- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-280-606/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28836-2021-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Edita Lapinskienė, Daiva Jazbutienė
- Nuteistasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- A. Z.
- Advokatai
- Henrikas Mackevičius, Piotras Orlovas
- Kategorijos
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-280-606/2022
Teisėjas Osvaldas Briedis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28836-2021-5
2022 m. gruodžio 22 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Daliaus Jocio, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant prokurorei Vidai Kaubrytei.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Piotro Orlovo apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi 3 dalimi, prie paskirtos vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi subendrintos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis ir paskirta galutinė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Iš A. B. priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 1 360,21 Eur žalai padarytai dėl nukentėjusiojo gydymo atlyginti.
Iš A. B. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 1 625,27 Eur žalai atlyginti.
Iš A. B. priteista nukentėjusiajam A. Z. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 2 522,85 Eur išlaidų už advokato atstovavimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. B. nuteistas už tai, kad 2021 m. rugpjūčio 22 d., apie 2.00 val., (duomenys neskelbtini), prie sodo namelio, konflikto metu tyčia kumščiais sudavė vieną smūgį A. Z. į veidą, po to du smūgius į galvą, nuo smūgių A. Z. nugriuvo ant žemės, tuomet įspyrė 3-5 kartus pastarajam į veidą ir į galvą bei jį smaugė, taip nukentėjusiajam A. Z. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio kūno ir kairio kampo skersinių lūžių jo sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų laiko.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas P. Orlovas prašo Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. birželio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, juo A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sisteminė skundžiamo nuosprendžio analizė leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė remdamasis nukentėjusiojo A. Z. bei liudytojų D. Š. ir L. V. teiktais parodymais, tačiau taip pat pažymėjo, kad D. Š. ir L. V. yra nuteistojo draugai, todėl suinteresuoti duoti parodymus, kurie lengvina nuteistojo padėtį. Taip pat pastebima tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog laiko, kad nenustatytos kaltinime nurodytos aplinkybės, t. y., kad A. Z. įbėgus į sodo namelio vidų, nuteistasis nukentėjusįjį pasivijęs kumščiu sudavė du kartus A. Z. į galvą, dėl to A. Z. nugriuvo ant grindų, tuomet įspyrė jam du kartus į galvą, todėl šios aplinkybės, kaip neįrodytos, buvo pašalintos iš kaltinimo. Tačiau teismas skundžiamo nuosprendžio 27 punkte konstatuoja, kad buvo nustatyta, jog nuteistasis nukentėjusiajam tyčia kumščiais sudavė vieną smūgį A. Z. į veidą, po to du smūgius į galvą, parkritus A. Z. nuteistasis nukentėjusiajam įspyrė 3-5 kartus į veidą ir į galvą bei smaugė nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl būtinojo reikalingumo, nurodė tik tiek, kad įvykio metu tiesioginės grėsmės O. K. sveikatai nebuvo, todėl realus pavojus O. K. gyvybei ir sveikatai nebegrėsė, dėl šių priežasčių, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti BK 31 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat pasisakė dėl pareikštų civilinių ieškinių, pažymėjo, kad A. Z. elgesys laikytinas rizikingu ir provokuojančiu, todėl teismas nusprendė civilinio ieškinio sumą dėl neturtinės žalos dydžio sumažinti iki 2 000 Eur.
2.2. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, kadangi teismas iš esmės pripažino, jog liudytojais apklausti asmenys įvykio metu buvo neblaivūs, ikiteisminio tyrimo metu liudytojai tvirtino, kad įvykio arba nematė, arba neprisimena dėl savo apsvaigimo, tačiau net ir pripažinus liudytojais apklaustų asmenų parodymų prieštaringumą, teismas sprendė, kad yra pagrindas vadovautis nukentėjusiojo teiktais parodymais, kuris įvykio metu taip pat buvo neblaivus (nustatytas 1,76 prom. neblaivumas), ir kurio teiktų parodymų nepatvirtino nei vienas kaip liudytojas apklaustas asmuo, dėl šios priežasties ir buvo pašalinta dalis kaltinimo. Nuosprendžio, kuriuo skiriamas realus laisvės atėmimas, motyvai turėtų būti aiškūs ir suprantami. Nuteistasis pripažino, kad sudavė vieną smūgį, šią aplinkybę iš esmės patvirtino ir specialisto išvada Nr. G 1256/2021 (03), tačiau, kuo remiantis buvo nustatytos aplinkybės dėl tariamų spyrių į galvą ir papildomai suduotų smūgių, smaugimo, apelianto teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio nėra žinoma, o nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad norėjo sulaikyti A. Z., kuris persekiojo išžagintą nukentėjusiąją O. K.. A. B. kaire ranka sučiupo už A. Z. rankos, tačiau šis veiksmas A. Z. nesustabdė, A. Z. numušė A. B. ranką ir tokiu būdu išsilaisvino. Tuomet A. B. tam, kad sustabdytų įsisiautėjusį A. Z., dešine ranka vieną kartą smogė A. Z. į veidą, pakišo koją ir jie abu pargriuvo. A. B., siekdamas nuraminti A. Z., bandė jį prispausti prie žemės, kad pastarasis nusiramintų. Daugiau jokių smūgių nebuvo suduota, A. Z. nebuvo nei smaugiamas, nei spardomas.
