Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-564-483/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-10-20
Bylos Nr.: 1A-564-483/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-20-9-00407-2014-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys (pirm.), Linas Žukauskas, Elena Vainienė
Nuteistasis: R. S., Ž. B.
Advokatai: Vincas Pacevičius

Kategorijos

1.2.19.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-564-483/2016Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00407-2014-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.3.; 1.2.19.4.2.;

1.2.29.1.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.5.1.(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų Elenos Vainienės ir Lino Žukausko,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,gynėjams advokatams Vincui Pacevičiui, Aleksandr Palamarčuk,nuteistajam R. S. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S. ir Ž. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalį jam paskirta 30 MGL dydžio, tai yra, 1129,80 eurų bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta 100 MGL dydžio, tai yra, 3766 eurų bauda, o pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį paskirta 150 MGL dydžio, tai yra, 5649 eurų bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir ši subendrinta bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinta su bausme paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalį ir tokiu būdu paskirta galutinė subendrinta bausmė – 150 MGL dydžio, tai yra, 5649 eurų, bauda.

Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, R. S. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė ir atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, iš R. S. konfiskuoti 5,79 eurai, gauti iš nusikalstamos veikos.

Ž. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį jam paskirta 100 MGL dydžio, tai yra, 3766 eurų bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį paskirta 150 MGL dydžio, tai yra, 5649 eurų bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir tokiu būdu paskirta galutinė subendrinta bausmė – 150 MGL dydžio, tai yra, 5649 eurų bauda.

Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, Ž. B. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė ir atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalyje, išteisintas R. L. , jo apeliacinis skundas negautas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, jog būdamas valstybės tarnautoju už teisėtą veikimą priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, vykdant įgaliojimus. Jis, dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių (duomenys neskelbtini) būrio patruliu, būdamas valstybės tarnautoju, 2013 metų gruodžio 15 d. vykdydamas tarnybines pareigas apie 15.14 val. kelyje Kybartai - Vilkaviškis - Marijampolė, Kybartuose sustabdė E. J. vairuojamą automobilį VW Passat, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) kuris viršijo leistiną greitį važiuodamas 101 km/h, E. J. nurodęs, kad dėl viršyto leistino greičio jam gresia atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 124 straipsnio 6 dalį, kurio sankcijoje yra numatyta teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, tačiau gali pritaikyti 2 km/h paklaidą ir jam surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos BK 124 straipsnio 5 dalį, veikiant teisėtai, surašius E. J. administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124 straipsnio 5 dalį, savo naudai priėmė iš E. J. 20 litų kyšį, tai yra, padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Tais pačiais nusikalstamais veiksmais, juos padarius veikiant bendrininkų grupėje su R. S. , buvo kaltinamas ir tarnybines pareigas atlikęs kelių patrulis R. L. , tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrodymų, patvirtinančių, jog jis dalyvavo padarant tokią nusikalstamą veiką, nėra, ir todėl pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalį R. L. išteisintas.

Taip pat R. S. ir Ž. B. nuteisti už tai, jog būdami valstybės tarnautojais, veikdami bendrininkų grupėje, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekiant naudos kitam piliečiui, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, ir tuo tikslu suklastojo tikrą dokumentą. Būtent, dirbdami (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių (duomenys neskelbtini) būrio patruliais, būdami valstybės tarnautojais, veikdami bendrininkų grupėje, abu kaltinamieji, 2013 m. gruodžio 17 d. vykdant tarnybines pareigas, apie 20.00 val. kelyje Kybartai - Vilkaviškis - Marijampolė, netoli Maldėnų kaimo, Vilkaviškio rajone, sustabdžius Rusijos Federacijos piliečio V. V. vairuojamą automobilį, kuris viršijo leistiną greitį važiuodamas 116 km/h, ir nustačius, kad V. V. turi galiojančią administracinę nuobaudą dėl leistino greičio viršijimo, siekiant V. V. padėti išvengti administracinės atsakomybės - gresiančios nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų baudos už padarytą nusižengimą, tai yra asmeninės naudos V. V. , pasiūlė jam ( V. V. ) surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą kito asmens vardu ir šiam (V. V. ) sutikus, tuo pačiu laiku R. S. bendrininkui Ž. B. nurodė išgalvoto Lenkijos piliečio asmens pavardę – G. bei kitus duomenis reikiamus administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, o Ž. B. administracinio teisės pažeidimo protokole surašius tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2013 m. gruodžio 17 d. asmuo P. G. kelyje Marijampolė - Kybartai - Kaliningradas vairavo automobilį ir viršijo leistiną 90 km/h greitį, važiavo 116 km/h greičiu, bei pasirašius išgalvoto asmens parašu, ir taip melagingai patvirtinus, neva P. G. padarė administracinio teisės pažeidimo numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 124 straipsnio 3 dalyje, nors realiai 2013 m. gruodžio 17 d. šį administracinį teisės pažeidimą padarė Rusijos Federacijos pilietis V. V. , tokiu būdu veikdami bendrininkų grupėje abu kaltinamieji priešingai tarnybos interesams piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdami asmeninės naudos V. V. , suklastojo dokumentą, tuo tyčia grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, 3 punkte, 4 punkte numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 punkte, 3 punkte, 4 punkte, 5 punkte, 6 punkte nustatytas valstybės tarnautojų prievoles - „laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų", „gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams", „tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis”, „laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba", taip pat nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyto teisėtumo principo, nepaisė pareigos „būti pareigingam, principingam, reikliam", akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, tokiu būdu diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, dėl to didelės žalos patyrė policijos įstaiga, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybė. Šiais veiksmais jie padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodo, jog Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, nes apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, dėl jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, yra nepagrįstos.

