- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-26
- Bylos Nr.
- 1N-25/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Rūta Mickevičienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- V. K., V. P., R. G.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičiuiir Vytautas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko ( kolegijos pirmininko ir pranešėjo ), Rūtos Mickevičienės ir Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro bei nuteistųjų V. K., V. P., R. G. skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 23 d. nutarties, kuria atmesti nuteistųjų V. P., R. G., nuteistojo V. K. gynėjo ir prokuroro prašymai atnaujinti apeliacinių skundų dėl 2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, padavimo terminą.
Teisėjas, išnagrinėjęs skundus, susipažinęs su pateikta skundo medžiaga, išklausęs posėdyje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu kartu su kitais asmenimis V. K., V. P., R. G. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, BK 5 straipsnį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį ir už šių nusikalstamų veikų padarymą V. K. skyrė galutinę subendrintą dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, V. P. skyrė galutinę subendrintą dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, R. G. skyrė galutinę subendrintą bausmę - 160 MGL dydžio baudą. Šiuo nuosprendžiu dėl dalies inkriminuotų nusikalstamų veikų V. K., V. P. ir R. G. išteisinti, taip pat dėl dalies inkriminuotų nusikalstamų veikų V. P. ir R. G. atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 313 straipsnio 3 dalies nuostatas šio nuosprendžio apskundimo apeliacine tvarka terminas baigėsi 2010 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos teisme, vadovaujantis BPK 314 straipsniu, nuteistųjų V. P., R. G., V. K. bei prokuroro prašymai atnaujinti apeliacinių skundų padavimo terminą kartu su apeliaciniais skundais gauti atitinkamai 2010 m. vasario 4 d., 2010 m. vasario 2 d., 2010 vasario 11 d. ir 2010 m. vasario 9 d. Apygardos teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartimi atmetė nuteistųjų bei prokuroro prašymus atnaujinti apeliacinių skundų padavimo terminą ir šių proceso dalyvių apeliacinius skundus gražino juos padavusiems asmenims, motyvuodamas tuo, kad apskundimo terminas praleistas be svarbių priežasčių. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad 2009 m. gruodžio 30 d. skelbiant nuosprendį dalyvavo visi nuteistieji, taip pat ir valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras ir nors nuosprendžio nuorašai iš karto po paskelbimo nebuvo įteikti dėl techninių kliūčių, tačiau jie buvo paruošti ir išsiųsti visiems nuteistiesiems ir išteisintiesiems 2010 m. sausio 4 d., nuteistajam V. K. nuosprendžio nuorašas asmeniškai įteiktas 2010 m. sausio 4 d. Prokuroras J. Laucius nuosprendžio paskelbimo metu teisėjos prašė nuosprendžio paštu nesiųsti ir jį pasiėmė tik 2010 m. sausio 14 d. Teismas taip pat konstatavo, kad didelė bylos bei nuosprendžio apimtis nelaikytina svarbia priežastimi dėl kurios proceso dalyviai galėjo praleisti apeliacinio skundo padavimo terminą, juolab, kad net aštuonių kitų nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo paduoti per įstatymo numatytą terminą ir tai jiems nebuvo kliūtis laiku apskųsti nuosprendį. Taip pat teismas atmetė prokuroro prašymo motyvą, kad pavėluotas teisiamojo posėdžio protokolo surašymas buvo viena iš priežasčių, dėl kurios proceso dalyviai pavėlavo paduoti apeliacinius skundus. Tokį argumentą teismas motyvavo tuo, kad prokuroras nei žodžiu, nei raštu nesikreipė dėl susipažinimo su teismo posėdžio protokolu, be to, kitiems proceso dalyviams ši aplinkybė nesutrukdė laiku paduoti apeliacinius skundus.
Šalies argumentai
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį, kuria atmesti prokuroro prašymai atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, šį terminą nustatyti iki 2010 m. vasario 9 d. imtinai ir priimti 2010 m. vasario 9 d. paduotą prokuroro J. Lauciaus apeliacinį skundą.
