Kauno apygardos teismo nutartis

2017-01-25 · Civilinė byla Nr. 2S-456-221/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-01-25
Bylos Nr.
2S-456-221/2017
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-13523-2016-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Lozoraitytė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Gintaja“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-456-221/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13523-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.4.5.11; 3.5.1; 3.5.20.2 (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 25 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gintaja“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gintaja“ skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis R. S., V. B., Z. M., akcinė bendrovė DNB bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja prašė pripažinti neteisėtu antstolio R. S. sprendimą vykdyti turto varžytynes Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose išvaržomą turtą (pastatą – parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prekybos patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini)) galima įsigyti tik kartu.

Pareiškėja nurodė, kad antstolis paskelbė varžytynes, kuriose pastatą – parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir prekybos patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), galima įsigyti tik kartu. Dėl tokių formalių priežasčių pareiškėja negali dalyvauti varžytynėse ir įsigyti dominančio savarankiško turtinio vieneto – prekybos patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Antstolio veiksmai lemia, jog du visiškai savarankiški ir vienas nuo kito nepriklausomi turtiniai vienetai yra pardavinėjami iš varžytynių kaip vienas turtinis vienetas, o potencialūs pirkėjai (tarp jų ir pareiškėja) negali įsigyti kurį nors iš šių turtinių vienetų atskirai. Toks antstolio sprendimas riboja pareiškėjos teises ir neleidžia siekti turto įsigijimo. Hipotekos lakšte, kuriuo buvo įkeistas turtas, buvo nustatyta turto realizavimo eilė ir tvarka: „Pirma eile parduodamas turtas priklausantis Z. M. Antra eile parduodamas turtas priklausantis V. B.“. Dėl to antstolis, sudarydamas sąlygas įsigyti tik abu turtinius vienetus kartu, pažeidė ir hipotekos sandorio, kurio pagrindu vykdomas išieškojimas, sąlygas. Antstolis pasirinko būdą vykdyti varžytynes, kurios nėra patrauklios potencialiems pirkėjams ir nesudaro sąlygų pasiekti vykdymo tikslų. Nėra paaiškinimo, kuris pateisintų dviejų visiškai savarankiškų daiktų pardavinėjimą tik kartu ir užkirtimą kelio įsigyti vieną iš šių daiktų. Teisės aktai neįpareigoja dviejų atskirų ir savarankiškų turtinių vienetų pardavinėti kartu. Atskiras turtinių vienetų pardavimas yra būtinas, nes taip būtų sudarytos sąlygos potencialiems pirkėjams įsigyti tik jiems reikiamą objektą, kadangi šiuo metu pirkėjai, kurie turi susidomėjimą vienu iš objektų, negali siekti jo įsigyti, nes tą galima padaryti tik perkant abu objektus kartu. Išdėstytą poziciją patvirtina aplinkybė, jog per paskelbtas turto pirmąsias varžytynes neatsirado nei vienas pirkėjas, kuris būtų suinteresuotas įsigyti du savarankiškus turtinius vienetus kartu.

Antstolis R. S. 2016 m. birželio 28 d. patvarkymu netenkino pareiškėjos skundo, skundą kartu su vykdomųjų bylų Nr. 0070/10/02269, 0070/10/02270, 0070/10/02271, 0070/10/02272 kopijomis persiuntė Kauno apylinkės teismui. Antstolis nurodė, kad, išieškotojai AB DNB bankui paprašius nekilnojamąjį turtą pardavinėti komplekse, siekiant gauti kuo didesnę kainą, antstolis neturėjo teisės nustatyti kitokį turto realizavimo būdą (CPK 695 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų.

