Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, trečiojo asmens I. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutarties, kuria ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinys atsakovei M. D., trečiajam asmeniui I. B. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui nagrinėti iš esmės.

1. 2010-10-01 pasikeitęs savavališkos statybos padarinių šalinimo teisinis reglamentavimas negali varžyti teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Tuometinė Vilniaus apskrities viršininko administracija pradėjo savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą, atsakovė savavališkos statybos fakto nepaneigė, bet pareigos pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdė, todėl ieškovas įgijo teisę kreiptis į teismą.

2. Teismas nepagrįstai vadovavosi Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi, kuri taikoma tiems atvejams kuomet statiniui dar nebuvo surašytas savavališkos statybos aktas. Ši teisės norma reguliuoja statybos įteisinimo tvarką dar iki statybų valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai pradedant savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą Statybos įstatymo 28 str. nustatyta tvarka. Teisiniai santykiai, atsiradę po savavališkos statybos akto surašymo, reglamentuojami nuo 2010-10-01 pakeisto Statybos įstatymo 28 straipsnyje dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-827 (Žin., 2010, Nr. 116-5946), patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2010 „Statybos stabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“. LR CK 1.123 straipsnio taikymas kartu su Statybos įstatymo normomis, reglamentuojančiomis statybos padarinių šalinimą, reikštų, kad inspekcija iki 2012-12-31 praranda jai suteikiamą teisę atlikti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras bei kreiptis į teismą. Teismas neturėtų paneigti ieškovo teisės kreiptis į teismą su ieškiniu, o išnagrinėjęs bylą gali parinkti kitą, alternatyvų statinio nugriovimui, savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, t.y. įpareigoti statytoją per nustatytą terminą gauti statybą leidžiantį dokumentą.

3. Teismas nepagrįstai vadovavosi LR CPK 296 str. 1 d. 1 p. Pagal šią normą ieškovui numatyta prievolė pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, bet ne atsakovei. Nutartyje nėra nurodoma, kokių būtinų veiksmų, realizuojančių ieškovo teisę kreiptis į teismą, ieškovas neatliko.

4. Vėlesnis teisinio reglamentavimo pasikeitimas negalėjo būti pagrindas ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą. Ieškovas ieškinį teismui dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo pateikė 2010-02-11, t.y. dar negaliojant Statybos įstatymo redakcijai, numatančiai galimybę įteisinti savavališkas statybas. Ieškinio pateikimo ir priėmimo metu galiojusi Statybos įstatymo redakcija nenumatė atskiros privalomos neteisminės tokio pobūdžio ginčo sprendimo tvarkos.

1. Atsakovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl savavališkai pastatyto statinio įteisinimo, bet šis prašymas nebuvo patenkintas, todėl darytina išvada, kad atsakovė pasinaudojo galimybe savo noru pašalinti savavališkos statybos padarinius.

2. Statybai reikalingo leidimo atsakovė neturi galimybės gauti, nes dalį savavališkai pastatyto statinio ji pastatė valstybei priklausančiame sklype, o dalį žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui ir atsakovei ir kurio naudojimo tvarka nėra nustatyta. Valstybė atsisakė parduoti atsakovei žemės sklypo dalį, trečiasis asmuo neturi galimybės leisti atsakovei užimti dalį žemės sklypo.

3. Nebuvo įstatyminio pagrindo nustatyti kitą terminą ir kitokią savavališkos statybos padarinių pašalinimo tvarką, nes atsakovės teisė savo noru kreiptis į savivaldybės administraciją buvo nustatyta įsiteisėjusiu 2006-10-10 teismo sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

Teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio palikimą nenagrinėtu, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, todėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-03-19 nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui (LR CPK 337 straipsnio 3 dalis).