Prokuroras skunde nurodo, kad 2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismas paskelbė tik įžanginę ir rezoliucinę priimto nuosprendžio, dalis. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šio ypatingai didelės apimties (288 lapų) nuosprendžio paskelbimas užtruko tik 50 minučių. Prokuroro teigimu, jis nuosprendžio paskelbimo metu nebuvo supažindintas nei su visu nuosprendžiu, nei su jo detaliais motyvais, todėl negalėjo įvertinti ar yra pagrindai šį nuosprendį skųsti apeliacine tvarka. Po techninių trukdžių pašalinimo, nuosprendžio nuorašas su visais motyvais prokurorui paštu išsiųstas nebuvo, nors kitiems proceso dalyviams nuosprendžio nuorašas buvo išsiuntinėtas paštu. Todėl, prokuroras šio nuosprendžio nuorašą teisme 2010 m. sausio 14 d. atsiėmė pats. Taigi, prokuroro teigimu, tik nuo šios dienos jis realizavo teisę susipažinti su nuosprendžiu ir jo motyvais bei nustatė kad, yra pagrindai skųsti jį apeliacine tvarka. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad dar nesuėjus dvidešimties dienų apeliacinio skundo padavimo terminui, t. y. 2010 m. sausio 15 d., kreipėsi į nuosprendį priėmusį Vilniaus apygardos teismą, kad šis atnaujintų praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, prašyme nurodydamas tris priežastis, dėl kurių vėluos paduoti apeliacinį skundą, t. y. teisme įvykusias technines kliūtis, dėl kurių nuosprendį jis gavo tik 2010 m. sausio 14 d., didelę bylos ir nuosprendžio apimtį, dėl kurios neįmanoma apeliacinio skundo surašyti per likusias tris darbo dienas iki termino suėjimo bei faktą, kad prašymo padavimo dieną, t. y. 2010 m. sausio 15 d. nebuvo surašytas ir teisėjos pasirašytas teisiamojo posėdžio protokolas, dėl ko prokuroras iki 2010 m. sausio 15 d. neturėjo galimybės su šiuo protokolu susipažinti ir jame užfiksuotais duomenimis pagrįsti apeliacinio skundo motyvų ir išvadų.
Prokuroras mano, kad nepagrįstas skundžiamos 2010 m. vasario 23 d. nutarties motyvas, jog net skaičiuojant dvidešimties dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti nuo 2010 m. sausio 14 d., kai prokurorui buvo įteiktas nuosprendis, šis terminas baigėsi 2010 m. vasario 4 d., tuo tarpu prokuroro skundas paduotas 2010 m. vasario 9 d. Tokį skundžiamos nutarties motyvą prokuroras ginčija nurodydamas, kad net 2010 m. vasario mėnesio pradžioje nebuvo surašytas teisiamojo posėdžio protokolas ir dėl to prokuroras su juo negalėjo susipažinti. BPK 261 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tik surašius ir pasirašius teisiamojo posėdžio protokolą proceso dalyviai per tris dienas gali su juo susipažinti, pateikti savo pastabas, todėl, prokuroro teigimu, nesant surašyto ir BPK 261 straipsnio 5 dalyje nurodytų subjektų pasirašyto teisiamojo posėdžio protokolo, su juo joks proceso dalyvis, negali susipažinti ir realizuoti šiame straipsnyje numatytų teisių. Iš to darytina išvada, kad nesusipažinus su teisiamojo posėdžio protokolo turiniu, proceso dalyviai protokole užfiksuotais duomenimis negali grįsti ir savo apeliacinio skundo motyvų ir išvadų. Prokuroro manymu, tai svarbi, ne nuo prokuroro priklausiusi aplinkybė, kuri lėmė, kad jis laiku negalėjo paduoti apeliacinio skundo.
Be to, prokuroras teigia, kad skundžiamoje nutartyje be pagrindo nurodyta, jog prokuroras nesikreipė nei žodžiu, nei raštu į teismą dėl susipažinimo su surašytu teisiamojo posėdžio protokolu. Visų pirma, prokuroras atkreipia dėmesį, jog įstatymas nenumato, kad toks prašymas turi būti pateiktas raštu. Antra, aplinkybę, kad prokuroras ne vieną kartą, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. vasario 8 d. telefonu kreipėsi, tiek į teismo posėdžio sekretorę E. Pakutkaitę, tiek į pačią teisėją T. Kazlauskienę, prašydamas sudaryti galimybę susipažinti su surašytu teisiamojo posėdžio protokolu, patvirtina 2010 m. vasario 19 d. teismo posėdžio protokole užfiksuoti prokuroro J. Lauciaus paaiškinimai. Prokuroro nuomone, aplinkybę, kad teismo posėdžio protokolas baudžiamojoje byloje Nr. 1-15/2009 buvo surašytas tik 2010 m. vasario mėnesio pradžioje ir ne ankščiau nei 2010 m. vasario 5 d. bei, kad prokuroras J. Laucius ne kartą kreipėsi žodžiu dėl galimybės su juo susipažinti, galima patikrinti apklausiant teismo posėdžio sekretorė E. Pakutkaitė, įspėjus ją dėl baudžiamosios atsakomybes pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Be to, teisiamojo posėdžio protokolas surašytas panaudojant kompiuterinę techniką. Todėl datą, kada baigtas kurti šis teisiamojo posėdžio protokolas, galima nesunkiai nustatyti patikrinus tarnybinį teismo posėdžių sekretorės E. Pakutkaitės kompiuterį, kuriuo buvo rašomas protokolas.
