- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-03
- Bylos Nr.
- 2S-1611-254/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02303-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-6785-475/2017 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ skundą dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0137/15/00748, suinteresuoti asmenys antstolis V. Z., I. M..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja (skolininkė) UAB „Kauno vandenys“ pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriame prašė panaikinti antstolio V. Z. 2017 m. sausio 5 d. išieškotinų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. S-201700033 kartu su išieškotino vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu Nr. S-201700031, priimtą vykdomojoje byloje Nr. 0137/15/00748, o vykdomąją bylą nutraukti. Nurodė, kad antstolis skundžiamu 2017 m. sausio 5 d. patvarkymu ir išieškotino vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu neteisingai apskaičiavo išieškotojai I. M. paskirstytą sumą ir netinkamai nustatė Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo (toliau – Sprendimas) visiško įvykdymo datą – 2017 m. sausio 5 d., kadangi pareiškėja jau yra visiškai įvykdžiusi teismo sprendimą. Pareiškėja 2014 m. liepos 3 d. pervedė Sprendimu priteistas sumas I. M., įskaitant 29 959,79 Lt (8 676,95 Eur) už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 29 d. (po Sprendimo priėmimo dienos) iki atsiskaitymo dienos, 2015 m. vasario 9 d. grąžino I. M. netinkamai išskaičiuotą socialinių draudimų išmokų sumą 706,02 Eur, t. y. iš karto po to, kai gavo atitinkamą rašytinį Sodros išaiškinimą, 2015 m. spalio 27 d. grąžino I. M. privalomojo sveikatos draudimo įmokų skirtumą 33,32 Eur. Teismai priimdami nutartis neįvardino, koks gi momentas laikytinas tuo momentu, kai galima konstatuoti, jog Sprendimas yra įvykdytas. Iš antstolio 2016 m. kovo 24 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“, pateikto kartu su 2016 m. kovo 18 d. nurodymu priverstinai nurašyti pinigines lėšas matyti, kad antstolis visiško Sprendimo įvykdymo diena laikė 2016 m. kovo 18 d. Atitinkamai iki 2016 m. kovo 18 d. susidariusias sumas antstolis nurašė nuo skolininkės sąskaitos, nepaisant to, kad didžioji dalis išieškotojai mokėtinų sumų jau buvo sumokėta. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje pripažino, kad antstoliui 2016 m. kovo 18 d. nurašius tam tikras sumas nuo pareiškėjos sąskaitos, Sprendimas buvo visiškai įvykdytas, nors sumų tikslus skaičiavimas ir nebuvo pateiktas. Skolininkė teigia, kad bet kokie vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną skaičiavimai po 2014 m. liepos 3 d. yra nepagrįsti. Tačiau, net ir tuo atveju, jei būtų pripažįstama, kad 2014 m. liepos 3 d. sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas, tinkama visiško įvykdymo data turėtų būti laikoma vėliausiai 2016 m. kovo 18 d., kada antstolis nurašė lėšas nuo skolininkės banko sąskaitos. Skolininkė nėra ir negali būti atsakinga už tai, kad nurašydamas lėšas 2016 m. kovo 18 d. antstolis netinkamai apskaičiavo nurašytiną sumą ir dalį sumos nuo skolininkės sąskaitos nurašė nepagrįstai. Antstolis 2017 m. sausio 5 d. priėmė patvarkymą ir tą pačią dieną išieškotojai pervedė 15 196,98 Eur vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2017 m. sausio 5 d. bei 140,00 Eur vykdymo išlaidų. Taigi antstolis, nesulaukęs Civilinio proceso kodekso 512 straipsnyje nustatyto 20 dienų termino skundui paduoti pabaigos, įvykdė patvarkymą. Be to, nors Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos, bylinėjimasis šiame ginče dar nebuvo baigtas, nes nebuvo išnaudota kasacijos galimybė, todėl antstolis negalėjo paskirstyti sumų ir faktiškai įvykdyti patvarkymą.
