- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-23
- Bylos Nr.
- 1A-439-908/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30581-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- Č. K.
- Nukentėjusysis
- I. K., M. B.
- Advokatai
- Marta Matiukevič
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo Č. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, Č. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vienerius metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Č. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata, o būtent, už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 1 d., apie 9.09 val., vairuodamas jam priklausantį automobilį „Opel Vectra-C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau ir – Kelių eismo taisyklės) 137 punktą, kuriame numatyta, kad, jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą, Vilniaus r. sav., važiuodamas keliu A3 (Vilnius-Minskas) kryptimi nuo Vilniaus link Senasalio, artėdamas prie sankryžos su Pašto g., buvo neatidus ir neatsargus, kai priekyje važiavusi vairuotoja M. B. vairuodama automobilį „Audi A1“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su įjungtu kairiojo posūkio signalu pradėjo atlikti posūkį į kairę, į Pašto g., neapvažiavo jos iš dešinės, nepalaukė, kol juosta priekyje jo bus atlaisvinta, tęsdamas judėjimą tiesiai, atsitrenkė į priekyje išvažiuojančio iš jo judėjimo juostos automobilio „Audi A1“ kairės pusės galinę dalį, dėl to automobilis „Audi A1“ nuvažiavo nuo kelio ir pakibo ant kairėje nuo kelio esančio metalinio atitvaro. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio „Opel Vectra-C“ keleivė I. K., kuriai dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, ir automobilio „Audi A1“ keleivė E. B., kuriai dėl patirtų sužalojimų buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis Č. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinis skundas iš esmės argumentuojamas tuo, kad priežastinis ryšys nustatytas, vertinant tik jo galimai padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Specialisto išvados patikimumu verčia abejoti tai, kad specialistas rėmėsi ne eismo įvykio vietos plane nurodytais kelio įbrėžimais ir stabdymo žymėmis, o nuotraukoje užfiksuotais rėžiais, kurių ryšys su nagrinėjamu įvykiu liko nenustatytas. Specialistas ir policijos pareigūnai neapklausti. Nukentėjusiosios M. B. parodymai prieštaringi: ji nurodė, kad, viena vertus, puikiai žino tą kelią, kita vertus, jog sankryžoje posūkio į dešinę nežino ir nematė. Nukentėjusiosios M. B. ir liudytojų V. ir B. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, iš esmės skiriasi. Nukentėjusioji M. B. nurodė, kad sumažinusi važiavimo greitį ir atlikdama posūkio manevrą pajuto smūgį, nors apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pristabdė, o ne iš karto suko į kairę. Liudytojai V. ir B. B. nurodė, kad jie nukentėjusiosios M. B. automobilį pamatė stovintį (įvertinus tai, kad automobilį jie pamatė važiuodami, jie turėjo sustoti, kad įjungtų atbulinę pavarą ir pajudėtų atgal, užleisdami kelią, o tai užima laiko). Liudytojai V. ir B. B. yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes liudytoja B. B. po eismo įvykio telefonu bendravo su nukentėjusiąja M. B., todėl, apelianto teigimu, jos yra pažįstamos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios I. K. parodymais, akcentuodamas, kad ji yra apelianto sutuoktinė, nors ji sėdėjo automobilio priekinėje keleivio vietoje ir visą laiką žiūrėjo į priekį bei matė, kaip nukentėjusiosios M. B. automobilis pasitraukė dešiniau. Tai patvirtina nuteistojo Č. K. poziciją. Be to, jie abu nuo pradžių teigė, kad nukentėjusiosios M. B. automobilyje buvo įrengtas vaizdo registratorius, kuris būtų patvirtinęs jų parodymus. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai rėmėsi internetine žemėlapio paslauga „Google Maps“, nes šie duomenys nebuvo tiesiogiai ištirti teisme. Kita vertus, jie paneigia liudytojo V. B. iškeltą versiją, kad jo vairuojamas automobilis sustojo nuo sankryžos 0,5-1 m atstumu, nes toje vietoje kelio atkarpa yra platėjanti, todėl joje ne tik galėjo prasilenkti jo ir nukentėjusiosios M. B. vairuojami automobiliai, bet jis turėjo galimybę atlikti posūkio į dešinę manevrą (tai būtų užtrukę mažiau laiko, negu įjungti atbulinę pavarą ir pajudėti atgal). Be to, iš šių duomenų matyti, kad kelio ženklas „Duoti kelią“, prieš kurį, pasak liudytojos B. B., jie sustojo, yra daugiau, kaip 1 m atstumu nutolęs nuo pagrindinio kelio, todėl jie negalėjo matyt pilno eismo įvykio vaizdo. Skunde pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kaltės požymio, todėl nuosprendis neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisėtai vadovavosi BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris taikytinas baudžiamąją bylą baigus teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl neteisėtai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis Č. K., jo gynėja advokatė M. Matiukevičė ir nukentėjusioji I. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras A. Survila ir nukentėjusioji M. B. – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis Č. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, jog nukentėjusiosios M. B., liudytojų V. ir B. B. parodymai, taip pat specialisto išvada yra nepatikimi, skirtingai, nei jo bei sutuoktinės nukentėjusiosios I. K. parodymai, pagrindžiantys, kad eismo įvykį sukėlė nukentėjusioji M. B..
7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina tai, kad teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kokios išvados darytinos remiantis byloje esančiais įrodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
8. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį Č. K. kaltu padariusiu jam inkriminuojamą nusikaltimą, nepažeidė įrodymų vertinimo reikalavimų, be to, individualizuodamas nuteistojo Č. K. baudžiamąją atsakomybę, nepadarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų.
9. BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti objektyviųjų (veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių) ir subjektyviųjų (nusikalstamos veikos subjekto amžius, pakaltinamumas, kaltė) nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-689/2018, 12 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
10. Pagal Kelių eismo taisyklių 137 punktą, jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą.
11. Nagrinėjamu atveju Č. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodamas automobilį „Opel“, važiuodamas paskui priekyje važiuojantį automobilį „Audi“, kurio vairuotoja nukentėjusioji M. B. rodė kairįjį posūkio signalą, lenkė sukantį automobilį „Audi“, t. y. jį apvažiavo, įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 137 punktą, kai dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios I. K. sveikata (taip pat nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios E. B. sveikata).
12. Nuteistasis Č. K., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir teisiamojo posėdžio metu (1 t., b. l. 75-77, 165-166), savo kaltės nepripažino ir parodė, kad automobilis „Audi“ pasuko į dešinę ir sustojo Užukenės gatvės pradžioje kelkraštyje, po to nerodydamas posūkio signalo grįžo į važiuojamąją kelio dalį, taip sudarė netikėtą kliūtį, dėl kurios jis buvo priverstas jį lenkti. Analogiškos pozicijos nuteistasis Č. K. laikosi ir apeliaciniame skunde.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai, paneigia nuteistojo Č. K. iškeltą versiją. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, sutinka su tokia išvada, pirmiausia, pažymėdama tai, kad nuteistojo Č. K. iškelta versija yra neįtikinama. Iš nuteistojo Č. K. parodymų (1 t., b. l. 75-77, 165-166) matyti, kad tarp automobilių likus 50 m atstumui automobilis „Audi“ grįžo į važiuojamąją kelio dalį. Specialisto išvada (1 t., b. l. 98-108) pagrindžia, kad automobilis „Opel“ 43,37 m atstumą, o automobilis Audi“ – 9,85 m atstumą iki susidūrimo vietos pravažiavo per 1,78 s laiko tarpą. Pažymėtina tai, kad automobilis Audi“ pavaizduotas darantis posūkį iš važiuojamosios kelio dalies vidurio. Teisėjų kolegijos vertinimu, per tokį trumpą, vos kelias sekundes trunkantį laiko tarpą, pasak nuteistojo Č. K., kelkraštyje stovintis automobilis „Audi“, nebūtų spėjęs prieš posūkį į kairę dar grįžti į važiuojamąją kelio dalį ir išsilyginti joje. Dar daugiau, prie eksperimento atlikimo protokolo pridėtas eismo įvykio vietos planas (1 t., b. l. 110) rodo, kad Užukenės g.-Minsko pl.-Pašto g. yra tos pačios sankryžos dalys, be to, Užukenės gatvė ir Pašto gatvė yra viena priešais kitą. Tai gretinant su specialisto išvadoje sumodeliuota automobilių susidūrimo vieta, kuri yra prieš sankryžos vidurį, akivaizdu, kad automobilis „Audi“ negalėtų joje atsidurti, jeigu prieš tai būtų sustojęs Užukenės gatvės pradžioje kelkraštyje, o apelianto vairuojamas automobilis po visų apelianto nurodytų automobilio „Audi“ vairuotojos atliktų veiksmų atsitrenkti į automobilio „Audi A1“ kairės pusės galinę dalį. Pastebėtina ir tai, kad nuteistasis Č. K., teisiamojo posėdžio metu apklausiamas apie automobilio „Audi“ sustojimo (stovėjimo) vietą, davė nekonkrečius parodymus, juos keitė, iš pradžių nurodydamas, kad automobilis „Audi“ kiek tai pasuko į Užukenės g., bet į pačią gatvę nenuvažiavo, sustojo ne visiškai šalikelėje, bet truputį giliau (teisiamojo posėdžio garso įrašo 8.01-8.16 min.), vėliau, atsakydamas į prokuroro patikslinančius klausimus, iš pradžių nurodė, kad automobilis „Audi“ stovėjo truputį už kelkraščio, vėliau teigė, kad visi automobilio „Audi“ ratai buvo kelkraštyje (19.44-19.56 min.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nuteistojo Č. K. iškeltą versiją, kad automobilis „Audi“ ties sankryža sustojo kelkraštyje, po to nerodydamas posūkio signalo grįžo į važiuojamąją kelio dalį, taip sudarydamas netikėtą kliūtį, dėl kurios jis buvo priverstas jį lenkti, vertina, kaip neįtikinamą. Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo sustiprina tai, kad nuteistasis Č. K. netrukus po eismo įvykio savo rašytiniuose paaiškinimuose (1 t., b. l. 78) nurodė visai kitokias eismo įvykio aplinkybes, t. y., kad automobilis „Audi“ sankryžoje sustojo prie posūkio į kairę ir į dešinę, akcentavo tai, kad jo vairuotoja nukentėjusioji M. B. nerodė posūkio signalo, jis pradėjo lenkimo manevrą, o automobilis „Audi“ staigiai pasuko į kairę. Pažymėtina tai, kad šiuose paaiškinimuose didelį vairavimo stažą turintis ir Kelių eismo taisykles žinantis nuteistasis Č. K. nenurodė, jog neva automobilis „Audi“ ties sankryža sustojo kelkraštyje, po to vėl grįžo į važiuojamąją kelio dalį, taip sudarydamas netikėtą kliūtį, t. y. akivaizdžių aplinkybių, pagal specialisto išvadą (1 t., b. l. 98-108) reikšmingų sprendžiant, kurio vairuotojo (nuteistojo Č. K. ar nukentėjusiosios M. B.) veiksmai techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti. Paminėtina ir tai, kad netrukus po eismo įvykio tarp nukentėjusiųjų I. K. ir M. B. taip pat buvo kilęs ginčas dėl posūkio signalo rodymo, o ne dėl pavojingo pastarosios vairavimo. Tai matyti iš jų teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (1 t., b. l. 166-169) ir atitinka nuteistojo Č. K. rašytinių paaiškinimų turinį.
