- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-30
- Bylos Nr.
- e2YT-1505-420/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00096-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vladimiras Kurasovas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, D. J., Sartų, Gražutės regioninio parko direkcijos, O. J., Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, T. T.
- Advokatai
- Aušra Kapočienė, Birutė Šepetauskaitė, Linas Meškiuiir
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ atstovams advokatui Linui Meškiui ir advokato padėjėjai Birutei Šepetauskaitei,
suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Valerijui Černovui (Valerij Černov),
suinteresuoto asmens Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcijos direktoriui Sauliui Mažiuliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcijai, Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, D. J., T. T. (T. T.) dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: kad 1979 metais pastatytas lieptas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Mituva“; ir, kad 1979 metais pastatytas takas b1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu(duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Mituva“. Nurodė, jog minėtų faktų nustatymas reikalingas daiktinių teisių į minėtą turtą (lieptą ir taką) įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Pareiškime taip pat nurodė, kad 1974-06-14 sutartimi A. I. pardavė Kauno Statybos-remonto trestui gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (tvartu, pirtimi), esantį (duomenys neskelbtini). 1975-09-17 įsakymu Nr. 307 Statybos-remonto trestas perdavė gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (tvartu, pirtimi), esantį (duomenys neskelbtini)į Statybos-remonto valdybos Nr. 2 balansą. 1976-06-23 Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinis statybos reikalų komitetas raštu SR-3672 leido pirktą sodybą su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais pritaikyti valdybos darbuotojų poilsio organizavimui. 1977-03-17 Zarasų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas Sprendimu Nr. 95 skyrė Kauno miesto Statybos remonto tresto Statybos remonto valdybai Nr. 2 Zarasų rajono Ždanovo kolūkio teritorijoje žemės sklypą, užimtą valdybos visuomeniniais pastatais ir kiemu. 1977-11-17 buvo išduotas leidimas Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus. Kauno miesto SRV-2 Poilsio stovyklos Zarasų rajone Genplanas patvirtina, kad sodybos rekonstravimo į poilsio namus projektas suderintas su gamtos apsaugos komiteto kraštovaizdžio ir augalijos apsaugos skyriumi, Zarasų rajono Valstybine žemės naudojimo ir apsaugos inspekcija, Zarasų rajono Priešgaisrinės apsaugos inspekcija, Valstybinio statybos reikalų komiteto architektūros ir apželdinimo skyriumi, Zarasų rajono sanepidstoties vyriausiu gydytoju, Zarasu rajono vyriausiu architektu. 1979 metais, rekonstruojant sodybą įsigytą 1974-06-14 sutarties pagrindu, esančią(duomenys neskelbtini), (anksčiau buvusi (duomenys neskelbtini), į poilsio stovyklą buvo pastatytas lieptas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), takas b1, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę patvirtina prie pareiškimo pateikiamas Kauno miesto SRV-2 Poilsio stovyklos Zarasų rajone genplanas, kurio pastatų eksplikacijoje 7-oje pozicijoje nurodytas lieptas bei sutartiniais ženklais pažymėta projektuojama šaligatvio plytelių danga. 1978-1979 metais sodyba, įsigyta 1974-06-14 Sutarties pagrindu, esanti(duomenys neskelbtini), buvo rekonstruojama, tačiau 1979 metais rudenį sudegė miegamasis korpusas. Nuo 1980 metų iki 1990 metų nebuvo finansinių galimybių pilnai atstatyti sudegusio pastato, todėl Statybos-remonto trestas atstatė pamatus, išvalė teritoriją po gaisro ir pasiruošė atstatymo darbams. 1991-02-28 Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 306 Statybos-remonto trestas buvo pertvarkytas į savivaldybės statybos ir remonto įmonę akcinę bendrovę „Mituva“. 1991-03-27 Lietuvos Respublikos Zarasų rajono valdybos potvarkiu Nr. 38 leista rajono architektui – inspektoriui išduoti leidimą sudegusio pastato atstatymui. 1991-06-03 Lietuvos Respublikos Zarasų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto rajono architektas – inspektorius R. G. išdavė statybos leidimą Nr. 11k/91 atstatyti sudegusį pastatą. 1996-07-31 Kauno miesto savivaldybės Rejestro tarnybos tvarkytojo įsakymu Nr. 444 akcinė bendrovė „Mituva“ pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Mituva“, kuri ir perėmė nekilnojamąjį turtą, esantį(duomenys neskelbtini). 1997-03-24 Zarasų rajono mero potvarkiu Nr. 67 leista teisiškai registruoti pagrindinius poilsiavietės pastatus. Pareiškėjas, rengdamas liepto, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), ir tako b1, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylą, domėjosi, kodėl takas nebuvo įregistruotas dar 1997 metais. Matininkė E. R. pareiškėjui nurodė, kad tuo metu faktiškai buvo nusistovėjusi tokia praktika, kad priklausiniai, t. y. aikštelės, takai, šuliniai, atraminės sienutės, tualetai, lieptai, nebuvo registruojami. 2006-12-16 Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Zarasų rajono Pažymos apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį Nr. 18 pagrindu buvo įregistruotas atstatytas sudegęs pastatas ir priklausiniai (aikštelės, takai, atraminės sienutės, šulinys), tačiau nebuvo įregistruotas lieptas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), ir takas b1, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti 1979 metais pagal 1977-11-17 išduotą statybos leidimą Nr. 136. Faktą, kad lieptas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), ir takas b1, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti patvirtina ne tik aukščiau minėtas Kauno miesto SRV-2 Poilsio stovyklos Zarasų rajone Genplanas, bet ir UAB „Mituva“ Ilgalaikio turto inventorinė kortelė Nr. 9, kurios techninėje charakteristikoje įvardintas lieptas ir takai iš šaligatvių plytelių dangos. 2018-01-01 VĮ Registrų centro Utenos filialas sprendimu „Dėl nekilnojamųjų daiktų ir nuosavybės teisės į juos įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ Nr. (11.5.9)UTS-6 netenkino 2017-12-11 UAB „Mituva“ prašymo registruoti lieptą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), ir taką b1, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi jiems nebuvo parengtos atskiros kadastro matavimų bylos. E. R. parengė atskiras liepto, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), ir tako b1, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylas. 2018-10-18 UAB „Mituva“, kaip liepto statytojas, raštu kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl liepto, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir atitinkamai nuosavybės teisių įregistravimo. 2018-10-19 UAB „Mituva“ užpildė Deklaraciją apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statyba numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą/statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių)/patalpos (-ų) paskirties pakeitimą. 2018-10-29 VĮ Registrų centro Utenos filialo Kadastro duomenų tvarkymo grupė priėmė Sprendimą Nr. UKS-61, kuriuo UAB „Mituva“ prašymas registruoti lieptelį, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teises į jį atmestas nepateikus teismo sprendimo dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Šį sprendimą UAB „Mituva“ apskundė centriniam registratoriui. 2018-11-16 uždaroji akcinė bendrovė „Mituva“ pateikė prašymą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kuriuo prašė išduoti 1977-11-17 leidimą Nr. 136. Tą pačią dieną UAB „Mituva“ pateikė ir paklausimą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos „Dėl statybos leidimo“, kuriuo iš esmės klausė ar 1977-11-17 statybos leidimas Nr. 136 apėmė tik leidimą pastatyti/rekonstruoti pastatus, o inžineriniams statiniams buvo būtinas atskiras statybos leidimas ir ar suderintas genplanas prie projekto ir jam išduotas statybos leidimas apima visus genplano eksplikacijoje nurodytus pastatus ir inžinerinius statinius. 2018-11-26 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas raštu „Dėl statybos leidimo archyvinės kopijos pateikimo“ Nr. (23.17)-2D-16989 informavo, kad jų archyve yra saugomi iš likviduojamos Utenos apskrities viršininko administracijos perimti leidimai vykdyti statybos darbus, išduoti laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 1 d. iki 2002 m. liepos 1 d. Nurodė, kad prašomas statybos leidimas gali būti saugomas Vilniaus regiono valstybės archyvo Utenos filiale. 2018-11-28 Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialas raštu „Dėl Lietuvos TSR valstybinio statybos reikalų komiteto rašto“ Nr. (8.12)V5-3095 informavo, kad nerado 1977-11-17 leidimo Nr. 136 ir papildomai informavo, kad Lietuvos TSR Valstybinio statybos reikalų komiteto nuolatinio saugojimo dokumentai saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve. 2018-12-05 Lietuvos centrinis valstybės archyvas raštu „Dėl duomenų pateikimo“ Nr. R2-118 nurodė, kad Lietuvos TSR valstybinio statybos reikalų komiteto 1977-11-17 rašto Nr. 136, pagal kurį išduotas leidimas rekonstruoti sodybą į poilsio namus, archyve saugomame Lietuvos TSR valstybinio statybos komiteto dokumentų fonde nerasta. 