Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. G. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 1 700 Eur neturtinę žalą; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1 700 Eur neturtinę žalą; 3) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodo, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) kontrolieriaus 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. SP-9 (toliau – ir Sprendimas). Teismas atsisakė priimti skundą motyvuodamas tuo, kad Sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (dalyku). Pareiškėjo teigimu, Sprendimas buvo paskelbtas internete viešai, tačiau prieš tai tinkamai Sprendimo nenuasmeninus, todėl pareiškėjo asmens ir privataus gyvenimo duomenys buvo paskelbti viešumoje nepagarbiame kontekste. Tarnyba savavališkai išvertė Sprendimą į anglų kalbą ir patalpino į valstybinę interneto svetainę www.etika.gov.lt, kurioje Sprendimas neproporcingą laiką buvo prieinamas neapibrėžtam bendrovės „Google“ paslaugų gavėjų ratui, įskaitant ir aukštajai mokyklai Universidad Loyola, kurioje 2018–2019 m. pareiškėjas mokėsi tarptautinių ERASMUS studijų metu. Nurodo, jog aukštoji mokykla Universidad Loyola surinko Tarnybos paskleistą informaciją ir nenuasmenintą Sprendimą, o mokslo ir studijų metu vertino pareiškėją neigiamai, nutraukė su pareiškėju studijų sutartį ir perdavė Sprendimą trečioms šalims, užkertant pareiškėjui teisę apskųsti aukštosios mokyklos Universidad Loyola veiksmus.

Teigia, jog Vytauto Didžiojo universitetas išbraukė pareiškėją iš studentų sąrašų ir vienašališkai nutraukė su pareiškėju studijų sutartį, todėl pareiškėjas prarado ilgus metus ir galimybę studijuoti pasirinktą studijų programą.

Nurodo, kad 2020 m. balandžio 6 d pareiškėjas padavė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui ir prašė teismo panaikinti Tarnybos priimtą Sprendimą ir priteisti žalą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pareiškėjas dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą. Teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 2 d. neskundžiama nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-347-933/2021 nusprendė kreiptis į Specialią teisėjų kolegiją su prašymu išspręsti ginčo (bylos) pagal pareiškėjo ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, dėl žalos atlyginimo rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimą. Specialioji teisėjų kolegija 2021 m. kovo 3 d. neskundžiama nutartimi perdavė bylą pagal pareiškėjo ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dėl žalos atlyginimo, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimas netenka teisinės galios ex lege. Teigia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartimi byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2021 m. gegužės 5 d., tačiau nutarties apskundimo tvarka pareiškėjui išaiškinta suprantamai nebuvo. 2021 m. kovo 16 d. teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas, tačiau teismas neskundžiama 2021 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti 2021 m. kovo 16 d. pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjo teigimu, byla dėl neigiamų teisinių pasekmių sukėlusio Sprendimo neišspręsta nuo 2017 m. gegužės 11 d., todėl pagrįstai laikytina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 19 d. padarė išvadą, kad Sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (dalyku), tačiau 2021 m. kovo 3 d. Specialiosios teisėjų kolegijos vertinimu, tokia veikla, kai internete paskelbtas nenuasmenintas Sprendimas yra susijusi su atitinkama viešojo administravimo subjektų veikla viešojo administravimo srityje. Taigi, tik 2021 m. kovo 3 d. (beveik po 4 metų) teismai pripažino, kad byla ir ginčas iš tikrųjų teismingas administraciniam teismui. Mano, jog atsakovė nesukūrė veiksmingo mechanizmo (teisinio reguliavimo), kuris užtikrintų pareiškėjo teisę į greitą, veiksmingą ir teisingą teismą. Pareiškėjo byla nebuvo išspręsta per protingą laiką, todėl atsirado žala.

Nurodo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), kurio pagrindu ir nuostatomis remiantis Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti 2017 m. gegužės 11 d. pareiškėjo skundą, nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

Mano, jog atsakovės Lietuvos valstybės įsteigtas Vilniaus apygardos administracinis teismas nesąžiningai sprendė 2017 m. gegužės 11 d. pareiškėjo skundo priėmimo teisme klausimą ir neteisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teigia, kad bylos perdavimo kompetentingam teismui procedūros metu buvo pažeista bylos perdavimo į kompetentingą teismą tvarka, o būtent, civilinio ir administracinio proceso teisės normos, kuriose numatyta, kad išsprendus bylos rūšinio teismingumo klausimą, byla kompetentingam ją nagrinėti teismui išsiunčiama per tris darbo dienas nuo specialios teisėjų kolegijos nutarties priėmimo dienos, Be to, atsakovė, civilinio ir administracinio proceso nustatytu teisiniu reguliavimu, neįgyvendino pozityvios pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įgyvendinta pareiškėjo teisė apskųsti specialios teisėjų kolegijos nutartį ir neteisėtus Vilniaus apygardos administracinio teismo veiksmus ar neveikimą.

Pareiškėjas nurodo, kad prarado teisę atgauti žyminį mokestį už paslaugą, kurios nesuteikė bendrosios kompetencijos teismas, taip pat pareiškėjas prarado teisę pareikšti nuomonę dėl mediacijos įgyvendinimo administracinės teisenos proceso metu, prarado teisę pareikšti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir įgyvendinti teisę būti išklausytam pagal visuotinai pripažįstamą audiatur et altera pars principą. Teigia, kad nepriėmus ir neprijungus prie bylos 2021 m. kovo 16 d. pareiškėjo prašymo pareiškėjui buvo užkirsta ir apribota teisė įgyvendinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 str. 1 dalyje nustatytą teisę pateikti prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla.

Teigia, jog dėl įstatymų leidėjo neatidumo, ABTĮ nenumatyta bylos priėmimo ir perdavimo procedūrų apskundimo tvarkos. Pareiškėjo byla neskundžiama nutartimi buvo perduota iš Apygardos teismo į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, o iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neskundžiama nutartimi buvo perduota į Apygardos administracinį teismą. Dėl įstatymų leidėjo neatidumo, ABTĮ nenumatyta kokia tvarka gali būti skundžiama teismo nutartis, kurioje yra sprendžiamas bylos kompetentingame teisme (šiuo atveju pirmos instancijos administraciniame teisme) priėmimo klausimas. Apygardos administracinis teismas priėmė iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atsiųstą bylą, tačiau pareiškėjui buvo apribota teisė teikti skundą dėl bylos priėmimo teisme procedūrų ir neteisėtų tismo veiksmų aukštesnės pakopos teismui.