- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-463-888/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00039-2025-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Judita Sungailaitė, Laima Šeputienė
- Nuteistasis
- V. J.
- Advokatai
- Jurgita Jablonskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė.
V. J. įpareigotas per visą bausmės atlikimo laikotarpį: neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje. Per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi į paskirtą bausmę įskaitytas laikas išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2025 m. sausio 1 d. 03.19 val. iki 2025 m. sausio 1 d. 13.13 val.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. J. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad jis 2025 m. sausio 1 d. apie 03.15 val., apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, prie pastato adresu (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjui E. K. ir vyresniajai tyrėjai A. S. jį sustabdžius asmens tapatybės nustatymui, vartodamas policijos pareigūnų E. K. ir A. S. atžvilgiu įvairius necenzūrinius žodžius, savo veiksmais demonstruodamas prieš juos agresyvų nusiteikimą, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų ir kumščiu sudavė vieną smūgį E. K., vykdžiusiam savo tarnybines pareigas, į krūtinę, tuo sukeldamas nukentėjusiajam E. K. fizinį skausmą, taip panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) nuteistasis V. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. birželio 2 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 straipsnyje numatytais pagrindais arba skirti jam švelnesnę bausmę.
1.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai ir teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies pažeidimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą punktai: 1.1., 3.1.4., 3.1.6., 3.1.8. ir kt.). Teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis dėl jo veiksmų kvalifikavimo nėra argumentuota, yra lakoniška, trumpa ir neišsami, remtasi tik prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais.
1.2. Apelianto teigimu, liko neįrodyta jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvioji ir subjektyvioji pusė, nes nėra pakankamo pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad jis turėjo aiškų tikslą pasipriešinti viešojo administravimo funkcijas atliekantiems pareigūnams. Jo atlikti veiksmai – necenzūrinių žodžių vartojimas, mosikavimas rankomis, dėl ko buvo kliudytas policijos pareigūnas, neblaivaus buvimas viešoje vietoje, švenčiant Naujuosius metus, yra nepateisinami, tačiau tai nereiškia, kad juos jis atliko turėdamas tikslą pasipriešinti jį iš nugaros sulaikantiems policijos pareigūnams. Pasak nuteistojo, jo veiksmuose nėra nustatyta subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė, t. y. tiesioginė tyčia, t. y. neįrodytas kryptingas fizinio smurto panaudojimas, siekiant pasipriešinti policijos pareigūnams.
1.3. Skundo autorius pažymi, kad sutinkant Naujuosius metus buvo neblaivus, aplink buvo triukšmas, todėl nesuprato, jog jo reikalauja sustoti. Atsistojimas į kovinę padėtį, rankų iškėlimas, neatitinka BK 286 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties, nes šių veiksmų atlikimo metu jis fizinio smurto nenaudojo ir negrasino jo tuoj pat panaudoti. Fizinį skausmą policijos pareigūnui jis sukėlė dėl neatsargumo, nieko nesuvokdamas dėl neblaivumo. Nėra pagrindo spręsti, kad jis kontakto su policijos pareigūnais metu atliko menamai smurtinius veiksmus tiesiogine tyčia, ir kad suvokė, jog mosikuodamas rankomis priešinasi policijos pareigūnams ir nori taip veikti. Jo veiksmai pasireiškė kaip natūralus neblaivaus asmens protestas ir spontaniška neadekvati reakcija į įvykio metu susiklosčiusią situaciją, ką patvirtino ir nukentėjusieji bei liudytojai.
1.4. Apelianto įsitikinimu, jo veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, dėl ko jam turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip administracinis nusižengimas ir jo atžvilgiu galėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) numatytos nuobaudos.
1.5. Taip pat apeliantas nurodo, kad net ir darant hipotetinę prielaidą, jog jo veiksmai kvalifikuoti teisingai, tokiu atveju apylinkės teismas jam skyrė nepagrįstai griežtą bausmę, nes jo atžvilgiu galėtų būti taikomos ANK nuostatos. Skunde cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sietiną su BK 54 straipsnio 3 dalimi, teigiama, kad šiuo pagrindu apeliantui galėtų būti skiriama švelnesnė bausmė.
3. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėja palaikė jo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.
5. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, bei nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, apylinkės teismas tinkamai nemotyvavo skundžiamo nuosprendžio ir rėmėsi tik prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais, be to jo veiksmuose nėra nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Pasak nuteistojo, jo veiksmai nebuvo tokie pavojingi, kad galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nesutikdama su apelianto pozicija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą V. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apelianto skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Dėl įrodymų vertinimo
7. Nagrinėjamoje byloje V. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį už tai, kad būdamas neblaivus nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, kumščiu sudavė policijos pareigūnui E. K., vykdžiusiam savo tarnybines pareigas, į krūtinę, ir taip sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui.
8. BK 286 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014).
9. Apelianto teigimu, jo atlikti veiksmai –necenzūrinių žodžių vartojimas būnant neblaiviam viešoje vietoje, mosikavimas rankomis dėl ko buvo kliudytas policijos pareigūnas negali būti vertinami kaip objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Nors nuteistasis skunde pateikia subjektyvią įvykių interpretaciją, tačiau apeliacinės instancijos teismas su ja sutikti negali. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, tai, kad nuteistasis pasipriešino policijos pareigūnams patvirtina liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai. Nukentėjusysis – policijos pareigūnas E. K. viso ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai aiškino, kad gavus du pranešimus – pirmąjį apie tai, kad mama pagrobė vaikus, o antrąjį apie tai, kad į moters butą bando patekti neblaivus nepageidaujamas asmuo, jis ir jo kolegė A. S. išvyko aiškintis įvykių aplinkybių. Atvykus į įvyko vietą moteris pateikė nepagedaujamo namuose asmens apibūdinimą, todėl jie išvyko ieškoti apibūdinto asmens. Pastebėjo kompaniją, nuo kurios atsiskyrė vienas vyras, atitinkantis moters nurodytą apibūdiną. Priėjus prie vyro ir bandant nustatyti jo asmenybę, pastarasis jo atžvilgiu pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius ir sugniaužęs kumščius agresyviai pasisuko į jį, todėl buvo paguldytas ant žemės. Asmeniui buvo išsakyti reikalavimai nusiraminti, tačiau to jis nepadarė, keikėsi, muistėsi, stangrino rankas, kairę ranką laikė po savo kūnu. Bandant šią ranką ištraukti, asmuo pasivertė ant šono ir kaire ranka ėmė smūgiuoti į jį ir kolegę. Asmuo jam smūgiavo keturis kartus, tačiau iš jų pataikė tik vieną kartą į krūtinę, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Iš karto po to, asmuo bandė smūgiuoti ir jo kolegei A. S., tačiau ji smūgio išvengė, taip pat dar bandė jam spirti koja. Jiems atsitraukus nuo vyro, jis bandė jo atžvilgiu panaudoti „Taser“ impulsinį prietaisą, tačiau jam nepataikius, vyras atsistojo ir sugniaužęs kumščius, lyg pasiruošęs grumtynėms, pradėjo eiti link jų, tačiau pats nukrito ir buvo sulaikytas (1 t., b. l. 42–43). Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme (2 t., b. l. 20–21).
Žemesnės instancijos teismas
10. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir kartu su juo dirbusi bei į iškvietimą reagavusi policijos pareigūnė liudytoja A. S., kuri paaiškino, kad kolegai E. K. pasiteiravus vyro – V. J. jo anketinių duomenų, pastarasis pradėjo jo atžvilgiu vartoti necenzūrinius žodžius, sugniaužė kumščius ir agresyviai pasisuko į kolegą. E. K. vyrą pervertus ant žemės ir prašant nurimti, jis priešinosi, stangrino rankas bei kaire ranka ėmė smūgiuoti tiek į ją, tiek į E. K., bandė spirti. Ji smūgių išvengė, tačiau E. K. buvo suduotas smūgis į krūtinę (1 t., b. l. 53–54, 2 t., b. l. 20). Be to, įvykį tiesiogiai matęs ir apklaustas televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ operatorius S. J. nurodė, kad policijos pareigūnui paprašius asmens prisistatyti, jis ėmė vartoti necenzūrinius žodžius pareigūno atžvilgiu, atsistojo į kovinę padėtį. Parvertus vyrą ant žemės, šis muistėsi, keikė policijos pareigūnus, bandė ištrūkti. Besimuistydamas jis bandė smūgiuoti bei spirti policijos pareigūnams. Policijos pareigūnai smūgių bandė išvengti, tačiau vyrui pavyko vieną kartą suduoti smūgį policijos pareigūnui E. K. į krūtinę (1 t., b. l. 59–60, 2 t., b. l. 21). Taigi, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai yra tapatūs ir vieni kitiems neprieštaraujantys.
11. Taip pat šiuos nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus patvirtina baudžiamojoje byloje esantys vaizdo įrašai, užfiksuoti tiek policijos pareigūnų nešiojamaisiais vaizdo registratoriais, tiek televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ operatoriaus. Iš vaizdo įrašų matyti, kad prie V. J. pribėgęs policijos pareigūnas kreipiasi į jį klausdamas ar jo vardas T., tuomet nuteistasis jo atžvilgiu pradeda vartoti necenzūrinius žodžius ir padaro mostą kaire ranka. Vyras paguldomas ant žemės, jam bandoma uždėti antrankius, tačiau jis priešinasi, vartoja necenzūrinius žodžius. Vyras muistosi, atsisėda ir smūgiuoja kaire ranka į policijos pareigūną bei kaire koja spiria pareigūnui, iš karto po to ranka smūgiuoja policijos pareigūnei (1 t., b. l. 66–67). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nuteistojo atlikti veiksmai bandant suduoti smūgius bei įspirti policijos pareigūnams, bei vieno smūgio sudavimas policijos pareigūnui E. K. neabejotinai atitinka BK 286 straipsnio objektyviosios pusės požymius, nes V. J. tokiais savo aktyviais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams bei vienam iš jų sukėlė ir fizinį skausmą. Priešingai nei teigia nuteistasis, jis ne tik atsistojo į kovinę padėtį bei stangrino rankas, tačiau ir ne kartą bandė rankomis ir kojomis suduoti bei galiausiai kairės rankos kumščiu sudavė smūgį policijos pareigūnui.
Žemesnės instancijos teismas
12. Nesutiktina ir su nuteistojo skundo argumentais, kad jis įvykio metu būdamas neblaivus nesuprato, jog policijos pareigūnai reikalauja jo sustoti bei nesuvokė, jog policijos pareigūnui sukėlė fizinį skausmą. Visų pirma pažymėtina, kad iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, jog prie nuteistojo, kuris tuo metu ėjo vienas, pribėgo policijos pareigūnas E. K. ir pasiteiravo ar pastarasis nėra asmuo vardu „T.“, taip pat girdima, kad atbėganti policijos pareigūnė A. S. prašė V. J. palaukti. Neabejotina, kad V. J., net ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio matė, kad prie jo priėję policijos pareigūnai dėvėjo tarnybinę uniformą, ant kurios yra užrašai „Policija“, juolab bendravimo metu E. K. ir A. S. ne kartą pažymėjo, kad yra policijos pareigūnai. Taigi, teigti, kad nuteistasis galėjo nesuprasi, jog prie jo priėjo ir jis bendrauja būtent su policijos pareigūnais nėra jokio pagrindo. Be to, net ir laikant, kad nuteistasis iš pradžių nesuprato, kad prie jo priėjo policijos pareigūnai, vis tik po kelių nurodymų, jog bendrauja su policijos pareigūnais, jis neabejotinai turėjo suprasti, su kuo jis bendrauja bei kartu kam jis priešinasi.
13. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 286 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015, 2K-195-693/2017, 2K-246-942/2020, 2K-264-976/2022).
14. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis, jau būdamas įspėtas, kad bendrauja su policijos pareigūnais ir panaudojus kovinius imtynių veiksmus parverstas ant žemės, neabejotinai suprato, kad bando suduoti smūgius jį sulaikantiems policijos pareigūnams. Taigi, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nuteistasis bandė panaudoti ir panaudojo fizinį smurtą policijos pareigūno atžvilgiu veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suprasdamas, kad priešinasi policijos pareigūnui ir jo atžvilgiu naudoja fizinį smurtą bei nori taip veikti. Tai kad V. J., policijos pareigūno E. K. pargriautas ant žemės ir prašomas nusiraminti, stangrino rankas, muistėsi, prispaudęs prie savęs laikė kairę ranką, patvirtina, jog jis sąmoningai nevykdė policijos pareigūno reikalavimo nusiraminti bei suprasdamas, kad smūgiuodamas gali pataikyti policijos pareigūnui, suvokė ir tai, jog tokiais savo veiksmais gali sukelti fizinį skausmą. Tad priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, tai suponuoja išvadą, kad jis turėjo tikslą pasipriešinti policijos pareigūnams.
15. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat kelia ir administracinės bei baudžiamosios atsakomybės atribojimo klausimą, teigdamas, kad jo veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, dėl ko jam turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pastebėjimais, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnyje už statutinių valstybės tarnautojų, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūnų teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą yra įtvirtinta ir administracinė atsakomybė. Pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį atsako tas , kas nevykdė statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo, išskyrus ANK 556 straipsnyje nurodytus atvejus. Visgi, nors BK 286 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika ir ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytas administracinis nusižengimas yra iš dalies panašūs savo pobūdžiu, tačiau neabejotinai skiriasi šių teisei priešingų veiksmų pavojingumas.
16. Baudžiamojoje teisėje be kitų teisės principų, yra vadovaujamasi ir vienu iš esminių – ultima ratio, principu. Šio principo esmė yra racionalus ir proporcingas baudžiamosios atsakomybės taikymas tiek leidžiant, tiek taikant baudžiamuosius įstatymus. Taigi, baudžiamoji atsakomybė asmeniui gali kilti tik tokiu atveju, kai jo veiksmų pobūdis ir pavojingumas akivaizdžiai peržengia administracinės atsakomybės ribas. Šiuo gi atveju, lingvistinė BK 286 straipsnio ir ANK 506 straipsnio 4 dalies analizė suponuoja išvada, kad administracinės atsakomybės ribos peržengiamos tuomet kai asmuo aktyviais veiksmais t. y. grasindamas tuojau panaudoti arba panaudodamas fizinį smurtą pasipriešina valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Taigi, administracinės ir baudžiamosios teisės atribojimo kriterijus yra gresiančio ar panaudoto fizinio smurto faktas. Šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatytas tiek fizinio smurto panaudojimo, tiek fizinio skausmo sukėlimo faktas, tad sutiki su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, jog dėl jo atliktų veiksmų jam turėjo kilti administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė, nėra jokio teisinio pagrindo.
17. Be kita ko, nuteistasis apeliacinio skundo baigiamojoje dalyje yra suformulavęs prašymą baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti BPK 327 straipsnyje numatytais pagrindais. Vis tik, apeliaciniame skunde V. J. nepateikė jokių argumentų bei motyvų, kad šioje baudžiamojoje byloje egzistuoja BPK 3 straipsnio 3-7 punktuose numatytos aplinkybės dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas (BPK 327 straipsnio 1 punktas). Kartu apeliacinio skundo turinyje neprašė svarstyti ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, jų egzistavimo niekaip nepagrindė, bei šių klausimų nekėlė ir pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu konstatuoti, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas taip pat nėra teisinio pagrindo (BPK 327 straipsnio 2 punktas).
18. Apibendrinus visa tai kas išdėstyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, baudžiamojoje byloje surinkti bei pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad V. J. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytas BK 286 straipsnyje.
Dėl V. J. paskirtos bausmės
19. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė jam pernelyg griežtą bausmę, įvertinus tai, kad jo veiksmai galėjo būti vertinami kaip administracinis nusižengimas. Apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 15-16 punkte jau pasisakė dėl administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo kriterijų bei konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis buvo pagrįstai patrauktas baudžiamojon, o ne administracinėn atsakomybėn. Juolab, nuteistojo nurodomas argumentas nėra sudarantis teisinį pagrindą kokiu nors būdu sušvelninti jam paskirą bausmę.
20. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą pirmąją instancija nagrinėjančio teismo kompetencija, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti arba griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė akivaizdžiai per švelnią arba per griežtą bausmę.
21. BK 286 straipsnio sankcijoje yra numatytos viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto, arba laisvės atėmimu iki trejų metų bausmės. Šiuo skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė kartu su įpareigojimais. Pirmosios instancijos teismas V. J. paskirdamas laisvės apribojimo bausmę bei įpareigojimus, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną tyčinį, baigtą nesunkų nusikaltimą. Apylinkės teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). (duomenys neskelbtini) miestelio seniūnaitijos seniūnaitės J. Ž. charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 45). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro duomenų matyti, kad V. J. praeityje yra teistas, tačiau jo teistumas yra išnykęs, tad šiuo metu jis yra laikomas neteistu. Vis tik, vertinant nuteistojo asmenybę svarbu pažymėti, kad V. J. jau vieną kartą buvo teistas už BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, jam skiriant viešųjų darbų bausmę. Nepaisant to, jis iš savo ankstesnių teisei priešingų veiksmų nepasimokė ir nusikalto pakartotinai. Akivaizdu ir tai, kad už analogišką nusikalstamą veiką paskirta ankstesnė pati švelniausia viešųjų darbų bausmė neturėjo pakankamos įtakos nuteistojo teigiamiems elgesio pokyčiams, tad šiuo atveju tai buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui šios bausmės nuteistajam nebeskirti.
22. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis niekur nedribo, jo paskutiniai darbo santykiai SODRA duomenimis nutrūko 2017 m. (1 t., b. l. 168), jis nuo 2024 m. lapkričio 29 d. registravosi Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 170). Taigi, esant abejotinai nuteistojo finansinei padėčiai, apylinkės teismas pagrįstai apeliantui nutarė neskirti antros pagal švelnumą – baudos bausmės. Nuteistasis apeliaciniame skunde jo atžvilgiu prašė taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, jokio pagrindo jo atžvilgiu taikyti šias nuostatas nėra. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali taikyti jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, bei vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šiuo gi atveju, kaip jau minėta, BK 286 straipsnio sankcijoje yra numatytas itin platus spektras bausmių – nuo viešųjų darbų iki terminuoto laisvės atėmimo. Taigi pagrindo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui nėra įvertinus tai, kad šio straipsnio sankcijoje ir taip yra įtvirtintos visos galimos skirti bausmių rūšys (išskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę). Antra, šiuo atveju apylinkės teismas, nenustatęs pagrindo nuteistajam skirti švelniausias – viešųjų darbų ir baudos bausmes, skyrė kiek griežtesnę laisvės apribojimo bausmę. Pritariant šiam apylinkės teismo sprendimui, teisėjų kolegija aukščiau nurodė, dėl kokių priežasčių nuteistajam pagrįstai nutarta neskirti pačių švelniausių baudžiamajame įstatyme bei BK 286 straipsnio sankcijoje numatytų bausmių.
23. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę ir paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę. Šiuo atveju nuteistajam nėra pagrindo paskirti švelnesnę straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, tad įvertinus tai kas išdėstyta, šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
24. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2025 m. rugsėjo 1 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį V. J. sudaro 112,50 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo.
25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis).
26. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą pateikė nuteistasis V. J., apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo šį skundą tenkinti. Visgi, baudžiamosios bylos duomenimis nuteistasis yra nedirbantis nuo 2017 m., byloje nėra duomenų apie tai, kad jis turėtų kokio nors kilnojamo ar nekilnojamo turto. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad antrinė teisinė pagalba V. J. buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, spręstina, jog valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos neišieškotinos iš nuteistojo V. J..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Neišieškoti iš V. J. valstybės naudai 112,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. rugsėjo 1 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.