2018-12-10 Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos raštu „Dėl paklausimo (2018-11-20 Nr.7D-3051)“ Nr. 2D-17792, kuriuo nurodė, kad leidimas gali būti forminamas atskiram objektui arba pastatų bei įrenginių grupei (kompleksui), pradedamai statyti tais pačiais metais toje pačioje statybos vietoje. 2018-12-06 VĮ Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija priėmė Sprendimą Nr. csprl dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo, kuriuo paliko galioti aukščiau minėtą 2018-10-29 VĮ Registrų centro Utenos filialo Kadastro duomenų tvarkymo grupė priėmė Sprendimą Nr. UKS-61. Pareiškėjos manymu egzistuoja visos aplinkybės, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, kad 1979 metais pastatytas lieptas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini), ir takas b1, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklype, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso UAB „Mituva“. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai prašė pareiškimą tenkinti jame nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad Zarasų rajono valdybos 1991 m. kovo 27 d. potvarkiu Nr. 38 „Dėl savavalinės statybos Zarasų rajone“ pažymėta, kad 1990 metais lapkričio mėnesį Kauno statybos-remonto tresto Statybos-remonto valdyba, neturėdama atitinkamo leidimo statybai, pradėjo miegamojo korpuso atstatymo (statybos) darbus. Pažymėtina, jog prieš 3 dienas iki Zarasų rajono valdybos 1991 m. kovo 27 d. potvarkio Nr. 38 dėl Kauno statybos-remonto valdybos įvykdytos savavališkos statybos, Zarasų rajono mero 1997 m. kovo 24 d. potvarkiu Nr. 67 leista uždarajai akcinei bendrovei „Mituva“ (Kauno statybos-remonto tresto Statybos-remonto valdybos turto ir teisių perėmėjai) teisiškai įregistruoti pastatytą poilsio namą ir sandėlį, esančius (duomenys neskelbtini). Zarasų rajono mero 1997 m. kovo 24 d. potvarkis Nr. 67, prieštaraujantis Zarasų rajono valdybos potvarkiui, vertinamas kritiškai ir negali būti teisėtu pagrindu įvykdytų statybų nuosavybės įteisinimui. Iš pareiškėjos pateiktų rašytinių dokumentų ir pareiškime išdėstytų faktinių aplinkybių negalima tiksliai nustatyti kada, kokio statybą leidžiančio dokumento pagrindu ir kokio projekto pagrindu valstybinės reikšmės Antalieptės HE vandens telkinyje buvo leista statyti tiltą ir valstybinės žemės teritorijoje įrengti taką. Svarbiu įrodymu, nagrinėtinu atveju, būtų laikomas statybos projektas, parengtas buvusios sodybos rekonstravimui į poilsio namus, parengtas iki 1979 metų pagal 1977 m. lapkričio 17 d. išduotą statybos leidimą. Pareiškėjos pateiktas Zarasų rajono DŽDT Vykdomosios komisijos rajono architekto-inspektoriaus išduotas 1991 m. birželio 3 d. leidimas Nr. 11K/91 (galiojęs iki 1992 m. birželio 3 d.), gali būti vertinamas tik kaip leidimas Statybos ir remonto įmonei „Mituva“ statyti (atstatyti) poilsiavietę <...ant senų pamatų....> ir negali būti laikomas tiltelio ir tako 1979 metais įvykdytos statybos įrodančiu dokumentu. Pareiškėjos pateiktų dokumentų duomenys leidžia manyti, jog tilto ir tako statyba nesusieta su 1974 metais įgytų statinių rekonstrukcija. Atsižvelgiant į tai, kad tiltas ir takas buvo statomi už suteikto statybai žemės sklypo ribų, valstybinės žemės teritorijoje, tai yra naujos statybos statiniai. Pareiškėjos pateiktas UAB „Mituva“ teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) genplanas su Utenos regiono Aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos derinimo 1998 metų žymomis, be plano parengimo datos ir plane skirtingu raštu patikslinto be patikslinimo datos, pagrindo ir specialisto parašo, tiltelio ir pantoninio angaro statinių žymėjimo, negali būti vertinamas, kaip statybos teisėtumą įrodantis dokumentas. Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus dėl 1979 metais pastatytų liepto (tiltelio) ir tako statinių nuosavybės, tačiau vertinant pareiškėjos pateiktą VĮ Registro centro Utenos filialo 2018 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (11.5.9)UTS-6, pareiškėjos direktoriaus O. J. pateiktos 2017 m. gruodžio 12 d. deklaracijos apie statinio statybos užbaigimą Nr. 1 dokumentus, nustatyta, kad liepto (tiltelio) statyba yra nauja, statytoja yra pareiškėja, statybą leidžiantis dokumentas yra 1991 m. birželio 3 d. leidimas Nr. 11K/91. Siekiant nustatyti juridinį faktą dėl 1979 metais pastatyto pėsčiųjų tilto ir įrengto tako, pareiškėja turi įrodyti įvykdytų statybos darbų teisėtumą, t. y. kad statyba buvo vykdoma ir užbaigta valstybinės žemės teritorijoje, ir valstybinės reikšmės Antalieptės HE vandens telkinyje, laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prieštarauja dėl pareiškėjos prašomų nustatyti tako ir tiltelio statinių nuosavybės juridinių faktų. Teismo posėdyje Nacionalinės žemės tarnybos atstovas atsiliepime nurodytus motyvus palaikė.