R. S. apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizavo ir neaptarė R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų, taip pat kitų kaltinamųjų parodymų. Pažymėtina, kad R. S. savo kaltės dėl nedidelės vertės kyšio priėmimo iš E. J. nepripažino, jokios kalbos su E. J. apie tai nebuvo. Tai, kad R. S. netgi ir neprovokavo bei nereikalavo iš E. J. duoti jam nedidelės vertės kyšį, pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad nors kaltintojas R. S. kaltės pagrindiniu įrodymu laikė garso įrašus ir pagal juos sudarytas stenogramas, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visiškai neaptarė, neanalizavo ir nemotyvavo garso įrašų ir pagal juos sudarytų stenogramų teksto atitikmens. Akivaizdu, kad garso įrašų turinys ir pagal juos sudarytų stenogramų tekstas iš esmės skiriasi, t.y. stenogramų tekstas ikiteisminio tyrimo pareigūnų yra „pritemptas" ir „interpretuotas" tik kaltinimo naudai. Stenogramų tekstas ir turinys tik patvirtina, kad R. S. vykdydamas įgaliojimus elgėsi principingai, ko pasekoje E. J. surašė ATP protokolą. Akcentuotina, kad stenogramų turinio visišką neinformatyvumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. L. atžvilgiu. Tai suponuoja vienintelę išvadą, kad R. S. kaltė garso įrašų ir stenogramų turinio pagrindu negalėjo būti grindžiama. Ta aplinkybė, kad jis pritaikė 2 km/h paklaidą E. J. atžvilgiu, taip pat jokiu būdu negali būti vertinama kaip priežastis priimti kyšį, kadangi, kaip parodė ir liudytojas G. N. , radaro paklaida, tai yra automatiškai nustatyta riba, kuri vienareikšmiškai vertinama pažeidėjo naudai. Tai tik patvirtina, kad R. S. neturėjo net menkiausio pagrindo gauti ir priimti kyšį, kadangi aptariamoje situacijoje jis elgėsi pagal visus įstatymus ir jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, ir E. J. , kaip pažeidėjui, nepadarė jokių, net menkiausių nuolaidų ar išlygų, t.y. E. J. administracinė atsakomybė už jo padarytą KET pažeidimą nė kiek nepalengvėjo, tuo labiau jis jos neišvengė. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neaptarė, neanalizavo ir nemotyvavo, apsiribodamas deklaratyviu teiginiu, kad R. S. kaltė įrodyta ir garso įrašais (stenogramomis).

Apelianto skunde taip pat pažymima, jog teismo posėdžio metu apklaustas E. J. parodė, kad iš esmės bendravo su vienu pareigūnu, lauke, prie tarnybinio autombilio, kuriam ir davė 20 litų kyšį, tačiau jis negalėjo tiksliai nurodyti, su kuriuo policijos pareigūnu bendravo. Jam nė vienas iš pareigūnų nenurodė jokios sumos. Parodymo atpažinti iš nuotraukų metu E. J. atpažino R. S. ir nurodė, kad tai policijos pareigūnas, kuris iš bendrų veido bruožų tik „panašus" į tą policijos pareigūną, kuriam E. J. davė 20 litų kyšį. Be kita ko pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas E. J. parodė, kad neva R. S. padavė 20 litų, kuriuos buvo pasiruošęs ir sulankstęs laikė rankos delne, tačiau 2014 m. gegužės 6 d. apklausiamas Marijampolės apylinkės teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. J. parodė, kad 20 litų išsitraukė iš kišenės. Taigi, tokie E. J. parodymai negali būti laikomi patikimais, objektyviais ir neginčijamais įrodymais, kuriais grindžiama R. S. kaltė. Kad jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalyje, patvirtina ir E. J. parodymai, kad jam pasiūlius policijos pareigūnams, „susitarti", jie ryžtingai atsakė, kad „negalima, nes viskas įrašyta". Taip pat E. J. skubotas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neišnagrinėjus baudžiamosios bylos, kurioje R. S. pateikti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalį, ir dar nesant įrodytai jo kaltei, negali būti vertinamas kaip neginčijamas ir tiesioginis jo kaltės įrodymas. Kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad R. S. priėmė iš E. J. 20 litų kyšį, byloje nėra. Toks faktas nėra užfiksuotas, kyšio dalykas - 20 litų neišimti ir neištirti, E. J. už jo padarytą KET pažeidimą surašytas ATP protokolas, paskirta nuobauda ir ji įsiteisėjusi.

