Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo po­sėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl žalos atlyginimo pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui L. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Byloje nėra ginčo, kad 2017-01-08 Lazdijų r. sav., Lazdijų sen., Jonkiškės k., kelyje Alytaus-Seirijai-Lazdijai, liudytojo M. S. vairuojamas automobilis „VW Touareg“, v/n (duomenys neskelbtini) priešpriešinėje pagal jo judėjimo kryptį eismo juostoje partrenkė į kelią išbėgusį atsakovo šunį ir dėl šio susidūrimo automobilio savininkui buvo padaryta 3 028,39 Eur turtinė žala dėl susidūrimo metu padarytų automobilio sugadinimų, kurią atlygino ieškovas kaip draudikas.

Šias aplinkybes patvirtina šalių paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai: Alytaus apskrities VPK Lazdijų PK raštas (t. 1, b. l. 6); eismo įvykio deklaracija (t. 1, b. l. 11); transporto priemonių draudimo liudijimas (t. 1, b. 32-33); transporto priemonės techninės apžiūros aktas (t. 1, b. 35); remonto sąmata (t. 1, b. l5-19), transporto priemonės apgadinimų nuotraukos (t. 1, b. 20-30), pranešimo apie žalos atlyginimą kopija (t. 1, b. l. 8), mokėjimo nurodymas, patvirtinantis draudimo išmokos išmokėjimą (t. 1, b. l. 37), šuns kilmės liudijimas (t. 1, b. l. 87), medžioklės lapas (t. 1, b. l. 91).

Teismo posėdyje liudytojai G. S., D. V., Š. P. ir O. I. taip pat patvirtino, kad eismo įvykio vietoje jie rado šunį, gulintį kairėje kelio pusėje už kelkraščio, o automobilis stovėjo dešinėje kelio pusėje ir jo vairuotojas patvirtino, kad norėdamas išvengti susidūrimo su žvėrimi suko į kairę pusę ir partrenkė šunį. Visi liudytojai patvirtino, kad toje kelio atkarpoje yra kelio ženklas „Laukiniai gyvūnai".

Teismo posėdyje liudytojas M. S. patvirtino, kad atsakovo šunį partrenkė kairėje, t. y. priešpriešinėje, eismo juostoje, nes sužeistas šernas ir du šunys paskui jį į kelią išbėgo maždaug prieš 7-10 metrų iki jo automobilio iš kairės kelio pusės, todėl norėdamas išvengti susidūrimo su šernu jis stabdė ir suko į kairę pusę. Jis neturėjo galimybės visiškai sustabdyti savo automobilio iki šerno, o į kairę suko dėl to, kad šernas ir šunys judėjo į dešinę pusę, priešpriešinė eismo juosta buvo tuščia, o iš paskos važiavo dar vienas automobilis. Susidūrimo vietoje liko plastikinės bamperio nuolaužos, kurias eismo įvykio deklaracijoje pažymėjo raide Š. Nepamena ar matė kelio ženklą „Laukiniai gyvūnai", bet leistino greičio jis neviršijo, o jo greitis buvo apie 40-50 km/h, nes kelio sąlygos nebuvo geros, kelias nebuvo nuvalytas nuo sniego, jam nebuvo priežasties skubėti.

Nesant ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių ir dėl eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio šalys nesutaria tik dėl to, ar už žalą atsakingas atsakovas, ar pats automobilio vairuotojas. Žalos atlyginimo ieškovė reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu, kurioje numatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Įvykus draudžiamajam įvykiui subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį, įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Subrogacijos esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoje nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. CK 6.263 straipsnis nustato kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, tiek fizinis, tiek juridinis, turi pareigą elgtis rūpestingai, o pažeidęs šią pareigą ir padaręs žalos, privalo ją atlyginti, jei neįrodo, kad egzistavo aplinkybės, dėl kurių tokia civilinė atsakomybė negalima. Bendrosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos yra: 1) neteisėta veika; 2) atsiradusi žala; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos; 4) kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tačiau tam tikrais atvejais įstatymas numato civilinę atsakomybę ir be kaltės. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą. Taigi, šioje normoje įtvirtinta naminių gyvūnų savininkų civilinė atsakomybė be kaltės (t. y. griežtoji atsakomybė), todėl teismų praktikoje laikoma, kad pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalį naminio gyvūno savininkas atsako už naminio gyvūno padarytą žalą nepriklausomai nuo to ar yra jo kaltė ir ar savininkas atliko neteisėtus veiksmus, ar pažeidė teisines savo pareigas (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1156-611/2010, Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje 2A-81-163/2015).

