Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-04 · Administracinė byla Nr. I-340-811/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-04
Bylos Nr.
I-340-811/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02718-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
H. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-340-811/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02718-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas H. P. kreipėsi į teismą (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016-03-30 iki 2016-06-02 buvo laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas: perpildytose kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų; kameroje buvo šalta, drėgna, pelėsis, prasta ventiliacija ir apšvietimas, oro judėjimo greitis mažas, todėl čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo; sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, be to, jame nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas; pareiškėjas galėjo pasivaikščioti tik vieną valandą; Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens, be to, pareiškėjas tik kartą per savaitę galėjo praustis po dušu. Nurodo, kad dėl tokių laikymo sąlygų buvo pažeistas jo orumas, jis jautė nuolatinę įtampą, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–16).

Paaiškino, kad pareiškėjo keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Nurodo laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas kalėjo laikotarpiu nuo 2016-03-30 iki 2016-06-02. Dėl kamerų ploto paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau, kaip 3,6 kv. m ploto. Iš pareiškėjo judėjimą patvirtinančių dokumentų turinio matyti, kad visu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 str. nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Atkreipia dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, reikalingas inventorius ir priemonės yra išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka minėtus darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Nurodo kameroje esančių baldų matmenis ir pažymi, kad visose kamerose gultai yra vienodi, jose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai yra padaromos didesnės arba mažesnės lentynos. Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams.

Paaiškino, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Pažymėjo, kad asmens privatumui artimiausiu laiku visose Lukiškių TI-k bus įrengtos užuolaidos. Postuose Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Pažymėjo, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytas vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. Taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, problemų dėl pelėsio ir drėgmės neturi. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Paaiškino pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą ir tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui – barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis, o dalis nuteistųjų taip pat padeda tvarkyti Lukiškių TI-K teritoriją (tame tarpe ir pasivaikščiojimo kiemelius). Dėl pareiškėjo teiginių, jog jam suteikiama teisė pasivaikščioti kiemelyje neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 paaiškino, kad pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas SVĮ 29 str. bei BVK 85 str. 1 d. 4 p., todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas, todėl būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų fakto, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Lukiškių TI-K taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 1,8 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pagal SVĮ 3 str. tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (SVĮ 5 str. 3 d.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017-05-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017-04-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017-04-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-03-31 iki 2016-06-02 (b. l. 8–15). Pareiškėjas 2016-03-31 buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas yra 7,31 kv. m. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 346, kurios plotas yra 7,88 kv. m. Minėtose kamerose pareiškėjas kalėjo vienas. Laikotarpiu nuo 2016-04-01 iki 2016-05-09 pareiškėjas kalėjo vienas arba dar su vienu asmeniu kameroje Nr. 346; 2016-05-10 ir nuo 2016-05-18 iki 2016-05-28 kalėjo vienas kameroje Nr. 209, kurios plotas 6,83 kv. m; laikotarpiu nuo 2016-05-11 iki 201-05-17 ir nuo 2016-05-29 iki 2016-06-01 kalėjo dar su vienu asmeniu kameroje Nr. 209; 2016-06-02 buvo perkeltas į 1-ąją sekciją, kurios plotas – 105,14 kv. m, ir kurioje be pareiškėjo dar buvo 16 asmenų. Taigi, Lukiškių TI-K iš viso 11 parų neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos pasekmės.

Žemesnės instancijos teismas

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2016-03-30. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą teigė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016-03-31, tačiau iš byloje esančios pareiškėjo asmens įskaitos kortelės matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016-03-30 (b. l. 18–19). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015 yra nurodęs, jog nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepateikė duomenų apie pareiškėjo kalinimą 2016-03-30 dieną Lukiškių TI-K, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, konstatuojant, kad Lukiškių TI-K iš viso 12 parų neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje įrengtas sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas, t. y. buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje.

Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kurių 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, jose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Ginčui aktualios HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenustato. Taigi, minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtinti reikalavimai, jog sanitarinis mazgas privalomai būtų įrengtas atskiroje patalpoje.

Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą ir jo prieduose nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema (b. l. 8–15, 20–21). Aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pripažintina, kad Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisių laikant jį kamerose, kuriose buvo įrengtas sanitarinis mazgas (su sienele), todėl pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu jis neturėjo jokio privatumo naudodamasis tualetu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007-11-15 sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002-07-15 sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012-05-10 sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Nors Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą teigė, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, o atitinkamose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, Lukiškių TI-K teismui nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu gyvenamosiose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengtos užuolaidos ar sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą LVAT 2016-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas mūrine sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais.

Pasak pareiškėjo, pasivaikščioti lauke jis galėjo tik 1 val. per dieną, nors tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktam išaiškinimui.

Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

SVĮ 29 str. nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo netenkinančio pasivaikščiojimo kiemo ploto ar pasivaikščiojimo laiko būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens, be to, pareiškėjas tik kartą per savaitę galėjo praustis po dušu. HN 134:2015 44 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, įrengtos specialios patalpos (b. l. 8–15). Tai, kad galėjo nusiprausti vieną kartą per savaitę neneigė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiat į tai, pareiškėjo su tuo susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl šilto vandens nebuvimo ir galimybės nusiprausti nesudarymo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti abstraktaus pobūdžio teiginius apie minėtas aplinkybes, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje buvo šalta, drėgna, pelėsis, tamsu, prasta ventiliacija, oro judėjimo greitis mažas, todėl čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 str. 4 d., įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (LVAT 2005-03-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203/2005; LVAT 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su higienos normos reikalavimų pažeidimais – t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje buvo kalinamas asmuo, buvo laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, tenka atsakovei (LVAT 2013-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-176/2013 ir kt.).

Šioje dalyje nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas šioje dalyje nekonkretizavo, kada, kaip ir kuriose konkrečiose kamerose pasireiškė galimi pažeidimai. Be to, iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktų turinio matyti, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose atliekami pagal gautus skundus. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, galimai netinkamos būklės, Lukiškių TI-K administracijai teikė skundus. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į VVSC dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, VVSC patikrinimų neatliko. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų VVSC atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu (b. l. 22–24, 25, 26–33, 34–43). Šiuo metu kamerų Nr. 117, 209 ir 346 būklės pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nėra galimybės nustatyti

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir į LVAT formuojamą praktiką, laikytina, jog šioje dalyje nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Vadinasi, atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle (šalta, drėgna, pelėsis ir kt.), nėra nustatytas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų, ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas neužtikrinant pareiškėjo privatumo), sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (LVAT 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; LVAT 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ).

Pažymėtina, kad neturtinė žala CK 6.250 str. 1 d. yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. AS22-1440/2014, 2016-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016, 2017-01-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-264-525/2017).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K trukmę, taip pat į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad byloje nustatyti pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Dalį ginčo laikotarpio (40 parų iš 65) pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl privatumo pažeidimas sanitariniame mazge buvo minimalaus pobūdžio. Kita vertus, teismas pažymi, kad byloje nenustatyta, jog dėl aukščiau aptartų netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę ginčo laikotarpiu (b. l. 52–63). Minėta, jog pareiškėjas prašymų ir skundų dėl laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracijai neteikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo H. P. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius (LVAT 2015-07-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 100 Eur suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 1 000 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime prašo priteisti iš pareiškėjo 1,8 Eur išlaidų, patirtų rengiant teismui pateiktos medžiagos kopijas (b. l. 8–15).

ABTĮ 40 str. 1 d. nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 1,8 Eur patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nurodymą, kaip tai yra numatyta ABTĮ 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs LVAT, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

ABTĮ 40 str. 1 d. įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, jis įgijo teisę į išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 str. 1 d. nuostatas dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo abstraktų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė ir nedetalizavo šių išlaidų konkretaus dydžio, apskaičiavimo ir jų pagrindimo, todėl išlaidų atlyginimo klausimas, priimant sprendimą, nesprendžiamas. Pareiškėjui išaiškintina, kad pagal ABTĮ 45 str. 1 d. prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo H. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui H. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieno šimto eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo reikalavimo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė