Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. D., B. G. P., V. J., L. D., A. P., K. B. G., G. A., T. Š., A. T., S. E. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai prašė iki ieškinio teismui pateikimo dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Kauno miesto savivaldybės administracijai (toliau – atsakovė) šalinti Kaune, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gatvėse, esančius medžius, išskyrus želdinius, kurie yra avarinės būklės ir kelia grėsmę žmonėms, statiniams ar eismui (tik pagal Želdinių būklės ekspertizės tvarkos aprašą surašius ekspertizės išvadą) (I t., e. b. l. 1 – 6). Prašyme pareiškėjai nurodė, kad suinteresuota visuomenė yra pateikusi Kauno miesto savivaldybei prašymą atlikti numatytų pašalinti želdinių būklės vertinimo ekspertizę. Masiniam želdinių šalinimui viešose miesto erdvėse ir gatvėse nėra atliktos privalomos strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV), poveikio visuomenės sveikatai vertinimo (PVSV), o nustatyta tvarka pripažinus būtinu – ir poveikio aplinkai vertinimo (PAV) procedūros. Vienas iš želdynų ir želdinių apsaugos ir tvarkymo organizavimo principų yra tai, kad pertvarkant esamus želdynus ir kuriant naujus įvertinama suinteresuotos visuomenės motyvuota nuomonė. Pareiškėjų tvirtinimu, minėti darbai vykdomi ne tik grubiai pažeidžiant nacionalinės viešosios teisės normas, bet ir Jungtinių Tautų Europos Ekonominės Komisijos Konvencijoje dėl teisės gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (toliau – Orhuso konvencija) nustatytą suinteresuotos visuomenės teisę dalyvauti priimant sprendimus. Atsakovės veiksmai šalinant saugotinus medžius yra nepagrįsti ir neteisėti, pažeidžia pareiškėjų, kaip Kauno miesto gyventojų, teises ir interesus, visuomenės galimybę naudotis brandžiais želdiniais viešųjų interesų reikmėms. Be to, medžių šalinimas jų vegetacijos laikotarpiu, nesilaikant želdynų šalinimo reikalavimų, yra akivaizdus imperatyvių teisės normų pažeidimas. Pareiškėjai nurodė, kad yra rengiamas ieškinys, kuriuo bus prašoma pašalinti ieškovų teisės į pilnavertę aplinką pažeidimus, reiškiamas prevencinio pobūdžio reikalavimas uždrausti atsakovei pašalinti ginčo medžius, ginčijami išduoti leidimai.Atsakovės atstovės 2017 m. rugpjūčio 24 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad su pateiktu pareiškėjų prašymu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nes atsakovė pati medžių nešalina, ji yra sudariusi sutartis su rangovu. Kauno miesto savivaldybė nėra išdavusi leidimo šalinti medžius prašyme nurodytose gatvėse, išskyrus (duomenys neskelbtini) gatvę. Dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių nėra išduoto leidimo, tačiau yra ketinama organizuoti šių gatvių ir šaligatvių tvarkymo darbus. Prieš išduodant leidimą kirsti medžius nebuvo padaryta medžių būklės vertinimo ekspertizė, nes pagal galiojančius teisės aktus ji neprivaloma. Ekspertizė atliekama, kai gaunamas asmens prašymas. Prašymas gautas 2017 m. rugpjūčio 13 d. ir ekspertizė bus atlikta. Prašymas grindžiamas Orhuso konvencijos nuostatomis, kurios nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomos. Be to, pareiškėjams nei Orhuso konvencija, nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 49 straipsnis nesuteikia teisės reikšti tokį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (I t., e. b. l. 148 – 152) pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies, uždraudė atsakovei šalinti medžius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse, kol Kauno miesto savivaldybės administracija atliks dendrologinę ekspertizę dėl medžių būklės įvertinimo, įpareigojo pareiškėjus ieškinį pateikti per 30 dienų nuo šių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, išaiškino pareiškėjams, kad nepateikus ieškinio per nustatytą terminą laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos.Nutartyje nurodyta, kad pareiškėjai tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, nurodė priežastis, dėl kurių teiks ieškinį, pateikė preliminariai grėsmę ieškovų interesams patvirtinančius įrodymus. Kauno miesto savivaldybė yra išdavusi leidimą vykdyti medžių kirtimo darbus tik (duomenys neskelbtini) gatvėje, tačiau, remiantis atsakovės atstovės paaiškinimais dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, nors ir nėra išduoto leidimo, ketinama rengti šių gatvių ir šaligatvių tvarkymo darbus. Be to, pareiškėjai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę su prašymu atlikti numatytų pašalinti želdinių būklės vertinimo ekspertizę, todėl, teismo vertinimu, želdiniai negali būti šalinami, nesurašius ekspertizės išvados. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad pareiškėjai neturi teisės reikšti reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes CPK 41 straipsnis numato, jog ginti viešąjį interesą gali ir kiti suinteresuoti asmenys.