14. Nuteistojo Č. K. sutuoktinės nukentėjusiosios I. K., kuri vienintelė patvirtino jo iškeltą versiją, parodymai yra prieštaringi. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (1 t., b. l. 19-21) nukentėjusioji I. K. nurodė, kad automobiliui „Audi“ pasitraukus prie dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto ji pagalvojo, kad jo vairuotoja nukentėjusioji M. B. nori sustoti arba pasukti į dešinę, tačiau automobilis „Audi“, nerodydamas posūkio signalo, išsilygino kelyje ir pasuko į kairę. Tuo tarpu apklausiama teisiamojo posėdžio metu (1 t., b. l. 166-167) nukentėjusioji I. K., kaip ir jos sutuoktinis nuteistasis Č. K., parodė, kad automobilis „Audi“ prieš tai, kai išsilygino kelyje ir pasuko į kairę, buvo sustojęs kelkraštyje. Pažymėtina tai, kad nukentėjusioji I. K. sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, matė priekyje važiuojantį automobilį „Audi“ ir, kaip pati pabrėžė apklausiama teisiamojo posėdžio metu, jį įdėmiai stebėjo, kai šis pradėjo blaškytis kelyje, tačiau apie esminę reikšmę turinčią eismo įvykio aplinkybę – ar automobilis „Audi“ ties sankryža buvo sustojęs kelkraštyje, po to grįžo į važiuojamąją kelio dalį, taip sudarydamas netikėtą kliūtį, davė prieštaringus parodymus. Pastebėtina tai, kad nukentėjusioji I. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta (2020 m. rugpjūčio 5 d.) prieš tai, kai nuteistajam Č. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir atlikta jo apklausa (2020 m. rugpjūčio 26 d.) (1 t., b. l. 73-74, 75-77). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai paaiškina prieštaravimų parodymuose atsiradimo priežastį ir sudaro pagrindą manyti, kad nukentėjusioji I. K. teisiamojo posėdžio metu priešingus parodymus davė siekdama juos suderinti su savo sutuoktinio nuteistojo Č. K. iškelta versija tam, kad padėtų jam išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Priešingai negu nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios I. K. parodymais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus, įvertindamas jų nenuoseklumą, prieštaravimą kitiems byloje esantiems įrodymams, o ne tik dėl jos ir nuteistojo Č. K. šeiminio ryšio, nors šis taip pat svarbus, vertinant nukentėjusiosios I. K. parodymų patikimumą.
15. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuteistajam Č. K. ir jo sutuoktinei nukentėjusiajai I. K. buvo žinoma apie automobilyje „Audi“ eismo įvykio metu buvusį vaizdo registratorių, taip bandant įtikinti jų parodymų teisingumu. Vis dėlto, iš nuteistojo Č. K. parodymų (1 t., b. l. 75-77, 165-166) matyti, kad po to, kai eismo įvykis jau buvo „įformintas“, jis matė, kaip nukentėjusiosios M. B. sutuoktinis kažko ieškojo automobilyje „Audi“, po to priėjęs paklausė, ar ne jis (nuteistasis Č. K.) paėmė vaizdo registratorių. Tai pagrindžia, kad nuteistasis Č. K. ir jo sutuoktinė žinojo ne tik tai, jog automobilyje „Audi“ eismo įvykio metu buvo vaizdo registratorius, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, bet ir tai, kad vaizdo registratorius dingo, todėl teisėjų kolegija nemano, kad ši aplinkybė patvirtina jų parodymų patikimumą. Pažymėtina tai, kad apie vaizdo registratoriaus dingimą nuteistasis Č. K. sužinojo po to, kai eismo įvykis buvo pareigūnų užfiksuotas, t. y. po to, kai davė rašytinius paaiškinimus. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, paaiškina, kodėl nuteistasis Č. K. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė kitokias eismo įvykio aplinkybes, nei jis ir jo sutuoktinė nukentėjusioji I. K. vėliau parodė apklausiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, ir kodėl nuteistasis Č. K., tik apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, nurodė, kad jo parodymų teisingumą būtų patvirtinęs automobilyje „Audi“ eismo įvykio metu buvęs ir dingęs vaizdo registratorius.
