- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-02-14
- Bylos Nr.
- 2-24-876/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Judita Sungailaitė
- Ieškovas
- E. Š.
- Atsakovas
- V. B., UAB „VVLB transport“
- Trečiasis asmuo
- K. Š.
- Advokatai
- Dominykas Varnas, Povilas Gruodis
Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Irenai Urbštaitei, dalyvaujant ieškovei E. Š., jos atstovui advokato padėjėjui Povilui Gruodžiui, atsakovams V. B., UAB „VVLB transport“, jų atstovui advokatui Dominykui Varnui, trečiajam asmeniui K. Š., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Š. ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovams V. B., UAB „VVLB transport“ ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų V. B. ir UAB „VVLB transport“ ieškovės E. Š. naudai 55 244,80 Lt skolos ir 5 247 Lt palūkanų, iš viso 60 671,80 Lt; priteisti solidariai iš atsakovų V. B. ir UAB „VVLB transport“ ieškovės E. Š. naudai 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti solidariai iš atsakovų V. B. ir UAB „VVLB transporto“ ieškovės E. Š. naudai ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš jų: 1 820 Lt žyminio mokesčio, 262,57 Lt patirtų vertimo išlaidų. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas V. B. 2010 m. žodinio susitarimo pagrindu įsipareigojo iš Olandijos įmonės Hulleman Trucks nupirkti krovininį automobilį Scania 164.480 V8 4x2 Topline Manuel Retarded, 2003 m. gamybos. Jį pargabenti ir perduoti ieškovei E. Š. nuosavybės tiese už 16 000 EUR. Žodinio susitarimo pagrindu E. Š. tiesiogiai V. B. sumokėjo 6 000 EUR, mokėjimai buvo atlikti bankiniais pavedimais į V. B. atsiskaitomąją banko sąskaitą, o likę 10 000 EUR buvo sumokėti tiesiogiai pradiniam pardavėjui įmonei Hulleman Trucks. Atlikus pervedimus V. B. E. Š. nepristatė nei automobilio, nei grąžino sumokėtų pinigų. Kreipusis į pardavėją Hulleman Trucks, jog pateiktų įrodymus, kur buvo panaudoti E. Š. sumokėti 10 000 EUR, pardavėjas ieškovei pateikė 2010 m. balandžio 21 d. sąskaitą faktūrą NNr. 20100623, kuri patvirtina, jog krovininis automobilis Scania 164.480 V8 4x2 Topline Manuel Retarded buvo perleistas UAB „Vitedis“ ir Ko. Ši įmonė krovininį automobilį pardavė UAB „SIMPRA TRANSPORT“, o pastaroji pagal 2010 m. gruodžio 20 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį krovininį automobilį pardavė UAB „VVLB transport“, kurios vienintele akcininke yra V. B.. Atsižvelgiant į pirmiau minėtas faktines aplinkybes, atsakovui V. B. ir Hullemann Tracks sumokėtas pinigų sumas, vėliau sekę sandoriai su UAB „Vitedis“ ir Ko, UAB „Simpra Transport“ ir UAB „VVLB transport“ buvo sudaryti tik dėl akių, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, o iš tiesų atsakovas V. B. ieškovės E. Š. sumokėtas pinigų sumas panaudojo krovininio automobilio įgijimui UAB „VVLB transport“ naudai. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė ir atsakovas susitarė, kad ieškovė E. Š. dalį kainos už krovininį automobilį sumokės tiesiogiai pradiniam automobilio pardavėjui Hullemann Trucks, o likusią V. B.. 2010 m. balandžio 16 d. ieškovė E. Š. automobilio pardavėjui Hullemann Trucks pervedė 10 000 EUR, mokėjimo pavedime nurodydama, kad mokama už V. perkamą krovininį automobilį Skania. Vėliau buvo atlikti dar trys pavedimai į atsakovo V. B. atsiskaitomąją banko sąskaitą, viso pervedant 6000 EUR, iš jų: 2010 m. gegužės 4 d., 2010 m. gegužės 25 d., 2010 m. liepos 8 d. pervesta po 2000 EUR. Nors ieškovė sumokėjo visą krovinio automobilio Scania kainą, tačiau V. B., sandorį įgijo ne savo ar E. Š. nuosavybėn, tačiau minėtą automobilį įgijo savo žmonos įmonės UAB „VVLB transport“ naudai. Pirkimo – pardavimo sutarties ar jokių kitų rašytinių dokumentų nei V. B., nei UAB „VVLB transport“ su E. Š. nesudarė, automobilio jai neperdavė ir pinigų negrąžino. Vadovaujantis CK 6.237 str., nesudarius automobilio pirkimo – pardavimo sutarties, kuria V. B. turėjo perleisti nuosavybės teisę į krovininį automobilį ieškovei, atsakovas V. B. nebeturi jokio pagrindo laikyti ir negrąžinti ieškovei E. Š. 16 000 EUR sumos, kurią E. Š. sumokėjo V. B. ir įmonei Hulleman Trucks. Tai, kad V. B. eilės apsimestinių sandorių pagrindu krovininį automobilį perleido galutiniam ir tikrajam naudos gavėjui UAB „VVLB transport“, patvirtina, jog minėta įmonė taip pat nepagrįstai praturtėjo E. Š. sąskaitą. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad V. B. ir UAB „VVLB transport“ elgiasi nesąžiningai, nes privalėjo grąžinti pinigus E. Š., kai nesudarė pirkimo – pardavimo sutarties dėl nuosavybės teisės į krovininį automobilį perleidimo E. Š.. Paskutinį mokėjimą, po kurio įvykdymo turėjo būti perleista nuosavybės teisė, E. Š. atliko 2010 m. liepos 8 d. , taigi V. B. prievolė sudaryti sandorį ar grąžinti pinigus atsirado 2010 m. liepos 9 d., tačiau nei vieno, nei kito nepadarė. Todėl ieškovei pagal CK 6.240 str. iš atsakovų nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2012 m. birželio 25 d. priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos. Taip pat vadovaujantis CK 6.210 str. 1 d, priteistinos 5 proc. palūkanos nuo priteisiamos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovė E. Š. palaikydama savo ieškinį teismo posėdžio metu nurodė, kad savo ieškinį palaiko. Tarp jos su B. verslo susitarimo jokio nebuvo, atsakovas prašė pasiskolinti pinigų. Dalį pinigų pervedė į firmos sąskaitą todėl, kad kai važiavo V. B. pirkti automobilio, negalėjo vežtis tokios pinigų sumos. Kadangi pinigų negrąžino, todėl prašė jos vardu užrašyti automobilį, buvo toks jų susitarimas. Su V. B. kalbėjo jos sutuoktinis, bet ir ji dalyvavo. Jos ir trečiojo asmens yra šeimos biudžetas. Skolino 17000 eurų, tačiau nieko negrąžino. 10000 pervedė į įmonės sąskaitą todėl, kad V. B. negalėjo vežtis daugiau nei 10000 eurų. Tą sąskaitą nurodė pinigus pervesti V. B., kuris važiavo pasiimti automobilio. Paskolos raštelio nesurašė, nes buvo geri draugai su vyru ir pasitikėjo žmogum. Prašymas užrašyti automobilį jos vardu buvo tada, kai atsakovas dar paskutinį kartą buvo pas juos svečiuose, tikslios datos negali pasakyti, tai buvo 2011 m. vasaros metas. Tarp jų buvo susitarimas, kad pinigus grąžins, kai turės. Kai skolinosi tuos 10000 EUR, nebuvo susitarimo, kad dar skolins. Grąžinimo terminas nebuvo sutartas, atsakovas sakė, kai pradės uždirbinėti pinigus, tai po truputį pradės atidavinėti skolą. Per tris metus jis žadėjo visą skolą atiduoti. Jie tikėjosi, kad pinigus grąžins dalimis. Kai buvo suėjusi grąžinimo data, tai jos vyras skambino B. ir prašė pinigų. Jai buvo žinoma, kad vilkikas nebuvo B. vardu registruotas. Kai pervedė pinigus į įmonės Olandijoje sąskaitą susitarimas buvo, kad B. perka sau automobilį. Jie nežinojo, kad iš Olandijos vilkiką įsigijo įmonė V. B. paskolino pinigus ir tikėjosi, kad atiduos, o jeigu nesugebės atiduoti, tai jos arba vyro vardu užrašo automobilį. Skolinant pinigus buvo susitarimas, kad jeigu neatiduos pinigų tai perrašys jiems automobilį. Patikslino, kad susitarimas perrašyti automobilį buvo po pusantrų metų, tuo metu, kai paprašė pinigų. Paskolos raštelio nesurašė, nes pasitikėjo. Tai jų šeimos bendros santaupos, jie abu bendrai priimdavo sprendimus skolinti pinigus. 6000 eurų B. prašė, jis aiškino, kad buvo gedimai ir dar buvo perkama priekaba ir dar aiškino, kad reikia išleisti automobilį į reisą. Papildomų pinigų B. prašė jos vyro, bet ji viską žinojo. Nepervedė iš karto visų 6000 EUR todėl, kad B. paprašydavo po 2000 eurų. Pinigus, kuriuos paskolino buvo jų šeimos santaupos.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo ieškovės pusėje K. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu sutinka. 2009 m. pradžioje B. išvažiavo į Lietuvą ir kalbėjo apie tai kad reikia nusipirkti fūrą ir pradėti savo verslą. Atsakovas paprašė paskolinti, tuo metu jis pinigų turėjo, pasitarė su žmona, ji pasitikėjo B. ir sutiko paskolinti pinigus. Kovo mėnesį B. pasakė, kad balandžio mėnesį važiuos į Lietuvą ir paprašė, kad surastų kokį sunkvežimį nusipirkti. Paprašė, kad jeigu suras kokį automobilį, ar galės į tą jo nurodytą sąskaitą pravesti pinigus. Jis sutiko. Vėliau jam paskambino telefonu ir pasakė, kad yra sunkvežimis ir paprašė pervesti pinigus. Jis paskambino žmonai ir pasakė, kad pervestų 10000 eurų į B. nurodytą sąskaitą. B. buvo faksu perdavęs lapą su tos firmos rekvizitais. Žmonai pasakė, kad būtų įrašytas jo vardas ir B. vardas, kad būtų koks nors apsidraudimas ateičiai. Žmona pervedė tuo pinigus balandžio 16 d. B. parvažiavęs į Lietuvą pradėjo kalbėti, kad reikia keisti padangas, technikinę sutvarkyti ir vėl paprašė 2000 eurų. Pasitikėjimas buvo, todėl pervedė tuos pinigus. Po poros savaičių dar pervedė 2000 eurų. Paskui dar paskambino ir vėl paprašė 2000 eurų, tuomet jis pasakė, kad jau neturi daugiau pinigų. Tačiau pats pasiskolino ir pervedė į B. sąskaitą, skolinosi iš Elvyros sesers. 2012 m. gegužės 20 d. B. atskrido į Airiją. Atvažiavo dirbti ir tada kalbėjo, kad gal padarė klaidą, kad pirko tą sunkvežimį. Tada jis pasiūlė, kad jeigu neturi galimybės atiduoti pinigų, parduoti sunkvežimį ir atsiskaityti. B. sakė, kad parduoti automobilio negali, nes labai daug pinigų investavęs į jį. 2011 m. pradėjo B. prašyti, kad po truputį pradėtų grąžinti jam pinigus. Iš pradžių B. kalbėjo,kad nėra jokios galimybės atiduoti. Paskui buvo paprašyta, kad jeigu neina atiduoti pinigų, perrašyti jam tą automobilį arba surašyti sutarį. Tada B. pasakė, kad jokios sutarties nesirašys. Dėl mokėjimo paskirties “K. ir V. nupirko Skania”, paaiškino, kad toks tekstas buvo parašytas todėl, kad taip žmona užrašė, nes vedė pinigus į firmą Olandijoje. Jo vardo nurodymas buvo apsidraudimas. Jo ir B. susitarimas buvo, kad trijų metų laikotarpyje sugrąžins pinigus. Jam B. negrąžino pinigų, jokių pinigų nedavė.
