- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-05
- Bylos Nr.
- A-4562-556/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02247-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–10) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-NT-4284-17253 bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), 250 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. spalio 11 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą surašant kasacinį skundą Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje (proceso Nr. 2-68-3-40881-2015-8). Akcentavo, kad atsakovas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu teisinę pagalbą suteikti atsisakė, nurodydamas, kad teisinė pagalba jam teikiama 4 bylose pagal ankstesnius Tarnybos sprendimus, o įstatymas suteikė teisę Tarnybai atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalba, jei ji jau yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Pareiškėjas nurodė, kad kasacinį skundą surašyti gali tik advokatas, o pajamos yra žemiau skurdo ribos, dėl ko už advokato paslaugas negalėjo sumokėti, todėl Tarnybos atsisakymas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą užkirto kelią tolimesniam civiliniam procesui. Pažymėjo, kad Tarnyba klaidingai suskaičiavo bylas, kuriose jam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Taip pat nurodė, kad įstatymas nenumato imperatyvaus draudimo teikti teisinę pagalbą daugiau kaip trijose bylose, o tik suteikia Tarnybai tokią pasirinkimo teisę. Tarnyba privalo atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą absoliučią piliečio teisę, ir į piliečio pateiktą pajamų deklaraciją, atspindinčią piliečio galimybes pačiam samdytis advokatą, ar tokių galimybių nebuvimą. Taigi Tarnyba neabejotinai pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai, kad nepažeisti pareiškėjo absoliučios konstitucinės teisės ir tokiu būdu nepadaryti jam žalos, elgtis atsargiai ir rūpestingai, jog nepažeisti oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų. Todėl Tarnybos atsisakymas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą buvo neteisėtas. Dėl žalos pareiškėjas nurodė, kad žala kilo dėl absoliučios konstitucinės ir žmogaus teisės kreiptis į teismą pažeidimo, atėmimo iš jo galimybės tęsti procesą kasacinės instancijos teisme. Nagrinėtoje civilinėje byloje buvo keliamas ginčas dėl Konstitucijos 22 straipsnio pažeidimo, šį pažeidimą padarė valstybės institucija, jo teises ginti atsisakė ir kelią tolimesniam teisminiam procesui užkirto taip pat valstybės institucija. Todėl neturtinės žalos faktas akivaizdus. Kadangi dėl neteisėtų atsakovo veikimų buvo užkirstas kelias tolesniam procesui civilinėje byloje, kurioje buvo reiškiamas 150 000 Eur ieškinys, pareiškėjui padaryta žala negalėjo būti vertinama mažesne suma, nei buvo įvertintas pradinis ieškinys.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 25–28) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-P-1432-7403 paskyrė pareiškėjui advokatę D. I. V. atstovauti pareiškėjo interesus visa bylos apimtimi, t. y. tiek parengiant kasacinį skundą, tiek atstovaujant pareiškėjo interesus kasacinės instancijos teisme. Su Tarnybos sprendime nurodyta antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtimi pareiškėjas susipažino ir naudojosi. Jokių pastabų ar papildomų pageidavimų po sprendimo priėmimo pareiškėjas Tarnybai nepateikė. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 11 d. pateikdamas Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1907-661/2016 apskundimo, pateikė neišsamią informaciją antrinei teisinei pagalbai gauti. Akcentavo, kad Tarnyba skundžiamo sprendimo priėmimo metu, neturėdama duomenų apie kasacinio skundo priėmimo klausimo išsprendimą, į teikiamų antrinės teisinės pagalbos sprendimų sąrašą įtraukė ir 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-P-1432-7403. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnybai priėmus sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą ir nesant duomenų, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas baigtas, t. y. priimtas galutinis procesinis sprendimas arba antrinės teisinės pagalbos teikimas yra nutrauktas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, preziumuojama, jog antrinė teisinė pagalba yra teikiama. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginys, jog kasacinio skundo parengimas ir pateikimas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, turėtų būti preziumuojamas antrinės tiesinės pagalbos užbaigimu, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovas taip pat nurodė, kad skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 13 punkte yra numatyta Tarnybos diskrecijos teisė, bet ne pareiga atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, kuomet antrinė teisinė pagalba pareiškėjui yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 13 punkte yra numatyta ne diskrecijos teisė, bet pareiga atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, kuomet antrinė teisinė pagalba pareiškėjui yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Taip pat imperatyviai numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu tam pačiam pareiškėjui pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu (b. l. 48–54) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-NT-4284-17253. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pareiškėjui A. G. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2016 m. spalio 19 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas nurodė, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio Įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Teismas pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia (be kita ko) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Teismas nurodė, jog net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 13 punkte įtvirtinta norma, kurioje nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu tam pačiam pareiškėjui pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Teismas atkreipė dėmesį į Įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, kuri inter alia numato, jog šio straipsnio 7 dalies 1–4, 10, 13 punktai netaikomi antrinės teisinės pagalbos teikimui administracinių teisės pažeidimų bylose, kai antrinės teisinės pagalbos kreipiasi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, ir baudžiamosiose bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka, procesinius dokumentus, kuriems paduoti įstatymų nustatytas naikinamasis terminas yra pasibaigęs. Taigi į Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 13 punkte nurodytą bylų skaičių (daugiau kaip trys bylos) neturi būti įtrauktos (išskyrus nurodytą išlygą) baudžiamosios ir administracinių teisės pažeidimų bylos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-271/2010). LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad frazė „daugiau kaip 3 bylos“ reiškia 4 ir daugiau bylų, į minėtą bylų skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ir administracinių teisės pažeidimų bylų (išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka) (Įstatymo 11 str. 8 d.) (žr., pvz., administracines bylas Nr. A146-2009/2012; A525-1631/2012). Teismas, įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatomis, priėjo išvadą, kad analizuojant skundžiamo Tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 13 punkto pagrindu, pagrįstumą, turėtų būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų.
Teismas vertino, kad į bylų, kuriose teikiama antrinė teisinė pagalba, skaičių neturėjo būti įskaičiuota civilinė byla, kurioje pareiškėjui antrinė teisinė pagalba suteikta Tarnybos 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-1432-5818. Teismas pažymėjo, kad nors skundžiamame sprendime nurodytas ne šis, bet kitas – Tarnybos 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-16-P-1432-7403 (šiuo sprendimu buvo tik pakeistas paskirtas advokatas), tačiau tai esmės nekeičia, nes abu Tarnybos sprendimai yra priimti toje pačioje civilinėje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1164-656/2016 apskundimo. Teismas padarė išvadą, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui buvo suteikta dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1164-656/2016 apskundimo, parengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją kasacinės instancijos teisme. Teismas sprendė, kad Tarnybos 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-1432-5818 bei Tarnybos 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-P-1432-7403 dėl advokato pakeitimo pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1164-656/2016 apskundimo nepagrįstai įtraukta į Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 13 punkte nurodytą bylų skaičių. Eliminavus paminėtus Tarnybos sprendimus, likusių trijų Tarnybos sprendimų, pagal kuriuos pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama, kiekybiniu požiūriu nepakanka, kad būtų galima taikyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 13 punktą. Teismas pabrėžė, kad neišpildyta esminė sąlyga, kad teisinė pagalba pareiškėjui teikiama daugiau kaip 3 bylose.