Šalies argumentai

R. S. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jo veika atitinka baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jo „veiksmais buvo siekiama asmeninės naudos kitam asmeniui". Iš byloje esančių duomenų neginčijamai nustatyta, kad R. S. nei V. V. , nei P. G. nepažinojo, juos matė pirmą kartą, taigi nėra jokio pagrindo išvadai daryti, kad jis neva siekė naudos minėtiems asmenims. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kad R. S. iš V. V. ar P. G. būtų siekęs turtinės ar kitokios asmeninės neturtinės naudos. Atvirkščiai, neginčijamai nustatyta, kad jokios turtinės ar kitokios asmeninės naudos jis nesiekė ir negavo, tam neturėjo jokio pagrindo bei motyvo. Nei vienas iš paminėtų liudytojų nenustatytas ir neapklaustas, taigi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. S. siekė asmeninės naudos kitam asmeniui, yra visiškai nemotyvuota, deklaratyvi, todėl teisiškai nepagrįsta ir neteisinga.

Be to, R. S. teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino. Jo parodymus patvirtina Ž. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad jokių tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, kad R. S. klastojo dokumentą - ATP protokolą, liepė tą daryti savo kolegai Ž. B. ar pasirašė minėtame protokole, nėra. Pirmosios instancijos teismas R. S. kaltę grindė garso įrašų ir pagal juos sudarytų stenogramų tekstu, tačiau teismas visiškai neaptarė, neanalizavo ir nemotyvavo garso įrašuose užfiksuotų pokalbių ir pagal juos sudarytų stenogramų teksto atitikmens.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nenustatė apelianto veiksmuose asmeninės ar kitokios naudos siekio, o tai eliminuoja bet kokią galimybę logiškai išvadai padaryti, dėl ko jis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Teismas privalėjo nustatyti tokias aplinkybes, nes tik jų pagrindu būtų galima spręsti ir apie didelės žalos padarymą Lietuvos valstybei ir policijos įstaigai, kas yra būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei, pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnį, kilti. Konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje taip ir liko neatskleisti R. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų nei objektyvieji, nei subjektyvieji požymiai, teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, jų tinkamai neišanalizavo.

Šalies argumentai

Nuteistasis Ž. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodo, įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad teismas visiškai netyrė jį teisinančių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apklaustas asmuo, kuriam buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas ir kuris sumokėjo paskirtą baudą, t. y. Lenkijos pilietis G. bei su juo automobilyje važiavęs kartu su kitais asmenimis Rusijos pilietis V., taip pat nebuvo apklausti ir kiti automobiliu vykę asmenys. Laikytina, kad teismas neišsiaiškino esminių įvykio aplinkybių, o apkaltinamąjį nuosprendį Ž. B. atžvilgiu priėmė vadovaudamasis vien kaltinimo suformuota versija. Jokių kitų liudytojų, kurie matė šį įvykį byloje nėra, todėl laikytina neįrodytu, kad Ž. B. būtų surašęs protokolą ne tam asmeniui, kuris padarė pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje teisėje yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. visos abejonės turi būti priskiriamos kaltinamojo naudai, esant tokiai situacijai, Ž. B. turėjo būti išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį.

