Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Teigė, kad negali tiksliai nurodyti, kokius konkrečius veiksmus turi atlikti atsakovas (statyti sienas, užsodinti medžius ar kt.), kadangi triukšmo prevencija ir mažinimas yra atsakovo kompetencija. Skundžiamame rašte nurodytos priemonės – įrengta akustinė sienelė, kt., yra tikrovės neatitinkantys faktai. Mano, kad teismo išvada, jog pareiškėja nepašalino skundo trūkumų, yra nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra pareiškėjos skundo priimtinumo nagrinėti teisme nustatymas bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjos A. M. skundo dalį dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. A33(1)-4075-(4.9) panaikinimo, atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, o skundo dalį, kurioje prašė įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, laikė nepaduota, nes nepašalinti skundo trūkumai (ABTĮ 33 str. 1 d.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos gali būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos.

Paminėta įstatymo nuostata suponuoja pirmosios instancijos teismo, sprendžiančio skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo nagrinėti teisme klausimą, pareigą visų pirma tinkamai identifikuoti besikreipiančio į teismą subjekto pažeistą ar ginčijamą jo teisę arba įstatymų saugomą interesą bei tuos visuomeninius teisinius santykius, kurių pagrindu atsiranda šios teisės ir saugomi interesai. Šis vertinimas neatsiejamas nuo teisės aktų ir juose esančio teisinio reglamentavimo nustatymo (t. y. turi būti vadovaujamasi principu teismas žino teisę). Tik nustačius kilusio ginčo teisinius pagrindus, galima padaryti teisingas išvadas dėl asmens pažeistų teisių ir įstatymų saugomų interesų galimybės ginti teisme, ir konkrečiai – administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių veiksmų neatliko ir neįvertino pareiškėjos nurodomų teisių, įstatymų saugomų interesų pažeidimo – gyvenamojoje vietovėje geležinkelio transporto keliamo triukšmo ir vibracijos, bei dėl to kylančių neigiamų pasekmių gyvenimo kokybei bei sveikatai (nėra galimybės išsimiegoti, padidėjęs jautrumas, ir pan.). Atkreiptinas dėmesys, kad skunde teismui pareiškėja yra nurodžiusi ir dalį teisinio savo skundo pagrindo – atskiras nuostatas, įtvirtintas Triukšmo valdymo įstatyme (3 str. 1 d., 4 str. 4 p., 13 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje 3 K-3-112/2013 yra išaiškinęs, kad Asmens teisė į sveikatos apsaugą ir sveiką aplinką užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose, kuriuose, be kitų nuostatų, įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir visos visuomenės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, nustatyti pagrindiniai Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos tikslai bei kryptys. Aiškindamas šias nuostatas, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucinės doktrinos kontekste konstatuotina, kad pirmiau nurodytose Konstitucijos normose ne tik įtvirtintas aplinkos apsaugos principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala aplinkai (taip pat ir joje gyvenantiems žmonėms), bet ir suponuojamos teisinio poveikio priemonių taikymo prielaidos, subjektams nesilaikant nustatytų imperatyvų.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis saugo asmens teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą. Nors Konvencijoje nėra aiškiai įtvirtintos teisės į švarią ir ramią aplinką, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra atskleidęs platesnį teisės į būsto neliečiamybę turinį, nurodydamas, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, reiškiančią ne tik teisę į atitinkamą plotą, bet ir teisę į ramų naudojimąsi juo. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimai neapsiriboja konkrečiais ar fiziniais pažeidimais, pvz., neteisėtu patekimu į būstą, bet taip pat apima tuos, kurie nėra konkretūs ar fiziniai, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ar kitos suvaržymo formos. Rimto pažeidimo priežastimi gali būti asmens teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimas, jei asmeniui užkertamas kelias netrukdomai naudotis namų patogumais (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Hatton ir kiti prieš Jungtinę karalystę, pareiškimo Nr. 36022/97, 96 p.). Sprendime López Ostra prieš Ispaniją Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad Konvencijos 8 straipsnis gali apimti teisę į apsaugą nuo sunkios taršos, nes tai „gali turėti įtakos asmenų gerovei ir užkirsti kelią jiems netrukdomai naudotis būstu, taip neigiamai paveikiant jų privatų ir šeimos gyvenimą, nors ir nesukeliant rimtos grėsmės jų sveikatai“ (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje López Ostra prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 16798/90, 51 p.).

