Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. B., H. M. ir M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B., H. M. ir M. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2020 m. rugsėjo 17 d. raštu informavo pareiškėjų atstovę, kad nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių I. M. ir jo turto paveldėtojų pasirinktu būdu – natūra, todėl nuosavybės teisės į 2,9785 ha žemės plotą gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Nesutikdama su šiame rašte priimtu NŽT Vilniaus rajono skyriaus sprendimu, pareiškėja J. B. su skundu kreipėsi į NŽT.

4. Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos J. B. skundą, 2021 m. sausio 15 d. rašte nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 6 dalies ir 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, I. M. vardu nuosavybės teisių atkūrimo į 2,9785 ha žemės procedūra bus tęsiama atlyginant pinigais.

6. Pirminį nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, t. y. 1998 m. balandžio 3 d. pažymėjimą Nr. M-10, kuriame nurodyta, kad I. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė žemė, Apskrities archyvo Ukmergės filialas pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus Paberžės seniūnijai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2004 m. liepos 23 d. pažymėjimu patvirtino, kad 1923 m. duomenimis J. M. (J. M.) (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėjo 8 dešimtines žemės, 1925 m. duomenimis – 11 dešimtinių žemės, o 2004 m. spalio 21 d. raštu archyvas pranešė, kad duomenų apie tai, jog J. M. žemė parduota ar kitu būdu perleista, archyve nėra. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1458-19/05 I. M. turto paveldėtojai G. M. buvo atnaujintas praleistas terminas pateikti papildomus nuosavybės teises (Lietuvos centrinio archyvo išduotą pažymėjimą apie J. M. O. 1925 m. turėtas 11,5 dešimtinės (kas sudaro 12,56 ha) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime) ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad visi dokumentai, reikalingi nuosavybės teisėms į žemę atkurti buvo pateikti 2005 m., žemėtvarkos skyrius turėjo atkurti nuosavybės teises natūra, o jei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu J. M. žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimu buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė turėjo spręsti klausimą dėl lygiaverčio žemės, miško ploto perdavimo, tačiau sprendimai nebuvo priimti.

7. Pareiškėjai, kaip ir visa visuomenė, suinteresuoti teisėtu, skaidriu valstybės institucijų darbu ir nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Akivaizdus valstybės institucijų, įgyvendinančių žemės reformą, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nevienodas piliečių traktavimas, vertinant ir įgyvendinant piliečių prašymus, kelia abejones nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai baigti žemės reformos dalį – nuosavybės atkūrimo procesą – atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso siekius teisės normų pagrindu atkurti nuosavybę buvusiems savininkams.

9. Vilniaus rajono skyrius 2020 m. rugsėjo 17 d. raštu informavo, kad atsižvelgiant į tai, jog I. M. 1991 m. prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pageidavo žemę susigrąžinti natūra, į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą mirusiojo I. M. vardu atkurti nuosavybės teises į 9,5815 ha (bet ne į 12,56 ha) žemės plotą Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, grąžinant jį natūra, taip pat į tai, kad likęs 2,9785 ha žemės plotas, į kurį I. M. neatkurtos nuosavybės teisės, priskiriamas valstybės išperkamai žemei bei į tai, kad J. B. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, nesant galimybių atkurti nuosavybės teisių pasirinktu būdu – natūra, nuosavybės teisės į 2,9785 ha žemės plotą gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Taigi NŽT Vilniaus rajono skyriaus sprendimu pareiškėjos J. B. atstovė buvo informuota, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. I-4750-463/2015 yra įvykdytas, o likęs neatkurtas žemės plotas, t. y. 2,9785 ha, nesant galimybės jį atkurti natūra, bus kompensuotas pinigais.

11. NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. lapkričio 25 d. raštais Nr. 48SD-15353-(14.48.104.), Nr. 48SD-15354-(14.48.104.), Nr. 48SD-15355-(14.48.104.) pareiškėjai buvo kviečiami 2020 m. gruodžio 11 d. 12.30 val. atvykti susipažinti su NŽT sprendimo projektu, kuriuo I. M. atkuriamos nuosavybės teisės į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą atlyginant pinigais. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, Nacionalinė žemės tarnyba 2021 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 48S-37-(14.48.3.), kuriuo atkūrė I. M. nuosavybės teises į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą pinigais.

II.

16. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. vasario 27 d. įsakymo 5 punkte nurodė nuo 2006 m. vasario 28 d. pradėti rengti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą teritorijoje 2563,91 ha laisvo valstybinio žemės fondo plote. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 2.3- 10567-(41-58-4) „Dėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“.

18. Pareiškėja J. B. 2008 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrę, prašyme nurodydama, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises ten, kur nuo istorinių laikų žemė priklausė jos vyro I. M. protėviams.

19. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. rugsėjo 30 d. parengė pažymą, kurioje konstatavo, kad I. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 12,56 ha žemės, kurią buvęs savininkas J. M. (J. M.) valdė iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone.

22. Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 28 d. įsakymu buvo patvirtintas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektas bei suformuoti trys atskiri žemės sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie Nekilnojamojo turto registre ir kadastre užregistruoti 2020 m. sausio 30 d. Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. kovo 10 d. raštais Nr. 49SD-3624-(14.48.104.), Nr. 48SD-3628-(14.48.104.) ir 2020 m. birželio 11 d. raštais Nr. 48SD-7777-(14.48.104.), Nr. 48SD-7789-(14.48.104.) pareiškėjai 2020 m. kovo 26 d. ir 2020 m. birželio 29 d. buvo kviečiami atvykti į Vilniaus rajono skyrių dalyvauti I eiliškumo grupės pretendentų susirinkime, kuriame galėtų išreikšti valią dėl I. M. vardu projektuojamo (-ų) žemės/miško/vandens telkinio/sklypo (-ų) vietos ir ribų.

23. Pareiškėjų atstovė 2020 m. liepos 29 d. kreipėsi į Vilniaus rajono skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui I. M. ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-4750-463/2015 įvykdymo, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procese I. M. liko neatkurta nuosavybės teisė į 2,9785 ha žemės. Vilniaus rajono skyrius, išnagrinėjęs prašymą, 2020 m. rugsėjo 17 d. raštu informavo pareiškėjų atstovę, kad nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių I. M. ir jo turto paveldėtojų pasirinktu būdu – natūra, todėl nuosavybės teisės į 2,9785 ha žemės plotą gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Nacionalinė žemės tarnyba, atmesdama pareiškėjos J. B. skundą kaip nepagrįstą, skundžiamame sprendime nurodė, kad įvertinus tai, kad I. M. 1991 m. prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pageidavo žemę susigrąžinti natūra ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo NŽT mirusiojo I. M. vardu atkurti nuosavybės teises natūra į 9,5815 ha žemės plotą Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, taip pat tai, kad likęs 2,9785 ha žemės plotas, į kurį I. M. neatkurtos nuosavybės teisės, priskiriamas valstybės išperkamai žemei, darytina išvada, kad I. M. į Asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą (toliau – Asmenų sąrašas) buvo įtrauktas nepagrįstai ir pareiškėjai nepagrįstai buvo kviesti į 2020 m. kovo 26 d. ir 2020 m. birželio 29 d. pretendentų susirinkimus, nes jau vykusių teisminių procesų metu buvo žinoma, kad žemė priskirta valstybės išperkamai ir natūra negalės būti grąžinama. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalies ir 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, I. M. vardu nuosavybės teisių atkūrimo į 2,9785 ha žemės procedūra bus tęsiama atlyginant pinigais.

24. Teismas išanalizavo Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalis, 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 3 punktą.

26. Teismas pastebėjo, kad byloje ginčo tarp šalių, kad likusi neatkurta buvusio savininko J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėta žemė priskirta valstybės išperkamai, nėra, tačiau teisminio proceso šalys skirtingai interpretuoja pretendento ir jo turto paveldėtojų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo: pareiškėjai teigia, kad nuosavybės teisės į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą turi būti atkuriamos suteikiant lygiavertį žemės sklypą. Tuo tarpu atsakovo nuomone, nuosavybės teisės pretendentui gali būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodytu būdu – už likusį valstybės išperkamą žemės plotą atlyginant pinigais.

