- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-13
- Bylos Nr.
- 1A-519-898/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-34355-2022-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- K. M.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam skirta 90 MGL (4500 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. 21.20 val. iki 2022 m. rugsėjo 8 d. 15.35 val., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 (dviejų) MGL (100 Eur) dydžio baudai ir paskirta galutinė 88 MGL (4400 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, K. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 2 (dvejus) metus 4 (keturis) mėnesius naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo – taikymo pradžios, t. y. nuo 2022 m. rugsėjo 8 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuota K. M. priklausanti transporto priemonė – automobilis „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas K. M. priklausančiam automobiliui „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), paskirtas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus 2022 m. rugsėjo 14 d. prokurorės nutarimu, paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo dienos.
Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas, dokumentų paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta jas panaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. K. M. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugsėjo 7 d., apie 20.40 val., 102 kelyje Nemenčinė – Vilnius, Vilniaus r., Kreivalaužių k., Taikos g., vairavo automobilį „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 17 punkto reikalavimą, numatantį, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas ar nėra neblaivus, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją ir taip vengė neblaivumo patikrinimo. Šie K. M. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. M. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują sprendimą, o būtent jį išteisinti, nes pastarojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Taip pat pažymi, jog jei apygardos teismas pripažins, kad jis yra nuteistas pagrįstai, tuomet prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti mažiausią baudą, uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones trumpiausiam terminui bei netaikyti automobilio „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimo arba konfiskuoti mažiausią dalį šio automobilio vertės, kuri sudaro 15 337 Eur.
2.1. Pabrėžia, jog apeliaciniame skunde aptarti argumentai ir susiję įrodymai patvirtina, kad apeliantas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra traukiamas jo veiksmuose nesant tiesioginės tyčios, kaip būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio. Skunde minimos BK 281¹ straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Pažymėta, kad šiame straipsnyje nustatyta atsakomybė už keturias alternatyvias veikas, aprašytas formaliosiomis nusikalstamų veikų sudėtimis, todėl veikos gali būti padaromos tik asmens veiksmuose nustačius tiesioginę tyčią.
2.2. Neblaivumo patikrinimo vengimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai nustatomi transporto priemonės vairuotojo neblaivumo požymiai. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 5-V-242 patvirtinto Policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punkte nurodoma, kad neblaivumo požymiai yra: 1) iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, 2) neadekvati elgsena, 3) nerišli kalba, 4) nekoordinuoti judesiai, t. y. tokiuose asmens veiksmuose privalo būti nustatytas ir tiesioginės tyčios egzistavimas (kad atsisakydamas tikrintis blaivumą, asmuo, kuriam nustatyti neblaivumo požymiai, suvokia, jog vengia neblaivumo patikrinimo ir nori taip veikti).
2.3. Skunde teigiama, jog nuo pat pirmosios apklausos šioje byloje apeliantas neneigė ir šiuo metu neneigia, kad bylai aktualią dieną, t. y. 2022 m. rugsėjo 7 d., vartojo nedidelį kiekį alkoholio. Kaip minėjo apklaustas apylinkės teisme, bylai aktualią dieną, per pietus, apie 11.00 val., išgėrė 30 gramų žmonos pagaminto užpilo, kurį ji ruošia naudodama medų ir įvairias žoleles. Tą dieną, nuo pat ryto, jis darbavosi sodyboje, vairuoti transporto priemonės neplanavo. Apeliantas serga (duomenys neskelbtini) liga, tad normalaus kraujo spaudimo palaikymui kasdien turi gerti vaistus. Laiku neišgėrus vaistų, kraujo spaudimas būna itin didelis, labai suprastėja bendra sveikatos būklė, pradeda svaigti galva, einant tenka laikytis už rankenų ar sienų, kad nenugriūtų. Tą kartą, prieš vykdamas į sodybą, iš namų nepasiėmė reikiamo kiekio vaistų, tad paprašė, kad vaistus jam atvežtų sūnus. Tačiau vakare iš žmonos sužinojo, kad sūnus negalės atvežti vaistų, tad nusprendė automobiliu važiuoti namo į (duomenys neskelbtini) jų pasiimti pats. Prieš išvykdamas iš sodybos jautėsi visiškai gerai, išgėręs 30 gramų žmonos pagaminto užpilo nesijautė net minimaliai apsvaigęs. Jokio kito net minimalaus alkoholio kiekio bylai aktualią dieną jis nevartojo, tad, vairuodamas transporto priemonę, jis nebuvo neblaivus.
