- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-17
- Bylos Nr.
- e2S-1292-221/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07336-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Pareiškėjas
- D. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje pagal pareiškėjo D. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas D. G. (toliau – pareiškėjas) Kauno apylinkės teismui pateikė prašymą taikyti prevencines laikinąsias apsaugos priemones – iki nebus nustatyta nuolatinė nepilnamečių D. G. ir A. D. G. gyvenamoji vieta bei bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, uždrausti išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, informuojant Valstybės sienos apsaugos tarnybą, Turkijos ambasadą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo.
Šalies argumentai
3. 2020 m. gegužės 21 d. pareiškėjas Kauno apylinkės teismui pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartį, nustatė pareiškėjui 7 dienų terminą pateikto procesinio dokumento trūkumams pašalinti.
Šalies argumentai
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepateikė teismui duomenų, jog kreipėsi dėl privalomosios mediacijos, todėl yra pagrindas nustatyti terminą prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trūkumams pašalinti. Teismas taip pat nurodė, kad, paduodamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo ar vaikų interesams.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas sprendė, kad, reikšdamas ieškinį dėl draudimo vaikams išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, pareiškėjas turi pateikti ieškinį, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 111–114, 135 straipsnių reikalavimus, aiškiai suformuluojant ieškinio pagrindą ir dalyką, nurodant įrodymus ir juos pridedant prie ieškinio, taip pat pateikti 150 Eur dydžio (du neturtiniai savarankiški reikalavimai dviejų vaikų atžvilgiu) žyminio mokesčio sumokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas pateikti įrodymus, jog buvo kreiptasi dėl privalomosios mediacijos yra imperatyvus ir privalomas abiem atvejais, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ar reiškiant savarankišką reikalavimą, todėl tai yra esminis ir šalintinas pareiškėjo pateikto procesinio dokumento trūkumas.
7. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė prašymo dėl teisėjos nušalinimo, nutartis buvo priimta ir pasirašyta laikantis CPK nustatyto trijų darbo dienų termino prašymui išnagrinėti. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, pareiškime įvardindamas procesines padėtis, neteisingai nurodė išvadą teikiančios institucijos procesinę padėtį, nes Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą (toliau – Tarnyba) įvardijo suinteresuotu asmeniu. Teismas sprendė, kad šis trūkumas nelaikytinas esminiu, tačiau šalintinas kartu su esminiais procesinio dokumento trūkumais.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nesupranta, koks yra pateikto procesinio dokumento reikalavimo pobūdis.
1.2. A. G. per dvejus kalendorinius metus buvo 8 kartus išvykusi į Turkiją, tai sudaro pagrindą daryti prielaidą, jog ji gali išsivežti vaikus į Turkiją pas savo draugą ir likti ten nelaukdama santuokos nutraukimo, taip sudarydama kliūtis pareiškėjui bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių vaikai gali būti išvežti į Turkiją.
1.3. Pareiškėjui nėra žinoma A. G. ir vaikų gyvenamoji vieta, ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą kartu su sutuoktiniu, bet ten faktiškai negyvena, aplinkybė, kad A. G. slapstosi su vaikais, patvirtina riziką, kad ji gali išvykti iš Lietuvos ir išsivežti vaikus.
1.4. Nuo 2020 m. sausio 1 d. CPK numato privalomąją mediaciją tokiose bylose, tačiau, negalint susisiekti su A. G., nėra galimybės susitarti dėl mediacijos, todėl pareiškėjas neturi galimybės kreiptis į teismą su ieškiniu. A. G. į bylą yra pateikusi pažymą dėl privalomosios mediacijos, todėl yra pašalintas šis 2020 m. gegužės 26 d. nutartyje nurodytas trūkumas.
1.5. Į bylą suinteresuotu asmeniu įtraukta Tarnyba, tačiau teismas nesikreipė į ją dėl išvados, nors ji turi daugiau informacijos, kuri būtina tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti pateiktą prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog tokiose bylose teismas turi būti aktyvus.
1.6. Teikiamas prašymas yra susijęs su Civiliniame kodekse numatytomis šeimos bylomis, kuriose žyminis mokestis nėra numatytas, tuo labiau, kad negali būti mokamas atskiras žyminis mokestis už kiekvieną vaiką, nes bet kuriuo atveju reikalavimas yra vienas, o ne du, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje.
1.7. A. G. 2020 m. birželio 4 d. pateikė dokumentą DOK-66105, 2020 m. birželio 5 d. – dokumentą DOK-66463, tačiau jų priėmimo klausimas nėra išspręstas iki šiol. Be to, 2020 m. birželio 5 d. pateikti dokumentai neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, tačiau dėl to teismo nutartis nėra priimta iki šiol.