Suinteresuotas asmuo D. J. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Atsiliepime nurodė, kad prie pareiškimo teismui dėl juridinio fakto nustatymo pareiškėja pridėjo ne visus dokumentus, patvirtinančius bylai reikšmingas ir svarbias aplinkybes. Suinteresuoto asmens atstovė kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl pareiškėjo VĮ Registrų centras pateiktų prašymų, deklaracijų ir dokumentų pateikimo. Iš VĮ Registrų centras gavus pareiškėjos pateiktus prašymus, deklaracijas ir kitus dokumentus, paaiškėjo, kad kreipdamasi į VĮ Registrų centras ir prašydama įregistruoti jos teises į lieptą ir taką, pareiškėja pateikė VĮ Registrų centras prieštaringas aplinkybes patvirtinančius dokumentus: pareiškėjos 2017-12-12 Deklaracija apie statinio užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodoma, kad tik 2017-12-12 yra užbaigtas pastatytas naujas statinys – Takelis ir Lieptelis (tai yra, kad lieptelio ir takelio statyba yra nauja). Šioje pažymoje nurodyti duomenys, kad Takelis ir Lieptelis pastatyti pagal statybą leidžiantį dokumentą – 1991-06-03 leidimą Nr. 11K/91, duomenys apie statinio projektą – parengimo metai 1991; pareiškėjos 2017-12-12 paaiškinimas, kuriame tvirtinama, kad Lieptelis ir Takelis buvo pastatyti 1979 metais, bet pagal 1991-06-03 Statybos leidimą Nr. 11K/91; pareiškėjos 2018-10-19 Deklaracija apie statinio, jo dalies statybos užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodoma, kad šia deklaracija skelbiama, jog 2018-10-19 pastatytas naujas statinys – Lieptelis. Šioje pažymoje nurodyti duomenys apie statybą leidžiantį dokumentą – 1977-11-17 leidimas Nr. 136, apie statinio projektą – parengimo metai 1976. Pareiškėja kiekvienai institucijai teigia skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius duomenis apie Takelio ir Lieptelio statybą, leidimą, projektą ir užbaigimą, kas patvirtina, jog jos pareiškime nurodytas teiginys, jog Lieptelis ir Takelis pastatyti 1979 metais yra abejotini ir prieštarauja kitiems jos pareiškimams, pažymoms bei deklaracijoms. Pareiškėja nepateikė 1977-11-17 leidimo Nr. 136, todėl teiginys, kad minėti statiniai yra pastatyti turint statybą leidžiantį dokumentą, yra nepagrįsti. Kaip pagrindžia pareiškėjos VĮ Registrų centras pateikti dokumentai, pareiškėja nuolat teigė, kad Lieptelis ir Takelis pastatyti pagal 1991-06-03 leidimą Nr. 11K/91, bet prie pareiškimo pridėtas 1991-06-03 leidimas Nr. 11K/91 nepatvirtina, kad pareiškėjai šiuo leidimu buvo leista statyti Lieptelį ir Takelį. Kai VĮ Registrų centras 2018-01-05 sprendime Nr. (11.5.9) UTS-6 konstatavo, jog 1991-06-03 leidime Nr. 11K/91 nekalbama apie statybą susijusią su liepteliu ir takeliu, būdama nesąžininga, supratusi, kad jai palankiau neleistiną statybą grįsti leidimu, kurio išvis negalima rasti ir patikrinti, pareiškėja pradėjo keisti savo teiginius, kad neva lieptelis ir takelis buvo pastatyti pagal 1977-11-17 leidimą Nr. 136, kurio nėra. Pareiškėjos pareiškimo teiginiai, kad lieptelis ir takelis yra pastatyti pagal 1977-11-17 leidimą Nr. 136, yra nepagrįsti, abejotini ir prieštarauja kitiems jo pareiškimams, pažymoms bei deklaracijoms. Pareiškėjos pateiktas genplanas nepatvirtina nei statytojo teisių, nei pareiškime nurodytų objektų statybos teisėtumo. Šis dokumentas yra be datos, nėra įskaitomas. Be to, plano apatiniame dešiniajame kampe esanti lentelė ir jos duomenys rodo, kad planas nebuvo net