2.4. Nors skundžiamame nuosprendyje (remiantis liudytojo R. P. parodymais, 2022 m. spalio 1 d. kitų objektų apžiūros protokole pateikta Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC) pokalbių išklotine) nurodoma, kad jo vairuojamas automobilis važiuodamas kelyje įtartinai vinguriavo, tačiau, apelianto įsitikinimu, net ir darant prielaidą, jog taip iš tiesų buvo, tai niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Važiuojant jam sutriko sveikata, jautė, kaip pakilo kraujo spaudimas, pradėjo svaigti galva, todėl nenorėdamas rizikuoti nei savo nei kitų eismo dalyvių saugumu, važiavo lėtai bei ieškojo, kur galėtų laikinai sustoti. Mano, kad būtent dėl šios priežasties liudytojas ir susidarė nuomonę, jog jis vairavo įtartinai, nesaugiai. Tiek R. P., tiek ir policijos pareigūnai nurodė, kad iš transporto priemonės salono ir nuo apelianto sklido alkoholio kvapas. Skunde pabrėžta, jog apeliantas neginčija, kad toks kvapas nuo jo galėjo sklisti (tą pačią dieną, iš ryto, suvartojo 30 gramų užpilo), nes kvapas iš burnos, išgėrus užpilo, išlieka pakankamai ilgą laiką. Tačiau, vien tik iš burnos sklidęs alkoholio kvapas nesudaro pagrįsto pagrindo išvadai, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus.
2.5. KET 17 punkte nurodoma, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, 2.3. punkte numatyta, kad neblaivumo tikrinimas – policijos <...> veiksmai, kai metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas, darbuotojas, vairuojantis transporto priemonę, nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo <...> yra neblaivus. Dėl to apeliantas įsitikinęs, kad jo atsisakymas tikrintis blaivumą alkotesteriu, nesant faktinio ir teisinio pagrindo pripažintas tyčiniu vengimu tikrintis blaivumą, lėmė jo neteisėtą ir nepagristą traukimą baudžiamojon atsakomybėn.
2.6. Skunde nurodo, jog tikrintis blaivumą atsisakė, bijodamas užsikrėsti COVID-19 liga, kuri jo amžiaus žmogui, sergančiam lėtine (duomenys neskelbtini) liga, yra labai pavojinga. Siekdamas išvengti galimų šalutinių vakcinacijos poveikių, turimos lėtinės ligos paūmėjimo, nesiskiepijo nei viena vakcinos nuo COVID-19 ligos doze. Iki šiol nėra sirgęs šia liga, tad kiek tik įmanoma saugosi. Bylai aktualiu laiku atvykę policijos pareigūnai, norėdami alkotesteriu patikrinti jo blaivumą, sukūrė jo sveikatos būklei rizikingą situaciją, kadangi neturėjo kaukių, dezinfekcinio skysčio, rankomis lietė vamzdelį, kuriuo būtų reikėję pūsti į alkotesterį, jam nebuvo sudaryta galimybė to vamzdelio išdezinfekuoti. Sutikdamas pūsti į alkotesterį būtų pats sau sukėlęs itin didelę riziką susirgti šia liga. Be to, bendraudamas su policijos pareigūnais, buvo itin pasimetęs, sutrikęs, nes visuomet vairuoja atsargiai, laikydamasis absoliučiai visų KET reikalavimų, niekada nebuvo baustas už jokius KET pažeidimus. Kaip jau minėjo, važiuodamas namo jis pasijuto itin prastai ir dėl streso, patirto bendraujant su policijos pareigūnais, sveikata dar labiau pablogėjo, jautė, kad kraujospūdis galėjo pasiekti 180/120, kas yra sveikatai ir gyvybei pavojinga riba, dėl ko iš dalies nebesiorientavo aplinkoje. Pažymi, jog visa tai neginčijamai patvirtina, kad jokio tyčinio vengimo pasitikrinti blaivumą nebuvo, o jo veiksmuose nesant tiesioginės tyčios, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
2.7. Be to, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės neanalizavo ir nevertino aukščiau nurodytų neblaivumo požymių egzistavimo, padarydamas išimtinai formalią, bylos duomenimis nepagrįstą, neteisėtą išvadą, kad yra įrodyta, jog apeliantas vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Tačiau baudžiamoji atsakomybė už vengimą tikrintis blaivumą galima tik tais atvejais, kai byloje nustatomas neblaivumo požymių egzistavimas.
2.8. Apeliaciniame skunde minimos BPK 20 straipsnio nuostatos bei pateikiama teismų praktika, susijusi su šiuo nagrinėjamu klausimu. Apelianto vertinimu, bylos medžiagoje esantis neblaivumo nustatymo aktas, akivaizdžiai, neatitinka įrodymų tikrumui ir patikimumui keliamų reikalavimų, nes jame nurodomi melagingi, objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Neblaivumo nustatymo aktas surašytas, pažeidžiant Aprašo 5 punkte įtvirtintą bendros asmens būklės įvertinimo metodiką (toliau – Metodika). Pagal šią Metodiką, bendra asmens būklė įvertinama policijos pareigūnams nustačius asmens neblaivumo požymius. Iš bylos duomenų visumos matyti, kad nuo apelianto neva sklido alkoholio kvapas, jis neva svirduliavo, sunkiai orientavosi aplinkoje (alkoholio kvapas galėjo sklisti dėl ryte suvartoto užpilo). Neneigia, kad bylai aktualiu laiku galėjo svirduliuoti ir sunkiai orientuotis aplinkoje, nes dėl itin padidėjusio kraujo spaudimo jautėsi blogai. Tokie požymiai potencialiai galėtų sudaryti prielaidas nuomonei, kad jis yra neblaivus, tačiau vien tik tai niekaip neįrodo, neva egzistavusio jo neblaivumo.
