Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-22-544/2019

teisėjas Tomas Venckus Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11920-2014-9

2019 m. kovo 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18583-912/2017 pagal ieškovo A. N. (A. N.) ieškinį atsakovei ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančiai per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, tretiesiems asmenims BUAB „R2 grupė“, UADBB „NT draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Priešingai nei sprendė teismas, Taisyklių 4.2.1.5. punkto sąlyga atitinka skaidrumo reikalavimus ir negali būti vertinama nesąžiningumo požiūriu. Vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas (prieš draudimo sutarties sudarymą susipažįstantis su draudimo taisyklėmis, o ne pasirenkantis draudimo apsaugą tik pagal mažiausios kainos kriterijų) galėjo suvokti 4.2.1.5. punkto sąlygoje numatytą taisyklę ir įvertinti jos taikymo ekonominius padarinius. Byloje nėra ginčo, jog Taisyklių 4.2.1.5. punkto sąlyga yra gramatiškai aiški, taip pat ši sąlyga, nustatanti nedraudžiamąjį įvykį, nėra spėjama ar išvestinė iš kitų Taisyklių sąlygų, o yra išreiškiama tiesiogiai Taisyklių skyriuje „Nedraudžiamieji įvykiai“ vienu sakiniu. Šiuo atveju teismas nepagrįstai konstatavo, kad Taisyklių 4.2.1.5. punkto sąlyga nepatenka į CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje įtvirtintos išimties reguliavimo sritį.

21. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nustatytu terminu atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Apeliacinis skundas atmetamas.

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

24. Pagal CK 6.987 straipsnio nuostatas draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2013).

25. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2013).

26. Draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, draudimo taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014).

27. Ginčo byloje šalių sudaryta Transporto priemonių draudimo sutartis, pagal kurią ieškovas kasko draudimu apdraudė savo automobilį, kvalifikuota kaip vartojimo sutartis. Tais atvejais, kai sutartis kvalifikuota kaip vartojimo, teismas turi pareigą jos sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Apeliantė savo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindžia Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030, kurios yra šalių sudarytos Sutarties dalis, 4.2.1.5 punkto nuostata, pagal kurią nedraudžiamasis įvykis, be kita ko, yra transporto priemonės vagystė, jeigu šioje transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemonės dokumentai (nagrinėjamu atveju – transporto priemonės registracijos liudijimas).

28. Pažymėtina, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

29. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad ieškovas, sudarydamas su atsakove Transporto priemonių draudimo sutartį, neturėjo galimybės susitarti dėl kitokios, nei nustatyta Draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, dėl ko Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punktą vertino kaip nepatenkantį į CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje įtvirtintos išimties reguliavimo sritį, todėl nurodė, jog jį vertina sąžiningumo aspektu. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto sąlygą kaip neatitinkančią skaidrumo reikalavimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016, atsižvelgdamas į ESTT praktiką, konstatavo, kad sutarties nuostata yra aiški ir suprantama, kai ji ne tik suprantama gramatiškai, bet kartu vartotojui sudaroma galimybė remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais įvertinti jam dėl tokios sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius.

30. Pažymėtina, kad įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę. Siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo, vartotojui ypač svarbu prieš sudarant sutartį būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų profesionalaus prekybininko ar tiekėjo. Pareiga įrodyti, kad informavimo pareiga buvo įvykdyta, tenka draudikui. Taigi būtent draudikas turi įrodyti, kad tinkamai įvykdė jam tenkančias ikisutartines pareigas, t. y. kad konkreti sutarties (Draudimo taisyklių) sąlyga buvo ne tik gramatiškai aiški, bet ir kad vartotojas turėjo galimybę priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo suprasdamas jam potencialiai reikšmingus draudimo sutartyje įtvirtintos garantijos apribojimo ekonominius padarinius.

31. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje, jei teismas, remdamasis vien tipine sąlyga (kuria vartotojas patvirtina, kad prieš sudarant sutartį su draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo) pripažintų, kad draudėjas (vartotojas) patvirtino, jog draudikas tinkamai įvykdė visas jam tenkančias ikisutartines informavimo pareigas, vartotojui būtų perkelta tokių pareigų įvykdymo įrodinėjimo pareiga ir būtų pakenkta vartotojų apsaugos tikslui. Nurodyta tipine sąlyga draudėjas patvirtina supažindinimo ir draudimo taisyklių kopijos gavimo faktų įvykimą, o ne visišką ir tinkamą draudikui tenkančios informavimo pareigos įvykdymą. Be to, ši sąlyga negali suteikti galimybės draudikui išvengti savo pareigų vykdymo, atitinkamai vartotojui neturi būti apsunkinta ar net užkirsta galimybė įgyvendinti teisę ginčyti aplinkybę, jog draudikas jam tenkančias informavimo pareigas vykdė tinkamai.

32. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantys bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-145-421/2018). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nevertino ginčo Draudimo taisyklių sąlygos tik gramatiniu požiūriu, o, remdamasis šioje byloje jau pateiktu kasacinio teismo išaiškinimu, sprendė, ar ieškovas turėjo galimybę pasirinkti draudimo apsaugos apimtį.

33. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas pagrįstai vertino aplinkybę, ar atsakovė buvo pateikusi ieškovui keletą draudimo apsaugos variantų (su Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto sąlyga ar be jos), t. y. ar ieškovas turėjo galimybę pasirinkti draudimo apsaugos apimtį, ir, atsižvelgdamas į tai, vertino, ar ši sąlyga patenka į CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje įtvirtintos išimties reguliavimo sritį. Kasacinis teismas šioje byloje priimtoje nutartyje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismai nesiaiškino, ar draudėjas turėjo galimybę susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, pavyzdžiui, draudikui pateikiant kelis standartinių sutarties sąlygų variantus, kuriuose, atsižvelgiant į nustatytas į draudimo apsaugos ribas, būtų atitinkamai modifikuotas vartotojo mokamos įmokos dydis, arba ar draudėjas turėjo galimybę šias sąlygas individualizuoti, apskaičiuojant kitokį mokamos įmokos dydį. Tokiai galimybei esant, vartotojui turėjo būti išaiškintas ryšys tarp suteikiamos apsaugos apimties ir mokamos įmokos dydžio.

35. Įvertinus kasacinio teismo nurodymus bei pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes ir padarytas išvadas, kritiškai vertinamas apeliantės argumentas apie tai, kad ji neturėjo pareigos individualizuoti nedraudžiamųjų įvykių, kurie yra bendri ir taikomi visiems draudėjams, sudarantiems transporto priemonių draudimo sutartis be derybų akceptuojant atsakovės pasiūlymus, o ieškovas pats už tai atsakingas, nes nesusipažino ir neperskaitė Draudimo taisyklių ginčo sąlygos. Kartu pažymėtina, kad Draudimo sutartis sudaryta pagal atsakovės patvirtintą standartinę draudimo liudijimo formą (Draudimo taisyklių 2.1. punktas), kas neabejotinai apriboja draudėjo galimybę ne tik keisti draudimo taisyklių, bet ir standartinės draudimo sutarties sąlygas. Be to, Draudimo taisykles parengė pati atsakovė, jos patvirtintos atsakovės generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 149. Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiam Draudimo taisyklių pateikimui, kai aiškiai nurodyta, kad jos yra jau patvirtintos ir pasirašytos draudimo įmonės vadovų, nelogiška, kad vartotojas be draudimo bendrovės aiškiai nurodytos galimybės turėjo suprasti, jog dar gali dėl taisyklių turinio derėtis ar kad tos taisyklės gali būti keičiamos paprasto vartotojo, siekiančio apsidrausti vieną automobilį, prašymu. Be to, kaip minėta, nors įmonėje iš esmės egzistuoja Draudimo taisyklių keitimo sistema, tačiau matyti, kad nėra mechanizmo ir derybų tvarkos, kaip tokia sistema yra įgyvendinama, kai draudimo sutartys yra sudaromos per draudimo brokerius. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas realiai neturėjo galimybės tartis su atsakove dėl draudimo apsaugos apimties keitimo.

36. Atsakovė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai modifikavo Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto sąlygą, kadangi ieškovas savo parašu patvirtino, kad su šia sąlyga sutinka. Šioje byloje kasacinis teismas nurodė, kad, nesant galimybės draudėjui (vartotojui) pasirinkti draudimo apsaugos apimties ir remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais įvertinti dėl ginčo sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius, Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punktas vertintinas kaip nepatenkantis į CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje įtvirtintos išimties reguliavimo sritį, taigi, teismui tenka pareiga jį vertinti sąžiningumo požiūriu (CK 6.228⁴ straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog teismas pagrįstai 4.2.1.5 punkto sąlygą ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikoma įvykis, kai patiriama žala dėl transporto priemonės vagystės, jei šioje transporto priemonėje buvo paliktas šios transporto priemonės registracijos liudijimas, vertino kaip nesąžiningą, o joje numatytą draudimo taisyklių pažeidimą laikė kaip pagrindą ne atsisakyti mokėti draudimo išmoką, o sumažinti jos dydį.

37. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ieškovas sutartį vykdė tinkamai, elgėsi apdairiai ir atidžiai: mokėjo draudimo įmokas, automobilį paliko užrakintą, veikiant apsaugos sistemai saugomoje aikštelėje, kuri buvo stebima vaizdo kameromis, neilgam laikui, apie vagystę iškart informavo policiją ir atsakovę, automobilis buvo pavogtas įsibrovus į privačią teritoriją. Byloje objektyviais ir patikimais įrodymais nenustatyta, kad registracijos liudijimo palikimas automobilyje būtų turėjęs įtakos draudiminio įvykio (vagystės) kilimui, kad pats ieškovas (draudėjas) būtų prisidėjęs prie automobilio vagystės ar kad jo veiksmuose būtų užfiksuota kokios nors kitos nusikalstamos veikos, susijusios su automobilio vagyste, požymių. Be to, kaip jau aptarta, Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto sąlyga nebuvo individualiai aptarta, ieškovui nebuvo sudaryta galimybė remiantis tiksliais ir aiškiais kriterijais įvertinti jam dėl 4.2.1.5 punkto sąlygos atsirandančius draudimo apsaugos apimties apribojimus bei dėl to galinčius atsirasti ekonominius padarinius. Ieškovas negalėjo daryti įtakos draudimo taisyklių parengimui, o draudimo taisyklėse numatytos sąlygos buvo nustatytos iš anksto atsakovės parengtose standartinėse Transporto priemonių draudimo taisyklėse.

38. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamasis pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Priešingai, nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pagal faktines bylos aplinkybes panašiose bylose, automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime nereiškia, jog taip valdytojas sudaro palankesnes sąlygas kitam asmeniui įvykdyti nusikaltimą (vagystę) ir kad automobilis bus pavogtas. Dėl to automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje vertinamas kaip nepakankamai atsargus savininko elgesys, tačiau tokio pobūdžio draudimo taisyklių pažeidimas nėra pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį. Tuo atveju, jeigu transporto priemonės valdytojas susitaria su vagystę siekiančiu įvykdyti asmeniu, kad jis paliks automobilyje jo registracijos dokumentus, tai toks transporto priemonės valdytojo elgesys gali būti atitinkamai įvertintas kaip vagystės organizavimas, kurstymas ar padėjimas pavogti, ir būtų pagrindas svarstyti, jog nėra draudžiamojo įvykio. Jeigu tokių transporto priemonės valdytojo veiksmų nenustatyta, tai automobilio registracijos dokumentų jame palikimas nelemia draudžiamojo įvykio (vagystės), bet gali sudaryti palankesnes sąlygas tolimesniems vagystę padariusio asmens veiksmams (automobilio paslėpimui, realizavimui ir kt.). Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime reiškia, jog šis bus pavogtas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012 ir kt.).

39. Nors ginčo atveju automobilis buvo pavogtas su jame paliktais transporto priemonės registracijos dokumentais, tačiau, kaip jau minėta, transporto priemonės valdytojo (ieškovo) veiksmai, kuriais galėjo būti prisidėta prie įvykio ar kuriais padidintos vagyste sukeltos pasekmės, nenustatyti. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėta kasacinio teismo praktika, pagrįstai konstatavo, kad Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkte įtvirtintu nedraudžiamuoju įvykiu nustatyta neproporcingai didelė ieškovo atsakomybė už sutarties netinkamą įvykdymą, nes dėl ieškovo veiksmo (automobilio dokumentų palikimo automobilyje), neturinčio įtakos automobilio vagystei, šis asmuo paranda teisę į visišką nuostolių atlyginimą, kaip teisėtą lūkestį pagal sudarytą turto draudimo sutartį.

40. Vertinant Draudimo sutarties sąlygą sąžiningumo aspektu, taip pat pastebėtina, kad pati atsakovė savo veiksmais iš esmės pripažino, jog Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkto sąlyga, visiškai eliminuojanti teisę į draudimo išmokos atlyginimą, yra nesąžininga, kadangi Draudimo taisyklės, galiojusios šalių sudarytos draudimo sutarties sudarymo metu, vėliau buvo pakeistos (tai matyti iš atsakovės viešai skelbiamų Draudimo taisyklių), numatant, jog ginčijama 4.2.1.5 punkto sąlyga yra sąlyga, sudaranti pagrindą sumažinti išmokamos draudimo išmokos dydį.

41. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ginčo atveju CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje numatyta išimtis dėl vartojimo sutarčių sąlygų, kurios nevertinamos nesąžiningumo požiūriu, netaikytina, o Draudimo taisyklių 4.2.1.5 punkte nurodyta sąlyga laikytina nesąžininga, dėl ko nėra pagrindo ieškovui nemokėti draudimo išmokos, o yra pagrindas sumažinti draudimo išmokos dydį. Kadangi skundžiamas teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.