Atsakovai V. B. ir UAB „VVLB transport“ savo atsiliepime prašo ieškovės E. Š. ieškinį atmesti. Atsiliepime teigiama, kad tarp ieškovės ir atsakovų apskritai niekada nebuvo nei žodinio, nei rašytinio susitarimo dėl krovininio automobilio įsigijimo, jo perdavimo ieškovės nuosavybėn ar iš ieškovės gautų lėšų grąžinimo. Visi susitarimai dėl Scania automobilio įsigijimo, krovinių pervežimo verslo vykdymo bei lėšų už krovininį automobilį grąžinimo vyko tarp atsakovo V. B. ir ieškovės sutuoktinio K. Š.. Šis asmuo 2010 m. pradžioje pasiūlė atsakovui pradėti savarankiškai teikti krovinių pervežimo paslaugas bei tam tikslui investuoti bendras lėšas ir įsigyti vilkiką. K. Š. internetu surado krovininį automobilį Scania, atsakovas nuvyko į pardavimo vietą ir nupirko. Krovininio automobilio kaina buvo 14 000 EUR, iš kurių 4000 EUR atsakovas sumokėjo grynais, o 10 000 EUR - pavedimu K. Š.. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovės E. Š. dalyvavimas šiame sandoryje yra tik formalus. Ieškovės pateiktame Airijos banko išrašė apie įvykdytą pavedimą skiltyje „Mokėjimo duomenys“ taip pat nurodyta, kad „K. ir V. nupirko šį Scania sunkvežimį“ Toks įrašas atliekant pavedimą būtent ir buvo padarytas tam, kad būtų galima identifikuoti tikrąsias sandorio šalis bei lėšų savininkus nepriklausomai nuo to, kieno sąskaita naudojantis pavedimas buvo atliktas. Kadangi V. B. ir K. Š. automobilio pirkimo metu nebuvo įsteigę įmonės, buvo nutarta automobilį Scania faktiškai registruoti Lietuvoje veikiančios įmonės vardu UAB „Vitedis ir Ko“. Šiai įmonei automobilis iš Olandijos ir buvo pristatytas. Krovininio automobilio pervežimo išlaidas (1000 EUR) iš savo asmeninių lėšų padengė atsakovas. Po to UAB „Vitedis ir Ko“ perleido vilkiką UAB „Simra transport“, šiuo automobiliu buvo vykdomi pervežimų užsakymai, gauti iš įmonės „Transhansa“. Apie visus minėtus vilkiko perleidimo sandorius, vykdomą veiklą, gautą pelną ir patirtus nuostolius K. Š. žinojo, niekada nereiškė dėl to pretenzijų, nuolat nurodydavo, jog jam svarbu tik iš šios veiklos gauti pelną. Tam, kad vilkiko techninė būklė būtų tinkama bei būtų galima sėkmingai vykdyti pervežimus V. B. papildomai investavo daug savo asmeninių lėšų, tai yra vilkikui Scania pirko padangas, priekinį stiklą, papildomą kuro baką, naujus akumuliatorius, automobilio draudimą. Paaiškėjus, kad UAB „Simra“ taip pat nėra sėkmingai veikianti įmonė bei iškilus grėsmei netekti šios įmonės vardu registruoto, tačiau faktiškai V. B. ir K. Š. priklausančio automobilio, V. B. nutarė įkurti naują įmonę UAB „VVLB transport“ , bei šiai įmonei buvo perleistas vilkikas. Kadangi krovinių pervežimo verslas dėl neatsiskaičiusių už suteiktas paslaugas asmenų nebuvo sėkmingas, 2010 m. K. Š. nutarė iš jo pasitraukti bei pareikalavo iš V. B. grąžinti investuotus 17 000 EUR, kuriuos V. B. grąžino dalimis, tai yra 2010 m. rugsėjo 20 d. – 3500 EUR, 2011 m. gegužės 26 d. – 5000 EUR, 2012 m. sausio 3 d. likusius 8500 EUR. Visi šie mokėjimai buvo atlikti grynaisiais pinigais K. Š., kiekvieną kartą susitinkant „National Vehicle Distribution Lt“. Kadangi pradedant tarp V. B. ir K. Š. nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, todėl ir jas grąžinant šalys šio fakto nepatvirtino. Atsiliepime teigiama, kad ieškovė reikalaudama iš atsakovų grąžinti tariamą 16 000 EUR skolą siekia nepagrįstai praturtėti. Tokie jos, kaip nesąžiningo subjekto veiksmai negali sukelti neigiamų padarinių teisėtai besielgiantiems subjektams. Nei V. B., nei UAB „VVLB transport“ nekyla jokia pareiga mokėti E. Š. jos reikalaujamų sumų, kadangi ji tokiu būdu įgytų turtą, kuris jai nepriklauso bei turėtų būti taikomos teisės normos reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą, nes V. B. K. Š. grąžino lėšas, kurias pastarasis buvo investavęs į verslą. Pareikštu ieškiniu E. Š. reikalauja dar kartą grąžinti lėšas. Ieškinyje pateikta tikrovės neatitinkanti versija, jog neva ieškovė užsakė nupirkti ir perduoti jai vilkiką, tačiau jo negavusi dabar reikalauja grąžinti tariamai atsakovų pasisavintus pinigus. (b.l. 63-66).
Atsakovas V. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir palaiko visus savo argumentu išdėstytus atsiliepime.
Atsakovės UAB “VVLB transport” atstovė V. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad 17000 eurų jos vyras atidavė K. iš šeimos santaupų ir dar jis dirbo Airijoje, dar pardavė automobilį Mersedes. Nei Š., nei Š. nėra paskolinę pinigų, kiek jai žinoma, tai buvo abiejų bendras susitarimas, kad jie darys bendrą verslą ir pirks vilkiką. Jai vyras sakė, kad dalimis atidavė pinigus K. Ji yra įmonės savininkė, įmonės įstatinis kapitalas 10000 Lt. Vilkikas jau buvo nupirktas iki įsteigiant įmonę. Jie tik įkūrė įmonę ir perėmė tą vilkiką. Ji kaip įmonės direktorė pinigų už vilkiką nemokėjo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Ieškovė pateikdama teismui ieškinį prašo priteisti iš atsakovų solidariai 55 244, 80 Lt skolos, ir 5247 Lt palūkanų, iš viso 60 671, 80 Lt; priteisti iš atsakovo V. B. 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nustatytos faktinės bylos aplinkybės.
Ieškovė E. Š. keliais pavedimais pervedė atsakovo V. B. naudai 16 000 EUR už šiuos pinigus buvo nupirktas vilkikas Scania, kuris šiuo metu priklauso UAB „VVLB transport“.
Byloje esantis išrašas iš sąskaitos patvirtina, jog gauta 10 000 EUR iš E. Š. (b.l. 21).
Banko pavedimą patvirtinantis dokumentas, kuriame nurodoma, kad 2010 m. balandžio 16 d. E. Š. pervedė Hulleman Trucks 10 000 EUR. Skiltyje mokėjimo duomenys įrašas: „K. ir V. nupirko šį Scania sunkvežimį Scania R LA4X2 NA480 Nr. 1996. (b.l. 22).
Banko pavedimą patvirtinantis dokumentas, kuriame nurodoma, kad 2010 m. gegužės 4 d. E. Š. pervedė V. B. 2000 EUR. (b.l. 23).
Banko pavedimą patvirtinantis dokumentas, kuriame nurodoma, kad 2010 m. gegužės 25 d. E. Š. pervedė V. B. 2000 EUR (b.l. 24).
Banko pavedimą patvirtinantis dokumentas, kuriame nurodoma, kad 2010 m. liepos 8 d. E. Š. pervedė V. B. 2000 EUR (b.l. 25).
Sąskaitos faktūros kopija patvirtina, jog „Vitedis ir KO“ 2010-04-12 įsigijo transporto priemonę Scania (b.l.43-44).
PVM sąskaitos faktūros kopija patvirtina, jog UAB „Vitedis ir Ko“ 2010 m. balandžio 26 d. pardavė UAB „SIMRA TRANSPORT“ transporto priemonė Scania. (b.l. 45).
Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties kopija patvirtina, kad 2010 m. gruodžio 20 d. UAB „Simra Transport“ pardavė UAB „VVLB Transport“ transporto priemonę Scania. (b.l. 46).
Dėl nepagrįstai gauto turto išreikalavimo taisyklių taikymo
Pateiktame ieškinyje nurodoma, kad atsakovas gavęs iš ieškovės pinigus bei neperrašęs jos vardu vilkiko, nepagrįstai praturtėjo. Tačiau teismo posėdžio metu ieškovė pateikdama savo paaiškinimus teigė, kad pinigus jie paskolino atsakovui. Taigi akivaizdu, kad šioje situacijoje nėra atribojama, ar teisinis santykis kvalifikuotinas, kaip nepagrįstas praturtėjimas, ar paskola, ar kt. Dispozityviškumo ginant civilines teises principas reiškia tai, kad teismas negali pakeisti ieškinio faktinio pagrindo ir (išskyrus įstatyme tiesiogiai įtvirtintas išimtis) ieškinio dalyko – faktinio reikalavimo, kurį pareiškia į teismą besikreipiąs asmuo. Teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – teismo, o ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga; nepaisant to, ar procesiniame dokumente nurodytas reikalavimų juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje St. Martinkus v. G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. Br. Vinklerienė v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Marijampolės miškų urėdija v. B. P., bylos Nr. 3K-3-215/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju šios teisės taikymo taisyklės reiškia tai, kad kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas.