1998 m. birželio 25 d. Orhuse priimtos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo, priimant sprendimus, ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija), kuri ratifikuota 2001 m. liepos 10 d. įstatymu ir Lietuvoje įsigaliojo 2002 m. balandžio 28 d., preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo individualiai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Siekdamos sudaryti galimybes ginti šią teisę ir vykdyti nustatytas pareigas, Orhuso konvencijos šalys įsipareigojo užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti, priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje (Orhuso konvencijos 1 straipsnis).

Pažymėtina, kad asmens teisė į sveiką aplinką yra būtinoji oraus gyvenimo ir naudojimosi daugeliu kitų konstitucinių teisių sąlyga, todėl, nustačius šią teisę pažeidžiančius veiksmus (neveikimą), ji teismo turi būti ginama. Teisė į saugią ir švarią (kilusio ginčo kontekste – ir triukšmo bei vibracijos keliamos taršos aspektu) aplinką yra konstitucinė teisė, garantuojama visiems asmenims, ji suteikiama nereikalaujant atitikties specialiems reikalavimams (pvz., turėti nuosavybės teises, priklausyti aplinkosaugos teises ginančiam subjektui ar atitikti panašias sąlygas), todėl pažeidimo atveju teismo turi būti ginama.

Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėja nurodė savo ginamą teisę – gyventi saugioje ir švarioje (be triukšmo ir vibracijos keliamos taršos) aplinkoje, atkreipia dėmesį, kad ginčas yra kilęs viešojo administravimo srityje, nes Triukšmo valdymo įstatymas 13 straipsnyje yra apibrėžęs savivaldybių institucijų kompetenciją, be kita ko, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybių institucijos privalo reikalauti, kad triukšmo šaltinių valdytojai tikslintų ir keistų triukšmo prevencijos veiksmų planus ir juos įgyvendintų, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę ir konkretų šių šaltinių veiklos pradžios ir pabaigos laiką; kad užbaigtuose statiniuose būtų atliktos ekspertizės ir nustatyta, ar įgyvendinti visi triukšmo mažinimo reikalavimai. Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje numatytos triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonės, kurias, siekdamos apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kai viršijami triukšmo ribiniai dydžiai, turi teisę laikinai taikyti savivaldybių institucijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija. Be to, asmenys (įstatymo 30 str.) turi teisę Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų gauti teisingą informaciją apie triukšmo lygius, triukšmo prevencijos ir triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimą, leidžiamus triukšmo normatyvus ir planuojamų naudoti triukšmo šaltinių pavojingumą sveikatai; taip pat reikalauti, kad būtų nutrauktas triukšmo šaltinių poveikis visuomenės sveikatai ir aplinkai.

Aptartas teisinis reglamentavimas bei pareiškėjos ginamos teisės pobūdis patvirtina, kad kilęs ginčas tarp asmens, ginančio savo konstitucinę teisę į saugią ir švarią aplinką, ir viešojo administravimo subjekto, dėl jo kompetencijai įstatymu priskirtų funkcijų triukšmo valdymo teisinių santykių srityje, kuris atitinka ABTĮ 1 straipsnio 1 dalyje (šio įstatymo paskirtis yra nustatyti administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką), 3 straipsnio 1 dalyje (administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus), 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte (administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus) nustatytus ginčo priskirtinumo administraciniams teismas kriterijus.

Tik nustačius, kokių teisinių santykių pagrindu kilo ginčas tarp šalių, ir įvertinus tokio pobūdžio ginčų priskirtinumą nagrinėti administraciniuose teismuose, gali būti tinkamai įvertinta pareiškėjos pateikto skundo atitiktis ABTĮ 24, 29, 34 bei kitų straipsnių reikalavimams, nes tokį vertinimą dažnai nulemia kilusio ginčo prigimtis.