2.3.1. Liudytojas D. Š. parodė, jog matė, kaip nuteistasis nukentėjusiajam, siekdamas jį sulaikyti, sudavė 1-2 smūgius kumščiu į veidą. Šis liudytojas patvirtino, kad nuteistasis A. Z. nespyrė, o suduotas buvo vienas arba du smūgiai.
2.3.2. Liudytoja O. K. teismui patvirtino, kad bėgo nuo A. Z. šaukdama pagalbos, kadangi jis ją išprievartavo, jai bėgant jis ją vijosi, todėl ji buvo išsigandusi. Muštynių O. K. nematė.
2.3.3. Liudytojai G. M., E. B., U. K. patvirtino kad paties konflikto nematė, tačiau nurodė, kad A. Z. į vakarėlį atvyko neblaivus, buvo agresyvus, kabinėjosi prie aplinkinių. Nukentėjusysis U. K. siūlė eiti pasimylėti, o prie liudytojos G. M. priekabiavo, liesdamas jos krūtinę. Šių liudytojų parodymai patvirtina, kad būtent A. Z. buvo nepageidaujamas ir nekviestas asmuo į vykusį vakarėlį, buvo neblaivus ir agresyvus t. y. savo elgesiu nuosekliai siekė išprovokuoti konfliktą.
2.3.4. Ikiteisminio tyrimo metu t. y. 2021 m. rugsėjo 7 d. apklausos metu liudytojas L. V. tvirtino, kad įvykio nematė, ir apie jį nieko negali pasakyti, o apie tai, kad A. Z. buvo sumuštas, sužinojo vėliau. Papildomos apklausos metu t. y. 2021 m. spalio 12 d. liudytojas L. V. taip pat nurodė, kad nematė nei smūgio sudavimo, nei parvirtimo ant žemės, ir tuo labiau, jokio smaugimo veiksmo, tačiau patvirtino, kad sodo namelyje A. Z. nebuvo mušamas.
2.3.5. Teismo posėdžio metu liudytojas L. V. parodė, kad matė, jog A. B. sudavė A. Z., tuomet jie nuvirto. Apelianto nuomone, šio liudytojo parodymai yra itin prieštaringi, galbūt įtakoti A. K. ir R. Z., kurie nedelsiant po įvykio ėmėsi aktyvių veiksmų, iš esmės siekiant pakeisti liudytojų parodymus, taip galbūt siekiant padėti savo artimajam A. Z. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl O. K. išžaginimo.
2.3.6. Liudytojai R. Z., A. K., G. S., D. S., J. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio nematė arba, kad vakarėlyje nedalyvavo. G. S., D. S., J. M. vakarėlio metu buvo neblaivūs.
