- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-24
- Bylos Nr.
- e2-267-577/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- T. J., J. V., A. N.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės T. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės T. J. prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Torado“ ieškinį atsakovams J. V., T. J. ir A. N. dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – RATO kredito unija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Torado“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti 2023 m. sausio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 532, sudarytą tarp atsakovių J. V. ir T. J., negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio); 2) taikyti 2023 m. sausio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 532 atžvilgiu restituciją, grąžinant atsakoves J. V. ir T. J. į teisinę padėtį, kuri buvo iki 2023 m. sausio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 532 sudarymo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi, patenkinęs ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei T. J. (toliau – ir atsakovė), nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ant jo stovinčius statinius – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – turtas).
Šalies argumentai
3. Atsakovė pateikė prašymą teismui dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašė įpareigoti ieškovės LUAB „Torado“ nemokumo administratorių į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 7 380 Eur nuostolių, esančių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
4. Prašyme teismui atsakovė nurodė, kad areštuotą turtą atsakovė įsigijo naudodamasi AB „Šiaulių bankas“ suteikta paskola. Vėliau, siekiant pasinaudoti palankesnėmis kreditavimo sąlygomis, šis turtas buvo refinansuotas RATO kredito unijos (toliau – Unija) 266 000 Eur dydžio paskola (toliau – Unijos paskola). Atsakovė kas mėnesi moka Unijai 1 874,64 Eur dydžio paskolos įmokas.
5. Atsakovė 2024 m. spalio 15 d. kreipėsi į ,,Citadele“ banką (toliau – bankas) dėl galimybės refinansuoti turto paskolą. Iš pradžių bankas informavo, kad refinansavimas yra galimas, tačiau vėliau paaiškino, jog, atsižvelgiant į tai, kad turtas, įkeistas už paskolą, yra areštuotas, refinansavimas galės būti atliktas tik po to, kai turto areštas turtui bus panaikintas. Turto arešto taikymas ne tik apriboja galimybę atlikti refinansavimą, bet ir neigiamai veikia atsakovės finansinę padėtį, nes neleidžia optimizuoti paskolos sąlygų, kas galėtų sumažinti jos mėnesines įmokas ir palūkanų naštą. Atsakovės teigimu, atlikus Unijos paskolos refinansavimą, ji galėtų sumažinti savo mėnesines įmokas ir mokėti apytiksliai nuo 1 158 Eur įmokas per mėnesį, pasinaudoti palankesnėmis kreditavimo sąlygomis. Dėl taikytino arešto atsakovė kas mėnesį patiria 716 Eur nuostolius (skirtumas tarp esamos Unijos paskolos mėnesinės įmokos – 1 874 Eur ir galimos refinansavus Unijos paskolą sumažintos įmokos – 1 158 Eur).
6. Turto areštas atsakovei priklausančiam turtui buvo taikomas nuo 2024 m. balandžio mėnesio, todėl iki prašymo pateikimo dienos atsakovė yra patyrusi 2 952 Eur nuostolius. Atsakovei akcinė bendrovė (toliau – AB) ,,Swedbank“ buvo pateikusi pasiūlymą refinansuoti turto paskolą su 1,80 proc. marža, taikoma banko palūkanoms ir Euribor palūkanų norma. Refinansavimo atveju, atsakovės mėnesinė įmoka sudarytų 1 505 Eur, 369 Eur per mėnesį sumažėtų atsakovės įmoka už turto paskolą.
7. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė negalės padengti atsakovės patiriamus nuostolius, atsiradusius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės turtui, nes ieškovė neturi turto ir piniginių lėšų. Ieškovė yra bankrutavęs (bankrutuojantis) juridinis asmuo, o visas ieškovės patiriamas išlaidas savo nuožiūra apmoka kreditorius A. D..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 13 d. netenkino atsakovės prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje.
9. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra realiai tikėtinas nuostolių atsiradimas. Atsakovės teiginiai apie negalėjimą refinansuotis ir dėl to patiriamus nuostolius yra visiškai nepagrįsti. „Citadele“ bankas nei pirmuoju, nei antruoju el. laišku nepatvirtinimo aplinkybės, kad tikrai suteiktų atsakovei refinansavimą, o priešingai, pažymėjo, jog tik svarstytų refinansavimo klausimą, jeigu būtų panaikintas areštas turtui. Atsakovės pateiktame AB „Swedbank“ el. laiške yra nurodyta tik preliminari informacija dėl paskolos. Pateikti el. laiškai yra neįpareigojantys ir nepagrindžia nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, aplinkybių.