Taip pat Ž. B. skunde nurodyta, jog jo kaltė yra grindžiama slapto sekimo protokolu, faktu, kad buvo išduotas greičio matuoklis, tačiau jis ir pats neneigia fakto, kad tą dieną vykdė tarnybą su R. S. , bet šios aplinkybės jo kaltės nei patvirtina nei paneigia. Jis neneigia fakto, kad keletą kartų vykdė duomenų apie V. V. peržiūrą Vidaus reikalų informacinės sistemos centriniame duomenų banke, tačiau teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad jis iš pradžių galvojo, jog šis asmuo padarė pažeidimą, todėl jo duomenis ir tikrino, tik vėliau jį R. S. informavo, kad pažeidimą padarė ne Rusijos pilietis V., o Lenkijos pilietis G., todėl ir buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas pastarajam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas privalėjo kritiškai vertinti užfiksuotus pokalbius tarp Ž. B. ir R. S. - šio garso įrašo neįmanoma išklausyti, jis yra nekokybiškas, jame iššifruotos frazės iš esmės neatitinka ekspertų išvados.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnį, 276 straipsnio 4 dalį, 301 straipsnį, nes selektyviai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti, vertino įrodymus ne kaip visumą, o kiekvieną atskirai. Jokios asmeninės naudos sau ar kitiems asmenims Ž. B. nesiekė. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad Ž. B. padarė nusikaltimus, todėl teismas, būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės. Teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad pastarasis visiškai ignoravo Ž. B. teisinančius įrodymus, jų visiškai netyrė, tuo grubiai pažeisdamas rungtyniškumo principą, įtvirtintą baudžiamojoje teisėje. Be to, teismas Ž. B. paskyrė nepagrįstai didelę piniginę baudą, visiškai nevertino jo turtinės padėties.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistųjų R. S. ir Ž. B. apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis R. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo Ž. B. gynėjas taip pat prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. S. ir Ž. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versijas, ginčija Kauno apygardos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, abejoja teismo nešališkumu. Kitas apeliantas – Ž. B. – savo apeliaciniame skunde taip pat iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, nurodo, kad nebuvo atlikti visi reikalingi procesiniai veiksmai, teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, nepagrįstai jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, paskyrė nepagrįstai didelę piniginę baudą.

Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Nuteistasis R. S. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuteisdamas jį pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalį visiškai neaptarė jo paties ir kitų kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje duotų parodymų, neanalizavo bylos medžiagoje esančių garso įrašų ir pagal juos sudarytų stenogramų atitikmens, be pagrindo liudytojo E. J. parodymus laikė patikimais, objektyviais ir neginčijamai įrodančiais R. S. kaltę.

Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalyje nustatyta atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjusiam ar susitarusiam priimti arba reikalavusiam ar provokavusiam duoti, arba priėmusiam mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai - 1) pažadas priimti kyšį, 2) susitarimas jį priimti, 3) reikalavimas jį duoti, 4) provokavimas duoti kyšį, 5) kyšio priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų. Kyšininkavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, jo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento.

R. S. Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, jog būdamas valstybės tarnautoju už teisėtą veikimą iš E. J. priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, vykdydamas įgaliojimus. Nuosprendyje R. S. kaltė dėl kyšininkavimo iš Kelių eismo taisykles pažeidusio E. J. iš esmės grindžiama tik liudytojo E. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teismo posėdyje, jo motinos N. J. teismo posėdyje duotais parodymais, kuriais ji patvirtino, jog sūnus jai papasakojo apie tai, kad 2013 gruodžio 15 d. jį sustabdžiusiems kelių policijos pareigūnams davė 20 litų kyšį už tai, jog šie pritaikytų 2 kilometrų paklaidą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, jog iš dalies liudytojo E. J. nurodytas aplinkybes atspindi ir garso įrašai, kurie buvo užfiksuoti vykdant tarnybinio automobilio Škoda Oktavia Nr (duomenys neskelbtini) slaptą sekimą 2013 m. gruodžio 15 d., ir kuriuose girdėti, kaip E. J. nurodomas padarytas pažeidimas – greičio viršijimas, galima atsakomybė, kaip E. J. prašo susitarti (ištrinti atmintį ar sumažinti), kaip policijos pareigūnai kalba apie paklaidos – 2 km/h taikymą. Be to, E. J. versiją patvirtina ir R. S. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuoti duomenys apie greičio viršijimą ir taikytą paklaidą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aptartos aplinkybės patvirtina, jog R. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalyje.