2.3.7. Atsižvelgdamas į aptartų liudytojų parodymus, apeliantas mano, kad nei vienas liudytojas neparodė, kad nuteistasis būtų spyręs A. Z. į galvą kelis kartus, o liudytojas D. Š., kuris įvykio metu buvo šalia nuteistojo ir nukentėjusiojo, parodė, kad buvo suduotas tik vienas arba du smūgiai, siekiant sulaikyti nukentėjusįjį. Gynėjas pastebi, kad daugybinių smūgių sudavimą parodo tik nukentėjusysis, kuriam nustatytas 1,76 promilės neblaivumas. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2021 m. rugpjūčio 23 d., bendraudamas su tyrėja, atsisakė pakomentuoti netgi savo patirtus sužalojimus, nurodydamas, kad parodymus duos tik dalyvaujant jo advokatui. A. Z. tariamai suduotų smūgių skaičių, jų intensyvumą detalizavo tik 2021 m. rugsėjo 13 d. apklausos metu. Gynėjas nurodo, kad 2021 m. rugpjūčio 22 d. tyrėjo G. L. tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo taip pat minimos aplinkybės tik dėl smūgio rankomis sudavimo bei nėra minimos jokios aplinkybės dėl spyrių į galvą ar dėl tariamo smaugimo. Minėtame pranešime nurodoma, kad įvykis įvyko 2021 m. rugpjūčio 22 d., apie 00:00 val. Be to, gynėjas pastebi, kad iš bendrojo pagalbos centro duomenų matyti, jog nukentėjusysis pagalbos į policijos pareigūnus kreipėsi tik 2021 m. rugpjūčio 22 d. 03.40 val. Tačiau netgi šiuo metu nukentėjusysis nenurodė, kad yra sužalotas, o siekė, kad atvyktų policijos ekipažas, tam, kad jam padėtų išsiaiškinti aplinkybes su O. K.. Gynėjas pastebi ir tai, kad apie jokį smaugimą, kūno nubrozdinimą ir galvos sutrenkimą neužfiksuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1256/2021. (03). Be to, specialisto išvadoje nurodomas įvykio laikas „2021-06-22 apie 00:00 val.“, tačiau į medicinos įstaigą A. Z. atvyko tik po keturių valandų ir trisdešimt minučių nuo nurodomo įvykio laiko. Nukentėjusysis A. Z. teismo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nesugebėjo paaiškinti, ką veikė ir kur buvo laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 04.30 val. Gynėjo teigimu, asmens, kuriam nustatytas vidutinis girtumas, gebėjimas tinkamai suvokti susiklosčiusią situaciją yra itin ribotas, paties nukentėjusiojo nuoseklūs veiksmai patvirtina, kad jo parodymai yra itin prieštaringi tiek dėl įvykio laiko, tiek dėl suduotų smūgių skaičiaus.
2.4. Apeliantas nurodo, kad įstatymų leidėjo yra įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė. Tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teismų praktikoje nuosekliai kartojama, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus, svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Gynėjo įsitikinimu, apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas sistemiškai įvertinus visus byloje esančius įrodymus, bei atitinkamai įvertinus aplinkybę, kad nukentėjusysis bei teismo posėdžio metu liudytojais apklausti asmenys įvykio metu buvo neblaivūs, todėl situacijos suvokimas ir susidariusios situacijos vertinimas buvo ne tik riboti, bet ir įtakojami nukentėjusiojo artimųjų (A. K. ir R. Z.), neabejotinai turėjo lemiamos įtakos kai kurių liudytojų (L. V.) parodymų nenuoseklumui.
2.5. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog BK 31 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes smūgio sudavimo metu O. K. gyvybei ir sveikatai pavojus jau nebegrėsė, todėl nebuvo būtina imtis veiksmų tam, kad būtų sulaikytas A. Z.. Tačiau apeliantas su teismo nurodytomis aplinkybėmis dėl būtinojo reikalingumo taikymo nesutinka ir mano, kad teismo padarytos išvados buvo skubotos, tinkamai neįvertinus susiklosčiusios situacijos. Nurodo, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad savo veiksmais siekė sulaikyti A. Z. nuo nusikalstamos veikos atlikimo – tęsimo. Įvykis įvyko tamsiu paros metu, O. K. suplėšytais rūbais bėgo šaukdama pagalbos link nuteistojo ir D. Š.. A. Z. sparčiu žingsniu vijosi O. K. ir tiesė savo rankas link jos. Atstumas nuo sodo namelio iki automobilio, nuo kurio parbėgo šaukdama O. K., yra minimalus (apie 15 m), todėl buvo būtina nedelsiant priimti sprendimą dėl veiksmų atlikimo siekiant apsaugoti O. K.. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad vienintelis nuteistasis A. B. buvo visiškai blaivus ir galėjo tinkamai įvertinti susidariusią situaciją.
2.6. Apeliaciniame skunde aptariamos BK 2 straipsnio 4 dalies, 31 straipsnio l dalies nuostatos ir teigiama, kad šios bylos atveju realus ir akivaizdus pavojus įstatymo saugomoms vertybėms buvo aiškiai suvokiamas ir suprantamas ne tik nuteistajam, bet ir liudytojui D. Š.. Nuteistajam nekilo net menkiausia abejonė, kad jis kaip vienintelis blaivus asmuo, privalėjo nedelsiant imtis priemonių ir apsaugoti bėgančią ir pagalbos prašančią O. K. nuo ją besivejančio A. Z.. O. K. aiškiai išreiškė, kad ją išprievartavo, ji bėgo suplėšytais rūbais ir šaukdama, atstumas nuo automobilio iki sodo namelio buvo vos 15 metrų, todėl sprendimas, kaip apsaugoti pagalbos prašančią merginą, turėjo būti priimtas nedelsiant. Nukentėjusiojo A. Z. tikslai vejantis O. K. leidžia pagrįstai teigti, kad A. Z. nesustabdžius, O. K. galėjo patirti dar didesnius sunkiai nusikaltusio A. Z. poveikius. Nuteistasis siekė pavojų pašalinti kitu būdu, t. y. tiesiog mėginant A. Z. sustabdyti, tačiau nukentėjusysis A. Z. yra buvęs kariškis, geros fizinės parengties, todėl net būdamas neblaivus, A. Z. sugebėjo aktyviai pasipriešinti A. B., numušė jo ranką ir tęsė O. K. persekiojimą. A. B. tik smūgiu į veidą sustabdė A. Z.. Todėl, gynėjo nuomone, nuteistojo veiksmai tik dar kartą patvirtina, kad nuteistasis atliko veiksmą sugriebdamas A. Z. už rankos, manydamas, kad toks veiksmas bus pakankamas A. Z. sustabdymui. Nuteistasis, nebeturėdamas kitų priemonių sustabdyti A. Z. ir tokiu būdu apsaugoti O. K., sudavė smūgį į veidą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam A. Z. yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 149 straipsnio l dalį, tai, kad jam buvo suduotas vienas smūgis į galvą, tuo buvo padaryta žymiai mažesnė žala nei nusikalstamos veikos pagal BK 149 straipsnį tęsimas.
