- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-10
- Bylos Nr.
- 2-2339-169/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Violeta Erlickienė
- Atsakovas
- S. S.
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui S. S., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje A. K.-G. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė „BTA Insurance Company“ SE kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama iš atsakovo S. S. priteisti 3000 Lt žalos, kurią ieškovė atlygino nukentėjusiajai išmokėdama draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei 90 Lt žyminio mokesčio. Ieškinyje nurodė, jog 2011 m. vasario 25 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio MERCEDES BENZ 817, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas S. S.. S. S. civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta ieškovės bendrovėje, todėl bendrovė išmokėjo 3000 Lt draudimo išmoką nukentėjusiajai. Įvykio tyrimo metu paaiškėjo, kad S. S. vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, todėl, remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, t.y. visą išmokėtos draudimo išmokos sumą.
Ieškovės atstovė, kuriai apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, į teismo posėdį neatvyko. Ankstesniame teismo posėdyje nurodė, kad draudimo bendrovei atlyginus padarytą žalą trečiajam asmeniui ji turi teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakovo pagal Transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 2 p., kadangi jis vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta privalomoji techninė priežiūra. Taip pat yra ir kitas pagrindas, minėto įstatymo straipsnio 3 p., t.y. kai asmuo vairavo transporto priemonę neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti ar neturėdamas tam teisės. Atsakovas neturėjo teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, kadangi pagal Saugaus kelių eismo automobilių keliais įstatymą, draudžiama eisme dalyvauti transporto priemonėms, kurioms negalioja privaloma techninė apžiūra. Taip pat nurodė, kad eismo įvykio deklaracijoje nurodyti duomenys draudimo bendrovei nėra privalomi, tiriant eismo įvykį draudikas privalo įsitikinti, ar tas asmuo, kuris nurodytas deklaracijoje kaltu, iš tikrųjų yra eismo įvykio kaltininkas. Nagrinėjamu atveju buvo vadovautasi tuo, kad būtina laikytis tokio atstumo, kad būtų galima sustabdyti iki bet kada pasirodžiusios kliūties, tai, kad atsakovas nesilaikė reikiamo atstumo, buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti.
Atsiliepimas
Atsakovas S. S. teismo posėdyje nurodė, jog pripažįsta kaltę iš dalies, t.y. dėl to, kad vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta techninė apžiūra, ir, kad galimai laikėsi mažesnio atstumo nuo priekyje važiuojančios transporto priemonės nei numato kelių eismo taisyklės. Paaiškino, kad įvykio vietoje yra dviejų juostų vienpusio eismo kelias, A. K.-G. važiavo kairiąja juosta, o jis – šiek tiek atsilikęs dešiniąja juosta; kai A. K.-G. neišvažiavo į pagrindinį kelią, o dėl kažkokios priežasties sugrįžo į dešiniąją juostą, jam dėl kelio susiaurėjimo neliko, kur trauktis ir jis atsitrenkė į A. K.-G. automobilio galinę dalį dešinėje pusėje. Eismo įvykis įvyko dėl to, kad ir A. K.-G. nesilaikė kelių eismo taisyklių, o ne dėl to, kad jo automobiliui neatlikta techninė apžiūra. Taip pat nurodė, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, taikomą iš draudimo teisinių santykių atsiradusiems reikalavimams.
Trečiasis asmuo A. K.-G. anksčiau vykusiame teismo posėdyje nepripažino esanti kalta dėl eismo įvykio, paaiškino, kad pristabdė prieš įvažiuojant į pagrindinį kelią ir tada į ją atsitrenkė atsakovas. Nurodė, jog toje vietoje iš šalutinio kelio yra viena vienpusio eismo juosta.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-177/2011).
Ieškinys grindžiamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta draudiko teise reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, kai konstatuojama, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties, o taip pat TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kai atsakingas už žalos apdarymą asmuo padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę.
Tiek viena, tiek kita įstatymo nuostata reikalauja, kad būtų nustatytas atsakingas už žalos padarymą asmuo, nagrinėjamu atveju – eismo įvykio kaltininkas.
Dėl atsakingo už žalą asmens nustatymo
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr.1950 pavirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 232 punktas numato: jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.