2014 m. gegužės 16 d. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nutarimu E. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Asmens, ikiteisminio tyrimo metu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. E. J. nėra nešališkas liudytojas šioje byloje, nes jo atžvilgiu nuteistasis R. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, be to, kaip minėta, jo atžvilgiu buvo pritaikytas specialus baudžiamosios teisės institutas – atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Toks aptartas proceso dalyvio padėties specifiškumas įpareigoja teismą jo parodymų patikimumą ir įrodomąją reikšmę vertinti atsižvelgiant į jų turinio nuoseklumą, atitikimą kitiems savarankiškiems įrodymų šaltiniams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytojas E. J. parodė, jog 2013 metų pabaigoje, tikslios datos neprisimena, jis savo automobiliu „VW Passat“ važiavo per Kybartų miestelį ir jį už greičio viršijimą sustabdė kelių policininkai. Prie jo priėjęs vienas iš pareigūnų parodė greičio matavimo prietaisą ir jis suprato, kad leistiną 50 km/h greitį viršijo daugiau kaip 90 km/h, tai buvo mažesnio ūgio pareigūnas ir liudytojas nurodė R. S. . Šis pareigūnas nurodė, kad gresia didelė bauda, teisių atėmimas ir tuomet, siekdamas išvengti atsakomybės, E. J. pareigūno prašė susitarti, pasiūlė kyšį. Pareigūnas pasakė, kad susitarti neišeis, nes viskas yra įrašyta į matuoklį. Po to E. J. sustabdęs pareigūnas nuėjo į tarnybinį automobilį, o jis atsistojo šalia šio automobilio. Jį sustabdęs pareigūnas paminėjo, kad būtų galima pritaikyti greičio paklaidą, tai paminėjo keletą kartų ir iš tokio bendravimo E. J. suprato, kad už tai kažko norima. Po to, kai surašė protokolą, kurį jis perskaitė ir pasirašė, jau būnant prie tarnybinio automobilio bagažinės, už pritaikytą paklaidą tam pačiam jį sustabdžiusiam pareigūnui jis padavė tiesiai į ranką 20 litų kupiūrą, o tada sėdo į automobilį ir išvažiavo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas R. S. parodė, kad 2013 m. gruodžio 15 d. kartu su kolega kelių policijos patruliu R. L. budėdamas kelyje Kybartai-Vilkaviškis, gyvenvietėje jis sustabdė E. J. vairuojamą automobilį, kuris viršijo leistiną greitį, važiuodamas 101 km/h greičiu, kai leistinas toje vietoje greitis buvo 50 km/h. Atsivedęs kelių eismo taisyklių pažeidėją prie tarnybinio automobilio, jis pasitarė su kolega ir pagal savo įgaliojimus pritaikęs 2 km/h paklaidą, surašė administracinį teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad pažeidėjas greitį viršijo, bet važiavo mažesniu negu 100 km/h greičiu. Jis pats E. J. duoti kyšį neprovokavo ir 20 litų iš jo nepriėmė. Tokios pozicijos R. S. nuosekliai laikėsi viso baudžiamojo proceso metu.

Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje išsamiai R. S. teismo posėdyje duotų parodymų nevertino, o E. J. parodymų patikimumą grindė kartu su Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. balandžio 12 d. Ekspertizės aktu Nr. 11-2635 (15) pateiktomis R. S. , R. L. ir E. J. pokalbio stenogramomis (4 t., b.l. 117-141). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, stenogramoje užfiksuotas pokalbio turinys neatskleidžia ir nepatvirtina kyšio davimo ar priėmimo fakto. Iš garso įrašų negalima daryti patikimos išvados, kad R. S. priėmė pinigus iš Kelių eismo taisykles pažeidusio E. J. , o šis perdavė juos, kaip kad nurodoma apkaltinamajame nuosprendyje. Nors ekspertizės akte nurodyta, kad pateikti garso įrašai yra ištisiniai, be trynimo požymių, nesumontuoti, tačiau iš stenogramos matyti, jog jie nėra kokybiški, juose girdimi įvairūs pašaliniai garsai, vietomis neįmanoma dešifruoti atkirų asmenų pasakytų žodžių, frazių ir sakinių. Stenogramoje nurodyta, kaip R. S. su R. L. tariasi dėl techninių protokolo pildymo detalių, greičio paklaidos pritaikymo, apie paklaidos pritaikymą informuoja E. J. , išaiškina jam, kokia atsakomybė gresia už jo padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Remiantis stenogramos turiniu, E. J. iš tiesų bandė susitarti su policijos pareigūnais, vartodamas frazes „gal susitartume?“ (4 t., b.l. 131), „pamažinkit“ (4 t., b.l. 132), „sumažinkit kažkaip ant švenčių“ (4 t., b.l. 134), „gal galima ištrint kažkaip atmintį, ar ne?“ (4 t., b.l. 135), tačiau R. S. E. J. nežadėjo atlikti teisėtų veiksmų, jei jam bus duodamas kyšis, nepateikė kokių nors užuominų apie galimą atsilyginimą. Be to, administracinio teisės pažeidimo protokole, kurį E. J. surašė R. S. (1 t., b.l. 51-52), pateikti duomenys, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nei patvirtina, nei paneigia teismo posėdžio metu E. J. pateiktą versiją apie R. S. priimtą kyšį, šių duomenų patikimumo neginčija ir pats nuteistasis R. S. . Administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo faktas įrodo, jog R. S. vykdė savo tarnybines pareigas, kaip kad jis nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir savo apeliaciniame skunde.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs E. J. parodymus kitų bylos duomenų kontekste, daro išvadą, kad aptartų parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl jie nelaikytini neabejotinais, pakankamais ir vien tik jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Įvertinus byloje esančius įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą, negalima padaryti ne prielaidomis pagrįstos išvados, kad R. S. veikoje yra nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis – mažesnės negu 1 MGL vertės kyšio priėmimas. Byloje nėra įrodyta, kad R. S. būdamas valstybės tarnautoju už teisėtą veikimą iš E. J. priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, vykdydamas įgaliojimus, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, R. S. išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Apeliantas R. S. ir kitas apeliantas Ž. B. Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį už tai, jog būdami valstybės tarnautojais, veikdami bendrininkų grupėje, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekiant naudos kitam piliečiui, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, ir tuo tikslu suklastojo tikrą dokumentą. Nuosprendyje nurodyta, kad naudos kitam asmeniui siekimas pasireiškė tuo, jog R. S. ir Ž. B. neteisėtais veiksmais siekė V. V. padėti išvengti administracinės atsakomybės - gresiančios nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų baudos už padarytą nusižengimą, tai yra, asmeninės naudos V. V. .

R. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jis savo veiksmais siekė asmeninės naudos kitam asmeniui yra teisiškai nepagrįsta ir neteisinga, todėl konstatuotina, jog jo veika neatitinka Lietuvos BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties. Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog R. S. klastojo administracinio teisės pažeidimo protokolą ar būtų liepęs tai daryti savo kolegai Ž. B. .

Kitas apeliantas Ž. B. savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai konstatavo, jog Ž. B. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie eismo taisyklių pažeidėją. Be to Ž. B. savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė nepagrįstai didelę piniginę baudą, visiškai nevertino jo turtinės padėties.

Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas. Šiame straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-283/2013).

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius.

Pagal teismų praktiką, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo padaro Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnyje numatytą veiką piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ar viršydamas įgaliojimus, jo veika kvalifikuojama kaip nusikalstamų veikų, numatytų šiame straipsnyje ir Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje, sutaptis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-699/2015).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje plačiai atskleidė kaltinamųjų parodymų esmę, išsamiai juos analizavo bei vertino surinktų duomenų kontekste. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013 m. gruodžio 17 d. abu nuteistieji – R. S. ir Ž. B. - vykdydami tarnybines pareigas budėjo kelyje Kybartai – Marijampolė, kur be kitų jiems pavestų funkcijų vykdė ir greičio kontrolę, tam tikslui panaudodami jiems priskirtą greičio matavimo prietaisą. Šios aplinkybės neneigė ir patys nuteistieji. Iš jų paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, kad jie apie 20.00 val. sustabdė leistiną greitį viršijusį automobilį ir Ž. B. , gavęs iš R. S. V. V. pasą, pradėjo jam pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl šio Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Kaip nurodė Ž. B. , neužilgo R. S. jam pasakė, kad V. V. pasą padavė tam, kad būtų užpildyti duomenys apie asmenį, tranzitu vykstantį per Lietuvą, o automobilį iš tiesų vairavo Lenkijos pilietis P. G. . Tada Ž. B. nutraukė administracinio teisės pažeidimo protokolo rašymą V. V. atžvilgiu ir surašė jį Lenkijos piliečiui P. G. , kurio vairuotojo pažymėjimą jam pateikė R. S. .

Nors abu nuteistieji nurodo, kad automobilį vairavo Lenkijos pilietis P. G. , ši versija paneigta byloje surinktais įrodymais. Iš policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM policijos informacijos valdybos pateiktos informacijos (1 t., b.l. 126-127) matyti, kad 2013 m. gruodžio 17 d. nuo 20.29 val. iki 20.33 val. (duomenys neskelbtini) apsk. PK Kelių policijos skyriaus kelių patrulis Ž. B. penkis kartus vykdė duomenų apie V. V. peržiūrą Vidaus reikalų informacinės sistemos centriniame duomenų banke. Buvo vykdomos užklausos dėl V. V. asmenybės, dėl jo transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl padarytų pažeidimų ir eismo įvykių, peržiūrėtas ankstesnis administracinio teisės pažeidimo protokolas. Iš prie Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akto Nr. 11-319 (15) pridėtų stenogramų matyti, jog nustačius, kad V. V. atžvilgiu už 2013 m. balandžio 22 d. padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 5 dalyje, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, R. S. pasakė, kad „ant jo rašyti neina“ ir pranešė V. V. , jog negali paskirti jam pusės minimalios baudos, t.y. 50 litų, bei pasiūlė atnešti kolegos pasą, nes jeigu jis nebaustas, tai bus galima perrašyti protokolą jo vardu (3 t., b.l. 179). Toliau R. S. tarėsi su Ž. B. , kuris sakė, jog „nu, reiks sumokėt tada jo“ (3 t., b.l. 180). Pasikalbėję su V. V. policijos pareigūnai nusprendė surašyti protokolą neegzistuojančio asmens vardu, tarėsi, kokį vardą įrašyti į administracinio teisės pažeidimo protokolą (3 t., b.l. 183).

