- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-13
- Bylos Nr.
- 2A-81-163/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00942-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alona Romanovienė, Erinija Kazlauskienė, Aušra Maškevičienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- A. K.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-09-12 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. K. dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje J. V.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 2 135,22 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2010-05-04 atsakovo šuo apgadino J. V. priklausantį automobilį „Toyota Rav4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis buvo draustas ieškovės bendrovėje. Pagal 2010-05-10 remonto sąmatą buvo apskaičiuota automobilio remonto kaina – 2 135,22 Lt. Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį – atsakovą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-09-12 sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 2 135,22 Lt (618 EUR) turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-06-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 372 Lt (397 EUR) bylinėjimosi išlaidų (72 Lt (20 EUR) žyminio mokesčio ir 1 300 Lt (376 EUR) už advokato teisinę pagalbą), priteisė valstybei iš atsakovo 51,61 Lt (14 EUR) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, įvertinęs ieškovės atstovo, atsakovo, trečiojo asmens ir liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, kad atsakovo šuo 2010-05-04 UAB „Valikeda“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, apgadino trečiajam asmeniui J. V. priklausantį automobilį „Toyota Rav4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to ieškovė patyrė 2 135,22 Lt turtinę žalą, išmokėdama draudėjui draudimo išmoką, todėl yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą regreso tvarka.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinėks teismo 2014-09-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti 364,68 EUR bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, priimdamas sprendimą vadovavosi tik prielaidomis ir neįrodytomis aplinkybėmis, savaip aiškino liudytojų parodymus. Mano, kad ieškovė neįrodė, jog būtent atsakovo šuo subraižė automobilį „Toyota Rav4“. Įvažiavimas į UAB „Valikeda“ teritoriją yra draudžiamas, ieškovė nepateikė įrodymų, kad apdraustas automobilis turėjo teisę įvažiuoti į privačią teritoriją. Pažymi, kad automobilio vairuotoją įspėjo, kad nestatytų transporto priemonės neleistinoje vietoje, nes jo šuo gali nubraižyti automobilį, tačiau vairuotoja nereagavo į pastabas ir nepaisė kelio ženklų, taigi tyčia pastatė automobilį neleistinoje vietoje. Į ieškovę dėl draudimo išmokos kreipėsi ne tas asmuo, su kuriuo sudaryta sutartis, išmoka išmokėta ne draudėjui, o trečiajam amsniui, kuris sutartyje nenurodytas kaip naudos gavėjas. Teigia, kad transporto priemonės apžiūros akte, surašytame 2010-05-05, užfiksuota dešimt remontuojamų automobilio dalių, tarp kurių nėra nurodyta automobilio kairės pusės apgadinimų, tačiau 2010-05-10 remonto sąmatoje jau nurodyti ir kairės pusės apgadinimai. Teismui pateiktose nuotraukose nėra užfiksuoti automobilio kairės pusės apgadinimai. Liudytojas L. R. patvirtino, jog automobilio remonto darbai galėjo būti atliekami ne dažymo, o poliravimo technika. Ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovo neteisėtus veiksmus, kurie yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 6.267 str. Pareiga atlyginti žalą negali būti siejama vien tik su faktu, neįrodinėjant nei neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Mano, kad ieškovės reikalavimas atlyginti žalą buvo pareikštas netinkamam atsakovui. Tarp atsakovo, dirbančio UAB „Valikeda“ sargu, ir UAB „Valikeda“ susiklostė darbo santykiai, todėl už žalą, atsiradusią dėl darbuotojo kaltės, atsako darbdavys (CK 6.264 str.). Kadangi byloje nėra įrodymų, kad automobilis buvo apgadintas atsakovo šuns, o apgadintas automobilis