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas - tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr.3K-3-593/2008; kt.).
Ieškovui pareikšus ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, atsakovas, pripažįstantis pinigų gavimą, bet ginčijantis neteisėtą praturtėjimą, privalo įrodyti, kad egzistavo koks nors teisėtas pagrindas, kuriuo atsakovas įgijo ieškovo jam perduotą turtą. Nagrinėjamoje byloje jau pačiame ieškinyje pinigų pervedimas įvardinamas tai kaip paskolą, tai kaip nepagrįstas praturtėjimas. Atsakovas atsikirsdamas, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, nurodė, kad ieškovė lėšas atsakovui perdavė, nes tarp trečiojo asmens ir atsakovo buvo susitarimas kurti bendrą verslą. Todėl teismas tiria, ar egzistavo (ir egzistuoja) atsakovo nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo ieškovas perdavė atsakovui ginčo lėšas.
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal šią įstatymo nuostatą yra svarbus praturtėjimo ar turto gavimo būdas – turtas pas kitą asmenį neturi atsirasti įstatymo ar sutarties pagrindu. Jeigu kitas asmuo praturtėja ar turtą gauna pagal įstatymą ar sutartį, toks asmuo negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar gavusiu turtą be pagrindo. Jeigu sutartis vėliau ir būtų nutraukta, tai šios sutarties nutraukimo pasekmės reglamentuotos CK 6.222 straipsnyje, t. y. taikoma restitucija. Teisės doktrinoje aiškinama, kad turtas, kurio įgijimą galima pagrįsti teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu, įgytas teisėta ir jo negalima išreikalauti. Ieškovas privalo įrodyti, kad perduodamas turtą suklydo arba kad šis perduotas dėl prieš jį pavartotos prievartos ar apgaulės. Turto, kurį ieškovas atsakovui perdavė savanoriškai, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, negalima išreikalauti. Pagal bylos aplinkybes ir procese dalyvaujančių asmenų paaiškinimus matyti, kad ieškovė nurodo, kad pinigai buvo pervesti kaip paskola, o atsakovai atsikirsdami nurodo, kad pinigai buvo pervesti pagal susitarimą dėl bendro verslo kurimo. Taigi, tai leidžia teismui daryti išvadą, kad atitinkamą pinigų sumą atsakovas gavo sutarties pagrindu, tai yra tarp šalių buvo susitarimas dėl pinigų pervedimo, tik kiekviena iš šalių šį susitarimą aiškina ir įrodinėja skirtingai, tačiau nėra ginčijamas pats faktas, jog susitarimas buvo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog tarp šalių susiklostęs teisinis santykis negali būti kvalifikuojamas kaip nepagrįstas praturtėjimas, nes ieškovė E. Š. atsakovui pervedė pinigus pagal jų susitarimą, turtą perdavė savanoriškai, suvokdama neturinti pareigos tai daryti, jos teigimu, paskolino, o atsakovo teigimu – dėl susitarimo vykdyti bendrą veiklą. Lėšos buvo pervesto esant teisiniam pagrindui, kas leidžia eliminuoti galimybę taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Tokiu atveju teismui lieka pareiga nustatyti, koks teisinis santykis taikytinas tarp šalių susiklosčiusiems santykiams.
Dėl jungtinės veiklos ir paskolos sutarčių atribojimo
Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 str.). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos vystymas ar tikslo siekimas. Vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir vieningas jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008, 2008-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008).
Paskolos sutarties samprata apibrėžta CK 6.870 straipsnio 1 dalyje: tai – paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas. Nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą.
Ieškovė įrodinėja tarp jos su atsakovu buvusius paskolinius santykius. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 str.-6.195 str. bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose ( L AT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-09-08 nutartyje civilėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-406/2005; 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Esant ginčui dėl sutarties galiojimo, rūšies, jos pakeitimo, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu ( L AT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-06 nutartyje civilėje byloje Nr. 3K-3-148/2010).
Sutinkamai su CK 6.870 str .“paskolos sutartimi viena šalis perduoda kitos šalies nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.“
Pagal Lietuvos CK 6.871 str. 1 d. „ fizinių asmenų paskolos sutartis, kurios suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinės formos“. Rašytinės paskolos sutarties šalys dėl gerų tarpusavio santykių ir pasitikėjimo nesudarė. Tačiau sutinkamai su Lietuvos CK 6.870 str. 2 d.“ paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento“, o ne tada, kai šalys surašo tai patvirtinantį dokumentą. Lietuvos CK 6.871 str. 3 d., numato, kad „rašytinės formos reikalavimus atitinka bet koks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.