Iš byloje esančios eismo įvykio deklaracijos matyti, kad 2011-02-25 įvykusio eismo įvykio dalyviai atsakovas S. S., vairavęs automobilį MERCEDES BENZ 817 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir trečiasis asmuo A. K.-G., vairavusi AUDI A6 AVENT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių, pažymėjo, jog eismo įvykis įvyko atsitrenkiant į ta pačia kryptimi ir ta pačia kelio juosta važiuojančios transporto priemonės galinę dalį, pažymėjo A. K. automobilio sugadinimus – galinį buferį ir galinį sparną dešinėje automobilio pusėje, atsakovo automobilio sugadinimai nepažymėti, nubraižė įvykio vietos schemą, kurioje pažymėtas A. K. automobilis, įvažiuojantis iš šalutinio kelio į pagrindinį, bei atsakovo automobilis, važiuojantis iš paskos pusiau ta pačia eismo juosta kaip ir priekyje važiuojantis automobilis; abu vairuotojai pasirašė žymose, jog yra atsakingi už padarytą žalą (12 b. l.). A. K.-G. kreipusis į draudimo bendrovę, kurioje atsakovas buvo apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, dėl draudimo išmokos išmokėjimo draudimo bendrovė nustatė, jog dėl eismo įvykio yra kaltas atsakovas S. S., ir išmokėjo trečiajam asmeniui 3000 Lt žalos atlyginimui (7 b. l.). A. K.-G., kuriai ieškovė atlygino padarytą žalą, bylos nagrinėjimo metu nebesutiko su eismo įvykio deklaracijoje nurodytais duomenimis dėl abipusės kaltės, teigė, jog ji dėl eismo įvykio nekalta.
TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis numato, jog nustatant eismo įvykio kaltininko atsakomybę turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes.
Pagal šią įstatymo nuostatą eismo įvykio kaltininko atsakomybei nustatyti yra reikšmingi dviejų rūšių dokumentai: paties eismo įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija ar jai tapatus dokumentas arba kompetentingų institucijų išduoti dokumentai apie eismo įvykio aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nei policijos pareigūnai, nei kiti kompetentingų institucijų atstovai eismo įvykio aplinkybių netyrė, todėl eismo įvykio dalyvių užpildyta ir abiejų pasirašyta eismo įvykio deklaracija laikytina pagrindiniu įrodymu, kuriuo draudimo bendrovė turi remtis nustatant eismo įvykio kaltininką. Tokią poziciją yra išreiškusi ir Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, nurodžiusi, jog „asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimas, išreikštas eismo įvykio deklaracijoje, laikytinas neteisminiu fakto pripažinimu. Tokį atsakomybės už padarytą žalą pripažinimą iš esmės galima laikyti įrodomuoju faktu, leidžiančiu daryti išvadą apie atitinkamo materialinio teisinio pobūdžio fakto egzistavimą. <<...>> eismo įvykio deklaracija yra pildoma tik tuo atveju, kai eismo įvykio dalyviai dėl įvykio aplinkybių sutaria. Pats atsakomybės už padarytą žalą pripažinimo eismo įvykio deklaracijoje faktas paprastai implikuoja tai, kad būtent ją pripažinusio asmens elgesys neatitiko tokio eismo dalyvio elgesio modelio, koks tomis aplinkybėmis buvo privalomas“ (Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 17 d. posėdyje patvirtinta „Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pozicija dėl eismo įvykio deklaracijoje išreikšto asmens atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą pripažinimo įrodomosios vertės“).
Ieškovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad draudimo bendrovė nesivadovavo deklaracijoje nurodytais duomenimis, kadangi deklaracija nėra privaloma draudikui. Taip pat nurodė, kad tiriant eismo įvykio aplinkybes draudikas privalo įsitikinti, ar deklaracijoje nurodytas atsakingas už eismo įvykį asmuo iš tiesų yra šio eismo įvykio kaltininkas, ir ar draudikui kyla pareiga atlyginti žalą ( 62 b. l.). Draudimo priežiūros komisija savo viešai pareikštoje pozicijoje taip pat yra nurodžiusi, kad spręsdamas žalos atlyginimo klausimą draudikas neprivalo besąlygiškai vadovautis asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimu. Tačiau tokiais atvejais, kai asmuo galimai suklydo dėl savo kaltės ar pan. „draudikas turėtų įsitikinti, ar yra objektyvių įrodymų to, kad asmuo iš tiesų nepagrįstai pripažino atsakomybę už padarytą žalą“.
Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, ieškovė nustatė, kad eismo įvykio kaltininkas yra tik S. S., remdamasi vien A. K.-Grabienės 2011-02-28 bei S. S. 2011-03-01 pateiktais pranešimais apie įvykį-pretenzijomis. A. K.-G. pranešime apie įvykį nurodyta, jog ji važiavo nuo Lukoil degalinės link Kartenos ir į ją atsitrenkė kitas automobilis, įvykio schemoje pažymėti viena eismo juosta, viena kryptimi, vienas paskui kitą važiuojantys automobiliai ( 55 b. l.). S. S. pranešime apie įvykį nurodyta, jog važiuojant pagrindiniu keliu priekyje važiavęs automobilis staigiai stabdė, nors nebuvo jokios priežasties ir jis nespėjo sustabdyti, įvykio schemoje pažymėti viena kryptimi, vienas paskui kitą, tačiau pusiau ta pačia juosta važiuojantys automobiliai (11 b. l.). Kitų dokumentų ar duomenų, kuriais remiantis draudimo bendrovė nustatė eismo įvykio kaltininką byloje nėra. Atsakovo teigimu, jo automobilio draudimo bendrovės atstovai neapžiūrėjo, šios aplinkybės nepaneigė ir ieškovės atstovė. Ieškovės atstovė teismo posėdyje nurodė, jog nustatant eismo įvykio kaltininką buvo vadovaujamasi taisykle, jog būtina laikytis tokio atstumo, kad būtų galima sustabdyti iki bet kada pasirodžiusios kliūties bet kuriai transporto priemonei staigiai stabdant, ir būtent tai, kad atsakovas nesilaikė reikiamo atstumo buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ( 63 b. l.).
Minėta, jog iš byloje esančių dokumentų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė nustatė atsakovą S. S. esant kaltu dėl to, kad S. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių 132 punktą, numatantį, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Aplinkybės, kad galimai nesilaikė tinkamo atstumo neneigė ir pats atsakovas. Tačiau sprendžiant, ar dėl eismo įvykio iš tiesų kaltas tik S. S., vertintini ir trečiojo asmens A. K.-G. veiksmai. Iš teismui pateiktų kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, fotonuotraukų iš interneto paieškos tinklalapio „Google“ (78-79 b. l.), vaizdo įrašo ( 80 b. l.), Kretingos rajono savivaldybės administracijos Žalgirio seniūnijos pažymos apie kelio ženklinimą (77 b. l.) matyti, kad eismo įvykis įvyko kelyje iš dviejų vienpusio eismo juostų, kurios įsilieja į pagrindinį kelią. Trečiasis asmuo teigė, kad ji ir atsakovas važiavo vienos juostos keliu vienas paskui kitą, ji pristabdė prieš įvažiuodama į pagrindinį kelią ir tada į ją atsitrenkė atsakovo automobilis. Atsakovas teigė, kad A. K.-G. ir jis važiavo dviejų juostų vienos krypties keliu, jis važiavo dešiniąją kelio juosta, o A. K.-G. – kairiąja. Taip pat teigė, kad kai A. K.- G. neišvažiavo į pagrindinį kelią, o dėl kažkokios priežasties sugrįžo į dešiniąją juostą, jam dėl kelio susiaurėjimo neliko, kur trauktis ir jis atsitrenkė į jos automobilio galinę dalį dešinėje pusėje. Byloje esančios fotonuotraukos, vaizdo įrašas paneigia A. K.-G. parodymus, kad automobiliai važiavo vienos eismo juostos keliu. Priešingai, vertinant įrodymų visumą, t.y. eismo įvykio deklaracijoje nubraižytą eismo įvykio schemą, kurioje matosi, kad automobiliai judėjo ta pačia kryptimi, bet ne ta pačia eismo juosta; kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, fotonuotraukas, A. K.-G. automobiliui padarytų sugadinimų lokalizaciją (automobilio galinės dalies dešinė pusė, o ne automobilio galas), teismas laiko labiau tikėtina atsakovo versija, kad trečiasis asmuo A. K.-G., privažiavusi pagrindinį kelią neįvažiavo į jį, o sugrįžo, tiksliau formuluojant – iš dalies persirikiavo į dešiniąją kelio juostą, kuria važiavo atsakovas. Nes jeigu A. K.-G. būtų tik stabtelėjusi savo eismo juostoje prie pagrindinio kelio įsitikinti, ar nėra automobilių ir tada į jį įvažiavusi, atsakovas važiuodamas kita kelio juosta jokiu būdu nebūtų į ją atsitrenkęs, kadangi A. K.-G. kelio juosta įsilieja į pagrindinį kelią, o dešinioji kelio juosta dar tęsiasi ir tik tada įsilieja į pagrindinį kelią. Vadinasi, A. K.-G. pažeidė KET 148 punkto reikalavimus, pagal kuriuos persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima juosta ta pačia kryptimi.
Atsižvelgiant į išdėstyta, į tai, kad nesant kitų dokumentų, patvirtinančių eismo įvykio aplinkybes, eismo įvykio deklaracija yra dokumentas, kuriuo draudimo bendrovė privalo vadovautis nustatydama kaltus asmenis, į Draudimo priežiūros komisijos poziciją dėl eismo įvykio deklaracijos įrodomosios reikšmės, ieškovės atstovės paaiškinimus, kad draudikas privalo įsitikinti, ar deklaracijoje nurodytas atsakingas už eismo įvykį asmuo iš tiesų yra šio eismo įvykio kaltininkas, teismas sprendžia, kad ieškovė netinkamai, nepakankamai ištyrė eismo įvykio aplinkybes ir nepagrįstai nusprendė, kad A. K.-G., deklaracijoje nurodžiusi, jog yra atsakinga už eismo įvykį, yra nekalta dėl eismo įvykio, o S. S. yra įvykio kaltininkas. Priešingai, byloje esančių ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad būtent trečiojo asmens A. K.-G. elgesys neatitiko tokio eismo dalyvio elgesio modelio, koks tomis aplinkybėmis buvo privalomas.
Dėl Transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui yra būtinos dvi sąlygos: 1) atsakingas už žalos padarymą asmuo vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai; 2) eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Tam, kad draudimo bendrovė įgytų teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalos padarymą asmens, yra reikalingos abi sąlygos.
Saugaus kelių eismo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Tapati nuostata įtvirtinta ir KET 60 punkte. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo automobiliui MERCEDES BENZ 817 2011-02-25 įvykusio eismo įvykio metu negaliojo privalomoji techninė apžiūra. Paskutinį kartą iki eismo įvykio MERCEDES BENZ automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2009-07-31 ir galiojo iki 2010-07-31. Atsakovas S. S. neginčijo aplinkybės, kad vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra, t.y. kai ją draudžia naudoti teisės aktai. Kadangi ginčo dėl šios aplinkybės nėra, teismas laiko šią aplinkybę nustatyta (LR CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis).
Sprendžiant, ar yra antroji sąlyga atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar tarp aplinkybės, kad transporto priemonei negaliojo privalomoji techninė apžiūra ir eismo įvykio yra priežastinis ryšys. Ieškovės atstovės teigimu atsakovas neturėjo teisės eksploatuoti techniškai netvarkingos transporto priemonės, juolab, kad 2011-04-22 (t.y. praėjus tik 2 mėn. nuo eismo įvykio) atliekant atsakovo automobilio techninę apžiūrą, buvo nustatyta daug šios transporto priemonės trūkumų, įskaitant ir „priekinės ašies ratų stabdymo jėga ir veikimas. Vienos ašies ratų stabdymo jėgų netolygumas mažesnis > 30 %”, kuriems esant pagal Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininko įsakymu Nr.2B-365 patvirtintą Kelių transporto priemonių techninės būklės tikrinimo tvarkos aprašą transporto priemonę draudžiama eksploatuoti.
Civilinėje atsakomybėje priežastinis ryšys – tai ryšys tarp neteisėtų veiksmų, kaip priežasties, ir žalos arba nuostolių, kurie turi būti šios priežasties pasekmė. Civilinės atsakomybės sąlyga yra būtinas priežasties ir pasekmių ryšys. Jis yra konkretus, egzistuoja objektyviai ir taikant atsakomybę turi būti įrodytas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-23 nutartis byloje AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010).
Kaip jau minėta anksčiau ginčo dėl to, kad atsakovas vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kurią naudoti draudžia teisės aktai, byloje nėra, atsakovas šią aplinkybę pripažįsta, tačiau būtina nustatyti, ar ši aplinkybė priežastiniu ryšiu susijusi su eismo įvykiu. Byloje nėra duomenų ir ieškovės atstovė nepaneigė tos aplinkybės, kad po eismo įvykio netyrė, neapžiūrėjo atsakovo automobilio, taigi ir nenustatė ar eismo įvykio metu automobilio būklė buvo tokia, dėl kurios galėjo kilti eismo įvykis. Ta aplinkybė, kad praėjus dviem mėnesiams po eismo įvykio automobiliui buvo nustatyti dideli trūkumai, tarp jų ir stabdymo jėgos bei veikimo trūkumai, neįrodo, kad šie trūkumai egzistavo ir 2011-02-25, t.y. eismo įvykio metu. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti, jog ta aplinkybė, kad atsakovas vairavo transporto priemonę be techninės apžiūros, yra susijusi priežastiniu ryšiu su padaryta žala, negalima.
Nustačius, kad nėra vienos iš TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų sąlygų, ši įstatymo nuostata netaikytina.