Teismas konstatavo, kad Tarnybos 2016 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-16-NT-4284-17253 yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Įstatymo 11 str. 7 d. 13 p.), todėl yra naikinamas.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisių gynybos, panaikinus skundžiamą Tarnybos sprendimą, pažymėjo, kad nėra galimybės įpareigoti Tarnybą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1907-661/2016 dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties apskundimo, nes pareiškėjas nereiškia tokio reikalavimo, o be to, jau yra praėję kasacinio skundo padavimo terminai. Akcentavo, kad Tarnybos 2016 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 2.1-(NTP-2)-16-NT-4284-17253 panaikinimo faktas įvertinamas nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas nustatė, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, veikė neteisėtai, t. y. netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir nepagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1907-661/2016 apskundimo kasacine tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog ištirti ir įvertinti konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, valstybės garantuojamai teisinei pagalbos tarnybai priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo ją teikti, nutraukimo), yra ne tik jos teisė, bet įstatymų nustatyta pareiga įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Tarnyba pažeidė minėtas pareigas ir tokiu būdu apribojo galimybę gauti pareiškėjui reikalingą antrinę teisinę pagalbą apskundžiant kasacine tvarka Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1907-661/2016, bei apginant galbūt jo pažeistus interesus. Teismas nuomone, minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą atsirasti neigiamoms pasekmėms, nurodytoms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog pats pareiškėjas, 2016 m. spalio 11 d. pateikdamas Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1907-661/2016 apskundimo, pateikė jai neišsamią informaciją antrinei teisinei pagalbai gauti, t. y. nepateikė duomenų apie kasacinio skundo priėmimo klausimo išsprendimą, dėl ko Tarnyba į teikiamų antrinės teisinės pagalbos sprendimų sąrašą įtraukė ir 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-P-1432-7403.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, privalėjo su juo bendradarbiauti, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, nedelsdamas pranešti atsakovui apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos jo teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (Įstatymo 4 straipsnio 1–3 punktai), tačiau to neatliko, t. y. nepateikė duomenų apie tai, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas Tarnybos 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-1432-5818 bei Tarnybos 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-P-1432-7403 dėl advokato pakeitimo, pagal juose suformuluotą antrinės teisinės pagalbos teikimo paskirtį (dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1164-656/2016 apskundimo) jau buvo netekęs reikšmės. Teismas vertino, kad nagrinėti atsakovo veiksmai (neveikimas) galėjo turėti įtakos atsakovo priimtam skundžiamam sprendimui, tačiau tai visiškai neatleidžia atsakovo nuo pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Matant (turėjo matyti) ar kilus abejonėms, kad pareiškėjas nepateikė visų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, Tarnyba turėjo pareigą pranešti pareiškėjui apie būtinybę per Tarnybos nustatytą terminą pateikti trūkstamus dokumentus – duomenis apie tai, kad jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 18 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1164-656/2016 apskundimo pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba ir paskirtas advokatas, todėl įvertinus tai, jog ne visi kasaciniai skundai būna priimami, atsakovas 2016 m. spalio 19 d. (praėjęs kasacinio skundo padavimo terminas), priimdamas ginčijamą sprendimą, galėjo kreiptis į civilinėje byloje Nr. 2A-1164-656/2016 paskirtą advokatą ir prašyti jo išvados, ar yra šio straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (Įstatymo 11 str. 9 d.), tačiau to nepadarė, o vadovavosi tik prezumpcija dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nesant, anot atsakovo, duomenų, kad pagalbos teikimas būtų nustatyta tvarka nutrauktas ar pasibaigęs savaime.
Teismas, išanalizavęs atsakovo veiksmus atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą, padarė išvadą, kad Tarnybos elgesys nebuvo adekvatus susiklosčiusiai situacijai ir tai buvo pakankama pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių (žalos) atsiradimo priežastis. Teismo vertinimu, dėl Tarnybos veiksmų pareiškėjui buvo apribotos teisės kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str. 1 d.), nes pareiškėjas negalėjo kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1907-661/2016 bei apginti galbūt jo pažeistus interesus, todėl akivaizdžiai patyrė neturtinę žalą. Teismas padarė išvadą, kad teisine prasme priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų bei anksčiau aptartos pareiškėjo patirtos neturtinės žalos neabejotinai egzistuoja.
Teismas, įvertinęs pakenktų vertybių pobūdį ir intensyvumą, tai, kad pareiškėjas dėl atsakovo atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą negalėjo realizuoti teisės kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1164-656/2016, taip pat, kad dėl kilusių pasekmių – buvo užkirstas kelias tolesniam procesui minėtoje civilinėje byloje, iš dalies kaltas ir pats pareiškėjas, nevykdęs anksčiau aptartų Įstatymo reikalavimų, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, sprendė, kad 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pakankama moralinė satisfakcija.