Antstolis V. Z. 2017 m. vasario 2 d. patvarkymu pareiškėjos skundo netenkino ir skundą kartu su vykdomąja byla perdavė Kauno apylinkės teismui. Nurodė, kad vykdo išieškojimą pagal pateiktą vykdyti 2015 m. balandžio 10 d. išduotą Kauno apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-6007-945/2013. Pažymėjo, kad 2017 m. sausio 5 d. antstolio parengtu Išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu buvo paskirstytos 2016 m. kovo 22 d. iš skolininko UAB „Kauno vandenys“ išieškotos piniginės lėšos 18 790,64 Eur, išieškotojai I. M. pervedant 140 Eur išieškotojos sumokėtų būtinųjų vykdymo išlaidų ir 15 196,98 Eur skolos (vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant penkių dienų darbo savaitei), antstoliui išmokant 932,26 Eur vykdymo išlaidų, o 2 521,40 Eur grąžinant skolininkui UAB „Kauno vandenys“. Antstolis, priimdamas skundžiamą 2017 m. sausio 5 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą kartu su išieškotino vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu, rėmėsi įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2335-773/2016. Tai, kad skolininkė ketina skųsti įsiteisėjusias Kauno apylinkės ir Kauno apygardos teismų nutartis kasacine tvarka, nėra pagrindas antstoliui sustabdyti vykdymo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad vykdomojoje byloje Nr. 0137/15/00748 nėra nustatyta nei viena iš CPK 629 straipsnio 1 dalyje išvardintų aplinkybių — UAB „Kauno vandenys“ skunde išdėstytas reikalavimas nutraukti vykdomąją bylą negali būti tenkinamas.
Atsiliepimas
Suinteresuotasis asmuo (išieškotoja) I. M. pareiškėjos UAB „Kauno vandenys“ skundą dėl antstolio veiksmų prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-6007-945/2013 ginčas dėl visiško sprendimo įvykdymo, t. y. ar skolininkė UAB „Kauno vandenys“ buvo ir yra visiškai įvykdžiusi teismo sprendimą vykdymo procese, buvo nagrinėti net keturiose civilinėse bylose ir išspręsti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, dalyvaujant tiems patiems asmenims. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2335-773/2016 konstatuota, kad skolininkė UAB „Kauno vandenys“ neįrodė, jog apskųstų antstolio patvarkymų bei teismų nutarčių priėmimo momentais buvo visiškai įvykdžiusi 2013 m. lapkričio 28 d. teismo sprendimą, todėl padarė pagrįstas išvadas, kad Sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas išimtinai dėl darbdavio UAB „Kauno vandenys“ veiksmų ir jai išlikusi prievolė sumokėti visą vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuota po 23,97 Eur (82,78 Lt, neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki visiško sprendimo įvykdymo (CPK 587 straipsnio 1 punktas). Be to, Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje konstatuota, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. atskirajame skunde skolininkė pati pripažino, kad išieškotojai nemokėjo Sprendimu priteisto vidutinio darbo užmokesčio, kuris taip pat yra vykdomo teismo sprendimo dalis ir kad išimtinai dėl skolininkės veiksmų yra tinkamai neįvykdytas Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas. Teismų nutartimis antstolis V. Z. buvo įpareigotas apskaičiuoti išieškotojos naudai išieškotiną vidutinio darbo užmokesčio sumą. Be to, pareiškėja neskundė antstolio atlygio sumoje 911,81 Eur, paskaičiuoto nuo priverstinai išieškotos 15 196,98 Eur skolos, todėl darytina išvada, kad išieškota 15 196,98 Eur vidutinio darbo užmokesčio suma yra teisinga ir pagrįsta. Nurodo, kad piniginės lėšos, pervestos iš skolininkės UAB „Kauno vandenys“ į antstolio V. Z. depozitinę sąskaitą, išieškotojai buvo išmokėtos tik įsiteisėjus 2016 m. gruodžio 20 d. Kauno apygardos teismo nutarčiai. Pažymėjo, kad kasacinio skundo padavimas nestabdo išieškotų sumų išmokėjimo ir vykdymo proceso.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „Kauno vandenys“ skundą dėl antstolio V. Z. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0137/15/00748 ir priteisė iš skolininkės UAB „Kauno vandenys“ suinteresuotam asmeniui I. M. 285 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.