16. Automobilio „Audi“ vairuotoja nukentėjusioji M. B., skirtingai nei nuteistasis Č. K. ir jo sutuoktinė nukentėjusioji I. K., viso baudžiamojo proceso metu (1 t., b. l. 29-31, 35-37, 167-169) buvo nuosekli, teigdama, kad ji rodė kairįjį posūkio signalą ir į kairę pasuko iš eismo juostos, kuria prieš tai važiavo. Nukentėjusioji M. B. kategoriškai paneigė nuteistojo Č. K. iškeltą versiją, kad ties sankryža buvo sustojusi kelkraštyje ir po to grįžo į važiuojamąją kelio dalį. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nukentėjusioji M. B., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad ji nežino ir nematė sankryžoje posūkio į dešinę, taip bandoma sukelti abejones jos parodymų patikimumu, sudaryti įspūdį, kad ji nežinojo kelio, dėl to pavojingai manevravo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis Č. K. nukentėjusiosios M. B. parodymus nepagrįstai vertina atsietai nuo jai užduoto klausimo konteksto ir selektyviai nutyli, kad taip ji bandė paaiškinti, jog neketino sankryžoje pasukti į dešinę. Teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusioji M. B. žinojo kelią, nes apklausiama parodė, jog ne kartą juo važiavo į dukters stovyklą, vien tik paskutinę savaitę prieš eismo įvykį – keturis kartus, todėl iš anksto matė sankryžą ir rodė kairįjį posūkio signalą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neįžvelgia prieštaravimų nukentėjusiosios M. B. parodymuose apie esminę reikšmę turinčias aplinkybes.
17. Nukentėjusiosios M. B. parodymus patvirtina eismo įvykį mačiusių liudytojų V. ir B. B. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (1 t., b. l. 180-181, 181-183), iš kurių matyti, kad automobilio „Audi“ vairuotoja rodė kairįjį posūkio signalą; kad automobilis „Audi“ į kairę pasuko iš savo važiavimo krypties eismo juostos ties siaura brūkšnine horizontalaus kelio ženklinimo linija Nr. 1.7, kurią leidžiama kirsti iš abiejų pusių. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad liudytojai V. ir B. B. negalėjo to matyti, nes jų automobilis „Volkswagen“ stovėjo prieš pirmumo kelio ženklą Nr. 203 „Duoti kelią“, nuokalnėje, nutolęs nuo pagrindinio kelio. Teisėjų kolegija, įvertinusi eksperimento atlikimo protokolą ir prie jo pridėtą fotolentelę (1 t., b. l. 109-118), iš kurių matyti, kad automobiliui stovint ties kelio ženklu pati sankryža pro priekinį stiklą iš vairuotojo vietos gerai matosi (tai atitinka kelio ženklo pastatymo logiką), sprendžia, kad netgi automobiliui „Volkswagen“ stovint prieš kelio ženklą liudytojai V. ir B. B. galėtų matyti nuteistojo Č. K. nurodytą akivaizdų automobilio „Audi“ manevravimą, t. y. tai, kad jis ties sankryža pasuko į dešinę ir sustojo, po to pasuko į kairę ir išsitiesino, nes tam nebūtina matyti apeliaciniame skunde akcentuojamo horizontalaus kelio ženklinimo, tuo labiau, kad toks jo manevravimas turėjo būti prieš pat automobilių susidūrimą, nuteistojo Č. K. vairuojamam automobiliui „Opel“ sudarant netikėtą kliūtį, dėl kurios šis būtų priverstas jį lenkti, kai liudytojai V. ir B. B. stebėjo eismo situaciją sankryžoje. Apklausiami liudytojai V. ir B. B. nei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nei bylos nagrinėjimo teisme metu tokių aplinkybių nenurodė, o priešingai, jas netiesiogiai paneigė. Tai, kartu su nukentėjusiosios M. B. parodymais ir kitais byloje esančiais įrodymais, paneigia nuteistojo Č. K. ir jo sutuoktinės I. K. iškeltą versiją. Apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai nukentėjusiosios M. B. ir liudytojų V. ir B. B. parodymuose apie tai, ar automobilis „Audi“ sankryžoje prieš posūkį į kairę (savo važiavimo krypties eismo juostoje) sulėtino važiavimo greitį, ar sustojo, nekeičia padarytos išvados, taip pat neturi didesnės reikšmės jų parodymų patikimumo vertinimui, nes nekeičia pastarųjų esmės, t. y. kad automobilis „Audi“ ties sankryža nebuvo sustojęs kelkraštyje ir po to negrįžo į važiuojamąją kelio dalį, taip sudarydamas netikėtą kliūtį. Atitinkamai, nėra pagrindo vertinti apeliaciniame skunde nurodyto nukentėjusiosios M. B. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ryšio su kilusiu eismo įvykiu, nes ji tokio pažeidimo nepadarė.
18. Apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, kad nukentėjusioji M. B. ir liudytoja B. B. po eismo įvykio bendravo telefonu, todėl liudytojai V. ir B. B. yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teisėjų kolegija nepritaria tokiam apelianto vertinimui. Pažymėtina tai, kad apklausiamos nukentėjusioji M. B. ir liudytoja B. B. (1 t., b. l. 32-34, 180-181) paneigė tarpusavio pažintį, paaiškino, kad telefonu bendravo vieną kartą, eismo įvykio dienos vakare apie nukentėjusiąją E. B., kuri dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo gydoma reanimacijos skyriuje. Pastebėtina ir tai, kad nukentėjusioji M. B. liudytojos B. B. telefono numerį sužinojo atsitiktinai, kai netrukus po eismo įvykio pasinaudodama šios telefonu paskambino savo sutuoktiniui. Įrodymų, pagrindžiančių, kad nukentėjusioji M. B. darė poveikį liudytojams V. ir B. B., byloje nėra. Tiek nukentėjusioji M. B., tiek liudytojai V. ir B. B., priešingai negu nuteistasis Č. K., buvo pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (1 t., b. l. 28, 63, 67, 163, 177, 178). Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas patikrino ir motyvuotai atmetė nuteistojo Č. K. iškeltą versiją, kad nukentėjusioji M. B. supažindino liudytojus V. ir B. B. su bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde tai nėra ginčijama. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti liudytojų V. ir B. B. nešališkumu.
19. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas specialisto išvados (1 t., b. l. 95-18) patikimumas dėl to, kad specialistas, nustatydamas automobilių susidūrimo vietą, rėmėsi nuotraukoje (specialisto išvados 3 pav.) pavaizduotu asfalto dangos įbrėžimu ir juodos spalvos antsluoksniniu pėdsaku, kuris nebuvo užfiksuotos prie kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtame eismo įvykio vietos plane (1 t., b. l. 6-11), nes, pasak apelianto, šie „rėžiai“ yra nesusiję su nagrinėjamu eismo įvykiu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo nuteistojo Č. K. argumentu. Pirmiausia pažymėtina tai, kad specialistas Vytautas Šakėnas, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (2 t., b. l. 39-43), patvirtino pateiktą išvadą ir paaiškino, kad nuotraukoje pavaizduotą įbrėžimą asfalto dangoje padarė aštrios nulaužto automobilio „Audi“ ratlankio briaunos, šis įbrėžimas dera su eismo įvykio vietos plane pavaizduotais kitais pėdsakais ir nėra abejonių, kad jis yra susijęs su nagrinėjamu eismo įvykiu. Paminėtina ir tai, kad kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą surašęs ir fotolentelę sudaręs policijos pareigūnas liudytojas V. S. (V. S.), apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (2 t., b. l. 35-39), paaiškino, kad nurodytą asfalto pažeidimą jis nufotografavo būtent dėl to, jog manė, kad jis žymi automobilių susidūrimo vietą. Atsižvelgdama į tai, taip pat įvertinusi kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, prie jo pridėtus eismo įvykio vietos planą ir fotolentelę, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo nuotraukoje pavaizduotas asfalto dangos įbrėžimas ir juodos spalvos antsluoksninis pėdsakas yra susiję su nagrinėjamu eismo įvykiu, todėl specialistas pagrįstai juo rėmėsi nustatydamas automobilių susidūrimo vietą ir nėra pagrindo dėl to abejoti jo pateiktos išvados patikimumu.
