Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Violetos Petkevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. skundą (patikslintą) atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

6. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Ambasados 2024 m. balandžio 23 d. priimto Sprendimo1, kuriuo pareiškėjui A. U. (Rusijos Federacijos piliečiui) atsisakyta išduoti daugkartinę C tipo Šengeno vizą ir dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 1 d. priimto Sprendimo2, kuriuo pareiškėjui A. U. (Rusijos Federacijos piliečiui) uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. gegužės 31 d. iki 2029 m. balandžio 30 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

7.1. Pareiškėjas 2024 m. kovo 27 d. su prašymu Nr. 16-YD787J44 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį konsulatą Kaliningrade, Rusijoje, prašydamas daugkartinės C tipo Šengeno vizos; prašymas registruotas 2024 m. kovo 29 d.

Prašyme nurodė, kad dirba „Ministry of Finance of the (duomenys neskelbtini) region“ ((duomenys neskelbtini) srities finansų ministerijoje), valstybės tarnautoju, teisininku, o vykimo tikslas aplankyti senyvo amžiaus tėvą.

7.2. VSD skyriaus viršininkas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 2024 m. balandžio 8 d. tarnybiniu pranešimu dėl Rusijos Federacijos piliečio A. U. Nr. (10)-4ž-1426 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad asmuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad dėl darbo (einamų valstybės tarnautojo pareigų) Rusijos Federacijos valstybės institucijoje ((duomenys neskelbtini) srities finansų ministerijoje), pareiškėjas privalėjo ir privalo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Todėl pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos valstybės institucija.

7.3. VSD 2024 m. balandžio 10 d. per N.VIS pateikė neigiamą atsakymą į elektroninį paklausimą dėl Šengeno vizos asmeniui išdavimo (prašymą išduoti Šengeno vizą asmuo pateikė 2024 m. kovo 29 d. Ambasadai).

VSD nurodė, jog pareiškėjas dėl darbo (einamų valstybės tarnautojo pareigų) Rusijos Federacijos valstybės institucijoje ((duomenys neskelbtini) srities finansų ministerijoje), privalėjo ir privalo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Todėl pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos valstybės institucija.

8. Ambasada, vadovaudamasi 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1 dalies a punktu ir vi punktu, 2024 m. balandžio 23 d. priėmė Sprendimą1, kuriuo nusprendė pareiškėjui atsisakyti išduoti Šengeno vizą, nes viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.

9. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarkos aprašas), 5 ir 37 punktais, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad 2024 m. balandžio 10 d. VSD per N.VIS pateikė neigiamą atsakymą į elektroninį paklausimą dėl Šengeno vizos asmeniui išdavimo (prašymą išduoti Šengeno vizą asmuo pateikė 2024 m. kovo 29 d. Ambasadai). VSD vertinimu, asmuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. Dėl darbo (duomenys neskelbtini) srities finansų ministerijoje asmuo privalėjo ir privalo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Sprendime2 taip pat nurodyta, jog VSD asmenį pripažino kaip keliančiu grėsmė dėl jo darbo (tarnybos) santykių, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog asmens asmeninis interesas atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, asmeniui uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos Respublikos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informaciją, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos Respublikos teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos asmeniui leisti atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės saugumo interesų. Kas liečia terminą, tai buvo įvertintas Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas maksimalus draudimo atvykti laikotarpis, kuris gali būti ilgesnis nei 5 metai. Buvo nustatyta, jog asmens atvykimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat buvo atsižvelgta į kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį - 5 metus, pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvoje. Buvo atsižvelgta ir į Kriterijų vertinimo tvarkos aprašo 37 ir 38.3 punktus. Tad įvertinus minėtas aplinkybes bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos aprašo 5 punktu, pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

10. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais Ambasados Sprendimu1 ir Migracijos departamento Sprendimu2, kreipėsi į teismą, prašydamas sprendimus panaikinti.

11. Kaip matyti iš bylos, skundžiami Ambasados ir Migracijos departamento sprendimai (Sprendimas1 ir Sprendimas2) iš esmės priimti dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

12. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį užsieniečiai, kurie nėra ES valstybės narės piliečiai atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines ES sienas, privalo turėti vizas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 (4) dalį Šengeno viza – tai Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Reglamento (EB) Nr.810/2009 ir Šengeno teisyno nuostatomis. Pagal Įstatymo 12¹ straipsnio 1 dalį Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato ir Vizų kodeksas, taip pat ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), taip pat Įstatymas bei Vizų aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, nuostatos.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a ir vi punkte įtvirtintina, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių.

Taip pat Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

13. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas; draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individuliu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Taigi, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktį šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui nustatomas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje, t. y. 5 metai.

14. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD <...>.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą, priimtą byloje Üner prieš Nyderlandus; ir kt.). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

16. LVAT praktikoje pabrėžiama, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).

Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą priimtą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). EŽTT taip pat yra nurodęs, jog užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą priimtą byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamame Sprendime2 padaryti išvadą, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat Ambasada pagrįstai skundžiamame Sprendime1 nurodė, jog viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.

18. Visų pirma pabrėžtina, kad kompetentinga institucija – VSD, atlikusi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė vienareikšmę išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Ambasada ir Migracijos departamentas, vadovaudamiesi šiuo VSD vertinimu, priėmė ginčijamus sprendimus (Sprendimas1 ir Sprendimas2). Taigi, abu skundžiami sprendimai priimti dėl pareiškėjo galimos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

19. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo (visuotinai žinoma aplinkybė), kad Rusijos Federacija ir jos valdantis režimas yra atvirai Lietuvos Respublikai priešiška, vykdo įvairias provokacijas ir pan.; iš esmės Lietuvos Respublikai, ir ne tik, kelia egzistencinę grėsmę. Pareiškėjas yra šios šalies pilietis, tad jo patikra yra specifinė.