Teismas nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi pažymėjo, kad 2014 m. liepos 3 d. skolininkė UAB „Kauno vandenys“ ne visiškai atsiskaitė su išieškotoja I. M., todėl skolininkė privalo mokėti išieškotojai pagal Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą priteistą vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo 2014 m. liepos 3 d. iki visiško atsiskaitymo (Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties 16 punktas). Teismo sprendimas laikomas visiškai įvykdytu, kai teismo sprendimu patenkinti ieškovo (išieškotojo) reikalavimai yra visiškai įvykdyti. Šiuo atveju su išieškotoja nebuvo visiškai atsiskaityta, todėl vadovaujantis Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu išieškotojos naudai antstolis paskaičiavo išieškotiną vidutinio darbo užmokesčio sumą, skaičiuojant po 23,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – 2017 m. sausio 5 d. (išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo priėmimo data). Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas išimtinai dėl darbdavio UAB „Kauno vandenys“ veiksmų, netinkamai apskaičiuojant mokesčius nuo teismo sprendimu priteistų sumų (CPK 178 straipsnis).
Teismas nurodė, kad CPK ar Sprendimų vykdymo instrukcijos normos nenustato antstoliui pareigos laukti, kol baigsis prieš tai priimto patvarkymo(-ų) apskundimo terminas, nes priešingu atveju būtų pažeisti ekonomiškumo, koncentracijos principai. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad antstolis lėšas paskirstė dar nesibaigus bylinėjimuisi, nes Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis įsiteisėjo nuo priėmimo dienos (CPK 588 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo padavimas dėl įsiteisėjusios teismo nutarties, nėra pagrindas antstoliui stabdyti vykdymo veiksmus byloje.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „Kauno vandenys“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį ir priimti naują nutartį: 1) antstolio V. Z. 2017 m. sausio 5 d. išieškotinų lėšų paskirstymo patvarkymą (dokumento Nr. S-201700033) kartu su išieškotino vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu, priimtą vykdomojoje byloje Nr. 0137/15/00748, panaikinti, vykdomąją bylą nutraukti, o I. M. įpareigoti grąžinti UAB „Kauno vandenys“ vidutinio darbo užmokesčio permoką už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2017 m. sausio 5 d., iš viso už 634 d. d. 15 196,98 Eur; 2) pripažinus, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Nr. 2-6007-945/2013 UAB „Kauno vandenys“ įvykdė 2014 m. liepos 3 d., ar 2015 m. vasario 9 d. (UAB „Kauno vandenys“ grąžintina permoka už 481 d. d. yra 11 529,57 Eur) arba 2015 m. spalio 27 d. (UAB „Kauno vandenys“ grąžintina permoka už 301 d. d. yra 7 214,97 Eur), konstatuoti, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Nr. 2-6007-945/2013 UAB „Kauno vandenys“ įvykdė 2016 m. kovo 18 d., kai antstolis V. Z. priverstinai nurašė pinigines lėšas iš UAB „Kauno vandenys“ sąskaitos ir įpareigoti I. M. grąžinti UAB „Kauno vandenys“ vidutinio darbo užmokesčio permoką už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. sausio 5 d., iš viso už 204 d. d. (4 889,88 Eur); 3) priteisti UAB „Kauno vandenys“ naudai bylinėjimo išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Patvarkyme I. M. paskirstyta suma buvo apskaičiuota neteisingai, antstoliui netinkamai nustačius Sprendimo visiško įvykdymo datą, ir dėl to permokėjus vidutinį darbo užmokestį, kuris teismo Sprendimu I. M. buvo priteistas nuo teismo Sprendimo priėmimo dienos iki jo visiško įvykdymo. Teismas neįvertino, kad pagal antstolio rašte pateiktus skaičiavimus matyti, jog I. M. vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iki 2017 m. sausio 5 d., t. y. iki antstolio Patvarkymo dienos. Tačiau bendrovė Sprendimą iš esmės įvykdė dar 2014 m. liepos 3 d. Todėl antstolis, neteisingai taikydamas įstatymus, konstatavo, kad iki pat Patvarkymo dienos bendrovė vis dar nėra įvykdžiusi Sprendimo ir todėl turėjo mokėti vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą dieną. Be to, teismas nepagrįstai netaikė apeliantės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl teismo sprendimo visiško įvykdymo kriterijų.