buvo rastas UAB „Valikeda“ teritorijoje, todėl žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus – UAB „Valikeda“. Atsakovo darbdavys davė sutikimą atsivesti šunį ir darbo metu jam padedant atlikti sargo funkcijas, todėl prisiėmė atsakomybę už gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 str. 1 d.). Teigia, kad automobilio vairuotoją įspėjo, kad šuo gali apgadinti automobilį, jei jis bus pastatytas ne automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau ji į tai nekreipė jokio dėmesio ir pastatė automobilį, todėl teismas turėjo taikyti CK 6.253 str., numatantį civilinės atsakomybės netaikymą ir atleidimą nuo civilinės atsakomybės.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą per įsatymo nustatytą terminą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, taip pat patikrinti, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2–3 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad trečiajam asmeniui J. V. priklausantis automobilis „Toyota Rav4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas šuns, nukentėjusio asmens draudikas – ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, transporto priemonių draudimo sutarties pagrindu išmokėjo nukentėjusiajai draudimo išmoką – 2 135,22 Lt, kurią sudarė automobilio remonto išlaidos. Ieškovė, atlyginusi nukentėjusio asmens patirtą turtinę žalą, reikalauja atlyginti žalą iš žalą padariusio asmens – atsakovo, kurio šuo apgadino automobilį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo šuo 2010-05-04 UAB „Valikeda“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, apgadino trečiajam asmeniui J. V. priklausantį automobilį „Toyota Rav4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to ieškovė patyrė 2 135,22 Lt turtinę žalą, išmokėdama draudėjui draudimo išmoką, ir ją visą priteisė iš atsakovo.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovės bendrovėje draustą automobilį „Toyota Rav4“ apgadino atsakovo šuo. Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-11-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylos duomenimis, atsakovui nuosavybės teise priklauso aviganių veislės šuo, kurį darbadavio leidimu jis atsiveda į darbą, siekdamas užtikrinti savo saugumą. Autmobilio apgadinimo dieną atsakovas taip pat buvo atsivedęs šunį į darbą, automobilio vairuotoja patvirtino, kad tą dieną atsakovas vaikščiojo su šuniu po teritoriją, kitų šunų teritorijoje nematė. Iš atsakovo duotų parodymų įvykio dieną matyti, kad atsakovas įspėjo automobilio vairuotoją, kad jo pririštas šuo gali pasiekti pastatytą automobilį ir jį apgadinti. Tą dieną buvo apgadinti trys automobiliai, stovėję ne automobilio stovėjimo aikštelėje, o šalia sargo posto, kur buvo pririštas atsakovo šuo. Atsakovas administracinės komisijos posėdžio metu pripažino faktą, kad jo šuo, galbūt pamatęs teritorijoje kates, pradėjo jas vytis ir galėjo subraižyti transporto priemones, sutiko, kad jo šuns padarytą žalą turės atlyginti. Liudytojas L. R., atlikęs apgadinto automobilio apžiūrą bei apskaičiavęs automobilio remonto išlaidas, patvirtino, kad automobilį galėjo apibraižyti didelis šuo. Įrodymų, kad automobilių stovėjimo vietoje prie sargo posto buvo kitų didelių šunų, byloje nėra. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis ir padarė teisingą išvadą, kad automobilis „Toyota Rav4“ buvo apgadintas atsakovo žinioje buvusio šuns (CPK 185 str.).
Nepagrįstas apelianto argumentas apie tai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 6.267 str. Draudikui, atlyginusiam nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą, t. y. išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.). Draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustata, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės. Šioje normoje įtvirtinta naminių gyvūnų savininkų civilinė atsakomybė be kaltės (t. y. griežtoji atsakomybė). Pagal LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 20 str. 2 d. 3 p. gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų.