1.8. Teismas pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimo terminus, nes teismas pradinę nutartį, kurią pasinaikino pats, priėmė po 6 dienų. Šiuo atveju teismas nerinko jokių papildomų duomenų, todėl nutarties priėmimas buvo vilkinamas.
1.9. Pareiškėjui kyla abejonių dėl teismo nešališkumo priimant nutartį, kuri buvo pasinaikinta, nes ji pasirašyta ir įkelta į sistemą 2020 m. gegužės 12 d. 21.32 val.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose.
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Nagrinėjamu atveju aktualu paminėti, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018).
13. Taigi teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016).
14. Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).
15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą taikyti prevencines laikinąsias apsaugos priemones – iki nebus nustatyta nuolatinė nepilnamečių D. G. ir A. D. G. gyvenamoji vieta bei bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, uždrausti išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, informuojant Valstybės sienos apsaugos tarnybą, Turkijos ambasadą. Pareiškėjas su prašymu dėl prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė ieškinio.
16. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, paduodamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Motyvuotu ir įrodymais pagrįstu pareiškėjo prašymu dėl sunkios jo turtinės padėties teismas nutartimi užstato dydį gali sumažinti. Jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Šiuo atveju pareiškėjas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai – nedelsdamas pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą. Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Kai ieškinys nepareiškiamas dėl suinteresuoto asmens kaltės, užstatas negrąžinamas.
17. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė ieškinio, pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, jog pareiškėjas teikia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo, tačiau sprendė, kad šis jo prašymas neatitinka CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų tokio pobūdžio procesiniam dokumentui. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, reikšdamas ieškinį dėl draudimo vaikams išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, pareiškėjas turi pateikti atitinkamą ieškinį, aiškiai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, nurodyti įrodymus ir juos pridėti prie ieškinio, sumokėti žyminį mokestį.
18. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu pareiškėjo pateikto procesinio dokumento vertinimu ir su tuo susijusiomis pasekmėmis. Pareiškėjo prašymas uždrausti A. G. ateityje imtis tam tikrų veiksmų (išvežti vaikus į Turkiją) yra prevencinio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 8 punktai). Ieškinys, kuriuo būtų siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius žalos padarymo ateityje grėsmę, laikomas prevenciniu. Taigi, pareiškėjas pateiktu prašymu prašo imtis prevencinio pobūdžio priemonių, tačiau, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju turi būti teikiamas atitinkamas ieškinys, kuris turi atitikti CPK 111–114, 135 straipsnių reikalavimus. Jeigu pareiškėjas teiktų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo (pareiškėjas nesutinka su tokiu jo prašymo vertinimu), šis turėtų atitikti CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytus tokio pobūdžio prašymui keliamus reikalavimus. Aplinkybė, jog pareiškėjas pateikia savitą pateikto prašymo ir jo išsprendimui aktualių teisės normų vertinimą, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, priimtos nagrinėjamoje byloje, teisėtumo ir/ar pagrįstumo. Pareiškėjui nenurodžius, kokį ieškinį jis ketina reikšti, jo nereiškiant, nepagrįstai teigiant, kad, prašant taikyti prevencines laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys apskritai neturi būti reiškiamas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo pareiškėją apsispręsti, kokį procesinį dokumentą jis siekia pateikti ir atitinkamai pašalinti teikiamo procesinio dokumento pagal jo pobūdį šalintinus trūkumus (taip pat ir dėl mokėtino žyminio mokesčio dydžio, kuris nustatomas pagal teismui teiktiną procesinį dokumentą). Tarnybos procesinės padėties netinkamą nurodymą pirmosios instancijos teismas laikė neesminiu pateikto procesinio dokumento trūkumu, tačiau pagrįstai įpareigojo pareiškėją jį pašalinti, šalinant kitus procesinio dokumento trūkumus. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas įrodinėja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, yra susiję su pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimu iš esmės, o ne su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria nustatytas terminas šio prašymo trūkumams pašalinti, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Atitinkamai nevertintini ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi, jos priėmimo aplinkybėmis, nes ši nutartis nėra nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas. Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisėja galbūt buvo šališka. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus tokius atskirojo skundo argumentus, kadangi vien pareiškėjui nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas savaime nepagrindžia teismo ir (ar) konkretaus teisėjo šališkumo.
19. Pareiškėjui atskirojo skundo argumentais nepaneigus pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
20. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui skundžiama nutartimi nustatytas terminas procesinio trūkumams pašalinti yra pasibaigęs, apeliacinės instancijos teismas nustato jam naują terminą iki 2020 m. rugsėjo 28 d. Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartyje nustatytiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartį.
Nustatyti pareiškėjui D. G. terminą iki 2020 m. rugsėjo 28 d. Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartyje nustatytiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.