2.9. Taip pat Metodikoje nurodoma, kad nustačius asmens neblaivumo požymių, bendra asmens būklė įvertinama patikrinant: 1) ar gali eiti tiesia linija – pėda po pėdos; 2) ar stovėdamas gali pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs) tik neblaivumo požymiams pasitvirtinus bendros asmens būklės vertinimo metu asmeniui pasiūloma pasitikrinti neblaivumą ir žodžiu paaiškina atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisinius padarinius. Šiuo atveju, kaip akivaizdu iš policijos pareigūno liudytojo R. Š. parodymų, bendrą asmens būklės įvertinimą nuspręsta atlikti tik apeliantui aiškiai atsisakius tikrintis blaivumą alkotesteriu, tokiu būdu šiurkščiai pažeidžiant Metodiką ir Aprašą.
2.10. Be to, neblaivumo nustatymo akte nurodomi aiškiai melagingi, tikrovės neatitinkantys duomenys, kad apelianto kalba buvo nerišli ir kad jis neva nurodė alkoholį vartojęs prieš 30 minučių. Jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos duomenis, byloje nėra, t. y. policijos pareigūno padarytos klaidos arba piktnaudžiavimas įgaliojimais. Minėtame akte taip pat melagingai pažymėta, kad jis negali eiti tiesia linija – pėda po pėdos, nors šį testą atlikti jis atsisakė. Neblaivumo nustatymo aktą pildęs R. Š. teisme nurodė, kad nežino, kodėl pažymėjo varnelę, kad jis negali eiti tiesia linija, kai toks testas net nebuvo atliekamas. Dėl šios priežasties neblaivumo nustatymo aktu šioje byloje apskritai negali būti vadovaujamasi, o skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.11. Skunde pabrėžta, jog apylinkės teismas netinkamai individualizavo ir taikė baudžiamąją atsakomybę. Teigiama, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta į ką turi atsižvelgti teismas skirdamas bausmę. Be to, šiuo klausimu skunde pateikta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Darant prielaidą, nors ir nepagrįstą, kad apeliantas padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas, skirdamas bausmę ir baudžiamojo poveikio priemones, tinkamai neatsižvelgė į jo asmenybę, šeimos turtinę padėtį, pervertino neva jo atliktų veiksmų pavojingumą. Taip pat teismas nevykdė pareigos būti aktyviam, dėl ko skundžiamame nuosprendyje pateikiamos išvados dėl atsakomybės individualizavimo buvo padarytos, nesiėmus visų įmanomų priemonių teisingam bylos išsprendimui, o paskirta bauda ir baudžiamojo poveikio priemonės yra akivaizdžiai per griežtos.
2.12. Nusikaltimas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, yra nesunkus. BK 47 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nesunkaus nusikaltimo padarymą skiriama bauda nuo 50 iki 2 500 MGL dydžio. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui buvo paskirta neproporcingai didelė 90 MGL dydžio bauda, nepateikiant absoliučiai jokių tokio sprendimo motyvų. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pirmą kartą, darant prielaidą, nors ir nepagrįstą, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, nebuvo administracine tvarka baustas už KET pažeidimus. Pažymėta, jog šiuo nuosprendžiu paskirta bauda sukeltų itin didelę finansinę naštą visai jo šeimai. Apeliantas ir jo sutuoktinė J. M. yra pensininkai, todėl gauna kuklias pajamas. Jis gauna (duomenys neskelbtini) Eur, o sutuoktinė – (duomenys neskelbtini) Eur dydžio senatvės pensiją, jokių kitų pragyvenimui būtinų piniginių lėšų jie negauna. Dirbti nei jis, nei sutuoktinė nebegali dėl vis blogėjančios sveikatos būklės. Didelę dalį gaunamų pajamų išleidžia pirkdami vaistus, maisto produktus, higienos reikmenis, taip užtikrindami minimalius būtinuosius savo poreikius. Sumokėjus paskirtą 90 MGL dydžio baudą, būtų nubaustas ne tik jis, bet ir su aptariama situacija absoliučiai nesusijusi sutuoktinė.
2.13. Skunde nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui buvo paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones – 2 metams ir 4 mėnesiams bei turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilį „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Skunde minimas BK 68 straipsnio 1 dalis bei nurodoma, jog uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2013, 2K-279-719/2018). Tai, kad apeliantas praeityje nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka už KET pažeidimus, patvirtina, jog skundžiamame nuosprendyje paskirtas uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas yra neproporcingai ilgas, suvaržo jo teises labiau nei būtina tam, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, darant prielaidą, nors ir nepagrįstą, kad aptariamu atveju, bausmė apskritai turėtų būti skiriama.
