Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovės E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-300-435/2013 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei E. S., trečiajam asmeniui O. Š. dėl kompensacijos už statinius priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Remiantis VĮ Registrų centras esančia namų valdos, (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byla, pirminė garažų 2G1P, 3G1P ir 4G1P inventorizacija buvo atlikta 1992-12-03 kadastrinių matavimų metu. Statinių valdytoju nurodyta O. R.. 1996-07-03 KAVA įsakymu Nr.05-299 sklype esantys statiniai buvo įteisinti E. S. ir O. R. vardu. Garažai 2G1P, 3G1P ir 4G1P buvo registruoti atsakovės E. S. vardu. Tai buvo pirmoji garažų teisinė registracija. Įgydama garažus savo vardu, atsakovė E. S. žinojo, kad ji nėra šių garažų statytoja, todėl įgijo nuosavybės teises į garažus be teisėto pagrindo.

Kadangi statiniai-garažai bei šalia jų įrengti kiemo statiniai pastatyti ieškovo, atsakovė nepagrįstai praturtėjo jo sąskaita. Remiantis 1995-09-08 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P52/95-0141 atsakovė įgijo nuosavybės teisę į 1393 kv. m. žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). Garažai stovi atsakovės naudojamoje žemės dalyje, todėl nėra galimybės ieškovo lėšomis statytą turtą priteisti natūra. Dėl to, iš atsakovės ieškovui priteistina kompensacija, kuri remiantis 2012 metų turto vertės nustatymo ataskaita yra 80 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties, siedamas jos eigos pradžią su teismo sprendimo civilinėje byloje dėl iškeldinimo įsiteisėjimo momentu. Tai visiškai atitinka LR CK 1.127 str. 1 dalies nuostatas bei suformuotą kasacinio teismo praktiką. Nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma dėl teisės į daikto pagerinimui turėtų būtinų išlaidų atlyginimo momento.

2. Teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas išėjo už ieškovo suformuluotų įrodinėjimo dalyko ribų, teigdamas, kad ieškovas neginčijo atsakovės nuosavybės teisės į garažus. Atsakovė E. S. 1988 metais nebuvo ūkio pastato 3Ilp, garažo - 4Glp savininke, todėl konstatuoti, kad tarp ieškovo A. R. ir atsakovės E. S. buvo susiklostę teisiniai panaudos santykiai, šių statinių griovimo ir naujų statinių statymo metu, nėra teisinio pagrindo, dėl ko apeliacinio skundo argumentai atmestini. Tai, kad tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bei surinktų įrodymų. Tas faktas, kad ieškovas nugriovė seną tvartą ir pastatė naują daiktą garažą, panaudodamas tik kelias buvusias seno pastato konstrukcijas, kai jam buvo leista spręsti dėl statybos darbų apimties (ar viską griauti, ar ne) niekaip neatitinka LR CK 6.501 str.; LR CK 316 str. (1964 m. įstatymo redakcija) įtvirtintos daikto pagerinimo sampratos, nes kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš esmės ieškovas sukūrė naujus, kitos paskirties daiktus. Atsakovė 1996 m. liepos 3 d. Kauno apskrities valdytojo įsakymo pagrindu įgydama nuosavybės teises į juos, nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėjo ieškovo sąskaita. Pažymi tai, jog apeliantė neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad iš trijų statinių likę tik vieno – 211 p statinio konstrukcijos. Kiti du statiniai buvo nugriauti ir jų vietoje pastatyti nauji. Teismas pagrįstai konstatavo nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtinas sąlygas.

3. Apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovas turtą pagerino pritaikant jį savo veiklai, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. UAB „Skena“ išvadoje buvo įvertintas ginčo statinių perstatymo mastas statybos teisės aspektu, kas atitinka eksperto kvalifikaciją ir kompetenciją. Teismas pagrįstai rėmėsi dabartine ginčo garažų rinkos verte. Teismas pagrįstai nenustatinėjo garažų vertės prieš jų perstatymą, nes ši vertė neturi jokios teisinės reikšmės šiai bylai. Vertinimo ataskaita atlikta iki vertintojo susipažinimo su bylos medžiaga, todėl faktas dėl atsisakymo apklausti liudytoją, neturi įtakos ataskaitos teisingumui. Ieškovas dėl objektyvių priežasčių nėra išsaugojęs įrodymų apie turėtų išlaidų dydį.

Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu, bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties. Pažymi, kad ieškovui registro duomenys, nors yra vieši, nebuvo žinomi, negalėjo kilti mintis, kad seserys ji šitaip gali apgauti. Teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Visiškai nepagrįstu laiko apeliacinio skundo teiginį, kad teismas išėjo už ieškovo suformuluoto įrodinėjimo dalyko ribų, teigdamas, kad ieškovas neginčijo atsakovės nuosavybės teisės į garažus. Ieškovas, atsakovei ir motinai O. R. sutikus, savo lėšomis, panaudodamas atsakovei priklausiusio statinio tris sienas, pasistatė naujus statinius –garažus, iš esmės pagamindamas naujus daiktus, kurias naudojosi daugybę metų ir buvus tarp šalių geriems santykiams, nesirūpino, kad jie būtų įteisinti jo vardu. Pažymi, kad visi kiemo statiniai, tame terpe ir šulinys, tvora, stoginė, kurie buvo įvertinti turto vertintojo V. K., taip pat yra statyti ieškovo lėšomis ir darbu, tą yra pripažinusi ir pati atsakovė, todėl kompensacija už kiemo statinius ieškovui teismo priteista pagrįstai. Atsakovė ginčo turto vertinimo išvadą turi paneigti tapačiu įrodymu, tačiau to padaryta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kolegijos nuomone, teisminės praktikos kontekste vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti keičiamas.

Dėl ieškinio senaties

Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad teismas ieškinio reikalavimui privalėjo taikyti ieškinio senatį, kurią turėjo skaičiuoti nuo atsakovės nepagrįsto praturtėjimo momento, t.y. statinių pastatymo momento, arba bent jau nuo nuosavybės teisės į ginčo garažus įregistravimo išviešinimo momento.

Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kita vertus, tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma, turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, nepagrįsto praturtėjimo monetą siejo su faktinio ieškovo iškeldinimo iš ginčo statinių data. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada, kadangi iki ieškovo iškeldinimo iš ginčo statinių ieškinio senaties termino eiga negalėjo prasidėti, nes nebuvo pažeista ieškovo subjektinė teisė naudotis jo pastatytu turtu, ir jį valdyti. Byloje apeliantė yra pripažinusi, kad ginčo pastatu ji nesinaudojo, niekada neprieštaravo, kad ginčo statiniais naudotųsi ieškovas ir sutiko, kad brolis garažuose užsiimtų veikla susijusia su automobiliais ir kad taip vyko 24 metus. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo statinių pastatymo momento, tai yra nuo 1988 m., atmestinas. Ieškovas ginčo pastatus pasistatė atsakovės ir buvusios savininkės O. R. leidimu, naudodamasis ginčo statiniais elgėsi iš esmės kaip turto valdytojas t. y. rūpinosi šiuo turtu kaip savu, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Dėl giminiškų santykių ieškovas neskubėjo įforminti garažų savo vardu, nes jais teisėtai naudojosi, be to, žinojo savo motinos valią, todėl ieškovas niekaip negalėjo žinoti apie statinių teisinę registraciją atsakovės vardu, iki kol negavo įspėjimo dėl išsikėlimo iš garažų. Ieškovas negalėjo numatyti, kad atsakovė ginčys brolio teisę į jo paties pastatytus garažus, bei imsis priemonių jį iškeldinti. Nors registro duomenys yra vieši, nuosavybės teisės įregistravimas atsakovės vardu, nepažeidė ieškovo teisės naudotis jo pastatytais statiniais. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo ieškinio senaties terminą sieti ir su nuosavybės teisės į ginčo statinius įregistravimo momento.

