Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Astron Baltic“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-651-253/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Astron Baltic“ dėl įpareigojimo grąžinti turtą, tretieji asmenys V. R. ir R. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino formaliai nurodydamas, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas bei pateikė savo subjektyvius samprotavimus dėl turto vertės sumažėjimo, dėvėjimosi ir t.t. Teismas nevertino faktinių ginčo aplinkybių ir nutartimi iš esmės išsakė savo išankstinę nuomonę dėl pareikšto reikalavimo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad turtas dėvisi, nes nekilnojamasis turtas, kurį apeliantas naudoja ir valdo, yra prižiūrimas tinkamai, turtas negadinamas ir iš esmės jis yra pagerintas, suremontuotas. Apelianto teigimu, priešingų duomenų byloje nėra, o ieškovo prielaidos nurodytos ieškinyje apie žalą, nuostolius ir t.t., yra tik subjektyvi jokiais įrodymais nepagrįsta nuomonė. Apeliantas dėl ieškovo neteisėtų veiksmų yra pateikęs Klaipėdos miesto apylinkės teismui ieškinį dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Apeliantas nurodo, kad 2012 m. liepos 26 d. teismo nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas AB SEB lizingui iš UAB „Astron Baltic“ perimti pagal lizingo sutartis naudojamą turtą – patalpas (duomenys neskelbtini) paliekant jas naudotis UAB „Astron Baltic“ komercinei ūkinei veiklai vykdyti, bei uždrausta AB SEB lizingui sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis dėl turto – UAB „Astron Baltic“ naudojamų (lizinguojamų patalpų), esančių (duomenys neskelbtini). Apeliantas nurodo, kad dėl tų pačių patalpų jau yra priimta teismo nutartis, kuria ginčo patalpos yra paliktos saugoti ir naudotis apeliantui. Teismas visiškai nesiaiškino, kokie sutartiniai teisiniai santykiai siejo šalis, kokia šalių valia buvo juos sudarant, t.y. teismas ginčo teisinių santykių taikant laikinąsias apsaugos priemones nevertino, taip pat nevertino, kokios yra faktinės sutarčių vykdymo aplinkybės, kokios yra ginčo priežastys ir t.t. Teismas taip pat nesuteikė teisės apeliantui pateikti atsiliepimo į pareikštą prašymą. Apelianto teigimu, teismas visiškai nesiaiškino, ar ieškovo pateikti reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas ir ekonomiškas bei neįvertino to, kokias neigiamas pasekmes tai sukels apeliantui, nes apeliantas praras verslą, nuomininkus, iš kurių gaunamos pajamos naudojamos prievolių ieškovui vykdymui. Teismas skundžiamos nutarties visiškai nemotyvavo, faktiškai apsiribojo teiginiais, kad ieškovas patiria nuostolius. Apeliantas pažymi, kad byloje ginčas yra ne dėl nuostolių atlyginimo, be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis dėl to patiria ar patirs nuostolius. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti ne tik apie pareikštų reikalavimų pagrįstumą, bet ir apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad apeliantas netinkamai prižiūri ir valdo ginčo turtą.

Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atskirajame skunde išdėstytus jo teiginius, kad turtas yra geros būklės, o ieškovas apeliantui toliau neteisėtai naudojantis turtu nepatiria jokių nuostolių, kad apelianto turtinė padėtis yra gera ir turto praradimo atveju apeliantas ieškovui galėtų kompensuoti turto praradimo nuostolius. Atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nėra įrodytos bei neturi jokio ryšio su teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimu, t.y. šios aplinkybės neįrodo, kad netaikius ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių būtų pašalinta grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškinyje nurodytos konkrečios aplinkybės, keliančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl apelianto teiginiai, kad ieškovas neva neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nėra pagrįsti. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeistų proporcingumo principą, nes prioritetas tokiu atveju būtų suteiktas nesąžiningai ir netinkamai sutarčiai vykdžiusiai šaliai, kuri toliau neatlygintinai naudotųsi turtu ir būtų suinteresuota kuo ilgiau tęsti bylinėjimąsi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl įpareigojimo apeliantą grąžinti ieškovui nekilnojamąjį turtą, t. y. patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), ir patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė apeliantui naudotis aukščiau minėtomis patalpomis bei įpareigojo apeliantą šias patalpas perduoti saugoti ieškovui.

Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) bei apelianto nurodytų aplinkybių matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-11148-563/2012 pagal UAB „Astron Baltic“ (apelianto nagrinėjamoje byloje) pareikštą ieškinį AB SEB lizingui dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Minėtoje civilinėje byloje 2012 m. liepos 26 d. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas AB SEB lizingui iš UAB „Astron Baltic“ perimti pagal lizingo sutartis naudojamą turtą – patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), paliekant jas naudotis UAB „Astron Baltic“ komercinei ūkinei veiklai vykdyti, bei uždrausta AB SEB lizingui sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis dėl turto – UAB „Astron Baltic“ naudojamų (lizinguojamų) patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Iš LITEKO duomenų taip pat matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad dėl vienos iš ginčo patalpų jau yra priimta įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria vieną iš ginčo patalpų AB SEB lizingas yra uždrausta perimti, taip pat uždrausta dėl jos sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis.

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.

Nors materialinės teisės normos nustato, kad tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką (CK 6.574 str.), tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad apeliantas ginčija vienašališkai nutrauktų lizingo sutarčių teisėtumą. Pažymėtina, kad nors lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra šios civilinės bylos dalykas, tačiau neabejotinai tai yra susiję ir su nagrinėjama byla, kurioje reiškiamas reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti lizinguotą turtą. Pripažinus lizingo sutarčių nutraukimą neteisėtu, AB SEB lizingas iš esmės nebetektų iš įstatymo bei lizingo sutarčių kylančios teisės reikalauti ginčo patalpų, kadangi tokiu atveju lizingo sutartys nebūtų laikomos pasibaigusiomis. Tuo tarpu nėra pagrindo manyti, kad patalpų grąžinimas ieškovui, tenkinus ieškinį nagrinėjamoje byloje, būtų komplikuotas ar apskritai negalėtų būti įvykdytas. Taigi, iš esmės konstatuoti sprendimo įvykdymo apsunkinimą ar tapimą neįmanomu nėra pagrindo.

Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktu, kuriame numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinės priemonės, kurių paskirtis užkirsti kelią žalai atsirasti ar padidėti. Todėl ieškovas, prašydamas šiuo pagrindu taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojimą atlikti tam tikrus veiksmus, turi pagrįsti teiginį, kad tokios priemonės taikymas padės išvengti naujos ar papildomos žalos atsiradimą, kitaip tariant, neįpareigojus apelianto atlikti tam tikrų veiksmų ieškovas patirs žalą arba padidės jau padarytos žalos mastas (CPK 12 str., 178 str.).

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo turtas (patalpos) dėvisi, jo vertė mažėja, naudojamos patalpos gali būti sugadintos ar sunaikintos. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovas prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodo, kad galimas nepataisomas ginčo patalpų sugadinimas arba praradimas, t.y. vadovaujasi prielaidomis, nes nėra pateikta įrodymų, jog nagrinėjamu atveju kyla reali grėsmė, kad ginčo patalpų būklė gali būti pabloginta ar ginčo patalpos gali būti sunaikintos. Taip pat ieškovas nepateikė duomenų, kad apeliantas nevykdo ūkinės veiklos, žaloja ginčo turtą, mažina jo vertę ar egzistuoja reali tokio pobūdžio grėsmė dėl apelianto veiksmų. Ginčas vyksta dėl ieškovui priklausančių patalpų grąžinimo jų teisėtam savininkui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dalyku yra nekilnojamasis turtas, kuris naudojamas apelianto ūkinėje – komercinėje veikloje. Todėl atsižvelgiant į turto specifiką, menkai tikėtini ieškovo teiginiai, kad apeliantui galimas žalos ieškovui atsiradimas dėl naudojimosi turtu fakto (CPK 178 str.). Taigi, konstatuotina, jog faktinės bylos aplinkybės, turto specifika nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad apeliantui toliau naudojantis ginčo patalpomis komercinėje veikloje jos ženkliau dėvėtųsi, mažėtų jų vertė ar galimai minėtos patalpos būtų sugadintos ir dėl to būtų būtina jas perduoti lizingo davėjui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tikslingiau lizinguojamą turtą palikti lizingo gavėjui, priešingu atveju iš esmės būtų apribota bei sutrikdyta lizingo gavėjo (apelianto) ūkinė – komercinė veikla, t.y. taikant ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų neproporcingai suvaržytos apelianto teisės bei būtų pažeisti šalių interesų pusiausvyros bei ekonomiškumo principai. Juo labiau, kai viena iš ginčo patalpų įsiteisėjusia Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartimi jau yra palikta naudotis apeliantui. Taigi, paminėtos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatavimui, kad egzistuoja reali grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kas lemtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę nagrinėjamoje byloje.

Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.