Prokuroras mano, kad aukščiau paminėtos aplinkybės patvirtina, kad priežastys, dėl kurių jis praleido apeliacinio skundo padavimo terminą, yra svarbios, jos atsirado ne dėl prokuroro veiksmų ir nuo jo nepriklausė, todėl šis terminas turi būti atnaujintas.
Nuteistasis V. K. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį, kuria atmestas jo gynėjo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir šį terminą atnaujinti.
Nuteistasis mano, kad apygardos teismas nuspręsdamas, jog didelė baudžiamosios bylos bei skundžiamo nuosprendžio apimtis negali būti pripažįstami svarbioms apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastimis, neįvertino visos bylos konteksto. Nuteistasis V. K. atkreipia dėmesį, kad byloje buvo teisiami 24 asmenys, jų sudėtingai tarpusavyje susijusios nusikalstamos veikos buvo analizuojamos 288 lapų apimties nuosprendyje, šios aplinkybės įtakojo nuosprendžio apskundimo termino praleidimą. Todėl mano, kad tai laikytina BPK 314 straipsnyje numatyta, svarbia priežastimi, dėl kurios turi būti atnaujintas apeliacinio skundo padavimo terminas. Juolab, kad ši priežastis lėmė, jog byloje net keturi proceso dalyviai praleido apeliacinio skundo padavimo terminus. Be to, nuteistojo manymu, nepagrįstas skundžiamos nutarties motyvas, kad didelė bylos bei nuosprendžio apimtis nesutrukdė net aštuoniems proceso dalyviams paduoti teismui apeliacinius skundus nepažeidžiant nustatyto dvidešimties dienų termino. V. K. teigimu, teismas neatkreipė dėmesio, kad šių nuteistųjų veikos, kaltinimų požiūriu, galimai buvo mažiau tarpusavyje susijusios, labiau epizodinės.
Nuteistojo V. K. nuomone, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, jog svarbi aplinkybė, kad apeliacinio skundo padavimo terminą jis praleido keliolika dienų. BPK 314 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jei nuo nuosprendžio ar nutarties paskelbimo praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai. Todėl nuteistojo manymu, šiuo atveju pavėluotų dienų skaičius, atsižvelgiant į didelę bylos apimtį bei sudėtingumą, negali būti vertinamas, kaip nuteistojo teisinis procesinis nedrausmingumas, o tik rodo jo siekį, kad būtų priimtas teisingas nuosprendis.
Nuteistasis V. K. teigia, kad teismas atmesdamas jo gynėjo prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, vadovavosi tik formaliais įstatymo reikalavimais. Tačiau jo manymu, formalaus reikalavimo - nustatytu laiku paduoti apeliacinį skundą, svarba, negali būti absoliutus pagrindas suvaržyti jo teisę teismo baigiamąjį aktą skųsti aukštesnės instancijos teismui. Be to, proceso greitumo principas negali būti realizuojamas proceso dalyvių teisių neužtikrinimo sąskaita.
V. K. taip pat atkreipia dėmesį, kad perdavus bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui pagal prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais ir nepalankiai išsprendus šį skundą, jis atsidurtų bloginančioje padėtyje vien todėl, kad tuo būtų suteiktas pranašumas kaltintojui. Kartu tai reikštų ir pažeistą proceso dalyvių lygiateisiškumą, nes nesant nuteistojo apeliacinio skundo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jis negalėtų tinkamai gintis nuo prokuroro apeliacinių reikalavimų. Nuteistasis mano, kad tokiu būdu būtų pažeista ne tik jo teisė apskųsti nuosprendį, tačiau būtų pažeidžiami ir proceso rungtyniškumo, teisės į tinkamą procesą principai.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. P. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį, kuria buvo atmestas jo prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šį terminą atnaujinti.