2.14. Taipogi, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai ir neteisėtai nurodyta, kad apelianto neva padaryta nusikalstama veika yra ypač pavojinga, šiurkščiai pažeidžianti KET saugumo taisykles, pasireiškianti dideliu pavojingumu tiek pačiam vairuotojui, tiek visuomenės saugumui, nes jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Nesutikdamas su šiais teiginiais apeliantas pažymi, kad dėl vairavimo esant neblaiviam jam nebuvo pareikšti įtarimai ar kaltinimai, o jis yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neva egzistavusį vengimą pasitikrinti neblaivumą, nustačius neblaivumo požymius. Duomenų patvirtinančių, kad transporto priemonę jis vairavo būdamas neblaivus, byloje nėra. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje pateikti argumentai turėjo būti paremti įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais.
2.15. Apeliaciniame skunde nurodomas BK 72 straipsnis, kuriame įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl turto konfiskavimo. Teigiama, jog remiantis BK 72 straipsnio 3 dalimi ir teismų praktika, nuteistam asmeniui tokio turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas, o išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtu akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Proporcingumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) taip visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Šiuo atveju turi būti atsižvelgiama ir į Konvencijos protokolo Nr. 1, 1 straipsnio nuostatas ir kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, jog turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau ji turi atitikti teisingą pusiausvyrą.
2.16. Aptariamu atveju automobilio „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas būtų pernelyg griežta ir neproporcinga priemonė, darant prielaidą, nors ir nepagrįstą, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė apskritai turėtų būti taikoma. Pabrėžta, kad konfiskuojant bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį automobilį, šios baudžiamojo poveikio priemonės represinis poveikis iš dalies yra perkeliamas apelianto sutuoktinei, kuri nepadarė jokios nusikalstamos veikos ir bylai aktualią dieną buvo įsitikinusi, kad prie šeimai priklausančio automobilio vairo apeliantas sėdo visiškai blaivus. Negali būti laikoma atitinkančia teisingumo principą situacija, kad dalis baudžiamosios atsakomybės perkeliama asmeniui, kuris nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Netekus automobilio, iš mažų pajamų gyvenančiai pensininkų šeimai būtų užkrauta nepakeliama, pernelyg didelė finansinė našta, nes tektų įsigyti naują automobilį, kuris yra itin reikalingas, siekiant patenkinti būtinuosius šeimos poreikius. Dėl esamos sveikatos būklės naudotis viešuoju transportu jiems būtų pernelyg sunku. Prašoma netaikyti minėto automobilio konfiskavimo ar konfiskuoti įmanomai mažiausią dalį šio automobilio vertės, kuri sudaro 15 337,00 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas palaikė K. M. pateiktą apeliacinį skundą ir prašė ji tenkinti visa apimtimi. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo procesinio dokumento teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis K. M. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 21 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba skundžiamą nuosprendį pakeisti ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti mažiausią baudą, uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones trumpiausiam terminui bei netaikyti automobilio „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimo arba konfiskuoti mažiausią dalį šio automobilio vertės.
5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybių (fakto), veikos kvalifikavimo ir nuteistojo K. M. kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, objektyviai iširtos reikšmingos bylos aplinkybės, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvati padarytai nusikalstamai veikai bei atitinka nuteistojo asmenybę. Todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o skunde dėstomi argumentai nesuteikia pagrindo daryti priešingą išvadą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį.
Dėl veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo.
6. Nagrinėjamu atveju nuteistasis K. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumu. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimą bei nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išvadas dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo, pagrindė visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad BPK įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Šiuo atveju akcentuotina, jog apylinkės teismas, priimdamas sprendimą pripažinti nuteistąjį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, vertino ne tik apelianto skunde nurodytą neblaivumo nustatymo aktą, kuriame buvo užfiksuoti duomenys dėl negalėjimo eiti tiesia linija, bet ir duomenis padedančius nustatyti tarpinius faktus (liudytojų parodymus, atvykusių į įvykio vietą pareigūnų parodymus, „body“ kamera padarytus vaizdo įrašus, Bendrojo pagalbos centro skambučio išklotinę, tarnybinius pranešimus), t. y. duomenis, kuriais galima patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra abejonių, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino K. M. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
7. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Šios normos dispozicija yra blanketinė. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalį ir Kelių eismo taisyklių 17 punktą, policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leisti Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamą, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Neblaivumo patikrinimo vengimu laikytini atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos, nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą, jis išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-65-303/2015).
8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad K. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę – jam priklausantį automobilį „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad K. M. kaltę pagrindžia iš dalies paties nuteistojo parodymai, kadangi jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino, tačiau jau bylą pradėjus nagrinėti pirmosios instancijos teisme pakeitė poziciją, taip pat liudytojo R. P. parodymai, policijos pareigūno R. Š. parodymai, vaizdo įrašai, esantys byloje, garso įrašas iš bendrojo pagalbos centro, neblaivumo nustatymo aktas, procesinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys.
9. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 7 d., apie 20.44 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos 5-ojo skyriaus tyrėjui R. Š. patruliuojant kartu su vyriausiuoju patruliu V. M. ir D. K. iš VPK OVS budėtojo buvo gautas pranešimas, kad keliu 102 Nemenčinė – Vilnius važiuoja automobilis „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas elgiasi neadekvačiai. Kaip vėliau buvo nustatyta, apie galimai neblaivų vairuotoją pareigūnams pranešė liudytojas R. P. Savo pateiktame paaiškinime liudytojas nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 7 d., 20.40 val., kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), žiede prie Nemenčinės jis pastebėjo įtartinai manevruojantį automobilį „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilis iš žiedo išvažiavo į priešpriešinį eismą. Judėjo iš lėto, bet sunkiai tilpo savo juostoje, kelis kartus vos nekliudė kitų transporto priemonių. Važiavo iš paskos ir blyksėjo ilgomis šviesomis, įspėdamas kitus eismo dalyvius. Automobilis Miškonių kaime sustojo prie raudono šviesoforo, jis priėjo ir paprašė atidaryti langą, iš karto ištraukė raktelius ir laukė, kol atvyks policija. Prie liudytojo minėto automobilio vairuotojas, alkoholio nenaudojo. Matėsi, kad žmogus išgėręs alkoholio ar apsvaigęs. Sklido alkoholio kvapas (1 tomas, b. l. 10).
Žemesnės instancijos teismas
10. 2022 m. rugsėjo 7 d. tarnybiniame pranešime nustatyta, jog policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą Vilniaus rajone, Nemenčinės pl., sankryžoje šalia Miškonių k., priešingoje kelio pusėje kelkraščiu jie pastebėjo einantį link Nemenčinės k. akivaizdžiai neblaivų vyrą, kuris svirduliavo. Jiems apsisukus bei privažiavus prie minėto piliečio, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo K. M., ir jį sulaikius, privažiavo į įvykio vietą, kurioje stovėjo automobilis „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir laukė pranešėjas, kuris atpažino „Toyota“ automobilio vairuotoją. Pranešėjas, be kita ko, paaiškino, kad važiuodamas iš paskos, Miškonių k. sankryžoje užsidegus raudonam šviesoforo signalui, priėjęs prie minėto „Toyota“ vairuotojo paprašė atidaryti langą, pabendravęs su vairuotoju pranešėjas nurodė, kad vairuotojas buvo akivaizdžiai neblaivus, vairuotojui iš burnos sklido stiprus alkoholio kvapas, todėl pranešėjas iš užvedimo spynelės ištraukė raktą bei nusprendė sulaukti policijos pareigūnų ir perduoti galimai neblaivų „Toyota“ vairuotoją. Policijos pareigūnams pabendravus su pranešėju buvo nuspręsta patikrinti K. M. girtumą, pasiūlius vairuotojui su alkotesteriu nustatyti girtumą, vyras tai daryti kategoriškai atsisakė (t. 1, b. l. 18).
11. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad savo kaltės dėl nusikalstamos veikos neprisipažįsta. Teigė, jog įvykio dieną, pietaujant žmona jam davė išgerti 30 gramų jos gaminto užpilo, kuris susideda iš medaus, žolelių, todėl alkoholio kvapas ir sklido. Tas kvapas dvi paras laikosi. Sužinojęs, kad sūnus negalės atvežti jam vaistų į sodybą, jis nusprendė vakare nuvažiuoti jų paimti, nesijautė apsvaigęs, tačiau važiuojant jam šoko pulsas, todėl jis sulėtino greitį iki 40 km/h ir ieškojo kur palikti automobilį. Sustojus prie sankryžos prie jo automobilio priėjo minėtas liudytojas, kuris buvo iškvietęs policijos pareigūnus. Šiems atvykus, nuteistajam buvo liepta pasitikrinti blaivumą, t. y. pūsti į alkotesterį, tačiau jis tai atsisakė daryti, nes nebuvo jokių dezinfekcinių priemonių. Jis pareigūnams sakė, jog jam su sveikata blogai, bet jie net nereagavo.
12. Taigi, pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas apylinkės teisme neneigė, jog įvykio dieną jis vartojo alkoholį, tačiau pastarojo parodymai dėl suvartoto alkoholio kiekio keitėsi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis paaiškino, kad per pietus, jis vienas vartojo alkoholinius gėrimus, t. y. brendį, kurio buvo išgėręs apie 150 gramų. Viso ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nekeitė savo pozicijos dėl suvartoto alkoholio kiekio įvykio dieną, tačiau pirmosios instancijos teisme pastarasis pakeitė poziciją bei nurodė, kad suvartojo tik 30 gramų žmonos paruošto užpilo, kurio kvapas gali išlikti iki dviejų parų, tačiau sėsdamas už jam priklausančios transporto priemonės vairo jis jautėsi blaivus. Aukštesnysis teismas, įvertinęs šiuos nuteistojo parodymus bei apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, daro išvadą, jog tokia K. M. pateikta versija negali būti pripažinta pagrįsta, kadangi byloje esantys įrodymai (liudytojo, sustabdžiusio K. M., paaiškinimas, policijos pareigūno parodymai, tarnybinis pranešimas, „body“ kamera padaryti vaizdo įrašai, Bendrojo pagalbos centro skambučio išklotinė), ją paneigia bei patvirtina tą aplinkybę, jog nuteistojo neblaivumo požymiai buvo nustatyti.
13. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog galimai aplinkiniams pasirodė, kad jis keistai elgėsi dėl to, kad jo sveikatos būklė pablogėjo, t. y. jam sukilo kraujo spaudimas. Aukštesnysis teismas pastebi, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti šią nuteistojo nurodomą aplinkybę. Nei liudytojas R. P., nei atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai nepatvirtino, kad nuteistasis būtų prašęs pagalbos ar sakęs apie blogą savijautą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad įvykio metu nuteistasis nenoriai bendravo su policijos pareigūnais bei neigė vairavęs jam priklausančią transporto priemonę „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tai užfiksuota „body“ kameros vaizdo įrašuose, t. y. atsakydamas į policijos pareigūnų klausimus jis sakė, jog: „čia aš vaikštau, nu ką aš girtas, matai?“; „aš niekur nevažiavau“; „nepūsiu aišku, aš nevažiavau, prie ko čia aš?“; „aš nevažiavau ir nepūsiu čia“; „ką norite, aš vaikštau gatvėj, supranti?“. Į pareigūno klausimą „K. atsisakote pūsti nepūsite? Dar kartą kartoju“, nuteistasis atsakė: „nu aišku ne“ (t. 1, b. l. 55-59). Liudytojas R. P. apklaustas, taipogi nurodė, jog iš nuteistojo automobilio jautėsi alkoholio kvapas, matėsi, kad vairuotojas girtas, jo veiksmai neadekvatūs, išlipęs iš automobilio svirduliavo. Be to, minėtas liudytojas parodė, kad girdėjo, kaip pareigūnas siūlė nuteistajam pūsti į alkotesterį, po to perklausė, ar atsisako pūsti, ir šis atsakė, kad nepūs (t. 1, b. l. 169-171). Taigi, tokios nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad K. M. elgesį įtakojo ne jo nurodomos aplinkybės dėl sukilusio kraujospūdžio, o būtent jo neblaivumas.
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes negalima sutikti ir su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad jis atsisakė tikrintis girtumą dėl baimės užsikrėsti „Covid-19“ liga, nes policijos pareigūnai neužtikrino tinkamo vamzdelio dezinfekavimo, t. y. neturėjo kaukių, dezinfekcinio skysčio, rankomis lietė vamzdelį, kuriuo būtų reikėję pūsti į alkotesterį. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog kaukių dėvėjimas laikotarpiu, kuomet nuteistajam policijos pareigūnai siūlė pasitikrinti blaivumą, nebuvo privalomas. Be to, kaip matyti iš „body“ kameros vaizdo įrašų, vamzdelis, kurį policijos pareigūnas ištraukė iš tarnybinio automobilio buvo supakuotas ir tai, kad pareigūnas jį buvo paėmęs į rankas (neatidarytą) neleidžia daryti išvados, jog tokie pareigūno veiksmai kėlė pavojų K. M. sveikatai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokių aplinkybių, susijusių su jau paminėta apelianto pablogėjusia sveikatos būsena ar baime užsikrėsti „Covid-19“ liga, apeliantas nenurodė nei iš karto sulaikomas policijos pareigūnų įvykio vietoje, nei apklausiamas vėliau ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. rugsėjo 8 d. Priešingai, pastarasis tvirtino, jog į alkotesterį nepūtė, nors pareigūnai jam ir liepė, nes bijojo „pripūsti“. Teigė, jog blogai pasielgė, kadangi jam reikėjo paklausyti pareigūnų ir pasitikrinti girtumą (t. 1, b. l. 80-81) ir tik vėlesnės apklausos metu (2022 m. lapkričio 29 d.), papildydamas anksčiau duotus parodymus, pateikė naują versiją, kad atsisakė pūsti dėl nesaugios aplinkos, baimės užsikrėsti „Covid-19“ bei akcentavo sveikatos sutrikimus (t. 1, b. l. 96-97).
