Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo J. K. ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 str. 1 d. ir 189¹ str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2004-03-29 iki 2009-04-23, realizuodamas vieninga tyčia apimantį nusikalstamą sumanymą versliškai imtis komercinės veiklos įsigyjant pigiau ir parduodant brangiau nekilnojamąjį turtą, turint tikslą iš pirkimo ir pardavimo kainos skirtumo gauti didelės vertės pelno, tačiau apie vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas teisės aktų nustatyta tvarka neinformuojant atsakingų valstybinių institucijų, taip išvengiant prievolės mokėti privalomus mokesčius į valstybės biudžetą, neteisėtai, pažeisdamas:

- Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (Žin., 2002, Nr. 73-3085; toliau - GPMĮ) 35 str. 2 d. reikalavimą, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“;

- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų „Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių“ 4 punkto reikalavimą, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą“;

vykdė komercinę - nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, kuri pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies („Individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį“ 1 punkto („Savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė <...> veikla <...>“)) nuostatas laikoma individualia veikla, o būtent:

jis 2001-11-22 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3594, pagal kurią iš kompanijos „DAIMAS LLC“ (reg. Suite 606, 1220 N. M. St., Wilmington, DE 119801, New Castle apygarda, Delavero valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos) savo ir sutuoktinės A. K. nuosavybės teise už 1 000 000 Lt nusipirko administracinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patirdamas atitinkamai 500 000 Lt dydžio išlaidas minėtam turtui įsigyti. Sutuoktinei A. K. pagal 2005-02-21 nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) padovanojus jam visą nuosavybės teise priklausančią nurodyto pastato ½ dalį, ir tokiu būdu jam, J. K. įgijus nuosavybės teisę į visą nurodytą pastatą, jis 2006-03-22 sudarė sutartį Nr. 2973 ir pardavė UAB „Domus Prosperus“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius) 2003,88 kv. m bendro ploto ½ dalį minėto pastato, (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir gavo 5 000 000 Lt pajamų, kurios viršijo išlaidas 4 500 000 Lt (5 000 000 Lt - 500 000 Lt.), t.y. gavo nurodyto dydžio pelną; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004-03-29 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3203, pagal kurią iš UAB „Khartli“ bendrai kartu su V. D. ir V. G. nusipirko gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei 0,2242 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)Vilnius, unikalus (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), t.y. jis įsigijo 1/3 dalį nurodyto turto (V. D. ir V. G. atitinkamai - 2/3 dalis), už savo dalį sumokėdamas 2 850 648 Lt (2 833 334 Lt (jam tenkanti kainos dalis pagal minėtą pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)) + 17 314 Lt (jo sumokėtas atlyginimas notarui)), t.y. patirdamas nurodyto dydžio išlaidas nurodytos dalies turtui įsigyti. Įsigijęs nurodytą turtą, 2004-04-08 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė savo dalį turto UAB „SNS“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius) ir gavo 6 905 600 Lt (2000000 EUR) pajamų, kurios viršijo išlaidas 4 054 952 Lt (6 905 600 Lt - 2 850 648 Lt), t.y. gavo nurodyto dydžio pelną; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005-06-14 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su A. M., pagal kurią iš šios už 230 000 Lt nusipirko 37,15 kv. m bendro ploto butą (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagalbinio ūkio paskirties patalpą – sandėlį 1-13, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4,24 kv. m. ploto, patirdamas nurodyto dydžio išlaidas minėtam turtui įsigyti; 2007-08-20 sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2007-977 su Lietuvos Respublikos valstybe, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius), pagal kurią iš valstybės už 1645,98 Lt nusipirko 42 kv. m ploto žemės sklypo dalį 608 kv. m. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patirdamas nurodyto dydžio išlaidas minėtam turtui įsigyti; 2007-09-07 sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su Lietuvos Respublikos valstybe, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, pagal kurią iš valstybės už 783,80 Lt nusipirko 20 kv. m. ploto žemės sklypo dalį 669 kv. m. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t.y. per 2005-06-14 – 2008-07-01 laikotarpį įsigijo aukščiau minėtą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, sumokėdamas už jį 232 429,78 Lt (230 000 Lt + 783,80 Lt + 1645,98 Lt), t.y. patirdamas nurodyto dydžio išlaidas. Įsigijęs nurodytą turtą, jis 2007-12-18 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pardavė minėtus 42 kv. m. ploto žemės sklypo dalį 608 kv. m. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, bei 20 kv. m. ploto žemės sklypo dalį 669 kv. m. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, UAB „APEX GROUP“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius), bei 2008-07-01 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pardavė minėtus butą (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir sandėlį 1-13, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, UAB „APEX GROUP“ ir gavo 502 429,78 Lt (atitinkamai 1 645,98 Lt + 783,80 Lt + 500 000 Lt (buto (duomenys neskelbtini), Vilnius, kaina 457 000 Lt + sandėlio Nr. 1-13 kaina 43 000 Lt)) pajamų, kurios viršijo išlaidas 270 000 Lt (502 429,78 Lt - 232 429,78 Lt), t.y. gavo nurodyto dydžio pelną; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2008-01-09 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 83 su V. L., pagal kurią iš šio už 52 000 Lt nusipirko 1/371 dalį automobilių stovėjimo aikštelės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir sumokėjo 152 Lt dydžio sutarties sudarymo išlaidas, bei 2008-01-09 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 84 su A. L. ir A. M., atstovaujamų V. L., pagal kurią iš šių asmenų už 452 000 Lt nusipirko 2654/539100 dalį kitos paskirties 0,5391 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir sumokėjo 1 084 Lt dydžio sutarties sudarymo išlaidas, t.y. įsigijo minėtą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, patirdamas 505 236 Lt (52 000 Lt + 452 000 Lt +152 Lt + 1 084 Lt) dydžio išlaidas. Įsigijęs nurodytą turtą, jis 2009-04-23 sudarė Žemės sklypo dalies, buto, automobilių stovėjimo aikštelės dalies pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pardavė minėtą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, UAB „Verselas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius) ir gavo 578 508 Lt (žemės sklypo dalies ir buto kaina 528 000 Lt + automobilių stovėjimo aikštelės dalies kaina 52 000 Lt - 1 492 Lt sutarties sudarymo išlaidų) pajamų, kurios viršijo išlaidas 73 272 Lt (505 236 Lt – 578 508 Lt), t.y. gavo nurodyto dydžio pelną; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004-10-21 sudarė dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią padovanojo S. K. 1 418 200 Lt. Pastarasis savo vardu pagal 2004-10-21 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį Nr. SB-10678 iš A. B. už 600 000 Lt įsigijo 0,7149 ha kitos (ne žemės ir ne miškų ūkio veiklai) paskirties žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), aktualus sklypo adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini)Vilniaus m.k.v., kurį pagal 2005-04-29 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė pirkėjui UAB „YIT Kausta būstas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius) už 5 600 000 Lt, kuriuos pirkėjas pervedė į S. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB “Citadele” banke, ir taip gavo 4 760 000 Lt pajamų (iš sutarties kainos 5 600 000 Lt atskaičius 840 000 Lt (15 proc. gyventojų pajamų mokesčio)). Iš gautų lėšų pagal 2005-05-05 sutartį reg. Nr. (duomenys neskelbtini) iš J. S. už 800 000 Lt S. K. nusipirko 5,58 ha žemės sklypą Vilniaus m. sav., Buivydiškių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei pagal 2005-05-05 sutartį reg. Nr. 2062 iš J. S. už 100 000 Lt nusipirko 0,69 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav. Buivydiškių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios (vieno buto pastatų) paskirties pastatą –gyvenamąjį namą, 63,76 kv. m. ploto, esantį Vilniaus m. sav. Plytinės k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio paskirties pastatą – ūkinį pastatą, 20 kv. m. ploto, esantį Vilniaus m. sav. Plytinės k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio paskirties pastatą – ūkinį pastatą, 51 kv. m. ploto, esantį Vilniaus m. sav. Plytinės k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos 2007-12-27 nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) padovanojo jam, J. K., bendru susitarimu nustatant dovanojamo turto vertę – 22 005 000 Lt. Tokiu būdu, veikdamas per S. K., J. K. įgijo nuosavybės teisę į 22 005 000 Lt vertės turtą, o jo pajamos viršijo išlaidas 21 405 000 Lt (22 005 000 Lt – 600 000 Lt).

Dėl tokių savo veiksmų J. K. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 str. 1 d., nes versliškai ir stambiu mastu vykdydamas minėtą komercinę veiklą, per minėtą laikotarpį gavo 30 303 224 Lt (4 054 952 Lt + 270 000 Lt + 73 272 Lt + 4 500 000 Lt + 21 405 000 Lt) pelno, tačiau nurodytų GPMĮ 35 str. 2 d. ir VMI viršininko 2002-12-24 įsakymo Nr. 373 nuostatų reikalavimų dėl Mokesčio mokėtojų registre individualios, aukščiau nurodytos nekilnojamojo turto pardavimo, veiklos įregistravimo nesilaikė ir į VMI nesikreipė, bei nesumokėjo į valstybės biudžetą 1 116 550 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 838 983 Lt pridėtinės vertės mokesčio, iš viso 1 955 533 Lt.

Be to, J. K. byloje buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ str. 1 d. tuo, kad nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL litų vertės turtą: 1 000 000 Lt vertės 0,0595 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir 4 000 000 Lt vertės 0,7645 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso 5 000 000 Lt vertės, kuriuos nusipirko 2008-07-31 turto pardavėjo M. L. gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, sumokėdamas už juos pardavėjui grynaisiais tyrimo metu nenustatyto santykio sumą eurais ir litais, atitinkančią 5 000 000 Lt, bei 2008-08-01 Vilniaus m. 28-ajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, su pardavėju M. L. pasirašydamas 2008-08-01 minėtų sklypų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nors žinojo, kad nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kadangi 2008-07-31, pinigų perdavimo pardavėjui dieną teisėtai galėjo disponuoti ne daugiau kaip 764 406,80 Lt grynųjų pinigų.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-11-13 nuosprendžiu išteisino J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 str. 1 d. ir 189¹ str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Išteisindamas J. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad J. K. kaip mokesčių mokėtojas buvo žinomas mokesčių administratoriui, buvo įrašytas į mokesčių inspekcijos registrus, teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai privalomas mokesčių deklaracijas, kuriose deklaruodavo ne tik iš savo individualios advokato veiklos, bet ir iš kitokios neindividualios veiklos gautas pajamas. Tokias lėšas J. K. deklaruodavo kaip nekilnojamo daikto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas, kas matyti iš jo mokesčių administratoriui teiktų metinių pajamų mokesčio deklaracijų (t. 13, b. l. 185-188, b. l. 109-114). Šios aplinkybės įrodo, kad J. K. savo veiklos ir sandorių, susijusių su nekilnojamu turtu, bei gaunamų pajamų nuo mokesčių administratoriaus neslėpė, tyčios išvengti dėl to privalomų mokesčių neturėjo, dėl ko jam inkriminuotas blanketines teisės normas – Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 str. 2 d. bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų „Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių“ 4 p. – jis pažeisti galėjo tik dėl neatsargumo. Ši kaltės forma nepakankama jam pagal baudžiamojo kodekso 202 str. 1 d. inkriminuotai veikai, nes neteisėtai verstis komercine veikla darant nusikaltimą galima tik veikiant tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant pavojingą savo veikos pobūdį ir norint taip veikti. Pažymėtina ir tai, kad vien tik asmens nepranešimas mokesčių administratoriui apie pradėtą ar vykdomą individualią veiklą, nedaro šios veiklos, kaip tokios, savaime neteisėtos. Nustačius tokio pobūdžio pažeidimą veiklos pajamos gali ir turėtų būti apmokestintos mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, o veiką padaręs asmuo galėtų būti traukiamas atsakomybėn nebent dėl pažeidimų finansų, apskaitos srityje. Šiuo atveju įvertinus J. K. kaltės turinį, dėl to asmuo turėtų būti traukiamas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, remiantis teisme apklausto specialisto A. K. parodymais, kuris apskaitos ir mokesčių srityje vykdo veiklą 25 metus, tuo metu situacija dėl individualios veiklos vertinimo ir pripažinimo nebuvo vienareikšmė ir absoliučiai aiški.