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu Ž. B. parodė, jog visus duomenis į protokolą surašė iš R. S. jam pateikto P. G. vairuotojo pažymėjimo, tačiau, kaip matyti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės rašto, Lenkijos Respublikos piliečio P. G. , gimusio 1976-02-08, automobilio „Peugeot 508“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), bei vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) Lenkijos Respublikos duomenų bazėse nėra užregistruota, o valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) yra išduotas automobiliui „Toyota Corolla“, kurio savininkas yra G. J. (1 t., b.l. 107). R. S. ir Ž. B. siekį nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes įrodo ir duomenų bazės apie kirtusius Lietuvos Respublikos sieną asmenis išrašas, kuriame nurodyta, jog nepraėjus nei valandai po to, kai R. S. ir Ž. B. neva sustabdė P. G. vairuojamą automobilį, kuriuo važiavo ir V. V. , t.y. 2013 m. gruodžio 17 d. 21.06 val., V. V. vairuojamas automobilis Kybartų pasienio poste kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išraše taip pat nurodyta, jog V. V. vairavo automobilį „Peugeot“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), o kartu su juo važiavo S. K. S. ir D. D. . Minėti asmenys į Lietuvą atvyko 2013 m. gruodžio 17 d. 11.23 val. per Nidos kontrolės postą (1 t., b.l. 117). Jokių duomenų, jog kartu važiavo ar vairavo automobilį asmuo vardu P. G. , bylos medžiagoje nėra. Be to, nesutampa ir V. V. vairuoto automobilio bei P. G. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyto neva jo vairuoto automobilio valstybiniai numeriai.

Ž. B. paaiškinimas, jog vėliau, t.y. 2014 m. sausio 6 d. jis atsitiktinai sutiko pagyvenusį asmenį, kuriam padėjo sumokėti baudą pagal administracinio teisės pažeidimo protokolą, kurį jis pats buvo surašęs, vertinamas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Bylos duomenimis, pagal administracinį teisės pažeidimo protokolą paskirtos baudos – 50 litų -įmoka P. G. vardu buvo atlikta 2014 m. sausio 6 d. Marijampolės centriniame pašte (1 t., b.l. 109). Tai patvirtina ir Lietuvos pašto pateiktas kvitas, mokėjimo nurodymas (1 t., b.l. 111-113), kuriame įrašytas klientas A. S. , kuris pagal policijos centrinės duomenų bazės duomenis (1 t., b.l. 114) gyvena JAV. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1252 (14), 11-1439 (14) (2 t., b.l. 179-182) matyti, kad minėtame mokėjimo nurodyme visus rankraštinius įrašus iki eilutės „Pildo darbuotojas“ įrašė ir eilutėje „Kliento parašas, vardas ir pavardė“ pasirašė Ž. B. . Tokiu būdu Ž. B. siekė nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, sudaryti įspūdį, jog asmuo P. G. iš tiesų egzistuoja.

Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog R. S. bendrininkui Ž. B. nurodė išgalvoto Lenkijos piliečio asmens pavardę – G. - bei kitus duomenis, reikiamus administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, o Ž. B. administracinio teisės pažeidimo protokole surašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2013 m. gruodžio 17 d. asmuo P. G. kelyje Marijampolė - Kybartai - Kaliningradas vairavo automobilį ir viršijo leistiną 90 km/h greitį, važiavo 116 km/h greičiu, bei pasirašė išgalvoto asmens parašu, ir taip melagingai patvirtino, neva P. G. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 124 straipsnio 3 dalyje, nors realiai 2013 m. gruodžio 17 d. šį administracinį teisės pažeidimą padarė Rusijos Federacijos pilietis V. V. . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos R. S. ir Ž. B. veiksmus pripažino tikro dokumento klastojimu ir juos kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį.

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose kelia klausimą dėl jų veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, teigdami, jog jie savo veiksmais nepadarė didelės žalos valstybei ir nesiekė jokios asmeninės naudos sau ar kitiems asmenims.

Taikant Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnį, žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė bei kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnį, šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Toks pažeidimas, autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-335/2013).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. ir Ž. B. nuteisti už tai, jog būdami valstybės tarnautojais, veikdami bendrininkų grupėje, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekiant naudos kitam piliečiui, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, ir tuo tikslu suklastojo tikrą dokumentą. Teismas konstatavo, jog šiais savo veiksmais nuteistieji tyčia grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, 3 punkte, 4 punkte numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 punkte, 3 punkte, 4 punkte, 5 punkte, 6 punkte nustatytas valstybės tarnautojų prievoles - „laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų“, „gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams“, „tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis”, „laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba“, taip pat nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyto teisėtumo principo, nepaisė pareigos „būti pareigingam, principingam, reikliam“, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, tokiu būdu diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, dėl to didelės žalos patyrė policijos įstaiga, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybė. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai pripažino R. S. ir Ž. B. piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi padarytą žalą didele, toks pripažinimas atitinka teismų praktikoje suformuotą ir jau minėtą poziciją, jog neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos (šiuo atveju – policijos) autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas.

Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytas kvalifikuojantis požymis – turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimas - aiškintinas kaip naudos siekimas ne vien tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ir kitiems asmenims, susijusiems ne tik giminystės, bet ir draugystės, partnerystės ir panašiais ryšiais. Nematerialaus pobūdžio nauda aiškintina kaip karjeros galimybių susikūrimas pačiam sau ar sukūrimas kitiems asmenims, viršininkų palankumo užsitikrinimas ar užtikrinimas kitiems, darbo trūkumų slėpimas, šeimos narių, giminių, kitų artimų žmonių problemų sprendimas ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. 2K-7-638/2005).

Kvalifikuodamas R. S. ir Ž. B. bendrai padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jų nusikalstamais veiksmais buvo siekiama asmeninės naudos kitam asmeniui – V. V. , todėl jų veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, priimta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Nors nuteistųjų neteisėtų veiksmų pasekoje Rusijos pilietis V. V. išvengė atsakomybės dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 124 straipsnio 3 dalyje, tai yra, gavo tam tikrą naudą, tačiau būtinas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymis yra būtent traukiamų baudžiamojon atsakomybėn asmenų asmeninės naudos sau siekimas. Nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kaip pasireiškė pačių R. S. ir Ž. B. asmeninės naudos siekimas, piktnaudžiaujant tarnyba, šis kvalifikuojantis piktnaudžiavimo požymis – tikslas – nuteistiesiems net nebuvo inkriminuojamas ir įrodinėjamas. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu tiek R. S. , tiek ir Ž. B. teigė, jog V. V. nepažįsta, matė jį pirmą kartą, jokia forma iš jo negavo turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Byloje nebuvo nustatyta, jog R. S. ir Ž. B. su V. V. būtų susiję kokiais nors pavaldumo, draugystės ar giminystės ryšiais, taip pat nenustatytas asmeninis R. S. ir Ž. B. suinteresuotumas, jog V. V. nebūtų nubaustas už administracinio teisės pažeidimo padarymą, ar kuo toks V. V. atsakomybės išvengimas asmeniškai naudingas patiems nuteistiesiems, kokią grįžtamąją naudą jie gavo. Nenustačius, kokios asmeninės naudos sau piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi siekė R. S. ir Ž. B. , skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje R. S. ir Ž. B. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. R. S. ir Ž. B. bendrai padaryta nusikalstama veika, kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuojama į Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniuose skunduose abu nuteistieji kelia klausimą ir dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą jie sieja su, jų nuomone, neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje pateiktu įrodymų vertinimu ir nuteistiesiems nepalankaus teismo sprendimo priėmimu, o tai negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jei nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Šališku pripažįstamas teismas, jei bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl Lietuvos Respublikos BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta ir apeliantai jų nenurodė. Teisminio nagrinėjimo procese nei nuteistieji, nei jų gynėjai nušalinimo teismui (teisėjui) nepareiškė. Teismo šališkumo klausimą nuteistieji kelia tik savo apeliaciniuose skunduose, priėmus jiems nepalankų teismo sprendimą, o tai sudaro pagrindą manyti, jog šis apeliacinių skundų argumentas yra tik deklaratyvus teiginys, nes duomenų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti išnagrinėjusio šią bylą teismo nešališkumu, byloje nėra.

Šioje byloje, keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį (išteisinus R. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalį ir perkvalifikavus jo bendrai su Ž. B. padarytą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalies į 228 straipsnio 1 dalį), spręstinas klausimas ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių pakeitimo. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, sankcijoje numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų, o nusikaltimas, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje, yra apysunkis ir už jo padarymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Įvertinus R. S. ir Ž. B. asmenybes (anksčiau neteisti, administracine tvarka nebausti, buvusios darbovietės charakterizuojami teigiamai), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (tiesiogine tyčia padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti nuteistiesiems paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – baudas, kurių dydis mažesnis už sankcijose numatytus vidurkius. Esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, kiekvienam iš nuteistųjų paskirtos bausmės subendrintinos, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirtinos galutinės subendrintos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendį dalyje, kurioje R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalį, bei priimti naują nuosprendį:

R. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 4 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendį dalyje, kurioje R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, pakeisti:

R. S. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskirti 100 MGL (3766 eurų) baudą.

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendį dalyje, kurioje Ž. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, pakeisti:

Ž. B. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskirti 100 MGL (3766 eurų) baudą.

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių subendrinimo pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, R. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 100 MGL (3766 eurų) baudą;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, Ž. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 100 MGL (3766 eurų) baudą.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendį dalyje, kurioje iš R. S. konfiskuoti 5,79 eurai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Viktoras KažysTeisėjai Linas ŽukauskasElena Vainienė