Pažymėtina, kad CK 6. 501 str., bei 6.629 str. 2 d. nuostatuose nėra atskirai išskirtas teisės į kompensaciją už atliktus pagerinimus atsiradimo momentas, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teisę į daikto pagerinimui turėtų būtinų išlaidų atlyginimą, ieškovas įgijo prieš 24 metus, todėl teismas privalėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti CK 1.131 str. 1 d. pagrindu, laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstruoja, kad pirmosios instancijos teismas šalių ginčo santykį kvalifikavo ir jam ieškinio senaties institutą taikė tinkamai.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

Apeliantės įsitikinimu, tarp ginčo šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, nes ieškovas iškeldintas iš ginčo garažų nutraukus panaudos sutartį, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo ginčo santykiams taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų visumos. Byloje nustatyta, kad ieškovas turėdamas mamos ir atsakovės leidimus, nugriovė ūkinį pastatą ir pastatė naujus statinius, į kuriuos nuosavybės teisę įgijo tik atsakovė, todėl konstatuoti panaudos teisinių santykių šioje byloje nėra teisinio pagrindo. Faktas, kad ieškovas nugriovė seną tvartą ir pastatė naują daiktą - garažą, panaudodamas tik kelias buvusias seno pastato konstrukcijas, kad jam buvo leista spręsti dėl statybos darbų apimties, neatitinka LR CK 6.501 str., LR CK 316 str. (1964 m. įstatymo redakcija) įtvirtintos daikto pagerinimo sampratos, nes kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas iš esmės sukūrė naujus, kitos paskirties daiktus, nagrinėjamu atveju - garažus.

Pagal CK 6.237 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu asmuo be teisinio pagrindo įgyja turtą, kurio grąžinti natūra neįmanoma, tai jis turto netekusiam asmeniui privalo atlyginti pinigais turto vertę, buvusią turto įgijimo metu ir nuostolius, atsiradusius dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr_ 3K-3-140/2006; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje K. L. T. v. L T., bylos Nr. 3K-3-111/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas", bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos futbolo federacija v. UAB „Atolas", bylos Nr. 3K-3-561/2009; kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama faktines bylos aplinkybes pripažįsta, kad atsakovė naujai pastatytus garažus 2Glp, 3Glp, 4Glp, yra įgijusi be teisinio pagrindo, kadangi naujų statinių nei dovanojimo, nei kitu sandoriu neįgijo, be to, nebuvo ir jų statytoja. Dovanojimo sutarties dalyką, į kurį atsakovė įgijo nuosavybės teisę, sudaro tik vienas statinys, įvardintas tvartu. Įrodymų, kad 1988 metais atsakovei kiti du ūkiniai pastatai, t. y. ūkio pastatas 311 p– 1960 metų statybos ir garažas 4Glp– 1975 metų statybos, būtų perleisti, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai dėl ūkio pastato – tvarto, pažymėto indeksu 2Ilp, šiuo metu 2Glp, nes apeliantė neneigia, kad jai šis pastatas nebuvo reikalingas, juo nesinaudojo, ir leidimus naujus statyboms broliui yra davusi. Pažymėtina tai, kad apeliantė neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad iš trijų statinių likę tik vieno - 211 p statinio konstrukcijos. Todėl apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad atsakovės turėtos nuosavybės apimtis, byloje įvertinta tinkamai. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad laikotarpiu nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki atliktos ginčo garažų registracijos atsakovės vardu, tik vienas iš trijų ginčo garažų (ūkinio pastato - tvarto) priklausė atsakovei, tuo tarpu kitus du garažus atsakovė įgijo 1996 m. be teisinio pagrindo, teisėjų kolegija laiko pagrįsta. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas išėjo už ieškovo suformuluotų įrodinėjimo dalyko ribų. Apeliantei buvo žinoma, kad naujų garažų statytojas buvo brolis, todėl įgydama nuosavybės teises į juos, nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovo atlikta garažų statyba būtų neteisėta. Apeliacinio skundo argumentus, kad garažų statyba prieštarauja viešosios teisės normoms, paneigia jų įregistravimas teisės aktų nustatyta tvarka ir pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius. Ieškovui nebuvo žinomos aplinkybės apie šių statinių įteisinimą atsakovės vardu, nes ginčo statinius statėsi savo reikmėms, dalies namų valdos savininkė O. R. ir atsakovė davė leidimą vietoje senų statinių statyti naujus garažus, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad statiniai bus ieškovo nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas, teisėtai ir pagrįstai ginčo teisiniams santykiams kvalifikuoti taikė LR CK 6.237 str. normą, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl panaudos teisinių santykių buvimo, bei panaudos dalyko pagerinimo, įvertinus faktines bylos aplinkybes, atmestini.

Dėl daikto pagerinimo, pagerinimo išlaidų (kompensacijos), dydžio ir sutikimo

Kadangi teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė CK 6.237 str. normą, todėl apeliantės argumentai dėl panaudos teisinių santykių, bei panaudos dalyko pagerinimo, šios bylos aspektu, yra teisiškai nereikšmingi ir kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas turtą pagerino pritaikant jį savo veiklai, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, nes tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje nustatyta, kad ūkinis pastatas 311p buvo iš lentų. Šiuo metu naujas statinys yra mūrinis, todėl nėra abejonės, kad ne tik daikto techninės savybės, bet ir jo vertė yra didesnė. Toks pastato pasikeitimas yra naudingas naudojant daiktą bet kokiais tikslais, ne tik verčiantis ieškovo veikla, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo išskirti objekto pagerinimo darbų ekonominės naudos aspektu. Apeliantė argumentui dėl ieškovo savavališkos statybos pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Priešingai, šios statybos įteisinimas, bei įregistravimas teisės aktų nustatyta tvarka, paneigia apeliacinio skundo teiginius dėl viešosios teisės normų pažeidimo. Teismas nepriteisė kompensacijos už kitus kiemo statinius, todėl atmestinas kaip nereikšmingas apeliantės argumentas, kad ieškovas neprisidėjo prie šulinio ar tvoros statybos.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo dydžio

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai nustatė nepagrįsto praturtėjimo mastą ir ginčo garažų rinkos vertę. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, negali būti laikomas patikimu įrodymu, o atsakovei priklausančio turto vertinimas buvo atliktas pagal ieškovo užsakymą be turto savininkės sutikimo.

LR CK 6.237 straipsnio 3 dalies nuostatos nustato, jeigu turto negalima grąžinti natūra, tai atlyginama pinigais jo tikroji vertė, buvusi turto įgijimo metu ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovo pateikta dabartine ginčo garažų rinkos verte, kurią atliko UAB „Skena“. Pažymėtina, kad atsakovė kitų įrodymų apie turto rinkos vertę nepateikė, minėtos ataskaitos neginčijo. Teismas pagrįstai nenustatinėjo garažų vertės prieš jų perstatymą, nes dviejų statinių savininke buvo ne atsakovė E. S., o O. R., todėl jų vertė iki jų perstatymo iš atsakovės priteistos kompensacijos dydžiui įtakos neturi. Be to, pati apeliantė leido ieškovui pertvarkyti ūkinį pastatą savo nuožiūra. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 metų vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2005 atsakovės nepagrįsto praturtėjimo datą siejo su ieškovo faktinio išsikėlimo iš ginčo statinių data, todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad sprendžiant dėl nepagrįsto praturtėjimo masto, turėjo būti nustatinėjama ginčo garažų rinkos vertė nepagrįsto praturtėjimo momentu, t.y. tuomet, kai ginčo garažai buvo perstatyti arba bent jau įregistruoti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai turto vertę vertino 2012 metų kainomis.

Turto vertinimo ataskaita atlikta iki vertintojo susipažinimo su bylos medžiaga, todėl atmestini apeliantės argumentai dėl nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, kaip įrodymo, netinkamumo. Tai, kad ataskaita parengta be atsakovės sutikimo, nepaneigia jos teisingumo, kadangi atskaita parengta teisminiam nagrinėjimui, kaip įrodymas, tuo metu, kai ieškovas A. R. teisėtai naudojosi garažais. Kaip teismas minėjo, atsakovė kitos garažų rinkos vertės neįrodinėjo.

Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atmestini. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės

instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Byloje ieškovas pateikė įrodymus dėl 1300 Lt išlaidų patvirtinančių atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (3 t., 110-112 b. l.). Ši suma atitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl priteistina.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės E. S. a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 1300 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus litų) išlaidų už teisines paslaugas apeliacinėje instancijoje.