patikrintas, nes ties rekvizitu „TIKRINO“ nėra nei pavardės, nei pareigų, nei parašo. Pareiškėja pareiškimo 4 priede pateikia Zarasų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1977-03-17 potvarkį Nr. 95, kuriuo Statybos remonto tresto Statybos remonto valdybai Nr. 2 buvo suteiktas žemės 0.4 ha sklypas, užimtas pastatais ir kiemu (kuriuos pagal pirkimo-pardavimo sutartį Trestas įsigijo iš pardavėjos A. I.). Tačiau šiuo potvarkiu nebuvo suteiktas sklypas statybai. Juo labiau nebuvo suteikta teisė statybai vandens telkinyje. Nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad teritorija, kur yra lieptas ir takelis kada nors buvo suteikta šių objektų statybai arba pareiškėjai. Pareiškėja nutyli, kad daiktai, kuriuos ji siekia įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip savo, yra suinteresuotų asmenų D. J. ir T. T. bendra dalinė nuosavybe priklausančiame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. Nr(duomenys neskelbtini), kurio paskirtis miškų ūkio. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą pateikti prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą gali tik savininkas arba patikėjimo teise daiktą valdantis asmuo. Pareiškėja nėra nei žemės sklypo, nei vandens telkinio savininkė, todėl nurodytus objektus svetimuose žemės sklypuose ir telkiniuose įregistruoti neturi teisės. Kartu su pareiškimu nepateikta jokių įrodymų, nei kad pareiškėja pastatė nurodytus objektus, nei kad turėjo teisę statyti nurodytus objektus. Pareiškėjos nurodomu atveju nuosavybės teisės įgijimas galėtų būti sprendžiamas pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką, ir nuosavybės teisė į jį negali būti nustatoma kaip valdymo nuosavybės teise juridinis faktas. Teismas neprivalo atkurti statytojo pareigų įgyvendinimą patvirtinančių dokumentų. Naudojantis juridinio fakto nustatymo institutu negalima įteisinti neteisėtų statybų ir suteikti galimybę įteisinti statinius ne pareiškėjos žemės sklypuose. Pareiškėjos pareiškimas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Teismo posėdyje suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodytus motyvus palaikė.
Suinteresuotas asmuo T. T. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, tačiau 2019 m. liepos 31 d. prašyme nurodė, kad su pareiškimu nesutinka ir visiškai palaiko suinteresuoto asmens D. J. poziciją ir argumentus (1 t., b. l. 166). Teismo posėdyje T. T. nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, jo manymu, tiltas ir takas pastatyti ne 1979 m., o vėliau, po nuosavybės teisių jam atkūrimo.
Suinteresuotas asmuo Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad pareiškėja nepateikė dokumentų patvirtinančių nuosavybės teisės įgijimą, taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisėtą statinių statybą. Pareiškėja teigia, jog 1977-11-17 buvo išduotas leidimas Nr. 136, kuris suteikė teisę rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus, todėl neva jos, 1979 metais rekonstruojant sodybą į poilsio sodybą buvo pastatytas lieptas ir takas b1. Pagrindžiančių įrodymų pareiškėja į bylą nepateikia – 1977-11-17 leidimo Nr. 136 byloje nėra, taip pat nėra galimybės įsitikinti, kokių įrodymų ar dokumentų pagrindu pareiškėja teigia, kad 1979 metais buvo pastatyti lieptas ir takas b1. Mano, kad byloje esančių įrodymų nepakanka padaryti išvadai, kad pareiškėja teisėtu būdu sukūrė statinius ir taip įgijo nuosavybės teises į juos.