10. Atsakovės prisiimti sutartiniai įsipareigojimai su kredito įstaiga yra sudaryti jos laisva valia. Šie įsipareigojimai sudaryti dar iki teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės tikėtinai patiriami nuostoliai nėra susiję su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir neturi tarpusavio priežastinio ryšio. Atsakovės laisva valia prisiimti sutartiniai įsipareigojimai ir jų vykdymas negali reikšti žalos (nuostolių) kilimo.
11. Vertindamas tikėtiną nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimą arba galimybės juos kompensuoti nebuvimą teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovė yra likviduojama dėl bankroto, nesudaro pagrindo tenkinti prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Atsakovė T. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. nutartį ir tenkinti jos prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas neįvertino atsakovės pateiktų įrodymų, kad turto arešto taikymas ne tik apriboja galimybę atlikti refinansavimą, bet ir neigiamai veikia atsakovės finansinę padėtį, nes neleidžia optimizuoti paskolos sąlygų, kas galėtų sumažinti jos mėnesines įmokas ir palūkanų naštą. Turto areštas sukelia ilgalaikes finansines pasekmes, didindamas atsakovės išlaidas bei sukeldamas jai nuostolius, kurie patiriami kiekvieną mėnesį. Atsakovės pateikti kredito įstaigų atsakymai atspindi realias galimybes atsakovei refinansuotis kreditą, kuriomis atsakovė galėtų pasinaudoti, jei ne turtui taikomas areštas.
12.2. „Citadele“ bankas ir AB „Swedbank“ pateikė aiškius atsakymus, kad refinansavimo galimybė nėra galima, kol yra taikytas turto areštas. Taigi, atsakovė įrodė priežastinį ryšį, kuris leidžia susieti kilusius nuostolius su taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
12.3. Teismas apsiribojo deklaratyviais pasisakymais, kad vien aplinkybė, kad ieškovė yra likviduojamas dėl bankroto, nesudaro pagrindo tenkinti atsakovės prašymo, tačiau teismas nenagrinėjo aplinkybių, kad ieškovės kreditoriniai reikalavimai nėra patenkinti, ieškovė turto neturi. Byloje yra pateiktas 2023 m. birželio 5 d. susitarimas tarp kreditoriaus A. D. ir ieškovės, kuriame nurodyta, kad ieškovė neturi finansinių galimybių apmokėti trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas, todėl A. D. sutinka apmokėti savo nuožiūra pasirinktas ieškovės trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas. Egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovės patiriami nuostoliai, atsirandantys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovei nepalankaus sprendimo atveju atlyginti nebus. Byloje esantys įrodymai patvirtina itin sudėtingą ieškovės finansinę padėtį, ir tai savaime patvirtina nuostolių atlyginimo apsunkinimą ateityje.
Atsiliepimas
13. Ieškovė LUAB „Torado“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Atsakovė neįrodė aplinkybės, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra realiai tikėtinas atsakovės nuostolių atsiradimas. Vien Atsakovės noras refinansuoti turto įsigijimui skirtą kreditą nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad atsakovė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria arba ateityje gali patirti nuostolius.
13.2. Atsakovės laisva valia prisiimti sutartiniai įsipareigojimai ir jų vykdymas Unijai negali reikšti žalos (nuostolių) kilimo. Palūkanų pagal kredito (paskolos) sutartį mokėjimas yra sutartinė kiekvieno kredito gavėjo prievolė bankui (kredito unijai). Todėl atsakovės noras grąžinti pagrindinę prievolę arba refinansuotis, kad būtų sumažintos esamos sutartinės palūkanos (tai yra, siekis pagerinti esamą padėtį), negali būti prilyginama nuostoliams.