Nagrinėjamu atveju atsakovas yra į kelią išbėgusio ir vairuotojui M. S. kliūtį sudariusio šuns savininkas, o turtinės žalos atsiradimo priežastis buvo automobilio susidūrimas su šunimi, dėl kurio automobilis buvo sugadintas ir jį teko remontuoti. Nors pagal Lietuvos Respublikos Medžioklės įstatymą medžioklėje leidžiama naudoti šunis ir teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad neįmanoma visiškai išvengti, jog žvėrį besivejantis šuo neišbėgtų į kelią, tačiau tai negali būti pagrindu atleisti šuns savininką nuo atsakomybės už šuns padarytą žalą. Pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Atsakovui šiuo atveju galioja tiek Lietuvos Respublikos Medžioklės įstatymo nuostatos, tiek ir Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo nuostatos, todėl teisė medžioklės metu naudoti šunį nereiškia, kad nereikia vykdyti pareigos užtikrinti, kad toks šuo nekeltų grėsmės kitų asmenų turtui. Atsakovas, kaip naminio gyvūno savininkas, kuris neužtikrino, kad jo šuo nepadarytų žalos kitiems asmenims, privalo atlygini jam priklausančio gyvūno padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, atleidžiančios jį nuo civilinės atsakomybės. Tokios aplinkybės, kurios pašalintų atsakovo atsakomybę, yra tik trys: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis jo neatsargumas.

Sprendžiant kilusį ginčą pirmiausiai pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 178 straipsnis), todėl atsakovui nepakanka nurodyti savo nuomonės, kad automobilio vairuotojas M. S. pažeidė KET reikalavimus, bet būtina pateikti ir tai patvirtinančius įrodymus, kurių pakaktų tokiai aplinkybei konstatuoti, nes ieškovas nepripažįsta, kad automobilio vairuotojas pažeidė KET reikalavimus ir jo veiksmai buvo neatsargūs. Tačiau ištyrus visus byloje esančius įrodymus teismas konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog automobilio vairuotojas M. S. pažeidė KET reikalavimus, t. y. neįrodė didelio jo neatsargumo, todėl nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės atlyginti žalą.

Nors kelio ženklas 131 „Laukiniai gyvūnai“ iš tiesų įpareigoja vairuotojus elgtis atidžiau ir būti pasirengusiems laukinio gyvūno išbėgimui į kelią bet kuriuo metu, tačiau tai nereiškia, kad vairuotojas tokioje kelio atkarpoje bet kokiomis sąlygomis privalo važiuoti itin lėtai, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę vos per akimirką. Vairuotojo veiksmų vertinimas priklauso nuo kelio sąlygų, kurios atitinkamai priklauso nuo paros meto, matomumo, kelio dangos, reljefo ir pagaliau atstumo, kuris lieka iki į kelią išbėgusio laukinio gyvūno kai vairuotojas jį pastebi. Teismų praktikoje dideliu nukentėjusio asmens neatsargumu, šalinančiu naminių gyvūnų savininko atsakomybę už gyvūno padarytą žalą, laikomas rizikingas, pakankamai aiškus ir kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių nepaisymas (Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje 2A-81-163/2015). Tačiau nagrinėjamu atveju automobilio vairuotojo M. S. veiksmai nebuvo toks elgesys, kuris ignoruoja atsargumo reikalavimus ir kuris kiekvienam asmeniui suvokiamas kaip akivaizdus KET reikalavimų nepaisymas, kuris leistų jo veiksmus vertinti kaip didelį neatsargumą. Tokiu dideliu neatsargumu neabejotinai galėtų būti vertinamas nors ir neviršijantis leistino, tačiau pakankamai didelis (artimas leistinam) greitis toje kelio atkarpoje, kurioje galioja kelio ženklas 131 „Laukiniai gyvūnai“, nes toks kelio ženklas įpareigoja ne tik nepažeisti leistino greičio, bet ir imtis papildomų atsargumo priemonių. Taip pat dideliu neatsargumu galėtų būti vertinamas nesaugus greitis esant blogam ar ribotam matomumui (nakties metu, esant rūkui, lyjant lietui, kalnuotoje kelio atkarpoje ir pan.). Tačiau norint atsakovo veiksmus šioje byloje pripažinti kaip didelį neatsargumą atsakovas turi įrodyti panašias aplinkybes, o jis to nepadarė. Byloje nėra jokių įrodymų nei kad automobilio vairuotojas M. S. viršijo leistiną greitį, nei kad jis važiavo nesaugiu greičiu. Visi liudytojai patvirtino, o atsakovas ir neginčijo, kad leistinas greitis eismo įvykio vietoje buvo 90 km/h. Tikslus automobilio vairuotojo M. S. greitis nėra nustatytas, o pats M. S. nurodė, kad važiavo apie 40-50 km/h greičiu. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų paneigiančių tokius liudytojo parodymus ir patvirtinančių, kad automobilis važiavo greičiau nei 40-50 km/h greičiu. Todėl toks, maždaug dvigubai mažesnis nei leistinas, greitis, važiuojant šviesiu paros metu, lygiame kelyje, kuriame matomumas buvo geras, negali būti laikomas kaip aiškus ir kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusio asmens elgesys. Kelio ženklas 131 „Laukiniai gyvūnai“ įspėja vairuotojus elgtis atidžiau ir esant reikalui dėl saugumo pasirinkti mažesnį nei leistinas greitį, tačiau neįpareigoja važiuoti taip lėtai, kad automobilis galėtų sustoti akimirksniu, vos nuspaudus stabdžio pedalą. KET ne tik numato leistinus greičius tam tikromis sąlygomis, bet ir draudžia važiuoti be reikalo pernelyg lėtai, trukdant normalų kitų transporto priemonių eismą (KET 135.3. punktas). Todėl vairuotojai negali važiuoti kelis kartus mažesniu nei leistinas greičiu vien todėl, kad kelyje yra kelio ženklas 131 „Laukiniai gyvūnai“, jeigu tam nėra jokio aiškaus ir visiems suprantamo pagrindo, kuris, kaip minėta, galėtų būti esant akivaizdžiai sudėtingesnėms eismo sąlygoms nei įprasta. Kadangi tokių sudėtingų eismo sąlygų šiuo atveju nenustatyta, tai iš vairuotojo nebuvo pagrindo reikalauti važiuoti kur kas lėčiau nei 40-50 km/h greičiu, kai leistinas greitis yra 90 km/h.

