bylos nagrinėjimo metu liudytoja I. G. parodė, jog stiklas buvo išdaužtas metaliniu strypu ar laužtuvu. Prokuroras prašė teismo šį netikslumą kaltinime patikslinti, nurodant, kad buvo išdaužta metaliniu strypu. Atsižvelgęs į minėtos liudytojos parodymus, darydamas prielaidą, jog kumščiu galimai neįmanoma išdaužti automobilio stiklo, be to, P. B. pateiktoje specialisto išvadoje neužfiksuotas nė vienos išteisintojo rankų plaštakos sužalojimas, liudytojas policijos pareigūnas T. R. taip pat patvirtino, jog išteisintojo rankos nebuvo kruvinos, todėl pirmosios instancijos teismas kaltinimą patikslino, nurodydamas, jog P. B. tyčia daiktu, panašiu į metalinį strypą, vieną kartą trenkė į kieme stovinčio S. P. priklausančio automobilio „Nissan (duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinį stiklą. Šis netikslumo ištaisymas nepakeitė kaltinimo esmės.

10.2. Nukentėjusioji S. P. dėl mobiliojo ryšio telefono „Samsung (duomenys neskelbtini)“ sugadinimo parodė, jog, jai nusileidus iš savo namų, prie laiptinės ją pasitiko P. B. Nukentėjusioji rankoje laikė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung (duomenys neskelbtini)“ ir sakė, kad kvies policiją. Tuomet P. B. griebė jai iš rankų telefoną ir trenkė pastarąjį ant žemės, dėl to šis sudužo (t. 2, b. l. 86–87). Išteisintasis P. B. parodė, jog policiją jis jau buvo iškvietęs, kai nukentėjusioji grįžo iš savo namų. Pamačiusi sugadintą automobilį, nukentėjusioji susinervino ir pati telefonu trenkė išteisintajam į galvą, telefonas nukrito ant žemės ir skilo jo ekranas (t. 2, b. l. 88–89). Minėtoje situacijoje jokie kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų. Liudytojai K. D. ir I. G. telefono sugadinimo aplinkybių nematė. Tuo tarpu P. B. pateiktoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog išteisintajam buvo padaryta muštinė žaizda veido kairėje ir kiti sužalojimai. Be to, šis sužalojimas padarytas kietų bukų, turinčių ribotą paviršių, ir bukabriaunių daiktų poveikiu (t. 2, b. l. 23–24). Specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimas ir jo padarymo būdas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, galimai sutampa su P. B. parodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo vertinimui, yra linkęs abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, kurių nepatvirtina jokie kiti baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys, ir daro išvadą, kad neįrodyta, jog P. B. sudaužė nukentėjusiajai S. P. priklausantį 199 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung (duomenys neskelbtini)“. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog P. B. dėl šios kaltinimo dalies pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas pagrįstai.

10.3. BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Pažymėtina, kad atsakomybė už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą yra numatyta ir šiuo metu galiojančiame ANK 115 straipsnyje, kuris nustato administracinę atsakomybę už tyčinį turto sunaikinimą ar sugadinimą, kai nukentėjusiajam padaryta žala neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Taigi šiuo aspektu esminis požymis, leidžiantis atriboti administracinę ir baudžiamąją atsakomybę – žalos (sunaikinto ar sugadinto turto vertės) dydis, o būtent, vadovaujantis BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodytomis turto vertės išaiškinimo nuostatomis, atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kyla, kai sunaikinto ar sugadinto turto vertė yra daugiau nei 5 MGL dydžio, o atsakomybė pagal 187 straipsnio 3 dalį kyla tam, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės, t. y., kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos, svetimą turtą, ir atitinkamai, kai sunaikinto ar sugadinto turto vertė neviršija 3 MGL (t. y. bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio) sumos, už tai numatyta administracinė atsakomybė.

10.4. Taigi P. B. išteisinus dėl nukentėjusiajai S. P. priklausančio 199 Eur vertės mobiliojo ryšio telefono „Samsung (duomenys neskelbtini)“ sugadinimo, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog P. B. sugadino nukentėjusiajai S. P. priklausančio automobilio „Nissan (duomenys neskelbtini)“ 150 Eur vertės galinį stiklą. Kadangi baudžiamoji atsakomybė kyla tuomet, jei sugadinto turto vertė viršija 3 MGL (150 Eur), o šiuo atveju sugadinto turto vertė neviršija 3 MGL, todėl P. B. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas visiškai pagrįstai, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes, įsiteisėjus skundžiamam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, bus sprendžiamas klausimas dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo P. B. pagal ANK 115 straipsnį.

11. Atsižvelgdamas į tai, jog paliekamas galioti P. B. išteisinimas, apygardos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bausmės paskyrimu ir civilinių ieškinių tenkinimu, plačiau nebepasisako. Taigi, atsižvelgdama į visa tai, kas aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nesama pagrindo tenkinti (duomenys neskelbtini) apygardos prokurtaūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro M. S. apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

(duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Regina BertašienėDalius JocysKristina Kakurinė