Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgos Klimčukienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

K. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti;

nukentėjusiosios A. K. civilinis ieškinys dėl 2000 Eur neturtinės ir 496 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas;

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 399,24 Eur gydymo išlaidų atlyginimo už nukentėjusiosios A. K. gydymą paliktas nenagrinėtas;

iš A. K. priteista 367,38 Eur proceso išlaidų (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti AB (duomenys neskelbtini) banke, už vaizdo objektų tyrimą;

daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 4 kompaktines plokšteles su garso ir vaizdo įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti saugoti byloje, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

elektros ir dujų rodmenų knygutei bei atminties kortelei, kurios ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžintos K. K., taikytus visus apribojimus, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Jurga Klimčukienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - K. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, ir skirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, neatlygintinai išdirbti 80 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; taip pat prašo tenkinti nukentėjusiosios A. K. civilinį ieškinį dalyje ir priteisti 1000 eurų neturtinės žalos ir 496 eurus turtinės žalos atlyginimo iš kaltinamojo K. K., taip pat pilnai tenkinti (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pateiktą 399,24 eurų civilinį ieškinį už suteiktas medicinines paslaugas A. K. ir priteisti iš kaltinamojo, taip pat prašo 367,38 eurus pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš kaltinamojo Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus naudai.

5. Teismo posėdžio metu prokurorė Jurga Klimčukienė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – K. K. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, visiškai tenkinti nukentėjusiosios A. K. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pateiktus civilinius ieškinius, tačiau atsisakė apeliacinio skundo dalies dėl 367,38 eurų pripažinimo proceso išlaidomis ir priteisimo iš K. K. Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus naudai. Išteisintojo K. K. gynėja advokatė Daiva Balčiūnienė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgos Klimčukienės apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

8. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šio teismo išvadomis dėl išteisintojo K. K. nekaltumo padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir K. K. išteisino nepagrįstai. Prokurorės įsitikinimu, byloje esantys ir apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai patvirtina K. K. kaltę dėl neatsargumo nesunkiai sužalojus nukentėjusiąją A. K., todėl prašo pripažinti jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

9. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

10. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

11. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

12. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. BK 139 straipsnis inkriminuojamas nustačius, kad būtent kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.

13. Nagrinėjamoje byloje K. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis asmeninio konflikto metu susistumdė su sutuoktine A. K., ko pasėkoje pastaroji suklupo ir kairės kojos keliu trenkė į namo sieną, dėl ko nukentėjusiajai A. K. padarė kairės kojos priekinio kryžminio raiščio didžiosios pluošto dalies plyšimą, tokiu būdu dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją A. K.. Kaip jau buvo minėta, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje.

14. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas K. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (paties išteisintojo (tuo metu – kaltinamojo) K. K., nukentėjusiosios A. K., skundžiamame nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymais, akistatos, apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvadomis bei kita rašytine bylos medžiaga), tyrė bei analizavo tiek K. K. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai neginčijamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog K. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

15. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme K. K. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, nepripažino ir parodė, kad 2021 m. kovo 23 d. konflikto metu jam einant į namą, A. V. (K.) ir A. K. veržėsi jam iš paskos, todėl jis sustojo namo verandoje ir neleido joms toliau eiti į namą, užtverdamas rankomis praėjimą. Jis A. K. nesudavė, jos nestūmė, tai ji jam buvo įsikabinusi į striukę ir tempė jį į lauką, bet užkliuvo už slenksčio, neišsilaikė ir nugriuvo ant nugaros, o jis ant jos nukrito priekiu, abu iškrito pro laukines duris į lauką. Jis atsikėlė nuo jos ir iškart užrakino duris, kad A. K. nebandytų patekti į vidų (2 t., b. l. 129-131, 136-137, 144, 3 t., b. l. 76-77). Iš esmės tokias įvykio aplinkybes K. K. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (1 t., b. l. 181-182), taip pat ir akistatos su A. K. metu (1 t., b. l. 78-80) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b. l. 147-161). Taigi viso proceso metu K. K. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs. Jo nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta A. M..

