Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Renata Kasimovienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. T. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

- (i) J. K. 1947 m. rugpjūčio 16 d. PAR vidaus reikalų departamento Pretorijoje pagal Britų Pilietybės Sąjungoje bei Natūralizacijos ir Užsieniečių statuso 1926 m. įstatymą išduotas natūralizacijos liudijimas, kuriame nurodoma, kad J. K. (anksčiau žinomas kaip J. (J.) K.) gimė (duomenys neskelbtini), taip pat nurodoma, kad šio asmens pilietybė – Lietuvos, o jo tėvai – J. K. ir G. B.;

- (ii) pareiškėjos tėvui išduotas gimimo liudijimas;

- (iii) pareiškėjos senelio (duomenys neskelbtini) mirties liudijimas, kuriame nurodoma, kad J. K. gimė Lietuvoje;

- (iv) pagal 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punktą, Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai, pareiškėjos senelio tėvai J. K. (taip pat žinomas kaip J. K.) ir G. B. (taip pat žinoma kaip G. L. (L.) B.) turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. – tą patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą Nr. (P1-8163) P2-524, kurioje nurodyta, kad gimusio L. (pareiškėjos senelio brolio) tėvai yra žydų kilmės Lietuvos piliečiai, taip pat – pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijimas, papildomai šeimos gyvenimo Lietuvoje faktą patvirtina pažyma apie J. K. gimimą (duomenys neskelbtini) metais;

- (v) Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomas 1929 metų rugpjūčio mėnesio keleivių, vykusių laivu iš Jungtinės Karalystės į PAR uostą, sąrašo kopija, iš kurio matyti, kad pareiškėjos senelis išvyko iš Lietuvos būdamas Lietuvos Respublikos pilietis.

4. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl išankstinės pareiškimo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo

5. Pareiškėja siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė. Tuo tikslu pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas pateikė pareiškėjai 2021 m. balandžio 12 d. raštą, kuriame nurodė, kad nėra duomenų apie J. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėja negali būti laikoma palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikantis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų).

6. Teikdamas atsiliepimą į pareiškimą suinteresuotas asmuo nurodė, kad, jo vertinimu, pareiškėja nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo tvarkos, todėl pareiškėjos pateiktas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti paliktas nenagrinėtas. Teismo vertinimu, nurodyti suinteresuoto asmens argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.

7. CPK 5 straipsnyje yra įtvirtinta viena iš pamatinių žmogaus teisių – teisė kreiptis į teismą. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. CPK 7 straipsnyje yra įtvirtinti civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, skirti užtikrinti, kad šalių pažeistos ar ginčijamos teisės ir teisėti interesai būtų apginti per protingą terminą, vengiant nereikalingo biurokratizmo.

8. Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į suinteresuotą asmenį, prašydama atkurti jai Lietuvos pilietybę, tačiau, gavo iš suinteresuoto asmens atsakymą, kad jos pateiktas pareiškimas negali būti tenkinamas, nes jos pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių. Dėl nuryto pareiškėja suprato, kad jos turimų dokumentų nepakanka, kad suinteresuotas asmuo priimtų jos atžvilgiu palankų sprendimą. Šias pareiškėjos išvadas patvirtina tai, kad teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą, suinteresuotas asmuo prašo atmesti pareiškimą kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismo vertinimu, susiklosčius tokioms aplinkybėms, pareiškėjos sprendimas kreiptis į teismą nesukėlė padarinių, kurių siekiama išvengti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu draudimu, todėl pareiškimą palikus nenagrinėtą nebūtų pasiekti civilinio proceso įstatymuose iškelti tikslai. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, suinteresuoto asmens argumentai dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu pripažintini teisiškai nepagrįstais.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

9. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).

10. Remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

11. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176-185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-323/2012). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jos paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami konkrečiai faktinei aplinkybei nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

12. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

13. Iš byloje esančio gimimo liudijimo Nr. G4770117 duomenų nustatyta, kad pareiškėjos A. K. tėvas yra J. K., gimęs (duomenys neskelbtini). Pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su J. A. T. (santuokos liudijimo Nr. C8971410). Iš gimimo liudijimo Nr. G4770116 duomenų matyti, kad pareiškėjos tėvo tėvu (pareiškėjos senelis) yra J. K., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gimęs Lietuvoje. Pareiškėja taip pat pateikė teismui keleivių, išvykusių laivu iš Jungtinės Karalystės į PAR 1929 m. rugpjūčio 22 d. išvykusių keleivių sąrašo išrašą, iš kurio matyti, kad į PAR išvyko Lietuvos pilietis K. J., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, skiltyje „Keleivių profesija, užsiėmimas ar pašaukimas“ nurodant „Prekybos agentas“. Iš byloje esančio Pietų Afrikos Sąjungos Britų pilietybės Sąjungoje natūralizacijos ir svetimšalių statuso akto, 1926 Nr. 26320 duomenų matyti, kad PAR piliečiu 1947 m. rugpjūčio 16 d. tapo J. K., gimęs (duomenys neskelbtini), turintis Lietuvos pilietybę, kurio tėvais yra Lietuvos piliečiai J. K. ir G. B.. PAR Vidaus reikalų sekretoriaus 1952 m. birželio 20 d. pažymėjime apie savininką J. K. (anksčiau J. (J.) K.) nurodyta, kad gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tėvų vardai J. K. ir G. B., tėvų pilietybė Lietuvos. Teismui pateiktame pranešime apie mirtį nurodyta, kad K. J., rasė europietis, gimė (duomenys neskelbtini), skiltyje Nr. 18 apie vaikus nurodyta – D. T. , B. L. S. ir J. K..

14. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. sausio 15 d. pažymoje Nr. (P1-8163) P2-524 nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad 1927 m. rugpjūčio 10 d. (duomenys neskelbtini) gimė J. ir L. iki santuokos B. K. sūnus vardu L., skiltyje „Pastaba“ nurodyta „Tėvai – žydų tautybės Lietuvos piliečiai“. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. rugsėjo 4 d. pažymoje Nr. (P1-5257) P2-9182 nurodyta, kad žydų bendruomenių archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) gimė J. ir G. L. (taip dokumente) iki santuokos B. K. duktė vardu J.. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriaus 2020 m. liepos 28 d. išduotame gimimo įraše Nr. 5481A nurodyta, kad J. K., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai yra G. B. ir J. K., gimęs (duomenys neskelbtini).

15. Teismas, išanalizavęs suinteresuoto asmens argumentus dėl žodžio „nationality“ reikšmės, sprendžia, kad pateikti argumentai yra prieštaraujantys tarpusavyje, dėl ko teismas juos atmeta. Pažymėtina, kad vadovaujantis Kembridžo žodyne pateiktu išaiškinimu, viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“ (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality), todėl teismas nesutinka su suinteresuoto asmens argumentu, kad žodis „nationality“ nereiškia, kad asmuo yra valstybės pilietis. Taip pat pažymėtina, kad Jungtinėje Karalystėje pilietybės teisė yra vadinama „British nationality law“, o ne „British citizenship law“ (http://www.legislation.gov.uk/ukpga/1981/61), kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę. Tokią teismo išvadą papildo tai, kad 1947 m. rugpjūčio 16 d. išduotame J. K. (anksčiau J. (J.) K.) natūralizacijos liudijime taip pat naudojamas žodis anglų kalba „nationality Lithuanian“, kas verčiama kaip „pilietybė Lietuvos“, o pareiškėjai išduotame pase skiltyje apie pilietybę taip pat naudojamas žodis „nationality“ South African, kas suprantama kaip Pietų Afrikos pilietis.

16. Taip pat teismo vertinimu, nepagrįsti yra suinteresuoto asmens argumentai, kad pareiškėjos senelis J. (J.) K., gimęs (duomenys neskelbtini), nebuvo Lietuvos piliečiu, nes (duomenys neskelbtini) metais jis jau buvo sulaukęs 17 metų, t. y. buvo pilnametis ir turėjo savarankiškai kreiptis dėl paso gavimo, o nepateikus tokių duomenų, tokio fakto konstatuoti negalima. Kaip žinia, Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 16 d. Nustatyta, kad J. K. gimė (duomenys neskelbtini) metais, iš Lietuvos išvyko 1929 metais, t. y. jau po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, kas reiškia, kad teoriškai šis asmuo galėjo būti Lietuvos piliečiu išvykimo iš Lietuvos dieną, ir būdamas vyresniu nei 17 metų amžiaus. Tarpukariu Lietuvoje pilietybės klausimus reglamentavo 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinasis įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

17. J. K. gimė Lietuvoje, iš natūralizacijos liudijimo duomenų matyti, kad jo tėvai turėjo Lietuvos pilietybę. Suinteresuotas asmuo teisingai nurodo, kad J. K. išvyko iš Lietuvos būdamas pilnamečiu. 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų (VŽ 1919 m. gruodžio 23 d. Nr. 18/218) 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad „kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą“, o šių įstatų 3 straipsnyje nurodyta, kad „mažamečiai ligi 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba į motinos pasą; tėvams ar globėjams tinkant, mažamečiai nuo 12 ligi 17 metų amžiaus turi teisės gauti ir atskirą sau pasą“; Pasų įstatų 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad „užsienio pasai išduodami Vidaus reikalų ministerijos arba jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami pristačius užsienio pasus“. Analizuojant į bylą pateiktus įrodymus pagal pateiktą reglamentavimą darytina labiau tikėtina išvada, kad pareiškėjos senelis, išvykdamas iš Lietuvos 1923 metais, būdamas pilnamečiu (vyresniu nei 17 metų pagal Pasų įstatų 2 straipsnį) turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju oficialiai jis ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti laivu iš Jungtinės Karalystės, kurio 1929 m. rugpjūčio mėnesio keleivių sąraše nurodytas vardas, pavardė, amžius, šalis, kurios pilietis jis buvo (Lietuvos), atitinka pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie senelį, kurios sistemiškai jas lyginant su kitais įrodymais, neprieštarauja vienos kitoms. Pažymėtina, kad keleivių sąraše J. K. profesija nurodyta „Prekybos agentas“, kas sąlygoja išvadą, kad asmuo, būdamas pilnamečiu, turėjo darbą Lietuvoje iki išvykimo iš jos, ir atitinkamai tai sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kas asmuo iš Lietuvos išvyko legaliai, turėdamas asmens dokumentą, tinkamą išvykti į užsienį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad yra labiau tikėtina, kad J. (J.) K. iki išvykimo iš Lietuvos turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo.

18. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad net jei pareiškėjos senelis J. K. ir būtų turėjęs Lietuvos pilietybę, jis būtų jos netekęs pagal 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymą. Teismas nurodytus argumentus vertina vadovaudamasis kasacinės instancijos teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 pateiktu išaiškinimu dėl teisės aktų aiškinimo nagrinėjant pilietybės atkūrimo klausimus bylose, taip pat kita teismų praktika.

19. Aukščiau nurodytos kasacinės instancijos teismo nutarties 52 punkte Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „<...1922 m. birželio 22 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (VŽ, 1922 m. birželio 22 d., Nr. 94-772) 6 paragrafu, kuriame buvo nurodyta, kad: „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasus. Tose valstybėse, kuriose ligi šiam laikui nėra nei diplomatinės, nei konsulinės Lietuvos atstovybės, nurodytas 6 mėnesių terminas laikomas nuo Lietuvos atstovybės tose valstybėse įsisteigimo dienos“. 1923 m. gruodžio 22 d. pirmiau aptartas 6 paragrafas buvo papildytas pastaba, kad „valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą“ (VŽ, 1923 m. gruodžio 22 d., Nr. 146-1052). 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo įstatymas papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“.>“.

20. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės; nebuvo nustatyta ir kitų Lietuvos pilietybės netekimo atvejų. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad tuometinis pilietybės suteikimo/netekimo teisinis reglamentavimas įtvirtino dvigubos pilietybės neleistinumo principą (nurodytos nutarties 54-57 punktai), tačiau pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), jį turėdavo patvirtinti (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti) Ministrų Taryba (nurodytos kasacinės instancijos teismo nutarties 58, 67 punktai). Tiek kasacinės instancijos teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuodami teismų praktiką bylose dėl pilietybės atkūrimo, pažymėjo, kad valstybės institucijų, turėjusių nurodytą reglamentavimą taikyti nuostata buvo tokia, jog įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo, Lietuvos pilietis jos netekdavo tik oficialios procedūros būdu, gavęs valstybės institucijos, Vidaus reikalų ministerijos, sutikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Teismų suformuota praktika dėl nurodytų teisės normų aiškinimo sąlygoja išvadą, kad vien aplinkybė, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, nėra laikoma pakankama spręsti, kad asmuo prarado Lietuvos pilietybę. Esant suformuotai teisės aiškinimo taisyklei, kad nebuvo automatinio Lietuvos pilietybės netekimo, jam patvirtinti buvo nustatyta oficiali patvirtinimo procedūra.

21. Pareiškėjos seneliui išduotame natūralizacijos liudijime Nr. 26320 nurodyta jo turima Lietuvos pilietybė, taip pat jo tėvų turima Lietuvos pilietybė. Sprendžiant apie šio įrodymo pakankamumą nustatant, ar pareiškėjos senelis buvo Lietuvos piliečiu iki pat 1940 m. birželio 15 d., jis vertintinas visų byloje pateiktų įrodymų kontekste. Pareiškėja pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. balandžio 12d. pažymą Nr. R4-966, kurioje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad J. (J.) K. (K.), J. s., g. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvoje bei dokumentų apie jo turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, archyve saugomuose fonduose nerasta, kas sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kad dėl pilietybės atėmimo (išėjimo) procedūra nebuvo pradėta, o tai sąlygoja labiau tiktiną išvadą, kad pareiškėjos senelis turėjo Lietuvos valstybės pilietybę iki pat 1940 m. birželio 15 d., įvertinus aplinkybę, kad natūralizacijos liudijimas buvo išduotas tik 1947 m. rugpjūčio 16 d.

22. CPK 445 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, laikmetį, kuriuo iš Lietuvos išvyko pareiškėjos senelis, teismas daro išvadą, kad pareiškėja išnaudojo galimybes gauti bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir sprendžia, jog kitu būdu dokumentų pareiškėja negali gauti, o pateiktų įrodymų tarpusavio analizė sąlygoja išvadą, kad yra pagrindas nustatyti pareiškėjos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis išvyko iš Lietuvos būdamas Lietuvos valstybės piliečiu ir iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

23. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir motyvai nekeičia teismo padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas atskirai nepasisako.

24. Nustatytų aplinkybių kontekste teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo kvestionuoti pareiškime nurodytų aplinkybių tikrumo. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškimas tenkinamas (CPK 178 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177–197, 259, 444–448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos A. T., gimusios (duomenys neskelbtini), senelis J. (J.) K., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tikslu pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.