Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 24 d.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo terminas nuo 2014-01-13 iki 2014-07-24.

Iš nuteistojo R. J. nukentėjusiosios Z. D. naudai priteista 5 132 Lt (penki tūkstančiai vienas šimtas trisdešimt du Lt) turtinės ir 80 000 Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

R. J. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. sausio 12 d., apie 23.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Ignalinos r., Dūkšto mstl., šalia Zarasų g. esančio pastato Nr. 8, tarpusavio konflikto metu iš pykčio kumščiu suduodamas D. Č. ne mažiau kaip tris smūgius į veidą, padarydamas kraujosruvą dešinėje kaktinėje srityje, kraujosruvą kairės akies vokuose, muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje kairėje pusėje, kraujosruvą ir paviršutines muštines žaizdas apatinės lūpos gleivinėje kairėje pusėje, kojomis suduodamas ne mažiau kaip šešis smūgius į krūtinės sritį ir padarydamas dešinės pusės IV-X bei kairės pusės I-V šonkaulių lūžius, kraujosruvą plonųjų žarnų pasaito šaknų srityje bei suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius kirviu į galvą nuo anksčiau suduotų smūgių pargriuvusiam nukentėjusiajam tuo padarydamas jam muštines žaizdas kaktos srityje su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, įspaustinį daugiaskeveldrinį kaktikaulio lūžį su kietojo ir minkštojo galvos smegenų dangalų plyšimais, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais dešinėje kaktinėje-momeninėje, kairėje kaktinėje-momeninėje-smilkininėje skiltyje ir dešinėje smilkininėje skiltyje, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejose pakaušinėse skiltyse ir dešinėje smilkininėje skiltyje pamatiniame paviršiuje, dešinės kaktinės skilties suardymą, skystą kraują abiejose šoniniuose skilveliuose, daugiaskeveldrinius abiejų akiduobių viršutinių sienelių ir akytkaulio lūžius, dėl ko nuo galvos sumušimo D. Č. mirė. Tokiu būdu R. J. tyčia nužudė D. Č..

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas galėjo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo pastangas pradėti atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d.).

Teismo posėdyje nuteistasis R. J. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

R. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nužudė D. Č.. Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, šios veikos kvalifikacijos bei paskirtos bausmės rūšies. Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės dydį sankcijos ribose, prašydami pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino nužudęs D. Č., nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią veiką, be to, bandė atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteisto nukentėjusiosios naudai neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teigdami, kad jis yra neadekvatus.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 1 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmė dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nurodytos Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1, 2 dalyse. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas gali būti taikomas tuo atveju, kai nustatoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką rodo mažesnį jo pavojingumą ir galimybę švelninti bausmę. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Nustatydamas šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Nuteistasis R. J. ne visiškai pripažino byloje nustatytas faktines aplinkybes. 2014 m. sausio 13 d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 56/14(01) (I b. t., 65-73 l.) pagrindu byloje pirmosios instancijos teismo objektyviai nustatyta, kad D. Č. muštinės žaizdos padarytos tribriaunio kampo savybių turinčiu daiktu ar įrankiu ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių pasekoje, kiti veido ir kaktos srities sužalojimai padaryti taip pat dėl ne mažiau trijų trauminių poveikių, dešinės pusės IV-X, kairės pusės IV-V šonkaulių lūžiai ir kraujosruva plonųjų žarnų pasaito šaknų srityje padaryti ne mažiau kaip šešių trauminių poveikių pasekoje. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme pripažino, kad galėjo suduoti tris smūgius į veidą, koja spyrė tris kartus, o kirviu sudavė nukentėjusiajam tik vieną kartą. Nors nuteistasis pats paskambino policijai po nusikaltimo padarymo, tačiau jis ėmėsi priemonių paslėpti nusikaltimo įrankį, t. y. išmetė į ežerą kirvį, panaudotą D. Č. nužudymo metu. Nuteistasis, pirmą kartą apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, neprisipažino nužudęs D. Č. (I b. t., 37 l.), tai padarė tik po to, kai policijos pareigūnai bei ikiteisminio tyrimo teisėjas apklausė liudytoją N. L., kuri ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. J. papasakojo jai apie tai, jog jis, būdamas prie parduotuvės „Aibė“, sutiko D. Č., kuriam sudavė N. L. priklausančio kirvio pentimi per galvą, nes D. Č. jį įžeidė (I b. t., 38-39, 46-48 l.,). Po šių liudytojos N. L. parodymų R. J. 2014 m. vasario 4 d. apklausos metu parodė, kad sudavė kelis smūgius D. Č. į veidą, kairį šoną bei vieną kartą sudavė kirvio pentimi besistojančiam D. Č. į kaktos sritį (II b. t., 16-18 l.). Nuteistasis pripažino savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu iš esmės dėl to, kad byloje jau buvo surinkti įrodymai (tarp kurių – liudytojos N. L. parodymai), patvirtinantys, kad D. Č. nužudė, būtent, jis, ir nuteistojo prisipažinimas iš esmės neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo teismo sprendimo priėmimo. Toks formalus nuteistojo kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 2 dalį, teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tai reiškia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalyje nėra išsamus, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą.