20. Pareiškėjas teigia, kad jis nekelia jokios grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nes nėra padaręs jokių nusikaltimų ar nusižengimų, niekas nėra jam pareiškęs jokių pretenzijų Lietuvos Respublikoje.

Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir URM argumentais, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respubliką yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Minėta, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę. Be to, sutiktina ir su kitais Migracijos departamento teiginiais, jog, jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

21. Pareiškėjas taip pat nesutinka su VSD vertinimu, jog jis kelia grėsmę dėl savo darbo (duomenys neskelbtini) srities finansų ministerijoje. Nurodo, kad ši institucija yra (duomenys neskelbtini) srities vykdomoji valstybės valdžios institucija, dalyvaujanti kuriant (duomenys neskelbtini) srities valstybės politiką (duomenys neskelbtini) srities biudžeto ir mokesčių srityje. (duomenys neskelbtini) srities finansų ministerija nėra pavaldi Rusijos Federacijos Vyriausybei, o tik finansuoja ligonines, našlaičių namus, internatus, slaugos namus, tokių įstaigų statybą ir regioninį kelių tiesimą. O jo užimamos pareigos yra civilinio pobūdžio.

Teisėjų kolegija negali pritarti tokiems pareiškėjo skundo (patikslinto) argumentams. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėjo darbovietė nėra pavaldi Rusijos Federacijos Vyriausybei, nagrinėjamu atveju nesumažina pareiškėjo grėsmės Lietuvos saugumui. Akcentuotina, kad pareiškėjas dirba valstybės institucijoje - (duomenys neskelbtini) srities finansų ministerijoje, joje užima aukštas vadovaujančias pareigas (nekonkurencinių pirkimų kontrolės skyriaus vedėjas), palaiko ryšius su kolegomis ir kt. Tad, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Taip pat teisėjų kolegijos manymu, tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei ES valstybėse, taip pat ir Lietuvos Respublikoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikroms užduotims, priešingoms Lietuvos Respublikos interesams, vykdyti kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys; beje, tam naudojant ir įvairias neteisėtas priemones, tokias kaip šantažą ir kt.

22. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

23. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Rusijos Federacijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti.

24. Pareiškėjas skunde (patikslintame) nurodo, kad turi senyvo amžiaus (76 metų) tėvą, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir ankščiau jam būdavo išduodamos Šengeno vizos, kurių pagrindu atvažiuodavo pas savo tėvą į Lietuvos Respubliką.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokie pareiškėjo teiginiai niekaip nepaneigia jo galimos grėsmės valstybės saugumui. Visų pirma, pritariama atsakovų argumentams, kad užsieniečių pateikti prašymai dėl vizos išdavimo ir pagrindžiamieji dokumentai kiekvieną kartą nagrinėjami iš naujo nepriklausomai nuo ankščiau pateiktų prašymų. Todėl, pareiškėjas negali tikėtis, kad pagal kiekvieną prašymą jam bus suteikiama Šengeno viza. Antra, nagrinėjamu atveju geopolitinė situacija yra pasikeitusi iš esmės, lyginant su ta, kuri buvo anksčiau, kai pareiškėjui buvo išduodamos vizos. Rusijos atvira agresija prieš Ukrainą saugumo situaciją pakeitė iš esmės, todėl ir pareiškėjo, kuris yra tos šalies pilietis, vertinimas yra kitoks, nei jis buvo anksčiau.

25. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neįrodė ir nepateikė jokių duomenų, jog jo tėvui būtina pastovi priežiūra, kurią galėtų teikti būtent pareiškėjas, ar kad jis yra vienintelis tėvo giminaitis, ar kad jis išlaiko savo tėvą ir pan. Be to, pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis, pareiškėjas paskutinį kartą į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs tik 2019 m., t. y. 2019 m. rugpjūčio 10 d. ir išvyko 2019 m. rugpjūčio 20 d.

Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, jog asmens šeimyniniai santykiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą. Tą būtent yra patvirtinęs ir EŽTT, jog Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą, priimtą byloje Abdulaziz prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr.9214/80). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. LVAT praktikoje laikomasi tokios pat pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr.A-858-2720/2014).

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Ambasados ir Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose (Sprendime1 ir Sprendime2) visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta Rusijos Federacijos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos Federacijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti vizas atvykit į Lietuvos Respubliką, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; ir kt.).

27. Taigi, Ambasada ir Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

28. Vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunkčiu, pareiškėjui galėjo būti nustatomas maksimalus 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Tačiau Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, skundžiamu Sprendimu2 pareiškėjui nustatė perpus trumpesnį laikotarpį, t. y. 60 mėnesių (5 metų); būtent tokį laikotarpį siūlė nustatyti ir VSD. Tad toks terminas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone, taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas paprastai laikomas proporcinga priemone (žr., pvz., LVAT nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

Tad Migracijos departamentas Sprendimu2 taip pat visiškai pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

29. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu skundžiami sprendimai atitinka VAĮ nuostatas. Sprendime2 yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija, todėl jis iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus. Be to, Sprendime2 įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. jo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai.

Sprendimas1 taip pat atitinka standartinės pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formą.

30. Apibendrinant konstatuotina, kad skundžiami Ambasados Sprendimas1 ir Migracijos departamento Sprendimas2 yra teisėti ir pagrįsti, tad jų panaikinti nėra jokio pagrindo.

Taigi, pareiškėjo skundas (patikslintas) atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

31. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. U. skundą (patikslintą) dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.