27. Teismas sutiko su pareiškėjų argumentais, kad atsakovas, vykdydamas nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, nesilaikė Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje nustatytų terminų, įvairiais laikotarpiais raštais nurodė įvairias nuomones dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pretendentui į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą, pretendentas buvo įtrauktas į Asmenų sąrašą ir pareiškėjai 2020 metais buvo kviečiami į susirinkimus, kuriuose turėjo išreikšti valią dėl J. M. (J. M.) vardu projektuojamo sklypo vietos ir ribų, kad atsakovas vilkino priimti sprendimą į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą (pretendento pirminis prašymas atkurti nuosavybės teises pateiktas 1991 metais; dokumentai, kurių pagrindu pretendentas įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę pateikti 2007 m. spalio 30 d.). Teismo vertinimu, atsakovas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, visais atvejais privalo priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, todėl turėjo visapusiškai išnagrinėti pretendento ir jo įpėdinių atkūrimo procese teiktus prašymus, juose nurodytą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, kad priimtų teisingą, teisėtą ir teisės aktais pagrįstą baigiamąjį aktą – sprendimą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę.

29. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą pretendentui I. M. atkurtos nuosavybės teisės NŽT 2021 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 48S-37-(14.48.3.), t. y. pretendentui I. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą J. M. (J. M.) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 12,56 ha žemės plotą, o vadovaujantis Tvarkos 116 punktu, sprendimo priėmimo diena yra nuosavybės teisių atkūrimo diena, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teisę į 2,98 ha žemės pagal 1991 m. I. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

30. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose konstatuota, kad pretendentas 1991 m. prašymu pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra, tokią valią patvirtino ir pareiškėja J. B. 2007 m. bei 2008 m. prašymuose ir šios valios pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepakeitė, vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad skundžiami NŽT sprendimas ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus sprendimas pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl pareiškėjų reikalavimai dėl šių administracinių aktų panaikinimo yra atmestini.

31. Atmetus pagrindinį reikalavimą, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjų reikalavimą įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teisę į 2,98 ha žemės pagal 1991 m. I. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi nuosavybės teisės I. M. į 2,9785 ha žemės plotą atkurtos NŽT 2021 m. vasario 8 d. sprendimu.

III.

34. Teismas nenurodė, koks nuosavybės teisių atkūrimo proceso tęstinumas šioje konkrečioje nuosavybės atkūrimo byloje buvo būtinas ir turėjo būti vykdomas, jei iki 2003 m. balandžio 1 d. nesant pretendento prašymo dėl nuosavybės atkūrimo būdo, nebuvo galimybės priimti kitus sprendimus. Šio konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo proceso pagal I. M. prašymą atkurti nuosavybę negalima vertinti normaliai sudėtingu, ilgu ir tęstiniu. Net teismui priimant pareiškėjams nepalankų sprendimą, objektyviai turėtų būti įvertintas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, atsižvelgiant į žemėtvarkos institucijų elgesį su pretendentais ir jų įpėdiniais.

35. Nuosavybės atkūrimo procesas vyko 29 metus, iš kurių dešimt metų bylas nagrinėja teismai, taip realiai vykdydami žemės tarnybos veiklos kontrolės funkciją.

39. Nors pareiškėjai kaltina NŽT dėl ilgai užsitęsusio atkūrimo proceso eigos, tačiau pareiškėjų nuolat teikiami prašymai ir skundai turėjo įtakos užsitęsusiai atkūrimo proceso eigai taip pat, kadangi NŽT turėjo visapusiškai išnagrinėti pretendento ir jo įpėdinių atkūrimo procese teiktus prašymus, juose nurodytą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, kad priimtų teisingą, teisėtą ir teisės aktais pagrįstą baigiamąjį aktą – sprendimą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę.

40. NŽT nuomone, bylą išnagrinėjęs teismas nustatė visas kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės ir proceso teisės normas, išsamiai motyvavo priimtą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo veiksmų teisėtumo bei pagrįstumo pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procese.

42. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumo, pažymi, kad teismas detaliai išanalizavo pareiškėjų skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Šios Nutarties 14–30 punktuose nurodytos visos svarbios šiam ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir aktuali teisė, taikytina ginčo teisiniams santykiams. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

44. Konstatuotina, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjai, nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjų teiginiais, kad teismas sprendime vadovavosi tik atsakovo iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos atrinktais fragmentiniais duomenimis ir šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

46. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.

47. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

48. Tvarkos 3 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

49. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d.) nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

50. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2404), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

51. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

52. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais anksčiau nurodytose administracinėse bylose, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

53. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2032/2012 konstatavo, kad I. M. atliko veiksmus, kuriais įrodė, jog siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra į (duomenys neskelbtini) kaimo žemę, o ne (duomenys neskelbtini) kaimo. Aplinkybes, kad pretendentas 1991 m. prašymu pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra konstatavo teismai, todėl pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertinęs byloje nurodytas aplinkybes, teismų sprendimus, pagrįstai konstatavo, kad pretendentas I. M., siekdamas atkurti nuosavybės teises, taip pat ir jo įpėdiniai, visą atkūrimo procesą siekė, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos žemę grąžinant natūra, todėl pareiškėjų teiginiai, kad 1991 m. prašyme I. M., išreikšdamas valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) kaime, siekė gauti lygiavertį žemės sklypą ir už likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą turi būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas, yra nepagrįsti, kadangi prieštarauja įsiteisėjusių teismų sprendimų konstatuotiems faktams, taip pat pretendento įpėdinių 2007 m. ir 2008 m. išreikštai valiai.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nepaisant nustatytų procedūrinių pažeidimų nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, atsakovas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, visais atvejais privalo priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, todėl turėjo visapusiškai išnagrinėti pretendento ir jo įpėdinių atkūrimo procese teiktus prašymus, juose nurodytą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, kad priimtų teisingą, teisėtą ir teisės aktais pagrįstą baigiamąjį aktą – sprendimą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę.

55. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1005-438/2016 konstatavo, kad tais atvejais, kai administracinė procedūra yra tęstinio pobūdžio, o jos metu yra priimamas ne vienas administracinis aktas, kuris tik sudaro prielaidas bei sąlygas priimti baigiamąjį administracinį aktą, kuriuo ir yra užbaigiama pati procedūra bei sukuriamos asmeniui atitinkamos subjektinės teisės, tai ši administracinė procedūra gali būti nutraukiama bet kurioje stadijoje iki priimant baigiamąjį administracinį aktą, jei paaiškėja, kad šis baigiamasis aktas bus neteisėtas, nepaisant to, kokio pobūdžio administraciniai aktai buvo priimti iki tol šioje procedūroje. Kadangi teisės aktai reglamentuojantys viešojo administravimo ir žemės teisinius santykius, numato tik sprendimų dėl administracinės procedūros užbaigimo priėmimą, ir nenumato kitokio pobūdžio sprendimų priėmimo galimybės, todėl tokiais atvejais, viešojo administravimo subjektas, nutraukdamas tolesnę procedūros eigą, turi priimti tokį baigiamąjį administracinį aktą, kuriuo būtų atsisakyta asmeniui sukurti atitinkamas subjektines teises ir pareigas.

56. Byloje nustatyta, kad atsakovas, įvertinęs tai, kad I. M. 1991 m. prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pageidavo žemę susigrąžinti natūra ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo NŽT mirusiojo I. M. vardu atkurti nuosavybės teises natūra į 9,5815 ha žemės plotą Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, taip pat tai, kad likęs 2,9785 ha žemės plotas, į kurį I. M. neatkurtos nuosavybės teisės, priskiriamas valstybės išperkamai žemei, padariusi išvadą, jog I. M. į Asmenų, sąrašą buvo įtrauktas nepagrįstai ir pareiškėjai nepagrįstai buvo kviesti į 2020 m. kovo 26 d. ir 2020 m. birželio 29 d. pretendentų susirinkimus, nes jau vykusių teisminių procesų metu buvo žinoma, kad žemė priskirta valstybės išperkamai ir natūra negalės būti grąžinama, 2021 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 48S-37-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje I. M. (miręs)“ atkūrė pretendentui nuosavybės teises į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą atlyginant pinigais.

57. Įvertinusi visas anksčiau aptartas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdama į tai, kad į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą pretendentui I. M. atkurtos nuosavybės teisės NŽT 2021 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 48S-37-(14.48.3.), t. y. pretendentui I. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą J. M. (J. M.) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 12,56 ha žemės plotą, o vadovaujantis Tvarkos 116 punktu, sprendimo priėmimo diena yra nuosavybės teisių atkūrimo diena, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjų reikalavimo ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teisę į 2,98 ha žemės pagal 1991 m. I. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

58. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas savo oficialioje doktrinoje restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – klausimu, be kita ko, yra konstatavęs, kad asmenų teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais šios teisės turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra (2008 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Taip pat ne kartą atkreipė dėmesį ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šioje srityje (inter alia 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (be daugelio kitų, 2009 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančiosioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (be kitų šio teismo aktų, Didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekiją, peticijos Nr. 39794/98, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06).

59. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

60. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. B., H. M. ir M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.