20. Teisėjų kolegija, reaguodama į nuteistojo Č. K. ir jo gynėjos pasisakymus bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, papildomai pažymi tai, kad ekspertiniai tyrimai atliekami pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo parengtą ir pateiktą medžiagą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-697/2021, 12 punktas). Nurodytas teisės aiškinimas taip pat taikytinas atliekant objektų tyrimą. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio tyrimui atlikti specialistui buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga: 83 bylos lapai ir skaitmeninė laikmena su eismo įvykio vietos nuotraukomis (1 t., b. l. 93, 94), todėl specialistas, nustatydamas automobilių susidūrimo vietą, turėjo teisę remtis šiomis nuotraukomis. Paminėtina ir tai, kad specialistas V. Šakėnas, apklausiamas teismo posėdžio metu (2 t., b. l. 39-43), buvo kategoriškas dėl to, kad ginčo nuotraukoje (specialisto išvados 3 pav.) pavaizduotas asfalto dangos įbrėžimas, o ne dėmė (skystis), kaip nurodo nuteistasis Č. K. ir jo gynėja. Analogiškus parodymus teismo posėdžio metu davė ir policijos pareigūnas liudytojas V. S. (2 t., b. l. 35-39). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skystis ant asfalto dangos (kurį nuteistasis Č. K. galimai ir turi omenyje) yra užfiksuotas kitose nuotraukose kitose vietose (specialisto išvados 4, 5, 6 pav.) ir jis akivaizdžiai skiriasi nuo ginčo nuotraukoje pavaizduoto pėdsako, kuris vizualiai atrodo, kaip asfalto dangos įbrėžimas. Tuo tarpu nuteistojo Č. K. ir jo gynėjos nurodytas gaisrinis automobilis, iš kurio, pasak jų, ant asfalto dangos galėjo išbėgti skystis, nuotraukose (specialisto išvados 3, 5 pav.), matomas stovintis atokiau nuo eismo įvykio vietos. Pastebėtina ir tai, kad pats nuteistasis Č. K. apeliaciniame skunde ginčo nuotraukoje užfiksuotus pėdsakus įvardija „rėžiais“, o ne dėme (skysčiu). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodytus nuteistojo Č. K. ir jo gynėjos argumentus atmeta, kaip nepagrįstus.
21. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta tai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė nuteistojo Č. K. kaltės turinio. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiuo apelianto argumentu, pažymi, jog tai savaime nereiškia, kad nuteistasis nėra kaltas dėl padaryto nusikaltimo.
22. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo. Pagal BK 16 straipsnį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (1 dalis). Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (2 dalis). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-458/2019, 19 punktas).
23. Nagrinėjamu atveju nuteistasis Č. K., vairuodamas automobilį „Opel“, važiuodamas paskui priekyje važiuojantį automobilį „Audi“, kurio vairuotoja nukentėjusioji M. B. rodė kairįjį posūkio signalą, suvokė, kad lenkdamas automobilį „Audi“, t. y. jį apvažiuodamas įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą, jis veikia rizikingai, numatė, kad jo padarytas Kelių eismo taisyklių 137 punkto pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kartu su juo važiavusios nukentėjusiosios I. K. ir automobilyje „Audi“ važiavusių nukentėjusiųjų M. B. ir E. B. sveikatai, jeigu automobilis „Audi“ pasuktų į kairę, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad šis nepradėjo posūkio manevro, įvertinęs savo vairuojamo automobilio važiavimo greitį ir pasikliaudamas savo ilgamete vairavimo patirtimi, lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti, tačiau netinkamai įvertino tai, kad automobilis „Audi“ nepasuks į kairę ir neužkirs jam kelio, kai jis šį lenks. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad nuteistasis Č. K. nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo.
24. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai rėmėsi žemėlapiu „Google Maps“. BPK 301 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021, 15 punktas). Nagrinėjamu atveju žemėlapio „Google Maps“ duomenys nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės jais grįsti skundžiamą nuosprendį. Kita vertus, matyti tai, kad šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tam, kad įvertinti, ar Užukenės g.-Minsko pl.-Pašto g. yra vienos sankryžos dalis, nors tai pagrindžia eismo įvykio vietos planai (1 t., b. l. 7, 110) ir kiti byloje esantys įrodymai, todėl darytina išvada, kad padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nesutrukdė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis Č. K. yra kaltas padaręs nusikaltimą, numatytą 281 straipsnio 1 dalyje, todėl skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.
26. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui: nuteistąjį Č. K. išteisinti. Pažymėtina, kad tokiu atveju yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-458/2020, 7 punktas).
27. Pažymėtina tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, 14 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, 8 punktas).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam Č. K. skirdamas bausmę, tinkamai įvertino jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, 97 straipsnio 1 dalyje, visoms šioms aplinkybėms skyrė vienodą teisinę reikšmę ir, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nuteistajam Č. K. motyvuotai paskyrė BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį – baudą, kurios dydį pagrįstai nustatė artimą minimaliam. Apeliaciniame skunde dėl to nepateikta nesutikimo argumentų. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam Č. K. paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią, tinkamai individualizuotą, adekvačią padarytam neatsargiam nusikaltimui ir jo asmenybei bei teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni.
29. Nuteistasis Č. K. nusikaltimą padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, 68 straipsnio 1–3 dalimis, turėjo teisę jam kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo Č. K. asmenybę, pagrįstai atsižvelgė į jo administracinius baustumus už nusižengimus transportui ir teisingai pastebėjo, kad jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai sukelia vis sunkesnius padarinius. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam Č. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise minimaliam vienerių metų terminui, yra tinkamai individualizuota, adekvati padarytam nusikaltimui ir jo asmenybei, teisinga ir būtina, siekiant jos prevencinio tikslo – užkirsti Č. K. kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas šios baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimas. Nuteistasis Č. K. teismo posėdžio metu nurodė (2 t., b. l. 34-48), kad uždraudimas naudotis specialia teise apsunkins jo galimybę vykti į darbą. Pažymėtina tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, tačiau tai nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-697/2018, 13 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo reikalingumą, nurodytas apelianto argumentas nesuteikia pagrindo jos neskirti.
30. Apeliaciniame skunde teisingai pastebėta tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas netinkamas šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo teisinis pagrindas – BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nes šioje straipsnio dalyje reglamentuojamas baudžiamojo poveikio skyrimas pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais. Kita vertus, pagal BK 67 straipsnio 3 dalį uždraudimas naudotis specialia teise gali būti skiriamas ir kartu su bausme, kaip yra nagrinėjamu atveju. Paminėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, jog skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nustatant savanoriško baudos sumokėjimo terminą vartojama netinkama teismo baudžiamojo įsakymo sąvoka, tačiau tai neturi reikšmės šio termino skaičiavimui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šiuos nuosprendžio trūkumus vertina, kaip rašymo apsirikimus, kurių ištaisymas nekeičia jo esmės.
31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Tai sudaro pagrindą apeliacinį skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Nuteistojo Č. K. (Č. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Ištaisyti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nuosprendyje padarytus rašymo apsirikimus: motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyje nuorodą į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktą pakeisti nuoroda į šio kodekso 67 straipsnio 3 dalį, taip pat rezoliucinėje dalyje vartojamą teismo baudžiamojo įsakymo sąvoką pakeisti nuosprendžio sąvoka.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.