Nėra pagrindo sutinkti su apeliantu, kad ieškovės reikalavimas atlyginti žalą pareikštas netinkamam atsakovui. Bylos duomenimis, šuo, dėl kurio veiksmų buvo apgadintas automobilis, nuosavybės teise priklauso atsakovui ir jis būdamas šio šuns savininkas privalo užtikrinti, kad jo žinioje esantis gyvūnas nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, nuosavybei. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo šuo kokiu nors teisiniu pagrindu buvo perduotas atsakovo darbdavei UAB „Valikeda“ ir jam pavesta saugoti įmonės teritoriją, šuo nepriklauso bendrovei. Vien dėl to, kad atsakovo darbdavė UAB „Valikeda“ leido atsakovui atsivesti į darbą šunį, atsakovo darbdaviui neatsirado pareiga rūpintis jo šunimi ir prisiimti atsakomybę už atsakovo šuns padarytą žalą. Atsakovas, būdamas teisėtas naminio gyvūnų savininkas ir laikydamas šunį darbe, toliau turėjo pareigą jį tinkamai prižiūrėti ir užtikrinti, kad jis nekeltų niekam gresmės. Kadangi automobilį sugadino ne darbuotojas, o jo augintinis, todėl apelianto minimas CK 6.264 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytinas. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai, kad atsakovu šioje byloje turėjo būti jo darbdavys, o ne šuns savininkas – atsakovas.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad į ieškovę dėl draudimo išmokos kreipėsi ne tas asmuo, su kuriuo sudaryta sutartis. Iš byloje pateikto 2010-05-04 prašymo išmokėti draudimo išmoką turinio matyti, kad į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo kreipėsi draudėja J. V., išmoką prašė išmokėti J. V.. Draudžiamojo įvykio metu automobiliu naudojosi ne jo savininkė, o jos artima giminaitė dukra S. V., todėl prašyme išmokėti draudimo išmoką visas įvykio aplinkybes nurodė automobilio naudotoja S. V.. Pažymėtina, kad naudos gavėju gali būti net tik draudimo sutartyje nurodytas asmuo, bet ir kitas draudėjo nurodytas asmuo. Draudėjas turi teisę nurodyti draudikui, į kokią sąskaitą pervesti jam priklausančią draudimo išmoką ir kokiam asmeniui, todėl neturi jokios teisinės reikšmės apelianto nurodyta aplinkybė, kad ieškovė draudimo išmoką išmokėjo ne draudėjai tiesiogiai, bet jos nurodytam kitam asmeniui.
Kaip jau buvo minėta, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas. Šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atlikdamas jam pavestas darbo pareigas – sargo, tuo metu darbe laikė savo šunį. Šuo gali kelti pavojų ir padaryti žalos kitiems asmenims, todėl atsakovas atsivesdamas į darbą šunį prisiėmė atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimą – žalos atsiradimą net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir naminio gyvūno savininko (valdytojo) kalte. Tai, kad atsakovui administracinės teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, nėra pagrindas netaikyti jam civilinės atsakomybės. Be to, pažymėtina, kad administracinėje byloje nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi, todėl teismas civilinėje byloje turi iš naujo savarankiškai vertinti aplinkybes, kurios buvo tiriamos administracinėje byloje, pagal CPK nustatytas bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kaip vienus iš įrodymų greta kitų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad naminio gyvūno savininkas (valdytojas) negali gintis, remdamasis atsikirtimais, susijusiais su jo kaltės nebuvimu, tačiau gali įrodinėti nukentėjusiojo kaltę kaip aplinkybę, turinčią įtakos jo civilinei atsakomybei ir priteistinų nuostolių dydžiui. Apeliantas įrodinėja, kad dėl automobilio sugadinimo ir atsiradusios žalos kalta automobilio vairuotoja, nes ji pastatė automobilį neleistinoje vietoje ir nekreipė jokio dėmesio į atsakovo įspėjimus, kad šuo gali apgadinti automobilį.