Teismas nurodė, kad kiti šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomų priteisti procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 proc. dydžio metinės palūkanos priteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-811-442/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas bylos duomenimis nustatė, kad administracinė byla teisme iškelta 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi, todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 60–61) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą pilna apimtimi, taip pat panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjas įvardintas pažeidusiu pareigą bendradarbiauti su atsakovo atstovu Tarnyba, bei pažeidusiu pareigą teikti Tarnybai reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog užkirstas kelias tolimesniam procesui pareiškėjui itin svarbioje civilinėje byloje dėl esminio žmogaus teisių pažeidimo, neturtinė žala administracinėje byloje neturėjo būti vertinama mažesne suma, nei ieškinio suma byloje, kurioje pareiškėjo teisių pažeidimu užkirstas kelias tolimesniam procesui. Pažymi, kad atsakovas turi praktiškai neribotas finansines galimybes atlyginti piliečiui padarytą žalą, dėl visiško žalos atlyginimo atsakovui negali kilti jokių sunkių padarinių, todėl pagrindų mažinti prašomą priteisti neturtinės žalos sumą byloje nebuvo. Minėtoje civilinėje byloje buvo reiškiamas 150 000 Eur ieškinys. Todėl skundžiamu sprendimu įvertinus padarytą neturtinę žalą 750 kartų mažesne suma, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis. Akcentuoja, kad skundžiamas teismo sprendimo dalis, kuria neturtinės žalos atlyginimo dydis įvertintas 200 Eur suma, yra neteisėtas, žemina žmogaus orumą. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintoje kreipimosi į Tarnybą formoje nėra numatyta pareiškėjo pareiga pateikti informaciją apie anksčiau jam suteiktų paslaugų kokybę bei šių paslaugų teikimo pasibaigimą, taigi galimybių pateikti tokią informaciją pareiškėjas neturėjo. Skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad galbūt pareiškėjas pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1–3 punktuose įtvirtintą pareigą bendradarbiauti su Tarnyba, pažeidė pareigą teikti Tarnybai reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, neatitinka faktinių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas (apeliantas) A. G., pateikęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad nebuvo priteista visa prašyta suma neturtinei žalai atlyginti, taip pat prašo iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti (panaikinti) tas nuostatas, kur pareiškėjas įvardintas pažeidusiu pareigą bendradarbiauti su atsakovu bei pažeidusiu pareigą Tarnybai teikti reikalingą ir išsamią informaciją (b. l. 60–61).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl automobilio sugadinimo, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai.
Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, tikrintina, ar pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui pinigų suma (200 Eur), vietoj prašytos (250 000 Eur), gali būti laikoma adekvačia priemone patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, turint omenyje tikrinamos bylos faktines aplinkybes, sukeltas pasekmes pareiškėjui, jo patirtus iššūkius, teigtina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis proporcingas patirtiems pakenkimams.
Pareiškėjas (apeliantas) patyrė ne pačius aukščiausio laipsnio išgyvenimus, dvasinis diskomfortas buvo minimalus, vidinis besikreipusio teisminės gynybos asmens pasaulis atitinkamam laiko tarpui iš principo nebuvo išbalansuotas, be kita ko, nebuvo aiškiai siekta pakenkti pareiškėjo interesams, todėl priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, įvardytų aplinkybių pagrindu, taip pat atsižvelgiant į teisingumo bei protingumo kriterijus, bendruosius teisės principus, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius ir pan.) paliktina nepakeista.
Apeliaciniame skunde buvo suformuluotas ir reikalavimas iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti (panaikinti) tas nuostatas, kur pareiškėjas įvardintas pažeidusiu pareigą bendradarbiauti su atsakovu bei pažeidusiu pareigą Tarnybai teikti reikalingą ir išsamią informaciją.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnis (redakcija, galiojusi 2016 m. spalio 19 d. sprendimo priėmimo metu) apibrėžia pareiškėjo (fizinis asmuo, kuris pateikia prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba) pareigas, kur numatyta, kad toks pareiškėjas privalo:
1) bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą;
2) teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją;
3) nedelsdamas pranešti institucijoms, priimančioms sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, ar teismui apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos jo teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą;
4) kai antrinė teisinė pagalba teikiama ilgiau kaip metus, kasmet nuo sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo dienos pateikti šį sprendimą priėmusiai institucijai Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – teisingumo ministras) nustatytos formos metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti (toliau – deklaracija antrinei teisinei pagalbai gauti). Ši deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip praėjus 5 darbo dienoms nuo metų pabaigos.
Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja neabejotiną išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą sprendime pasisakyti apie apelianto nepakankamą bendradarbiavimą bei visapusiškos jo disponuojamos informacijos pateikimą Tarnybai, dėl ko teismas turėjo pagrindo pasisakyti ir dėl paties pareiškėjo (apelianto) nepakankamo aktyvumo siekiant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.