Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rudesta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-947-883/2016, kuria buvo tenkintas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Bos Inox“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja UAB „Bos Inox“ kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Rudesta“. Pareiškėja taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas sąskaitose bei sustabdyti atsakovo turto realizavimą ir/ar išieškojimą.Nurodė, kad atsakovė turi įsiskolinimų, ženkliai sumažino darbuotojų skaičių, nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nėra sprendžiamas įmonės nemokumo klausimas, į tai, kad teismui nėra žinoma įmonės finansinė padėtis, sprendė, jog nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog pareiškimas nėra tikėtinai pagrįstas.

Atskirojo skundo argumentai

Atsakovė UAB „Rudesta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės – prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai nevertino įmonės mokumo ir teigė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Atsakovės nuomone, bankroto byloje yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tada, kai teismas turi galimybę daryti bent preliminarią išvadą dėl atsakovės nemokumo. Nagrinėjamoje byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti tokią prielaidą.Pareiškėja nepagrindė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y., kad atsakovė siekia apsunkinti kreditorių teisių gynimą ar sumažinti turto mastą, pabloginti įmones finansines galimybes, ar kad ieškovės reikalaujama suma yra didelė atsakovei. Atsakovės mėnesinė apyvarta yra gerokai didesnė nei tariama skola ieškovei. Atsakovė yra moki ir turi realią galimybę atsiskaityti su kreditoriais.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės atžvilgiu pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus, kadangi nepagrįstai varžoma jo veikla. Taikant areštą atsakovė negali įsigyti būtinų medžiagų statybos darbams tęsti ir vykdyti ir nors negali vykdyti statybų, turi mokėti darbo užmokestį.Pareiškėja UAB „Bos Inox“ atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Atsiliepime nurodo, kad nors atsakovė teigia, kad yra moki ir gali atsiskaityti su kreditoriais, tačiau vėliausio balanso duomenimis (už 2014 m.) bendrovė laikytina nemokia, jos veikla nuostolinga. Be to, šioje byloje bendraieškių ir trečiųjų asmenų reikalavimai sudaro 327 226 Eur dydžio reikalavimą, atsakovė neatsiskaito jau ilgą laiką, nevykdo teismo patvirtintų taikos sutarčių, yra skolinga valstybės biudžetui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).Kai sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto procese, turi būti vadovaujamasi ne tik CPK, bet ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šia norma siekiama apsaugoti ne tik ieškovo, siūlančio iškelti įmonei bankroto bylą, bet ir visų įmonės kreditorių teises, užkertant kelią galimam atsakovo turto ar jo vertės sumažėjimui, tačiau tokios priemonės atsakovo atžvilgiu gali būti taikomos tik tuomet, kai teismui pateikiami įrodymai apie atsakovo nemokumą. Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iš esmės apsunkinti įmonės veiklos. Taigi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonei iki klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog turi būti atsižvelgiama į tai, ar ieškovas pateikė teismui prima facie įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo galimą nemokumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-663/2009, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2010 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-195/2010, 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-751/2010; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2508/2013 ir kt.). Esant tokiems įrodymams, būtinybę taikyti atsakovo turto areštą sąlygotų tai, kad, nepritaikius galbūt nemokios įmonės turto ir lėšų arešto, išliktų ne tik atsakovui priklausančio turto perleidimo tikimybė, bet ir tikimybė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas įmonės kreditorių lygiateisiškumas, nes atsakovas galėtų vykdyti savo įsipareigojimus tam tikriems kreditoriams iš esmės kitų kreditorių sąskaita.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai pateikus prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, ši pateikė pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Šios bylos Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės nutartimi buvo sujungtos į vieną. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę byla vadovaujantis ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatomis, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsakovei iškėlė restruktūrizavimo bylą. Ši nutartis apskųsta Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau byla neišnagrinėta.Iš pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje nustatytų aplinkybių matyti, kad pagal finansinės atskaitomybės duomenis už 2014 m., kurie buvo prieinami nagrinėjant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. būtų laikoma nemokia. Teismas taip pat nurodė, kad formaliai įmonė būtų laikoma nemokia ir pagal aktualiausius finansinės atskaitomybės duomenis už 2016 m. Visgi atsižvelgiant į turto vertės pokyčius 2015-2016 m. bendrovei siekiant optimizuoti veiklą, į tai, kad bendrovė vykdo veiklą, turi tam priemones, taip pat įvertinęs kitus byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad yra pagrindas iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą.Nors šiuo atveju buvo iškelta restruktūrizavimo byla, o laikinųjų apsaugos priemonių klausimas buvo sprendžiamas ĮBĮ kontekste, tačiau tai iš esmės nepaneigia pagrindo nagrinėti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo šioje byloje.Atsižvelgiant į tai, kad byloje esančiais duomenis buvo galima konstatuoti preliminarų bendrovės nemokumą, į tai, kad pats ginčo pobūdis suponuoja pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiant užtikrinti įmonės kreditorių lygiateisiškumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo šią nutartį pakeisti ar panaikinti, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja UAB „Bos Inox“ prašo iš apelianto priteisti patirtas 300,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą ir pateikimą. Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pateikė rašytinius įrodymus.Atsižvelgiant į tai, jog apeliantės UAB „Rudesta“ atskirasis skundas atmestas, pareiškėjos patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės UAB „Rudesta“ (j. a. k. 166872121) pareiškėjos UAB „Bos Inox“ (j. a. k. 300559537) naudai 300,00 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų sumą.