Atsakovas taip pat neteisingai traktuoja ir KET 128 punkto reikalavimus, todėl šioje konkrečioje situacijoje nepagrįstai jų pažeidimu kaltina automobilio vairuotoją M. S.. KET KET 128 numato, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Atsakovas automobilio vairuotojo M. S. kaltę dėl susidūrimo su šunimi sieja su tuo, kad vairuotojas nestabdė automobilio savo eismo juostoje, o išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, taip sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, ir atsakovo šunį kliudė ne savo, o priešpriešinėje eismo juostoje. Tačiau tokie atsakovo argumentai galėtų būti pagrįsti tik tuo atveju, jeigu automobilio vairuotojas M. S. į kelią išbėgusius laukinį gyvūną ir jį besivejančius šunis būtų galėjęs pamatyti iš pakankamo atstumo, kad galėtų susidūrimo išvengti vien tik stabdydamas automobilį savo eismo juostoje. Tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad šerną ir jį besivejančius šunis vairuotojas matė iš pakankamai didelio atstumo, kuris būtų leidęs automobilį sustabdyti nebandant kliūtis apvažiuoti sukant į priešpriešinę eismo juostą. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių liudytojo M. S. parodymus, kad šernas ir jį besivejantys du šunys į kelią išbėgo likus 7-10 metrų iki jo automobilio, todėl kliūties atsiradimas kelyje prieš tokį trumpą atstumą laikytinas staigiu ir neleidžiančiu laiku sustoti iki kliūties. Tokioje situacijoje vairuotojo bandymas išvengti susidūrimo su staiga į kelią prieš pat automobilį išbėgusiu šernu atliekant nusukimo manevrą į kairę pusę pats savaime negali būti laikomas KET 127 ir 128 punktų reikalavimų pažeidimu, jeigu tai nekėlė grėsmės kitiems eismo dalyviams. Pažymėtina, kad KET neapibrėžia vienintelio būdo išvengti susidūrimo su kliūtimi, nes skirtingose situacijose iš viso negali būti vienintelio teisės akte įtvirtino būdo išvengti kliūties kelyje. KET 9 punktas įpareigoja vairuotoją laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti, o minėtas KET 128 punktas numato, kad tais atvejais, kai atsiranda kliūtis ar iškyla grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taigi, vairuotojas turi galimybę išvengti susidūrimo su kliūtimi ne tik stabdydamas savo eismo juostoje, bet ir apvažiuodamas kliūtį. Tačiau pabrėžtina, kad KET nedraudžia kliūties apvažiuoti iš kairės, nes KET 128 punktas nereglamentuoja iš kurios pusės kliūtį galima apvažiuoti, o iš kurios negalima. Pagal KET reikalavimus svarbu yra tik tai, kad apvažiuodamas kliūtį vairuotojas nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, todėl draudimo apvažiuoti kliūtį iš kairės nėra. Tokį KET 128 punkto išaiškinimą (ankstesnė šio punkto numeracija buvo KET 134 punktas, tačiau turinys buvo toks pats) yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris nurodė, jog minėtame punkte nėra reikalavimo, kad judanti kliūtis kelyje turi būti apvažiuojama tik iš dešinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-332-693/2015).