Suinteresuotas asmuo O. J. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso Pastatas – poilsio namelis, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – poilsio namas su pirtimi, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – poilsio namas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai – šulinys, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); kiti statiniai – Kiemo statiniai- aikštelės ir takai b, atraminės sienutės t, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). Šį nekilnojamąjį turtą O. J. nuosavybės teise įgijo 2009-02-19 dovanojimo sutarties pagrindu. 2009-02-19 dovanojimo sutartimi Nekilnojamąjį turtą ir nuomos teisę į 0,7435 ha žemės sklypo, esančio(duomenys neskelbtini), O. J. padovanojo jo tėvai (V. J. ir G. J.), kuriems nuosavybės teise iki tol ir priklausė Nekilnojamasis turtas. Nekilnojamas turtas yra žemės sklype, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), adresu(duomenys neskelbtini). Šį žemės sklypą O. J. nuomoja iš Lietuvos Respublikos valstybės 2014-09-11 Valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu. O. J., kaip Nekilnojamojo turto savininkas ir žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudotojas mato, kad prie Nekilnojamojo turto, kaip poilsio namų komplekso, yra senai pastatytas lieptas, Antalieptės HE tvenkinyje, ir senai pastatytas takas b1, esantis žemės sklype, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), adresu(duomenys neskelbtini). Šie statiniai (lieptas ir takas b1) yra tarsi poilsiavietės komplekso dalis. Tačiau nuosavybės teisės tiek į lieptą, tiek į taką b1 nebuvo įregistruotos, nebuvo suteikti unikalūs numeriai. Net vizualiai akivaizdu, kad šie statiniai yra pastatyti labai senai. Sprendžiant iš pareiškėjos pridėto genplano, liepto ir tako b1 statyba, buvo numatyta dar statant visą poilsiavietės kompleksą. Suinteresuoto asmens manymu, liepto ir tako b1 savininkas yra jo statytoja, t. y. pareiškėja (ji perėmė statytojo teises ir pareigas). Suinteresuotas asmuo O. J. nėra perėmęs statytojo teisių ir pareigų, kadangi Nekilnojamąjį turtą yra perėmęs dovanojimo sutarties pagrindu. Dovanojimo sutartimi O. J. įgijo nuosavybės teisę tik į konkrečius statinius. Suinteresuotas asmuo sutinka, kad pareiškime yra visos įstatyme numatytos sąlygos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1979 metais pastatytas lieptas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Antalieptės HE tvenkinyje ir takas b1, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklype, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), adresu(duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Mituva“. Teismo posėdyje suinteresuotas asmuo pareiškimą palaikė atsiliepime nurodytais motyvais ir prašė pareiškimą tenkinti.
Suinteresuotas asmuo Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcija atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, teismo posėdyje atstovas prašė pareiškimo netenkinti, nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus tokius statinius (tiltą ir taką) Sartų ir Gražutės regioninio parko teritorijoje naujai statyti ir įteisinti negalima.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
Pastato (statinio) valdymo nuosavybės teise faktas yra vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tam, jog būtų nustatytas pastato valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010, 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017).
Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015, 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad daiktas sukurtas statybos būdu pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) ir kad pareiškėja buvo faktinė šio daikto valdytoja, tačiau, nustatant juridinį faktą dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, svarbu patikrinti, ar pareiškėja buvo įgijusi nuosavybės teisę į šį statinį, turėjo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie neišliko. Dėl to nepakanka nustatyti, kad daiktas pagal dabartinį teisinį reglamentavimą atitinka nekilnojamajam daiktui keliamus reikalavimus, būtina patikrinti, ar asmuo pagal statybos metu galiojusį reguliavimą turėjo teisę pastatyti tokį nekilnojamąjį daiktą. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka; neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių.
Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013 ir kt.).
Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: kad 1979 metais pastatytas lieptas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Antalieptes HE tvenkinyje, nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Mituva“; ir, kad 1979 metais pastatytas takas b1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu(duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Mituva“. Pareiškėja pareiškime teigia, kad lieptas ir takas pastatyti 1979 metais pagal 1977-11-17 leidimą Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus, tačiau tokio dokumento byloje nėra. Nėra ir sodybos rekonstrukcijos į poilsio namus projekto. 1977-11-17 leidimas Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus yra paminėtas Zarasų rajono valdybos 1991-03-27 potvarkyje (1 t., b. l. 18), tačiau šiame potvarkyje tik konstatuojama, kad Kauno statybos remonto valdyba Nr. 2 pradėjo atstatinėti sudegusį korpusą neturėdama atitinkamo leidimo ir įpareigota laikytis statybos normų ir taisyklių, be to, leista rajono architektui-inspektoriui išduoti leidimą sudegusio pastato atstatymui. Šiame dokumente nėra nurodyta, kad leidžiama statyti lieptą ir taką. Zarasų rajono architektas-inspektorius 1991-06-03 išdavė leidimą Nr. 11K/91 (1 t., b. l. 92), kuriuo leista statybos ir remonto įmonei „Mituva“ statyti (atstatyti) poilsiavietę ant senų pamatų – dviejų aukštų pastatą. Šiame dokumente taip pat nėra jokios kalbos apie lieptą ir taką, todėl jis nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjai šiuo leidimu buvo leista statyti lieptą ir taką, todėl minėtas leidimas negali būti laikomas tilto ir tako 1979 metais įvykdytos statybos teisėtumą įrodančiu dokumentu.
Pareiškėjos pateiktas uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 16) su Utenos regiono Aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos derinimo 1998 metų žymomis, be plano parengimo datos ir plane skirtingu raštu patikslinto be patikslinimo datos, pagrindo ir specialisto parašo, tiltelio ir pantoninio angaro statinių žymėjimo, planas nebuvo patikrintas, nes nėra tikrintojo nei pavardės, nei pareigų, nei parašo. Šis dokumentas negali būti vertinamas nei kaip statybą leidžiantis dokumentas, nei kaip statybos teisėtumą įrodantis dokumentas.
Pareiškėjos pateiktas Zarasų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1977-03-17 sprendimas Nr. 95 (1 t., b. l. 15), kuriuo Statybos remonto tresto Statybos remonto valdybai Nr. 2 buvo suteiktas žemės 0.4 ha sklypas, užimtas pastatais ir kiemu (kuriuos pagal pirkimo-pardavimo sutartį Trestas įsigijo iš pardavėjos A. I.(1 t., b. l. 94)). Tačiau šiuo sprendimu nebuvo suteikta teisė statybai nei žemės sklype, nei šalia esančiame valstybei priklausančiame vandens telkinyje. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad teritorija, kur yra lieptas ir takelis kada nors buvo suteikta šių objektų statybai arba pareiškėjai naudotis.
Pareiškėjos pateiktame Zarasų rajono mero 1997-03-24 potvarkyje nurodyta, kad pareiškėjai leidžiama teisiškai įregistruoti pastatus: 1) 1979 m. pastatytą poilsio namą, 2) sandėlį, daugiau jokių pastatų ar statinių nebuvo leista registruoti. Pareiškėja pareiškime teigia, kad „aptariamu laikotarpiu, buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad registruojant statinius ir nuosavybės teises į juos, buvo registruojami pagrindiniai statiniai, neregistruojant takelių, lauko tualetų ar lieptų“, tačiau nenurodo tuo metu galiojusios teisinės reglamentacijos ir teismų praktikos, kas galėtų patvirtinti tokios praktikos egzistavimą.
Siekiant nustatyti, ar šių statinių statybos procesas buvo teisėtas, būtina vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 281 patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 17 punktas nurodė, kad leidimus vykdyti statybą teikia Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto vietos organai, o 25 punktas nustatė, kad visi pastatyti individualiniai gyvenamieji namai turi būti valstybinės komisijos priimti naudoti. Be kita ko, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570 1 punktas reglamentavo, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punktas įtvirtino, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtintą Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos 2 punkto d papunktį teisiškai turėjo būti registruojami visi atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantys pastatai. Pagal Instrukcijos 5 punktą teisiškai registruojami galėjo būti tik baigti statyti ir priimti eksploatuoti pastatai su naudojamais žemės sklypais. Šie teisės aktai reglamentuoja statybos būdu sukuriamų daiktų teisinę tvarką, kurios laikantis teisėtai sukuriami daiktai kaip nuosavybės objektai. Esminiai šios tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą pagal statybos leidimą ir ją baigti statinio priėmimo naudoti aktu. Tokia tvarka daiktas būdavo suformuluojamas kaip kadastrinis vienetas ir tapdavo civilinės apyvartos objektu.