16. Apklausiama pirmosios instancijos teisme A. M. parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu A. K. su dukra veržėsi į namo vidų, K. K. užtvėrė kelią, neleido joms patekti į vidų, A. K. tampė K. K. už striukės, jie abu susikibo, neišsilaikė pusiausvyros ir abu išgriuvo iš verandos į lauko pusę. Kai A. V. (K.) skambino policijai, A. K. pasakė, kad jai skauda koją ir reikės greitosios. K. K. A. K. nestūmė, tai ji jį stūmė, suklupę niekas nebuvo. Gal ir galėjo A. K. atsitrenkti į sieną, kai vyko susistumdymas (3 t., b. l. 86-87). Iš esmės tokias pačias aplinkybes liudytoja A. M. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (1 t., b. l. 181-182), taip pat apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 130-131) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 134-150).

17. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu tarp K. K. ir A. K. vyko skyrybų procesas, sutuoktiniai įvykio metu kartu jau negyveno, netvarkė bendro ūkio, juos siejo konfliktiški santykiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutuoktinių konfliktiški santykiai tam tikrais atvejais gali turėti įtakos jų parodymų patikimumui. Pagal formuojamą teismo praktiką tokiais atvejais sutuoktinių parodymai turi būti vertinami atsargiai ir tik kitų įrodymų kontekste.

18. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad K. K. kaltinime nurodytu laiku bei nurodytoje vietoje neatsargiai nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją A. K., iš esmės buvo įrodinėjamos nukentėjusiosios A. K. ir byloje nagrinėjamo įvykio metu kartu su ja buvusios liudytojos A. V. (K.) parodymais. Tačiau pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios A. K. ir liudytojos A. V. (K.) parodymus vertino kitų byloje surinktų duomenų kontekste, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai dėl esminių bylos aplinkybių nėra nuoseklūs ir yra prieštaringi.

19. Nukentėjusioji A. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu K. K. einant į namo vidų, iš paskos ėjo ji ir A. V. (K.). Konflikto metu ji (nukentėjusioji) įsikabino K. K. į striukę, K. K. ją stūmė į lauką, todėl ji krisdama atsitrenkė į sieną, koja jau skaudėjo. Ji atsirėmė į sieną ir suklupo ant kelių, visu kūnu nebuvo nugriuvusi ant žemės. Prieš tai K. K. buvo jai įspyręs į koją. K. K. jai spyrė dešine koja ir išstūmė į lauką. Su K. K. ant žemės nebuvo nugriuvusi, jis nebuvo ant jos užgriuvęs, tarp jų buvo tik susistumdymas (3 t., b. l. 77-78). Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs, nes 2021 m. kovo 23 d. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams ji paaiškino, kad ji K. K. nieko nedarė, ėjo iš paskos K. K., o jis čiupo jai už striukės, stūmė ją pro duris lauk iš „kuloko“, ir sužalojo koją, jai buvo suduoti smūgiai (1 t., b. l. 181-182); 2021 m. kovo 23 d., jau praėjus kelioms valandoms po įvykio, apklausos metu nukentėjusioji A. K. paaiškino, kad konflikto metu K. K. čiupo jai už striukės ir jėga ją stūmė pro duris, ji suklupo koridoriuje, atsitrenkė į sieną ir pajuto stiprų skausmą kairės kojos kelio srityje. Jai atsistojus, K. K. vėl ją stūmė pro duris ir išstūmė į lauką (1 t., b. l. 14-18); 2021 m. kovo 24 d. apžiūrima pas teismo medicinos ekspertę A. K. nurodė, kad pastūmus sutuoktiniui griuvo atbula, atsitrenkė į sieną ir susmuko. Įvykio metu susitrenkė kairę alkūnę, sprandą ir pasitempė kairę koją (2 t., b. l. 1-2); 2021 m. gegužės 14 d. parodymų patikrinimo vietoje metu A. K. paaiškino, kad K. K. suėmė abejomis rankomis jai už striukės ir tokiu būdu ją stūmė link lauko durų, bestumdamas K. K. dešine koja jai spyrė į kairės kojos kelį, ji suklupo, atsitrenkė į sieną ir pajuto skausmą. Tada K. K. vėl ją suėmė rankomis už striukės, stūmė lauk ir išstūmė, tada ji vėl suklupo (1 t., b. l. 83-98); 2021 m. gegužės 28 d. akistatos tarp nukentėjusiosios ir K. K. metu, A. K. nurodė, kad K. K. abejomis rankomis įsikibo į viršutinę striukės dalį ir jėga ją stūmė link durų, ji jam atgal įsikabino į striukę. Jam bestumiant ji atsitrenkė į sieną, suklupo ir pajuto kairėje kojoje stiprų skausmą. Jai bandant atsistoti, K. K. vėl ją paėmė už striukės ir vėl stūmė link durų, kai ją išstūmė pro duris, ji buvo suklupusi (1 t., 78-80); 2021 m. birželio 11 d. apklausos metu nukentėjusioji A. K. paaiškino, kad konflikto metu K. K. ją stūmė lauk pro duris, įspyrė į kairę koją, dėl ko ji suklupo, atsitrenkė į sieną ir stipriai susižalojo koją, be to, ji pirmosios apklausos metu pamiršo nurodyti, kad K. K. spyrė jai į kelią, o akistatos metu nenurodė dėl įtampos ir baimės (1 t., b. l. 57-58). Taigi kaip matyti iš šių nukentėjusiosios A. K. parodymų, šie parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi tiek dėl jos pačios ir K. K. veiksmų vienas kito atžvilgiu konflikto metu, tiek dėl jai nustatyto sužalojimo padarymo mechanizmo. Aplinkybių dėl K. K. spyrio dešine koja jai į kairiosios kojos kelią A. K. nenurodė nei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, nei pirmosios apklausos metu, nei apžiūrima medicinos ekspertės, nei akistatos su K. K. metu, apie K. K. spyrį jai į kairės kojos kelį nukentėjusioji nurodė tik parodymų patikrinimo vietoje metu, kuris vyko praėjus beveik dviem mėnesiams po įvykio. Be to, iš nukentėjusiosios viso proceso metu duotų parodymų neaišku, ar skausmą kairės kojos kelyje ji pajuto po to, kai K. K. jai spyrė, ar po to, kai ji atsitrenkė į sieną ir suklupo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės verčia abejoti nukentėjusiosios duotų parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys.