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu (I t., e. b. l. 166 – 173) atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartį ir atmesti pareiškėjų prašymą iki ieškinio pareiškimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės argumentus, kad pareiškėjai neturi teisės reikšti jų nurodytų būsimo ieškinio reikalavimų ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nepagrindė ir nenurodė, kaip šiuo konkrečiu atveju galimai pasireiškia pareiškėjų suinteresuotumas pagal jų prašymą ir nurodytus ketinamo reikšti ieškinio reikalavimus, koks įstatymas ar kitas teisės aktas tokią pareiškėjų teisę numato. Privatus asmuo, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus, neturi teisės kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad atsakovės veiksmais būtų daroma žala jų privačioms teisėms ar teisėtiems interesams, o asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas.Bylos, susijusios su Orhuso konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, nagrinėjamos administracine teisena, o ne bendrosios kompetencijos teismuose. Be to, Orhuso konvencija tiesiogiai nesuteikia asmenims teisės kreiptis į teismą, nes teisę į teisminę gynybą klausimais, patenkančiais į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies veikimo sritį, pareiškėjas turi įgyvendinti pagal nacionalinės teisės normas.Atsakovė, gavusi fizinių asmenų prašymus ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. D1-673 patvirtinto Želdinių būklės ekspertizės tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3 punktu, dar iki pareiškėjams kreipiantis į teismą pradėjo želdinių būklės ekspertizės tvarkos apraše numatytos želdinių būklės ekspertizės organizavimo procedūras. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminą susieti su ekspertizės atlikimu pareiškėjai neprašė. Be to, ginčijamoje nutartyje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminas be pagrindo siejamas su teisės aktuose nenumatytos dendrologinės ekspertizės, o ne su želdinių būklės ekspertizės atlikimu. Nepagrįsta nutarties išlyga: „išskyrus želdinius, kurie yra avarinės būklės ir kelia grėsmę žmonėms, statiniams ar eismui (tik pagal Želdinių būklės ekspertizės tvarkos aprašą surašius ekspertizės išvadą)“. Tais atvejais, kai želdiniai yra avarinės būklės ir kelia grėsmę žmonėms, statiniams ar eismui, ekspertizės dėl želdinio ekologinės ir estetinės svarbos vertinimo atlikti nereikia. Kauno miesto savivaldybės administracija, siekdama apsaugoti žmonių sveikatą ir turtą, avarinės būklės ir keliančius grėsmę žmonėms, statiniams ar eismui medžius privalo pašalinti nedelsiant, neatliekant ekspertizės.Medžiai, su kurių išsaugojimu siejamas prašymas, yra kelio zonoje, todėl, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, nepriskirtini saugotiniems, jų šaknys ardo kelio dangą, šaligatvius ir dviračių takus, kas sukuria teisinį pagrindą juos šalinti. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, objektyviai patvirtinančių faktinę aplinkybę, kad teisės aktų nustatyta tvarka yra išduoti leidimai ar pateiktos užduotys šiuo metu šalinti medžius (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g., todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo uždrausti atsakovei tokius veiksmus atlikti. Atlikti daugumos Kauno miesto gatvių ir jos priklausinių (pėsčiųjų takų) tiesimo ar rekonstravimo darbų, kartu išsaugant medžius ir nepažeidžiant jų gyvybinių funkcijų, yra techniškai neįmanoma, todėl teisės aktų nustatyta tvarka rengiant ir vykdant pėsčiųjų ir dviračių takų remonto ar rekonstravimo, kitus darbų projektus, kartu kompleksiškai derinami ir su želdiniais susiję sprendiniai. Ginčijama nutartimi pareiškėjams be pagrindo nustatytas 30 dienų terminas ieškiniui pateikti, kadangi įstatyme tokiam veiksmui atlikti nustatytas maksimalus 14 dienų terminas. Atsiliepimu į atskirąjį skundą (I t., e. b. l. 176 – 182) pareiškėjai prašo Kauno apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas taptų nebeįmanomas, kadangi prevencinių reikalavimų patenkinimas netektų prasmės.Ieškovų teisę kreiptis į teismą užtikrina Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies nuostatos. Suinteresuotos visuomenės teisė ginti viešąjį interesą tiesiogiai pripažįstama ir formuojamoje teismų praktikoje, o atsakovė remiasi Orhuso konvencijos 9 straipsnio 1 dalimi. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisių į sveiką ir švarią aplinką pažeidimas yra ne tik suinteresuoto asmens subjektinės teisės, bet ir viešosios teisės pažeidimas. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pareiškėjai (fiziniais asmenys) turi teises į sveiką, švarią bei saugią aplinką bei nuosavybės apsaugą, o tai reiškia ir teisę jas ginti inter alia teisme. Suinteresuota visuomenė 2017 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą atlikti želdinių būklės ekspertizę. Atsakovei į šį prašymą nereaguojant ir toliau masiškai šalinant miesto medžius (duomenys neskelbtini) alėjoje ir (duomenys neskelbtini) gatvėje, suinteresuota visuomenė 2017 m. rugpjūčio 24 d. atsakovei pateikė prašymą dėl duomenų apie želdynų komisijos sudėtį pateikimo ir specialistų – ekspertų įtraukimo teikiant išvadas svarstomais klausimais dėl medžių šalinimo ir pertvarkymo Kauno Naujamiestyje, tačiau iki šiol atsakovė tokio prašymo neišsprendė ir neužtikrino galimybės suinteresuotos visuomenės siūlomiems specialistams dalyvauti komisijos veikloje, nors ekspertizė jau yra atliekama.Leidimas pjauti 217 medžių (duomenys neskelbtini) alėjoje buvo išduotas 2017 m. rugpjūčio 1 d., nurodant jų išdavimo bei pašalinimo priežastis: „šaligatvio rekonstrukcijos metu pažeista šaknų sistema“, tačiau Lietuvos dendrologų draugijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. protokole „Dėl (duomenys neskelbtini) al. kertamų medžių būklės“ yra nurodyta, kad septynių nupjautų medžių ir penkių tuo metu dar likusių nenupjautų medžių būklė buvo visiškai gera. Visi 217 medžių (duomenys neskelbtini) alėjoje buvo nupjauti, remiantis pavojingumo aplinkai indikacija. Ši aplinkybė patvirtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas galimą medžių šalinimą pagal specialias indikacijas pagrįstai susiejo su privaloma specialistų išvada.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo, teisėtumo. Teismo teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo įtvirtinta CPK 147 straipsnio 3 dalyje. Nurodytoje normoje įtvirtinta taisyklė, jog prašymas taikyti suvaržymus turi būti teikiamas tam teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį. Atskirajame skunde akcentuojama, jog prašyme nurodomi reikalavimai, kuriuos pareiškėjai ketina reikšti ieškinyje, yra administracinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka, dėl ko prašymas neteismingas Kauno apylinkės teismui. Kaip matyti iš prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turinio, pareiškėjai ginčija viešojo administravimo subjekto atliktų administracinių procedūrų teisėtumą. Pareiškėjai kelia klausimą, ar buvo tinkamai vykdomi Orhuso konvencijoje, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas), Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme, Apraše ir kituose teisės aktuose įtvirtintų viešosios teisės normų reikalavimai, susiję su suinteresuotų asmenų teisėmis dalyvauti su aplinkos apsauga susijusiose procedūrose, leidimų šalinti medžius išdavimu, prevenciniu reikalavimu siekia užkirsti kelią tokių pareiškėjų įsitikinimu neteisėtų veiksmų pasekmėms. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kompetencija spręsti tokius ginčus suteikta administraciniams teismams. Šią išvadą patvirtina ir Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti CPK 36 straipsnio, ABTĮ 22 straipsnio pagrindu priimta 2017 m. spalio 18 d. nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. T-102/2017), kuria pripažinta, kad ginčas teismingas administraciniams teismams, byla perduota Kauno apygardos administraciniam teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą.Nurodytų aplinkybių visuma leidžia sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimas nebuvo priskirtinas Kauno apylinkės teismo kompetencijai, kas lemia ginčijamos nutarties neteisėtumą (CPK 329 str. 2 d. 6 p., 338 str.). Kartu pabrėžtina, jog ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtinta galimybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, savo pobūdžiu sukuriančias tokias pačias pasekmes, kaip ir laikinosios apsaugos priemonės civiliniame procese, sietina su vykstančiu administraciniu procesu. Kitaip tariant, įstatymas nenumato teisės taikyti suvaržymus iki skundo ar pareiškimo administracinėje byloje pateikimo. Ši aplinkybė parodo, jog rūšinio teismingumo taisyklių nesilaikymas negali būti pripažintas formaliu. Būtent jis nulėmė galimybę taikyti suvaržymus iki teisminio proceso iniciavimo, kas neleistina administraciniame procese. Nutarties 13 pastraipoje nurodyta aplinkybė itin aktuali vertinant ir atskirojo skundo argumentus dėl pareiškėjų tinkamumo. Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, atsakovė ginčija pareiškėjų teisę reikšti reikalavimus ginant viešąjį interesą. Sistemiškai aiškinant tiek CPK 41 straipsnio 2 dalies ir 49 straipsnio 2 dalies, tiek ir ABTĮ 55 straipsnio nuostatas sutiktina su atskirojo skundo motyvais, kad teisės aktai numato ribotą subjektų, galinčių inicijuoti teisminį procesą viešajam interesui apginti, ratą. Tiek Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalyje, tiek ir konvencijos įgyvendinimo užtikrinimui skirto Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punkte įtvirtinta plati „suinteresuotos visuomenės“ samprata, tačiau šių normų sisteminė analizė, taikant jas kartu su Orhuso konvencijos 6 ir 9 straipsniais, Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsniu, leidžia daryti išvadą, jog visam sąvokos apibrėžtyje nurodytam subjektų ratui yra suteikta teisė įgyvendinti savo subjektines teises (numatytas Orguso konvencijos 6 straipsnyje, Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 – 9 dalyse) bei jas ginti teismine tvarka (Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 10 punktas), o teisė ginti viešąjį interesą suteikta specialiems subjektams – asociacijoms ir kitiems viešiesiems juridiniams asmenims, kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina aplinkos apsaugą. Toks pats teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, 15 straipsnio 1, 3 dalyse. Šios išvados pagrįstumo nepaneigia ir pareiškėjų cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A-2549-556/2017, kurioje fiziniai asmenys iniciavo procesą gindami savo pažeistas teises Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta tvarka. Ją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartyje byloje Nr. A-1056-492/2016, 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartyje byloje Nr. AS-805-492/2017 formuojama praktika.Kadangi tai, ar procesas inicijuojamas ginant asmenines teises, ar siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą, nulemia tiek bylos nagrinėjimo ribas, tiek ir reikalavimus procesą inicijuojančiam subjektui, šis klausimas turi būti išspręstas procesinio dokumento, kuriuo inicijuojama byla, priėmimo stadijoje. Kartu pabrėžtina, jog galima situacija, kad asmens nurodyti teisės ar įstatymų saugomų interesų pažeidimai tam tikrais atvejais gali visiškai arba iš dalies sutapti su viešuoju interesu. Kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, asmuo tokiais atvejais nepraranda teisės kreiptis į teismą, gindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą. Esant tokioms procesinėms situacijoms (nustačius, jog procesiniai reikalavimai yra neatsiejamai susiję tiek su viešųjų, tiek ir su privačių interesų apsauga) asmenims turi būti užtikrinta jų teisė į teisminę gynybą bei nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad konkretus asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl tos priežasties, jog jis formaliai nepriklauso subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą, ratui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1338/2012, kt.).Kaip matyti iš pareiškėjų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinio, pareiškėjai ne tik akcentavo siekiantys ginti viešąjį interesą, bet ir nurodė siekę įgyvendinti savo teises, įtvirtintas Orhuso konvencijos 6 straipsnyje, Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje. Tas pats nurodoma ir ieškinyje. Kadangi kompetencija spręsti ginčą priskirta Kauno apygardos administraciniam teismui, būtent šis teismas, vadovaujantis ABTĮ 33, 70 straipsniais, laikytinas kompetentingu procesinio dokumento, kuriuo inicijuojama byla, priėmimo stadijoje spręsti pareiškėjų tinkamumo klausimą, ir, tuo atveju, jeigu dokumentas bus priimtas, spręsti klausimą dėl prašymo taikyti suvaržymus pagrįstumo. Apibendrinant nurodytas aplinkybes spręstina, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Kauno apylinkės teisme negalėjo būti nagrinėjamas, jis gali būti sprendžiamas tik išsprendus Kauno apygardos administraciniam teismui pateikto ieškinio priėmimo klausimą toje pačioje administracinės teisenos byloje (Kauno apygardos administracinio teismo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)). Dėl nurodytų priežasčių, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 338 straipsniu, 36 straipsnio 1 dalimi, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartis naikintina, byla su pareiškėjų prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduotina Kauno apygardos administraciniam teismui.Kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjų į bylą pateiktas procesinis prašymas nutraukti apeliacinį procesą tuo pagrindu, jog ginčas yra nagrinėtinas administraciniame teisme. Apeliacinis procesas vyksta dėl bendrosios kompetencijos teismo civilinio proceso tvarka priimtos nutarties teisėtumo. Šios nutarties vertinimas priskirtinas Kauno apygardos teismo kompetencijai (CPK 301 str. 1 d.). Nutarties 17 pastraipoje nurodytais pagrindais panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, dėl kitų atskirojo skundo argumentų, tiesiogiai susijusių su prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 338 straipsniu, 36 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartį.

Bylą su pareiškėjų prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti Kauno apygardos administraciniam teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.