15. Šiuo atveju visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad K. M. buvo nustatyti neblaivumo požymiai ir jis vengė neblaivumo patikrinimo. Skunde apeliantas pažymi, kad įvykio dieną, ryte, vartojo tik 30 gramų užpilo, todėl vakare nesijautė apsvaigęs ir važiavo paimti vaistų, tačiau šios aplinkybės, teismo vertinimu, niekaip nemažina jo padaryto nusikaltimo pavojingumo ir nepanaikina jam, kaip transporto priemonės vairuotojui, keliamos pareigos prieš vairuojant transporto priemonę įsitikinti savo neblaivumu, o esant sustabdytam policijos pareigūnų, sutikti tikrintis neblaivumą, kurių jis sąmoningai nesilaikė. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad K. M. nusikalto veikdamas tyčia, t. y. atsisakė tikrintis alkotesteriu blaivumą, numanydamas, jog gali būti nustatytas jo neblaivumas. Kaip matyti iš byloje esančių vaizdo įrašų, pareigūnai ne kartą įspėjo pastarąjį dėl galimų pasekmių atsisakius tikrintis blaivumą, o būtent, paaiškino, kad toks atsisakymas bus prilygintas sunkiam neblaivumui ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau pastarasis nuomonės nepakeitė. Nuteistasis, vairuodamas automobilį būdamas neblaivus, neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei savo paties sveikatai ar net gyvybei, jo nusikalstami veiksmai nutrūko tik todėl, kad kiti asmenys (du sunkvežimių vairuotojai, kurie važiavo iš K. M. priklausančios transporto priemonės paskos), įtardami jo galimą neblaivumą, iškvietė policijos pareigūnus. Taigi, atvykus policijos pareigūnams K. M. sąmoningai atsisakė būti tikrinamas alkotesteriu, taip užkirsdamas kelią galimam tiksliam neblaivumo nustatymui. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog K. M. yra pagrįstai pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, o jo nurodyti argumentai, jog skundžiamas nuosprendis buvo grindžiamas tik prielaidomis, atmetami ir ši apylinkės teismo nuosprendžio dalis paliekama nepakeista. Tokios teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir apelianto skunde ginčijamas neblaivumo nustatymo aktas, kuriame, apelianto vertinimu, buvo surašyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Vien tai, kad policijos pareigūnas R. Š. neblaivumo akte varnele pažymėjo, kad asmuo negali eiti tiesia linija, kai toks testas nebuvo atliktas, nepanaikina to, jog apeliantui buvo nustatyti neblaivumo požymiai (nuo apelianto sklido alkoholio kvapas, jis svirduliavo, sunkiai orientavosi aplinkoje). Pastebėtina ir tai, kad toks testas nebuvo atliktas būtent dėl paties K. M. atsisakymo atlikti pareigūnų prašomus veiksmus, tad esant tokiam atsisakymui nėra pagrindo išvadai apie šiurkščius skunde minimos Metodikos ar Aprašo pažeidimus.
Dėl bausmės.
16. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jam paskirta per griežta bausmė. Prašo skirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, bausmės individualizavimo taisyklių pažeidimų, skiriant nuteistajam bausmę, nenustatė.
17. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. K. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą pirmos instancijos teismo nuosprendžiu buvo skirta 90 MGL (4500 Eur) baudos bausmė. Teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, įvertino, kad K. M. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, kad jo veikoje nenustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad K. M. ankščiau nebuvo teistas, tačiau tris kartus baustas administracine tvarka (baudos sumokėtos), vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, nedirbantis, pensininkas. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog asmuo neprisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai įvertino K. M. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, kurios, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde vis dėlto, necharakterizuoja nuteistojo kaip asmens, nepriekaištingai besilaikančio įstatymų imperatyvų. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistajam paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdamas į tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, neturi pagrindo K. M. paskirtą bausmę laikyti neteisinga. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadoms, kad būtent baudos bausmė, kurios dydis artimas straipsnio sankcijoje numatytam minimaliam (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), yra tinkama sulaikyti K. M. nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti bei paveikti pastarąjį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo. Šiuo atveju skunde nurodytos aplinkybės, jog apeliantui bus sunku sumokėti jam paskirtą baudą, kadangi jis yra pensininkas, bei teismui pateikti duomenys apie K. M. gaunamos pensijos išmokos dydį, apygardos teismo įsitikinimu, neleidžia daryti išvados, jog apeliantui skirtas baudos dydis nėra adekvatus, neproporcingas ar per griežtas. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas (atitinkantis straipsnio sankcijoje numatytą minimalų baudos dydį) akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju, bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, todėl ir šioje dalyje keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise taikymo termino.
18. K. M. apeliaciniame skunde ginčija ir jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 4 mėnesiams – taikymo terminą. Apeliantas prašo uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones trumpiausiam terminui.
19. BK 68 straipsnio (iki 2022 m. lapkričio 1 d. galiojusi straipsnio redakcija) 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienų iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas KET pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai.
20. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistajam paskirta švelniausia bausmė – bauda, kurios dydis nustatytas beveik minimalaus dydžio ir trumpesnės nei vidutinės trukmės specialiosios teisės atėmimas (2 metai 4 mėnesiai) bei konfiskuota nusikaltimo padarymo priemonė. Teismo vertinimu, tokios teisinio poveikio priemonės K. M. atžvilgiu yra pagrįstos ir proporcingos. Kaip ir minėta, K. M. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamą veiką padarė naudodamasis šia teise, vairavo automobilį, tik laimingo atsitiktinumo dėka nesukėlė eismo įvykio, nes sankryžoje liudytojas sugebėjo paimti iš jo automobilio raktelius, kad pastarasis toliau negalėtų dalyvauti eisme, o policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracijos ir taip vengė neblaivumo patikrinimo. Tokiais savo veiksmais, kaip jau paminėta, nuteistasis neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik sau, bet ir kitiems aplinkui esantiems asmenims. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino visas šiai baudžiamajai poveikio priemonei reikšmingas aplinkybes, tiek nuteistojo asmenybę, tiek nusikaltimo pavojingumą, tiek atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams, yra adekvati nuteistojo padarytai veikai, todėl ją dar labiau švelninti, nustatant 1 metų terminą – pagrindo nėra. Kolegijos nuomone, dar švelnesnės poveikio priemonės konkrečioje situacijoje nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti asmenį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje.