Teismas, išanalizavęs statinio statybos metu galiojusius statybą reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad pagal juos statinio statyba laikytina teisėta, jei statinys pastatytas turint statybos leidimą ir priimtas naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Be to, teisiškai turėjo būti registruojami visi atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantys statiniai. Iš pareiškėjos pateiktų rašytinių dokumentų ir pareiškime išdėstytų faktinių aplinkybių negalima tiksliai nustatyti kada, kokio statybą leidžiančio dokumento pagrindu ir kokio projekto pagrindu valstybinės reikšmės Antalieptės HE vandens telkinyje buvo leista statyti tiltą ir valstybinės žemės teritorijoje įrengti taką, tai yra, nepateikta jokių įrodymų, nei kad pareiškėja pastatė nurodytus objektus ir kad turėjo teisę statyti nurodytus objektus. Teismas sprendžia, kad pareiškėja neįrodė, jog jai buvo išduotas statybos leidimas statyti lieptą ir tiltą ir kad šie pastatyti statiniai valstybinės komisijos buvo priimti naudoti.
Kartu pažymėtina, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai ir teiginiai yra prieštaringi. Taip, pareiškėja pareiškime teigia, kad lieptas ir takas pastatyti 1979 metais pagal 1977-11-17 leidimą Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus, tačiau iš VĮ „Rergistrų centras“ 2018-01-05 sprendimo Nr. (11.5.9)UTS-6 (1 t., b. l. 38-40) matyti, kad šiai institucijai pareiškėja 2017-12-12 paaiškinime nurodė, kad lieptas ir takas buvo pastatyti 1979 metais, bet pagal 1991-06-03 Statybos leidimą Nr. 11K/91. Pareiškėjos 2018-10-19 deklaracija apie statinio užbaigimą Nr. 1 nurodoma, kad tik 2017-12-12 yra užbaigtas pastatytas naujas statinys – takas ir lieptas, tai yra, kad liepto ir tako statyba yra nauja, statytoja yra pareiškėja, statybą leidžiantis dokumentas yra 1991 m. birželio 3 d. leidimas Nr. 11K/91.
Kaip jau buvo minėta, pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, įrodyti aplinkybes, būtinas juridiniam faktui nustatyti, turi dėl tokio fakto kreipęsis asmuo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teikiamas argumentas, kad kompetentingų institucijų per visą statinio eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą.
Apibendrindamas tai, kas nurodyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjai neįrodžius ginčo statinių (liepto ir tako) statybos teisėtumo, t. y., kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos, nėra pagrindo nustatyti statinių valdymo nuosavybės teise faktą. Todėl pareiškimas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėja prašė priteisti iš suinteresuotų asmenų 4068 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti (1 t., b. l. 169-173, 2 t. b. l. 87-90). Suinteresuoti asmuo D. J. prašė priteisti iš pareiškėjos 1553,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 1500 Eur sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti, o 53,50 Eur – išlaidos už įrodymų (dokumentų) gavimą iš VĮ „Registrų centras“. Kiti suinteresuoti asmenys neprašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Šioje byloje pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, todėl bylinėjimosi išlaidos gali būti priteistos.
Atmetus pareiškėjos pareiškimą jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš kitų suinteresuotų asmenų nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).
Suinteresuoto asmens D. J. prašymas priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas tenkintinas. Teismas pripažįsta, kad D. J. sumokėta suma (53,50 Eur) VĮ „Registrų centras“ už Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo parengimą buvo būtinos išlaidos, yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, todėl jam iš pareiškėjos priteistinos.
Teismas, priteisdamas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, įvertina bylos sudėtingumą, taip pat, tai, kad D. J. atstovė rengė ir pateikė atsiliepimą į pareiškimą, įvairius prašymus, teikė rašytinius įrodymus, kitus procesinius dokumentus, dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, vietos apžiūroje, atstovės darbo vieta yra Vilniuje. Teismas daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų dydžių. Be to, pareiškėja, reikšdama pareiškimą teismui, turėjo įvertinti, kad teismo sprendimas jai gali būti nepalankus ir iš jos gali būti priteistos dalyvaujančių byloje asmenų turėtos bylinėjimosi išlaidos. Todėl iš pareiškėjos priteistina D. J. 1500 Eur išlaidų advokato pagalbai.
Viso iš pareiškėjos priteistina D. J. 1553,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 – 265, 270, 448 straipsniais, 293 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atmesti.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“, juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), 1553,50 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų D. J.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus.