Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno teritorinės muitinės (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas už tai, kad ji, būdama muitinės tarpininko UAB „duomenys neskelbtini“ atstove, 2018 m. spalio 18 d. 16.54 val. pateikė importo deklaraciją MRN duomenys neskelbtini, kurioje į prekių bendrąją faktūrinę vertę 22 langelyje ir prekių vertę 46 langelyje neįtraukė 29040 NOR (Norvegijos kronų) prekių vertė pagal sąskaitą faktūrą Nr. 129959 (2018 m. spalio 10 d.), todėl neteisingai buvo suskaičiuota prekių statistinė vertė. Perskaičiuotina prekių bendroji faktūrinė vertė iš 20482 Eur į 49522 NOK, perskaičiuotinas PVM (B00) iš 535 Eur į 1174 Eur, papildomai apskaičiuotina 639 Eur PVM (B00) ir šiais savo veiksmais pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 patvirtinto Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio reikalavimus.

2019-03-26 Panevėžio apygardos teisme gautas Institucijos skundas, kuriuo aukštesnės instancijos teismo prašoma panaikinti skundžiamą nutarimą ir priimti naują nutarimą minimoje administracinio teisės pažeidimo byloje – pripažinti R. T. kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 212 str. 4 d. ir pagal šio straipsnio sankciją skirti administracinę nuobaudą. Skunde detaliai aprašoma galimai R. T. padaryta neteisėta veika. Nurodoma, kad 2018 m. spalio 18 d. administracinėn atsakomybėn traukiama R. T. pateikė elektroninę importo deklaraciją 18LTKC0100IM0973, kuria deklaravo 860 KGM (brutto) izoliuotų elektros kabelių, kurių vertė 20482 Norvegijos kronų. Prekių deklaravimas bei vertinimas muitinės įstaigoje vyksta vadovaujantis Europos parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, 2013 m. spalio 9 d., kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau - Sąjungos kodeksas) bei kitų įstatyminių bei poįstatyminių aktų nuostatomis. Nagrinėjamu atveju, taikant Sąjungos kodekso 70 str. l d. ir 71 str. 1 d. e punkto i) papunkčio nuostatas, pagal 2018-10-18 elektroninę importo deklaraciją 18LTKC0100IM0973 deklaruojamų prekių vertė buvo paskaičiuota 2519,39 EUR (20482 Norvegijos kronų, įvertinus 9,547 kursą bei 374,00 EUR vežimo išlaidas.) Teigiama, jog 2018-10-18 nustačius, kad pateiktoje elektroninėje importo deklaracijoje 18LTKC0100IM0973 yra pateikti neteisingi duomenys, deklaracija buvo neišleista, t. y. neatlikti jokie muitinės formalumai. Pažymima, kad 2018-10-19 administracinėn atsakomybėn traukiama R. T. pateikė elektroninę importo deklaraciją Nr. duomenys neskelbtini ), kuria deklaravo 824 KGM (brutto) izoliuotų elektros kabelių, kurių vertė 47432 Norvegijos kronų bei 36 KGM (brutto) lanksčių plastikinių vamzdelių, kurių vertė 2090 Norvegijos kronų. Nagrinėjamu atveju 2018-10-19 elektroninėje importo deklaracijoje Nr. duomenys neskelbtini deklaruojamų prekių vertė buvo paskaičiuota 5326,6 EUR (49522 Norvegijos kronų, įvertinus 9,547 kursą bei 374,00 EUR vežimo išlaidas). Toliau skunde cituojami ANK 212 str. 4 d., 5 str. 1 d. nuostatos. Nurodoma, kad siekiant nustatyti, kokia kaltės forma gali būti padaromas ANK 212 str. 4 d. numatytas nusižengimas, būtina įvertinti teisės aktus, reglamentuojančius muitinės tarpininkės - deklarantės teises ir pareigas. Skunde teigiama, jog Sąjungos muitinės kodekso 15 str. 1 d. numatyta, kad: „bet kuris asmuo, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvaujantis atliekant muitinės formalumus arba muitinį tikrinimą, muitinės prašymu per nustatytą terminą tinkama forma pateikia jai visus būtinus dokumentus bei informaciją ir suteikia visą tiems formalumams arba tikrinimui atlikti būtiną pagalbą". To paties teisės akto 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad: „pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją ar pranešimą apie reeksportą arba prašymą išduoti leidimą ar priimti kitą sprendimą, atitinkamas asmuo prisiima atsakomybę už visus toliau išvardytus atvejus: a) deklaracijoje, pranešime arba prašyme pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą; b) visų deklaraciją, pranešimą arba prašymą papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą; c) kai taikytina - visų pareigų, susijusių su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu konkrečioms prekėms arba su operacijomis, kurias leista atlikti, vykdymą". 2015 m. liepos 28 d. Komisijos D. R. 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, B-01 Priedo 11 antraštinės dalies 3 skyriaus 7 pastraipoje pažymėta, jog „deklaranto arba jo atstovo pasirašytos deklaracijos pateikimas muitinės įstaigai reiškia, kad tas asmuo konkrečias prekės deklaruoja pageidaujamai taikyti procedūrai ir kad, nepažeidžiant galimo sankcijų taikymo, jis, vadovaujantis valstybėse narėse galiojančiomis nuostatomis, yra laikomas atsakingu už: deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų pareigų, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo konkrečioms prekėms pradžia, įvykdymą". Skunde tikinama, kad teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pagal ANK 212 str. 4 d. deklarantas gali atsakyti esant ir neatsargiai kaltei ( ANK 9 str.). Teigiama, jog iš skundžiamo teismo nutarimo matyti, kad teismas neįžvelgė R. T. tyčios ar neatsargios kaltės, iš esmės motyvuojant tuo, kad ji deklaracijoje duomenis pateikė remiantis vežėjo jai pateiktais dokumentais. Pažymima, jog bylos medžiaga nustatyta, kad pirminėje deklaracijoje R. T. nurodė deklaruotinos prekės vertę remdamasi vežėjo pateiktais duomenis, nors jai ir sukėlė įtarimų aplinkybė, kad pagal krovinio svorį ne visai atitinka jo vertė, ir nurodė statistinę vertę, kuria remiantis ir buvo apskaičiuoti mokesčiai. Nors R. T. savo kaltės neįžvelgia ir teismas su tokia pozicija sutiko, tačiau byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina R. T. kaltę. Akcentuojama, jog pagal teisinį reguliavimą, deklaracijos užpildymas nėra tik formalus, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, veiksmas. R. T., pateikdama importo deklaraciją, tapo atsakinga už joje nurodytų faktinių duomenų apie prekę ir jos vertę, teisingumą. Teigiama, jog nors R. T. tvirtina, kad pirminėje deklaracijoje pateikė duomenis, kurie buvo nurodyti vežėjo jai pateiktuose dokumentuose, kurie jai sukėlė abejonių, todėl pati buvo suklaidinta, tačiau, įvertinus teisinį reglamentavimą, tai neatleidžia jos nuo pareigos įsitikinti, kad teikiami duomenys muitinei yra teisingi ir juos galima nurodyti deklaracijoje. Tikinama, jog tai, kad R. T. deklaracijoje neteisingai nurodė duomenis, nes vadovavosi vežėjo pateikta informacija ir kartu dėl to buvo neteisingai apskaičiuoti mokėtini mokesčiai, savaime nepašalina jos kaltės. Nagrinėjamu atveju tai gali atskleisti tik kaltės formą. Skunde pažymima, jog būtina atsižvelgti į tai, kad R. T. turi didelę patirtį deklaravimo srityje, ne kartą bausta administracine tvarka už prekių deklaravimo tvarkos pažeidimus pagal LR ANK 212 str., abejoti, kad ji galėjo nežinoti ar nesuprasti, jog būtent jai, kaip deklarantei, kyla atsakomybė už importo deklaracijoje neteisingai pateiktus duomenis, nėra pagrindo. Pažymima, jog R. T., būdama atsakinga už deklaracijoje nurodomų duomenų teisingumą, privalėjo rūpestingai bei atidžiai patikrinti ir vežėjo pateiktą informaciją. Nustatyti duomenys šiuo atveju nesudaro pagrindo tvirtinti, jog R. T. nusižengimą padarė tyčia, tačiau, atsižvelgus į esančius byloje įrodymus, akivaizdu, kad R. T. administracinį nusižengimą padarė neatsargia kaltės forma - dėl nerūpestingumo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ANK 652 str. 1 d., apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, vadovaudamasis nacionalinių bei tarptautinių teismų praktika ir sutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimu neprivalo atsakinėti atskirai į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.

Išnagrinėjęs skundžiamą teismo nutartį, skundo argumentus bei teismui pateiktą medžiagą skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmai priimdami sprendimą R. T. atžvilgiu pagal ANK 212 str. 4 d. nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, nes nepadaryta veika turinti administracinio nusižengimo požymių, įvertino visas byloje esančias aplinkybes. Be to, pažymėtina, jog Institucija savo skunde nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių, kurios pirmosios instancijos teismui būtų nežinomos ar kurios būtų neįvertintos arba įvertintos netinkamai.

Pagal ANK 5 str. nuostatas administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 str.). Taigi kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir nesant asmens kaltės negalima ir jo administracinė atsakomybė. Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą, šių kaltės formų rūšis – atitinkamai tiesioginę ar netiesioginę tyčią ir lengvabūdiškumą ar nerūpestingumą, kartu netiesiogiai nurodo, kad, kaltinant asmenį padarius ANK pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ANK 7, 8, 9 straipsniai). Būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės turinį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) (kasacinės nutartys Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-6-2018). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad LAT yra konstatavęs, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016). Taigi tam, kad būtų konstatuota asmens kaltė pagal ATPK 212 str. 4 d., nepakanka nustatyti faktą, kad buvo pažeista prekių (daiktų) deklaravimo tvarka, tačiau taip pat būtina nustatyti, jog pažeidėjas tokius veiksmus atliko tyčia arba dėl neatsargumo.

Skunde teigiama, jog R. T., būdama UAB ,,duomenys neskelbtini“ muitinės tarpininkė, atsakinga už prekių pateikimą muitiniam tikrinimui, jų deklaravimą nustatyta tvarka ir deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą, importo deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis, tai lėmė neteisingą mokėtinų mokesčių apskaičiavimą, taip pažeidė prekių (daiktų) deklaravimo tvarką. Tikinama, jog R. T. būdama atsakinga už deklaracijoje nurodomų duomenų teisingumą, privalėjo rūpestingai bei atidžiai patikrinti ir pateikti deklaraciją Nr. 1duomenys neskelbtini importo procedūrai. Tačiau deklaraciją R. T. pateikė prieš tai nepatikrinusi nurodytų duomenų teisingumo. Iš to seka, kad ji nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, pateikdama muitinei duomenis minimoje deklaracijoje, ir šiuo atveju inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 212 str. 4 dalyje, padarė neatsargia kaltės forma.

Europos Sąjungos Komisijos 2015-07-28 D. R. 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, B-01 II priedo antraštinės dalies 3 skyriaus 7 pastraipa numato, jog deklaranto arba jo atstovo pasirašytos deklaracijos pateikimas muitinės įstaigai reiškia, kad tas asmuo konkrečias prekes deklaruoja pageidaujamai taikyti procedūrai ir kad, nepažeidžiant galimo sankcijų taikymo, jis, vadovaujantis valstybėse narėse galiojančiomis nuostatomis, yra laikomas atsakingu už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų pareigų, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo konkrečioms prekėms pradžia, įvykdymą.

Neginčytina, jog deklaracijos užpildymas nėra tik formalus, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, veiksmas. Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemoje pateikdamas importo deklaraciją, deklarantas tampa atsakingas už tai, kad faktiniai duomenys apie prekę atitinka duomenis, nurodytus deklaracijoje. Deklarantui deklaracijoje neteisingai nurodžius prekės statistinę vertę, atsiranda prielaidos neteisingam valstybei mokėtinų mokesčių apskaičiavimui, todėl neteisingas prekės statistinės vertės nurodymas deklaracijoje sukelia realias neigiamas pasekmes valstybės biudžetui, t. y. nuo realios prekės vertės neatitinkančios nurodytos sumos pateikimo atsiranda prielaidos neteisingai apskaičiuoti valstybei mokėtinus mokesčius, yra reali grėsmė valstybei dėl neteisingos prekės statistinės vertės nurodymo patirti žalą, t. y. susidaro mokesčių nepriemokos. Kita vertus, nepaisant aptarto vertinimo, Europos Sąjungos teisės aktai numato, kad muitinė leidžia deklarantui pataisyti prekių deklaraciją, todėl administracinė atsakomybė neturi būti taikoma formaliai. Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėtį sudaro ANK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

R. T. savo kaltės dėl jai inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 212 str. 4 d., nepripažino, pirmos instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad klaida teikiant deklaraciją įvyko ne dėl jos kaltės, parodė, kad atvažiavo UAB „duomenys neskelbtini“ vairuotojas su kroviniu ir pateikė krovinio dokumentus. Kaip seniai dirbančiai tokį darbą pasirodė, kad pagal krovinio svorį ne visai atitinka jo vertė, todėl paskambino UAB „duomenys neskelbtini“ atstovui ir paklausė, ar viskas gerai su svoriu ir su pinigais, taip pat paklausė, ar tikrai yra tik viena sąskaita. Atstovas užtikrino, kad tikrai taip. Tada pati užpildė deklaraciją ir ją išsiuntė į muitinę. Po kurio laiko iš muitinės gavo pranešimą, kuriame buvo nurodoma pateikti papildomus dokumentus, t. y. eksporto deklaraciją. Tada vėl paskambino vežėjo atstovui, kad pateiktų eksporto deklaraciją. Atstovas po kurio laiko atsiuntė eksporto deklaraciją, kurioje buvo įrašytos dvi sąskaitos, kuriose nurodyta prekių vertė. Paskambinusi atstovui paklausė, kodėl skiriasi prieš tai pateiktas dokumentas. Šis pasakė, kad ten buvo klaida ir, kad turi būti dvi sąskaitos. Kai vežėjo atstovas atsiuntė antrą laišką, paskambinusi muitinei paaiškino visą situaciją. Muitinė nurodė atsiųsti pataisymus ir leido deklaraciją pataisyti, nes šiuo atveju buvo „geltonas kanalas“, t. y. buvo tikrinami tik dokumentai ir deklaraciją buvo galima taisyti. Nusiuntė pataisytą deklaraciją su teisinga prekių verte, bet deklaravimas vis tiek buvo sustabdytas. Tada muitinė kitą dieną priėmė sprendimą, kad negalima krovinio išleisti, nes neteisingai deklaruota suma. Padarė viską, kas nuo jos priklausė, ir apie viską informavo muitinę. Pateikdama deklaraciją neturėjo jokio tikslo nuslėpti mokesčius. Klaidingi duomenys muitinei buvo pateikti todėl, kad pateikė tokius duomenis, kokius gavo iš vežėjo UAB „duomenys neskelbtini“.

Akivaizdu, kad aptarta situacija R. T. suklaidino, ji pagrįstai tikėjosi, kad į muitinės deklaraciją įtraukdama vežėjo pateiktus duomenis jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Pažymėtina, jog iš asmens negalima reikalauti to, ko jis nenumato, nesuvokia ir negali numatyti. Nagrinėjamoje situacijoje tiek įmonės vežėjas tiek atstovas R. T. patikino, kad jie pateikė visus reikiamus dokumentus, o dokumentų turinys atitinka tikrovę. Byloje nėra jokių duomenų, o jų nepateikta ir apeliaciniame skunde, kuriems esant būtų galima abejoti R. T. pateikta įvykio versija. Atkreiptinas dėmesys, jog taikant administracinę atsakomybę, būtina nustatyti ne tik pažeidimo faktą, bet ir pažeidimą padariusio asmens kaltę. Kadangi išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl R. T. kaltės, šių duomenų kontekste nėra pagrindo nesutikti su apylinkės teismo vertinimu dėl R. T. atliktų veiksmų ir jos psichinio santykio su jais. Taigi, iš to seka, ką konstatavo ir pirmos instancijos teismas, jog R. T. nepasirinko priešingo teisei elgesio, o jos intelektinio ir valinio elementų visuma suponuoja išvadą, kad psichinis santykis su veika neatitiko nė vienos kaltės formos – tyčios ar neatsargumo.

Skunde nurodoma, jog nors R. T. tvirtina, kad pirminėje deklaracijoje pateikė duomenis, kurie buvo nurodyti vežėjo jai pateiktuose dokumentuose, kurie jai sukėlė abejonių, todėl pati buvo suklaidinta, tačiau, įvertinus teisinį reglamentavimą, tai neatleidžia jos nuo pareigos įsitikinti, kad teikiami duomenys muitinei yra teisingi ir juos galima nurodyti deklaracijoje. Tikinama, jog tai, kad R. T. deklaracijoje neteisingai nurodė duomenis, nes vadovavosi vežėjo pateikta informacija ir kartu dėl to buvo neteisingai apskaičiuoti mokėtini mokesčiai, savaime nepašalina jos kaltės. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Priešingai nei teigiama, skunde, R. T. bandė įsitikinti ar jai įmonės vežėjo pateiktuose dokumentuose esanti informacija yra teisinga. Kaip matyti iš R. T. parodymų bei teismui pateiktų dokumentų, ji susisiekė su įmonės atstovu, teiravosi ar nėra papildomų su deklaruojamu kroviniu susijusių dokumentų, tačiau įmonės atstovas patikino, kad jai pateikti dokumentai yra visi, o juose esanti informacija teisinga. Muitinei nusiuntus deklaraciją R. T. gavo atsakymą, kuriuo buvo prašoma pateikti papildomus dokumentus. Užklausus prašomų dokumentų įmonės atstovą jis R. T. atsiuntė jau nebe vieną sąskaitą iš kurios pastaroji pildė visą deklaraciją teikiamą Institucijai, tačiau dvi. Pamačiusi tokį nesutapimą R. T. apie jį iš karto informavo Institucijos atstovą ir tuo pagrindu iš karto buvo tikslinama pirminė deklaracija. Šias aplinkybes patvirtina ir 2018-11-02 byloje esantis Institucijos raštas, kuriame detaliai aprašomi tiek Institucijos tiek pačios R. T. veiksmai susiję su aptariamos deklaracijos pateikimu (25 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad Institucijos atstovas nepriėmė R. T. pateiktos pataisytos deklaracijos vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, 2013 m. spalio 9 d., kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodekso 173 str. 2 d. b. Minimas straipsnis numato atvejus, kada deklaranto prašymu jam gali būti leista pataisyti jau priimtos muitinės deklaracijos duomenų elementus. Sąjungos muitinės kodekso 173 str. 2 d. b. p. nurodo, kad taisyti neleidžiama, kai muitinė nustato, kad muitinės deklaracijoje duomenys yra neteisingi. Vertinamos situacijos kontekste, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Institucijos atstovas nenustatė, jog R. T. pateiktoje deklaracijoje esantys duomenys yra neteisingi, kaip matyti iš teismui pateiktų Institucijos ir R. T. susirašinėjimų elektroninėmis priemonėmis, Institucijos atstovas nenurodė, kas pateiktoje deklaracijoje yra užpildyta netinkamai, R. T. buvo prašoma tik pateikti prekių vertę pagrindžiančius dokumentus (88 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad R. T. gavusi reikiamą informaciją iš įmonės atstovo netrukus ją kartu su patikslinta deklaracija išsiuntė Institucijai. Iš to seka, kad R. T. pirmoje deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis pati būdama suklaidinta kitų asmenų.

Skunde akcentuojama aplinkybė, kad R. T. ankščiau buvo bausta už administracinius pažeidimus susijusius su jos darbo funkcijomis deklaruojant krovinius neįrodo jos kaltės padarius aptariamą pažeidimą.

Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu, keisti ar naikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 5 d. nutarimą nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Kauno teritorinės muitinės direktoriaus J. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.