Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-10-17 · Civilinė byla Nr. e2S-1729-340/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-17
Bylos Nr.
e2S-1729-340/2019
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-02596-2019-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Tatjana Žukauskienė
Skolininkas
J. G.
Kreditorius
V. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1729-340/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02596-2019-6Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1; 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus V. B. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui J. G., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kreditorius V. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priimti teismo įsakymą dėl 50 000 Eur skolos, 4 878,41 Eur palūkanų, 1 000 netesybų, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 604 Eur bylinėjimosi išlaidų (304 Eur žyminis mokestis, 300 Eur išlaidos už teisines paslaugas) išieškojimo iš skolininko J. G..

2. Kreditorius reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas skolininką ir trečiuosius asmenis, bendrai 55 000 Eur sumai, o jo esant nepakankamai areštuoti skolininko pinigines lėšas, esančias pas skolininką, trečiuosius asmenis bei skolininko priklausančiose bankų sąskaitose, leidžiant skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi, mokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo grindžiamas tuo, kad prašoma priteisti suma skolininkui yra labai didelė ir jis vengia prievolės vykdymo, todėl egzistuoja grėsmė palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir kreditoriaus V. B. reikalavimo užtikrinimui areštavo skolininko J. G. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas skolininką ir trečiuosius asmenis, bendrai 55 000 Eur sumai, o jo esant nepakankamai, nutarė areštuoti skolininko pinigines lėšas, esančias pas skolininką, trečiuosius asmenis bei skolininkui priklausančiose bankų sąskaitose, uždraudžiant skolininkui areštuotu turtu disponuoti, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis.

4. Teismas, įvertinęs kreditoriaus pareikštus reikalavimus, aplinkybes ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus, sprendė, kad skolininko turimo turto vertė nėra pakankama atsiradusių prievolių įvykdymo užtikrinimui, atitinkamai, kreditoriaus reikalavimas skolininkui yra didelis (50 000 Eur skola, 4 878,41 Eur palūkanos, 1 000 netesybos) ir yra grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendė, jog egzistuoja pagrindas užtikrinti reiškiamus reikalavimus, taikant laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atskiruoju skundu skolininkas J. G. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

5.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį pagrindė iš esmės vienu argumentu – didele reiškiamo reikalavimo suma, tačiau pagal naujausią ir aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui (skolininkui) yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo (skolininko) nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vienu kriterijumi – didele kreditoriaus reikalavimo suma.

5.2. Tai, jog kreditoriaus teigimu, skolininkui yra taikytas kitas areštas, savaime nerodo, kad skolininkas imsis aktyvių veiksmų siekiant paslėpti turtą ar jį perleisti kitiems asmenims ir taip apsunkinti būsimą (galimai) nepalankų skolininkui teismo sprendimą. Priešingai, iš kreditoriaus pateikiamos informacijos matyti, kas skolininkas turi turto, t. y. jo atžvilgiu yra įmanomas teismo sprendimo įvykdymas, jei toks skolininkui nepalankus sprendimas būtų priimtas.

Atsiliepimas

6. Kreditorius V. B. atsiliepimu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:

6.1. CPK nedetalizuoja, kokios būtent aplinkybės rodo galimą teismo sprendimo neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo pavojų. Pagal formuojamą vieningą teismų praktiką didelės sumos reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Didelė ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys, nes vienomis aplinkybėmis ta pati suma gali atrodyti didelė, o kitomis – maža. Tai, ar ieškinio suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką. Šiuo atveju skolininko blogą turtinę padėtį ir tai, kad civilinėje byloje pareikštas reikalavimas jam yra didelės vertės patvirtina aplinkybė, kad skolininkas nevykdo prisiimtų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų dydis sudaro 17 713,22 Eur, nors ši suma yra ženkliai mažesnė už pareikštą reikalavimą šioje civilinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Žemesnės instancijos teismas

8. Byloje nustatyta, kad kreditorius V. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priimti teismo įsakymą dėl 50 000 Eur skolos, 4 878,41 Eur palūkanų, 1 000 netesybų, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 604 Eur bylinėjimosi išlaidų (304 Eur žyminis mokestis, 300 Eur išlaidos už teisines paslaugas) išieškojimo iš skolininko J. G.. Reikalavimų užtikrinimui kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas skolininką ir trečiuosius asmenis, bendrai 55 000 Eur sumai, o jo esant nepakankamai areštuoti skolininko pinigines lėšas, esančias pas skolininką, trečiuosius asmenis bei skolininko priklausančiose bankų sąskaitose, leidžiant skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi, mokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Skolininkas, nesutikdamas su minėta 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

9. CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-242-178/2016). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino motyvuodamas iš esmės vien tuo, kad skolininkui, atsižvelgiant į jo turimo turto vertę, kreditoriaus reikalavimas yra didelis, dėl ko yra grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

11. Kaip jau minėta, viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų – nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pažymėtina, jog teismų praktika šios sąlygos aiškinimo ir taikymo aspektu yra modifikuota bei formuojama ta linkme, kad tokie kriterijai, kaip ieškinio sumos dydis konkrečiam atsakovui ir atsakovo turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018; kt.). Toks aiškinimas grindžiamas tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė. Tokių priemonių taikymo paskirtis ir tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu, turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018; kt.). Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016).

12. Nagrinėjamu atveju kreditorius būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvavo vien tuo, kad skolininko turtinė padėtis yra bloga, civilinėje byloje pareikštas reikalavimas jam yra didelės vertės, o šią aplinkybę patvirtina tai, kad skolininkas nevykdo prisiimtų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kreditoriaus nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šios aplinkybės yra susijusios su skolininko turtine padėtimi. Kaip jau minėta, tokie kriterijai, kaip reikalavimo sumos dydis konkrečiam atsakovui (skolininkui) ir atsakovo (skolininko) turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti; laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo (skolininko) nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas (skolininkas) ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys yra susiję išimtinai su skolininko turtine padėtimi, tačiau niekaip nepagrindžia skolininko nesąžiningumo. Duomenų, patvirtinančių skolininko J. G. nesąžiningumą, jo galimus ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti turimą turtą ar imtis kitokių veiksmų, siekiant išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, byloje nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje nenustatyta galimos grėsmės teismo procesinio sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų, nebuvo pagrindo tenkinti kreditoriaus prašymą taikyti skolininkui laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto areštą, todėl pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones šiuo konkrečiu atveju taikė nepagrįstai (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

13. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/20J0; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

14. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės, kreditoriaus V. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus V. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Teisėja Tatjana Žukauskienė