Kilus tokio pobūdžio ginčui, būtina turėti omenyje kasacinio teismo formuojamą praktiką šiais klausimais. Kasacinis teismas, aiškindamas būtinus paskolos sutarties požymius (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), ne kartą yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje H.-J. A. G. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-290/2011; kt.). Be to, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-377/2009).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šalys nesudarė rašytinės paskolos sutarties, t. y. kartu jos prisiėmė riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Nustatyta, kad ieškovė 2010 m. balandžio 18 d. tikslu, kad V. B. nupirktų automobilį pervedė 10 000 EUR Hulleman Trucks, 2010 m. gegužės 4 d. , 2010 m. gegužės 25 d. , 2010 m. liepos 8 d. pervedė į atsakovo V. B. sąskaitą 6 000 EUR. Nė viena iš šalių šių aplinkybių neginčija. Taigi byloje nustatytas pirmas būtinas paskolos sutarties požymis – pinigų perdavimo faktas. Tačiau kitas paskolos sutarties elementas yra paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Savo atsiliepime ir teismo posėdžio metu atsakovas aiškino, kad, jo žodžiais, trečiajam asmeniui nusprendus trauktis iš verslo, šis pareikalavo grąžinti pinigus. Ir atsakovas tokiam K. Š. reikalavimui neprieštaravo, sutiko grąžinti visą pinigų sumą, kuri buvo pervesta iš E. Š. sąskaitos. Toks atsakovo požiūris patvirtina, jog atsakovas suvokė, kad pervesti pinigai nėra duoti neatlygintinai ir pareikalavus, jis turės juos grąžinti. Netgi atsakovas nurodė, jog visą gautą pinigų sumą jis grąžino, kas leidžia daryti išvadą, kad V. B., jo žodžiais, grąžindamas gautus pinigus pripažino buvus paskolai. Šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu, kas laidžia daryti išvadą, kad atsakovas suvokė, jog atsiradus būtinybei, jis privalės grąžinti gautus pinigus, kas laikytina, jog šis atsakovo nurodoma faktas, patvirtina paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti gautą pinigų sumą.
Atsižvelgiant į nurodytą, teismas laiko, kad dokumentu, įrodančiu paskolos gavimą, laikytinas ieškovės pateikti pavedimų išrašai (b.l. 21-25), patvirtinantis paskolos sumos – tai yra, paskolos dalyko – pervedimą atsakovui. Teismas laiko įrodytu, kad ieškovės pinigai buvo perduoti nuosavybėn atsakovui. Teismas ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimu, kad ieškovės pervesti atsakovui pinigai –viso 16000 Eur yra paskola atsakovui, kuriuos reikės grąžinti maždaug po trejų metų, kai atsakovas iš savo verslo uždirbs pajamų, gaus išmokų, teismas laiko įrodytu, kad paskolos gavėjas – atsakovas V. B. pinigus skolinosi iš ieškovės ir įsipareigojo paskolintas lėšas grąžinti ieškovui. Esant geriems šalių santykiams, dėl palūkanų tartasi nebuvo. Šalių valia buvo nukreipta į: atsakovas-paskolos gavėjas siekė gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas-ieškovas siekė suteikti paskolą. Teismas laiko, kad šalys dėl esminių paskolos sutarties sąlygų susitarė, todėl šalis siejo paskoliniai santykiai.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo paaiškinimu, bei iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovas tuo metu norėjo suskurti savo verslą, tuo tikslu pirko vilkiką Scania, verslo pradžiai reikėjo investicijų. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pabrėžė, jog tuo metu ir pats atsakovas turėjo 18 000 EUR, tačiau teismas laiko, jog ši aplinkybė nepatvirtina paskolos nebūtinumo. Teismo posėdžio metu ir savo atsiliepime atsakovas patvirtino, jog tam, kad būtų galimybė transporto priemonės paruošti reisui, reikėjo ne tik įgyto automobilį, kurio vertė nurodoma 14 000 EUR, tačiau reikėjo ne mažai papildomu investicijų – papildomas kuro bakas, akumuliatoriai, kortelės ir kt., taigi teismas laiko įrodytu, kad atsakovui buvo reikalingi pinigai veiklai vykdyti.
Atsakovas, remiantis LR CK 6.870 str. 3 d. nuo pinigų gavimo tapo jų savininku ir savarankiškai sprendė, kam ir kaip pinigus išleisti, o prievolės grąžinti paskolą (Lietuvos CK 6.870 str. 1 d.) tai neįtakoja. Byloje nustatyta, kad ieškovė žinojo, kad atsakovas pirks transporto priemonę, tačiau nei ji, nei jos sutuoktinis visiškai neįtakojo šios transporto priemonės pirkimo, tiksliai nežinojo, kieno vardu automobilis bus registruotas, tai patvirtina, kad atsakovas su gautais pinigais ir už juos įsigytu turto disponavo savarankiškai.
Atsakovas įrodinėja iš ieškovo gautų piniginių lėšų panaudojimą bendrai veiklai vykdyti, t.y. įrodinėja aplinkybes apie tarp šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį (LR CK 6.969 str.). Atsakovas, teikdamas atsikirtimus į ieškinį, turėjo įrodyti esmines jungtinės veiklos sutarties sąlygas, remdamasis įrodymų leistinumo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-511/2005).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktikoje suformuoti išaiškinimai dėl jungtinės veiklos sutarčių kvalifikavimo kriterijų ( L AT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-06-25 nutartyje civilėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2010; 2008-07-08 nutartis civiliėje byloje Nr. 3 K-3-378/2008; 2009-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009 ). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas-tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis (L AT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-06-25 nutartyje civilėje byloje Nr. 3K-3-749/2003). Skiriamasis šios sutarties bruožas, skiriantis nuo panašių sutartinių teisinių santykių,- tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas).
Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų (LR CPK 178 str.), kad tarp trečiojo asmens ar ieškovės bei atsakovo buvo susitarimas vykdyti bendrą veiklą. Iš šalių paaiškinimo matosi, kad rašytinė sutartis tarp šalių dėl jungtinės veiklos nesudaryta. Sutinkamai su LR CK 6.969 str. 4d. „jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais-notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti“. Atsakovas, esant ginčui, neteko galimybės šio sandorio sudarymo fakto nuginčyti paaiškinimais, liudytojų parodymais. Jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 str.). Iš byloje esančių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai buvo apjungus lėšas jas panaudoti verslui ir gauti pelną. Rašytinė sutartis tarp šalių dėl jungtinės veiklos, kaip to reikalauja CK 6.969 straipsnio 4 dalis, nesudaryta. Įstatymas imperatyviai nustato, kad sutarties formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia.
Dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje
Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 str. 2 d.). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutartis pripažįstama galiojančia nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), t. y. ši sutartis yra realinė, todėl pinigų perdavimo faktas yra reikšmingas sprendžiant, buvo sudarytas sandoris ar ne. Teismas nustatė, kad paskolos sutartis sudaryta nuo pinigų atsakovui perdavimo momento, o skolos dokumentu byloje laikė ieškovės mokėjimo pavedimus. Atsakovas V. B. neginčija aplinkybės, kad jam buvo pervesta 16 000 EUR sumą ir faktiškai pripažino pareigą grąžinti ieškovui iš jo gautus pinigus. Nors vienas iš pavedimų buvo atliktas ieškovės Hullmen Trucks įmonei, tačiau atsakovas neginčijo to fakto, kad ši suma pervesti tikslu padengi perkamos transporto priemonės kainos dalį, kurią jis važiavo įsigyti. Paaiškintos aplinkybės, jog pinigai buvo pervedami tiesiogiai įmonei, yra logiški, nes atsakovas vykdamas į kitą valstybę negalėjo vežti didelės sumos grynųjų pinigų.
Atsakovas nurodo, kad trečiajam asmeniui per kelis kartus grynais pinigais perdavė (grąžino) visą paskolos sumą, tačiau nepateikia teismui įrodymų, pagrindžiančių pinigų perdavimo atsakovui faktą, ieškovas nesutinka, kad nurodyta suma jam buvo perduota, todėl ši atsakovo aplinkybė atmestina kaip nepagrįsta. Šioms aplinkybėms patvirtinti atsakovas pateikė duomenis, jog jo nurodomomis dienomis jis buvo Airijoje, tačiau teismas konstatuoja, jog toks išvestinis įrodymas, visiškai nepatvirtina pinigų grąžino fakto.
Ieškinys yra pateiktas dviem atsakovams – V. B. ir UAB „VVLB transport“. Ieškinyje nurodoma, kad UAB „VVLB transport“ įgydama vilkiką Scania nepagrįstai praturtėjo. Teismui konstatavus, kad ieškovę ir atsakovą V. B. siejo paskolos teisiniai santykiai ir nebuvo nustatyta nepagrįsto praturtėjimo faktas. Ieškinyje teigiama, kad V. B. įgijęs už gautus pinigus transporto priemonę ir vėliau ją perrašęs UAB „VVLB transport“ atliko neteisėtus veiksmus, tačiau teismas konstatuoja, jog tarp suteiktos paskolos ir UAB „VVLB transport“ nėra jokio teisinio santykio. Kaip teismo posėdžio metu ieškovė ir trečiasis asmuo nurodė, jie paskolino pinigus V. B., nesigilindami į tai, kur paskolos gavėjas šiuos pinigus panaudos. Jie žinojo, kad bus perkamas automobilis, tačiau nepretendavo į šią transporto priemonę. Tik vėliau, suvokę, jog gali paskolos neatgauti, paprašė transporto priemonę perrašyti jiems. Taigi atsakovas gautą paskolą naudojo savo reikmėm, ir paskolos santykiai yra susidarę tik tarp atsakovo V. B. ir ieškovės E. Š.. Jeigu kreditoriai mano, kad perleidžiant transporto priemonę UAB „VVLB transport“ buvo pažeisti jų kaip kreditorių interesai, jie savo teise gali ginti kitais įstatyme numatytais kreditorių teisių gynimo būdais.
Atsiliepime ir teismo posėdžių metu atsakovas V. B. teigia, jog ieškovė E. Š. susitarimuose nedalyvavo, visi pokalbiai vykdavo su jos vyru K. Š., todėl ieškovės dalyvavimas yra tik formalus. Tačiau teismas liko, kad ieškovė yra tinkamas ieškovas, nes ji su vyru K. Š. gyvena santuokoje, veda bendrą ūkį, jų santaupos ir gaunamos lėšos yra bendra jungtinė nuosavybė, lėšos buvo pervesto iš jos sąskaitos, todėl ji pagrįstai ir teisėtai gina savo teises pateikdama ieškinį.