Šalies argumentai
I. M. prašymą vykdyti vykdomąjį raštą pateikė antstoliui tik 2015 m. balandžio 15 d., nors Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-715-153/2014 priėmė nutartį, kuria paliko galioti Sprendimą, dar 2014 m. birželio 23 d. Taigi I. M. daugiau kaip 10 mėnesių nuo Sprendimo įsiteisėjimo dienos neiniciavo Sprendimo vykdymo, nors, kaip manė, Sprendimas nevykdomas tinkamai. Tačiau šios aplinkybės teismas nevertino.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties išvada galėjo būti aiškinama ir kaip reiškianti, jog bendrovė 2015 m. spalio 27 d. pervesdama I. M. paskutinę dalį mokėjimo (33,32 Eur PSD įmokų skirtumo) įvykdė Sprendimą ir vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas tik už laikotarpį nuo Sprendimo iki 2015 m. spalio 27 d., kai visos pagrindinės sumos, priteistos I. M. Sprendimu, buvo jai išmokėtos. Jei teismo būtų pripažinta, kad Sprendimas vis dėlto nebuvo visiškai įvykdytas net ir 2015 m. spalio 27 d., tai tinkama visiško įvykdymo data turėjo būti laikoma vėliausiai 2016 m. kovo 18 d., kada antstolis nurašė lėšas nuo bendrovės banko sąskaitos.
Teismas neįvertino, kad dar priimdamas Nurodymą, antstolis visiško Sprendimo įvykdymo diena laikė 2016 m. kovo 18 d. Tai matyti iš antstolio 2015 m. kovo 24 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“, pateikto kartu su 2016 m. kovo 18 d. nurodymu priverstinai nurašyti pinigines lėšas.
Teismas nevertino bendrovės argumentų, jog dėl vidutinio darbo užmokesčio nuo Sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos priteisimo I. M. turėjo kreiptis į teismą remiantis Darbo kodekso (toliau – DK) 303 straipsniu. Todėl bet kokie vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną skaičiavimai antstolio iniciatyva po 2015 m. spalio 27 d. yra nepagrįsti.
Nors Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos, bylinėjimasis šiame ginče dar nebuvo baigtas, nes nebuvo išnaudota kasacijos galimybė, todėl antstolis negalėjo paskirstyti sumų ir faktiškai įvykdyti Patvarkymą (juolab nesulaukęs CPK 510 straipsnyje nustatyto 20 dienų apskundimo termino pasibaigimo). Antstoliui įvykdžius Patvarkymą ir pervedus lėšas pareiškėjai, kilo ir vis dar yra reali rizika, kad apeliacinės instancijos teismui priėmus kitokį sprendimą, pasunkės jo vykdymas negrąžinant gautų sumų.
Teismas nepasisakė dėl bendrovės argumentų, jog, net ir teismui konstatavus, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Sprendimą bendrovė įvykdė 2014 m. liepos 3 d., kai pervedė Sprendimu priteistas sumas I. M. (nors tuo metu bendrovė, pažeisdama mokesčių teisės aktus, ir neteisingai apskaičiavo ir išskaičiavo mokesčių sumas, kas, kaip nurodyta pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, nelaikytina netinkamu teismo sprendimo vykdymu), tai teismas turėjo konstatuoti, kad Sprendimas vėliausiai buvo įvykdytas 2016 m. kovo 18 d., kai antstolis priverstinai nurašė pinigines lėšas iš bendrovės sąskaitos. Tačiau šio argumento Kauno apylinkės teismas apskritai skundžiamoje nutartyje nepaminėjo ir, akivaizdu, jo nevertino. Teismas, neįvertinęs visų bendrovės argumentų ir nemotyvavęs savo sprendimo, kartu pažeidė esminius civilinio proceso teisės į tinkamą teismo procesą bei teisės būti išklausytam principus.
Atsiliepimas
Suinteresuotasis asmuo (išieškotoja) I. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos UAB „Kauno vandenys“ atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Šalies argumentai
Pareiškėja atskirajame skunde, prašydama įpareigoti suinteresuotą asmenį grąžinti jai pervestas pinigines lėšas, kelia naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti 2017 m. sausio 26 d. skunde dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0137/15/00748. Apeliacinės instancijos teismas dėl pareiškėjos nurodytų naujų reikalavimų neturėtų pasisakyti, kadangi tokiu atveju, išimtinai būtų ginami pareiškėjos interesai. Atskirasis skundas neatitinka CPK reikalavimų, kadangi formaliai teikiamas vykdymo byloje dėl antstolio veiksmų 510, 629 straipsnių pagrindais, bet reikalavimai teikiami I. M., kuri byloje yra tik suinteresuotas asmuo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai konstatavo, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi nustatyta, jog Sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas, todėl antstolis turėjo paskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Be to, pareiškėjos nurodytų Lietuvos Aukščiausio Teismo nutarčių faktinės aplinkybės ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis pareiškėjos nurodytose nutartyse pateiktais išaiškinimais.
Pareiškėja skundą teikia kaip kasacinio skundo, kurį atsisakė priimti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagrindą, siekdama proceso atnaujinimo dėl įsiteisėjusių Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo ir 2016 m. gruodžio 20 d. Kauno apygardos teismo nutarties. Be to, pareiškėjai paduodant šį atskirąjį skundą, kasacijos galimybės jau buvo išnaudotos, kadangi 2017 m. kovo 21 d. baigėsi kasacijos terminas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 17 d. ir 2017 m. vasario 9 d. nutartimis atsisakė priimti UAB „Kauno vandenys“ kasacinius skundus.
Šalies argumentai
Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad I. M. daugiau kaip 10 mėnesių nuo Sprendimo įsiteisėjimo dienos neiniciavo Sprendimo vykdymo, nors, kaip manė, Sprendimas nevykdomas tinkamai. Šis pareiškėjos motyvas 2017 m. sausio 26 d. skunde dėl antstolio veiksmų nebuvo nurodytas, todėl ir teismas neturėjo pagrindo jo nagrinėti. Be to, aplinkybės, kad 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas išimtinai dėl darbdavio UAB „Kauno vandenys“ veiksmų, yra patvirtintos ir įsiteisėjusia 2016 m. gruodžio 20 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, paneigiant bet kokią I. M. kaltę dėl teismo sprendimo nevykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
2017 m. sausio 6 d. mokėjimu antstolis visiškai įvykdė Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir faktiškai įvykdė vykdomąją bylą Nr. 0137/15/00748. CPK 632 straipsnis reglamentuoja, kad vykdomoji byla užbaigiama visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą. Šias aplinkybes pripažįsta ir pareiškėja atskirajame skunde. CPK reglamentuoja, kad užbaigta vykdomoji byla negali būti atnaujinta.
Teismas pateikė motyvuotus argumentus dėl skundo nepagrįstumo, nurodė materialinės ir procesinės teisės normas, kurių pagrindu buvo atmesti pareiškėjos reikalavimai, todėl nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti teismo procesinį sprendimą nemotyvuotu ir konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo procesinio sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl antstolio V. Z. 2017 m. sausio 5 d. išieškotinų lėšų paskirstymo patvarkymo kartu su išieškotino vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu, teisėtumo ir pagrįstumo (vykdomosios bylos l. 276–281).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad antstolio V. Z. kontoroje vykdomas Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. vykdomasis raštas Nr. 2-6007-945/2013, išduotas Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo pagrindu. Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu iš UAB „Kauno vandenys“ I. M. naudai priteista 8 760,35 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio, 3 237,82 Lt delspinigių, 15 000 Lt (neatskaičius mokesčių) už vėlavimą vykdyti finansinius įsipareigojimus už laikotarpį nuo I. M. atleidimo iš darbo dienos (2012 m. kovo 1 d.) iki teismo sprendimo priėmimo (2013 m. lapkričio 28 d.), po 82,78 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (v. b. l. 118–129).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, kuri Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi palikta nepakeista, panaikino antstolio V. Z. 2016 m. kovo 18 d. nurodymą Nr. S20160-5836 priverstinai nurašyti 18 790,64 Eur piniginių lėšų ir patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0137/15/00748, taip pat įpareigojo antstolį V. Z. apskaičiuoti išieškotojos naudai išieškotiną vidutinio darbo užmokesčio sumą, skaičiuojant po 23,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (v. b. l. 245–254, 265–271).
Iš antstolio V. Z. 2017 m. vasario 2 d. patvarkymo dėl antstolio veiksmų apskundimo Nr. S-201700515 nustatyta, kad antstolis, vykdydamas Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį, skundžiamais 2017 m. sausio 5 d. išieškotinų lėšų paskirstymo patvarkymu Nr. S-201700033 ir išieškotino vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu Nr. S-201700031 paskirstė 2016 m. kovo 22 d. iš skolininkės UAB „Kauno vandenys“ išieškotas 18 790,64 Eur pinigines lėšas, išieškotojai I. M. pervedant 140 Eur jos sumokėtų būtinųjų vykdymo išlaidų ir 15 196,98 Eur skolos (apskaičiavus vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną, esant penkių dienų darbo savaitei), antstoliui išmokant 932,26 Eur vykdymo išlaidų, o 2 521,40 Eur grąžinant skolininkei (v. b. l. 297–298).
Skolininkė UAB „Kauno vandenys“ skundu prašė panaikinti antstolio V. Z. 2017 m. sausio 5 d. išieškotinų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. S-201700033 ir išieškotino vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą Nr. S-201700031 ir vykdomąją bylą nutraukti. Skolininkės teigimu, antstolis neteisingai apskaičiavo išieškotojai I. M. paskirstytą sumą ir netinkamai nustatė Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo visiško įvykdymo datą – 2017 m. sausio 5 d., kadangi pareiškėja jau yra visiškai įvykdžiusi teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2017 m. kovo 24 d. nutartimi atmetė skolininkės UAB „Kauno vandenys“ skundą. Teismas nustatė, jog su išieškotoja nebuvo visiškai atsiskaityta, todėl vadovaujantis Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu išieškotojos naudai antstolis paskaičiavo išieškotiną vidutinio darbo užmokesčio sumą, skaičiuojant po 23,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – 2017 m. sausio 5 d. (išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo priėmimo data). Skolininkė UAB „Kauno vandenys“ atskirajame skunde teigia, kad patvarkyme išieškotojai paskirstyta suma buvo apskaičiuota neteisingai, nes bendrovė Sprendimą iš esmės įvykdė dar 2014 m. liepos 3 d., o I. M. dėl vidutinio darbo užmokesčio nuo Sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos priteisimo turėjo kreiptis į teismą remiantis DK 303 straipsniu. Be to, antstolis negalėjo paskirstyti sumų ir faktiškai įvykdyti Patvarkymą, nes nebuvo išnaudota kasacijos galimybė.
Dėl visiško sprendimo įvykdymo
CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šia norma nustatyta bendroji nuostata, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose.
Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos) galią. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. CPK 182 straipsnio 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
Kasacinio teismo praktikoje suformuluota, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmė galioja taip pat ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2335-773/2016 buvo išnagrinėtas ginčas dėl visiško Sprendimo įvykdymo dalyvaujant tiems patiems asmenims kaip ir nagrinėjamoje byloje. Ši nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2335-773/2016, nustatytos aplinkybės atitinka teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių pripažinimo prejudiciniais faktais sąlygas (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir negali būti ginčijami šioje byloje (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje padarė išvadą, kad 2014 m. liepos 3 d. skolininkė UAB „Kauno vandenys“ ne visiškai atsiskaitė su išieškotoja I. M., todėl skolininkė privalo mokėti išieškotojai pagal Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą priteistą vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo 2014 m. liepos 3 d. iki visiško atsiskaitymo (nutarties 16 pastraipa). Pati skolininkė taip pat pripažino, kad 2015 m. spalio 27 d. pervesdama 33,23 Eur sumokėjo išieškotojai visas teismo priteistas sumas, išskyrus priteistą vidutinį darbo užmokestį (nutarties 17 pastraipa). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad Sprendimas buvo įvykdytas 2015 m. spalio 27 d.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Kauno apylinkės teismas įsiteisėjusia 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, kuri Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi palikta nepakeista, panaikino antstolio V. Z. 2016 m. kovo 18 d. nurodymą Nr. S20160-5836 priverstinai nurašyti 18 790,64 Eur piniginių lėšų ir patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0137/15/00748, įpareigodamas antstolį apskaičiuoti išieškotojos naudai išieškotiną vidutinio darbo užmokesčio sumą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Antstolis šį įpareigojimą įvykdė, t. y. apskaičiavo išieškotiną vidutinį darbo užmokestį ir 2017 m. sausio 5 d. patvarkymu paskirstė išieškotinas lėšas. Teismo sprendimas laikomas visiškai įvykdytu, kai teismo sprendimu patenkinti ieškovo (išieškotojo) reikalavimai yra visiškai įvykdyti. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kol pinigai yra antstolio depozitinėje sąskaitoje, tol nuosavybės teisė į juos išlieka pinigų savininkui – skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad su išieškotoja 2016 m. kovo 18 d. nebuvo visiškai atsiskaityta, nes pareiškėja skundė antstolio 2016 m. kovo 18 d. nurodymą Nr. S20160-5836 priverstinai nurašyti 18 790,64 Eur piniginių lėšų, todėl panaikinus šį patvarkymą Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi (įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 20 d.) išieškotojos naudai antstolis 2017 m. sausio 5 d. patvarkymu paskaičiavo išieškotiną vidutinio darbo užmokesčio sumą, skaičiuojant po 23,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – 2017 m. sausio 5 d. (išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo priėmimo data) pagrįstai ir teisėtai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės nurodytų Lietuvos Aukščiausio Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2013 ir 2014 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2014 faktinės aplinkybės (dėl delsimo sumokėti privalomus mokesčius, darbo užmokesčio ir jam prilyginamų išmokų statuso) ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl jose suformuluoti išaiškinimai neturi įtakos ginčo galutiniam rezultatui.
Dėl įsiteisėjusios teismo nutarties vykdymo
Atskirajame skunde apeliantė teigia, jog nors Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos, bylinėjimasis šiame ginče dar nebuvo baigtas, nes nebuvo išnaudota kasacijos galimybė, todėl antstolis negalėjo paskirstyti sumų ir faktiškai įvykdyti patvarkymą. Be to, antstolis lėšas paskirstė dar nesibaigus CPK 512 straipsnyje nustatytam skundo dėl antstolio veiksmų padavimo terminui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad remiantis CPK VI dalies vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų sisteminiu aiškinimu ir teismų praktika vykdymo proceso tikslas yra kuo greičiau ir ekonomiškiau įstatymų nustatyta tvarka įvykdyti sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-712/2013).
CPK ar Sprendimų vykdymo instrukcijos normos nenustato antstoliui pareigos laukti, kol baigsis prieš tai priimto patvarkymo apskundimo terminas, nes priešingu atveju būtų pažeisti ekonomiškumo ir koncentracijos principai. Tai, kad skolininkė ketina skųsti įsiteisėjusias Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartis kasacine tvarka, nėra pagrindas antstoliui sustabdyti vykdymo veiksmus. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis įsiteisėjo nuo priėmimo dienos, todėl tapo vykdytina (CPK 588 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad terminas pateikti kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties baigėsi 2017 m. kovo 21 d., t. y. dar nepriėmus skundžiamos nutarties (2017 m. kovo 24 d.). Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pareiškėja pasinaudojo kasacijos galimybe, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 17 d. ir 2017 m. vasario 9 d. nutartimis atsisakė priimti UAB „Kauno vandenys“ kasacinius skundus.
Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų
Atmestinas ir atskirojo skundo argumentas, kad nutartis naikintina dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nes teismas nepasisakė dėl apeliantės argumentų, jog net ir teismui konstatavus, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Sprendimą bendrovė įvykdė 2014 m. liepos 3 d., tai teismas tikrai turėjo konstatuoti, kad Sprendimas buvo įvykdytas 2016 m. kovo 18 d., kai antstolis priverstinai nurašė pinigines lėšas iš bendrovės sąskaitos.
Pažymėtina, kad CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas turi motyvuoti sprendimą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas vienas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai apeliacinės instancijos teismas naikina apskųstą sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į visus esminius šalių argumentus, taip pat ir į apeliantės nurodomus argumentus dėl visiško Sprendimo įvykdymo. Įvertinus atskirojo skundo motyvus dėl absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo matyti, kad apeliantė iš esmės nesutinka su teismo argumentacija taikant materialiosios teisės normas ginčo atveju, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė tam tikrais klausimais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad materialiosios teisės normų atitinkamas taikymas ir teismo argumentacija, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, su kuria nesutinka apeliantė, negali lemti išvados, kad yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Šaliai, nesutinkančiai su teismo priimtu procesiniu sprendimu, materialiosios teisės normų taikymu ir padarytomis išvadomis, CPK nustatyta galimybė tokį teismo procesinį sprendimą apskųsti instancine tvarka (CPK 301, 340 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliantė pasinaudojo šia teise. Dėl apeliantės argumentų, kad sprendimas buvo įvykdytas 2014 m. liepos 3 d. arba bent jau 2016 m. kovo 18 d., apeliacinės instancijos teismas, remdamasi prejudiciniais faktais ir kasacinio teismo išaiškinimais, jau pasisakė šios nutarties 21 punkte.
Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis dėl ginčo išsprendimo iš esmės yra motyvuota, tai pagrindo spręsti, kad teismo nutartis yra be motyvų, t. y. kad egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nėra. Dėl to konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Apeliantė teigia, kad byloje turėtų būti taikomas DK 303 straipsnis. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi teismas pasisakė dėl DK 303 straipsnio taikymo nurodydamas, kad vykdomu Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu I. M. jau yra priteistas vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, todėl atskira nutartis šiuo klausimu neturėjo būti priimta (DK 303 straipsnis). Paminėtame įsiteisėjusiame teismo sprendime nurodyta, koks vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną darbo dieną mokamas iki jis bus įvykdytas visiškai, todėl šiuo atveju vykdymo proceso stadijoje jis negali būti keičiamas (CPK 18 straipsnis).
Apeliantė nurodė, kad I. M. prašymą vykdyti vykdomąjį raštą pateikė antstoliui tik 2015 m. balandžio 15 d., nors Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-715-153/2014 priėmė nutartį, kuria paliko galioti Sprendimą, dar 2014 m. birželio 23 d., o teismas šių aplinkybių nevertino. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos CPK 606 straipsnio 2 dalies norma numato, kad vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikiami vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apeliantė turėjo pareigą įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą (CPK 18 straipsnis), tačiau geruoju jo neįvykdė, suinteresuotas asmuo pirmiau nurodyto termino nepažeidė, todėl apeliantės argumentai šiuo aspektu neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Teismas nurodytų aplinkybių pagrindu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, laikėsi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino ir aiškino bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus pareiškėjos (skolininkės) atskirąjį skundą, iš jos priteistinos suinteresuoto asmens I. M. apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme suinteresuotas asmuo I. M. turėjo 320 Eur advokato išlaidų (b. l. 108-110). Todėl atskirąjį skundą atmetus, iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui priteisiama 320 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose rekomendacijose (2015 m. kovo 20 d. redakcija Nr. 2015-03968) Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (8.16 punktas – 817,6 Eur x 0,4) ir yra pagrįstos pateiktais įrodymais (CPK 93 ir 98 straipsniai).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 320 Eur (tris šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.