Nuteistasis skunde nurodo, kad nuo nuosprendžio priėmimo ir jo paskelbimo su nuosprendžiu nesutiko ir 2010 m. sausio 6 d. gavęs nuosprendžio kopiją kompiuterinėje laikmenoje, ėmėsi rengti apeliacinį skundą. Kadangi teismo nuosprendžiu buvo nuteistas dėl daugumos nuosprendyje nustatytų nusikalstamų veikų, tai parengti ir surašyti įstatymo reikalavimus atitinkantį apeliacinį skundą galėjo tik gerai išstudijavęs nuosprendžio aprašomąją dalį, joje išdėstytus įrodymus, nuosprendžio motyvus. Todėl atsižvelgiant į bylos ir nuosprendžio apimtį, po teismo nuosprendžio kopijos gavimo iki termino skundui paduoti pabaigos likusių trylikos dienų, nepakako. Matydamas, kad apeliacinį skundą įstatymo nustatytu terminu teismui pateikti nesuspės, dar šiam terminui nepasibaigus 2010 m. sausio 12 d. prašymu teismą informavo, jog rengia apeliacinį skundą bei prašė bylos ir nuosprendžio apimtis bei bylos sudėtingumą pripažinti svarbiomis priežastimis, sukliudžiusiomis laiku pateikti apeliacinį skundą. Šiuo prašymu aiškiai išreiškė valią, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka ir jį skundžia apeliacine tvarka. Pateikti teismui nemotyvuotą apeliacinį skundą draudžia įstatymas (BPK 313 str. 1 d.), be to įstatymai nenumato galimybės teikti papildomą ar patikslintą apeliacinį skundą, todėl nuteistojo teigimu, jis privalėjo teismui iš karto pateikti visus nesutikimo su priimtu teismo nuosprendžiu pagrindus ir motyvus. Tuo tarpu, tik per trylika kalendorinių dienų jis privalėjo išanalizuoti ir apeliaciniame skunde pateikti detalius motyvus, dėl kurių jis nesutinka su itin didelės apimties nuosprendžiu, kuris buvo rašomas apie metus laiko. Nuteistojo nuomone, ši aplinkybė leidžia teigti, kad surašyti įstatymo reikalavimus atitinkantį apeliacinį skundą, įstatymo nustatytu terminu objektyviai nebuvo galimybių.
Nuteistojo V. P. teigimu, nutartis, kuria atmestas jo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, užkerta jam kelią gintis, suvaržo BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje numatytas teises, taip pat pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b punkto bei šios konvencijos protokolo Nr. 7, 2 straipsnio nuostatas. Be to, nuteistasis V. P. atkreipia dėmesį, kad jo prašymas atnaujinti praleistą nuosprendžio apskundimo terminą buvo išnagrinėtas apie posėdžio datą ir laiką nei jam, nei jo gynėjui nepranešus, todėl jis negalėjo dalyvauti šiame teismo posėdyje ir duoti kokius nors paaiškinimus ar pakviesti paaiškinimams duoti gynėją.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. G. skundu prašo baudžiamojoje byloje Nr. 1-15/2009 priimto nuosprendžio apimtį pripažinti svarbia priežastimi dėl kurios jis praleido nuosprendžio apskundimo terminą ir šį terminą atnaujinti.
Nuteistasis nurodo, kad buvo paskelbta tik įžanginė ir rezoliucinė nuosprendžio dalys. Nuosprendžio kopija buvo įteikta kompiuterinėje laikmenoje tik po keleto dienų po sutrumpinto paskelbimo. Su šiuo teismo nuosprendžiu jis nesutiko ir apskundė apeliacine tvarka. Tačiau dėl bylos ir nuosprendžio sudėtingumo ir didelės apimties neturėjo galimybių išanalizuoti nuosprendžio motyvus ir surašyti įstatymo reikalavimus atitinkantį apeliacinį skundą per įstatymo nustatytą dvidešimties dienų terminą. Todėl, jau rašydamas apeliacinį skundą ir matydamas, kad laiku šį labai svarbų procesinį dokumentą parengti nespėja, 2010 m. sausio 15 d. raštu kreipėsi į bylą išnagrinėjusi teismą išreikšdamas valią, kad nuosprendį skųs apeliacine tvarka, o po to kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą praleistą nuosprendžio apskundimo terminą atnaujinti. Mano, kad šiame prašyme nurodė svarbias objektyvias aplinkybes, sutrukdžiusias įstatymo nustatytu laiku pateikti motyvuotą apeliacinį skundą.
Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad 2010 m. vasario 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas, neiškvietęs jo į teismo posėdį ir apie šį posėdį neinformavęs jo prašymą atmetė.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. G. skunde nurodo, kad BPK bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija garantuoja jam teisę gintis ir apskųsti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 22 str., 44 str.. Konvencijos 6 str. 3 d. b p., Konvencijos protokolo Nr. 7, 2 str.). Todėl nuteistasis įsitikinęs, kad jam neturinčiam teisinių žinių, ligotam asmeniui per nepilnas dvi savaites parengti ir surašyti motyvuotą apeliacinį skundą dėl 288 lapų nuosprendyje išdėstytų įrodymų, išvadų ir motyvų, nurodyti nesutikimo pagrindus ir motyvus, nebuvo galimybių. Todėl mano, kad bylos ir nuosprendžio apimtis šiuo konkrečiu atveju turėjo būti pripažintos svarbia priežastimi, kuri objektyviai sukliudė laiku pateikti motyvuotą apeliacinį skundą.