Teismas, remdamasis CPK 695 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad esant išieškotojos AB DNB banko prašymui, antstolis pagrįstai nustatė turto pardavimo komplekse būdą, nes pagal nustatytą teisinį reguliavimą neturi teisės nustatyti kitokį turto realizavimo būdą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartį ir patenkinti pareiškėjos skundą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Netinkamai aiškinta ir taikyta teisės norma, susijusi su turto pardavimo iš varžytynių realizavimo būdo nustatymu (CPK 695 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 634 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 691 straipsnio 2 dalimi, 713 straipsnio 1 dalimi, antstolis yra tas asmuo, kuris organizuoja ir yra atsakingas už tinkamą varžytynių vykdymą, t. y. antstolis privalo veikti taip, jog būtų sudarytos sąlygos realizuoti turtą greitai ir operatyviai, o į varžytynes būtų pritraukta kuo daugiau potencialių pirkėjų, kurie sudarytų sąlygas gauti kuo aukštesnę kainą. Šiuo atveju antstolis pasirinko varžytynių vykdymo būdą, kuris nėra patrauklus potencialiems pirkėjams ir nesudaro sąlygų pasiekti vykdymo tikslus. Pareiga įrodyti, kad dviejų atskirų objektų kaip vieno pardavimo būdas atitinka maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijų ir užtikrina visų išieškotojo bei skolininko interesų apsaugą, kilus ginčui, tenka antstoliui. Antstolis nepateikė duomenų, kad dviejų objektų bendras pardavimas kaip vieno turi ekonominių pranašumų pagal objektyviai egzistuojančius kriterijus, pvz., investicinio patrauklumo, lemiančio akivaizdų vertės padidėjimą. Nesant tokių ar panašių duomenų, pagrindžiančių antstolio veiksmų pagrįstumą pagal maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijų, nepaneigtinas argumentas, kad tokiu antstolio sprendimu neužtikrinta derama skolininko interesų apsauga, nes, parduodant iš varžytynių kartu abu objektus, paneigiama tikimybė, kad skolininkas atsiskaitys su kreditoriumi, pardavus vieną objektą, taip pat atsiranda grėsmė turto apskritai nerealizuoti, neatsiradus abiejų objektų pirkėjui.

Deklaratyviai konstatuota, kad antstolis pagrįstai nustatė turto pardavimo komplekse būdą, nes pagal nurodytą teisinį reguliavimą (CPK 695 straipsnio 1 dalis), antstolis neturi teisės nustatyti kitokio turto realizavimo būdo, o antstolio nustatytas turto realizavimo būdas yra naudingas kreditoriui ir skolininkui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antstolio veiksmų teisėtumo, neįsigilino į šios bylos esmę, nenurodė, kodėl toks turto realizavimo būdas reiškia turto pardavimą už didžiausią galimą kainą, neanalizavo, jog antstolis nėra pateikęs duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad dviejų objektų bendras pardavimas kaip vieno turi ekonominių pranašumų pagal objektyviai egzistuojančius kriterijus. Taip pat buvo pažeista ir teismo pareiga motyvuojamoje nutarties dalyje nurodyti motyvus (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas), dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors argumentus ir įrodymus bei remiasi kitais, taip pat nurodyti konkrečius įrodymus, kurias grindžiamos teismo išvados. Skundžiama nutartis yra be motyvų, o tai sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 338 straipsnis).

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo nutarties nekeisti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Pareiškėjos deklaratyvūs samprotavimai nėra pakankami konstatuoti, jog turtas, parinkus antstolio realizavimo būdą, yra nepaklausus ir nebus realizuotas. Skolos suma skundžiamų antstolio veiksmų dienai yra apie 3,5 mln. Eur. Tai reiškia, jog skolai padengti yra būtina parduoti visą turtą, kuris įvertintas 1,23 mln. Eur suma. Pareiškėja neturi teisės kvestionuoti hipotekos lakštuose nustatytos turto pardavimo eilės, nes ji nėra hipotekos sandorių šalis. Pareiškėja, nurodydama nekilnojamojo turto pardavimo eilę, t. y., kad pirmąja eile parduodamas turtas, priklausantis Z. M., antrąja eile – V. B., nutyli, kad Z. M. nuosavybės teise priklauso tik 1/3 dalis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o 2/3 dalys priklauso V. B., be to, išieškojimas iš suinteresuotų asmenų turto vykdomas ne pagal vieną hipotekos teisėjo nutartį. Pagal kitą hipotekos sandorį (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) tų pačių įkeistų daiktų pardavimo eilė yra priešinga, t. y. pirmąja eile parduodamas turtas, priklausantis V. B., o antrąja eile – Z. M. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad, pardavinėjant turtą, yra pažeidžiamos hipotekos sandorių sąlygos. Dėl pareiškėjos skunde pareikšto reikalavimo jau yra pasisakęs Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2YT-7966-848/2016. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2S-1636-390/2016), yra konstatuota, jog antstolis pagrįstai nusprendė nekilnojamąjį turtą pardavinėti komplekse, todėl klausimas dėl antstolio veiksmų, pardavinėjant nekilnojamąjį turtą komplekse, teisėtumo yra nekvestionuojamas. Pareiškėja nėra tiesiogiai vykdymo procese dalyvaujantis asmuo – ji nėra nei skolininkė, nei įkaito davėja, nei išieškotoja, nei skolininko darbdavė, varžytynių dalyvė (pareiškėja nepateikia įrodymų, kad yra priešingai), todėl ji neturi teisės pateikti skundą dėl antstolio veiksmų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl antstolio veiksmai nelaikytini neteisėtais. Tai, kad pareiškėja nepripažįsta, jog jos skundas buvo atmestas pagrįstai, savaime nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį.

Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolis R. S. vykdo Kauno miesto apylinkės teismo nutartis Nr. 02201005927-L/2010-07-12 dėl 359 382,63 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo, Nr. 02201005929-L/2010-07-12 dėl 1 073 868,68 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo, Nr. 02201005928-L/2010-07-12 dėl 311 370,19 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo, Nr. 02201006125-L/2010-07-14 dėl 1 032 494,12 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkų V. B. ir Z. M. išieškotojos AB DNB banko naudai. Antstolis 2015 m. spalio 16 d. patvarkymu paskelbė patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pirmąsias varžytynes. 2015 m. spalio 16 d. skelbime apie būsimas varžytynes antstolis nurodė, kad paskelbtos patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pirmosios varžytynės už pradinę turto pardavimo kainą – 984 000 Eur. 2015 m. spalio 28 d. antstolis atšaukė varžytynes. 2016 m. sausio 26 d. skelbime apie būsimas varžytynes antstolis nurodė, kad paskelbtos patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pirmosios varžytynės už pradinę turto pardavimo kainą – 984 000 Eur. Pirmąsias varžytynes paskelbus neįvykusiomis, 2016 m. gegužės 25 d. buvo paskelbtos V. B. ir Z. M. priklausančių prekybos patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), antrosios varžytynės Nr. (duomenys neskelbtini) už pradinę turto pardavimo kainą – 738 000 Eur. Pareiškėja padavė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriame prašo pripažinti neteisėtu antstolio R. S. sprendimą vykdyti turto varžytynes Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose išvaržomą turtą (pastatą – parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prekybos patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini)), galima įsigyti tik kartu.

Pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą atmesti pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų motyvavo tuo, kad išieškotoja yra pasirinkusi turto pardavimo komplekse būdą, todėl antstolis pagrįstai turtą varžytynėse pardavinėja tokiu būdu. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdama, kad antstolis atsakingas už tinkamą varžytynių vykdymą, šiuo atveju jis pasirinko varžytynių vykdymo būdą, kuris nėra patrauklus potencialiems pirkėjams ir nesudaro sąlygų pasiekti vykdymo tikslus, dėl to nėra užtikrinama derama skolininko interesų apsauga. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Pagal CPK 633 straipsnį vykdymo proceso šalimis yra laikomi išieškotojas ir skolininkas (1 dalis), o kiti asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes (pvz., varžytynėse dalyvaujantys asmenys, įkaito davėjai ir pan., t. y. konkretaus vykdymo proceso veiksmo būtini dalyviai, kurių dalyvavimas atliekant vykdymo veiksmą gali būti nebūtinas, tačiau jie apie vykdymo veiksmo atlikimo laiką ir vietą privalo būti tinkamai informuoti), – suinteresuotais asmenimis vykdymo procese (2 dalis). Visi šie asmenys yra vykdymo proceso dalyviai, turintys teisę CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti skundą dėl antstolio veiksmų. Pareiškėja nėra varžytynėse dalyvaujantis asmuo, ji tik nurodo apie galimybę dalyvauti varžytynėse, jeigu prekybos patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir parduotuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), būtų pardavinėjamos atskirai. Suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą turi būti grindžiamas siekiu apginti pažeistą ar ginčijamą jo teisę arba įstatymų saugomą interesą. Tokia pati taisyklė taikoma ir skundžiant antstolio procesinius veiksmus. Tam tikras antstolio procesinis veiksmas, kuriuo asmens teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimas yra ne faktinis ar realus, o tik potencialus, nesuponuoja ir teisminės gynybos poreikio dėl tokio veiksmo apskundimo, t. y. tokio asmens teisinio suinteresuotumo CPK 5 straipsnio prasme. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų apie pareiškėjos realų ketinimą ir galimybes dalyvauti varžytynėse, įsigyjant antstolio išvaržomą turtą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą, antstoliui nusprendus turtą pardavinėti kaip vieną objektą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pateikta duomenų, jog dviejų objektų kaip vieno pardavimas yra ekonomiškai nenaudingas, pažeidžia teisėtus išieškotojo ir skolininkų interesus. Kaip minėta, pagal CPK 634 straipsnio 2 dalį vykdymo procese antstolis turi užtikrinti išieškotojo ir skolininko interesų apsaugą, ieškoti protingos jų pusiausvyros. Pareiškėja nėra skolininkų atstovė vykdymo procese (CPK 599 straipsnis), todėl jos argumentai apie pažeidžiamas skolininkų teises atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad skolininkų skundas dėl antstolio veiksmų, kurio vieni iš argumentų buvo susiję su turto kaip komplekso pardavimo iš varžytynių neteisėtumu, atmestas kaip nepagrįstas Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-7966-848/2016. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1636-390/2016 pastarąją nutartį paliko nepakeistą. Taigi skolininkai yra pasinaudoję teise ginti savo interesus, paduodant skundą dėl antstolio veiksmų. Pažymėtina, kad pareiškėja skundo dėl antstolio veiksmų negrindė argumentais dėl dviejų objektų kaip vieno pardavimo būdo neatitikimo maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijui. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. CPK 338 straipsnyje numatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija. Tai susiję su tuo, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovas (pareiškėja), ieškinyje (skunde) nurodydamas ieškinio (skundo) faktinį pagrindą ir dalyką. O apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal ieškovo (pareiškėjos) apibrėžtas bylos ribas. Pareiškėjos argumentai dėl dviejų objektų kaip vieno pardavimo būdo neatitikimo maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijui suformuluoti tik atskirajame skunde, juo pareiškėjos skundas dėl antstolio nebuvo grindžiamas pirmosios instancijos teisme, todėl, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės kontrolės metu nevertintini.

Taip pat, pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo priimtos nutarties, neatsakė į visus skundo dėl antstolio veiksmų argumentus ir tai sudaro absoliutų procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtakos jo pagrįstumui ir teisėtumui, yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo motyvų nepakankamumas per se negali būti prilyginamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui – kai sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kiekvienas teismo sprendimas turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

CPK 291 straipsnyje įtvirtinti nutarties turinio reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama nutartis atitinka šiuos reikalavimus. Nutarties motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė teisinius argumentus, kuriais pripažino nepagrįstu pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų, neatsakydamas į visus pareiškėjos skundo argumentus, nesudaro pagrindo daryti išvadą apie absoliutaus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą ir spręsti, jog pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra be motyvų. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nutartį, atmestini, nes yra nepagrįsti.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, pareiškėja atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, kadangi pareiškėjos atskirasis skundas yra atmestas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjos 363 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, pridėjo 2016 m. gruodžio 5 d. mokėjimo pavedimą Nr. APM4062588. Suinteresuoto asmens AB DNB banko sumokėta 363 Eur suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), 8.16 punkte nustatytą rekomenduojamo priteisti užmokesčio už tokią paslaugą maksimalų dydį (0,4 x 771,9 Eur). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, suinteresuotam asmeniui AB DNB bankui iš pareiškėjos priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 300 Eur sumos.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartį.

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gintaja“ (juridinio asmens kodas 303217154) suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) 300 Eur (trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Virginija Lozoraitytė