- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-07
- Bylos Nr.
- eI3-2279-1063/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00489-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Tomas Blinstrubis (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- J. B., H. M., M. M.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. B., H. M. ir M. M. (M. M.) skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai J. B., H. M. ir M. M. (M. M.) (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir Vilniaus rajono skyrius) 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 48SD-12244-(14.48.136 E.) (toliau – ir VRS sprendimas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovė) 2021 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1SS-67-(7.5.) (toliau – NŽT sprendimas); 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti nuosavybės teisę į 2,98 ha žemės pagal 1991 m. I. M. (I. M.) prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Nurodo, kad pareiškėjų atstovė 2020 m. liepos 29 d. kreipėsi į Vilniaus rajono skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui I. M. (I. M.) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-4750-463/2015 įvykdymo, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procese I. M. (I. M.) (toliau – ir pretendentas) liko neatkurta nuosavybės teisė į 2,9785 ha žemės. Su I. M. įpėdiniais buvo derinamas tolimesnis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas, jiems buvo pasiūlyta pasirinkti žemės sklypus ir jų pasirinkimas derinamas, taip pat pateikti kiti prašymai, tačiau sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimti, todėl šiuo raštu Vilniaus rajono skyriaus buvo prašoma informuoti, kada bus baigta I. M. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į 2,9785 ha likusios neatkurtos žemės plotą pagal pretendento įpėdinių pasirinktus žemės sklypus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono skyrius, išnagrinėjęs prašymą, 2020 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 48SD-12244-(14.48.136E.) informavo pareiškėjų atstovę, kad nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių I. M. ir jo turto paveldėtojų pasirinktu būdu – natūra, todėl nuosavybės teisės į 2,9785 ha žemės plotą gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Nesutikdama su šiame rašte priimtu NŽT Vilniaus rajono skyriaus sprendimu, pareiškėja J. B. su skundu kreipėsi į NŽT.
Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos J. B. skundą, įvertinusi visą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą I. M., 2021 m. sausio 15 d. rašte Nr. 1SS-67-(7.5.) nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalies ir 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, I. M. vardu nuosavybės teisių atkūrimo į 2,9785 ha žemės procedūra bus tęsiama atlyginant pinigais.
Šalies argumentai
Pareiškėjai, nesutikdami su NŽT ir Vilniaus rajono skyriaus priimtais sprendimais, kreipėsi į teismą prašydami panaikinti šiuos sprendimus bei įpareigoti atsakovę atkurti nuosavybės teisę į 2,98 ha žemės pagal 1991 m. I. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad I. M. 1991 metais įstatymo nustatytais terminais išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir Vilniaus rajono Paberžės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo mirusiam tėvui I. M. (I. M.) iki 1940 metų nuosavybės teise priklausiusį 17 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu buvo pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Pretendentas I. M. mirė 2002 m. gruodžio 6 d. Palikimą priėmė G. M., kuri, nesulaukusi istorinio teisingumo atkuriant nuosavybės teises ir realiai naudotis žemės sklypu, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko beveik trisdešimt metų, 2015 m. spalio 16 d. mirė.
Nurodo, kad pirminį nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, t. y. 1998 m. balandžio 3 d. pažymėjimą Nr. M-10, kuriame nurodyta, kad I. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė žemė, Apskrities archyvo Ukmergės filialas pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus Paberžės seniūnijai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2004 m. liepos 23 d. pažymėjimu patvirtino, kad 1923 m. duomenimis J. M. (J. M.) (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėjo 8 dešimtines žemės, 1925 m. duomenimis - 11 dešimtinių žemės, o 2004 m. spalio 21 d. raštu Nr. R4-4895 archyvas pranešė, kad duomenų apie tai, jog Jano Mincevičiaus žemė parduota ar kitu būdu perleista, archyve nėra. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1458-19/05 I. M. turto paveldėtojai G. M. buvo atnaujintas praleistas terminas pateikti papildomus nuosavybės teises (Lietuvos centrinio archyvo išduotą pažymėjimą apie J. M. O. 1925 m. turėtas 11,5 dešimtinės (kas sudaro 12,56 ha) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)) ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad visi dokumentai, reikalingi nuosavybės teisėms į žemę atkurti buvo pateikti 2005 metais, žemėtvarkos skyrius turėjo atkurti nuosavybės teises natūra, o jei vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsniu J. M. (J. M.) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimu buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė turėjo spręsti klausimą dėl lygiaverčio žemės, miško ploto perdavimo, tačiau sprendimai nebuvo priimti.
Paaiškina, kad visas nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui I. M. procesas vyko ir vyksta teisminiu keliu, žemėtvarkos institucijoms be teismo sprendimų neatkuriant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o teismams priėmus sprendimus, žemėtvarkos institucijos juos vykdo interpretuotai arba kelis metus jų visai nevykdo. Atsižvelgiant į tai, kad žemės reformos įgyvendinimas įstatymais deleguotas žemėtvarkos institucijoms ir būtent šių institucijų specialistai vykdo žemės reformą, pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdiniai klaidinami, įtraukiami į ilgus metus besitęsiančius teismų procesus, vėliau pakviečiami dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese derinant žemės sklypų formavimą ir pasirinkimą, po to nurodant, kad tokios teisės pretendentai neturi.
Pažymi, kad pareiškėjai, kaip ir visa visuomenė, suinteresuoti teisėtu, skaidriu valstybės institucijų darbu ir nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Akivaizdus valstybės institucijų, įgyvendinančių žemės reformą, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nevienodas piliečių traktavimas, vertinant ir įgyvendinant piliečių prašymus, kelia abejones nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai baigti žemės reformos dalį – nuosavybės atkūrimo procesą – atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso siekius teisės normų pagrindu atkurti nuosavybę buvusiems savininkams.
Remdamiesi skunde išdėstytais argumentais bei teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuostatomis, pareiškėjai prašo panaikinti NŽT ir teritorinio padalinio priimtus sprendimus bei įpareigoti atkurti nuosavybės teises I. M. vardu perduodant lygiavertį žemės sklypą remiantis I. M. 1991 metų prašyme išreikšta valia.
Šalies argumentai
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba su pareiškėjų patikslintu skundu nesutinka ir prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjos J. B. atstovė 2020 m. liepos 30 d. kreipėsi į Vilniaus rajono skyrių su paklausimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui I. M. ir 2015 m. balandžio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo Nr. I-4750-463/2015 įvykdymo. Vilniaus rajono skyrius 2020 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 48SD-12244-(14.48.136 E.) informavo, kad atsižvelgiant į tai, jog I. M. 1991 m. prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pageidavo žemę susigrąžinti natūra, į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4750-463/2015 įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą mirusiojo I. M. vardu atkurti nuosavybės teises į 9,5815 ha (bet ne į 12,56 ha) žemės plotą (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra, taip pat į tai, kad likęs 2,9785 ha žemės plotas, į kurį I. M. neatkurtos nuosavybės teisės, priskiriamas valstybės išperkamai žemei bei į tai, kad J. B. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, nesant galimybių atkurti nuosavybės teisių pasirinktu būdu – natūra, nuosavybės teisės į 2,9785 ha žemės plotą gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Taigi VRS sprendimu pareiškėjos J. B. atstovė buvo informuota, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. I-4750-463/2015 yra įvykdytas, o likęs neatkurtas žemės plotas, t. y. 2,9785 ha, nesant galimybės jį atkurti natūra, bus kompensuotas pinigais.
Pareiškėja J. B., nesutikdama su VRS sprendimu, 2020 m. lapkričio 17 d. pateikė Nacionalinei žemės tarnybai skundą dėl žemėtvarkos institucijos darbuotojų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, biurokratizmo nuosavybės teisių atkūrimo byloje pretendentui I. M. Nacionalinė žemės tarnyba, įvertinusi visas pareiškėjos skunde pateiktas aplinkybės ir visapusiškai išnagrinėjusi žemės atkūrimo procesą pretendentui I. M., 2021 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1SS-67-(7.5.) informavo pareiškėjus, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusį 2,9785 ha žemės plotą I. M. bus vykdomas atlyginant pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškina, kad iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nurodyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d. I. M., o po jo mirties – jo įpėdiniai, valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitoje vietoje nenurodė, nes iki teisminių procesų tokia I. M. valia jau buvo išreikšta 1991 m. prašyme (pageidavo gauti žemės (duomenys neskelbtini)). NŽT sprendime išanalizuotais teismų sprendimais yra konstatuota, kad I. M. pageidavo ir prašė atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra (buvusioje vietoje). Įvertinus tai, kad I. M. 1991 m. prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pageidavo žemę susigrąžinti natūra, tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą mirusiojo I. M. vardu atkurti nuosavybės teises natūra į 9,5815 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) ir šis žemės plotas buvo atkurtas NŽT 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 48S-55, taip pat į tai, kad likęs 2,9785 ha žemės plotas, į kurį I. M. neatkurtos nuosavybės teisės, priskiriamas valstybės išperkamai žemei bei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos atlyginant pinigais. Taigi ginčijamu NŽT sprendimu pareiškėja J. B. buvo informuota, kad įvertinus I. M. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, į 2,9785 ha likusį neatkurtą žemės plotą nuosavybės teisių atkūrimo procedūra bus tęsiama atlyginant pinigais.
Nurodo, kad Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. lapkričio 25 d. raštais Nr. 48SD-15353-(14.48.104.), Nr. 48SD-15354-(14.48.104.), Nr. 48SD-15355-(14.48.104.) pareiškėjai buvo kviečiami 2020 m. gruodžio 11 d. 12.30 val. atvykti susipažinti su NŽT sprendimo projektu, kuriuo I. M. atkuriamos nuosavybės teisės į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą atlyginant pinigais. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, Nacionalinė žemės tarnyba 2021 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 48S-37-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje I. M.“, kuriuo atkūrė I. M. nuosavybės teises į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą pinigais.
Atsakovės nuomone, ginčijami sprendimai yra priimti visapusiškai išnagrinėjus pareiškėjų nurodytas aplinkybes, juose atsakyta į visus pareiškėjų keliamus klausimus, detaliai aprašytas ir išnagrinėtas visas I. M. nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas, remtasi administracinių teismų priimtais sprendimais, be to, ginčijami sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvuoti, juose nurodytos tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės, todėl aplinkybė, jog pareiškėjai nesutinka su priimtais sprendimais, nėra pagrindas juos panaikinti. Be to, teismui panaikinus šiuos sprendimus, pareiškėjams vis tiek negalės būti atkurtos nuosavybės teisės į 2,9785 ha žemės plotą jų pageidaujamu būdu, kadangi Nacionalinė žemės tarnyba 2021 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 48S-38-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje I. M.“ į 2,9785 ha žemės plotą atlyginant pinigais atkūrė pretendentui nuosavybės teises.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 48SD-12244-(14.48.136 E.) ir Nacionalinės žemės tarnybos 2021 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1SS-67-(7.5.) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad I. M. 1991 metais Vilniaus rajono Paberžės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko, jo tėvo, I. M. (J. M.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 17 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Prašyme I. M. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodydamas, kad pageidauja atkurti žemę (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono skyriaus 1999 m. balandžio 3 d. raštu I. M. buvo informuotas, kad reikalinga pateikti trūkstamus dokumentus. I. M. mirė 2002 m. gruodžio 6 d. Papildomi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai iš archyvo buvo gauti 2004 metais, t. y. praleidus Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą (2003 m. gruodžio 31 d.), todėl G. M. (I. M. turto paveldėtoja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl praleistų terminų dokumentams pateikti atnaujinimo.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1458-19/2005 G. M. buvo atnaujintas praleistas terminas pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“ 5 punkte nurodė nuo 2006 m. vasario 28 d. pradėti rengti Vilniaus rajono Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą teritorijoje 2563,91 ha laisvo valstybinio žemės fondo plote.
Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 2.3- 10567-(41-58-4) „Dėl Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“.
Pareiškėja J. B. 2007 m. spalio 30 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių prašydama grąžinti buvusio savininko J. M. žemę natūra (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. liepos 23 d. pažymėjimą Nr. R4-3766.
Pareiškėja J. B. 2008 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrę, prašyme nurodydama, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises ten, kur nuo istorinių laikų žemė priklausė jos vyro I. M. protėviams.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. rugsėjo 30 d. parengė pažymą Nr. 9287 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje konstatavo, kad I. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 12,56 ha žemės, kurią buvęs savininkas J. M. (J. M.) valdė iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2047-580/2013 panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 5 punktą ta apimtimi, kuria buvusiam savininkui I. M. (J. M.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi 9,5815 ha žemė, esanti (duomenys neskelbtini), priskirta laisvos žemės fondo žemės plotams ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą atkurti nuosavybės teises į 9,5815 ha žemės plotą natūra (duomenys neskelbtini), pagal I. M. 1991 m. prašymą.
Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 48S-55 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam I. M.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 9,5815 ha žemės sklypo dalį, esančią 14,42 ha ploto žemės sklype (sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kartu su A. H. M.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4750-463/2015, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-451-552/2016, buvo panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 48S-55 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam I. M.“ 1.2 punktas, kuriuo I. M. grąžinta natūra 9,5815 ha (sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)) kartu su bendraturčiu A. H. M. – 4,8385 ha bendrame 14,42 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir NŽT įpareigota per devynis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pirmos eilės pretendentui I. M. suformuoti (duomenys neskelbtini) grąžinamą natūra 9,5715 ha (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) atskirą žemės sklypą.
Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 48FĮ-525-(14.48.123.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“ buvo patvirtintas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektas bei suformuoti trys atskiri žemės sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie Nekilnojamojo turto registre ir kadastre užregistruoti 2020 m. sausio 30 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. kovo 10 d. raštais Nr. 49SD-3624-(14.48.104.), Nr. 48SD-3628-(14.48.104.) ir 2020 m. birželio 11 d. raštais Nr. 48SD-7777-(14.48.104.), Nr. 48SD-7789-(14.48.104.) pareiškėjai 2020 m. kovo 26 d. ir 2020 m. birželio 29 d. buvo kviečiami atvykti į Vilniaus rajono skyrių dalyvauti I eiliškumo grupės pretendentų susirinkime, kuriame galėtų išreikšti valią dėl Ivano Mincevičiaus vardu projektuojamo (-ų) žemės/miško/vandens telkinio/sklypo (-ų) vietos ir ribų.
Pareiškėjų atstovė 2020 m. liepos 29 d. kreipėsi į Vilniaus rajono skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui I. M. ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-4750-463/2015 įvykdymo, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procese I. M. liko neatkurta nuosavybės teisė į 2,9785 ha žemės.
Vilniaus rajono skyrius, išnagrinėjęs prašymą, 2020 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 48SD-12244-(14.48.136E.) informavo pareiškėjų atstovę, kad nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių I. M. ir jo turto paveldėtojų pasirinktu būdu – natūra, todėl nuosavybės teisės į 2,9785 ha žemės plotą gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.
Nesutikdama su NŽT Vilniaus rajono skyriaus sprendimu, pareiškėja J. N. 2020 m. lapkričio 12 d. pateikė skundą Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui.
Žemesnės instancijos teismas
Nacionalinė žemės tarnyba, atmesdama pareiškėjos J. B. skundą kaip nepagrįstą, skundžiamame 2021 m. sausio 15 d. rašte Nr. 1SS-67-(7.5.) nurodė, kad įvertinus tai, kad I. M. 1991 m. prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pageidavo žemę susigrąžinti natūra ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo NŽT mirusiojo I. M. vardu atkurti nuosavybės teises natūra į 9,5815 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), taip pat tai, kad likęs 2,9785 ha žemės plotas, į kurį I. M. neatkurtos nuosavybės teisės, priskiriamas valstybės išperkamai žemei, darytina išvada, kad I. M. į Asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovėje, sąrašą (toliau – Asmenų sąrašas) buvo įtrauktas nepagrįstai ir pareiškėjai nepagrįstai buvo kviesti į 2020 m. kovo 26 d. ir 2020 m. birželio 29 d. pretendentų susirinkimus, nes jau vykusių teisminių procesų metu buvo žinoma, kad žemė priskirta valstybės išperkamai ir natūra negalės būti grąžinama. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalies ir 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, I. M. vardu nuosavybės teisių atkūrimo į 2,9785 ha žemės procedūra bus tęsiama atlyginant pinigais.
Nesutikdama su NŽT sprendimu ir Vilniaus rajono skyriaus sprendimu, pareiškėja skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti kaip nepagrįstus ir teisės aktų reikalavimus neatitinkančius Nacionalinės žemės tarnybos 2021 m. sausio 15 d. raštą Nr. 1SS-67-(7.5.) Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 48SD-12244-(14.48.136 E.) bei įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teisę į 2,98 ha žemės pagal 1991 m. I. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Atsakovė su pareiškėjų patikslintu skundu nesutinka ir prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat nurodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2021 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 48S-37-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje I. M. (miręs)“ atkūrė pretendentui nuosavybės teises į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą atlyginant pinigais.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Tvarka).
Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.
Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.
Tvarkos 3 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d.) nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2404), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.
Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Pareiškėjai skunde nurodo, kad I. M. jau 1991 m. pateiktame prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, nurodydamas, jog pageidauja gauti žemę (duomenys neskelbtini), todėl atsakovė, remdamasi išreikšta pretendento valia, turėjo pareigą atkurti nuosavybės teises I. M. suteikiant lygiavertį žemės sklypą.
Nagrinėjamoje byloje ginčo tarp šalių, kad likusi neatkurta buvusio savininko J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėta žemė priskirta valstybės išperkamai, nėra, tačiau teisminio proceso šalys skirtingai interpretuoja pretendento ir jo turto paveldėtojų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo: pareiškėjai teigia, kad nuosavybės teisės į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą turi būti atkuriamos suteikiant lygiavertį žemės sklypą. Tuo tarpu atsakovo nuomone, nuosavybės teisės pretendentui gali būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodytu būdu – už likusį valstybės išperkamą žemės plotą atlyginant pinigais.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pretendentas I. M. 1991 d. pateiktame prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, nurodydamas, kad J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 17,00 ha žemę pageidauja „gauti kitame ūkyje“, „kur šiuo metu gyvena“, „(duomenys neskelbtini)“. Vėlesniame 2007 m. spalio 30 d. prašyme, kurį pareiškėja J. B. pateikė po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1458-19/05 atnaujinto praleisto termino pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, nurodė, kad prašo grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini), Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone. Valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo natūra pareiškėja J. B. patvirtino ir 2008 m. rugpjūčio 19 d. prašyme, kuriuo kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso į Žemės ūkio ministrę, nurodydama: „prašau išaiškinti, kodėl turint pasiūlymą atkurti nuosavybės teisę į 12,56 ha žemės sklypą, G. M. nesuformuoja žemės sklypo ten, kur nuo istorinių laikų žemė priklausė jos vyro I. M. protėviams“. Iš kitų byloje esančių dokumentų, t. y. priimtų bei įsiteisėjusių teismų sprendimų matyti, kad pretendento įpėdiniai, dalyvaudami teisminiuose procesuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio savininko J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, ne kartą įrodinėjo, jog pretendentas (jo įpėdiniai) visuomet siekė atkurti nuosavybės teises natūra: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-694-629/2011 nurodyta, kad teismo posėdžio metu G. M. atstovės akcentavo, kad „I. M. visiškai nemokėjo kalbėti ir rašyti lietuviškai <...> visuomet ir visiems sakė, kad nori žemės buvusioje vietoje, todėl pareiškėjos teigimu, nors įstatymas ir kiti norminiai aktai numatė tvarką ir galimybes, kuomet pretendentas galėjo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šiomis galimybėmis I. M. negalėjo pasinaudoti dėl nežinojimo, kad tokia situacija galima“. Aplinkybės, kad pretendentas 1991 m. prašymu pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra konstatavo ir teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2032/2012 konstatavo, kad pareiškėjas atliko veiksmus, kuriais įrodė, jog siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra į (duomenys neskelbtini) kaimo žemę, o ne (duomenys neskelbtini) kaimo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pretendentas Ivanas Mincevičius, siekdamas atkurti nuosavybės teises, taip pat ir jo įpėdiniai, visą atkūrimo procesą siekė, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos žemę grąžinant natūra, todėl pareiškėjų teiginiai, kad 1991 m. prašyme I. M., išreikšdamas valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) kaime, siekė gauti lygiavertį žemės sklypą ir šiuo metu už likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą turi būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti, kadangi prieštarauja įsiteisėjusių teismų sprendimų konstatuotiems faktams, taip pat pretendento įpėdinių 2007 m. ir 2008 m. išreikštai valiai.
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų argumentais, kad atsakovė, vykdydama nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, nesilaikė Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje nustatytų terminų, įvairiais laikotarpiais raštais nurodė įvairias nuomones dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pretendentui į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą, pretendentas buvo įtrauktas į Asmenų sąrašą ir pareiškėjai 2020 metais buvo kviečiami į susirinkimus, kuriuose turėjo išreikšti valią dėl J. M. (J. M.) vardu projektuojamo sklypo vietos ir ribų, kad atsakovė vilkinimo priimti sprendimą į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą (pretendento pirminis prašymas atkurti nuosavybės teises pateiktas 1991 metais; dokumentai, kurių pagrindu pretendentas įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę pateikti 2007 m. spalio 30 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, visais atvejais privalo priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, todėl turėjo visapusiškai išnagrinėti pretendento ir jo įpėdinių atkūrimo procese teiktus prašymus, juose nurodytą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, kad priimtų teisingą, teisėtą ir teisės aktais pagrįstą baigiamąjį aktą – sprendimą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę.
Pažymėtina, kad nors nuosavybės teisių atkūrimo teisiniai santykiai yra sudėtingas, ilgas ir tęstinis procesas, jo eigoje galimos techninės ir kitokios klaidos, tačiau atsakovas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, privalo atlikti veiksmus ir priimti sprendimus Atkūrimo įstatymo bei Tvarkoje nustatyta tvarka ir terminais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1005-438/2016 konstatavo, kad kai administracinė procedūra yra tęstinio pobūdžio, o jos metu yra priimamas ne vienas administracinis aktas, kuris tik sudaro prielaidas bei sąlygas priimti baigiamąjį administracinį aktą, kuriuo ir yra užbaigiama pati procedūra bei sukuriamos asmeniui atitinkamos subjektinės teisės, tai ši administracinė procedūra gali būti nutraukiama bet kurioje stadijoje iki priimant baigiamąjį administracinį aktą, jei paaiškėja, kad šis baigiamasis aktas bus neteisėtas, nepaisant to, kokio pobūdžio administraciniai aktai buvo priimti iki tol šioje procedūroje.
Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad atsakovė, įvertinusi tai, kad I. M. 1991 m. prašyme išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – pageidavo žemę susigrąžinti natūra ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo NŽT mirusiojo I. M. vardu atkurti nuosavybės teises natūra į 9,5815 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), taip pat tai, kad likęs 2,9785 ha žemės plotas, į kurį I. M. neatkurtos nuosavybės teisės, priskiriamas valstybės išperkamai žemei, padariusi išvadą, jog I. M. į Asmenų, sąrašą buvo įtrauktas nepagrįstai ir pareiškėjai nepagrįstai buvo kviesti į 2020 m. kovo 26 d. ir 2020 m. birželio 29 d. pretendentų susirinkimus, nes jau vykusių teisminių procesų metu buvo žinoma, kad žemė priskirta valstybės išperkamai ir natūra negalės būti grąžinama, 2021 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 48S-37-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje I. M. (miręs)“ atkūrė pretendentui nuosavybės teises į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą atlyginant pinigais.
Nors pareiškėjai teigia, kad I. M. 1991 m. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises gaunant lygiavertį žemės sklypą, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šiuos argumentus paneigia tiek teisminiai procesai ir jų metu nustatytos faktinės aplinkybės, tiek pačių pareiškėjų išreikšta valia. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad į likusį neatkurtą 2,9785 ha žemės plotą pretendentui I. M. atkurtos nuosavybės teisės NŽT 2021 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 48S-37-(14.48.3.), t. y. pretendentui I. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą J. M. (J. M.) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 12,56 ha žemės plotą, o vadovaujantis Tvarkos 116 punktu, sprendimo priėmimo diena yra nuosavybės teisių atkūrimo diena, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo ir įpareigoti atsakovę atkurti nuosavybės teisę į 2,98 ha žemės pagal 1991 m. I. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose konstatuota, kad pretendentas 1991 m. prašymu pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra, tokią valią patvirtino ir pareiškėja J. B. 2007 m. bei 2008 m. prašymuose ir šios valios pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepakeitė, vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatuoja, kad skundžiami NŽT sprendimas ir VRS sprendimas pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl pareiškėjų reikalavimai dėl šių administracinių aktų panaikinimo yra atmestini.
Atmestus pagrindinį reikalavimą, atmestinas ir išvestinis pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovę atkurti nuosavybės teisę į 2,98 ha žemės pagal 1991 m. I. M. (I. M.) prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi nuosavybės teisės I. M. į 2,9785 ha žemės plotą atkurtos NŽT 2021 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 48S-37-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje I. M. (miręs)“.
Pareiškėjai patikslintame skunde ir atsakovė atsiliepime išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nagrinėjamo ginčo kontekste nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime priimtų išvadų dėl skundžiamų aktų teisėtumo, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. A-261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų J. B., H. M. ir M. M. (M. M.) skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.