Be to, nuteistojo manymu, nepagrįstas skundžiamos nutarties motyvas, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos priežastys, kurias įstatymas laiko svarbiomis asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimis (BPK 37 str.). Nuteistasis nurodo, kad įstatymas neišvardina priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis, sukliudžiusiomis laiku pateikti apeliacinį skundą. Nėra pagrindo šių priežasčių tapatinti su BPK 37 straipsnyje nurodomomis asmens nedalyvavimo procese priežastimis. Nuteistojo R. G. manymu, apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežasčių aiškinimas kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas. Todėl mano, kad šiuo atveju teismas privalėjo įvertinti ir aiškią nuteistojo valią skųsti nuosprendį apeliacine tvarka, realias galimybes per nepilnas dvi savaites išanalizuoti ir raštu pateikti visus nesutikimo su teismo nuosprendžiu pagrindus ir motyvus, įvertinus ne tik į nuosprendžio bei bylos apimtį, bet ir tai, kiek laiko buvo rašytas teismo nuosprendis.
Šalies argumentai
Aukštesniojo teismo posėdyje prokuroras prašo jo skundą tenkinti, dėl nuteistųjų skundų spręsti teismo nuožiūra, nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti, prokuroro skundą atmesti, nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti, prokuroro skundą atmesti.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. K., V. P. ir R. G. skundai atmetami.
Vadovaujantis BPK 314 straipsnio 1 dalimi, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių praleido apskundimo terminą, turi teisę prašyti priėmusį nuosprendį teismą atnaujinti praleistą terminą. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos nuo apeliacinį skundą paduoti pageidaujančio asmens valios nepriklausančios priežastys, kurios objektyviai sukliudė per BPK 313 straipsnyje nustatytą terminą paduoti apeliacinį skundą. Šioje teisės normoje nėra konkrečiai nurodyta, kokios nuosprendžio apskundimo termino praleidimo priežastys turi būti laikomos svarbiomis. Tokias priežastis gali nustatyti tik pats teismas, nagrinėdamas prašymo atnaujinti praleistą terminą argumentus ir įvertindamas konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje tokiomis priežastimis laikomos asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys, išvardintos BPK 37 straipsnio 1 dalyje, tačiau svarbiomis gali būti pripažintos ir kitos priežastys, jeigu jos kilo ne dėl apeliacinį skundą paduoti pageidavusio asmens valios ir sukliudė tą apeliacinį skundą paduoti BPK 313 straipsnyje nustatytais terminais.
Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju prokuroro bei nuteistųjų skunduose nurodytos priežastys, tariamai sutrukdžiusios jiems laiku paduoti apeliacinius skundus, nelaikytinos svarbiomis bei objektyviomis ir negali būti vertinamos kaip pagrindas panaikinti skundžiamą žemesniojo teismo nutartį bei atnaujinti apeliacinių skundų padavimo terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BPK 313 straipsnio 3 dalimi, apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. BPK 313 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta vienintelė aplinkybė, kada kaltinamajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo jam išsiuntimo ar įteikimo dienos, t. y. kai kaltinamasis nedalyvavo teisiamajame posėdyje, kuriame buvo skelbiamas nuosprendis arba jis suimtas. Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pastebėjo, kad 2009 m gruodžio 30 d. teismo posėdyje, kuriame buvo paskelbtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-15/2009, dalyvavo valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikęs prokuroras J. Laucius, taip pat šiame posėdyje dalyvavo ir nuteistieji V. K., V. P., R. G.. Taigi, konstatuotina, kad šiems proceso dalyviams dvidešimties dienų apeliacinio skundo padavimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 30 d. ir jis baigėsi 2010 m. sausio 19 d.
Nuteistieji V. K., V. P. ir R. G. bei prokuroras savo skunduose, kaip vieną esminių aplinkybių, kuri sutrukdė laiku paduoti apeliacinius skundus, nurodo didelę bylos ir nuosprendžio apimtį bei tai, kad 2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismas paskelbė tik įžanginę ir rezoliucinę priimto nuosprendžio dalis, tačiau nuosprendžio nuorašą proceso dalyviams įteikė vėliau. Visgi, aukštesniojo teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju šios aplinkybės negali būti vertinamos, kaip svarbi bei objektyvi kliūtis laiku paduoti apeliacinius skundus. Iš bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 308 straipsnio 1 dalimi, paskelbė priimto nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, trumpai žodžiu paaiškino nuosprendžio motyvus, tačiau dėl techninių kliūčių nuosprendžio nuorašų iš karto po jo paskelbimo, proceso dalyviams neįteikė. Nuosprendžio nuorašas nuteistajam V. K. asmeniškai įteiktas 2010 m. sausio 4 d., tą pačią dieną nuosprendžio nuorašai išsiųsti kitiems nuteistiesiems bei išteisintiesiems, tame tarpe nuteistiesiems V. P. ir R. G., prokuroras J. Laucius nuosprendžio nuorašą teisme atsiėmė pats 2010 m. sausio 14 d.