2.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus.
Šalies argumentai
2.8. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojai G. S. ir L. V. parodė, jog nuteistasis sudavė vieną arba du smūgius A. Z. siekdamas jį sulaikyti, parkritus ant žemės užgulė visu savo kūno svoriu tam, kad A. Z. būtų sulaikytas nuo nusikalstamos veikos tęstinumo, bei įvertinus, kad liudytojais paklausti asmenys buvo neblaivūs, vienintelis nuteistasis buvo blaivus, gynėjo nuomone, visi parodymai susideda į nuoseklią ir logišką grandinę, jog A. Z. buvo suduota ne daugiau kaip vienas smūgis, siekiant jį sulaikyti. A. Z. sulaikymas buvo vykdomas tuo metu, kai O. K. suplėšytais rūbais ir šaukdama pagalbos bėgo link nuteistojo ir D. Š., nukentėjusiajam vejantis O. K.. A. B. atliko veiksmą siekdamas sulaikyti nukentėjusįjį nuo pradėtos nusikalstamos veikos tęsimo (užbaigimo). Šios aplinkybės patvirtina, kad O. K. pavojus grėsė, jis buvo realus, o nukentėjusiojo veiksmai buvo aktyvūs ir akivaizdūs. Jei pavojaus nebebūtų buvę, tuomet O. K. nebūtų buvę pagrindo bėgti ir šauktis pagalbos.
2.9. Gynėjas nurodo ir tai, kad baudžiamosios teisės teorijoje pripažįstama, jog tam tikri žmogaus poelgiai gali sukelti grėsmę įstatymo saugomoms vertybėms, tai yra būti būtinojo reikalingumo pavojaus šaltiniu. Taigi, galima teigti, kad būtinojo reikalingumo pavojaus šaltiniu gali būti ir aktyvus, ir pasyvus žmogaus elgesys. Nuteistajam pastumiant A. Z., jo sulaikyti nepavyko, todėl ir buvo priimtas sprendimas suduoti smūgį. Šios bylos atveju A. Z. veiksmai buvo aktyvūs, intensyvūs, pavojingi ir kėlė realią grėsmę, tai patvirtina ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-63-999/2022 priimtas apkaltinamasis nuosprendis A. Z. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, ne kaltinamasis turi įrodinėti, kad yra nekaltas, o byloje turi būti surinkta pakankama visuma įrodymų, kad jis yra kaltas, priešingu atveju visos abejonės, kurių nebėra kaip pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Šalies argumentai
2.10. Atsižvelgdamas į aptartus argumentus, gynėjas įsitikinęs, kad nuteistojo elgesys, t. y. A. Z. pastūmimas, vieno smūgio sudavimas ir jo prispaudimas prie žemės, atitinka būtinojo reikalingumo sąlygas, todėl esant BK 31 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms, skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas – A. B. išteisintas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. Z. atstovas advokatas H. Mackevičius prašo nuteistojo A. B. gynėjo advokato P. Orlovo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą atmesti.
4. Apeliaciniame teismo posėdyje gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu nuteistasis A. B. nuosekliai tvirtino, kad jis norėjo sulaikyti nukentėjusįjį A. Z., kuris persekiojo išžagintą nukentėjusiąją O. K.. Nei vienas liudytojas neparodė, kad nuteistasis būtų spyręs A. Z. į galvą kelis kartus, o liudytojas D. Š., kuris įvykio metu buvo šalia nuteistojo ir nukentėjusiojo, parodė, kad buvo suduotas tik vienas arba du smūgiai, siekiant sulaikyti nukentėjusįjį. Gynėjas pastebi, kad daugybinių smūgių sudavimą parodo tik nukentėjusysis, kuriam nustatytas 1,76 promilės neblaivumas. Gynėjas įsitikinęs, kad nuteistojo elgesys, t. y. A. Z. pastūmimas, vieno smūgio sudavimas ir jo prispaudimas prie žemės, atitinka būtinojo reikalingumo sąlygas, todėl esant BK 31 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms, skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas – A. B. išteisintas.
7. Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. B. tvirtino, kad jis A. Z. sudavė smūgį, bet tai padarė gindamas O. K. nuo nusikaltimo, tai yra nuo išžaginimo. D. Š. pasiūlė eiti parūkyti, jie ėjo į lauką. Apie 15 metrų nuo namelio stovėjo O. K. automobilis, prie jo pamatė sąmyšį, suprato, kad vykdomas nusikaltimas, nuo automobilio verkdama parbėgo O. K., jos rūbai buvo suplėšyti. O. K. bėgo tiesiai į glėbį D. Š., ji sakė, kad ją išprievartavo, prašė pagalbos. A. Z. atbėgo iš paskos, jo kelnės buvo nusmauktos, jis kažkaip tiesė ranką, todėl nutvėrė jį už rankos. A. Z. jį stūmė, abu nuvirto ant žemės ir tada, kai jis jį nustūmė, kita ranka trenkė vieną smūgį A. Z.. Užvirto visu svoriu ant A. Z., bandė prispausti jį prie žemės. Po to atsikėlė ir pasakė, kad dingtų iš čia. A. Z. nuėjo į namelio vidų, susirinko daiktus ir išėjo. Nuteistojo teigimu, jis sudavė tik vieną smūgį A. Z.. Kai jis nuvirto ant žemės, jo nespardė, nesmaugė tik laikė prispaudęs prie žemės. Nuteistasis nepaneigė to, kad A. Z. galėjo lūžti žandikaulis. Matė A. Z. kruviną. Nuteistojo teigimu, grįžęs namo A. Z. galėjo gauti ir nuo savo švogerio. Smūgį sudavė dėl to, kad bandė išgelbėti silpnesnį žmogų, jis kitos išeities nematė. Kai sudavė A. Z., šalia buvo tik D. Š. pravarde „Z.“ (t. 3, b. l. 69–70). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. B. parodė, kad, kai O. K. pasakė, jog A. Z. ją išprievartavo ir puolė D. Š. į glėbį, o A. Z. ją pasivijo, jis griebė viena ranka A. Z. ranką. A. Z. norėjo jį nustumti, tačiau jis nepaleido A. Z. rankos, ir kita ranka trenkė jam į veidą. Po smūgio A. Z. nenusiramino, tada jis apsikabino A. Z. per abi jo rankas ir pakišo jam koją, kad jis nugriūtų, ir jie nugriuvo ant žemės. Pažymėtina, kad nuteistasis A. B. parodė, kad A. Z., gulinčiam ant žemės, galėjo dar suduoti smūgių rankomis, laikė A. Z. prispaudęs prie žemės, patikslino, kad laikė A. Z. apsikabinęs per kaklą. Nuteistasis A. B. neigė sudavęs smūgius kojomis (t. 2, b. l. 14–16, 21–23, 31–32).
8. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. Z. neneigė, kad eidama link namelio, O. K. verkė, jis jai sekė iš paskos, ji sakė, kad pasakys, jog ją išprievartavo. Jis jai sakė, kad nedarytų nesąmonių, nes to nebuvo. Tada iš už kampo išlindo A. B., trenkė jam į veidą, šaukė „žertva, aš tave užmušiu“. Nuo to smūgio jis nebuvo nugriuvęs. Jis jam sakė, kad to nebuvo, tada A. B. sudavė dar kelis smūgius, nuo jų nuvirto. A. B. tada pradėjo spardyti jį kojomis, jis jam įspyrė 3-5 kartus, įspyrė į veidą, į galvą. Ant žemės jis gulėjo ant pilvo, veidu į žemę, o tada A. B. pradėjo jį smaugti. D. Š. atitraukė nuo jo A. B., kai šis jį smaugė. Jis bėgo į namelį, dar gavo kelis smūgius nuo A. B.. Namelio prieangyje jis iš inercijos nukrito, ten gavo vieną smūgį. Kraujas bėgo iš veido, iš burnos. Namelyje irgi turėjo būti kraujo, nes jo rūbai buvo visi kruvini. Į namus grįžo apie 3 val. Po to nuvyko į ligoninę. Jam buvo 2 žandikaulio lūžiai (t. 2, b. l. 215–216). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. Z. taip pat parodė, kad būdamas netoli namelio durų, gavo nuo A. B. stiprų smūgį kumščiu į veidą. A. B. sakė, kad „tu žertva, užmušiu tave“ ir puolė toliau jį mušti, sudavė du smūgius kumščiu į galvą, nuo šių smūgių jis nukrito ant žemės, tada A. B. pradėjo jį spardyti kojomis, įspyrė 3-5 kartus į veidą, į galvą. Jis gulėjo ant pilvo, veidu į žemę, tada pajuto, kad A. B. jį smaugia, jam trūko oro. Po to kažkas A. B. nutempė nuo jo (t. 1, b. l. 58–61, 63–64).