Nagrinėjamu atveju vairuotojo M. S. bandymo išvengti susidūrimo su šernu apvažiuojant jį iš kairės pusės leistinumas priklauso nuo to, ar toks manevras kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, ir ar toks manevras galėjo padaryti dar daugiau žalos palyginti su tuo, jeigu automobilis būtų susidūręs su šernu savo eismo juostoje. Byloje nėra jokių įrodymų, kad staiga į kelią iš kairės pusės įbėgus šernui ir dviem šunims priešpriešine eismo juosta iš priekio būtų važiavusi kokia nors transporto priemonė. Laukinis žvėris ir jį persekioję šunys judėjo iš kairės kelio pusės į dešinę, todėl įvertinęs likusį mažą atstumą iki šerno vairuotojas M. S. turėjo visiškai pagrįstą pagrindą manyti, kad vien tik stabdant automobilį savo eismo juostoje ar sukant į dešinę susidūrimas su šernu būtų neišvengiamas, nes automobilio ir šerno judėjimo trajektorijos būtų susikirtę. Kita vertus, vairuotojo nusukimas į dešinį kelkraštį būtų kėlęs grėsmę nuvažiuoti nuo kelio ir apvirsti. Tuo tarpu esant tokioms aplinkybėms sukti į priešpriešinio eismo juostą, kuri buvo visiškai laisva nuo bet kokių kitų eismo dalyvių, buvo pateisinamas ir priimtinas būdas stengtis išvengti susidūrimo su šernu, nes taip keisdamas važiavimo kryptį vairuotojas M. S. nekliudė jokiems kitiems eismo dalyviams ir turėjo galimybę prasilenkti su šernu, kuris judėjo į priešingą pusę nei suko vairuotojas. Todėl tokių vairuotojo veiksmų negalima laikyti prieštaraujančiais KET 9, 127 ir 128 punktų reikalavimams, nes tuo metu kai jis keitė važiavimo kryptį jis jau važiavo ne įprastinėmis eismo sąlygomis, o bandydamas išvengti avarinės situacijos ir kliūties savo eismo juostoje, ir buvo įsitikinęs, kad tai nekliudė kitiems eismo dalyviams, kurių priešpriešinėje eismo juostoje tuo metu nebuvo. Tai, kad paskui šerną bėgo du šunys ir vairuotojas juos matė nekeičia šios situacijos teisinio vertinimo ir vairuotojo veiksmų teisėtumo, nes vairuotojas aiškiai suvokė, kad net ir galimas susidūrimas su šunimi priešpriešinėje eismo juostoje sukeltų žymiai lengvesnes pasekmes nei susidūrimas su kelis kartus daugiau sveriančiu šernu savo eismo juostoje, jeigu nusukimo į kairę manevro vairuotojas nedarytų. Tai reiškia, kad siekdamas išvengti gresiančio susidūrimo su šernu pasekmių vairuotojas pagal KET 9 punkto reikalavimus privalėjo imtis visų įmanomų veiksmų tokiam susidūrimui išvengti, todėl sukdamas į kairę ir pasirinkdamas tokius veiksmus, kurie padėjo išvengti susidūrimo su šernu, tačiau net ir neišvengęs susidūrimo su atsakovo šunimi, vairuotojas išvengė daug didesnės žalos ir didesnio pavojaus savo, savo keleivės ir iš paskos važiavusio automobilio žmonių sveikatai ir gyvybei. Todėl savo veiksmais vairuotojas M. S. kaip tik ir vykdė KET 9 punkte numatytą pareigą imtis visų būtinų atsargumo priemonių siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti ir nepažeidė KET 128 punkto reikalavimo saugiai apvažiuoti didžiausią pavojų keliančią kliūtį. Pabrėžtina, kad pavojaus sukėlimas atsakovo šuniui apvažiuojant šerną negali būti laikomas KET 128 punkto reikalavimo nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams pažeidimu, nes šuo nėra eismo dalyvis ir iš viso negali būti kelyje. Tuo tarpu atsakovas turi pareigą elgtis taip, kad jo šuo iš viso neišbėgtų į kelią ir netrukdytų eismo dalyviams. Byloje nustatytomis aplinkybėmis visą atsakomybę ir riziką už neigiamas pasekmes dėl šuns išbėgimo į kelią, nepriklausomai nuo priežasčių kodėl taip nutiko, privalo prisiimti šuns savininkas, nes automobilio vairuotojas šunį partrenkė gelbėdamas savo ir kitų eismo dalyvių sveikatą ir gyvybę ir neturėdamas kito pasirinkimo. Todėl vairuotojo veiksmų negalima traktuoti kaip didelio neatsargumo, šalinančio atsakovo kaip naminio gyvūno savininko atsakomybę už jo šuns padarytą žalą sugadinus automobilį.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė, jog automobilio vairuotojas M. S. pažeidė KET reikalavimus ir buvo labai neatsargus, nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės atlyginti žalą, todėl ieškovės ieškinys priteisti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakingo už padarytą žalą atsakovo, tenkintinas.