Atmesdama nuteistųjų skundų argumentus dėl pavėluoto nuosprendžio nuorašo išsiuntimo, kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog net ir skaičiuojant dvidešimties dienų apeliacinių skundų padavimo terminą nuo 2010 m. sausio 4 d., kada nuteistiesiems buvo išsiųsti nuosprendžio nuorašai, apeliacinių skundų padavimo terminai V. K., V. P. ir R. G. pasibaigė 2010 m. sausio 25 d. Tuo tarpu jų skundai apygardos teisme gauti atitinkamai 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. vasario 4 d., 2010 m. vasario 2 d., taigi praleidus net ir šį terminą. Nuteistasis V. K. iš dalies yra teisus teigdamas, kad esminės reikšmės neturi aplinkybė, jog apeliacinio skundo padavimo terminą jis praleido keliolika dienų, nes BPK 314 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jei nuo nuosprendžio ar nutarties paskelbimo praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai. Tačiau kolegija konstatuoja, kad ši aplinkybė turi reikšmės tik nustačius, jog apeliacinio skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Šiuo atveju, tokių priežasčių nenustačius, apeliacinio skundo padavimo data tampa ypatingai svarbia aplinkybe, konstatuojant proceso greitumo principo pažeidimą, o taip pat vertinant paties nuteistojo procesinį drausmingumą.
Prokuroro skundo argumentas, kad nuosprendžio nuorašas jam apskritai nebuvo išsiųstas ir tai buvo viena iš priežasčių dėl kurios jis nespėjo laiku paduoti apeliacinį skundą, yra nepagrįstas ir atmetamas. Byloje nustatyta, kad prokurorui nuosprendžio nuorašas nebuvo siųstas paštu. Tačiau kolegija mano, kad šiuo atveju vertinant šį faktą baudžiamojo proceso įstatymo bei bylos faktinių aplinkybių kontekste, jis negali būti pripažintas svarbia priežastimi, dėl kurios prokuroras praleido apeliacinio skundo padavimo terminą ir dėl kurios šis terminas turėtų būti atnaujintas. Visų pirma kolegija konstatuoja, kad BPK 310 straipsnio 1 dalis numato privalomą nuosprendžio nuorašo įteikimą ar išsiuntimą tik išteisintajam, nuteistajam ar asmeniui, kuriam byla nutraukta. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kitiems asmenims, dalyvavusiems bylą nagrinėjant teisme, nuosprendžio nuorašai jų prašymu įteikiami tuojau po nuosprendžio paskelbimo ar išsiunčiami per penkias dienas nuo tokio prašymo gavimo. Taigi, šiuo atveju, baudžiamojo proceso įstatymas iš esmės nenumato privalomo nuosprendžio nuorašo įteikimo ar išsiuntimo prokurorui. Tačiau jam, kaip profesionaliam teisininkui, nuosprendžio paskelbimo metu kilus abejonių dėl nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo ir įžvelgus pagrindus jį apskųsti apeliacine tvarka, minėta teisės norma suteikia teisę imtis iniciatyvos, t. y. prašyti kad nuosprendžio nuorašas jam būtų įteiktas arba išsiųstas. Kitaip tariant, prokuroras, siekdamas realizuoti savo teisę apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka, turi būti aktyvus. Nagrinėjamu atveju, iš skundžiamos nutarties matyti, kad prokuroras bylą nagrinėjusios teisėjos prašė nuosprendžio nuorašo nesiųsti, motyvuodamas tuo, kad 2010 m. sausio pradžioje jis bus atostogose ir pageidavo nuosprendžio nuorašą atvykti pasiimti pats asmeniškai. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo netikėti šiais skundžiamos nutarties motyvais. Juolab, kad juos patvirtina aukštesniojo teismo iš LR Generalinės prokuratūros išreikalautas 2009 m. gruodžio 9 d. LR Generalinio prokuroro įsakymas Nr. A-691 „Dėl Justo Lauciaus kasmetinių atostogų“, iš kurio matyti, kad prokuroras J. Laucius atostogavo nuo 2010 m. sausio 4 d. iki 2010 m. sausio 13 d. imtinai. Taigi, akivaizdu, kad prokuroras žinodamas, jog iki 2010 m. sausio 13 d. jis bus atostogose, suvokė, jog nuosprendžio nuorašą gaus likus ne daugiau kaip trim darbo dienoms iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos, todėl jis privalėjo imtis iniciatyvos ir pateikti