9. Specialisto išvadoje Nr. G 1256/2021(03) konstatuota, kad A. Z. buvo padaryti šie sužalojimai: apatinio žandikaulio kūno ir kairio kampo skersiniai lūžiai, padaryti kietu buku daiktu (daiktais), prieš jam kreipiantis pagalbos į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę 2021 m. rugpjūčio 22 d. 4.30 val., A. Z. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi dėl kaulų lūžių sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. A. Z. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 78–79). Pažymėtina, kad specialisto išvadoje užfiksuota, kad A. Z. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, tačiau tai nereiškia, kad sužalojimai negalėjo būti padaryti ir keliais trauminiais poveikiais, o, kaip nustatyta, ikiteisminio tyrimo metu ir pats nuteistasis A. B. nepaneigė to, kad A. Z. galėjo suduoti ir daugiau smūgių.
10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad į medicinos įstaigą A. Z. atvyko tik po keturių valandų ir trisdešimt minučių nuo nurodomo įvykio laiko, tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad A. Z. iš karto po įvykio nesikreipė į medikus, visiškai nepaneigia jo sumušimo fakto, ir kad jį sumušė būtent A. B.. Nors bylos duomenimis, t. y. iš alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnale užfiksuotų duomenų objektyviai nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 22 d. 3.45 val., A. Z. buvo nustatytas 1,76 promilės girtumas (t. 1, b. l. 42–45), tačiau nukentėjusysis A. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje, praėjus beveik keturiems mėnesiams po jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, vienodai parodė įvykio aplinkybes bei suduotų smūgių skaičių, kokiu metu buvo suduoti smūgiai, į kurias vietas, t. y. kad iš pradžių A. B. jam sudavė stiprų smūgį kumščiu į veidą, po to du smūgius kumščiu į galvą, nuo šių smūgių jis nukrito ant žemės, o tada A. B. pradėjo jį spardyti kojomis, įspyrė 3-5 kartus į veidą, į galvą. Jis gulėjo ant pilvo, veidu į žemę, kai pajuto, jog A. B. jį smaugia. Nukentėjusysis A. Z. vienodai parodė ir ką jam A. B. sakė, kai puolė jį mušti. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nuteistasis A. B. teigė sudavęs A. Z. tik vieną smūgį, tačiau ikiteisminio tyrimo metu, nors ir neigė spardęs A. Z., tačiau ir pats pripažino, kad A. Z., gulinčiam ant žemės, galėjo dar suduoti smūgių, jo teigimu, rankomis, parodė, kad visgi laikė A. Z., gulintį ant žemės, apsikabinęs per kaklą. Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. B. ir pats nepaneigė aplinkybės, kad A. Z. galėjo lūžti žandikaulis.
11. Nagrinėjamu atveju teisiamajame posėdyje liudytojai O. K., G. M., E. B., U. K., G. S., R. Z., A. K. nukentėjusiojo A. Z. sumušimo aplinkybių nematė (t. 2, b. l. 217, 218, t. 3, b. l. 18–19, 19–20, 20–21, 21–22, 70).
12. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo D. Š. parodymų nustatyta, kad jis su A. B. išeidinėjo iš namelio, ir priešais pamatė apsiverkusią O. K., ji šaukė gelbėkit, kad ją išprievartavo A. Z., jos rūbai buvo sudraskyti. A. Z. parėjo ar parbėgo iš paskos O. K.. Visi buvo šalia vienas kito. A. B. sudavė A. Z. 1-2 smūgius kumščiu į veidą. A. B. reakcija buvo greitesnė nei jo. A. Z. nebuvo kaip priešintis, nes tai buvo sekundžių reikalas. Buvo įmanoma A. Z. sulaikyti. Liudytojo nuomone, A. B. nenorėjo sulaužyti A. Z. žandikaulio. Ar A. B. iš galvos ar iš rankos sudavė A. Z., pasakyti negalėjo. Teigė, kad kojomis nespardė. Viskas vyko labai greitai. A. B. paėmė A. Z. už galvos, jį parvertė ir pradėjo smaugti. Kai A. Z. pargriuvo, liudytojas A. B. nutraukė nuo A. Z.. Kai nutraukė A. B., A. Z. įėjo į namelį, jis matė A. Z. namelyje, jo veidas buvo kruvinas. Nepastebėjo, kad A. Z. būtų sudavęs ar ruošęsis suduoti smūgius A. B. (t. 2, b. l. 216–217).
13. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo L. V. parodymų nustatyta, kad O. K. parbėgo iš automobilio link namelio šaukdama, kad gelbėkit. Jis tuo metu buvo namelyje, tarpduryje, bet girdėjo kaip šaukė. A. Z. parėjo iš paskos. Liudytojas matė kaip A. B. trenkė kumščiu A. Z.. A. B. ir A. Z. nukrito ant žemės. Ant žemės buvo smaugimo veiksmas. D. Š. juos skyrė, jis pats į muštynes nesikišo, nuėjo į namelį. Lauke buvo A. B., D. Š. ir A. Z.. A. Z. buvo įėjęs į namelį visas kruvinas, jis dar prašė jo pagalbos, bet jis sakė, kad nesikiša (t. 3, b. l. 52–53).
14. Nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojai D. Š. ir L. V. yra A. B. draugai, todėl jie suinteresuoti duoti parodymus, lengvinančius būtent nuteistojo A. B. padėtį. Tai, kad liudytojai D. Š. ir L. V. stengėsi palengvinti nuteistojo padėtį, sudaro pagrindo manyti ir jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. V. teigė, kad jis apskritai nematė A. Z. sumušimo aplinkybių (t. 1, b. l. 170–172, 174–175), tačiau teisiamajame posėdyje parodė, jog A. B. visgi trenkė kumščiu A. Z., kad jie buvo nukritę ant žemės, o, gulinčiam ant žemės A. Z., A. B. atliko ir smaugimo veiksmą. Taip pat parodė, kad juos išskyrė D. Š.. Apie tai, kad A. B. sudavė A. Z. 1-2 smūgius kumščiu į veidą ir jį smaugė pargriuvusį, liudytojas D. Š. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas parodė, jog pats nematė, ar buvo suduoti smūgiai A. Z. gulinčiam (t. 1, b. l. 106–108, 110–111), tačiau tai, kad D. Š. tvirtino pats nematęs, ar buvo suduoti smūgiai A. Z. gulinčiam, dar nereiškia, kad A. Z. nebuvo suduoti smūgiai gulinčiam. Ir šiuo atveju tiek liudytojo D. Š., tiek ir liudytojo L. V. parodymai, nors jie ir neparodė, kad A. B. A. Z. spardė ir gulintį, tačiau patvirtina būtent nukentėjusiojo A. Z. parodymus dėl to, kad jam buvo suduotas tikrai ne vienas smūgis, kaip teigė nuteistasis A. B., be to, patvirtina ir faktą, kad A. B. smaugė A. Z., o juos išskyrė būtent D. Š.. Todėl nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aptartus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiojo A. Z. vienodus ir nuoseklius parodymus dėl jam suduotų smūgių ir jų skaičiaus, nėra jokio pagrindo netikėti būtent nukentėjusiojo parodymų teisingumu. Tai, kad šiuo atveju yra pagrindo tikėti būtent nukentėjusiojo parodymais dėl jam suduotų smūgių skaičius, atskleidžia ir skundžiamame nuosprendyje aptartas telefoninio pokalbių įrašas.
15. Iš telefoninio pokalbio įrašo tarp liudytojo A. K. ir liudytojo L. V. nustatyta, kad L. V. matė, jog į namelį A. Z. įbėgo visas kruvinas, „Z.“ (D. Š.), kaip jam atrodė, A. B. ir A. Z. skyrė. L. V. pokalbio metu pasakė, kad A. B., pažymėtina, daužė A. Z. (t. 1, b. l. 95–96). Ir tai vienareikšmiškai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas ar du smūgiai, bet prieš nukentėjusįjį buvo vartojamas būtent intensyvus smurtas.
16. Atsižvelgdamas į aptartus duomenis, vertindamas juos atskirai ir jų visumą, lygindamas tarpusavyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad A. B. konflikto metu tyčia kumščiais sudavė vieną smūgį A. Z. į veidą, po to du smūgius į galvą, nuo smūgių A. Z. nugriuvus ant žemės, įspyrė 3-5 kartus pastarajam į veidą ir į galvą bei jį smaugė, taip nukentėjusiajam A. Z. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.