20. Liudytoja A. V. (K.) pirmosios instancijos teisme parodė, kad konflikto metu jos tėvas K. K. čiupo jos mamai A. K. už drabužių ir stūmė, trenkė, mama atsitrenkė į durų sienos staktą nugara, jis sudavė ranka, stūmė ir įspyrė į koją mamai suklupus, mamai stojantis tėvas vėl stumdamas trenkė mamai. Tėvas mamai spyrė iš dešinės kojos, į kurią koją spyrė, neprisimena. Tokio dalyko nebuvo, kad abu iškristų pro duris. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad konflikto metu K. K. pradėjo stumdytis su jos mama A. K., mama nukrito ant žemės šaukdama, kad nebegali atsistoti, skauda koją, tuo metu K. K. rankomis stumdė ją gulinčią, spyrė iš kojos į kelį, stojantis mamai nuo žemės, dar kartą bandė ją pulti, ji tuo metu jį atstūmė (1 t., b. l. 102-103), pastaroji paaiškino, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi ir vėl prieštaringai nurodė, kad K. K. spyrė į koją stovinčiai mamai, taip pat nurodė, kad, kai mama nugriuvo ant žemės, tėvas įspyrė į koją, ji tada lindo į tarpą (3 t., b. l. 84-85); skambučio bendrajam pagalbos centrui metu A. V. (K.) pranešė apie tai, kad tėvas smurtauja prieš mamą, mamai koją išsuko, todėl reikės greitosios, operatorės paklausus, ar rankomis mušė, liudytoja tai patvirtino, papildomai nurodė, kad mamai yra koja sužalota, pokalbiui einant į pabaigą A. V. (K.) pasakė „ir dabar jis ją muš“ (1 t., b. l. 172-173); 2021 m. kovo 23 d. apklausos metu A. V. (K.) nurodė, kad K. K. su A. K. pradėjo tarpduryje stumdytis, ji bandė juos išskirti, lindo į tarpą, atsitraukusi pamatė, kad A. K. nukrito ant žemės šaukdama, kad skauda koją, tuo metu K. K. gulinčią A. K. stumdė rankomis ir spyrė iš kojos į kelį, ji padėjo atsistoti mamai nuo žemės (1 t., b. l. 102-103). 2021 m. gegužės 14 d. parodymų patikrinimo vietoje metu A. V. (K.) nurodė, kad K. K. rankomis įsikibo į A. K. striukę, stūmė ją link lauko durų, dešine koja spyrė mamai į kairį kelią, tada A. K. suklupo ir nugara atsitrenkė į sieną. Jai padedant A. K. atsistojo, tada K. K. sugriebė A. K. už striukės, stūmė pro duris ir rankos delnu sudavė į krūtinę, kiek tiksliai kartų sudavė, nežino. Mama užkliuvusi už slenksčio ir nukritusi nebuvo (1 t., b. l. 104-118). Atsižvelgiant į tokius liudytojos A. V. (K.) parodymus viso proceso metu, akivaizdu, kad jie yra labai prieštaringi ir nenuoseklūs, jie iš esmės nesutampa net su nukentėjusiosios A. K. parodymais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