prašymą, kad pašalinus technines kliūtis, nuosprendis jam būtų išsiųstas. Tačiau nežiūrint į tai, prokuroras iš esmės dėl savo atostogų nesiėmė jokių priemonių, kad nuosprendį gautų kuo anksčiau. Kartu kolegija abejoja ir prokuroro teiginiais, kad nuosprendžio paskelbimo metu jis nebuvo supažindintas su visu nuosprendžiu, jo detaliais motyvais, todėl negalėjo įvertinti ar yra pagrindai šį nuosprendį apskųsti apeliacine tvarka. Jau minėta, kad prokuroras, kaip profesionalus teisininkas, atlikęs, kontroliavęs ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, palaikęs joje valstybinį kaltinimą, jau nuosprendžio paskelbimo metu, teismui žodžiu paaiškinant nuosprendžio motyvus, turėjo susidaryti principinę nuomonę dėl nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, kolegija pastebi, kad nuosprendžio nuorašą prokuroras gavo 2010 m. sausio 14 d., o prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą padavė jau 2010 m. sausio 15 d. Kolegijos manymu, net jei tikėti tuo, kad prokuroras po nuosprendžio įžanginės ir rezoliucinės dalių paskelbimo bei žodžiu paaiškintų nuosprendžio motyvų, negalėjo įvertinti ar yra pagrindai nuosprendį skųsti, tai kyla pagrįstų abejonių ar vienos dienos laikotarpis jam buvo pakankamas išsamiai susipažinti su visu 288 lapų nuosprendžiu bei detaliais jo motyvais ir padaryti išvadą, kad nuosprendis skųstinas. Taigi, kolegija mano, kad aukščiau paminėtos aplinkybės vertintinos tik kaip subjektyvios, nuo paties prokuroro asmeninių reikalų priklausiusios priežastys, dėl kurių jis praleido apeliacinio skundo padavimo terminą.
Kolegija atmeta nuteistųjų V. K., V. P., R. G. bei prokuroro J. Lauciaus skundų argumentus, kad viena iš priežasčių, nulėmusių, kad buvo praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas, buvo bylos bei nuosprendžio didelė apimtis. Teisėjų kolegija pastebi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, jog didelė baudžiamosios bylos ir nuosprendžio apimtis galėtų būti laikoma svarbia pateisinama priežastimi dėl kurios gali būti atnaujintas praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas. Be abejonės, pagal BK 314 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas, vertindamas bylos aplinkybes, galėtų ir tokias aplinkybes pripažinti svarbiomis. Tačiau aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visumą mano, kad nagrinėjamu atveju, apygardos teismas didelę bylos ir nuosprendžio apimtį pagrįstai nepripažino svarbia priežastimi, leidžiančia vadovaujantis BK 314 straipsnio 1 dalimi atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą. Jau minėta, kad tiek nuteistiesiems V. P., V. K. ir R. G., tiek kitiems nuteistiesiems bei išteisintiesiems nuosprendžio nuorašai išsiųsti tą pačią dieną, t. y. 2010 m. sausio 4 d., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nei didelė bylos ir nuosprendžio apimtis, nei pavėluotas nuosprendžio nuorašų išsiuntimas kitiems nuteistiesiems ir išteisintiesiems, nesutrukdė laikytis procesinės drausmės ir laiku paduoti apeliacinius skundus. Taigi, dėl aukščiau aptartų aplinkybių, kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju bylos ir nuosprendžio apimtis bei pavėluotas nuosprendžio nuorašo išsiuntimas, negali būti pagrindu suteikti išskirtines privilegijas atskiriems proceso dalyviams, nustatant ilgesnius apeliacinio skundo padavimo terminus.
Atmetami nuteistojo V. K. skundo argumentai, kad apygardos teismas neatkreipė dėmesio, kad kitų nuteistųjų veikos, kaltinimų požiūriu buvo mažiau tarpusavyje susijusios, labiau epizodinės, todėl jie laiku suspėjo paduoti apeliacinius skundus. Kolegija pastebi, kad iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog net ir tie nuteistieji (pvz. G. S.. S. K., H. K.), kuriems byloje buvo pateikti iš esmės ne mažesnės apimties kaltinimai, negu nuteistajam V. K., sugebėjo laiku paduoti apeliacinius skundus.