17. Apeliaciniame skunde gynėjas buvo įsitikinęs, kad nuteistojo elgesys, t. y. A. Z. pastūmimas, vieno smūgio sudavimas ir jo prispaudimas prie žemės, atitinka būtinojo reikalingumo sąlygas (BK 31 straipsnis). Tačiau, kaip nustatyta ir aptarta, nagrinėjamu atveju nuteistasis A. B. sudavė ne vieną ir ne du smūgius.
18. BK 31 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš šios įstatymo formuluotės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: 1) turi grėsti žala; 2) pavojus akivaizdus ir realus; 3) gresiančio pavojaus negalima pašalinti kitais būdais, kaip tik padarant žalą teisės saugomiems interesams; 4) iškilęs pavojus pašalinamas padarant žalą trečiajam asmeniui; 5) padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji.
19. Būtinojo reikalingumo instituto esmė ir paskirtis suponuoja būtinybę asmeniui įvertinti daromą žalą ir žalą, kurios siekiama išvengti, ir sąmoningai pasirinkti elgesio variantą, leisiantį padaryti mažesnę žalą. Tai reiškia, kad, siekiant pašalinti pavojų, mažesnė žala turi būti padaroma tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177/2009). Santykis tarp padarytos žalos ir žalos, kurios siekiama išvengti, nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Žalų santykį būtina įvertinti ne tik kokybiniu (parodančiu objektyvųjį vertingumą), bet ir kiekybiniu rodikliu. Be to, žalos vertinimas neturėtų atitrūkti nuo subjektyvaus galimos žalos dydžio suvokimo, todėl turėtų būti atsižvelgta, kokios didesnės žalos asmuo bijojo ir tikėjosi išvengti ir kokią mažesnę žalą tikėjosi padaryti savo veiksmais. Taigi, žalos vertinimas atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju (ad hoc) ir negali būti apibrėžiamas neginčijamais rodikliais.
20. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad tuo metu, kai nuteistasis A. B. sudavė A. Z., pažymėtina, jau ir pirmą smūgį, joks realus pavojus liudytojos O. K. gyvybei ir sveikatai jau nebegrėsė, ir jokio pavojaus šalinti nebuvo reikalo. Iš liudytojo D. Š. parodymų nustatyta, kad jis su A. B. išeidinėjo iš namelio, kai priešais pamatė apsiverkusią O. K., ji šaukė gelbėkit, kad ją išprievartavo A. Z., jos rūbai buvo sudraskyti, tačiau, pažymėtina, kad liudytojas parodė, jog A. Z. tiesiog parėjo, galbūt parbėgo O. K. iš paskos. Liudytojas nepastebėjo, kad A. Z. būtų sudavęs ar ruošęsis suduoti smūgius A. B., juolab, būtų grėsęs koks nors realus pavojus O. K. (t. 2, b. l. 216–217). Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo L. V. parodymų taip pat nustatyta, kad O. K. parbėgo iš automobilio link namelio šaukdama, kad gelbėkit, o A. Z. parėjo iš paskos (t. 3, b. l. 52–53). Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo A. Z. parodymų nustatyta, kad jis neneigė, jog ėjo O. K. iš paskos, nes ji grasino pasakysianti, kad jis ją išprievartavo, o, A. Z. teigimu, jis jai sakė, kad nešnekėtų nesąmonių, t. y. norėjo išsiaiškinti situaciją. Ir šiuo atveju, nors iš liudytojos O. K. šaukimo, kad ją išprievartavo, sudraskytų rūbų A. B. ir galėjo suprasti, jog A. Z. atliko neteisėtus smurtinius veiksmus, tačiau tuo metu, kai D. Š. ir A. B. sutiko pareinantį ar parbėgantį A. Z., O. K. sveikatai jau jokios tiesioginės grėsmės nebuvo. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje liudytoja O. K. pati parodė, kad A. Z. tiesiog ėjo jai iš paskos, o jai bėgant, iš namelio jau buvo išėję A. B. ir D. Š.. Ji jiems pasakė: „gelbėkit, mane išprievartavo“ ir pabėgo prie tvenkinio, už šiltnamio, nes, jos teigimu, buvo šoko būsenos (t. 2, b. l. 217–218). Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad A. B. smurtinių veiksmų prieš A. Z. metu būtinojo reikalingumo sąlygų nebuvo, ir jam taikyti BK 31 straipsnio nuostatų nėra jokio pagrindo. Be to, dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad A. B. A. Z. sudavė ne vieną smūgį, kaip bandoma įtikinti apeliaciniame skunde, bet, kaip nustatyta bylos duomenimis, pavartojo intensyvų smurtą.
21. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. B. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
22. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, naikinti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. birželio 7 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo A. B. gynėjo advokato Piotro Orlovo apeliacinį skundą atmesti.