Nuteistojo bandymas atlyginti nukentėjusiajai dalį žalos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neparodo jo asmenybės ar padarytos nusikalstamos veikos mažesnį pavojingumą. Nukentėjusiajai padaryta žala iki šiol realiai neatlyginta, nuteistasis ir jo gynėjas tik deklaratyviai pareiškė apie ketinimą atlyginti dalį žalos, nors nuteistasis turėjo pakankamai laiko bei galimybių tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek iki apeliacinio proceso pradžios atlyginti nors dalį nukentėjusiajai padarytos žalos. Nuteistojo teigimu, jis neatlygino dalies žalos dėl to, kad pati nukentėjusioji, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsisakė priimti jo siūlomą žalos atlyginimą, kol nebus priimtas baigiamasis teismo procesinis dokumentas šioje byloje. Tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad po šios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nuteistasis atlygino bent dalį skundžiamu nuosprendžiu priteistos turtinės ar neturtinės žalos. Nagrinėjamu atveju nuteistojo ketinimas atlyginti nukentėjusiajai dalį žalos negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas gali pašvelninti ar pagriežtinti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę tik tuo atveju, kai ši bausmė yra aiškiai per griežta ar per švelni.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad R. J. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, jis neteistas (teistumas išnykęs), tačiau buvo baudžiamas administracine tvarka, išsituokęs, nedirba, gauna socialinę pašalpą, nors charakterizuojamas kaip darbštus, tačiau ūmaus būdo, psichikos sutrikimų neturi, dažnai piktnaudžiauja alkoholiu.

Sprendžiant dėl R. J. paskirtos bausmės dydžio adekvatumo būtina atsižvelgti į nuteistojo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumą, kurį charakterizuoja nuteistojo suduotų D. Č. žalojančių smūgių intensyvumas bei lokalizacija (nustatyta, kad D. Č. buvo suduota ne mažiau kaip 12 smūgių, tarp jų – šeši smūgiai į gyvybiškai svarbų žmogaus organą - galvą), nusikaltimo padarymo įrankis (nusikaltimo metu panaudotas buitinės paskirties įrankis – kirvis, tačiau šioje konkrečioje situacijoje jis buvo pritaikytas kaip labai pavojingas įrankis kūno sužalojimams daryti). Nuteistasis veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jis, smogdamas D. Č. į galvą tris kartus itin pavojingu įrankiu – kirviu – suvokė pavojingą tokių veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų D. Č. gali numirti, ir tokių padarinių norėjo. Nuteistasis buvo baustas administracine tvarka (II b. t., 71-73 l.), nusikaltimo padarymo bei nuosprendžio priėmimo metu niekur nedirbo (II b. t., 66-67 l.), išsituokęs, gaudavo socialinę pašalpą, Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Dūkšto seniūnijos charakteristikos duomenimis, R. J. yra darbštus, tačiau ūmaus būdo (II b. t., 75 l.), veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Dėl to, kas pasakyta, nėra pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę aiškiai per griežta.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nurodyto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje nurodoma, kad asmens sveikatos sužalojimo, gyvybės atėmimo atveju pasekmės yra vienas svarbiausių kriterijų, į kurį teismas turi atsižvelgti nustatydamas neturtinės žalos dydį. Absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminiai neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčinė kaltė ir tokios veikos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusių asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Dėl to žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lygiaverčiu ar lemiamu kriterijumi.

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš R. J. nukentėjusiosios Z. D. (nužudyto D. Č. motinos) naudai 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teisingai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos dydžio nustatymu. Pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės dėl nukentėjusiajai Z. D. padarytos žalos (kad žuvusįjį ir jo motiną siejo glaudūs tarpusavio ryšiai, žuvusysis nuolat gyveno su motina, padėdavo jai ūkyje, dalį savo pajamų atiduodavo motinai, kad žuvusysis buvo ramaus būdo, jauno amžiaus) yra pakankamos tam, kad galima būtų daryti išvadą, jog nuteistojo tiesiogine tyčia padarytos nusikalstamos veikos pasekmės Z. D. buvo itin skaudžios ir nukentėjusioji neturėjo teikti įrodymų dėl jos patirtos neturtinės žalos, kadangi bet kokiu atveju motinai jos sūnaus netektis yra itin didelė neturtinė žala. Įvertinęs minėtas aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, taip pat atsižvelgdamas į susiformavusią teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio, todėl šio nuosprendžio dalį taip pat nėra teisinio pagrindo keisti.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato V. G. apeliacinį skundą atmesti.