Pareiškėja, ginčydama Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. A33(1)-4075-(4.9), nurodė nesutikimo su šiame rašte išdėstytomis aplinkybėmis argumentus bei teigė, kad jame nurodyti faktai neatitinka tikrovės (nenustatyti keliamo triukšmo bei vibracijos lygis, neatlikti tyrimai, nėra įrengta akustinė sienelė ir kt.), ir tai sukelia jai teisines pasekmes, nes reiškia, kad jokių priemonių mažinti triukšmą nebus imtasi. Akivaizdu, kad ginčijamas Administracijos sprendimas gali pažeisti pareiškėjos teises ir įstatymo saugomus interesus, tai gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti nagrinėti šį pareiškėjos reikalavimą teisme ABTĮ nustatyta tvarka, netinkamai aiškino ir taikė tiek ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, tiek ABTĮ normas, nustatančias ginčo priskirtinumą nagrinėti administraciniuose teismuose, atitinkama nutarties dalis yra neteisėta ir naikintina (ABTĮ 151 str., 146 str. 1 d., 147 str.).

Kitu reikalavimu pareiškėja prašė teismą įpareigoti atsakovą Administraciją įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones. Šis reikalavimas iš esmės reiškiamas tais pačiais pagrindais (t. y. objektyviais faktiniais duomenimis), kurie aktualūs grindžiant ir pirmąjį reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 19 d. nutartimi nustatydamas terminą skundo trūkumams pašalinti ir nurodyti konkrečias aplinkybes (skundo pagrindą), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus, neteisėtai visą įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai, neatsižvelgdamas į Triukšmo valdymo įstatymo 5-14 straipsniuose viešojo administravimo subjektams ir triukšmo šaltinių valdytojams nustatytas pozityviąsias pareigas aptariamoje srityje. Tai reiškia, kad kilus ginčui, aplinkybes, patvirtinančias, kad yra įvykdyti triukšmo mažinimo ir prevencijos reikalavimai, turi įrodinėti subjektai, kuriems yra nustatyta tokia kompetencija teisės aktais. Savo ruožtu teismas, administracinėse bylose būdamas aktyvus, gali pareikalauti reikiamus įrodymus pateikti viešojo administravimo subjektus bei triukšmo šaltinių valdytojus (ABTĮ 80 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nurodė pagrindines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, pateikė tuos duomenis nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, kuriuos galėjo pateikti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl nepašalintų trūkumų aptariama apimtini laikytina nepagrįsta. Tokios praktikos iš esmės yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamose tuo pačiu teisiniu pagrindu kilusiose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys 2016 m. balandžio 12 d. byloje Nr. A-2934-146/2016, 2017 m. sausio 18 d. byloje eA-672-502/2017).

Kitu pareiškėjos skundo trūkumu teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą Administraciją įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones yra abstraktus, neaiškus, turėtų būti nurodytos konkrečios priemonės, kurias atsakovas turėtų įgyvendinti triukšmo prevencijai ir mažinimui.

Teisėjų kolegija, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nurodomu pareiškėjos skundo trūkumu, atkreipia dėmesį, kad administracinis teismas, nagrinėdamas bylą įvertinęs asmens teisių pažeidimus, gali priimti vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų, tarp jų – ir patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu, priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (ABTĮ 88 str. 4, 5 p.). Pareiškėja pagrįstai nurodo, kad ji negali tiksliai įvardyti, kokios priemones atsakovas turi pritaikyti, todėl teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs padarytų pažeidimų pobūdį, kilusias pasekmes gali pažeistas asmens teises apginti, įpareigodamas atsakovą taikyti Triukšmo valdymo įstatyme (13 str., 27 str., 30 str.) numatytas jo kompetencijai priskirtas priemones, kurios būtų būtinos, pagrįstos ir proporcingos konkrečiu atveju.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones negali būti priimtas nagrinėti teisme, nes ji nepašalino pirmosios instancijos teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartimi nustatytų trūkumų, yra nepagrįsta, skundžiamos 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti aptariamą pareikėjos reikalavimą yra neteisėta, priimta netinkamai taikant ABTĮ normas, todėl naikintina (ABTĮ 151 str., 146 str. 1 d.).

Pareiškėja atskiruoju skundu nepagrįstai reiškia reikalavimą priimti naują sprendimą ir jos skundą tenkinti, nes šiame procese yra sprendžiamas tik jos skundo priimtinumo nagrinėti teisme klausimas, todėl teisėjų kolegija, tenkindama pareiškėjos atskirąjį skundą, naikina Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartį visa apimtimi ir perduoda pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. M. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos A. M. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.