Įstatymas numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Šios palūkanos (vadinamos kompensuojamosiomis) skirtos atlyginti kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad kreditorius negali naudotis skolininko negrąžintomis lėšomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse Nr. 3K-3-400/2011; 3K-3-387/2013). Tai reiškia, kad kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei, nes skolininkui praleidus piniginės prievolės atlyginti žalą įvykdymo terminą, kreditorius negali naudotis jam priklausančiais pinigais. Kreditoriui taip pat nereikia šių palūkanų įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo (5 arba 6 proc. CK 6.210 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje 3K-3-387/2013). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai skolininko prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, tai jo prievolė mokėti kompensacinę funkciją atliekančias ikiteismines palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis), o nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteistinos procesinės palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2017-02-08 pareikalavo, kad atsakovas iki 2017-02-24 atlygintų žalą (t. 1, b. l. 10, 39), tačiau atsakovas nepagrįstai to nepadarė, todėl privalo mokėti ieškovei palūkanas už naudojimąsi ieškovės pinigais. Ieškovės reikalavimas priteisti 35,18 Eur palūkanų nuo 2017-02-24 iki 2017-05-31 (2 674,45 Eur skola x 5 proc. / 365 d. x 97 praleistos dienos) yra pagrįstas ir tenkintinas.

Atitinkamai pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovo priteisti ir 5 procen­tai metinių palūka­nų nuo pri­teistos su­mos nuo bylos iškėlimo teisme iki teis­mo sprendimo vi­siško įvyk­­dy­mo.

Ieškinį patenkinus visiškai iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovei (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 1-4, 9, 154-155, 185-186), kurias sudaro už ieškinį sumokėtas 60 Eur žyminis mokestis (t. 1, b. l. 34), 456 Eur atstovavimo išlaidos už ieškinio surašymą ir 64,96 Eur atstovės kelionės išlaidos į tris teismo posėdžius, kurias patvirtina mokėjimų nurodymai, sąskaitos faktūros, kuro kvitai, automobilio dokumentai (t. 1, b. l. 42-44, 156-162, 187-188). Ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti už ieškinio surašymą neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatyto maksimalaus dydžio ir yra gerokai mažesnės nei galimas priteisti maksimalus dydis už ieškinio parengimą, todėl šių išlaidų mažinti nėra pagrindo. Advokato padėjėjos išlaidos kurui, priteistinos kaip būtinos ir pagrįstos, nes jos patirtos dėl advokato padėjėjos atvykimo iš Kauno atstovauti ieškovę trijuose teismo posėdžiuose (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Viso ieškovei iš atsakovo priteistina 580,96 Eur bylinėjimosi išlaidų (60 Eur žyminis mokestis + 456 Eur atstovavimo išlaidos + 64,96 Eur būtinos ir pagrįstos atstovės kelionės išlaidos).

Bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su teismo siunčiamų procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, kurios sudaro 11,42 Eur sumą, priteistinos iš atsakovo, nes jos susidarė dėl to, kad ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą ginant savo teises ir ieškinys patenkintas visiškai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovo L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 647,45 Eur (du tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 45 ct) turtinės žalos atlyginimo, 35,18 Eur (trisdešimt penkis eurus 18 ct) palūkanų, 5 procen­tų dydžio metines palūka­nas nuo pri­teistos su­mos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017-06-26, iki teis­mo sprendimo vi­siško įvyk­­dy­mo, ir 580,96 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų 96 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ (kodas 110051834).

Priteisti iš atsakovo L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11,42 Eur (vienuolika eurų 42 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas su­mo­kant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“ arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filialas, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 ir Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 AB Luminor bank, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ bankas, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.