21. Sutiktina su apelianto skunde nurodytais argumentais, kad tokios trukmės specialiosios teisės atėmimas neabejotinai pakeis įprastą K. M. asmeninį gyvenimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, tai yra neišvengiamos baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas jis pats. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Skiriama poveikio priemonė turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, atgrasyti nuo kitų nusikalstamų veikų darymo, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Dėl turto konfiskavimo.
22. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. M. nesutinka ir su apylinkės teismo sprendimu konfiskuoti jam priklausantį automobilį bei prašo netaikyti automobilio „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimo arba konfiskuoti mažiausią dalį šio automobilio vertės, kuri sudaro 15 337 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nuteistojo K. M. argumentus, konstatuoja, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistajam priklausanti transporto priemonė buvo pagrįstai konfiskuota bei pripažinta nusikaltimo padarymo priemone.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pažymima, jog kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, neblaivumo patikrinimo vengimą, kai nustatyti transporto priemonės vairuotojo neblaivumo požymiai, arba alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, įstatymų leidėjas numatė, kad transporto priemonės, su kuriomis padarytos šios nusikalstamos veikos, turi būti konfiskuojamos, kadangi tai yra būtina priemonė siekiant užtikrinti eismo saugumą ir užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams. Šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės konfiskavimo, nėra įmanomas.
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistojo K. M. padarytas nusikaltimas negalėjo būti padarytas be transporto priemonės „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavimo, t. y. nesant transporto priemonės vairavimo, pagrindas tikrintis neblaivumą neatsiranda. Be minėto automobilio panaudojimo nuteistasis nebūtų turėjęs pareigos paklusti policijos pareigūnų reikalavimui pasitikrinti neblaivumą, kurio jis nesilaikė. Taigi, nustačius, kad turtas yra konfiskuotinas, teismas pirmiausia turi įvertinti ar šis turtas gali būti konfiskuotas ir svarstyti, ar nėra pagrindo taikyti BK 72 straipsnio 5 dalį, t. y. svarstyti galimybę taikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Nusprendęs netaikyti turto konfiskavimo, teismas turi pateikti sprendimo konfiskuoti ne turtą, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą, motyvus bei įvertinti ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus ir yra proporcinga.
25. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pateikė išsamius ir motyvuotus argumentus, parinkdamas šiai teisinei situacijai tinkamą turto konfiskavimo pobūdį (konfiskuodamas ne transporto priemonės automobilio vertę, bet patį automobilį). Nors apeliantas skunde nurodo, kad automobilis „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jam ir jo sutuoktinei, dėl ko šios baudžiamojo poveikio priemonės represinis poveikis iš dalies yra perkeliamas apelianto sutuoktinei, kuri nepadarė jokios nusikalstamos veikos, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pastebi, jog iš bylos medžiagoje pateikto VĮ „Regitra“ duomenų bazės išrašo matyti, kad minėtos transporto priemonės valdytojas – savininkas yra K. M. Be to, aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padaryta išvada, jog vien tai, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir jo sutuoktinei, nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę atitinkanti pinigų suma (jos dalis), o ne konfiskuota nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281¹ straipsnyje 1 dalyje, padarymo priemonė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs poziciją, jog jei kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jam ir kitam asmeniui, toks bendraturtis BK 72 straipsnio 5 dalies prasme nelaikomas „trečiuoju asmeniu“. Tokiu atveju sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl to sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020).
26. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai (kad tiek nuteistasis, tiek jo sutuoktinė yra pensininkai, todėl gauna mažas pajamas, jie sergantys, todėl transporto priemonė reikalinga tam, kad važinėtų į gydymo įstaigas, patenkintų būtinuosius poreikius, o netekus automobilio jų šeimai būtų užkrauta nepakeliama, pernelyg didelė finansinė našta, nes tektų įsigyti naują automobilį) negali būti pripažinti tokiais, kuriais vadovaujantis galima būtų skirti ne automobilio konfiskavimą, bet mažiausios automobilio vertės dalies išieškojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurias nustačius būtų galima vienareikšmiškai teigti, jog K. M. priklausančio automobilio „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas už padarytą nusikaltimą būtų aiškiai neproporcinga ir neteisinga priemonė. Be to, apelianto skunde nurodomos aplinkybės egzistavo bei buvo žinomos iki nusikalstamos veikos padarymo momento, tačiau vis tiek nesustabdė jo nuo nusikalstamo elgesio. Pasirinkdamas nusikalstamą elgesį, K. M. tuo pačiu turi ir priimti iš tokio elgesio galimai kilsiančias jo teises varžančias pasekmes. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, šiuo atveju nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams.
27. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį nuteistojo K. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo K. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.