21. Prokurorės nuomone, negalima sutikti su tuo, kad K. K. parodymus visiškai patvirtina A. M. parodymai, nes iš liudytojos parodymų matyti, kad aktyvius veiksmus atliko ne tik nukentėjusioji A. K., tačiau ir K. K., ir kad susistumdymas buvo abipusis, be to, vertindama įvykio aplinkybes, pati liudytoja A. M. negalėjo atmesti, jog A. K. susistumdymo su K. K. metu galėjo atsitrenkti į sieną ir taip susižaloti. Taip pat prokurorė nurodo, kad iš vaizdo kameros įrašo matyti, jog A. K. po konflikto su K. K. šlubuoja, stovi įsikabinusi į elektros stulpo laidą, bandydama paeiti klumpa, ir šie duomenys rodo, jog A. K. buvo sužalota konflikto su K. K. metu, kadangi anksčiau užfiksuotame įraše ji nešlubavo. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad netgi nustačius, jog A. K. ir K. K. susistumdymas kaltinime nurodytu laiku buvo abipusis ir A. K. susistumdymo su K. K. metu galėjo atsitrenkti į sieną, o po konflikto su K. K. A. K. šlubavo, tai nebūtų pakankamas pagrindas patraukti K. K. baudžiamojon atsakomybėn už neatsargų A. K. sužalojimą, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad būtent K. K. veiksmai (o ne pačios nukentėjusiosios) buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis.

22. Nors nukentėjusioji A. K. netrukus po įvykio (kitą dieną) buvo apžiūrėta teismo medicinos ekspertės, tačiau specialisto išvadoje yra nurodyta, kad A. K. nustatytas kairės kojos priekinio kryžminio raiščio didžiosios pluošto dalies plyšimas, šis sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, tačiau toks sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginio trauminio poveikio su kietu buku daiktu, ar galimai, paviršiumi, metu, tiek ir netiesioginės traumos metu dėl kelio sąnario judesio metu tenkančios sukamosios jėgos (2 t., b. l. 1-2). Taigi nukentėjusiajai A. K. nustatytas sužalojimas nors ir leidžia manyti, kad K. K. galėjo konflikto metu neatsargiai sužaloti nukentėjusiąją (pavyzdžiui, dėl jo veiksmų nukentėjusiajai atsitrenkus į sieną ir suklupus), tačiau neginčijamai neįrodo šios aplinkybės, kadangi, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji A. K. sužalojimą galėjo patirti ir dėl kelio sąnario judesio metu tenkančios sukamosios jėgos, tai yra ne dėl K. K. veiksmų.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nei nukentėjusiosios A. K. parodymais, nei liudytojos A. V. (K.) parodymais, kad sužalojimas nukentėjusiajai A. K. padarytas dėl neatsargių K. K. veiksmų, kaip nepatikimais, ir padarė teisingą išvadą, kad šios aplinkybės neįrodytos.

24. Įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, neduoda pakankamo pagrindo teigti, jog K. K. kaltinamajame akte nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją A. K., todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai (laikydamasis BPK 20 straipsnyje nurodytų taisyklių) įvertino byloje surinktus įrodymus, bei, išnaudojęs visas įstatyme numatytas priemones abejonėms pašalinti, padarė pagrįstą išvadą, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepavirtina, jog K. K. įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą, ir, vadovaudamasis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), pagrįstai K. K. išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, tai yra jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgos Klimčukienės apeliacinį skundą atmesti.