Nukentėjusiojo asmens dideliu neatsargumu gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškus ir kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, papraščiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių nepaisymas. Tačiau nukentėjusiojo kaltė, skirtingai nei šuns savininko, nepreziumuojama, pareiga ją įrodyti tenka žalą padariusiam asmeniui. Bylos duomenimis, atsakovas dirba UAB „Valikeda“ sargu ir saugo jos teritoriją, kurioje taip pat yra automobilių stovėjimo aikštelė. Iš UAB „Valikeda“ teritorijos nuotraukų matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelė pažymėta kelių eismo ženklu – stovėjimo vieta „P“. UAB „Valikeda“ raštas patvirtina, kad kitur automobilių stovėjimas yra draudžiamas, jei apsaugos darbuotojas nesuteikia leidimo. 2010-05-04 S. V., atvykusi į darbą automobiliu „Toyota Rav4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu nukentėjusiajai, automobilį pastatė ne UAB „Valikeda“ teritorijoje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, o šalia sargo posto. Atsakovas nurodė, kad leidimo statyti automobilį ne stovėjimo aikštelėje nedavė, be to, įspėjo automobilio vairuotoją, kad nestatytų automobilio šioje vietoje, nes automobilį gali pasiekti prie apsaugos posto pririštas jo šuo ir jį apibraižyti. Tačiau automobilio vairuotoja į įspėjimą nereagavo ir automobilį paliko ne automobilių stovėjimo aikštelėje. S. V. patvirtino, kad automobilį pastatė prie sargo būdelės, nes stovėjimo aikštelėje pastatyti automobilio nebuvo galimybės, nebuvo vietos. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad automobilo vairuotojai buvo žinoma, kad ji automobilį stato neleistinoje vietoje ir atsakovo šuo gali jį pasiekti bei apgadinti. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusioji taip elgdamasi visiškai ignoravo toje teritoje nustatytas automobiliių statymo taisykles, nepaisė atsakovo įspėjimo apie galimą riziką, jei automobilį pasieks jo šuo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad dalis kaltės dėl automobiliui padarytos žalos atsiradimo tenka ir automobilio vairuotojai, nes ji nesilaikė elementarių atidumo, rūpestingumo taisyklių, tačiau nepašalina atsakovo civilinės atsakomybės, bet sudaro pagrindą mažinti ieškovės prašomo nuostolių atlyginimo dydį.
Apeliantas nesutinka su prašoma priteisti nuostolių suma, tačiau įrodymų, pagrindžiančių, kad automobilio remonto išlaidos buvo neprotingai didelės ir nerealios, kad nebuvo būtinybės automobilio dažyti, o būtų pakakę tik jį poliruoti, nepateikė (CPK 178 str.). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas, nustatydamos atlygintinos žalos sumą, pagrįstai rėmėsi į bylą pateiktu transporto priemonių techninės apžiūros aktu, kuriame nurodytos apgadintos automobilio dalys, kurioms būtinas remontas, bei remonto darbų pobūdis, taip pat atliktų remonto darbų sąmata. Atsakovas nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių remonto sąmatos pagrįstumą paneigiančių įrodymų. Atsakovas privalėjo pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nustatytas CPK 178 str., įrodyti, jog šios bylos ginčo dalykas – nurodyti automobilio sugadinimai – nebuvo padaryti jo šuns, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais nustatydamas žalos dydį, tačiau tinkamai neįvertino vairuotojos elgesio, todėl nepagrįstai visą žalos atlyginimą priteisė tik iš atsakovo, netinkamai prižiūrėjusio savo augintinį (CK 6.253, 6.267, 6.270, LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 20 str. 2 d. 3 p.).
Vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistas 618 EUR turtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 418 EUR (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Pakeitus skundžiamą teismo sprendimą, pakeistina ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.). Sumažintina iš atsakovo priteista ieškovei 397 EUR bylinėjimosi išlaidų suma iki 269,96 EUR, o iš ieškovės priteistina atsakovui 136 EUR bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Iš dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą atsakovui iš ieškovės priteistina 6,66 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-09-12 sprendimą pakeisti.
Sumažinti ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo A. K. priteistą 618 EUR sumą iki 418 EUR.
Sumažinti iš atsakovo A. K. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ priteistų 397 EUR bylinėjimosi išlaidų sumą iki 296,96 EUR.
Sumažinti iš atsakovo A. K. valstybei pritestų 14 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumą iki 9,22 EUR.
Priteisti iš ieškovės AB „Lietvuvos draudimas“ valstybei 4,78 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovui A. K. 136 EUR bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės AB „Lietvuso draudimas“ atsakovui A. K. 6,66 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.