Kaltinime J. K. individualios veiklos laikotarpis apibrėžiamas 2004-03-29 – 2009-04-23 periodu, tačiau kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos turinys apima ir 2001-11-22 jo bei sutuoktinės A. K. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl pastato, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimo. Be to, iš pateiktos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistės išvados ir specialistės I.Mamaitienės apklausos teisme matyti, kad buvo vertinamas J. K. 2004-2011 metų ūkinės finansinės veiklos laikotarpis. Specialisto išvadoje nurodoma, kad Valstybės įmonės „Registrų centras” duomenimis J. K. vardu buvo/yra įregistruoti 38 nekilnojamojo turto objektai. Iš jų tiriamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2004-01-01 iki 2011-12-31 buvo įsigyta 18 nekilnojamojo turto objektų (3 dovanojimo būdu, kiti pirkti), bei perleista 13 nekilnojamojo turto objektų (5 padovanoti sutuoktinei (iš jų 4 įsigyti iki 2004-01-01), kiti parduoti). Šios aplinkybės leidžia teismui pagrįstai manyti, kad J. K. veiklos įvertinimas nebuvo siejamas tik su kaltinime nurodytu 2004-03-29 – 2009-04-23 periodu. Teismas pastebi, kad atsižvelgiant į bendrą J. K. visų sudarytų nekilnojamo turto sandorių skaičių, ilgalaikį pobūdį, galimą nuolatinį siekį pelnytis iš tokios veiklos ir gautą didelę ekonominę naudą, vertinant laikotarpį , kuris prasideda anksčiau ir baigiasi vėliau, nei nurodyta kaltinime –yra galimybė įžvelgti, kad J. K. galimai vykdė tęstinį investavimą į nekilnojamą turtą iš to tikėdamasis ekonominės naudos, dėl ko galimai vykdė nekilnojamo turto prekybos veiklą, kas tuo pačiu nebūtinai atitinka visus individualios veiklos požymius. Tuo tarpu teisiškai tiksliai vertinant J. K. inkriminuotos veikos periodą ir veikos turinį dėl 5 epizodų, įsigyjant ir vėliau parduodant nekilnojamą turtą sandoriuose dalyvaujant asmeniškai bei tėvo S. K. vardu – nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad šioje dalyje J. K. veiksmai neginčijamai gali būti pripažįstami savarankiška individualia veikla, atitinkančia ir komercinės veiklos požymius GPMĮ prasme. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs ne tik sąlyginai nedidelį sandorių skaičių per kaltinime nurodytą kiek ilgesnį nei 5 metų laikotarpį, bet ir nekilnojamo turto paskirtį, turto pardavimo aplinkybes, J. K. aktyvius veiksmus ir tikslą sudarant nurodytų nekilnojamo turto vienetų pirkimo ar pardavimo sandorius.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, išnagrinėjus bylą nenustatyta jokių duomenų, kad tėvas S. K. vykdė iš anksto numatytą veiksmų seką pagal sūnaus J. K. ketinimus ar valinėmis pastangomis padarytą jam įtaką. Dėl paminėtų aplinkybių ir faktų teismas pripažino, kad pelningi S. K. nekilnojamo turto sandoriai teisiškai nepagrįstai priskirti J. K. inkriminuotai nusikalstamai individualiai veikai. Teismas neturi pagrindo netikėti J. K. ir liudytojų parodymais apie tai, kad ne kartą nekilnojamas turtas buvo parduodamas ne dėl savarankiškos J. K. valios ir tikslo gauti ekonominę naudą, bet dėl susiklosčiusių ar sąmoningai siekiamų kitų aplinkybių – noro pakeisti turimą gyvenamą būstą geresniu, savaime atsiradus galimybei pelningai perleisti nereikalingas ir nenaudojamas patalpas kitų asmenų nuosavybėn taip išvengiant patalpų išlaikymo, pertvarkymo ar gerinimo kaštų, galimo siekio investuoti lėšas. Tokios faktinės aplinkybės rodo, kad inkriminuota J. K. veika dėl konkrečiai nurodytų nekilnojamo turto vienetų įgijimo ir perleidimo neturėtų būti vertinama kaip individuali veikla. Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs teisme apklaustų specialistų A. K. ir Irenos Mamaitienės parodymus, kuri pripažino, kad teikdama išvadą nežinojo reikšmingų aplinkybių apie tai, kad J. K. įsigytą gyvenamosios paskirties nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) naudojo asmeniniams poreikiams. Šių aplinkybių savaime nepaneigia faktas, kad J. K. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs kitu adresu, nes realybėje faktinė ar nuolatinė gyvenamoji vieta neprivalo ir nebūtinai sutampa su asmens deklaruota gyvenamąja vieta. Tokiu būdu, teismui nepripažinus J. K. inkriminuotų veiksmų kaip vykdytos individualios veiklos prekiaujant nekilnojamu turtu – nėra pagrindo konstatuoti, kad asmuo pažeidė 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintas „Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisykles“, nes jis neprivalėjo kreiptis į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrių ir jam dėl to nereikėjo pateikti užpildytos pažymos (prašymo) įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą (FR0039 forma) siekiant informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka.

Išteisindamas J. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 189¹ str. 1 d., savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, jog, išnagrinėjus bylą ir įvertinus ištirtų įrodymų visumą, lieka nepaneigta tikimybė, kad nurodyto turto įgijimo dieną J. K. galėjo disponuoti ne tik savo, bet ir kitų asmenų jam paskolų, dovanojimo ar kita forma ir teisėtais būdais suteiktomis piniginėmis lėšomis, kurių dydis galėjo atitikti sudarytų nekilnojamo turto sandorių kainą. Tokiu būdu visas abejones vertinant kaltinamojo naudai, kaltinimo pozicija, jog J. K. turi nuosavybės teisę į didesnės nei 500 MGL litų vertės turtą, kurį įsigijo žinodamas, kad nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis – tampa nepagrįstu. Liudytojas L. Č. teisme parodė, kad J. K. skolino bendrovei „Domus prosperus“ pinigų įvairiomis sumomis, ir įmonė jam skolinga apie 10-11 mln. litų. Tai patvirtina UAB „Domus Prosperus“ 2006-2010 metais gautų ir suteiktų paskolų žiniaraštis, iš kurio matyti, kad J. K. suteikė 11 316 701, 44 Lt paskolų, o jam grąžinta tik 525 000 Lt.

Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kaltinimas dėl neteisėto J. K. praturtėjimo akivaizdžiai tampa nepateisinamu pastarąjį išteisinus pagal baudžiamojo kodekso 202 str.1 d., kur kaltintojas yra pripažinęs, kad J. K. laikotarpyje nuo 2004-03-29 iki 2009-04-23 vykdydamas neva komercinę nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo veiklą gavo 30 303 224 Lt pelno. Teisiškai tiksliai ir teisingai įvertinus kaltinimo dėl nekilnojamo turto prekybos kaip komercinės veiklos turinį, teismas nustatė, kad iki 2008-08-01 pasirašytų dviejų žemės sklypų pirkimo sutarčių J. K. neabejotinai turėjo 8 824 952 Lt pajamų (pelno) dėl savo vardu įgyto ir parduoto nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tai patvirtina rašytiniai bylos duomenys ir sudarytos nekilnojamo turto prikimo-pardavimo sutartys, jose nurodyta turto kaina, specialistų išvados. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 190 str. 2 d. teisėtomis pajamomis yra pripažįstamos iš teisės aktų neuždraustos veikos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo, ar nebuvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Ši teisės norma, kuri baudžiamojo kodekso 3 str. prasme kaip asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas, šalina J. K. baudžiamąją atsakomybę net ir tokiu atveju, jei iš nekilnojamo turto pardavimo sandorių gautas pelnas jo kaip mokesčių mokėtojo nebūtų tinkamai deklaruotas, nebūtų mokesčių administratoriui žinomas ir apskaitytas. Tokiu būdu nustačius, kad J. K. iki turto, dėl kurio turėjimo kaltinamas neteisėtu praturtėjimu, įsigijimo dėl nekilnojamo turto pardavimo neginčijamai turėjo pajamas, kurių dydis viršija tiek sudaryto sandorio 5 000 000 Lt, juo labiau vėliau sumažinto iki 3 000 000 Lt, vertę, tokia asmens veikla nebuvo draudžiama įstatymu, juo labiau ji nebuvo ir nėra nusikalstama, nėra pagrindo teigti, kad toks turtas buvo neteisėtas.

Apeliaciniu skundu J. K. prašo pakeisti nuosprendžio aprašomosios dalies motyvus: 1) jog „J. K. inkriminuota nusikalstama veika, jeigu ji atitinka individualios veikos požymius, gali būti nusikalstama“; 2) jog J. K. taikytinas 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų „Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių“ 4 punkto reikalavimai; 3) konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nurodyti šiame skunde. Nurodo, kad nesutinka su nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytais teismo motyvais. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad net ir po 2010 m. lapkričio 23 d. priimto ir 2010 m. gruodžio 11 d. įsigaliojusio GPMĮ 10 straipsnio 1 dalies pakeitimo, kuris numatė, jog „Individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto, išskyrus nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, nuomos, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn“, „J. K. inkriminuota veika, jeigu ši atitinka individualios veikos, požymius, gali būti nusikalstama, dėl ko, būtina įvertinti visus < ... > inkriminuotos pagal BK 202 str. 1 d. veikos požymius“ (nuosprendžio 19 lapas). Tokia teismo išvada yra grindžiama nuosprendyje pacituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste – LAT) 2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-48/2011. Teisėjas M. Striaukas Nuosprendyje nurodė, jog jis nelinkęs besąlygiškai pritarti tokiai pozicijai, tačiau teismų praktika jam yra privaloma.

Apeliantas mano, jog apylinkės teismo nuosprendyje minima LAT nutartis buvo netinkamas šaltinis tokiai išvadai padaryti, kadangi padaryta išvada prieštarauja baudžiamojo įstatymo nuostatoms ir jų aiškinimui kasacinio teismo praktikoje.

Nurodo, jog BK 202 straipsnio dispozicija yra banketinė, kurios turinys, inter alia, komercines veiklos neteisėtumo požymis, atkleidžiamas per kitų teisės aktų, tame tarpe GPMĮ, nuostatas. 2010 m. lapkričio 23 d. GPMĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu (Nr. XI-1152) nekilnojamųjų daiktų pardavimo veikla eliminuota iš individualios veiklos sąvokos, nustatant, kad: „Individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: < ... > savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą < ... >“. I-osios instancijos teismas, remdamasis LAT 2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi Nr. 2K-48/2011, nurodė, kad jam (apeliantui) inkriminuota veika, jeigu ji atitinka individualios veiklos požymius, gali būti nusikalstama, kadangi ši kasacinio teismo nutartis priimta jau po GPMĮ pakeitimo įsigaliojimo. LAT 2011 m. lapkričio 15 d. nutartyje yra konstatuota, kad „tais atvejais, kai asmuo, tyčia nepranešęs apie individualios veiklos, kuriai nebūtina licencija, leidimas ar kitas specialus dokumentas, suteikiantis teisę verstis atitinkamos rūšies veikla, pradžią sąmoningai ją tęsia, nuslėpdamas ją bei iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus, gali būti pripažįstama, kad asmuo vykdo veiklą kitu neteisėtu būdu ir, esant kitiems BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiams, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn“. Teigia, jog šioje kasacinėje byloje nutartis buvo priimta jau po GPMĮ pakeitimo, tačiau šioje byloje nebuvo tiesiogiai spręsta dėl veiklos, susijusios su nekilnojamojo turto prekyba, kaip sudarančios BK 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, dekriminalizavimo. Apelianto manymu, minėtoje byloje paduotuose kasaciniuose skunduose nebuvo keltas klausimas dėl tokios veikos dekriminalizavimo priėmus 2010 m. lapkričio 23 d. GPMĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, o kasacinis teismas aptariamoje nutartyje ir nepasisakė dėl nusikalstamumą panaikinančio baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo. Kadangi kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja tik ta apimtimi, kuria yra paduoti kasaciniai skundai, todėl kasaciniuose skunduose nesant reikalavimo vertinti GPMĮ pakeitimo reikšmę baudžiamosios atsakomybės požiūriu – ar šiuo įstatymo pakeitimu buvo panaikintas individualios veiklos prekiaujant nekilnojamuoju turtu nusikalstamumas ar ne, atitinkamai, ar turėtų būti taikomos BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos,­ kasacinis teismas šių klausimų 2011 m. lapkričio 15 d. nutartyje ir nenagrinėjo. Todėl apeliantas mano, jog nurodyta LAT nutartimi nebuvo suformuota praktika, kuri būtų aktuali būtent šioje byloje, kurioje buvo priimtas skundžiamas nuosprendis.

Apelianto teigimu, nors jam inkriminuotų sandorių sudarymo metu nekilnojamojo turto prekybos veikla GPMĮ 2 straipsnio 7 dalimi ir buvo priskiriama individualiai veiklai, nuo aukščiau nurodyto GPMĮ pakeitimo įsigaliojimo, t.y. nuo 2010 m. gruodžio 11 d., tokia veikla nebelaikoma individualia, dėl ko jai negali būti taikomas ir kaltinime nurodytas GPMĮ 35 straipsnio 2 dalies reikalavimas. Galiojančiame GPMĮ komentare taip pat nurodoma, kad „Gyventojų nuo 2010 m. sausio 1 d. vykdoma nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veikla nelaikoma individualia veikla“. Taigi, įstatymų leidėjas 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo pakeitimu nustatė, kad su nekilnojamuoju turtu susijusi komercinė veikla nėra laikoma individualia veikla, iš ko seka, kad pradėjus šią veiklą, asmeniui nekyla pareiga apie tai per nustatytą terminą informuoti mokesčių administratoriaus. Šios GPMĮ nuostatos, atskleidžiančios BK 202 straipsnio 1 dalies kaip banketinės normos turinį, yra esminės vertinant jam (apeliantui) inkriminuotos komercinės veiklos neteisėtumą baudžiamojo įstatymo kontekste. Pažymi, jog asmens veikla, kuriai nereikalinga licencija, ir kuri neatitinka individualios veiklos sąvokos (dėl ko asmeniui nekyla atitinkamos prievolės), negali būti laikoma neteisėtu vertimusi komercine veikla „kitokiu neteisėtu būdu“, t.y. po GPMĮ pakeitimo prekyba nekilnojamuoju turtu apskritai negali būti pripažinta nusikalstama pagal BK 202 straipsnį.

Kadangi kaltinimai jam (apeliantui) buvo pareikšti veikus neteisėtai ir nurodant dviejų teisės aktų pažeidimus, – GPMĮ Nr. IX-1007 (Žin., 2002, Nr. 73-3085) 35 straipsnio 2 dalies reikalavimą bei Taisyklių 4 punkto reikalavimą – GPMĮ nuostatų, susijusių su individualios veiklos sąvoka, pakeitimas neabejotinai yra betarpiškai susijęs su jam inkriminuota veika ir turi tiesioginės įtakos veikos nusikalstamumo panaikinimui, todėl I-osios instancijos teismas, apelianto manymu, nepagrįstai nesprendė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo ir vertino J. K. inkriminuotą veiką, kaip galinčią būti pripažinta nusikalstama BK 202 straipsnio 1 dalies prasme.

Apelianto teigimu, vertinant J. K. inkriminuotą veiką, buvo būtina nustatyti kuria GPMĮ redakcija reikia remtis ir, nustačius, kad 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo redakcija nagrinėjamoje byloje turi tiesioginės įtakos veikos nusikalstamumo vertinimui, ir tam tikra apimtimi panaikina veikos nusikalstamumą, taikyti naująją įstatymo redakciją, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei būtent šio klausimo sprendimui aktualią LAT praktiką dėl baudžiamojo įstatymo normų galiojimo laike.

Teigia, kad I-osios instancijos teismas, nuosprendžio motyvuose pasisakydamas, jog J. K. inkriminuota veika, esant kitoms sąlygoms, gali būti vertinama ir kaip nusikalstama, rėmėsi netinkama teismų praktika ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi GPMĮ pakeitimas, apelianto manymu, iš tikrųjų lėmė jam (apeliantui) inkriminuotos veikos dekriminalizavimą, o kartu ir atgalinį baudžiamojo įstatymo taikymą, kas ir turėjo būti tiesiogiai konstatuota skundžiamo nuosprendžio motyvuose. Mano, jog susidariusi teisinė situacija sudaro prielaidas pažeisti konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kadangi ta pati asmenų veikla, šiuo atveju prekyba nekilnojamuoju turtu, vertinama visiškai priešingai. Viena vertus – kaip nusikalstama veika (su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis), jei prekyba nekilnojamuoju turtu per nustatytą laiką nepranešus mokesčių administratoriui buvo užsiimama iki 2010 m. gruodžio 11 d., kita vertus – kaip teisės aktų reikalavimų nepažeidžianti, t.y. teisėta bei jokių neigiamų pasekmių nesukeliančia, asmenų veikla, jei ja buvo užsiimama jau po 2010 m. gruodžio 11 d. Toks vertinimas susijęs su pasikeitusiomis nuostatomis, nustatančiomis, kas yra laikytina individualia veikla, sukuriančia ja užsiimančiam asmeniui atitinkamas teisines pareigas. Visgi, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, teismui neišnyksta pareiga vienodus faktus vertinti teisiškai vienodai. Baudžiamojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis ar kitaip veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis įstatymas turi grįžtamąja galią, padeda užtikrinti, kad tokie patys asmenų veiksmai būtų vertinami teisiškai vienodai, t.y. kad būtų laikomasi asmenų lygiateisiškumo principo reikalavimu. I-osios instancijos teismas, eliminavus prekybą nekilnojamuoju turtu iš individualios veiklos sąvokos, nepagrįstai netaikė jo (apelianto atžvilgiu) naujosios GPMĮ redakcijos, dėl ko jam inkriminuota veika po jos teisinio dekriminalizavimo ir toliau buvo vertinama kaip galimai nusikalstama. Taigi teismas tos pačios teisės normos adresatu, t.y. asmenų užsiimančių nekilnojamuoju turtu, veiksmus vertino teisiškai skirtingai, tam nesant objektyvaus pateisinimo, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta asmenų lygiateisiškumo principą.

Apibendrindamas apeliacinio skundo motyvus J. K. konstatuoja, jog I-osios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad J. K. inkriminuota veika, numatyta BK 202 straipsnio 1 dalyje, pasireiškusi atitinkamų teisės aktų, nustatančių pareigas subjektams, užsiimančiais individualia veikla, pažeidimais, nepaisant tų teisės aktų pakeitimų, lėmusių, jog prekyba nekilnojamuoju turtu išbraukta iš individualios veiklos sampratos, J. K. veiksmus, t.y. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius, vertino, kaip galinčius būti nusikalstamus, tuo netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. Ir kitų, ne tik baudžiamųjų, įstatymų pakeitimas gali lemti, ir šiuo atveju lemia baudžiamajame įstatyme įtvirtintos veikos, kurią numatanti norma suformuluota kaip banketinė, nusikalstamumo panaikinimą. Toks netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas lėmė ir tai, jog tapatūs asmenų veiksmai – prekyba nekilnojamuoju turtu – tik atlikti skirtingu laiku (iki GPMĮ pakeitimo ir po pakeitimo), – įvertinti teisiškai iš esmės skirtingai, tuo pažeidžiant konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, Todėl, apelianto manymu, I-osios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies motyvai, kuriuose konstatuojama, kad J. K. inkriminuota veika, jeigu ji atitiktų individualios veikos požymius, galėtų būti vertinama kaip nusikalstama, keistini, nurodant, jog J. K. inkriminuota veika apskritai negali būti vertinama kaip nusikalstama, nes prekyba nekilnojamuoju turtu negali būti vertinama kaip individuali veika, atitinkamai nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno iš alternatyviųjų būtinųjų sudėties požymių – „kitokiu neteisėtu būdu“.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jam (apeliantui) yra taikytinas inkriminuojamų Taisyklių 4 punktas, mano, kad nuosprendžio motyvuose yra nepagrįstai siaurinamai aiškinamas Taisyklių 4 punkto turinys. Nurodo, jog Taisyklių 3 punkte yra įtvirtinta išimtis: „šių Taisyklių nuostatos netaikomos advokatams, advokatų padėjėjams ir notarams, kurie iki 2002-12-31,t.y. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo galiojimo dienos, yra įregistruoti Mokesčio mokėtojų registre“. Teismas siaurinamai aiškino šią Taisyklių išimtį, nurodydamas, kad išimtis taikoma ne minimiems subjektams apskritai, bet konkrečioms šių subjektų veiklos (advokatų, advokatų padėjėjų ir notarų veiklos) rūšims. Nors nuosprendyje nurodoma, kad „tokia įstatymų leidėjo nuostata pagal teisinio reguliavimo prasmę ir logiką taikytina ne bet kokiai išvardintų asmenų ekonominei veiklai, o, būtent, veiklai pagal jų specializaciją“, tačiau, apelianto teigimu, teismas neanalizavo „teisinio reguliavimo prasmės ir logikos“, mokesčių mokėtojų ir jų pasikeitusių duomenų registravimą reglamentuojančių teisės aktų, todėl mano, jog teismas netinkamai išaiškino Taisyklių 3 punkto esmę. Teigia, jog minimos Taisyklės yra skirtos naujos kategorijos mokesčių mokėtojų registravimui Mokesčio mokėtojų registre, jos netaikytinos Taisyklių įsigaliojimo dieną jame jau registruotiems asmenims (nepriklausomai nuo jų registruotų veiklos rūšių) ir nereglamentuoja pranešimo apie pasikeitusius duomenis bei pasikeitusių duomenų registravimo Mokesčio mokėtojų registre. Pažymi, jog 2003-01-01 turėjo įsigalioti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (pakeitė iki 2002-12-31 galiojusį Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą), kuris įtvirtino visiškai naują mokesčių teisės institutą – individualią veiklą ir, atitinkamai, atsirado nauja GPM mokesčio mokėtojų kategorija – asmenys, vykdantys individualią veiklą, todėl iki GPMĮ įsigaliojimo priimant poįstatyminius teisės aktus (inter alia, Taisykles) kontroles tikslais buvo būtina užtikrinti šių naujų mokesčio mokėtojų, išregistravimą Mokesčių mokėtojų registre. Taigi, Taisyklių paskirtis – užtikrinti ne ekonominės veiklos rūšies (kaip vieno iš duomenų, registruojamų ir tvarkomų Mokesčio mokėtojų registre nuo jo įsteigimo), bet naujos rūšies mokesčių mokėtojo – asmens, pradėjusio vykdyti individualią veiklą – registravimą Mokesčio mokėtojų registre ir būtent dėl šios priežasties Taisyklių 3 punkte daroma atitinkama išimtis ne jau registruotoms ekonominės veiklos rūšims, bet išvardytiems subjektams, kurie (ir suprantama jų veiklos rūšys) jau yra įregistruoti Mokesčio mokėtojų registre, nepriklausomai nuo to, kokios šių subjektų ekonominės veiklas rūšys Taisyklių įsigaliojimo dieną jau yra registruotos šiame Registre.

Tuo tarpu visų Mokesčio mokėtojų registre jau registruotų asmenų (tame tarpe ir advokatų, advokatų padėjėjų ir notarų, bei kitų savarankiška ekonomine veikla besiverčiančių asmenų) pareiga pranešti apie registruojamų duomenų pasikeitimus, tame tarpe ir naujai pasikeitusią ekonominės veiklos rūšį) nustatė kitos specialios teisės normos: galiojusios redakcijos Mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 61-1525) 43 str. 6 d. ir jau minėtų Mokesčio mokėtojų registro nuostatų 21 p. („Mokesčio mokėtojas apie pasikeitusius ar naujus registravimo duomenis turi pranešti registro tvarkytojui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo duomenų pasikeitimo ar atsiradimo, išskyrus duomenis, nurodytus šių nuostatų 6.2, 6.5, 6.6, 6.33-6.38, 7.2 ir 7.15-7.19 punktuose“). Konkrečią tokio pranešimo tvarką nustatė Mokesčio mokėtojų registro nuostatų pagrindu patvirtintų Fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre (toliau - Prašymas) formos FR0039 užpildymo taisyklių 25-30 p. (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 255 „Dėl prašymų įregistruoti Mokesčio mokėtojų registre formų ir jų pildymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 3-64)).

Teigia, jog dėl išdėstytų aplinkybių jam (J. K.), vykdžiusiam advokato veiklą nuo 2003-01-01, nebuvo privaloma pranešti apie inkriminuojamą prekybos nekilnojamuoju turtu individualią veiklą pagal Taisyklių 3-4 punktus, nes jis Mokesčio mokėtojų registre jau buvo įsiregistravęs. Dar daugiau: jis (J. K.) kaltinamuoju aktu buvo kaltinamas pradėjęs individualią prekybos nekilnojamuoju turtu veiklą dar 2001-11-22 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigydamas administracinį pastatą Raugyklos g. 15, t. y. tuo metu, kai negaliojo nei jam inkriminuojamas GPMĮ nei Taisyklės. Abu inkriminuojami teisės aktai įsigaliojo tik 2003 metais, kai, pagal kaltinimą, J. K. jau daugiau negu prieš metus buvo pradėjęs vykdyti individualią veiklą. Tai reiškia, kad inkriminuojamos veiklos registravimui negalėjo būti taikomi jos pradėjimo metu negaliojantys teisės aktai. Esant tokioms aplinkybėms, mano, jog I-osios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies motyvai, kuriuose nurodoma, kad J. K. inkriminuojamas Taisyklių 4 punktas yra taikytinas, yra nepagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismui priimant procesinį sprendimą šie motyvai turėtų būti pašalinti iš Nuosprendžio aprašomosios dalies. Atitinkamai turėtų būti konstatuota, jog Taisyklių 4 p. pažeidimas buvo nepagrįstai J. K. inkriminuotas ir kaltinamajame akte bei pranešime apie įtarimą.

Apeliantas taip pat mano, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino. Teigia, kad apeliaciniame skunde ne kartą aptartas GPMĮ pakeitimas įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d., t.y. nuo šios dienos J. K. inkriminuota veika atliekant nekilnojamojo turto pirkimo-­pardavimo sandorius buvo apskritai dekriminalizuota ir negalėjo būti vertinama kaip sudaranti BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Nurodo, jog BPK 3 str. 1 d. 1 p. yra įtvirtinta imperatyvi aplinkybė, daranti baudžiamąjį procesą negalimu, – jei nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BK 2 str. 1 d. įtvirtinta, jog asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo. Taigi, priėmus ir įsigaliojus GPMĮ pakeitimui, kuris eliminavo prekybos nekilnojamuoju turtu veiklą iš individualios veiklos sampratos, baudžiamasis procesas dėl prekybos nekilnojamuoju turtu veiklos apskritai negalėjo būti pradėtas, nes visiems teisinį išsilavinimą turintiems ir su teisės aktais susipažinusiems asmenims turėjo būti akivaizdu, kad prekyba nekilnojamuoju turtu negalės būti įvertinta kaip nusikaltimas, numatytas BK 202 str. 1 d., nes nėra šioje banketinėje normoje numatyto būtinojo sudėties požymio „kitokiu neteisėtu būdu“. Esant tokioms akivaizdžioms aplinkybėms ikiteisminis tyrimas apskritai negalėjo būti pradėtas, t.y. turėjo būti priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 str.), o jei tyrimas vis dėl to buvo pradėtas, nedelsiant turėjo būti priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 212 str. I d. 1 p. pagrindu. Nepaisant to, šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00055-11 buvo pradėtas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2011-03-25 rezoliucija pagal BK 202 str. I d., 189¹ str. 1 d. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis J. K. ir jo gynėjas ne kartą teikė prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiesiogiai įvardindami akivaizdžią aplinkybę, jog baudžiamasis procesas apskritai yra negalimas, nes J. K. inkriminuojama veika buvo dekriminalizuota dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Dar 2011-11-03 ir 2012-01-24 J. K. buvo apklaustas specialiuoju liudytoju, 2014-01-21 ir 2014-02-12 jis buvo apklaustas įtariamuoju ir paaiškino visas nekilnojamo turto sandorių sudarymo aplinkybes, pateikė tai patvirtinančius dokumentus (133 lapus) bei specialisto išvada, kurioje buvo aiškiai konstatuota, jog jo veiksmai negali būti vertinami kaip individuali veikla. Tačiau visi įtariamojo bei jo gynėjo prašymai nutraukti ikiteisminį tyrimą bei skundai buvo atmesti, priimant neteisėtus proceso sprendimus. Net Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorui konstatavus šią akivaizdžią aplinkybę, darančią baudžiamąjį procesą negalimu, ir priėmus 2014-07-29 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė S. M. 2014-09-25 savo iniciatyva, nesant proceso dalyvių skundų, apelianto manymu, priėmė nepagristą ir neteisėtą nutarimą panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tyrimą atnaujinti. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Z. Burokas 2014-11-21 nutarimu atmetė gynėjo skundą dėl prokurorės S. M. 2014-09-25 nutarimo, o Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas A. G. 2015-02- 12 nutartimi atmetė skundą dėl aukštesniojo prokuroro nutarimo.

Apelianto teigimu, prokurorams nereaguojant į tai, jog ikiteisminis tyrimas yra atliekamas akivaizdžiai nesant padarytos nusikalstamos veikos ir nėra atliekami būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant nustatyti tikrąsias įvykių aplinkybes, gynyba pateikė prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą ir atlikti būtinus tyrimo veiksmus, tačiau šie prašymai buvo atmesti, apelianto manymu, nemotyvuotu ir nepagrįstu Kauno apygardos prokuratūros prokuroro D. Puzino 2014-12-11 nutarimu, jame nurodant jog „įtariamojo prašomais atlikti papildomais ikiteisminio tyrimo veiksmais gauti duomenys (nepriklausomai nuo jų rezultatų) negali konkuruoti su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis“ (..), ,,o prašomais atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmais gauti duomenys (nepriklausomai nuo jų rezultatų) bus laikytini pertekline medžiaga“. Teigia, jog prokurorui sąmoningai atsisakius išsamiai ir nešališkai atlikti ikiteisminį tyrimą, byla nagrinėjęs I-osios instancijos teismas buvo priverstas atlikti tuos proceso veiksmus, kurių sąmoningai neteisėtai neatliko tyrimą organizavęs prokuroras. Vietoje to, kad tinkamai vykdytų savo, kaip prokuroro, pareigas tinkamai organizuoti ir vadovauti ikiteisminiam tyrimui, kad būtų nustatytos tikrosios tiriamo įvykio aplinkybės ir tinkamai teisiškai įvertintos, prokuroras D. Puzinas surašė 2015-03-17 kaltinamąjį aktą, kuriuo apkaltino J. K. padarius nusikalstamą veiką, nors ji jau prieš penkerius metus buvo dekriminalizuota, t.y. sąmoningai neteisėtai suteikė kaltinamojo statusą asmeniui. Į šį kaltinamąjį aktą D. Puzinas kaip liudytojus įrašė 46 asmenis, nors susipažinus su jų parodymų turiniu yra akivaizdu, jog absoliučios daugumos asmenų parodymai apskritai nesusiję su byloje suformuluotu kaltinimu, t.y. neatitinka BPK 20 str. 3 d. įtvirtintos būtinosios įrodymų sąsajumo savybės, Todėl teisminio nagrinėjimo metu teismas buvo priverstas koreguoti į teisiamąjį posėdį kviestinų asmenų sąrašą ir daugumos akte nurodytų asmenų apskritai nekviesti į posėdžius. Apelianto manymu, kaltinamojo akto trūkumų nebandė ištaisyti ir valstybinį kaltinimą palaikęs Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Baraniūnas. 2015-05-13 teismo posėdžio metu jis prieštaravo teisėjo įpareigojimui ištaisyti kviestinų į teismo posėdį sąrašo trūkumus ir jame nurodyti tik tuos asmenis, kurių parodymai yra susiję su byloje nagrinėjamu kaltinimu taip kliudydamas teismui įgyvendinti BPK 242¹ straipsnio reikalavimus. Galiausiai iš viso 46 asmenų sąrašo liko 8 asmenų sąrašas, nes visų kitų asmenų parodymai neturėjo jokios reikšmės nagrinėjant baudžiamąją bylą.

Teigia, jog visi aukščiau nurodyti prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo neteisėti ir nepagrįsti proceso sprendimai, dėl kurių jokio nusikaltimo nepadariusio asmens atžvilgiu ilgiau nei tris metus buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, jis buvo pripažintas įtariamuoju, jo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės, vėliau, surašius kaltinamąjį aktą, jis įgavo kaltinamojo procesinį statusą ir buvo teisiamas, turi būti pripažinti neteisėtais. Byla nagrinėjęs apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagristą nuosprendį, konstatuodamas, jog jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta, tačiau neatliko prokuroro bei ikiteisminio tyrimo teisėjo ikiteisminio tyrimo metu atliktų neteisėtų veiksmų bei priimtų neteisėtų sprendimų teisinio įvertinimo. Apelianto įsitikinimu, teismo nuosprendyje arba priimant atskirą nutartį turėjo būti konstatuoti ikiteisminio tyrimo metu padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę J. K. konstitucines teises ir sąlygoję jo neteisėtą patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. To nepadarius I-osios instancijos teismui, pažeidimai turėtų būti konstatuoti apeliacinės instancijos teismo priimtame sprendime.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-13 nuosprendį ir šioje baudžiamojoje byloje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo J. K. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 202 str. 1 d. – 150 MGL dydžio bauda; pagal BK 189¹ str. 1 d. – 150 MGL dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 str. 3 d., paskirtas bausmes visiškai sudėti ir galutinę subendrintą bausmę J. K. paskirti 300 MGL dydžio baudą; iš J. K. konfiskuoti 10 003 132,80 eurų (ekvivalentas litais – 34 538 817,2 Lt, nustatytas pagal Lietuvos banko 2011-11-24 oficialų lito ir euro santykį) kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Teigia, kad J. K. kaltinimo pagal BK 202 str. 1 d. esmė – jis versliškai ir stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės veiklos kitokiu neteisėtu būdu – nuo 2004-03-29 iki 2009-04-23 aktyviai užsiėmė nekilnojamojo turto pirkimu ir padavimu, apie šią savo veiklą nepranešęs valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip to reikalavo šios veiklos atlikimo metu galiojusio GPMĮ 35 str. 2 d. (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija). Apelianto teigimu, J. K. versliškai ir stambiu mastu vykdydamas komercinę veiklą, per minėtą laikotarpį gavo 30 303 224 Lt pelno, tačiau nurodytų GPMĮ 35 str. 2 d. ir VMI viršininko 2002-12-24 įsakymo Nr. 373 nuostatų reikalavimų dėl Mokesčio mokėtojų registre individualios, aukščiau nurodytos nekilnojamojo turto pardavimo, veiklos įregistravimo nesilaikė ir į VMI nesikreipė, bei nesumokėjo į valstybės biudžetą 1 116 550 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 838 983 Lt pridėtinės vertės mokesčio, iš viso 1 955 533 Lt. Taip pat teigia, kad, nors šiuo metu galiojančio GPMĮ 10 str. redakcija numato, jog individualiomis pajamomis nelaikomos pajamos iš nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, tačiau tai nereiškia, kad nėra nusikalstama BK 202 str. 1 d. numatyta veika. BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymio – kitokiu neteisėtu būdu – turinys atskleidžiamas analizuojant norminius aktus, įtvirtinančius asmenų pareigas mokesčių administravimo srityje.

Prokuroro manymu, nors norminių aktų, įtvirtinančių asmenų pareigas mokesčių administravimo srityje, turinio pasikeitimai turi reikšmės konkrečios veikos teisiniam vertinimui, tačiau tai nereiškia, kad, keičiant šiuos teisės aktus, keičiamas baudžiamasis įstatymas. Vienų ar kitų asmenų pareigų mokesčių administravimo srityje pasikeitimas, jų atsiradimas ar panaikinimas, nustatytas specialiais teisės aktais, reiškia vienos ar kitos veikos pavojingumą ar nepavojingumą, o ne tos veikos numatymą ar nenumatymą baudžiamajame įstatyme, nes tik Baudžiamasis kodeksas apibrėžia, kokios veikos yra nusikalstamos, bei jas uždraudžia (BK 1 str. 2 d. 1 p.). Veikos numatymas arba nenumatymas baudžiamajame įstatyme (kriminalizavimas arba dekriminalizavimas) yra įstatymo leidėjo prerogatyva. Būtent įstatymo leidėjas, keisdamas arba pildydamas baudžiamąjį įstatymą, nusprendžia, kokios veikos yra nusikalstamos, kokios – ne. Taigi, norminiai aktai, įtvirtinantys asmenų pareigas mokesčių administravimo srityje, nors ir atskleidžia vieno iš BK 202 str. 1 d. dispozicijoje numatyto nusikaltimo požymių turinį, nėra baudžiamasis įstatymas, todėl jų pasikeitimai nereiškia baudžiamojo įstatymo pasikeitimo. Nors pagal nuo 2010-12-11 galiojančią GPMĮ 2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1152 redakciją, kaltinime pagal BK 202 str. 1 d. nurodyti J. K. veiksmai nėra pavojingi ir todėl tokių veiksmų atlikimas šiuo metu nėra nusikalstamas, tačiau BK 202 straipsnis nebuvo pakeistas ir todėl tokių veikų, padarytų iki 2010-12-11, kai įsigaliojo minėtas GPMĮ pakeitimas, nusikalstamumas nebuvo panaikintas. Todėl šio straipsnio blanketinės dispozicijos turinį sudarančių norminių aktų pasikeitimai galėtų turėti reikšmės tik vertinant padarytos veikos pavojingumą BK 36 str. taikymo prasme. Prokuroras daro išvadą, jog, esant tokioms aplinkybėms, BK 202 str. 1 d. blanketinėje dispozicijoje vartojama „kitokio neteisėto būdo“ sąvoka reiškia, kad pažeidžiami bet kokie teisės aktų reikalavimai. Kadangi BK 202 str. 1 d. dispozicijoje jokie konkretūs teisės aktai nėra įvardijami, būtina patikrinti ne vien GPMĮ, bet ir visą kitą teisinį kontekstą, galintį turėti reikšmės šio straipsnio taikymui šiuo konkrečiu atveju.

Nurodo, jog pagal GPMĮ 35 str. 2 d. ,,Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų „Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių“ 4 punkto reikalavimas, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą“; VMI viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 patvirtintų Nuolatinių Lietuvos gyventojų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 7 punktą asmenys, pradedantys vykdyti individualią veiklą, Nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistruoti iš Mokesčių mokėtojų registro FR0792 formą AVMI turi pateikti ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną. Kai AVMI pateikiamas prašymas įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą, laikoma, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas AVMI informavo apie pradedama vykdyti individualią veiklą.

Apibendrinant darytina išvada, kad remiantis šiuo metu galiojančiais mokestiniais, civiliniais ir kitokiais ekonominiais įstatymais bei įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais, paminėtini šie esminiai reikalavimai verslo teisėtumui:

1) Kiekvienas asmuo, nutaręs pradėti verslą, privalo pasirinkti teisinę šios veiklos formą: a) juridinio asmens veiklą arba b) individualią veiklą.

2) Tam tikromis veiklų rūšimis gali verstis tik tokie juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie turi įstatymų nustatyta tvarka įgytas licencijas ar leidimus.

3) Tam tikromis nelicencijuojamų veiklų rūšimis gali verstis tik įstatymų nustatyta tvarka įsteigti juridiniai asmenys.

Teigia, jog baudžiamosios bylos medžiaga, tame tarpe ir Vilniaus AVMI fizinio asmens J. K. ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2013-03-29 specialisto išvada Nr. (4.65)-86-8 (7 t., b. l. 53-108) nustatyta, kad J. K. yra advokatas, veikla įregistruota 1997-01-16. Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįsiregistravęs. Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis J. K. vardu buvo/yra įregistruoti 38 nekilnojamojo turto objektai. Iš jų tiriamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2004-01-01 iki 2011-12-31, buvo įsigyta 18 nekilnojamojo turto objektų – dovanojimo būdu, kiti pirkti, bei perleista 13 nekilnojamojo turto objektų – 5 padovanoti sutuoktinei (iš jų 4 įsigyti iki 2004-01-01), kiti parduoti. Taip pat specialisto išvada konstatuota, kad vykdytos prekybos nekilnojamuoju turtu veiklos tęstinumo požymį akivaizdžiai pagrindžia nustatyti tokie faktai, kad mokesčių mokėtojas įvairius nekilnojamojo turto sandorius sudarinėjo per tęstinį laikotarpį nuo 1993 m. Nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį; veikdamas kaip fizinis asmuo pats sprendė su savo veikla susijusius klausimus, pats investavo (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengė su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirstė ir naudojo gautas pajamas. Sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių; išvados surašymo metu J. K. asmeninės arba dalinės nuosavybės teise turi 7 nekilnojamojo turto objektus, kurių pardavimo sandorius galima sudaryti ateityje; konstatuotinas dar vienas J. K. vykdytos individualios veiklos požymis – versliškumas arba komerciškumas: nekilnojamasis turtas buvo tam ir perkamas, kad ateityje būtų galima gauti pajamų ar ekonominės naudos. Tai patvirtina mažas laiko tarpas tarp pirkimo ir pardavimo sandorių sudarymo (perkama ir parduodama tą patį mėnesį, po kelių mėnesių), turtą įsigydavo ne asmeniniams poreikiams tenkinti (gyvenimui, poilsiui ir pan.); vykdytus pirkimo-pardavimo sandorius negalima priskirti atsitiktiniams sandoriams, pvz., parduodant asmeninį turtą kuris buvo gyvenamoji vieta, buvo statomas ar rekonstruojamas asmeniniam naudojimui ir pan., arba turint kitų motyvų (pvz., išvykstant gyventi į užsienį); vykdydamas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius siekė gauti ekonominės naudos: iš nekilnojamojo turto pardavimo sandorių gautos pajamos sudarė pagrindinę dalį visų pajamų.

Apelianto teigimu, nustačius akivaizdžius J. K. veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymius ir įvertinus tokios veiklos tikslą – ekonominės naudos siekimą ir buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms veiklos rūšims (šiuo atveju - savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei arba gamybinei veiklai (GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.)), J. K. veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla.

Apeliantas taip pat mano, jog UAB Mokesčių ekspertų biuro direktoriaus – auditoriaus A. K. 2014-01-09 išvadą dėl 2013-03-29 Vilniaus apskrities VMI Kontrolės departamento 1 gyventojų patikrinimų skyriaus specialisto išvados dėl J. K. ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr.(4.65)-86-8, (toliau – VMI specialisto išvada) vertintina kritiškai, kadangi ji prieštarauja bylos duomenims bei susiformavusiai teismų praktikai.

Tuo tarpu VMI Specialisto išvada, apelianto manymu, pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis – registro centro, Lietuvos bankų ir kitų įstaigų sukaupta informacija ir dokumentais, liudytojų parodymais, ankstesnių VMI patikrinimų metu surinkta medžiaga, kitais dokumentais. Specialisto išvadoje buvo įvertinti visų J. K. vardu buvusių ir šiuo metu įregistruotų 38 nekilnojamojo turto objektų pirkimo- pardavimo faktai. Iš visumos sandorių specialistai J. K. individualiai nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veiklai, kuri turėjo būti registruota nustatyta tvarka, priskyrė Vilniuje, (duomenys neskelbtini), registruoto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo atvejus – bei tėvo S. K. vardu vykdytus sandorius dėl žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Teigia, jog auditorius A. K. savo išvadoje neginčija šių sandorių fakto, neanalizuoja įgijimo ir perleidimo aplinkybių ir iš esmės jų nekviestionuoja, tačiau kartu savo išvadose tikina, kad nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis, kaip yra nustatyta VMI specialisto išvadoje ir pagrįsta dokumentaliai ikiteisminio tyrimo metu, neturi tęstinumo požymio.

Pažymi, kad VMI specialistai tyrė visų nekilnojamojo turto objektų, J. K. sandorius ir savo išvadoje atsižvelgė į tai, kuris turtas buvo naudojamas asmeniniams poreikiams (pragyvenimui), o kuris pardavimui ir pateikė apibendrintą analizę, o auditorius A. K. savo išvadose išskiria iš visumos tik J. K. inkriminuojamus sandorius ir toliau skaldydamas visumą į atskiras sudedamąsias bando paneigti jų tęstinumą, versliškumą ir ekonominį naudingumą.

Teigia, jog duomenys, apie J. K. aktyvius veiksmus, būdingus nekilnojamojo turto prekybininkui, yra užfiksuoti ne tik sandorių dokumentuose. Liudytojų parodymuose: V. G. (dėl (duomenys neskelbtini), Vilnius), V. P. (dėl (duomenys neskelbtini), Vilnius, bei dėl sklypo (duomenys neskelbtini), Vilnius), A. V. ir A. N. (dėl (duomenys neskelbtini), Vilnius), M. L. (dėl žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje), J. K. ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilnius), M. G. (sklypas (duomenys neskelbtini), Vilnius), V. D. ((duomenys neskelbtini), Vilnius, sandėliukas su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Vilnius), pažymėtas aktyvus J. K. dalyvavimas nekilnojamojo turto objektų sandorių sudarymo derybų procese. Iš kaltinamojo ir gynėjų iniciatyva apklausto teisme liudytojo V. V. parodymų seka, kad J. K. jam buvo žinomas kaip asmuo, besiverčiantis nekilnojamojo turto prekyba. Liudytojas parodė, kad norėdamas investuoti į nekilnojamojo turto verslą, jis kreipėsi būtent į J. K., o ne į jo tėvą.

Tuo pačiu apeliantas sutinka, jog įstatymas nereikalauja, jog būtų įrodyta konkreti pajamų kilmė, jų įgijimo būdas ir pan., o apsiribojama vertinimu, kad įtariamojo turtas yra neaiškios kilmės, t. y. gautas iš nežinomų, nenustatytų šaltinių, tačiau negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Taigi praturtėjimo neteisėtumą rodo tai, kad turimas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pripažįsta, kad pagal teismų praktiką ,,Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Pabrėžtina ir tai, kad, remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Apelianto teigimu, J. K. nurodė eilę asmenų su kuriais jis neva turėjo finansinių santykių, kurių tarpe buvo jo tėvai, advokatai, užsieniečiai ir t. t. Dalis jo neva gautų pajamų, į kurias, pasak kaltinamojo, turi būti atsižvelgta, pagrįstai nėra įtrauktos į J. K. pajamas. Nors kai kurie kaltinamojo pateikti dokumentai atitinka jiems įstatymų keliamus reikalavimus dėl turinio ir formos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau –LVAT) bylose A17-301/2007 ir A438-201/2011 pažymėjo, kad paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Todėl, apeliantas mano, jog tiek paskolų bei dovanojimo sutartys, tiek kiti dokumentai, kuriais asmenys grindžia turto įsigijimo šaltinius, vertintini kartu su kitomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis arba paneigiančiomis realų pinigų turėjimą, jų perdavimą. Kitoje LVAT 2011-04-14 byloje A-442-1111/2011 pažymėjo, kad vien sandorio galiojimas civiline teisine prasme negali būti traktuojamas kaip pagal sandorį gautų pajamų teisėtumo prezumpcija, o turi būti įrodinėjamas realus piniginių lėšų gavimas (perdavimas).

Apelianto vertinimu, kaltinimas J. K. neteisėtu praturtėjimu grindžiamas ne tik nurodyta VMI specialisto išvada, kurią patvirtina kaip paties įtariamojo J. K. duoti parodymai byloje, apklausiant jį specialiuoju liudytoju LR BPK 80 str. 1 p. ir 82 str. 3 d. pagrindais, tačiau ir kitos sandorio pusės – M. L. parodymais, šio asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimų metu duotais paaiškinimais ir surinktais dokumentais, o taip pat ikiteisminio tyrimo metu gautais dokumentais. Nurodo, jog kaltinamojo ir gynėjų iniciatyva apklaustas teisme liudytojas V. V. parodė, kad buvo paskolinęs kaltinamajam 5 mln. litų. Šį sandorį šalys įformino surašydamos vekselį, kuris šiuo metu yra sunaikintas ir jokių rašytinių įrodymų, kad sandoris buvo įvykęs nėra galimybės. Šie parodymai, apelianto manymu, vertintini kritiškai, nes nėra patvirtinti jokia kita bylos medžiaga, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti paskolos davimo datos, tačiau prasitarė, kad galimai tai buvo 2008 m. rudenį, tuo tarpu sandoris tarp J. K. ir M. L. įvyko anksčiau - 2008 m. liepos mėnesį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo J. K. apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis ir jo gynėjai prašo J. K. apeliacinį skundą tenkinti, prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Dainiaus Baraniūno apeliacinis skundas atmestinas, J. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Dėl išteisintojo J. K. apeliacinio skundo argumentų

Nagrinėjamu atveju, kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad, nors pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl J. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. ir BK 189¹ str. 1 d., tačiau nepakankamai aiškiai pasisakė dėl pastarojo veikos dekriminalizavimo, įsigaliojus naujai GPMĮ 10 str. redakcijai. Atkreiptinas dėmesys, jog 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymu Nr. XI-1152 (įsigaliojo nuo 2010-12-11) (Žin., 2010, Nr. 145-7410) buvo pakeistos Lietuvos Respublikos GPMĮ 10 str. 1 d. nuostatos, nustatant, kad individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto, išskyrus nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, nuomos, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

Taigi, nekilnojamųjų daiktų pardavimo veikla eliminuota iš individualios veiklos sąvokos, nustatant, kad: „Individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: < ... > savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą < ... >“ (GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.) 2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1152 redakcija (nuo 2010 12 11)(Žin., 2010, Nr. 145-7410).

Galiojančiame GPMĮ komentare taip pat nurodoma, kad „Gyventojų nuo 2010 m. sausio 1 d. vykdoma nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veikla nelaikoma individualia veikla“. Komentare taip pat išaiškinta, jog nekilnojamaisiais pagal prigimtį daiktais yra laikomi žemės sklypai, įvairūs statiniai (taip pat nebaigti statyti) – tai pastatai, priestatai, tiesiniai (inžinieriniai tinklai, keliai ir pan.) ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar jau yra pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra tvirtai sujungti su žeme, gyvenamajame ar negyvenamajame pastate esantys butai ar įrengtos gyvenamosios patalpos ir kitą funkcinę (ne gyvenamąją) paskirtį turinčios patalpos, įvairūs inžineriniai įrenginiai, kurių funkcijos susijusios su žemės sklypu ar pastatu ir pan., pavyzdžiui:

1) gyventojas trims Lietuvos įmonėms nuomoja Lietuvoje turimus tris savo butus. Nuo 2010 m. sausio 1 dienos šis gyventojas nelaikomas vykdančiu individualią veiklą;

2) gyventojas 2010 metais įsigijo žemės sklypą, jį padalijo į aštuonis mažesnius sklypelius ir juos pardavinėja kitiems gyventojams, tokia gyventojo veikla nelaikoma individualia veikla.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog įstatymų leidėjas 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo pakeitimu nustatė, kad su nekilnojamuoju turtu susijusi komercinė veikla nėra laikoma individualia veikla, iš ko seka, kad pradėjus šią veiklą, asmeniui nekyla pareiga apie tai per nustatytą terminą informuoti mokesčių administratoriaus ir ji negali būti laikoma neteisėtu vertimusi komercine veikla „kitokiu neteisėtu būdu“, tai yra ši veikla negali būti pripažinta nusikalstama pagal BK 202 str.

Prokuroro manymu, nors norminių aktų, įtvirtinančių asmenų pareigas mokesčių administravimo srityje, turinio pasikeitimai turi reikšmės konkrečios veikos teisiniam vertinimui, tai nereiškia, kad, keičiant šiuos teisės aktus, keičiamas baudžiamasis įstatymas. Vienų ar kitų asmenų pareigų mokesčių administravimo srityje pasikeitimas, jų atsiradimas ar panaikinimas, nustatytas specialiais teisės aktais, reiškia vienos ar kitos veikos pavojingumą ar nepavojingumą, o ne tos veikos numatymą ar nenumatymą baudžiamajame įstatyme, nes, prokuroro teigimu, tik baudžiamasis kodeksas apibrėžia, kokios veikos yra nusikalstamos, bei jas uždraudžia. Veikos numatymas arba nenumatymas baudžiamajame įstatyme (kriminalizavimas arba dekriminalizavimas) yra įstatymo leidėjo prerogatyva. Būtent įstatymo leidėjas, keisdamas arba pildydamas baudžiamąjį įstatymą, nusprendžia, kokios veikos yra nusikalstamos, kokios – ne. Taigi, norminiai aktai, įtvirtinantys asmenų pareigas mokesčių administravimo srityje, nors ir atskleidžia vieno iš BK 202 str. 1 d. dispozicijoje numatyto nusikaltimo požymių turinį, nėra baudžiamasis įstatymas, todėl jų pasikeitimai nereiškia baudžiamojo įstatymo pasikeitimo. Prokuroras taip pat mano, kad, nors pagal nuo 2010-12-11 galiojančią GPMĮ 2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1152 redakciją, kaltinime pagal BK 202 str. 1 d. nurodyti J. K. veiksmai nėra pavojingi ir todėl tokių veiksmų atlikimas šiuo metu nėra nusikalstamas, tačiau BK 202 straipsnis nebuvo pakeistas ir todėl tokių veikų, padarytų iki 2010-12-11, kai įsigaliojo minėtas GPMĮ pakeitimas, nusikalstamumas nebuvo panaikintas, todėl, mano, jog šio straipsnio blanketinės dispozicijos turinį sudarančių norminių aktų pasikeitimai galėtų turėti reikšmės tik vertinant padarytos veikos pavojingumą BK 36 str. taikymo prasme. Prokuroras daro išvadą, jog, esant tokioms aplinkybėms, BK 202 str. 1 d. blanketinėje dispozicijoje vartojama „kitokio neteisėto būdo“ sąvoka reiškia, kad pažeidžiami bet kokie teisės aktų reikalavimai. Kadangi BK 202 str. 1 d. dispozicijoje jokie konkretūs teisės aktai nėra įvardijami, šiuo konkrečiu atveju būtina patikrinti ne vien GPMĮ, bet ir visą kitą teisinį kontekstą, galintį turėti reikšmės šio straipsnio taikymui.

Kolegija šiuos prokuroro argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus, kadangi dėl pakeisto GPMĮ klaidingai aiškinamas ne tik nusikalstamos veikos dekriminalizavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str., bet ir 36 str. taikymas J. K. atžvilgiu.

BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, 2 dalyje – kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Pagal formuojamą teismų praktiką veikos nusikalstamumą panaikina tas įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikalstamos veikos sudėties arba susiaurina nusikalstamos veikos sudėtį, numatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos. Teismų praktikoje taip pat pasisakyta, jog kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusio asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai įstatymuose bei kituose norminiuose teisės aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, todėl teismai, nagrinėdami bylas, turi kruopščiai išsiaiškinti kaip dėl tokių norminių teisės aktų pakeitimo pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, jų baudžiamumas ar veiką padariusio asmens teisinė padėtis, sprendžiama kuri kito, nei baudžiamasis įstatymas, norminio teisės akto redakcija turi būti taikoma (kasacinės nutartys Nr. 2K-459/2005. 2K-277/2007, 2K-200/2010 ir kt.).

BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal BPK 362¹ straipsnį įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Tačiau sisteminis baudžiamojo proceso nuostatų aiškinimas yra toks, kad, nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, taip pat siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse numatytus sprendimus, taip pat, remdamasis BK 2 straipsniu bei BPK 3 straipsnio nuostatomis, nutraukti baudžiamąjį procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77-507/2015, 2K-403-222/2015).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl pasikeitusio GPMĮ 10 str. šioje byloje yra taikytinos BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, todėl išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad J. K. inkriminuota veika, jeigu ji atitinka individualios veiklos požymius, gali būti nusikalstama, iš išteisinamojo nuosprendžio šalintina, kadangi, pasikeitus GPMĮ 2 str. 7 p., 10 str. 1 d. ji negali būti vertinama kaip individuali veika, atitinkamai tai reiškia, jog nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno iš alternatyviųjų būtinųjų sudėties požymių – „kitokiu neteisėtu būdu“.

Dėl prokuroro argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. taikymu J. K. atžvilgiu, pažymėtina, jog atsakomybė pagal BK 202 str. iš esmės kyla už blanketinių teisės normų, t.y. už teisės normų, numatytų kituose teisės aktuose, pažeidimus, todėl, dekriminalizavus bent vieną iš šiuose teisės aktuose numatytų neteisėtų veikimo būdų, nereiškia, kad tuo pačiu yra dekriminalizuoti ir visi kiti neteisėti ūkinės finansinės ar komercinės veikos būdai ir BK 202 str. praranda savo prasmę. Paprasčiausiai prokuroras turėtų suvokti, jog niekam negali būti pareikšti kaltinimai ir asmuo negali būti teisiamas už veiksmus, kurie nėra draudžiami įstatymu ir pripažinti nusikalstamais.

Būtent todėl kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad, nors pagal nuo 2010-12-11 galiojančią GPMĮ 2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1152 redakciją, kaltinime pagal BK 202 str. 1 d. nurodyti J. K. veiksmai nėra pavojingi ir todėl tokių veiksmų atlikimas šiuo metu nėra nusikalstamas, tačiau BK 202 straipsnis nebuvo pakeistas, tokių veikų, padarytų iki 2010-12-11, kai įsigaliojo minėtas GPMĮ pakeitimas, nusikalstamumas nebuvo panaikintas, todėl šio straipsnio blanketinės dispozicijos turinį sudarančių norminių aktų pasikeitimai galėtų turėti reikšmės tik vertinant padarytos veikos pavojingumą BK 36 str. taikymo prasme.

Dėl BK 36 str. taikymo kolegija atkreipia prokuroro dėmesį į tai, kad dekriminalizavus nusikalstamą veiką, remiantis BK 2 straipsniu bei BPK 3 straipsnio nuostatomis, baudžiamasis procesas visais atvejais – nutraukiamas, gi, pagal BK 36 straipsnį asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, teismui pripažinus, jog dėl aplinkybių pasikeitimo jo padaryta nusikalstama veika tapo nepavojinga. Sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą. Tai yra teismo teisė, todėl teismas savo nuožiūra, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti šias nuostatas. Šiame straipsnyje numatytas asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės siejamas ne tik su faktinių aplinkybių pasikeitimu, bet ir nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiu bei laipsniu (kasacinė nutartis 2K-122/2009).

Dėl J. K. apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K-48/2011 laikė precedentu šioje byloje, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, iš tikrųjų, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum, tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo doktriną ir teismų formuojamą praktiką, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (kasacinės nutartys Nr. 2K-317/2014, 2K-331/2015, 2K-77/2016, 2K-99/2016 ir kt.).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas nuorodą į vienintelę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K-48/2011, kolegijos vertinimu, nepagrįstai laikė ją precedentu šioje byloje, kadangi minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacinio skundo ribose pasisakydamas dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, nesprendė klausimo dėl nusikalstamos veikos dekriminalizavimo pagal BK 202 str. 1 d., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo sukurtas precedentas, nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, esant toms pačioms faktinėms bylos aplinkybėms.

Dėl J. K. apeliacinio skundo argumentų, kad apelianto minimos Taisyklės yra skirtos naujos kategorijos mokesčių mokėtojų registravimui Mokesčio mokėtojų registre, jos netaikytinos Taisyklių įsigaliojimo dieną jame jau registruotiems asmenims (nepriklausomai nuo jų registruotų veiklos rūšių) ir nereglamentuoja pranešimo apie pasikeitusius duomenis bei pasikeitusių duomenų registravimo Mokesčio mokėtojų registre, kolegija sutinka tik iš dalies. J. K. buvo pareikšti kaltinimai ir dėl to, kad jis pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų „Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių“ 4 punkto reikalavimą, kuriame nustatyta kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą“.

Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad, J. K. nuo 1993-06-09 yra įsiregistravęs kaip mokesčių mokėtojas, kaip advokatas – įregistruotas nuo 1997-01-16, taigi, asmeniui, įgijusiam ir nepraradusiam mokesčių mokėtojo statuso, net pradėjus naują veiklą, iš naujo registruotis mokesčių mokėtoju nėra jokio pagrindo, tai patvirtino ir apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje specialistas A. K., paaiškino, kad antrą kartą registruoti individualią veiką nereikia, tik reikia informuoti mokesčių inspekciją papildant tos pačios formos pažymą, nurodant kokia papildoma veikla užsiimama, nes tai asmeninis mokesčių mokėtojo reikalas – pripažinti veiklą individualia ar ne – jis gali ir nepildyti tos formos, tačiau, pasibaigus metams, gautas pajamas deklaruoti ir sumokėti mokesčius. 2003 – 2005 metais mokesčių inspekcija šio klausimo nesprendė. Kas yra individuali veika buvo apibrėžta tik 2006 metais.

Kad J. K. sąžiningai deklaruodavo ne tik savo pajamas bet ir sandorius, pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino apklausta specialistė Irena Mamaitienė. Be to, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad J. K. būtų įspėtas dėl netinkamo deklaracijų pildymo, kviečiamas pasiaiškinti dėl sudarytų sandorių ar vykdomos veiklos neteisėtumo, jam būtų surašytas bent vienas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir pan.

Pats J. K. neginčija, kad visų Mokesčio mokėtojų registre jau registruotų asmenų (tame tarpe ir advokatų, advokatų padėjėjų ir notarų, bei kitų savarankiška ekonomine veikla besiverčiančių asmenų) pareigą pranešti apie registruojamų duomenų pasikeitimus, tame tarpe ir naujai pasikeitusią ekonominės veiklos rūšį, nustatė specialios teisės normos – Mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 61-1525) 43 str. 6 d. ir jau minėtų Mokesčio mokėtojų registro nuostatų 21 p. („Mokesčio mokėtojas apie pasikeitusius ar naujus registravimo duomenis turi pranešti registro tvarkytojui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo duomenų pasikeitimo ar atsiradimo, išskyrus duomenis, nurodytus šių nuostatų 6.2, 6.5, 6.6, 6.33-6.38, 7.2 ir 7.15-7.19 punktuose“) galiojusios redakcijos. Konkrečią tokio pranešimo tvarką nustatė Mokesčio mokėtojų registro nuostatų pagrindu patvirtintų Fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre (toliau - Prašymas) formos FR0039 užpildymo taisyklių 25-30 p. (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 255 „Dėl prašymų įregistruoti Mokesčio mokėtojų registre formų ir jų pildymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 3-64)).

Šiuo konkrečiu atveju, konstatuotina, kad advokato veikla neapima visų įmanomų licensijuotų individualios veiklos būdų. Būtent todėl, o ne kitaip, pirmosios instancijos teismas, viešame teismo posėdyje ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad J. K. atliktuose sandoriuose už 2004-03-29 – 2009-04-23 laikotarpį nėra požymių savarankiškos individualios veiklos, atitinkančios komercinės veiklos požymius GPMĮ prasme, todėl jis neprivalėjo kreiptis į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrių ir jam dėl to nereikėjo pateikti užpildytos pažymos (prašymo) įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą (FR0039 forma) siekiant informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka, tai yra nepažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų „Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių“ 4 punkto reikalavimą. Nustačius šią J. K. išteisinančią aplinkybę, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo aiškinti kitas su individualios veiklos privalomu registravimu susijusias teisės normas jų taikymo aspektu, juo labiau jeigu jos nėra susijusios su išteisinimo motyvais.

Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pagal formuojamą teismų praktiką labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Taigi, baudžiamoji teisė, kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.

Lietuvos Respublikos MAĮ 27 str. numato mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendradarbiavimą.

MAĮ 33 str. 1 d. 9 p. numatyta mokesčių administratoriaus teisė pagal kompetenciją surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus ir atlikti kitus veiksmus, numatytus Administracinių teisės pažeidimų kodekse, skirti kitas administracines sankcijas, baudas, nustatytas įstatymuose; o kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, nurodyti asmenims pateikti centinio (Infolex – centrinio) mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 33 str. 1 d. 13 p.). Gi, šiuo konkrečiu atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kad mokesčių administratorius bendradarbiautų su mokesčių mokėtoju, kaip tai numatyta MAĮ 27 str. ir vykdytų MAĮ 32 str. priskirtas jam pareigas.

Kaip jau buvo minėta, J. K. sąžiningai deklaruodavo ne tik savo pajamas bet ir sandorius (t.13, b.l. 109-116, 185-188; t.14, b.l. 37-42; t.18, b.l. 80-93; t.35, b.l. 185-188; t.49, b.l. 50-52), mokesčių inspekcijos specialistės I.Mamaitienės teigimu J. K. visi sandoriai yra deklaruoti, be to, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad J. K. būtų įspėtas dėl netinkamo deklaracijų pildymo, kviečiamas pasiaiškinti dėl sudarytų sandorių ar vykdomos veiklos neteisėtumo, jam būtų surašytas bent vienas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir pan. Priešingai, Vilniaus apskrities VMI 2004-09-13 pažyma Nr. (21.1.2)-3-2-26252 patvirtina, kad mokesčių inspekcija grąžino J. K. GPMĮ numatytą permoką (363457 Lt), susidariusią dėl nekilnojamojo turto, esančio Vilniaus g. 31/Islandijos g. 1 (Vilniuje), pardavimo. Esant šioje byloje tokioms aplinkybėms, kolegija įžvelgia sąmoningą mokesčių administratoriaus ir prokuratūros siekį bet kokio pobūdžio mokestinių ginčų klausimą spręsti išimtinai baudžiamosios teisės pagalba, kas negali būti toleruotina, nes prasilenkia ne tik su Lietuvos Konstitucinio Teismo oficialia doktrina, bet ir su teismų formuojama praktika.

Kolegija taip pat sutinka su J. K. argumentais, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, tai yra sutinka su tuo, kad, įsigaliojus GPMĮ pakeitimui, kuris eliminavo prekybos nekilnojamuoju turtu veiklą iš individualios veiklos sampratos, baudžiamasis procesas dėl prekybos nekilnojamuoju turtu veiklos apskritai negalėjo būti pradėtas, nes šioje banketinėje normoje neliko būtinojo sudėties požymio „kitokiu neteisėtu būdu“, t.y. turėjo būti priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 str.), o jei tyrimas vis dėl to buvo pradėtas, nedelsiant turėjo būti priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 212 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Nepaisant to, šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2011-03-25 rezoliucijos pagrindu ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00055-11 buvo pradėtas J. K. atžvilgiu pagal BK 202 str. 1 d., 189¹ str. 1 d., nors ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis J. K. ir jo gynėjas ne kartą teikė prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiesiogiai įvardindami akivaizdžią aplinkybę, jog baudžiamasis procesas apskritai yra negalimas, nes J. K. inkriminuojama veika buvo dekriminalizuota dar iki pardedant ikiteisminį tyrimą. 2011-11-03 ir 2012-01-24 J. K., apklaustas specialiuoju liudytoju, o 2014-01-21 ir 2014-02-12 apklaustas įtariamuoju, pakartotinai paaiškino visas nekilnojamo turto sandorių sudarymo aplinkybes, pateikė tai patvirtinančius dokumentus (133 lapus) bei specialisto išvadą, kurioje buvo aiškiai konstatuota, jog jo veiksmai negali būti vertinami kaip individuali veikla. Tačiau visi įtariamojo bei jo gynėjo prašymai nutraukti ikiteisminį tyrimą bei skundai nepagrįstai buvo atmesti. Nepaisant Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro motyvuoto 2014-07-29 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, konstatavus aplinkybę, darančią baudžiamąjį procesą negalimu, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė S. M. 2014-09-25 savo iniciatyva, nesant proceso dalyvių skundų, panaikino nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tyrimą atnaujino. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Z.Burokas 2014-11-21 nutarimu atmetė gynėjo skundą dėl prokurorės S. M. 2014-09-25 nutarimo, o Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas A. G. 2015-02-12 nutartimi atmetė skundą dėl aukštesniojo prokuroro nutarimo, visiškai nereaguodamas į tai, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas akivaizdžiai nesant padarytos nusikalstamos veikos, neatliekant būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų, siekiant nustatyti tikrąsias įvykių aplinkybes. Kauno apygardos prokuratūros prokuroras D.Puzinas 2014-12-11 nutarimu nepagrįstai atmetė gynybos prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą ir atlikti būtinus tyrimo veiksmus, motyvuodamas tuo, jog „įtariamojo prašomais atlikti papildomais ikiteisminio tyrimo veiksmais gauti duomenys (nepriklausomai nuo jų rezultatų) negali konkuruoti su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis“ (..), ,,o prašomais atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmais gauti duomenys (nepriklausomai nuo jų rezultatų) bus laikytini pertekline medžiaga“. Vėliau prokuroras D.Puzinas, remdamasis tik prieštaringa specialistės Irenos Mamaitienės išvada, 2015-03-17 surašė kaltinamąjį aktą dėl prieš penkerius metus dekriminalizuotos veikos padarymo, sąmoningai suteikdamas J. K. kaltinamojo statusą. Kad prokuroro kaltinimas yra tendencingas, siekiant dirbtinai sukurti sudėtingos bylos įvaizdį, patvirtina ir tai, kad į šį kaltinamąjį aktą liudytojais prokuroras įtraukė 46 asmenis, kurių absoliučios daugumos parodymai nebuvo susiję su byloje suformuluotu kaltinimu, t.y. visiškai neatitiko BPK 20 str. 3 d. įtvirtintų reikalavimų. Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas buvo priverstas koreguoti į teisiamąjį posėdį kviestinų asmenų sąrašą ir daugumos akte nurodytų asmenų apskritai nekviesti į posėdžius. Valstybinį kaltinimą palaikęs Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D.Baraniūnas, 2015-05-13 teismo posėdžio metu prieštaraudamas teisėjo įpareigojimui ištaisyti kviestinų į teismo posėdį sąrašo trūkumus ir jame nurodyti tik tuos asmenis, kurių parodymai yra susiję su byloje nagrinėjamu kaltinimu, tokiais savo veiksmais trukdė teismui įgyvendinti BPK 242¹ straipsnio reikalavimus, – galiausiai, iš 46 asmenų sąrašo liko tik 8 asmenų sąrašas, nes visų kitų asmenų parodymai neturėjo jokios reikšmės nagrinėjant baudžiamąją bylą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, po to, kai baudžiamoji byla 2015-12-04 kartu su išteisintojo J. K. apeliaciniu skundu buvo išsiųsta į Vilniaus apygardos teismą, Vilniaus miesto apylinkės teisme 2015-12-07 gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas, paduotas akivaizdžiai praleidus skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos teismas 2015-12-30 nutartimi baudžiamąją bylą kartu su prokuroro skundu grąžino Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodydamas, jog iš pateiktų duomenų matyti, kad skundžiamas nuosprendis buvo paskelbtas 2015-11-13, jo apskundimo terminas baigėsi 2015-12-03. Atkreipė dėmesį, kad prokurorui praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą, apylinkės teismas, priimdamas šį skundą, nepagrįstai registravimo prokuratūroje (2015-12-03) datą prilygino apeliacinio skundo išsiuntimo datai. Pažymėjo, kad prokuroro skundas apylinkės teisme gautas tik 2015-12-07, tačiau nei voko nei kitų duomenų, patvirtinančių, kad apeliacinis skundas buvo išsiųstas laiku, byloje nėra. Tai pat nėra duomenų, kad prokuroras būtų pateikęs nuosprendį priėmusiam teismui prašymą dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo, kuriame būtų nurodęs priežastis, dėl kurių šis terminas buvo praleistas ir apylinkės teismas tokį prašymą būtų tenkinęs.

Teismas taip pat nurodė, jog prokuroras apeliaciniu skundu prašo pabloginti išteisintojo J. K. teisinę padėtį, todėl jo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas, tačiau byloje nėra duomenų, kad išteisintajam J. K. yra tinkamai pranešta (įteiktas šaukimas) apie apeliacinės instancijos teismo posėdį.

2016-01-07 Lietuvos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Zenonas Burokas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą. Nurodė, kad, nors Vilniaus apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliacinio skundo padavimo terminas yra praleistas, tačiau, prokuroro manymu, tai tik formalus pažeidimas, dėl kurio neturi būti užkirstas kelias prokurorui apskųsti nuosprendį ir siekti išsamaus bei objektyvaus nagrinėjimo. Prokuroro manymu, ta aplinkybė, jog dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino Generalinėje prokuratūroje 2016-01-06 yra inicijuotas tarnybinis patikrinimas, jau yra pakankamai svarbi priežastis kreiptis į teismą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi atnaujino prokuratūros apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-12277-716/2015 padavimo terminą, motyvuodamas tuo, kad skundas prokuratūros raštinėje buvo užregistruotas 2015-12-03, 2015-12-04 perduotas Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nurodė, jog netikėti prokuroro nurodytoms aplinkybėms teismas neturi pagrindo, skundo išsiuntimo aplinkybės nebuvo priklausomos nuo apelianto, nes kilo dėl įprastinės ir nusistovėjusios praktikos kurjeriui (vairuotojui) dokumentus adresatams Vilniaus mieste išvežant tiesiogiai, o ne juos siunčiant paštu skundo padavimo teismui datą, todėl padarė išvadą, jog skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl pateisinamų priežasčių.

J. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį, kuria buvo patenkintas prokuroro prašymas atnaujinti praleisto apeliacinio skundo padavimo terminą, skunde nurodydamas, jog prokuroro apeliacinio skundo padavimo termino nepagrįstas atnaujinimas, suteikiant galimybę prokurorui apskųsti išteisinamąjį nuosprendį jau pasibaigus įstatymo įtvirtintam terminui, iš esmės pažeidžia jo teises bei teisėtus interesus. Taip pat nurodė, jog apylinkės teismo teisėjas skundžiamoje nutartyje nurodydamas, kad apeliacinio skundo padavimo terminas baigiasi 2015 m. gruodžio 4 d., padarė skaičiavimo klaidą, kadangi skundo padavimo terminas baigėsi 2015 m. gruodžio 3 d. Pažymėjo, jog skundžiamoje nutartyje nurodytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis BPK 314 str. prasme, nes, sprendžiant termino praleidimo klausimą, būtina užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama suteiktomis teisėmis. J. K. atkreipė teismo dėmesį, kad apeliacinio skundo padavimo terminą praleido prokuroras, t.y. profesionalus teisininkas, kuriam neabejotinai yra žinoma skundo padavimo tvarka. Nurodė, kad apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis BPK 314 str. prasme gali būti laikoma svarbia tik tokiu atveju, jei skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl objektyvių aplinkybių, nepriklausomai nuo apelianto valios.

Atsiliepimu į J. K. skundą Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras prašė J. K. skundą palikti nenagrinėtą. Nurodė, kad J. K. nepagrįstai vadovaujasi BPK 440 str. 1 d. nuostata. Pažymėjo, kad pagal BPK 349 str. 2 d. nutartys dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo yra neskundžiamos. Prokuroro manymu, šiuo atveju, J. K. teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo, kadangi buvo realizuota kitos proceso šalies, tai yra prokuroro teisė paduoti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo.

Vilniaus apygardos teismas 2016-02-16 nutartimi J. K. skundą paliko nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad įstatyme numatyta galimybė apskųsti tik tokias nutartis kuriomis terminas skundui paduoti neatstatomas yra pagrįsta ir logiška, nes tokia nutartimi užkertamas kelias nuosprendžio peržiūrėjimui apeliacine tvarka, kai tuo tarpu nutartis, kuria tokia galimybė sudaroma (atstatant praleistą terminą), priešingai nei tvirtinama skunde, jokių proceso dalyvių teisių nepažeidžia (visais atvejais, jeigu siekiama tik teisingumo įgyvendinimo, nuosprendžio peržiūrėjimas aukštesnėje teisminėje instancijoje gali būti proceso šalims tik naudingas ir negali būti laikomas proceso dalyvių teisių pažeidimu), todėl ir logiškai tokių teismo nutarčių apskundimas nenumatytas. Laikant, kad gali būti skundžiamos ir teismo nutartys, kuriomis atstatomi nuosprendžio apskundimo terminai, tai neabejotinai būtų numatyta BPK 314 straipsnyje, kuriame šie klausimai konkrečiai aptarti.

Kolegijos vertinimu, sprendžiant klausimą dėl prokuratūros apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurių apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal J. K. apeliacinį skundą, ex officio negali nevertinti. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2015-12-30 nutartyje aiškiai nurodė, jog skundo padavimo terminas pasibaigė 2015-12-03 ir tai buvo ketvirtadienis, Vilniaus miesto apylinkės teisme apeliacinis skundas gautas tik 2015-12-07 (pirmadienį), taip pat teismas nurodė, jog registracijos prokuratūroje terminas (2015-12-03) negali prilygti skundo padavimo terminui. Jokių objektyvių priežasčių, išskyrus subjektyvias – prokuroro – neveikimą, kolegija neįžvelgia, tarnybinio patikrinimo inicijavimas, „nusistovėjusi“ ydinga tvarka, blogas darbo organizavimas ar neatsakingumas negali būti priskirtinas objektyvioms priežastims, sutrukdžiusioms laiku paduoti apeliacinį skundą (Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr.1S-68/2012), taip pat baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, jog didelė baudžiamosios bylos ir nuosprendžio apimtis galėtų būti laikoma svarbia pateisinama priežastimi dėl kurios gali būti atnaujintas praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-03-26 nutartis Nr. 1N-25/2010), todėl, kolegijos vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai atnaujino apeliacinio skundo padavimo terminą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Generalinės prokuratūros atsiliepime į J. K. skundą klaidingai nurodoma, kad pagal BPK 349 str. 2 d. nutartys dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo yra neskundžiamos.

Vilniaus apygardos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamojo proceso įstatymas numato, jog visos teismų nutartys yra skundžiamos Lietuvos Respublikos BPK X dalyje nustatyta tvarka, išskyrus nutartis, kurioms nustatyta atskira apskundimo tvarka (kaip pavyzdžiui: dėl suėmimo, dėl nuosavybės teisės apribojimo), taip pat nutartys, kurios pagal BPK 64 str. yra neskundžiamos. Kaip teisingai nurodo prokuroras, tam tikrų neskundžiamų nutarčių sąrašas iš tikrųjų yra nurodytas ir BPK 439 str. 2 d., tačiau, kaip jau ne kartą buvo pažymėta, šios nutartys yra priimamos baudžiamąją bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, kadangi tokiu būdu nėra užkertamas kelias jas apskųsti, paduodant apeliacinį skundą, tokia praktika atitinka Konstitucinio teismo oficialiai doktrinai ir EŽTT formuojamai praktikai. Tačiau tai nereiškia, kad yra neskundžiamos absoliučiai visos teismų nutartys dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo. Kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos teismas 2016-02-16 nutartyje, atkartodamas nepagrįstus prokuroro atsiliepimo argumentus ir atsisakydamas nagrinėti J. K. skundą, neišsprendė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-08 nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimo, kuria nepagrįstai buvo atnaujintas Generalinės prokuratūros skundo padavimo klausimas ir tokiais savo veiksmais prisidėjo prie besitęsiančio J. K. teisių ir teisėtų interesų pažeidimo – buvo nepagrįstai realizuota prokuroro teisė paduoti apeliacinį skundą J. K. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais ir tęsti baudžiamąjį procesą, kuris dar ikiteisminio tyrimo metu privalėjo būti nutrauktas Lietuvos Respublikos BK 2 str. ir BPK 3 str. pagrindu.

Kolegijos vertinimu, dėl prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo bei vėlesnių teismų neteisėtų ir nepagrįstų proceso sprendimų, jokio nusikaltimo nepadariusio asmens atžvilgiu ilgiau nei tris metus buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, J. K. buvo pripažintas įtariamuoju, jo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės, vėliau, neužtikrinus J. K. teisės į sąžiningą procesą, surašius kaltinamąjį aktą, jis įgijo kaltinamojo procesinį statusą ir buvo teisiamas, net ir paduodant apeliacinį skundą, prokuratūra nesugebėjo nepažeisti Baudžiamojo proceso įstatymo, kas rodo prokurorų tendencingą požiūrį į šią bylą, nesugebėjimą tinkamai atlikti Konstitucijos ir įstatymų priskirtų jiems funkcijų.

Dėl prokuratūros apeliacinio skundo argumentų

Nors Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundo padavimo terminas yra nepagrįstai atnaujintas ir toks skundas gali būti paliktas nenagrinėtas, siekiant išvengti nereikalingų spekuliacijų šiuo klausimu, kolegija pasisakys ir dėl šiame skunde išdėstytų argumentų. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Dainiaus Baraniūno apeliacinio skundo argumentai yra identiški jo baigiamoje kalboje išsakytiems argumentams, dėl kurių jau išsamiai ir motyvuotai yra pasisakęs pirmosios instancijos teismas ir ši aplinkybė tik patvirtina, kad apeliacinio skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl subjektyvių priežasčių, nes baigiamosios kalbos perrašymas negalėjo užtrukti tokį nepateisinamai ilgą laiko tarpą.

Dėl išteisinamojo nuosprendžio motyvų ir išsakytų prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl J. K. išteisinimo pagal BK 202 str. 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija jau pasisakė, nagrinėdama J. K. apeliacinį skundą, todėl pakartotinai dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nepasisakys.

Prokurorės S. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakyti argumentai, kad A. K. su išteisintuoju J. K. yra pažįstami nuo 1991 m., intensyviai užsiima išteisintojo J. K. visų buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymu, todėl ši aplinkybė, prokurorės manymu, paneigia byloje esančią A. K. pateiktą specialisto išvadą, kuria pirmos instancijos teismas rėmėsi savo nuosprendyje, atmestini kaip visiškai nepagrįsti, kadangi ši aplinkybė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose buvo žinoma, to niekada neslėpė nei A. K., nei pats išteisintasis. Be to, specialistas A. K. pilno bylos duomenų audito nėra atlikęs, jo išvada yra dalinė, jis tik pasisakė dėl specialistės I.Mamaitienės išvados trūkumų, o galutinę išvadą, atlikus pilną buhalterinių dokumentų analizę, yra davęs, kitas specialistas – tarptautinės Švedų kompanijos direktorius G.Makušev.

Vien ta aplinkybė, kad A. K. yra pažįstamas su J. K. ir užsiima pastarojo buhalterinės apskaitos tvarkymu, nepaneigia jo, kaip 25 metus turinčio darbo stažą apskaitos ir mokesčių srityje bei 18 metų Auditorių rūmų nario stažą turinčio specialisto, neginčijamų argumentų dėl I.Mamaitienės išvadoje padarytų esminių klaidų, kurias pirmosios instancijos posėdyje pripažino ir pati I.Mamaitienė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog A. K. argumentai atsispindėjo bei buvo patvirtinti tarptautinės Švedų kompanijos direktoriaus G. Makušev išsamioje išvadoje (t. 53, b.l. 22-43).

UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ apskaitos ir mokesčių specialisto A. K. išvadoje nurodoma, kad Vilniaus AVMI 2013-03-29 Specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-8 tiriamojo laikotarpio nurodyti J. K. sudaryti sandoriai nepagrįstai apibūdinami kaip gyventojo nekilnojamojo turto prekybos individuali veikla (išvados 9-11 psl.). Išvadoje neanalizuojama ir nepateikiama motyvų ar (ir kodėl) išvardytus individualios veiklos požymius atitiko kiekvienas iš minimų sandorių. Specialistė nevertina 1.1-1.6 klausimuose minimų konkrečių sandorių, kurių pajamas priskyrė individualiai veiklai, tęstinumo, bet konstatuoja veiklos tęstinumą dėl sandorių, sudarytų iki tiriamojo laikotarpio pradžios, galiojant Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajam įstatymui, kai Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme įtvirtintos individualios veiklos sąvokos sudarant šiuos sandorius nebuvo, o pagal galiojusį FAPMLĮ pajamos iš vieno daikto per mokestinį laikotarpį pardavimo buvo neapmokestinamos (FAPMLĮ 35 str. 11 p.). Sandorių, sudarytų iki tiriamojo laikotarpio pradžios specialistė net nevertina pagal kitus būtinus individualios veiklos požymius, todėl be pagrindo jie vertinami „veiklos tęstinumo“ aspektu. Versliškumo arba komerciškumo požymio kiekvieno konkretaus 1.1-1.6 klausimuose minimo sandorio atžvilgiu Specialistė nevertino, dėl ko apibendrinančio pobūdžio išvada apie NT perleidimo sandorių versliškumą ir nepriskyrimą atsitiktiniams sandoriams yra nepagrįsta motyvais. Specialistės teiginys dėl tariamai trumpo laiko tarpo tarp turto pirkimo ir pardavimo sandorių nemotyvuotas konkrečių sandorių aplinkybėmis ir ignoruoja tiriamąja medžiaga patvirtintą turto vienetų išlaikymo nuosavybėje trukmę. Specialistės išvada dalyje dėl sandoriais siektos ekonominės naudos yra neobjektyvi ir nepagrįsta. Specialistė nevertino ar kiekvieno konkretaus NT vieneto perleidimo turto vertės padidėjimo pajamas lėmė „aktyvūs NT prekybininkui būdingi“ gyventojo veiksmai. Neįvertinusi konkrečių 1.1-1.6 klausimuose minimų sandorių, ir pagal individualias aplinkybes nenustačiusi ar kiekvienas iš jų yra priskirtinas būtent NT prekybos ekonominei veiklai, specialistė neturėjo pagrindo ir lyginti iš jų gautas pajamas su likusiomis gyventojo pajamomis. Be to, specialistė, lygindama Gyventojo iš NT perleidimo gautas pajamas su likusiomis jo pajamomis, neobjektyviai, be jokių motyvų atsižvelgė tik į dalį visų Gyventojo pajamų (žr. 2013-10-09 A. K. išvados dalį dėl specialistės neteisingai apskaičiuotų pajamų ir specialistės išvados 21-55 psl.). Įvertinus tai, kad dalies sandorių objektyvūs požymiai neatitinka NT prekybos individualios veiklos kriterijų (šios išvados 12-15 p.), taip pat tai, kad nėra net paties Gyventojo paaiškinimų apie visų Specialistės minimų sandorių pirkimo-pardavimo tikslus ir priežastis, be papildomo NT įsigijimo ir perleidimo faktinių aplinkybių tyrimo, vien specialistės tirta medžiaga nėra pakankama padaryti objektyvias ir pagrįstas išvadas dėl visų minimų Gyventojo NT perleidimo sandorių priskyrimo individualiai NT prekybos veiklai. Neįvardindama tokio tiriamosios medžiagos trūkumo ir pateikdama kategorišką išvadą, specialistė pažeidė objektyvumo principą.

Be aukščiau nurodytų motyvų, S. K. žemės sklypo, esančio J. K. g. 3, pardavimą 2005-04-29 sutartimi UAB „YIT Kaustą būstas“ specialistė nepagrįstai priskyrė J. K. individualiai nekilnojamojo turto prekybos veiklai, nepagrįstai painiodama sandorių vykdytojus ir pajamų gavėjus. Pažeisdama objektyvumo principą, specialistė savo nuožiūra tas pačias pajamas J. K. atžvilgiu traktuoja skirtingai: vienu atveju (analizuodama individualią gyventojo veiklą) S. K. pajamas priskiria gyventojo pajamoms, kitu atveju (tirdama gyventojo pajamų ir išlaidų santykį) jau nepriskiria. Specialistė neįvardija teisinių pagrindų ir juos atitinkančių motyvų dėl to, kas ir kodėl turi būti laikoma „pajamomis“, „pajamų gavėju“ ar „sandorių vykdytoju“ tiriant gyventojo veiklą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje, apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorai, remdamiesi specialistės I.Mamaitienės išvada, iš esmės ginčija tik specialisto A. K. išvadą ir nedetalizuoja, kuo pasireiškia kito specialisto G.Makušev išvados nepagrįstumas. Prokuroro D.Baraniūno apeliaciniame skunde tuo klausimu apsiribota lakoniška fraze: „byloje taip pat yra gauta auditoriaus Genadij Makušev 2015-09-04 išvada, kuri nepaneigia J. K. pateiktų kaltinimų, kadangi pastarieji grindžiami ne vien išvadoje pateiktais matematiniais paskaičiavimais, bet ir ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis.“ Gi, apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė S. M. pareiškė, jog nei apeliaciniame skunde, nei nuosprendyje nėra nė žodžio paminėta apie specialisto Genadij Makušev išvadą – pirmosios instancijos teismas, prokurorės teigimu, rėmėsi tik A. K. ir I.Mamaitienės išvadomis bei jų apklausomis. Toks prokurorės pareiškimas kolegijos vertinimu, rodo, jog prokurorė nėra pakankamai susipažinusi ne tik su apeliaciniu skundu, bet ir su skundžiamu nuosprendžiu.

Skundžiamame nuosprendyje teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog, remiantis kaltinamojo J. K., taip pat liudytojo M. L. parodymais, rašytiniais dokumentais byloje nustatyta, kad J. K. iš turto pardavėjo M. L. šiam sumokėdamas grynaisiais pinigais 5 000 000 Lt atitinkančią sumą 2008-08-01 nusipirko 0,0595 ha (unikalus Nr. 4400-1185-5408) ir 0,7645 ha (unikalus Nr. 4400-1185-4876) žemės sklypus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Kaltinime nurodoma, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kadangi pinigų perdavimo pardavėjui dieną J. K. teisėtai galėjo disponuoti ne daugiau kaip 764 406,80 Lt grynųjų pinigų. Toks kaltinimas neatlaiko kritikos vien įvertinus Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistės išvadas apie tai, kad iki 2008 metų J. K. pajamos ir kitos disponuojamos lėšos kiekvienais metais viršijo nustatytas išlaidas (2004 metais 1 398 478, 03 Lt, 2005 metais 3 217 622, 23 Lt, 2006 metais 3 917 212, 41 Lt, 2007 metais 2 082 995, 70 Lt). Iš metinių pajamų deklaracijų matyti, kad J. K. deklaravo įgijęs: 2004 metais 4065552 Lt apmokestinamų pajamų taikant 15 proc. tarifą ir 10600 Lt pajamų iš individualios veiklos, gavo 6905600 Lt pajamų už gautą parduotą ar kitaip perleistą nekilnojamąjį turtą; 2005 metais 500100 Lt neapmokestinamų pajamų ir 51 000 Lt pajamų iš individualios veiklos; 2006 metais 5 000 000 Lt neapmokestinamų pajamų, 31 000 Lt pajamų taikant 15 proc. tarifą bei 41471 Lt ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamų; 2007 metais 804 193 Lt apmokestinamų pajamų, taikant 15 proc. tarifą, ir 17680 Lt neapmokestinamųjų pajamų, 2008 metais 500 100 Lt neapmokestinamų pajamų ir 51 000 Lt pajamų iš individualios veiklos. Pasidalijant turtą povedybine sutartimi su sutuoktine A. K. 2005-02-21 J. K. dovanojimo būdu iš jos gavo 1 300 000 šiai asmeninės nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų. Tai rodo, jog J. K. nuolat didino savo turtines galimybes, o 2008 metais turėjo galimybę savarankiškai disponuoti piniginėmis lėšomis, kurių pakaktų kaltinime nurodytam jo turimam turtui įsigyti. Atkreipė dėmesį, kad J. K. už 5 000 000 Lt nupirktų 2008-08-01 dviejų žemės sklypų kaina 2011-06-16 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi patvirtinus pardavėjo M. L. ir pirkėjo J. K. sudarytą taikos sutartis buvo sumažinta iki bendros 2 000 000 Lt sumos (atitinkamai iki 1 700 000 litų už vieną ir iki 300 000 litų už kitą žemės sklypą). Iš 2009-03-11 pinigų priėmimo–perdavimo akto matyti, kad M. L. J. K. grynais perdavė, o šis gavo 3 000 000 Lt. Šį faktą patvirtino teisme apklaustas liudytoju M. L.. Tokiu būdu teismas neturi pagrindo netikėti šiais duomenimis. Ši aplinkybė neleidžia paneigti kaltinamojo J. K. teisme išsakytas aplinkybes, kad pinigus (bent jau dalį jų) turtui įsigyti asmuo galėjo skolintis, vėliau juos gražinti. Piniginių lėšų J. K. skolinimo faktines aplinkybes tvirtino ir kiti teisme apklausti liudytojai. Liudytojas M. G. parodė, kad pardavęs savo butą J. K. paskolino 500 000 Lt. Liudytojas A. V. duodamas parodymus teisme teigė, kad skolino J. K. 3 milijonus litų, rašė dėl to sutartis, J. K. iki šiol pilnai dar nėra atsiskaitęs. J. K. taip pat parodė, kad jis, tiek iš jo J. K. skolinosi lėšų, paskolas formino paskolos rašteliais, J. K. jam neskolingas. Liudytojas V. D. teisme parodė, kad daug kartų teko skolinti pinigus J. K.. Liudytojas V. V. teisme parodė, kad 2008 metais J. K. paskolino 5 milijonus litų. Tokius liudytojų parodymus paneigti trukdo byloje pateikti skolų suderinimo aktai, kurių specialistė Irena Mamaitienė teisme pripažino nevertinusi dėl tokių duomenų neturėjimo (aktualus aktas pasirašytas 2014-01-20 tarp J. K. ir V. V. t. 53, b. l. 61). Tokios aplinkybės verčia teismą pripažinti, kad specialistės Irenos Mamaitienės išvadoje nurodyti teiginiai, jog J. K. 5 000 000 Lt, sumokėtų grynais už žemės sklypus, pajamų šaltiniai mokesčių administratoriui nežinomi – negali būti vertinamas kaip absoliučiai pagrįstas ir teisingas. Analogišką tyrimą atlikęs specialistas auditorius A. K. nustatė, kas pasitvirtino teisme, kad specialistė Irena Mamaitienė lygindama J. K. iš nekilnojamo turto perleidimo gautas pajamas su likusiomis jo pajamomis, atsižvelgė ir įvertino ne visas jo pajamas. Remiantis auditoriaus Genadij Makušev išvada, kuri pateikta įvertinus ir kitus, specialistės I., Mamaitienės nevertintus, duomenis apie J. K. pajamas, tiriamuoju 2004-2011 metų laikotarpiu J. K. visos piniginės lėšos viršija pinigines išlaidas 1 539 030 Lt suma, todėl nuo 2004-01-01 iki 2011-12-31 J. K. įsigytas turtas yra pateisinamas tuo laikotarpiu turėtomis lėšomis.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537/2015).

Be to, pažymėtina ir tai, kad BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta išskirtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Šiame kontekste pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2016).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo prieštaringa VMĮ specialistės I.Mamaitienės išvada.

Atkreiptinas dėmesys, kad I.Mamaitienė, apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, negalėjo prisiminti, ar 2013-03-29 specialisto išvadą (t.7, b.l. 53-108) ji surašė viena ar kieno nors padedama. Patvirtino, kad nuslėptų J. K. sandorių nebuvo, po 2004-01-01 J. K. deklaravo pajamas, kaip gautas iš turto pardavimo, o iš individualios veiklos. Taip pat parodė, jog supranta, kad išvados turi būti pagrįstos, tačiau, nors ji kreipėsi į FNTT, papildomos informacijos negavo, todėl ne visiems klausimams pakako duomenų pagrįstai išvadai, kur nepakako duomenų, yra tik prielaidos. Vadovavosi tais duomenimis, kuriuos gavo, paaiškinimai, liudytojų parodymai, tos aplinkybės (individualiai veiklai priskirtų NT naudojimo, įgijimo ir perleidimo aplinkybės, V. G. paskolų grąžinimas ir papildomus pajamų šaltinių iš V. V. gavimas), kurios paaiškėjo bylą nagrinėjant teisme, jai nebuvo žinomos. Kolegijos vertinimu, I.Mamaitienės išvados trūkumai ir jos atsakymai pirmosios instancijos teismo posėdyje liudija ir tai, kad, kvalifikuojant sandorius, I.Mamaitienė neturėjo pakankamai ne tik informacijos, bet ir teisinių žinių. Ji negalėjo atsakyti į klausimą, ar J. K. privalėjo pakartotinai registruoti individualią veiklą, kai jis ją jau buvo įregistravęs 1997-01-16. Negalėjo paaiškinti, kodėl sklypo, esančio J. K. g. 3, Vilniuje, 2005-04-29 pirkimo-pardavimo sutarčiai netaikė PVMĮ 32 str. 2 d. nuostatų. Neprisiminė, ar skaitė pakeisto PVM įstatymo komentarą dėl žemės, skirtos statyboms. Taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl J. K. individualiai veiklai priskyrė kitų asmenų – H. K. ir S. K. – sklypo J. K. g. 3, Vilniuje, perleidimo sandorius, viena vertus, konstatuodama, kad šių sandorių „tikrasis vykdytojas ir pajamų gavėjas buvo J. K.“, kita vertus, šių pajamų neįtraukdama į 2005-2008 J. K. gautas pajamas. Be to, patvirtino, kad padarė klaidą dėl 1 mln. 300 tūkstančių, nes labai trūko informacijos. Nei I.Mamaitienė, nei prokuroras negalėjo tinkamai paaiškinti, kuo pasireiškė J. K. prekyba nekilnojamuoju turtu epizode, pastarajam iš tėvo S. K. 2007-12-27 nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pagrindu gavus 2 žemės sklypus su gyvenamuoju namu ir dviem ūkiniais pastatais, esančiais Buivydiškių ir Plytinės kaimuose, kai tiriamuoju laikotarpiu šis turtas nebuvo parduotas/padovanotas ar kitokiu būdu perleistos į jį nuosavybės teisės.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinimas J. K. pareikštas už veiklą laikotarpiu nuo 2004-03-29 iki 2009-04-23, tuo tarpu prokuroras, palaikydamas kaltinimą, baigiamojoje kalboje nurodo, kad baudžiamosios bylos medžiaga, tame tarpe ir 2013-03-29 specialisto išvada Nr. (4.65)-86-8 nustatyta, kad J. K. yra advokatas, savo veiklą įregistravęs 1997-01-16, pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįsiregistravęs. Valstybinės įmonės „registrų centras“ duomenimis J. K. vardu buvo/yra įregistruoti 38 nekilnojamojo turto objektai. Tiriamuoju laikotarpiu, t.y. nuo 2004-01-01 iki 2011-12-31 buvo įgyta 18 nekilnojamojo turto objektų – 3 dovanojimo būdu, kiti – pirkti, bei perleista 13 nekilnojamojo turto objektų – 5 padovanoti sutuoktinei (iš jų 4 įgyti iki 2004-01-01), kiti parduoti. Taip pat specialisto išvadoje konstatuota, kad vykdytos prekybos nekilnojamuoju turtu tęstinumo požymį akivaizdžiai pagrindžia tai, kad mokesčių mokėtojas įvairius nekilnojamojo turto sandorius sudarinėjo per tęstinį laikotarpį nuo 1993 m.

Taigi, prokuroro kaltinimai, grindžiami 2013-03-29 specialisto išvada Nr. (4.65)-86-8, akivaizdžiai išeina už kaltinamajame akte nustatytų ribų – nuo 2004-03-29 iki 2009-04-23 – ir apima laikotarpį nuo 1993 m. iki 2011-12-31 m., tame tarpe ir laikotarpį, kai dar negaliojo ar jau nebegaliojo teisės aktų nustatyta tvarka, dėl kurios pažeidimo buvo kaltinamas J. K.. Taip pat byloje nėra duomenų, kad prokuroras būtų kreipęsis į teismą su prašymu patikslinti kaltinamąjį aktą.

Kaltinamajame akte surašius neapibrėžtus kaltinimus, išeinančius už kaltinamojo akto ribų, pagrįstus prieštaringa specialisto išvada Nr. (4.65)-86-8, buvo pažeista ne tik J. K. konstitucinė teisė žinoti kuo jis yra kaltinimas ir galimybė tinkamai pasiruošti gynybai, bet ir kiti jau minėti konstituciniai tinkamo teisinio proceso principai.

Kolegija taip pat atmeta, kaip nepagrįstus prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl J. K. išteisinimo pagal BK 189¹ str. 1 d. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog kaltinimai dėl neteisėto J. K. praturtėjimo akivaizdžiai tampa nepateisinami, pastarąjį išteisinus pagal baudžiamojo kodekso 202 str.1 d.

Pažymėtina, jog tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismams nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vienas iš proceso dalyvių, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-530/2015).

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš J. K. § 62 ir kt.), prokurorui nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2016).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-13 nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, išskyrus jo dalį dėl J. K. išteisinimo pagal BK 202 str. 1 d. motyvų, todėl, iš dalies patenkinus J. K. apeliacinį skundą, nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-13 nuosprendį – pašalinti iš išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pirmosios instancijos teismo išvadą – „J. K. inkriminuota veika, jeigu ji atitinka individualios veiklos požymius, gali būti nusikalstama“.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-13 nuosprendį palikti nepakeistą.