13.3. Atsakovė nepagrindė nuostolių atsiradimo tikėtinumo. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė nuo 2024 m. balandžio 25 d. realiai patiria nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jog atsakovė yra gavusi realų pasiūlymą refinansuotis, pagal kurį galima būtų apskaičiuoti konkrečius esamus arba būsimus nuostolius, kad atsakovė patiria nuostolius dėl savo pačios laisva valia prisiimtų turtinių prievolių Unijai. Atsakovė neįrodė, kad šiuo metu patiria arba ateityje neabejotinai patirs nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
13.4. Atsakovė objektyviai negalėjo pradėti patirti nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nuo 2024 m. balandžio mėn., kadangi iki 2024 m. spalio mėn. atsakovė net nesvarstė refinansavimosi galimybės. Be turto arešto „Citadele“ bankas nurodė, kad atsakovės refinansavimuisi objektyviai trukdo atsakovės prisiimtas lizingas bei aplinkybė, kad atsakovės kreditas nėra laikytinas būsto paskola. Atsakovės pateikti kredito įstaigų atsakymai nėra įpareigojantys, todėl nėra tinkami įrodymai atsakovės galimiems nuostoliams pagrįsti, nes bankai nesuteikė atsakovei konkretaus finansavimo pasiūlymo bei neįsipareigojo jo pateikti ateityje. Atsakovė iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo laisva valia sudarė Unijos kredito sutartį prastesnėmis sąlygomis, negu galėjo turėti, todėl nėra duomenų, kad atsakovė ateityje sudarytų paskolos sutartį palankesnėmis sąlygomis.
13.5. Aplinkybės, kad atsakovė neįrodė realiai patiriamų arba ateityje neabejotinai patirtinų nuostolių, nepaneigia ir atsakovės atskirajame skunde cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-22-339/2024, kadangi iš esmės skiriasi bylų ratio decidendi.
13.6. Atsakovė neįrodė, kad tarp jos nurodomo nuostolių atsiradimo mechanizmo ir laikinųjų apsaugos priemonių yra priežastinis ryšys.
13.7. Ieškovės teisinis statusas neturi reikšmės nuostolių atlyginimo instituto taikymui.
13.8. Nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje ar 2023 m. birželio 5 d. susitarimas tarp ieškovės ir kreditoriaus A. D. neturi tiesioginio ar netiesioginio priežastinio ryšio su grėsme, kad ateityje atsakovės tariami nuostoliai galėtų būti neatlyginti.
14. Atsakovas A. N. atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovė neįrodė aplinkybės apie negalėjimą refinansuotis ir dėl to patiriamus nuostolius. Atsakovės T. J. prašyme nurodyti argumentai patvirtina realiai tikėtinų nuostolių atsiradimą, o pirmosios instancijos teismas iškėlė per aukštą įrodinėjimo standartą. Atsakovo nuomone, prarasta galimybė sutaupyti yra tiesioginiai nuostoliai. Šios sutaupymo galimybės atsakovė neteko dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl tai atitinka „tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių“ kriterijų.
14.2. Atsakovė prašyme pateikė pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad tikėtini ir realūs nuostoliai yra priežastiniu ryšiu susiję su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Turtui taikomas turto areštas yra aplinkybė, kurią kredito įstaigos, gavusios paraišką dėl refinansavimo, įvertina pirmiausia, todėl areštas užkerta kelią pasinaudoti galimybe refinansuoti paskolą bei pasiekti palankesnes kreditavimo sąlygas. Aplinkybė, kad atsakovė laisva valia sudarė kredito sutartį ir priėmė įsipareigojimus nereiškia, jog ji negali keisti šios sutarties sąlygų arba kreiptis dėl refinansavimo.
14.3. Atsakovė prašyme įrodė, kad nuostolių išieškojimas bus itin apsunkintas ir net neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad ieškovė neturi piniginių lėšų, todėl negalės kompensuoti galimai patiriamų nuostolių, atsiradusių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo
17. Byloje nustatyta, kad ieškovės LUAB „Torado“ ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei T. J. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.
18. Atsakovė pateikė prašymą teismui dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašė įpareigoti ieškovės LUAB „Torado“ nemokumo administratorių į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 7 380 Eur nuostolių, esančių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs šį atsakovės prašymą, vadovaudamasis CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jo netenkino.
20. Apeliantė, nesutikdama su apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad teismas tinkamai neišnagrinėjo jos prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, netinkamai vertino atsakovės pateiktus įrodymus, kurie pagrindžia nuostolių buvimą ir jų priežastinį ryšį su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, neįvertino bylos aplinkybių, susijusių su ieškovės finansinėmis galimybėmis ateityje padengti atsiradusius atsakovės nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) jai priklausančiam turtui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstos nutarties turinį ir atskirojo skundo bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams dėl CPK 146 straipsnio 1 dalies taikymo.
21. CPK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija. Ieškovui nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos per nustatytą terminą, teismas per tris darbo dienas nuo termino pabaigos dienos privalo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
22. Susiformavusioje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad CPK 146 straipsnyje nurodytų nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas, kai nustatoma tokių sąlygų visuma: pirma, realiai tikėtinas nuostolių atsiradimas, antra, tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti priežastiniu ryšiu susijęs su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, trečia, tikėtinas nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimas arba galimybės juos kompensuoti nebuvimas, netaikius užtikrinimo priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1149-178/2017; 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-150-302/2022).
23. Paprastai teismas taiko atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus juos padengti, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.); atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-66-381/2015; 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-99-934/2024).
24. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad tiek laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144 straipsnio 1 dalis), tiek nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas (CPK 146 straipsnio 1 dalis) siejamas su CPK įtvirtintų sąlygų, plėtojamų teismų praktikoje, įrodinėjimu kiekvienu konkrečiu atveju. Tokioje situacijoje galioja bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-280-790/2023, 23 punktas, 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-840-302/2023, 18 punktas). Vadinasi, šiuo atveju būtent atsakovei, prašančiai taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kyla pareiga įrodyti galimų nuostolių tikėtinumą ir kitas šios nutarties 22 punkte nurodytas sąlygas.
25. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, nustatęs, kad apeliantė neįrodė visų CPK 146 straipsnyje sąlygų, kurias nustačius galėtų būti taikomas nuostolių užtikrinimas.
26. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdama, kad dėl ieškovės prašymu teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto ji patiria nuostolius dėl negalėjimo refinansuoti turimos paskolos (kredito) palankesnėmis sąlygomis, priežastinį ryšį tarp nuostolių susidarymo ir byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patvirtina tai, jog kredito įstaigos atsisako refinansuoti atsakovės turimą Unijos kreditą dėl pritaikyto turto arešto, o ieškovė yra likviduojama dėl bankroto įmonė, kuri neturi piniginių lėšų ir ateityje, teismui nepritaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, negalės atlyginti atsakovės patirtų nuostolių, atsiradusių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
27. Teismų praktikoje pažymima, kad nors asmuo, prašantis taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, neprivalo įrodyti neabejotinai atsirasiančių nuostolių konkretaus dydžio, tačiau turi įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori (nuo pat pradžių) aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tai reiškia, kad pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį negali būti užtikrinami hipotetiniai nuostoliai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-608-370/2017; 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-99-934/2024).
28. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovės prašymu ir jo priedais, sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad atsakovės pateikti duomenys neįrodo, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra realiai tikėtinas nuostolių atsiradimas. Pažymėtina, kad kredito įstaigos elektroniniuose laiškuose adresuotuose atsakovei nurodė, jog atsakovės turimo kredito refinansavimas gali būti galimas tik įvykdžius tam tikras sąlygas – panaikinus turto areštą, padengus lizingą, atlikus turto vertinimą. Tai leidžia daryti išvada, kad galimybė refinansuoti turimą kreditą buvo siejama ne vien su turto areštu bet ir kitomis sąlygomis. Patys kredito įstaigų laiškai atsakovei nelaikytini įpareigojančiais refinansuoti atsakovės Unijos kreditą ir neįrodo galimų nuostolių realumo. Kartu pažymėtina, kad atsakovė įrodinėdama nuostolius, apskaičiuodama tikėtinas paskolos (kredito) įmokas refinansavus turimą Unijos kreditą prašyme nurodė viešai prieinamą informaciją apie kreditavimo sąlygas ir tuo metu buvusias paskolų palūkanas, tačiau nei kredito įstaigos atsakovei siųstuose laiškuose nei kiti byloje esantys duomenys neįrodo, kokiomis finansinėmis sąlygomis galėtų būti refinansuojamas atsakovės Unijos kreditas ir ar paskolos (kredito) įmokos sumažėtų ir kiek.
29. Apeliacinis teismas pažymi, kad esamos skolos (paskolos) refinansavimas yra finansinė paslauga, kurią teikia bankai ir kredito įstaigos bei kuri esmingai susijusi su kredito rizikos įvertinimu, kai vertinamas tiek skolininkas (atsakovė) ir jo kreditingumas, turimi įsipareigojimai ir gebėjimas juos tinkamai vykdyti, tiek skolininko esamos ir prognozuojamos pajamos, tiek turtas (jo likvidumas), kuris įkeičiamas kredito įstaigai, siekiant gauti kreditą ar paskolą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neįrodė būsimų nuostolių, atsiradusių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių realumo.
30. Laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia nepatogumų asmeniui, kuriam jos taikomos. Apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl prarastos galimybės refinansuoti Unijos kreditą ir mokėti mažesnes paskolos (kredito) įmokas savaime nelemia nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo. Apeliantė neprarado galimybės mokėti einamąsias įmokas pagal Unijos kredito sutartį, todėl teigti, kad šiuo metu patiria nuostolius, nėra pagrindo. Pritaikytas laikinas nekilnojamojo turto areštas reiškia siekį užtikrinti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą esant ginčui dėl nuosavybės į daiktus). Apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, kad apeliantės įvardintas galimų nuostolių atsiradimo mechanizmas vertintinas tik kaip hipotetinė nuostolių atsiradimo tikimybė, priežastiniu ryšiu pernelyg nutolusi nuo ieškovės prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė neįrodė priežastinio ryšio tarp nuostolių susidarymo mechanizmo ir byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia.
31. Atsakovės prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo pirmosios instancijos teismas atmetė taip pat nenustačius kitos nuostolių atlyginimo užtikrinimo sąlygos – tikėtino nuostolių išieškojimo apsunkinimo arba neįmanomumo, kitaip tariant, kad dėl kokių nors ieškovės veiksmų ar kitų aplinkybių atsakovės nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galbūt ieškovei nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidaryti nebeįmanomas. Su tokia teismo išvada nesutinka apeliantė, teigia, kad ieškovė neturi finansinių galimybių atlyginti atsakovei patirtus nuostolius.
32. Šiame kontekste aktualu tai, kad CPK 146 straipsnyje įtvirtinto nuostolių užtikrinimo instituto sąlyga – tikėtinas nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimas arba galimybės juos kompensuoti nebuvimas – teismų praktikoje siejama su nesąžiningumu, pavyzdžiui, kad proceso šalis ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-645-180/2017). Šių aplinkybių įrodymas yra prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo pareiškusio asmens pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-989-1120/2021).
33. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje ir 2023 m. birželio 5 d. susitarimas tarp ieškovės ir kreditoriaus A. D. neturi jokio tiesioginio ar netiesioginio priežastinio ryšio su grėsme, kad ateityje atsakovės tariami nuostoliai galėtų būti neatlyginti.
34. Taigi, vien atsakovės deklaratyvus argumentas, kad ieškovės finansinė situacija sudėtinga, nepateikus šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovės nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galbūt ieškovei nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidaryti nebeįmanomas, juolab kad šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-637-464/2024 spręsdamas dėl grėsmės kad byloje priėmus atsakovei palankų teismo sprendimą ieškovė gali neatlyginti apeliantei priteistų bylinėjimosi išlaidų, padarė išvadą, kad ieškovė turi reikalavimo teisę pakankamai dideles pinigų sumas, pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus bei pažymėjo, kad ieškovės teisinis statusas (likviduojama dėl bankroto) nesuponuoja jo pareigos atlikti išankstinius antrosios ginčo šalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinančius mokėjimus atsiradimo. Šios apeliacinio teismo padarytos išvados paneigia atsakovės poziciją dėl grėsmės ateityje ieškovei atlyginti atsakovės patirtus nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
35. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė neįrodė nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė patenkinti apeliantės prašymą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
36. Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisingai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą, tinkamai įvertino klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Apeliantė taip pat prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, apeliantės patirtas teikiant atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. nutarties.
38. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
39. Kasacinio teismo išaiškinta, kad viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16, 17 punktus).
40. Kai apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nagrinėjimo procese išsprendžia vien tik pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, o pačios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme dar nėra baigtas, t. y. pirmosios instancijos teismas dar nėra priėmęs bylos nagrinėjimo baigiamojo teismo akto (baigiamojo teismo procesinio sprendimo) dėl ginčo esmės, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 20 punktas).
41. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs baigiamojo akto byloje, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, spręsti apeliantės nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nėra teisinio pagrindo. Tokios išlaidos pirmosios instancijos teismo bus paskirstytos bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus joje sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.