Dėl Transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo
Ieškovės atstovė teismo posėdyje teigė, jog atsakovas neturėjo teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, kadangi jai nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra ir tokią transporto priemonę draudė vairuoti teisės aktai.
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog draudimo bendrovė turi teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens, kai šis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Teismas nesutinka su ieškovės atstovės nurodytu šios teisės normos aiškinimu, kadangi būtent TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o ne 3 punktas sieja kaltininko atsakomybę su tuo, kad buvo vairuojama techniškai netvarkinga transporto priemonė, kai ją draudžia vairuoti teisės aktai. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte atsakomybė siejama su tuo, kad kaltininkas vairavo transporto priemonę neturėdamas įstatymo nustatyta tvarka įgytos teisės vairuoti transporto priemones ar kai tokia teisė atimta, arba kai kaltininkas vairavo transporto priemonę be transporto priemonės savininko sutikimo, pavogtą ar pan. Nagrinėjamoje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad S. S. vairavo jam priklausančią transporto priemonę ir turėjo teisę vairuoti šios rūšies transporto priemonę, taigi pagrindo taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą nėra.
Dėl ieškinio senaties termino
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Teismų praktikoje taikant ieškinio senatį daugiausia problemų kyla tais atvejais, kai reikalavimą atsakingam už žalą asmeniui ar jo draudikui reiškia nukentėjusiajam žalą atlyginę asmenys – socialinio draudimo įstaigos, draudikai ir kt., taip pat, kai draudimo išmoką išmokėjęs draudikas reiškia atgręžtinį reikalavimą transporto priemonės valdytojui TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio pagrindu arba kurį Draudikų biuras reiškia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu, yra regresinis. Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis) (LAT 2010-12-29. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1) ir taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) (LAT Civilinių bylų skyriaus 2009-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).
Byloje nustatyta, kad ieškovė išmokėjo 3000 Lt žalos atlyginimo trečiajam asmeniui A. K.-G. 2011-03-09 (7 b. l.). Vadinasi, būtent 2011-03-09 remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pagrindu atsirado draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo ir būtent nuo 2011-03-09 skaičiuotinas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
Ieškovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad ieškinio senaties terminas netaikytinas, kadangi pretenzijos buvo pareikštos per metus pateikiant pareiškimą dėl teismo įsakymo, o atsakovui pareiškus prieštaravimus buvo pateiktas ieškinys ( 64 b. l.). Nagrinėjant bylą nustatyta, kad ieškovė iš tiesų 2011-08-25 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, tačiau gavus atsakovo prieštaravimus teismo įsakymas teismo nutartimi buvo panaikintas ir pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtu, kadangi ieškovė per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikė ieškinio. Ieškinį ieškovė pateikė tik 2012-07-24.
LR CK 1.130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, o to paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės.
Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl teismo įsakymo buvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovės kaltės, kadangi ši per teismo nustatytą terminą nepateikė ieškinio, vadinasi, ieškinio senaties terminas nutrūkęs nebuvo, todėl šis terminas baigėsi 2012-03-09. Ieškovė pateikė teismui ieškinį dėl žalos priteisimo 2012-07-24, t.y. praleidusi ieškinio senaties terminą.
Ieškovės atstovė prašyme dėl bylos nagrinėjimo ieškovei nedalyvaujant ir rašytinių kalbų prijungimo (83-84 b. l.) nurodžiusi, jog ieškinio senaties ieškovė nepraleidusi, vis dėlto prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu teismas manytų kitaip, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, motyvuodama tuo, jog sudėtinga buvo įteikti atsakovui dokumentus tiek ikiteisminėje stadijoje, tiek teismo proceso metu, todėl dėl atsakovo kaltės procesas užsitęsė. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK1.5 straipsnis). Atsižvelgiant į pasakyta, teismas sprendžia, jog vien tos priežastys, jog sudėtinga buvo įteikti atsakovui dokumentus, nelaikytinos svarbiomis ir todėl nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti.
Esant atsakovo reikalavimui, byloje taikytinas LR CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas ir ieškinys atmestinas (LR CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (LR CPK 93 straipsnis). Ieškinį atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistina 500 Lt bylinėjimosi išlaidų ( 85 b. l.). Be to, Mažeikių rajono apylinkės teismo pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis teismas šioje byloje patyrė 22,97 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios, ieškinį patenkinus, taip pat priteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės „BTA Insurance Company“ SE 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui S. S..
Priteisti iš ieškovės „BTA Insurance Company“ SE 22,97 Lt (dvidešimt du litai 97 ct) pašto išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.