Teismas nagrinėdamas civilinę bylą sprendžia, ar labiau tikėtina, kad ieškovo įrodinėjami faktai buvo, ar, kad jų nebuvo. Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, konstatavus, kad kitokių, ne paskolos, teisinių santykių buvimas tarp šalių neįrodytas, taip pat neįrodyta, kad atsakovui suteiktos lėšos buvo naudojamos bendrai veiklai finansuoti, kad perduodant grynais pinigais ieškovui, o ieškovei įrodžius pinigų perdavimą atsakovui, yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieškovo įrodinėjamas faktas buvo, nei jo nebuvo.
Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 185 str.) nenustatytas kokių nors kitokių nei paskolos teisinių santykių egzistavimas tarp ginčo šalių, o paneigus kitokių teisinių santykių, kurie lemia ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį, buvimą, ieškovės pateikti įrodymai – banko pavedimai patvirtina 16 000 Eur perdavimą atsakovui paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Ieškovas nurodytais banko pavedimais įrodė pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, atsakovas, priešingai, nepateikė įrodymų apie paskolos ieškovei sugrąžinimą, todėl teismas turi teisinį pagrindą 55244,80 Lt Lt negrąžintos paskolos priteisti iš atsakovo ieškovui (CK 6.38, 6.873 str.).
Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų
Ieškinyje remiantis CK 6.240 str. prašoma priteisti 5 proc. palūkanas nuo 2010 m. liepos 9 d. Tačiau ši teisės norma reglamentuoja atsiskaitymus grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą. Teismui nustačius, kad šalių teisinis santykis kvalifikuotinas kaip paskola, šis straipsnis netaikytinas, tačiau palūkanos nustatytinos remiantis CK normomis reglamentuojančiomis palūkanų skaičiavimą esant paskolos santykiui.
Sutinkamai su Lietuvos CK 6.874 str. 1 d., kuri numato, jog laiku negrąžinęs paskolos sumos, paskolos gavėjas privalo mokėti paskolos davėjui Lietuvos CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas ( t.y., 5% metinių palūkanų) nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta. Lietuvos CK 6.874 str. nustatytos palūkanos mokamos nepriklausomai nuo palūkanų, kurios mokėtinos pagal Lietuvos CK 6.37 str., tai yra, įstatymas specifiškai suteikia teisę išieškoti palūkanas už laiku negrąžintą paskolą ir procesines palūkanas, apibrėžtas Lietuvos CK 6.37 str. 2 d. Lietuvos CK 6.874 str. nustatytos palūkanos, skirtingai, nei Lietuvos CK 6.37 str. nustatytos procesinės palūkanos (nors jų dydis šiuo atveju yra tas pats – 5 procentai už metus) yra skaičiuojamos nuo dienos, kada suėjo terminas grąžinti paskolą, iki dienos, kada paskola yra visiškai grąžinta. Tiek ieškinyje, tiek savo paaiškinimuose ieškovė negalėjo tiksliai nurodyti, kada buvo nustatytas terminas grąžinti paskolą. Teismo pasėdžio metu buvo teigiama, kad buvo susitarta, kad paskolą grąžins per 3 metus (terminas sueitų 2013 m. balandžio mėn.)), po to kilus abejonėms dėl galimybių grąžinti paskolą buvo teigiama, jog pareikalauta ją grąžinti 2011 m. Kadangi patys ieškovai nepateikė jokių duomenų apie datą, kada buvo pareikalauta grąžinti paskolą, teismas laiko, jog ši diena laikytina ta diena, kurią teismas remdamasis turimais duomenis gali laikyti įrodyta. Pagal turimus duomenis teismas laiko, jog atsakovas konkrečią ieškovų valią įtikinamai sužinojo gavęs dokumentus iš teismo, tai yra 2012 m. rugpjūčio 31 d. (b.l. 57). Todėl atsakovo priteistinos 5% metinių palūkanų nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki paskolos sumos grąžinimo dienos (Lietuvos CK 6.874 str.).
Lietuvos CK 6.37 str. 2 d. pagrindu iš atsakovo papildomai priteistinos 5% dydžio procesinės metinės palūkanos, kurios skaičiuojamos, pagrindu imant ne tik pagrindinę paskolos sumą, tačiau paskolos sumą kartu su aukščiau nurodytomis Lietuvos CK 6.874 str. nustatytomis palūkanomis. Šios palūkanos priteistinos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Ieškinys nagrinėtas pagal ginčo teisenos taisykles, pagrindinis reikalavimas dėl skolos priteisimo patenkintas, tad teismas konstatuoja, jog bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo V. B. ieškovei. Tai yra sumokėtas žyminis mokestis – 1820 Lt, (b.l. 7, 39), išlaidos už vertimus – 447,7 Lt, išlaidos už atstovavimą – 3000 Lt; valstybei iš atsakovo priteistina 29,15 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.1d., 150 str.5d., , 259-260 str., 263 str., 268 str., 270 str., teismas,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 55 244,80 Lt (penkiasdešimt penkis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt keturis Lt ir 80 ct) negrąžintos paskolos; 5% metinių palūkanų nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki visiško paskolos grąžinimo dienos; 5% metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme 2012-08-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 1 820 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt Lt) žyminio mokesčio, 3000 (tris tūkstančius) patirtų atstovavimo išlaidų, 447, 70 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt septynis Lt 70 cnt) išlaidų patirtų vertimams.
Priteisti iš V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas valstybei –29,15 Lt ( dvidešimt devynis Lt 15 cnt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas per 30 d. nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Šakių rajono apylinkės teismą.