Ieškinio palikimo nenagrinėto pagrindai išvardinti Lietuvos Respublikos CPK 296 straipsnio 1 dalyje. Pateiktas pagrindų sąrašas nėra baigtinis, kadangi LR CPK 296 str. 1 d. 12 p. daroma nuoroda į kitus CPK ir CK numatytus atvejus. Aiškinant pastarąją nuostatą darytina išvada, jog ją taikantis teismas privalo nurodyti ir konkretų CPK ar CK numatytą pagrindą (straipsnį), kurį nustačius ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodė teisiniu savo priimtos išvados pagrindu CPK 296 str. 1 d. 12 p., jokių nuorodų į konkrečius CPK ar CK įvardintus specialius ieškinio palikimo nenagrinėto pagrindus neįvardijo. Savo išvadą teismas iš esmės grindė LR CPK 296 str. 1 d. 1 p. nustatytu pagrindu, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtu dėl to, jog ieškovas nesilaikė išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir tokia tvarka dar galima pasinaudoti, nurodydamas, jog įstatymas nustato galimybę savavališką statybą įteisinti gaunant reikalingus dokumentus, terminas tokiems veiksmams atlikti nėra pasibaigęs, todėl ieškinys dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo negali būti nagrinėjamas. Su tokia ginčijamos nutarties išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka. LR CPK 296 str. 1 d. 1 p. taikytinas tais atvejais, kai įstatymas nustato privalomą pareigą ieškovui atlikti tam tikrus veiksmus prieš kreipiantis į teismą. Šiuo atveju ieškovo pareigos atlikti kokius nors veiksmus, kurie taptų prielaida kreiptis į teismą, joks teisės aktas nenumato. Argumentas, jog nėra išnaudotos galimybės savavališką statybą įteisinti, gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl ieškinio atmetimo pripažįstant, jog ieškinio reikalavimas esamomis aplinkybėmis yra nepagrįstas, jog toks reikalavimas galėtų būti tenkinamas tik išnykus visoms įstatyme numatytoms kliūtims, t.y. egzistuojant papildomoms ieškinio faktinį pagrindą sudarančioms aplinkybėms, tačiau negali būti sąlyga ieškinį palikti nenagrinėtą. Pažymėtina, kad esminis skirtumas taikant teismo minėtą straipsnio nuostatą būtent ir yra tai, kokiu būdu išaiškėjo savavališka statyba, t.y. ar statytojas pats prisipažino ir kreipėsi dėl savavališkos statybos įteisinimo ar savavališkos statybos faktas buvo fiksuotas Inspekcijos. Pirmuoju atveju, kai asmuo pats kreipiasi dėl savavališkos statybos įteisinimo, vietoj savavališkos statybos akto surašomas statybos patikrinimo aktas ir jokie reikalavimai bei terminai nėra nustatomi, tuo tarpu antruoju atveju, kai savavališkos statybos faktą nustato Inspekcija yra surašomas savavališkos statybos aktas ir savavališkos statybos padarinių pašalinimui nustatomi įstatyme numatyti terminai, kuriems pasibaigus priimami atitinkami sprendimai. Byloje nustatyta, kad savavališkos statybos aktas Nr. (101)11.11-92 atsakovei buvo surašytas 2005 m. spalio 3 d. (c.b. 2-393-190/2006 b.l. 5). Atsakovė buvo įpareigota pašalinti savavališkos statybos pasekmes. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-393-190 pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovei M. D. 2006-10-10 sprendimu įpareigojo atsakovę per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos reikiamai patvirtinti savavališkai pastatyto garažo, esančio (duomenys neskelbtini),, projektą, gauti nustatytą leidimą šiam statiniui bei pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu (civilinė byla Nr. 2-393-190/2006 b.l. 62-63). 2010-01-28 faktiniu aplinkybių konstatavimo aktu nustatyta, kad savavališkos statybos padariniai nepašalinti – statinys nenugriautas (b.l. 4). Teismo argumentas, kad atsakovė dar gali pasinaudoti ikiteismine savavališkų statybų įteisinimo tvarka yra nepagrįstas, nes terminas per kurį atsakovė privalėjo pašalinti savavališkos statybos padarinius, yra pasibaigęs, atsakovė dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, t.y. dėl termino, nustatyto sprendime, pratęsimo, nesikreipė. Tai, kad atsakovės prašymas dėl savavališkos statybos statinio įteisinimo nėra išnagrinėtas, būtų pagrindas stabdyti šios bylos nagrinėjimą, o ne palikti ieškinį nenagrinėtą.

Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, apylinkės teismas priimdamas nutartį palikti ieškinį nenagrinėtu CPK 296 str. 1 d. 1 p. pagrindu, rėmėsi nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusia Statybos įstatymo redakcija. Visa teisinė sistema yra tampriai veikiama teisės principo lex retro non agit, kuris reiškia, jog priimamų teisės aktų galia yra nukreipiama į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgal, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovas savo teise kreiptis į teismą pasinaudojo laikydamasis tuo metu teisės aktų nustatytos tvarkos reikalavimų. Vėlesnis teisinio reguliavimo pakeitimas negalėjo būti pagrindas ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtu, būtent dėl draudimo taikyti teisės aktus retroaktyviai. Pirmosios instancijos teismas nutartyje vadovavosi teismine praktika, suformuota Kauno apygardos teismo 2011-06-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-52-413/2011, Šiaulių apygardos teismo 2011-09-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-523-154/2011, tačiau vėlesnė teisminė praktika yra kitokia, t.y. Šiaulių apygardos teismas 2012-09-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-573-71/2012, Vilniaus apygardos teismas 2012-02-08 nutartimi civilinėje byloje 2S-350-516/2012 pakeitė ankstesnę praktiką ir buvo pripažinta, kad pasikeitęs savavališkos statybos padarinių šalinimo teisinis reglamentavimas nėra pagrindas palikti ieškovo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį nenagrinėtu. Teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis vėliau suformuota teismų praktika.

Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pagrindas ginčijamai nutarčiai panaikinti. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimų iš esmės neišnagrinėjo, todėl pasisakyti dėl jų pagrįstumo, t.y. patenkinti skundo dalį dėl klausimo išsprendimo iš esmės ir ieškinio patenkinimo, apeliacinės instancijos teismas, kurio kompetencija apsiriboja pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimu (CPK 301 str. 1 d.), negali. Dėl nurodytos priežasties byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.