Kolegija taip pat konstatuoja, kad šiuo atveju esminės reikšmės neturi nuteistųjų V. K., V. P., R. G. bei prokuroro skundų argumentai, kad dar nepasibaigus apeliacinių skundų padavimo terminui, jie išreiškė savo valią skųsti nuosprendį apeliacine tvarka ir pateikė prašymus atnaujinti apeliacinių skundų padavimo terminą. Kolegijos nuomone, minėti nuteistieji po nuosprendžio paskelbimo turėjo pakankamai laiko organizuoti savo gynybą, o prokuroras savo darbą taip, kad nebūtų pažeisti įstatyme numatyti procesiniai terminai. Vien tai, kad tiek nuteistieji, tiek prokuroras, dar nepasibaigus apeliacinių skundų padavimo terminui išreiškė valią apskųsti nuosprendį, taip pat atsižvelgiant į nuteistųjų teises, kurios įtvirtintos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b punkte bei šios konvencijos protokolo Nr. 7, 2 straipsnyje, nepaneigia proceso dalyvių pareigos laikytis baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinto imperatyvo paduoti apeliacinį skundą per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo.
Prokuroras kaip vieną esminių svarbių priežasčių, dėl kurios jis pavėlavo paduoti apeliacinį skundą, nurodo tą aplinkybę, kad laiku nebuvo surašytas teisiamojo posėdžio protokolas. Kolegija sutinka su prokuroro argumentais, kad teisiamojo posėdžio protokolo pavėluotas surašymas atskirais atvejais gali būti pripažįstamas svarbia termino praleidimo priežastimi, tai skundžiamoje nutartyje pripažino ir žemesnysis teismas. Visgi, vertinant šios bylos faktinių aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju prokuroro nurodytas tariamai pavėluotas teisiamojo protokolo surašymas negali būti pripažintas svarbia priežastimi atnaujinant apeliacinio skundo padavimo terminą. BPK 261 str. 4 d. nustatyta, kad teisiamojo posėdžio protokolas turi būti pasirašomas tuojau pat ir ne vėliau kaip per tris dienas po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis, o didelės apimties bylose – per septynias dienas. Paprastai posėdžio pirmininkas privalo ne tik pasirašyti protokolą, bet ir įrašyti jame pasirašymo datą. Tai reikalinga, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo, nagrinėjimo teisme dalyviai galėtų su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, o taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Kolegijos nuomone, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad teisiamojo posėdžio protokolas išties buvo surašytas pavėluotai. Nenustatyta, kad prokuroras būtų reikalavęs teisiamojo posėdžio protokolo susipažinimui ir atitinkamai, protokolas nebuvo jam pateiktas. Prokuroras šiame teismo posėdyje nepatvirtino, kad jis ketino pateikti pastabas dėl protokolo. Kaip teigiama prokuroro skunde, teisiamojo posėdžio protokolo nesavalaikio surašymo aplinkybę būtų nesunku patikrinti apklausiant teismo posėdžių sekretorę E. Pakutkaitę, kuri rašė šį protokolą bei patikrinant jos tarnybinį kompiuterį. Tačiau pastebėtina, kad prokuroras nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis turėtų būti apklausta minėta liudytoja bei patikrintas jos tarnybinis kompiuteris, nenurodė, kokių procesinių veiksmų būtina imtis nustatant, kuriuo kompiuteriu buvo rašytas protokolas. Pastebėtina ir tai, kad prokuroras pats nurodo, jog teisiamojo posėdžio protokolą skaitė jau padavęs apeliacinį skundą, t. y. ne anksčiau kaip 2010 m. vasario 9 d. Taigi, net ir jei būtų neginčijamai nustatyta, kad teisiamojo posėdžio protokolas nebuvo surašytas laiku, akivaizdu, kad ši aplinkybė prokurorui nesutrukdė paduoti apeliacinį skundą. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad tariamai pavėluotas protokolo surašymas šiuo atveju nebuvo kliūtis ne tik apeliacinius skundus padavusiems, bet ir juos paduoti pavėlavusiems proceso dalyviams. Aukštesniojo teismo posėdyje nuteistojo V. K. gynėjas advokatas V. Sviderskis patvirtino, kad jis skaitė teisiamojo posėdžio protokolą ir ši aplinkybė jam nebuvo kliūtis surašyti bei paduoti apeliacinį skundą.
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo sprendimas atmesti nuteistųjų V. P., R. G., nuteistojo V. K. gynėjo bei prokuroro prašymus atnaujinti nuosprendžio apskundimo terminą yra teisingas, o tenkinti šių proceso dalyvių skundus nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 314 straipsniu,
nutaria:
Nuteistųjų V. K., V. P., R. G. bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.