Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-132/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-13
Bylos Nr.: 1A-132/2012
Teisminio proceso Nr.: 1-85-1-00432-2007-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jonas Algimantas Venckus, Kęstutis Juc, Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys
Nukentėjusysis: Š. Ž., J. Ž., B. C. Ž.
Nuteistasis: P. S., K. D., A. M.
Advokatai: Ingrida Krolienė

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-132/2012Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00432-2007-3 Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.3.; 1.1.8.7.9.;1.1.10.1.; 1.2.3.1.; 1.2.20.7.; 2.1.7.1.;2.1.7.4.1.; 2.1.15. (S)LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko (pranešėjo) Svajūno Knizlerio,teisėjų Kęstučio Jucio ir Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,gynėjams advokatams Ingridai Krolienei, Remigijui Jakštui, Inesai Arbočienei,nukentėjusiesiems Š. Ž. , J. Ž. , B. C. Ž. ,nuteistiesiems P. S. , K. D. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. S. ir K. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteistas dvylikai metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir P. S. skirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis prie nusprendžiu paskirtos dvylikos metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis (septyni mėnesiai) Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės ir P. S. skirta galutinė subendrinta dvylikos metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

K. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 237 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu pagal BK 237 straipsnio 1 dalį nuteistasis A. M. , o pagal BK 238 straipsnio 1 dalį – A. K. , tačiau šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Be to, nuosprendžiu iš P. S. priteista: B. C. Ž. trys tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt aštuoni litai turtinės ir keturiasdešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo, J. Ž. trys tūkstančiai šeši šimtai septyniasdešimt šeši litai turtinės ir šešiasdešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo, M. Ž. dvidešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo, Š. Ž. vienas tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt litų turtinės ir dešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo, J. M. dešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo, G. M. dešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo. Iš A. M. , K. D. , A. K. solidariai priteista: B. C. Ž. du tūkstančiai litų neturtinės žalos atlyginimo, J. Ž. trys tūkstančiai litų neturtinės žalos atlyginimo, M. Ž. solidariai du tūkstančiai litų neturtinės žalos atlyginimo, taip pat Š. Ž. , J. M. , G. M. po vieną tūkstantį litų neturtinės žalos atlyginimo. Iš P. S. , A. M. , K. D. , A. K. solidariai priteista: J. Ž. penki šimtai keturi litai 70 ct. žalos atlyginimo, M. Ž. vienas tūkstantis du šimtai šeši litai ir 50 ct. turtinės žalos atlyginimo. Iš P. S. , A. M. , K. D. , A. K. priteista Š. Ž. po 250 litų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Iš P. S. , A. M. , A. K. priteista po 304,44 litus, o iš K. D. priteista 4519,69 proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 8 d., apie 1 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) namo kieme esančioje aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių priežasčių kilus konfliktui su pro šalį ėjusiu V. Ž. , tyčia pavartojo nenustatyto pobūdžio smurtą (tačiau ne mažiau kaip vieną kartą tyčia kumščiu smogė V. Ž. į veidą ir sulaužė nukentėjusiajam nosį), nuo kurio metu patirtų sužalojimų V. Ž. vietoje mirė.

K. D. nuteistas už tai, kad iš anksto nepažadėjęs paslėpė bei sunaikino kito asmens padaryto labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus ir kitus su slepiamu nusikaltimu susijusius dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės, o būtent: 2007 m. birželio 8 d., apie 1.30 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme esančioje aikštelėje, P. S. tyčia nužudžius V. Ž. , K. D. su A. M. ir P. S. , būdami apsvaigę nuo alkoholio, į automobilio SAAB 93, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi P. S. , bagažinę įdėjo V. Ž. lavoną ir A. M. su P. S. automobiliu SAAB 93, K. D. automobiliu „Peugeot 307“, A. K. su nuo teismo pasislėpusiu asmeniu, automobiliu „Volkswagen Golf“ nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) mišką, (duomenys neskelbtini) rajone. Ten K. D. , A. M. ir P. S. iškasė duobę ir joje užkasė V. Ž. lavoną. Užkasus V. Ž. lavoną K. D. , A. M. ir P. S. , nuvykę prie Šešuvės upės tilto, esančio Tauragės rajone kelio Tauragė–Vališkiai–Sakalinė 4 k., sudegino V. Ž. piniginę. Po kelių valandų nutarus V. Ž. lavoną paslėpti kitur, K. D. ir P. S. lavoną iškasė ir įdėjo į SAAB 93 bagažinę ir automobiliais SAAB 93, „Peugeot 307“ ir „Volkswagen Golf“ važiavo Šilutės kryptimi, tačiau P. S. automobiliu su lavonu nuo kitų bendrininkų pabėgo ir vienas V. Ž. lavoną išmetė pelkėtoje vietovėje (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, (duomenys neskelbtini) rajone.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek kaltinamajame akte, tiek ir apkaltinamajame nuosprendyje jam inkriminuoti kaltinimai bei teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, taip pažeidžiant nuteistojo teisę į gynybą. Neaišku kuo grindžiama išvada, kad nuteistasis su V. Ž. susimušė ir jam sudavė vieną smūgį į galvą ir šio smūgio metu V. Ž. buvo sulaužyti nosies kaulai ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Neaišku dėl ko įvyko V. Ž. mirtis. Apelianto manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras mano, kad V. Ž. mirtis įvyko dėl nosies kaulų lūžimo, kuris yra vertinamas, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir mano, kad tuo pačiu smūgiu buvo sužalotos galvos smegenys, nuo ko V. Ž. mirė. Tačiau neaišku kodėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras, surašęs kaltinamąjį aktą daro tokias išvadas. Teismų praktikoje, mirties priežastį nustato specialistai, tai yra teismo medicinos ekspertai, kurie turi specialų išsilavinimą ir pagal profesinę savo veiklą yra įpareigoti teikti teisėsaugos institucijoms išvadas apie asmenų mirties priežastis. Byloje buvo atliktos dvi ekspertizės, V. Ž. palaikų ekshumacija, tačiau aukštos kvalifikacijos medicinos specialistai negalėjo nurodyti V. Ž. mirties priežasties. Todėl nuteistasis mano, kad byloje pats prokuroras dirbtinai kuria įrodymus, neaišku kuo remdamasis apspręsdamas medicininius ir kitus faktus, kurių nenustatė specialistai.

Žemesnės instancijos teismas

Apygardos teismas šią baudžiamąją bylą pirmą kartą baigė nagrinėti 2009 m. birželio 19 d., priimdamas nutartį, vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi baudžiamąją bylą grąžinti prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti. Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir tie pažeidimai buvo esminiai, nes pareikštas kaltinimas buvo deklaratyvus, neaptartos aplinkybės, nepateikti išvadas patvirtinantys įrodymai. Atliekant naują ikiteisminį tyrimą ir surašant naują kaltinamąjį aktą iš esmės niekas nepasikeitė ir toliau buvo teikiamas deklaratyvus kaltinimas, kadangi gintis nuo kaltinimo nepagrįsto faktinėmis bylos aplinkybėmis ir nežinant nukentėjusiojo V. Ž. sužalojimo bei mirties priežasčių yra neįmanoma. Nenustačius šių aplinkybių, negalima spręsti ar V. Ž. mirtis yra smurtinė ir nuo kokių sužalojimų jis mirė, tarp kokio sužalojimo ir V. Ž. mirties yra priežastinis ryšys. Visi šie klausimai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirti ir aptarti. Dėl šių priežasčių nebuvo galima tinkamai kvalifikuoti šio įvykio aplinkybių ir nustatyti kaltųjų asmenų. Nuteistojo teigimu, naujai atliekant ikiteisminį tyrimą ir surašant kaltinamąjį aktą jo procesinės teisės ir toliau buvo pažeidžiamos, nes apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartyje aptartos aplinkybės ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro nebuvo pašalintos.

Nuteistojo manymu, apygardos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė teiginiais, kurie nebuvo nustatyti. Nuosprendyje atsirado nauji teiginiai ir sąvokos, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmą kartą nagrinėjant bylą teisme, o ir vėliau nebuvo žinomi. Nuosprendyje nurodyta, kad „..nuteistasis pavartojo nenustatyto pobūdžio smurtą (tačiau ne mažiau kaip vieną kartą tyčia kumščiu smogė V. Ž. į veidą ir sulaužė nukentėjusiajam nosį). Iš tokios formuluotės nuteistasis sprendžia, kad tinkamiausias bylos aplinkybių vertinimas yra toks, kuris yra reikalingas teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Visoje baudžiamojoje byloje yra kalbama apie vieno smūgio sudavimą nukentėjusiajam į veidą ir apie jo griuvimą ant kieto gatvės pagrindo. Priėmus tokią tariamo smurto panaudojimo formulę, galima tokiu pat pagrindu bandyti pagrįsti V. Ž. patirtus sužalojimus ir nuspėti jo mirties priežastis. Tačiau teismas negali apkaltinamojo nuosprendžio grįsti spėliojimais ar daryti kitas išvadas, kurios nėra pagrindžiamos faktinėmis bylos aplinkybėmis. Taip pat negali grįsti nuosprendžio prieštaringais kitų kaltinamųjų parodymais.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, siekdamas pagrįsti savo išvadas, naudoja literatūrinį posakį - „stiprus smūgis". Tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nebuvo gauta nagrinėjant baudžiamąją bylą. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad visi buvę nusikaltimo vietoje teigia, kad jis buvo labai girtas, o V. Ž. , kad ir buvo girtas, tačiau jis buvęs sportininkas - sunkiaatletis.

Dėl paminėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, buvo pažeistos jo procesinės teisės dėl neaiškaus kaltinimo pateikimo, bei neaiškaus teismo nuosprendžio.

Taip pat apeliantas mano, kad apygardos teismas neteisingai įvertino faktinius bylos duomenis, o tai lėmė klaidingą įrodymų vertinimą. Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžiuose jis nuosekliai nurodė įvykio aplinkybės, parodė, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo tik A. K. , kuris kartu su K. D. po pavartoto smurto ir partempė nukentėjusiojo kūną į aikštelę. Tada jie iš aikštelės išvyko, pirko ir gėrė alkoholį, o po valandos ar dar daugiau laiko, A. M. parvežė juos į aikštelę, kur gulėjo V. Ž. kūnas. A. M. su K. D. įkėlė V. Ž. kūną į automobilio SAAB bagažinę ir iš aikštelės išvažiavo. Kas užkasinėjo V. Ž. palaikus miške nuteistasis nepamena, nes buvo labai girtas ir miegojo. Ryte išgirdo A. M. ir K. D. kalbas, kad reikia V. Ž. kūną išvežti į kitą vietą užpilti kūną kalkėmis. V. Ž. kūną iš žemės atrodo iškasė A. M. ir K. D. . Kūnas buvo įdėtas į automobilio SAAB bagažinę ir nuteistajam buvo pasakyta vairuoti automobilį SAAB. Su juo kartu važiavo K. D. , o A. M. važiavo kitu automobiliu. Trečiu automobiliu važiavo A. K. ir A. J. . Važiavo per Tauragę link Šilutės. Važiuojant automobilyje, K. D. aiškino, kad nuveš V. Ž. kūną į mišką ir ten jį sukapos, o paskui užkas ir apipils kalkėmis. Toks numatomas elgesys su V. Ž. palaikais nuteistajam buvo nepriimtinas, todėl atvažiavus iki Vainuto m. ir K. D. iš automobilio persėdus į A. M. automobilį, nuteistasis nuo kitų asmenų pabėgo, miške iš bagažinės iškėlė V. Ž. kūną ir jį ten paliko. Automobilis buvo užklimpęs, todėl nuėjęs į kaimą prašė, kad traktorininkas jį ištrauktų. Grįždamas padarė avariją ir buvo sulaikytas policijos. Vėliau A. M. reikalavo susitikti. Nuo to laiko pradėjo reikalauti prisiimti visus tuos veiksmus, kuriuos V. Ž. atžvilgiu buvo padaręs A. K. . Jam nesutikus buvo pasakyta, "...kas tu dabar esi kai tavo tėvas mirė, o A. K. dėdė ir giminė yra įtakinga Tauragėje ir ne tik joje...". Be to buvo liepta dingti iš Lietuvos, nes kitaip nukentės tiek jis pats, tiek jo šeima. Jis išvyko pas seserį į Ispaniją, tačiau ir čia toliau buvo persekiojamas, šantažuojamas, todėl bandė nusižudyti. Nuteistojo teigimu, teismas tokiais jo parodymais nepatikėjo, o nepagrįstai tikėjo suderintais kitų kaltinamųjų parodymais, kurie nuo 2007 m. birželio 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 4 d. turėjo pakankamai laiko susitikti su advokatais ar teisininkais ir parengti nuoseklų scenarijų, kaip padėti A. K. išvengti atsakomybės ir apkaltinti jį (P. S. ). Advokatų keitimas, ligos, neatvykimas į teismo posėdžius, svarbių liudytojų neatvykimas ir panašūs veiksmai rodo, kad buvo vilkinamas procesas, siekiant padėti A. K. .

Apeliantas mano, kad nelogiška, jog A. M. , K. D. , A. K. ir A. J. ėmėsi iš įvykio vietos išvežti V. Ž. kūną, jei nukentėjusįjį nužudė jis (P. S. ). Be to, apeliantui kelia abejonių ir kiti paminėtų asmenų veiksmai. A. M. iš nuteistojo atima automobilio SAAB raktelius, įsodina į automobilio galinę sėdynę, vėl perka alkoholį ir juo nuteistąjį girdo, iš nuteistojo mobilaus ryšio telefono bendrauja tarpusavyje, ieško įrankių V. Ž. palaikams užkasti, veža jo automobiliu SAAB V. Ž. palaikus prie K. D. merginos tėvo sodybos (duomenys neskelbtini) kaime, degina V. Ž. pasą ir atlieka kitus veiksmus, kuriais siekiama sudaryti kuo daugiau aplinkybių dirbtinai kaltinančių būtent apeliantą. Nuteistasis mano, kad tokiu būdu buvo siekiama parengti tam tikras aplinkybes, kurios patvirtintų nuteistojo kaltę, jeigu šis įvykis bus atskleistas.

Nuteistojo teigimu, nepavykus jį įkalbėti prisiimti kaltę, ir pasakius, jog policijai jis nurodys visą tiesą apie įvykį, jam buvo imta grasinti susidorojimu ne tik su juo, bet su jo mama ir kitais šeimos nariais. 2007 m. rugpjūčio 10 d. A. M. jį nusivežė pas K. R. į butą. Kas ten buvo daroma nuteistasis tiksliai nežino, nes neprisimena. Daro prielaidą, kad K. R. bute buvo kalbama apie V. Ž. mirties aplinkybes, kurias, galimai jam aiškino A. M. , nes K. R. įvykio vietoje 2007 m. birželio 8 d. nebuvo. Iš pastarosios parodymų nuteistasis sprendžia, jog ji teigia girdėjusi, kaip nuteistasis sakė, jog nieko nepadarė ir nenori sėdėti. Apeliantas teigia nepamenantis kaip tą naktį iškrito ar buvo išmestas iš K. R. buto 4 aukšto balkono. Tačiau Kauno klinikose jį gydęs gydytojas A. P. aiškino, kad pačiam iškristi iš balkono ir taip susižaloti neįmanoma. Pagal patirtus sužalojimus, jis turėjo būti iš balkono išmestas ant nugaros ir šono, nes nei rankos, nei kojos, nei galva sužaloti nebuvo. Šio kritimo (išmetimo) iš balkono metu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai konstatuoti tik 2009 m. gruodžio 18 d., po to, kai teismas baudžiamąją bylą grąžino prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti. Sužalojimo aplinkybės buvo ištirtos paviršutiniškai ir tik dėl to, kad tai padaryti liepė teismas. Jeigu ikiteisminis tyrimas būtų operatyviai tyręs ir šio sužalojimo aplinkybes, gal būt, būtų nustatęs ir tikrąsias V. Ž. žūties aplinkybes. Be to apeliantas teigia, kad jam gulint Kauno klinikose, jį lankė A. M. , A. J. su savo draugėmis ir ligoninėje jis buvo verčiamas sakyti, jog V. Ž. sumušė ne A. K. . Tai gali patvirtinti palatoje buvę kiti ligoniai, kurie tuos pokalbius turėjo girdėti. Juos nustatyti nesunku, tačiau šių aplinkybių ikiteisminio tyrimo pareigūnai netikrino, nes grįsti vieno asmens kaltę, kitų bendrakaltinamųjų, nors ir prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, yra paprasčiau, nei ieškoti objektyvių įrodymų.

Nuteistasis savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, prieštaringumą paaiškina tuo, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus jis buvo po sudėtingos traumos, jam buvo leidžiami vaistai nuo skausmo, nes buvo gydomas nuo dubens ir stuburo kaulų lūžimo. Todėl ne visas aplinkybes jis galėjo detaliai atgaminti po patirtų traumų bei vaistų poveikyje. Tačiau esminiai klausimai, kurie lietė V. Ž. mirtį, visa laiką buvo vienodi, t. y., kad V. Ž. sumušė A. K. . Be to, pats parodė vietą (mišką) kur paliko V. Ž. kūną. Iš teismo medicinos eksperto išvados matyti, kad nuteistajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl trauminės galvos smegenų ligos, liekamieji reiškiniai; dešinės pusės dubens kaulų lūžimo; kryžkaulio ir abiejų kairės pusės šakų lūžimo; 5-to juosmeninio slankstelio lūžimo. Dėl tokių sužalojimų ir intensyvaus gydymo psichotropiniais preparatais, negalima susikoncentruoti ir duoti nuoseklius parodymus.

Be to, apeliantas nurodo, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę už avariją, pataisos namuose per kitus nuteistuosius jam buvo perduota nuo A. K. artimųjų, kad pirmojo teismo posėdžio metu neduotų parodymų apie tai, kad A. K. sumušė V. Ž. , nes taip bus lengviau atlikinėti bausmę. Taip jis ir elgėsi, nes bijojo. Bijo ir šiuo metu, nes A. K. draugai turi įtaką ir pataisos namuose. Visi šie faktai yra aprašyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartyje. Tai rodo, kokios spaudimo, šantažo ir grasinimo priemonės bei būdai buvo vartojami. Tačiau teismas to nepamatė ir neišgirdo ir todėl neteisingai įvertino baudžiamojoje byloje faktinius duomenis.

Nuteistojo teigimu, apklausiamas teisme nukentėjusysis Š. Ž. , aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kas yra A. K. Tauragėje, kokios šios šeimos galimybės, nes ir jis remdamasis operatyviniais duomenimis žino kaip ir kas nužudė jo brolį V. Ž. . Dar kartą nukentėjusysis Š. Ž. išsakė savo poziciją po nuosprendžio paskelbimo 2011 m. liepos 5 d. apygardos teisme LNK televizijos žurnalistei nurodydamas, jog jis žino, kad visi kaltinamieji jo brolį spardė kojomis, tačiau tam nepakanka įrodymų. Todėl apeliantas daro išvadą kad Š. Ž. turi operatyvinius ar kitokius duomenis, kurie padėtų nustatyti tiesą šioje byloje. Nukentėjusysis Š. Ž. yra kriminalinės policijos pareigūnas ir galimai žino kur ir apie ką galima kalbėti bei kokią informaciją jis turi. Tačiau ir šių parodymų teismas neįvertino.

Taip pat apeliantas teigia, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmą kartą 2008-2009 m., kai 2009 m. birželio 19 d. apygardos teismas priėmė nutartį ir bylą perdavė prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti ir antrą kartą – 2010-2011 m., kai buvo priimtas skundžiamas 2011 m. liepos 5 d. apkaltinamasis nuosprendis, įrodymų apimties, įrodymų šaltinių ir kitų baudžiamosios bylos aplinkybių ir faktų prasme, niekas nepasikeitė. Byla buvo tiriama beveik metus ir padaryti keli veiksmai, kuriuos buvo galima padaryti per mėnesį. Net nebuvo bandoma pasiklausyti kaltinamųjų pokalbių ar kitaip gauti įrodymus, kurie atitiktų įvykio aplinkybių tikrovę ir padėtų nustatyti V. Ž. tikrąsias žūties aplinkybes. Kai kurie nauji įrodymai įrodymų šaltinio ar įrodymų patikimumo problemos iš esmės neišsprendė. Galima konstatuoti, kad neatsakyta į pagrindinius šios baudžiamosios bylos klausimus: dėl ko ir kada po 2007 m. birželio 8 d. naktį buvusių įvykių mirė V. Ž. , ar V. Ž. mirtis yra smurtinė, koks smurtas buvo pavartotas prieš jį, kas sukėlė jo mirtį, kas ir kokį smurtą vartojo prieš V. Ž. . Nuteistojo manymu atsakius į šiuos klausimus būtų galima nustatyti visas aplinkybes, kurias būtina nustatyti kaltinant asmenis už tyčinį nužudymą. To reikalauja BK 129 straipsnio 1 dalies objektyvioji nusikaltimo sudėties pusė. Tai numatyta ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" , kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių (mirties) yra priežastinis ryšys. Tačiau, nagrinėjant bylą teisme antrą kartą, pasikeitė įrodymų vertinimo kriterijai, nes jei pirmą kartą neužteko duomenų, priimti naują nuosprendį, tai antrą kartą apygardos teismas nusprendė, kad jų pakanka, nors nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei prokuroras, surašęs naują kaltinamąjį aktą, teismo nutartyje išdėstytų nurodymų neįvykdė.

Nuteistojo manymu, negalima asmenį pripažinti kaltu konstatuojant, jog kaltinamasis tyčia pavartojo nenustatyto pobūdžio smurtą, ką padarė apygardos teismas. Čia kalbama apie smurtą kuris buvo pavartotas prieš V. Ž. , tačiau neaišku kur dingo tariamai nuoseklūs A. M. ir K. D. parodymai. Specialisto išvadoje Nr. M 1590/09(01) teigiama, kad prieš mirtį V. Ž. patyrė nosies kaulų lūžimą ir šis sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant vieną smūgį. Nosies kaulų lūžimas yra kvalifikuojamas kaip nežymus žmogaus sveikatos sutrikdymas. Ar šis sveikatos sutrikdymas galėjo sukelti tyčinį žmogaus gyvybės atėmimą, specialistai atsakyti negalėjo. Teoriškai tokia galimybė yra, tačiau tai tik prielaidos ir spėjimai.

Šalies argumentai

Apeliantas, vertindamas nuosprendžio nustatomąją dalį gramatine bei sintaksine prasme, mano, kad teismas nustatė, jog V. Ž. mirė nuo nosies kaulų sulaužimo, tai yra nuo nežymaus sveikatos sutrikdymo. Analizuojant teismo išvadą "...patirtų sužalojimų...", galima teigti, kad teismas mano, jog sužalojimai buvo padaryti keli, ne vienas. Tačiau neaišku kokie tie sužalojimai, kuo jie pasireiškė ir kas buvo V. Ž. mirties priežastis. Atlikus V. Ž. palaikų ekshumaciją ir juos ištyrus 2009 m. spalio 23 d. buvo surašyta specialisto išvada Nr. M 1590/09 (01), kurioje ekspertas J. M. Paliulis davė išvadą, kad V. Ž. lavone (išlikusiuose skeleto kauluose) rasti šie kaulų sužalojimai: senas sugijęs ir šviežias nosies kaulų lūžiai, daugumos (7 dešinės pusės ir 10 kairės pusės šonkaulių) priekinių galų defektai, abiejų pėdų 10 vamzdinių kaulų ir kairio kulnakaulio defektai. Nosies kaulų lūžiai padaryti smūginiais kietų bukų daiktų poveikiais ir visumoje būdingi smūgių sudavimui. Šviežias nosies kaulų lūžis tikėtina yra priešmirtinis ir padarytas iki keleto dienų prieš mirtį laikotarpiu ir paprastai sukelia nežymaus mąsto sveikatos sutrikdymą. Šonkaulių ir pėdų kaulų defektai pagal savo pobūdį ir lokalizaciją esant ribotos kaulų paviršiaus deformacijos žymėms, būdingoms sukandimui žvėrių (graužikų) dantimis, galėjo būti padaryta po mirties, žvėrims apgraužiant lavoną. Iš rastų kaulų sužalojimų (defektų) smūginiu poveikiu galėjo būti padarytas nosies kaulų lūžis. Tokiam nosies kaulų lūžiui, kaip šiuo atveju, padaryti pakako ir vieno smūginio poveikio (smūgio). Ar buvo smūgių daugiau nustatyti negalima. Nuo ko V. Ž. mirė iš skeleto kaulų nustatyti negalima. Kokie kūno sužalojimai buvo padaryti V. Ž. ir kada po jų įvyko mirtis iš kaulų nustatyti negalima. Nosies kaulų lūžis, kaip jau nurodyta anksčiau, galėjo būti padarytas iki keleto dienų prieš mirtį laikotarpiu. Apelianto manymu, ši specialisto išvada visiškai paneigia teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl smurto pobūdžio ir apimties, bei nepatvirtina teismo išvados, kad V. Ž. mirtis buvo smurtinė. Specialisto išvadoje teigiama, kad nustatyti mirties priežastį medicinos mokslas ir ekspertinė praktika iš tyrimui pateiktų V. Ž. kaulų skeleto negali. Taigi, specialistas negali nustatyti mirties priežasties ir laiko, o teismas teigia, kad po smūgio į veidą, kuriuo buvo sulaužyti V. Ž. nosies kaulai (ar kito nenustatyto pobūdžio smurto) V. Ž. vietoje mirė. Nuteistajam neaišku, kokiais įrodymais teismas grindžia šias išvadas. Teismas tokių argumentų nenurodo, nes jų nėra, o apkaltinamąjį teismo nuosprendį grindžia spėjimais.

Nuteistojo manymu, aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes grįsti apkaltinamąjį teismo nuosprendį prielaidomis, spėjimais ir nenustatytomis bylos aplinkybėmis, o taip pat prieštaringais ir nenuosekliais kitų teisiamųjų parodymais, negalima. Skundžiamame nuosprendyje nėra pateikta nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų, o nuteistasis neprivalo įrodinėti, kad jis yra nekaltas.

Be to, apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas liudytojas R. A. , kuris, kaip teigia prokuroras, buvo K. D. merginos tėvo sodyboje tą naktį, kai nuteistasis ir kiti buvo ten atvykę. Tačiau šis liudytojas teisme apklaustas nebuvo, nes jo nebuvo galima prisikviesti į teismą. Iš šio liudytojo parodymų buvo galima sužinoti tam tikras svarbias aplinkybes, kurios galėjo nustatyti tikrąsias V. Ž. mirties aplinkybes.

Kartu apeliantas teigia, kad supranta nukentėjusiųjų skausmą ir pergyvenimus, apgailestauja ir atsiprašo nukentėjusiojo artimųjų dėl visko kas yra įvykę su V. Ž. . Pripažįsta kaltę, kad nukentėjusiojo kūno neatvežė ir neparodė tėvams ar Š. Ž. . Tačiau baimė, grasinimai ir šantažas įtakojo tokius jo veiksmus. Apeliantas mano, kad gali atsakyti už nusikaltimo slėpimą ar nepranešimą apie padarytą nusikaltimą tačiau teigia, kad nėra žudikas. Be to, nuteistojo manymu, teismas kažkokiais specialiais kriterijais įvertino V. Ž. mamos ir tėvelio skausmą ir patirtus pergyvenimus nevienodai.

Nuteistasis vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Sudėtinė asmens teisė į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo pažeista apelianto teisė į gynybą todėl teismas netinkamai įgyvendino Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo vykdymo funkciją.

Šalies argumentai

Nuteistasis K. D. apeliacinius skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, taip pat prašo civilinių ieškovų ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš K. D. atmesti.

Apelianto manymu, apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

Nuteistasis nurodo, kad jis pripažintas kaltu padaręs nesunkų nusikaltimą, todėl įstatymas teismą įpareigoja skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba motyvuoti sprendimą kodėl skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 55 str.), tačiau teismas to nepadarė. Nuosprendyje teismas tik abstrakčiai nurodė, kad K. D. ne kartą baustas administracine tvarka, ne kartą teistas, nedirba, todėl skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, kurią paskyrė atlikti pataisos namuose, o ne atviroje kolonijoje. Tačiau teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl nuteistajam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, nepagrįstai nurodė, kad jis nedirba, nes nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki sulaikymo jis dirbo J. D. firmoje „Aras". Be to, apeliantas teigia, kad buvo teistas tik vieną kartą 2002 metais, teistumas išnykęs. Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad paskirta bausmė yra aiškiai neadekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui, prieštarauja LAT 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje" išdėstytoms nuostatoms.

Taip pat nuosprendyje (10 lapas) abstrakčiai pasisakyta, kad nuteistojo K. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apelianto teigimu, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino savo kaltę, gailėjosi, ne kartą posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiųjų, be to, būtent jo parodymai, akistata su A. M. padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams nustatyti tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Todėl nesuprantama, kodėl ši aplinkybė nepripažinta atsakomybę lengvinančia. Nuteistasis nurodo, kad 2009 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio metu norėjo atlyginti turtinę 1700 lt dydžio žalą, tačiau nukentėjusieji patys atsisakė pinigus paimti ir tai patvirtino teismui. Apeliantas mano, kad šis faktas pripažintinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 2 d.).

Nuteistojo K. D. manymu, nuosprendyje nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliantas neneigia, kad buvo išgėręs alaus, tačiau nemano, kad tai viršijo 0,4 promilės. Be to, objektyviai neblaivumas nebuvo nustatytas, o prielaidomis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Nuteistasis K. D. teigia, kad nuosprendyje bausmės neindividualizuojamos, neišskiriamos, skiriant bausmes jis abstrakčiai prilyginamas A. M. , A. K. , nors jie ir teisti, ikiteisminio tyrimo metu nepripažino kaltės, neatlygino nė dalies žalos nukentėjusiems. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, K. D. mano, kad yra įstatyminis pagrindas taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, paskiriant vieną ar kelis įstatyme numatytus įpareigojimus.

Taip pat nuteistasis nesutinka su priteistais civiliniais ieškiniais. BK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys kaltinamajam gali būti pareikštas, tik esant trims sąlygoms: kai padaryta fiziniam asmeniui žala, kai kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir kai tarp kaltinamojo veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Apelianto manymu, jo padarytas nusikaltimas, t. y. nusikaltimo slėpimas priskiriamas prie nusikaltimų teisingumui, ir jokio tiesioginio ryšio su žmogaus asmeniu neturi. Tarp padaryto nusikaltimo ir nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos nėra jokio priežastinio ryšio. Prie V. Ž. nužudymo jis neprisidėjo, todėl tik iš P. S. priteistina nukentėjusiesiems padaryta turtinė ir neturtinė žala. Be to, civilinis ieškovas privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. B. C. Ž. , M. Ž. , Š. Ž. , J. M. , G. M. ieškiniuose prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą už V. Ž. nužudymą, ir nenurodo jokių motyvų dėl patirtos neturtinės žalos dėl nusikaltimo slėpimo. Neįrodyta ir nepagrįstai solidariai priteista 1206,5 Lt turtinė žala M. Ž. dėl iš tėvo pagrobtų daiktų, nes ši veika nebuvo inkriminuota nei apeliantui, nei A. M. , A. K. .

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji P. S. ir K. D. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras ir nukentėjusieji Š. Ž. , J. Ž. , B. C. Ž. prašė nuteistųjų P. S. ir K. D. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų P. S. ir K. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems P. S. ir K. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, P. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, K. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 237 straipsnio 1 dalyje, bei jiems paskirtų bausmių ir nukentėjusiesiems priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistieji P. S. ir K. D. .

Dėl nuteistojo P. S. apeliacinio skundo.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, kuriuos patvirtina byloje išsamiai ištirtų ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo P. S. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad smurtą prieš nukentėjusįjį V. Ž. naudojo ne jis, bet kitas nuteistasis – A. K. , o visi įvykio metu kartu su juo buvę asmenys jį apkalba.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis P. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme kaltu dėl V. Ž. tyčinio nužudymo neprisipažino, tvirtindamas, kad įvykio metu su V. Ž. nekonfliktavo ir smurto jo atžvilgiu nenaudojo. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad 2007 m. birželio mėnesį, naktį iš 7 d. į 8 d., jam kartu su A. M. , K. D. , A. K. , A. J. būnant aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir ten vartojant alkoholinius gėrimus, prie jų priėjo V. Ž. , kuriam jis davė išgerti alaus. Po to V. Ž. paprašė A. K. cigaretės, tačiau pastarasis atsakė, kad neturi ir liepė V. Ž. dingti. V. Ž. bambėdamas nuėjo, o A. K. ėmė jį vytis. P. S. su K. D. nubėgo iš paskos pažiūrėti. Matė, kaip A. K. pasivijo nukentėjusįjį jau prie gatvės ir sudavė pastarajam į galvos sritį. Nuo smūgio V. Ž. pradėjo eiti ratu, krito, trenkėsi galva į bordiūrą ir nebeatsikėlė. Po to A. K. su K. D. V. Ž. atitempė iki aikštelės. Ten K. D. žiebtuvėliu tikrino, ar V. Ž. kvėpuoja, ir pasakė, kad jis nebegyvas. Tuomet A. K. ėmė šaukti, kad V. Ž. apsimeta negyvu, ir norėjo jį pervažiuoti automobiliu ,,Volkswagen Golf“. Tuo tarpu jis, siekdamas to išvengti, patempė V. Ž. iki krūmų. Po šių įvykių jis labai išsigando, sėdo į savo automobilį ir norėjo išvažiuoti, tačiau A. M. ištraukė jo automobilio raktelius ir liepė sėsti ant galinės sėdynės. P. S. pakluso ir persėdo. Kas vyko po to, neprisimena, nes dėl girtumo užmigo. Dėl šios priežasties jis nežino, kaip V. Ž. kūnas atsidūrė automobilyje ir kaip buvo užkastas (duomenys neskelbtini) miške, apie tai sužinojo tik kitą dieną. Dar prisimena, kad prie Šešuvės tilto A. M. degino V. Ž. piniginę, o po to ryte jis atsibudo K. D. draugės tėvų sodyboje, ten vėl gėrė. Kiti nuteistieji tuo metu jau buvo nutarę perlaidoti V. Ž. kūną ir pasiruošę kastuvus bei kalkes, todėl visi nuvažiavo į mišką. Ten A. M. ir K. D. už rankų iš žemės ištraukė V. Ž. kūną ir įdėjo į P. S. automobilio bagažinę. Jis važiavo savo automobiliu su K. D. , o kiti nuteistieji važiavo kitu automobiliu paskui juos. Bevažiuojant K. D. pradėjo kalbėti, kad nukirs V. Ž. galvą, todėl jis, nenorėdamas, kad V. Ž. kūnas būtų taip išniekintas, K. D. išlipus iš automobilio atlikti gamtinių reikalų, nuo kitų nuteistųjų pabėgo ir V. Ž. kūną išmetė pelkėse. Grįždamas į Tauragę sukėlė eismo įvykį (t. 10, b.l. 66-69).

Pirmą kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą apygardos teisme P. S. , laikydamasis savo pozicijos, jog inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, o kiti nuteistieji jį apkalba, duoti detalesnius parodymus apie įvykio aplinkybes atsisakė (t. 5, b.l. 89-90).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją P. S. kiek kitaip aiškino įvykio aplinkybes. Jis laikėsi savo pozicijos, jog smurtą V. Ž. atžvilgiu naudojo ne jis, bet A. K. , tačiau teigė, jog smūgį pastarasis nukentėjusiajam sudavė toje pačioje aikštelėje, kur jie visi tą vakarą buvo, ir būtent ten V. Ž. aukštielninkas nukrito ant aikštelės asfalto. Nukentėjusysis gulėjo be sąmonės, nebejudėjo. Tuomet K. D. su A. K. nutempė V. Ž. į šalia esančius krūmus. Taip pat nuteistasis aiškino, jog tuomet, kai jis po K. D. žodžių, jog nukentėjusysis jau nebegyvas, išsigandęs bandė pabėgti su savo automobiliu, A. M. , ištraukęs raktelius, įtempė P. S. į automobilio galą ir pasakė, kad važiuoja apsukti kelis ratus. P. S. priešinosi, norėjo pabėgti, bet A. M. jėga įtempė jį į automobilį, kurį pats ir vairavo. Jie važiavo į degalinę, ten nusipirko sidro ir važiavo link Jurbarko. Buvo nuvažiavę po Šešuvės upės tiltu, ten jis matė, kad A. M. kažką deginą, iš kalbų suprato, kad tai V. Ž. pasas. Toje vietoje jie išbuvo apie valandą, gėrė sidrą. Po to jis pasiūlė važiuoti namo, A. M. sėdo už vairo ir jie grįžo į tą vietą, kur buvo paliktas V. Ž. . Jis pats liko automobilyje, o A. M. , K. D. , A. K. , atnešę iš krūmų V. Ž. kūną, įdėjo jį į bagažinę. P. S. išlipti iš automobilio kiti nuteistieji neleido, visi trys grasino. Po to jie visi važiavo link Šilalės, vairavo A. M. . Jie važiavo paslėpti lavono, o jis šaukė, kad gal žmogus komoje. Pavažiavus apie 10 km už (duomenys neskelbtini), automobilis pasuko į kairę nuo Tauragės į mišką. Ten jie visi trys ištraukė V. Ž. lavoną ir įmetė į kažkokią pelkę, klampią vietą. Po to jis užmigo, nes buvo labai girtas. Atsibudo automobilyje apie 11-12 val., kaip suprato, toje pačioje vietoje. Jam buvo baisu, todėl nieko aplink nežiūrėjo, V. Ž. kūno nematė. Automobilis buvo įklimpęs, todėl jis ėjo ieškoti, kas galėtų padėti automobilį ištraukti. Grįždamas į Tauragę sukėlė autoįvykį. Grįžęs iš areštinės, susitiko su kitais nuteistaisiais ir jų klausė, kodėl jį miške vieną paliko. A. M. , K. D. ir A. K. slėpė kūną, net norėjo jį užkasti, turėjo kastuvą, kurį automobilyje buvo palikusi jo mama (t. 2, b.l. 78-80).

Parodymų patikrinimo vietoje metu P. S. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, tik patikslino, jog jis dėl girtumo neprisimena, kas vyko po to, kai kiti trys nuteistieji aikštelėje įkėlė V. Ž. kūną į automobilį. Taip pat nurodė, jog kitą dieną atsibudo K. D. merginos sodyboje, ten iš kitų nuteistųjų kalbų suprato, jog reikia perkasti kūną. Kur ir kas kūną buvo užkasęs, jis nežinojo, nes tame nedalyvavo. Sodyboje kiti nuteistieji ginčijosi, ką daryti su kūnu – nukirsti galvą, apipilti kalkėmis. Kalkes įdėjo į A. M. automobilį, o kastuvą – į P. S. . Nuo sodybos važiavo link Jurbarko. Kelią rodė A. M. . Nuvažiavus į miško vietovę, jis matė, kad iškasė V. Ž. kūną, įdėjo į jo automobilio bagažinę. Toliau jie važiavo link Šilutės, K. D. sėdėjo jo automobilyje ir visą laiką kalbėjo apie tai, kad reikia kūną sudeginti, nukirsti jam galvą, apipilti kalkėmis, užkasti, kad niekas nerastų. Kai K. D. išlipo iš automobilio, jis pabėgo. Važiavo link Šilalės, ten pasuko pirmuoju keliukui į dešinę ir pamiškėje paliko kūną (t. 2, b.l. 85-86).

Tačiau nuteistojo P. S. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pateikta įvykio versija prieštarauja kitų įvykio dalyvių – nuteistųjų A. M. , K. D. bei A. K. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme.

Nuteistasis A. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2007 m. birželio 7 d. apie 24 val., kai jis su K. D. , P. S. , A. K. ir A. J. buvo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), prie jų kompanijos priėjo V. Ž. , kuris buvo girtas. Tarp jo ir P. S. kilo konfliktas dėl to, kad V. Ž. nepagarbiai kalbėjo apie P. S. tėvą, ir jie susistumdė, V. Ž. smogė P. S. , o pastarasis smogė V. Ž. atgal. Kur vienas kitam pataikė, jis nematė, kiti į konfliktą nesikišo. Po to V. Ž. greitu žingsniu nuėjo namų link, o P. S. nuėjo paskui jį. A. K. ir K. D. nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta, nes nuėjusius užstojo augantys krūmai. Netrukus P. S. parsitempė V. Ž. į aikštelę ir paliko prie krūmų. V. Ž. gulėjo nejudėdamas, todėl A. M. patikrino, ar V. Ž. gyvas. Jam atrodė, kad V. Ž. miręs, nes neapčiuopė jo pulso. Tuomet visi, palikę V. Ž. kūną gulėti, skubiai iš aikštelės išvažiavo. Maždaug po dviejų valandų jis kartu su P. S. ir K. D. sugrįžo į aikštelę. V. Ž. kūnas gulėjo toje pačioje vietoje. Tuomet jie visi nusprendė V. Ž. kūną paslėpti ir trise jį įkėlė į P. S. automobilio „SAAB“ bagažinę. Kadangi jis gyveno arčiausiai nuo įvykio vietos, nuvažiavęs namo iš tėvų namo rūsio paėmė du kastuvus ir išvažiavo į (duomenys neskelbtini) mišką. Automobilį vairavo jis, nes P. S. buvo labai girtas. V. Ž. kūną nuvežė į mišką ir ten visi trys jį negiliai užkasė, apklojo šakomis. Paslėpę V. Ž. kūną, nuvažiavo po Šešuvės upės tiltu. Ten į upę sumetė kastuvus, kažkas iš jų sudegino V. Ž. piniginę ir dokumentus. Piniginėje rastus 50 svarų kažkas pasiėmė. Po to visi trys, t.y. jis, P. S. ir K. D. , nuvažiavo į pastarojo uošvio sodybą, kur sutiko A. K. ir A. J. . Jis pats iš sodybos po kurio laiko išvažiavo, o kiti visą naktį praleido ten. Kai ryte jis sugrįžo į sodybą, buvo nutarta pervežti V. Ž. kūną. Kodėl, negali paaiškinti. Tuomet jie nuvažiavo į mišką. Ten jis, K. D. ir P. S. atkasė V. Ž. kūną ir įdėjo jį į „SAAB“ automobilio bagažinę. SAAB automobiliu Šilutės kryptimi važiavo P. S. ir K. D. , o jis iš paskos važiavo K. D. automobiliu. A. K. ir A. J. išvažiavo į kavinę. Po to P. S. su V. Ž. lavonu nuo jų pabėgo, kodėl, nežino (t. 10, b.l. 69-72).

Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nuteistasis A. M. nurodė ikiteisminio tyrimo metu, taip pat baudžiamąją bylą pirmą kartą nagrinėjant apygardos teisme, tačiau ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, A. M. papildomai nurodė, kad matė, kaip P. S. sudavė apie 3-4 smūgius nukentėjusiajam į veidą, taip pat, kad V. Ž. partempęs P. S. jiems pasakojo, jog nukentėjusysis pradėjo suktis ratu ir nukrito, tada jis jį ir parsitempė. Po visų įvykių P. S. jam sakė, kad juos visus palikęs jis nuvažiavo tolyn ir grįžo per Šilalę, o V. Ž. kūną išmetė kažkur pakeliui kemsyne. P. S. kalbėjo, jog išvyks iš Lietuvos, nes tą pačią dieną padarė avariją ir sužalojo žmogų, todėl, jo nuomone, visi galvos, kad jis išvyko dėl tos avarijos (t. 3, b.l. 10-14, 16-22, t. 5, b.l. 83-86).

Nuteistasis K. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2007 m. birželio pradžioje, vakare, jis su A. M. , A. K. , P. S. ir A. J. buvo aikštelėje prie statybinės organizacijos, ten kalbėjosi, gėrė alų. Kažkuriuo metu prie jų priėjo jo klasioko tėvas V. Ž. ir paprašė cigaretės. Tarp V. Ž. ir P. S. kilo konfliktas dėl P. S. tėvo. Jie susistumdė. Kiti į konfliktą nesikišo. V. Ž. nuėjus, P. S. jį nusivijo, o jis ėjo pasižiūrėti, kas vyksta. Eidamas pamatė, kad P. S. partempia V. Ž. . P. S. atitempė V. Ž. į aikštelę prie krūmų ir paliko, o jis su A. M. tikrino, ar V. Ž. kvėpuoja, ar yra pulsas. Jiems atrodė, kad V. Ž. nebegyvas, todėl išsigandę visi sėdo į automobilius ir išvažiavo į miestą. Atgal į aikštelę maždaug po dviejų valandų grįžo su A. M. ir P. S. . V. Ž. kūnas gulėjo toje pačioje vietoje, kur ir buvo paliktas. Tuomet jie, nutarę, kad V. Ž. lavoną reikia paslėpti, įkėlė jį į automobilio SAAB bagažinę, tiksliau tai darė jis ir dar kažkas, bet konkrečiai neprisimena, ir nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) mišką, prieš tai iš A. M. namų pasiėmę kastuvus. Miške trise, t.y. jis, A. M. ir P. S. , V. Ž. lavoną užkasė. Tuomet nuvažiavo po Šešuvės upės tiltu, ten kažkas iš jų sudegino V. Ž. piniginę, tačiau kas konkrečiai, neprisimena. Po to nuvažiavo į jo draugės tėvų sodybą, ten buvo penkiese, t.y. jis, A. M. , P. S. , A. K. ir A. J. . Ryte nusprendė V. Ž. lavoną paslėpti kitur, tačiau kodėl, negali paaiškinti. Jis kartu su A. M. ir P. S. nuvažiavo į mišką ir iškasė V. Ž. lavoną. Jį įdėjo į automobilio SAAB bagažinę ir nutarė nuvežti toliau nuo Tauragės rajono. Jis važiavo kartu su P. S. , pastarojo vairuojamu automobiliu SAAB. Jo paties automobiliu važiavo A. M. , o kitu automobiliu važiavo A. K. su A. J. , jie rengėsi važiuoti į kažkokį barą. Apie galvos nukirtimą lavonui jis P. S. nesakė. P. S. , būdamas neblaivus, labai nesaugiai vairavo automobilį, todėl jis paprašė sustoti ir persėdo į automobilį pas A. M. . Tuo metu P. S. greitai nuvažiavo ir jis jo daugiau nematė, nes A. M. neįstengė P. S. automobilio pasivyti. Vėliau jis sužinojo, kad P. S. sukėlė avariją, atsitrenkdamas į policijos automobilį. Apie tai, kur P. S. paslėpė V. Ž. kūną, nesikalbėjo, nes nenorėjo prisiminti to įvykio. (t. 10, b.l. 72-74).

Iš esmės analogiškus parodymus apie įvykio aplinkybes K. D. davė ikiteisminio tyrimo metu ir pirmą kartą nagrinėjant bylą apygardos teisme, tačiau ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog V. Ž. ir P. S. iš paskos ėjo ne vienas, o su A. K. , taip pat aiškino, jog neprisimena, kas V. Ž. kūną aikštelėje įkėlė į automobilio bagažinę, o miške į duobę, tačiau patvirtino, jog visi trys, t.y. jis, A. M. ir P. S. , jį užkasė ir apklojo šakomis, o sekančią dieną V. Ž. kūną atkasė jis su P. S. (t. 3, b.l. 118-120, 123-126). Teisme K. D. papildomai nurodė, jog jam P. S. sakė, kad V. Ž. nugriuvo, nes jam susipynė kojos (t. 3, b.l. 86-89).

Nuteistasis A. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vakarą su A. M. , K. D. , P. S. ir A. J. buvo aikštelėje (duomenys neskelbtini) gatvėje prie statybinės organizacijos ir gėrė alų. Ten tarp P. S. ir tuo metu jam nežinomo pro šalį ėjusio V. Ž. kilo konfliktas. Viso konflikto jis nematė, nes prižiūrėjo A. J. , kuriam pasidarė bloga. Tik vėliau pamatė, kad P. S. į aikštelę partempė V. Ž. . Tuomet jis su A. J. sėdo į automobilį ir išvažiavo. Maždaug po dviejų valandų jam paskambino A. M. ir pasiūlė kartu važiuoti į K. D. draugės tėvų sodybą. Jis savo automobiliu ,,Volkswagen Golf“ važiavo pirmas, tačiau A. J. pasidarė bloga, todėl sustojo, o kiti kaltinamieji su dviem automobiliais nuvažiavo toliau. Kai jis nuvažiavo į sodybą, A. M. , K. D. ir P. S. joje dar nebuvo, jie atvažiavo vėliau. Sodyboje prie laužo visi gėrė alų. Kalbos apie įvykius aikštelėje nebuvo, kad P. S. automobilio bagažinėje į mišką buvo vežamas V. Ž. lavonas, jis nežinojo. Jis nebuvo po Šešuvės tiltu ir nematė, ar ten kas nors ką nors degino. Kitą dieną visi iš sodybos išvažiavo. Jis su A. J. nuvažiavo į Žemaičių Naumiestyje esančią kavinę. Kur nuvažiavo kiti kaltinamieji, nežino. Apie V. Ž. mirtį sužinojo tik iš teisėsaugos pareigūnų, kai jam dėl to buvo pareikštas įtarimas. Kodėl P. S. jį kaltina dėl V. Ž. nužudymo, nežino (t. 10, b.l. 74-75).

Iš esmės analogiškus parodymus apie įvykio aplinkybes A. K. davė ikiteisminio tyrimo metu, tik plačiau aiškino apie tarp P. S. ir V. Ž. įvykusį konfliktą. Jis nurodė, kad negirdėjo dėl ko kilo konfliktas tarp P. S. ir V. Ž. , tačiau matė, kad jie vienas kitam sudavė smūgius rankomis į galvos sritį, po to vyriškis pargriuvo ant žemės, o atsikėlęs nubėgo takeliu link išvažiavimo. P. S. jį nusivijo. Kas vyko tarp jų iki to, kai P. S. partempė V. Ž. atgal į aikštelę, jis nematė, nes prižiūrėjo A. J. (t. 2, b.l. 23-25, 32-33, t. 3, b.l. 118-120).

Taigi, iš pirmiau aptartų faktinių bylos duomenų matyti, jog kiti įvykio vietoje buvę asmenys, t.y. nuteistieji A. M. , K. D. ir A. K. , viso proceso metu nuosekliai teigė, kad ne kas kitas, o būtent P. S. įvykio metu konfliktavo su V. Ž. , su juo stumdėsi, mušėsi, ir būtent jis nusivijo iš aikštelės jau išeinantį V. Ž. . Kas vyko tarp P. S. ir V. Ž. jie teigė nematę, tačiau nurodė, kad netrukus P. S. partempė V. Ž. atgal į aikštelę jau be gyvybės ženklų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. S. teigia, kad kiti nuteistieji, suderinę tarpusavyje parodymus, jį apkalba, siekdami padėti A. K. , įvykio metu smurtavusiam V. Ž. atžvilgiu, išvengti baudžiamosios atsakomybės už atliktus veiksmus, ir tai patvirtina pastarųjų aktyvūs veiksmai išvežant iš įvykio vietos V. Ž. kūną bei jį slepiant, siekiant dirbtinai sukurti P. S. kaltinančius įrodymus ir psichinės prievartos pagalba verčiant jį prisiimti kaltę už A. K. nusikalstamus veiksmus, o nesutikus to padaryti, išmetant jį iš K. R. buto balkono. Šios apelianto nurodytos aplinkybės buvo tiriamos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau jokiais faktiniais duomenimis nepasitvirtino.

Visų pirma, šiuo konkrečiu atveju vertinant nuteistųjų pateiktas dvi skirtingas įvykio versijas, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu yra tai, kad nuteistasis A. K. , kuris, pasak P. S. , sumušė V. Ž. , pastarojo iki įvykio iš viso nepažinojo, taigi, neturėjo pagrindo su juo konfliktuoti. Visiškai neįtikinanti P. S. iškelta įvykio versija, kad A. K. nei iš šio nei iš to puolė vytis jam nepažįstamą žmogų, kuris, paprašęs cigaretės ir jos negavęs, pakluso A. K. išsakytam reikalavimui pasišalinti ir ėjo iš aikštelės. Tuo tarpu nuteistojo P. S. santykiai iki įvykio tiek su V. Ž. , tiek su jo sūnumi M. Ž. , priešingai nei teigia pats apeliantas, nebuvo itin draugiški, tarp jų yra buvę konfliktų, nuteistasis buvo pagrasinęs V. Ž. , kad vieną dieną šis dings. Todėl natūralu, kad kai prie jų kompanijos priėjęs neblaivus V. Ž. ėmė nepagarbiai kalbėti apie P. S. tėvą, pastarasis su juo sukonfliktavo. Be to, šiuo konkrečiu atveju ne mažiau svarbios yra ir 2008-01-17 teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 10 užfiksuotos aplinkybės, jog P. S. psichinė būsena atitinka emociškai nestabilaus asmenybės sutrikimo kriterijus, jam būdingas ryškus polinkis elgtis impulsyviai, neatsižvelgiant į pasekmes ir afektų nestabilumas, smarkaus pykčio proveržiai dažnai gali pasireikšti smurtu ar „elgesio iškrovomis“ (t. 2, b. l. 163–164).

Nuteistasis P. S. teigia, kad kiti nuteistieji slėpė V. Ž. kūną, nes buvo suinteresuoti paslėpti A. K. padarytą nusikaltimą, tačiau, kaip matyti iš pirmiau aptartų nuteistųjų A. M. ir K. D. parodymų, ne tik jie, bet ir pats P. S. aktyviai dalyvavo sprendžiant V. Ž. kūno slėpimo klausimus bei betarpiškai dalyvavo jį slepiant – kėlė V. Ž. kūną į savo automobilio bagažinę ir iš jos, užkasinėjo kūną, degino V. Ž. piniginę su dokumentais, sekančią dieną jį atkasinėjo, vėl dėjo į savo automobilio bagažinę, kol galiausiai pats vienas šiuo automobiliu nuo visų kitų savo draugų su žuvusiojo kūnu pabėgo. Pastarųjų aplinkybių neneigia ir pats apeliantas. Kad būtent jis paliko V. Ž. kūną (duomenys neskelbtini) kaime esančiame miške, kur vėliau buvo rastos V. Ž. kūno liekanos, be jo paties parodymų patvirtina netoli kūno liekanų įvykio vietos apžiūros metu rastas P. S. sportinis batelis (t. 1, b.l. 142-148, 165-167) bei liudytojo V. D. parodymai, kad 2007 m. birželio mėnesį apie 15 val. pas jį į namus, (duomenys neskelbtini), atėjo nepažįstamas girtas jaunuolis, kuris paprašė ištempti jo įklimpusį automobilį. Jis sutiko jaunuoliui padėti. Abu nuvažiavo į netoliese esantį mišką, ir jis su savo traktoriumi ištempė jaunuolio automobilį. Vėliau šią vietą liudytojas parodė policijos pareigūnams (t. 4, b.l. 111-112). Tuo tarpu duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis A. K. , kuris pagal P. S. iškeltą V. Ž. nužudymo versiją turėtų būti labiausiai suinteresuotas paslėpti nužudytojo kūną, būtų atlikęs kokius nors su tuo susijusius aktyvius veiksmus, byloje nėra.

Niekuo nepatvirtintas P. S. apeliacinio skundo teiginys, kad kiti nuteistieji po įvykio tyčia bendravo tarpusavyje naudodami jo mobilaus ryšio telefoną. Kita vertus, kaip matyti iš byloje esančio 2007-09-04 Tauragės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo tarnybinio pranešimo (t. 1, b.l. 194-195), tiek įvykio naktį, tiek sekančią dieną mobiliojo ryšio telefonais tarpusavyje kontaktavo visi nuteistieji, todėl užfiksuoti įvykiai, susiję su P. S. mobiliojo ryšio telefonu, jo iš kitų įvykio dalyvių tarpo niekaip neišskiria.

Jokie faktiniai bylos duomenys nepatvirtina ir nuteistojo P. S. aiškinimo, kad jis buvo verčiamas prisiimti kaltę dėl nusikaltimo, kurio nepadarė, kad jam buvo grasinama, tame tarpe S. B. bute ir V. B. sodo namelyje, kad jis prievarta šiame namelyje buvo laikomas ir taip slepiamas nuo policijos, o vėliau išmestas iš K. R. balkono. Nuteistieji A. M. , K. D. ir A. K. viso proceso metu neigė darę P. S. kokį nors poveikį. Iš paties P. S. parodymų matyti, jog grįždamas iš Ispanijos, jis pats susisiekė su A. M. ir pastarajam pranešė apie savo grįžimą, o tai prieštarauja apelianto aiškinimui, jog jis kitų nuteistųjų dėl jam daromo psichologinio poveikio labai bijojo. Iš liudytojo V. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (2008-11-12 V. B. mirė (t. 4, b.l. 65)) matyti, jog į sodo namelį jis važiavo tik su P. S. ir savo sugyventine R. Š. , daugiau jokių asmenų ten nebuvo, be to, šios išvykos iniciatorius buvo pats P. S. , norėjęs su V. B. išgerti. Sodo namelyje P. S. liko savo noru, nes buvo labai girtas. Tik po kelių dienų V. B. vėl nuvykęs į sodo namelį ir radęs jame dar girtą P. S. , pastarąjį parvežė į Tauragę (t. 1, b.l. 186-187) . Šiuos V. B. parodymus patvirtino liudytoja R. Š. (t. 4, b.l. 144-145). Liudytojas S. B. parodė, kad vasarą pas jį į namus buvo atėjęs P. S. su dviem draugais, kurių jis nepažinojo. Jie visi kartu vartojo alkoholinius gėrimus, jokių konfliktų jo bute tą dieną nebuvo (t. 9, b.l. 117). Kaip matyti iš nuteistojo P. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat apeliacinio skundo argumentų, pastarasis neprisimena iškritimo iš K. R. buto balkono aplinkybių, tačiau yra įsitikinęs, jog buvo išmestas kitų nuteistųjų, nes nesutiko prisiimti kaltės dėl V. Ž. nužudymo, ir teigia, kad tokį jo nuogąstavimą patvirtino Kauno klinikų ligoninėje jį gydęs gydytojas A. P. . Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytoja K. R. nuosekliai teigė, kad tuo metu, kai P. S. iškrito iš jos buto balkono, bute be jos ir P. S. jokių kitų asmenų nebuvo, todėl niekas jo per balkoną išmesti negalėjo (t. 1, b.l. 181-183, t. 5, b.l. 33-35, t. 10, b.l. 65-66). Apklaustas liudytoju P. S. gydęs gydytojas A. P. paneigė P. S. nurodytas aplinkybes ir nurodė, kad jis su P. S. apie galimas jo patirtų sužalojimų priežastis nesikalbėjo (t. 6, b.l. 129-130). Tokių požymių, kurie patvirtintų P. S. aiškinimą apie jo iškritimo aplinkybes, nenustatė ir teismo medicinos specialisto išvadą dėl P. S. sveikatos sutrikdymo pateikęs ekspertas (t. 6, b.l. 119). Kartu su A. M. ir A. J. P. S. ligoninėje lankiusios liudytojos K. R. ir V. P. parodė, kad palatoje visi jie draugiškai bendravo, jokių grasinimų P. S. nebuvo išsakyta (t. 1, b.l. 181-183, t. 5, b.l. 33-35, t. 6, b.l. 161-162, t. 10, b.l. 65-66). Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių P. S. aiškinimą apie jam darytą spaudimą ir vartotą psichologinį ar fizinį smurtą, byloje nėra. To nepatvirtina ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad baudžiamąją bylą pirmą kartą nagrinėjant apygardos teisme jis atsisakė duoti parodymus dėl jam pareikšto kaltinimo. Juolab, kad ir šio teisiamojo posėdžio metu jis laikėsi savo pozicijos ir nurodė, kad nepadarė to, kuo yra kaltinamas, o kiti kartu su juo įvykio metu buvę draugai jį apkalba (t. 5, b.l. 89-90).

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo P. S. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti nuteistųjų A. M. , K. D. ir A. K. parodymais apie įvykio aplinkybes, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje ir atitiko kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apygardos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, pagrįstai šiais parodymais rėmėsi, o P. S. iškeltą įvykio versiją teisingai įvertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės už savo veiksmais sukeltas pasekmes. Nors nuteistasis P. S. apeliaciniame skunde teigia, kad įvykio metu jis buvo toks girtas, jog negalėjo nei sumušti V. Ž. , nei prisiminti, kas vyko po pastarojo nužudymo, tačiau toks apelianto aiškinimas yra paneigtas pirmiau aptartais įvykio dalyvių parodymais apie P. S. veiksmus įvykio metu ir po jo. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad po įvykio P. S. iš tiesų nesaikingai vartojo alkoholį – tai patvirtina tiek visų įvykio dalyvių, taip pat K. D. draugės tėvų sodybos sargo liudytojo R. A. parodymai, tiek ir sekančią dieną po P. S. sukelto eismo įvykio nustatyta alkoholio koncentracija jo kraujyje – 2,71 promilės (t. 6, b.l. 170-174), tačiau šios aplinkybės tik parodo, kokia buvo P. S. reakciją į dėl jo neapgalvotų veiksmų susidariusią situaciją, tačiau, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, nepaneigia jo galimybės įvykio metu panaudoti prieš V. Ž. , kuris, beje, taip pat buvo neblaivus, fizinį smurtą ir sukelti byloje nustatytas pasekmes. Juolab, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, net ir sunkus girtumo laipsnis nesudarė P. S. kliūčių vairuoti automobilį, juo išvežti V. Ž. lavoną į Šilutės rajoną, ten išimti jį iš automobilio bagažinės, eiti į šalia esantį kaimą prašyti pagelbėti ištraukti užklimpusį automobilį bei visas šias aplinkybes prisiminti.

Kad prieš mirtį V. Ž. atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas, ko iš esmės neneigia ir pats apeliantas, be anksčiau aptartų faktinių duomenų patvirtina ir žuvusiojo artimųjų parodymai bei teismo medicinos specialisto nustatytos aplinkybės. Kaip matyti iš nukentėjusiosios B. C. Ž. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jos sūnus V. Ž. buvo tvirtas ir sveikas vyras, jokių sveikatos sutrikimų neturėjo, tik 2006 metais buvo papuolęs į avariją, kurios metu patyrė sumušimus, tame tarpe ir veido srityje. Bylos duomenimis, B. C. Ž. , taip pat M. Ž. bei liudytoja I. Ž. 2007-06-07 bendravo su V. Ž. , M. Ž. ir I. Ž. su juo išsiskyrė neužilgo iki įvykio, t.y. apie 24 val., be to apie 1.30 val. M. Ž. kalbėjo su V. Ž. telefonu ir pastarasis jokių nusiskundimų dėl savo sveikatos neturėjo, naktį iš 2007-06-07 į 2007-06-08, išeidamas iš svečių namo, sužalotas nebuvo (t. 4, b.l. 111, t. 9, b.l. 35-36, 179-180). 2007-09-04 įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 142–148), DNR specialisto išvada Nr. 140-(1123)-IS1-1190 (t. 5, b. l. 40–42) ir papildomo V. Ž. palaikų teismo medicininio tyrimo specialisto išvada Nr. M1590/09 (01) (t. 6, b. l. 30–39) patvirtina, kad 2007-09-04 (duomenys neskelbtini) buvo rastos biologinio B. C. Ž. ir J. Ž. sūnaus kaulų liekanos. Išlikusiuose V. Ž. skeleto kauluose rastas senas sugijęs ir šviežias nosies kaulų lūžiai, kurie būdingi smūgių sudavimui. Šviežias kaulų lūžis tikėtina yra priešmirtinis, galimai padarytas keleto dienų laikotarpiu prieš mirtį, jam padaryti pakako vieno smūgio.

Taigi, aukščiau aptarti bei kiti pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kolegijos nuomone, vieni kitus papildo ir sudaro vientisą įrodymų seką, patvirtinančią apygardos teismo nustatytas faktines įvykio aplinkybes, kad V. Ž. mirė konflikto su P. S. vietoje po pastarojo prieš jį panaudoto fizinio smurto. Būtent P. S. nusikalstami veiksmai smurtaujant V. Ž. atžvilgiu buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, t.y. V. Ž. mirtimi. Byloje nėra jokių duomenų, kad tarp minėtų P. S. veiksmų ir kilusių padarinių būtų įsiterpęs koks nors kitas esminis veiksnys, turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai, nes, kaip rodo faktiniais bylos duomenimis nustatytos įvykio aplinkybės, P. S. nusivijo V. Ž. , su kuriuo aikštelėje konfliktavo, ir netrukus jį parsitempė atgal į aikštelę, tačiau jau be gyvybės ženklų. Nors byloje nebuvo nustatytas kokį konkrečiai fizinį smurtą V. Ž. atžvilgiu naudojo P. S. ir koks ar kokie konkrečiai P. S. V. Ž. padaryti sužalojimai sukėlė nukentėjusiojo mirtį, tačiau tokia situacija susidarė dėl objektyvių priežasčių, kurias sąlygojo paties P. S. veiksmai nuvežant V. Ž. kūną į mišką ir ten jį atviroje vietoje paliekant, taip pat jo pasirinkta gynybinė pozicija, neigiant įvykio metu atlikus kokius nors veiksmus žuvusiojo atžvilgiu. Kita vertus, tai, jog teismo medicinos specialistai negalėjo nustatyti tikslios V. Ž. mirties priežasties, jokiu būdu nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį P. S. atžvilgiu, nes, kaip jau minėta, priežastinis ryšys tarp pastarojo nusikalstamų veiksmų, smurtaujant prieš V. Ž. , ir kilusių padarinių, t.y. V. Ž. mirties, nustatytas byloje surinktų, įstatymo nustatyta tvarka gautų patikimų įrodymų visetu.

Nuteistasis P. S. , ginčydamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino nukentėjusiojo Š. Ž. parodymų apie jam žinomas įvykio aplinkybes ir neapklausė liudytojo R. A. , kurio parodymai gali padėti nustatyti tikrąsias V. Ž. mirties aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas šiuos P. S. apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatomis, įrodymais baudžiamajame procese yra tik įstatymo numatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nors bylą nagrinėjant teisme nukentėjusysis Š. Ž. nurodė, jog jis, panaudodamas operatyvinius metodus, gavo duomenų, kad prie V. Ž. mirties prisidėjo ne tik P. S. , bet ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys, tame tarpe nuteistasis A. K. , tačiau kaip matyti iš Š. Ž. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, taip pat apeliacinės instancijos teisme, pastarasis apie šias aplinkybes turėjo tik žodinius pranešimus iš asmenų, kurių asmens duomenų jis nežino ir negali nurodyti. Taigi, nesant galimybės patikrinti pirmiau paminėtos nukentėjusiojo Š. Ž. pateiktos informacijos BPK numatytais proceso veiksmais, t.y. apklausti liudytojais nukentėjusiajam informaciją pateikusių asmenų, apygardos teismas pagrįstai Š. Ž. parodymų šioje dalyje įrodymu nepripažino ir jų nevertino. Be to, apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis Š. Ž. nurodė, kad tokių duomenų, kas konkrečiai sudavė jo broliui smūgius, jis iš viso neturėjo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apygardos teismas ėmėsi priemonių iškviesti ir apklausti liudytoją R. A. , tačiau, išnaudojus visas galimybes, to padaryti nepavyko (t. 9, b.l. 74, 92-93, 101-102, 133, 145, 170, 188-189). Kita vertus, šis liudytojas buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Iš jo parodymų matyti, kad jis pats įvykyje nedalyvavo, tik nuteistiesiems atvykus į K. D. draugės tėvų sodybą, girdėjo tokias jų kalbas, kad „yra užlenktas žmogus ir pakištas po šakom, kad reikia jį perkasti“. R. A. pamanė, kad nuteistieji juokauja ir nekreipė į tokias jų kalbas dėmesio, ką daugiau nuteistieji kalbėjo, jis negirdėjo (t. 6, b.l. 86-87). Kad šis liudytojas nežino jokių esminių su V. Ž. mirtimi susijusių aplinkybių, apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir pats nuteistasis P. S. , atsisakydamas savo prašymo kviesti į teismo posėdį ir apklausti šį liudytoją apeliacinės instancijos teisme.

Taigi, esant šių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis P. S. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto su V. Ž. metu, panaudojo jo atžvilgiu nenustatyto pobūdžio smurtą (tačiau ne mažiau kaip vieną kartą tyčia kumščiu smogė V. Ž. į veidą ir sulaužė nukentėjusiajam nosį), nuo kurio metu patirtų sužalojimų V. Ž. vietoje mirė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas teisingai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad P. S. kilusio tarpusavio konflikto metu būtų siekęs V. Ž. mirties, tačiau suduodamas stiprius smūgius V. Ž. į galvos sritį, ką patvirtina ir nustatytas sužalojimas, t.y. nosies kaulų lūžis, P. S. privalėjo suvokti ir suvokė, jog dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis gali netekti gyvybės, tačiau kilusioms pasekmėms buvo abejingas, taigi, pasekmių atžvilgiu veikė neapibrėžta tyčia. Šiuos nustatytus P. S. nusikalstamus veiksmus apygardos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis P. S. nepagrįstai teigia, jog buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, nes ikiteisminis tyrimas buvo atliktas ir baudžiamoji byla teisme nagrinėjama paviršutiniškai ir tendencingai. Nors pirmą kartą perdavus baudžiamąją bylą į teismą, buvo nustatyta eilė pažeidimų, liečiančių V. Ž. nužudymo epizodą, tačiau, teismui grąžinus baudžiamąją bylą prokurorui, šie pažeidimai buvo ištaisyti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo papildomai tiriamos V. Ž. mirties aplinkybės, atlikta eilė ikiteisminio tyrimo veiksmų, tame tarpe, ekshumavus V. Ž. palaikus, atliktas papildomas teismo medicininis V. Ž. palaikų tyrimas (t. 6, b.l. 30-39), apklaustas pirmą tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas, aiškinamasi dėl V. Ž. sveikatos būklės iki įvykio, pagal nustatytus faktinius duomenis patikslintas kaltinimas P. S. . Be to ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos P. S. iškritimo iš balkono aplinkybės: išreikalauti medicininiai dokumentai (t. 6, b.l. 112-117), atliktas tyrimas ir pateikta specialisto išvada dėl P. S. patirtų sužalojimų (t. 6, b.l. 119), apklaustas liudytoju P. S. gydęs gydytojas A. P. (t. 6, b.l. 129-130), apžiūrėta įvykio vieta (t. 6, b.l. 131-133, 134-139), papildomai apklausta liudytoja K. R. , taip pat kiti liudytojai. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu gauti faktiniai duomenys nepatvirtino P. S. nurodytų įvykio aplinkybių, jokiu būdu nepatvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas netinkamai ar tendencingai. Nuteistasis P. S. apeliaciniame skunde teisingai kritikuoja ikiteisminio tyrimo metu jam inkriminuotą aplinkybę, jog dėl jo veiksmų V. Ž. buvo sužalotos smegenys. Iš tiesų, byloje nėra duomenų, kurie leistų patikimai apie tokį sužalojimą spręsti, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas šios aplinkybės P. S. neinkriminavo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvados, kad P. S. V. Ž. atžvilgiu panaudojo nenustatyto pobūdžio smurtą, tačiau ne mažiau kaip vieną kartą tyčia kumščiu smogė V. Ž. į veidą ir sulaužė nukentėjusiajam nosį, bei kad V. Ž. nuo šio smurto panaudojimo metu patirtų sužalojimų mirė, kaip jau minėta, pagrįstos byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje bei šioje teisėjų kolegijos nutartyje išdėstytų įrodymų, tame tarpe teismo medicinos specialisto išvada apie nustatytus V. Ž. kaulų sužalojimus, visetu. Teismas, pašalindamas pirmiau minėtą aplinkybę dėl V. Ž. smegenų sužalojimo ir patikslindamas kaltinimą, nurodant, kad P. S. V. Ž. atžvilgiu panaudojo nenustatyto pobūdžio fizinį smurtą, jo ribų neišplėtė ir P. S. teisės į gynybą nesuvaržė, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis P. S. .

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam P. S. taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Už kito žmogaus tyčinį nužudymą, t. y. nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), yra nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Jos dydis numatytas nuo penkerių iki penkiolikos metų. Nuteistajam P. S. dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė paskirta atsižvelgus į tai, kad jis tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), yra jauno amžiaus, darbingas, tačiau niekur nedirbo ir nesimokė, anksčiau ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, kas rodo, jog yra linkęs nepaisyti visuotinai priimtinų elgesio normų ir nusikalsti. Nėra nuteistojo P. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam P. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė, nedaug viršijanti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti P. S. paskirtą bausmę, kolegija byloje nenustatė, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis.

Kaip matyti iš nutiestojo P. S. apeliacinio skundo turinio, pastarasis neginčija iš jo nukentėjusiesiems B. C. Ž. , J. Ž. ir Š. Ž. priteisto turtinės žalos bei nukentėjusiesiems M. Ž. , Š. Ž. , J. M. ir G. M. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šios teismo nuosprendžio dalies nutartyje plačiau nepasisako. Nuteistojo P. S. apeliacinio skundo argumentą, kad apygardos teismas nepagrįstai skirtingomis sumomis įvertino nužudytojo V. Ž. tėvų patirtą neturtinę žalą, kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-371/2003, Nr. 3K-3-16/2004).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis P. S. tyčia nužudė nukentėjusiųjų B. C. Ž. ir J. Ž. sūnų. Be to, dėl P. S. kartu su kitais nuteistaisiais atliktų veiksmų, siekiant paslėpti jo padarytą nusikaltimą, nukentėjusieji ilgą laiko tarpą buvo palikti nežinioje dėl jų sūnaus likimo, negalėjo jo laiku ir tinkamai palaidoti. Kaip matyti iš byloje pareikšto civilinio ieškinio bei šių nukentėjusiųjų paaiškinimų teisme, žuvusysis V. Ž. gyveno kartu su tėvais ir visapusiškai jais rūpinosi, padėdavo tiek materialiai, tiek fiziškai, juos visus siejo stiprus dvasinis ryšys. Taigi, akivaizdu, jog tokia staigi smurtinė V. Ž. mirtis bei buvimas nežinioje jo tėvams sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, neigiamai paveikė jų gyvenimą. Be to, faktiniai bylos duomenys rodo, kad nukentėjusysis J. Ž. be dvasinių išgyvenimų patyrė ir fizinius negalavimus – nuo 2007 m. birželio mėnesio pradėjo jausti skausmus krūtinėje, o nuo 2008-02-07 iki 2008-02-11 ir nuo 2008-02-20 iki 2008-02-25 dėl išsivysčiusios širdies ligos buvo gydomas Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kardiologijos ir angiologijos centre (t. 4, b.l. 78-79). Esant tokioms nustatytoms pasekmėms, nukentėjusiajam J. Ž. pagrįstai priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajai B. C. Ž. priteistas 40 000 litų dydžio neturtinės žalos atlyginimas ir J. Ž. priteistas 60 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas, įvertinus ir paties nuteistojo P. S. materialinę padėtį, yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos atsiradusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Dėl nuteistojo K. D. apeliacinio skundo.

Nuteistasis K. D. apeliaciniame skunde savo kaltės ir veiksmų kvalifikavimo pagal BK 237 straipsnio 1 dalį neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apygardos teismo nuosprendį K. D. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam K. D. paskirtos bausmės bei iš šio nuteistojo nukentėjusiesiems priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįsta ir teisėta, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis K. D. .

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam K. D. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra aiškiai per griežta.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam K. D. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, t. y. kad nuteistasis padarė vieną nusikaltimą, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Taip pat teismas įvertino K. D. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, cinišką ir brutalų jo veiksmų pobūdį ir dėl jų atsiradusias pasekmes: K. D. slėpė labai sunkų smurtinį nusikaltimą, t.y. P. S. padarytą tyčinį kito žmogaus nužudymą, jo veiksmai pasireiškė nužudytojo kūno vežiojimu iš vietos į vietą, jo užkasimu, atkasimu, jo daiktų deginimu. Dėl tokių K. D. veiksmų žuvusiojo artimieji ilgą laiką buvo palikti nežinioje dėl V. Ž. likimo, todėl patyrė itin skaudžias, neigiamas emocijas. Visos šios aplinkybės rodo didesnį K. D. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Be to, teismas atsižvelgė į nuteistojo K. D. asmenybę. Nors nusikalstamos veikos padarymo metu K. D. teistumo neturėjo, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad praeityje jis ne kartą buvo nusikaltęs: dar būdamas nepilnametis buvo nuteistas už seksualinį nepilnametės prievartavimą, vėliau buvo įtariamas viešosios tvarkos pažeidimu, susijusiu su fizinio smurto panaudojimu, tačiau ikiteisminis tyrimas, K. D. susitaikius su nukentėjusiąja, buvo nutrauktas (t. 3, 143-145, 147-152, 153-159, 160-161, t. 7, 12-13), po šioje byloje inkriminuoto nusikaltimo padarymo K. D. nusikalto užsienio valstybėje ir už tai buvo nuteistas (t. 7, 14-16), be to ne kartą buvo baustas administracine tvarka už pažeidimus, padarytus ne tik, bet ir po šio nusikaltimo padarymo, tame tarpe už policijos pareigūnų nurodymų nevykdymą, neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą, smulkų svetimo turto pagrobimą, vairavimą esant neblaiviam (t. 7, b.l. 19-36), kas rodo didesnį K. D. asmenybės pavojingumą visuomenei, jo nenorą paklusti visuomenėje nusistovėjusioms elgesio taisyklėms. Be to, K. D. , nors yra jauno amžiaus, tačiau niekur nedirba ir nesimoko. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis iki pat sulaikymo, t.y. iki 2011 m. balandžio 15 d., dirbo, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina tik tai, kad nuteistasis nuo 2008-11-14 iki 2009-03-09 dirbo darbininku J. D. prekybinėje firmoje „A“ (duomenys pakeisti) (t. 5, b.l. 109-113), kitų duomenų apie darbo santykius nuteistasis nepateikė, jų nėra ir SODROS duomenų bazėje (t. 7, b.l. 39). Nėra nuteistojo K. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad inkriminuotą nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kolegijos manymu, visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistajam K. D. parinko BK 237 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatydamas maksimalų sankcijoje numatytą šios bausmės dydį. Tokia nuteistajam K. D. paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima ją švelninti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis K. D. nepagrįstai teigia, jog yra pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti šią veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat, kad jis ėmėsi priemonių atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams teisingus parodymus savo noru. Konstatuojant nuoširdų gailėjimąsi vertinamas kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo ir vėliau. Pagal teismų praktiką nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda atskleisti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, taigi pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išsiaiškinant nusikaltimą, o prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (kasacinės nutartys Nr. 2K-367/2007, 2K-88/2008 ir kt.). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis K. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės pripažino jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai, be abejonės, yra svarbu svarstant bausmės skyrimo klausimą. Kita vertus, K. D. , nors pripažino matęs, kad buvo deginami V. Ž. asmeniniai daiktai, t.y. jo piniginė, tačiau, teisindamasis tuo, kad ne viską prisimena, teigė, jog kas tai darė nežino, taip pat nežino kur dingo piniginėje buvę V. Ž. pinigai ir ant žuvusiojo kaklo buvusi auksinė grandinėlė su kryželiu. Šios aplinkybės rodo, jog K. D. , pasakodamas apie jam žinomas įvykio aplinkybes, nebuvo iki galo nuoširdus, duodamas parodymus siekė palengvinti savo, o taip pat ir kitų nusikaltimo dalyvių teisinę padėtį padarytos turtinės žalos atlyginimo aspektu, sumenkinti savo vaidmenį inkriminuojamo nusikaltimo padaryme. Kitų duomenų, objektyviai patvirtinančių K. D. deklaruojamą nuoširdų gailėjimąsi dėl savo nusikalstamų veiksmų byloje taip pat nėra. Kaip matyti iš 2009-05-13 teisiamojo posėdžio protokolo, baudžiamąją bylą pirmą kartą nagrinėjant apygardos teisme, nuteistųjų gynėjai pasiūlė nukentėjusiesiems atlyginti turtinę žalą ir nukentėjusieji šio žalos atlyginimo, priešingai nei teigia apeliantas, neatsisakė, tačiau nurodė, jog jį priims po to, kai teismas paskelbs sprendimą (t. 5, b.l. 118). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nuo 2009 m. birželio 19 d., kai buvo paskelbta Klaipėdos apygardos teismo nutartis grąžinti baudžiamąją bylą naujam kaltinamajam aktui surašyti, iki šios dienos nuteistasis K. D. būtų ėmęsis priemonių nors iš dalies atlyginti padarytą turtinę žalą ar bent jau susitarti su nukentėjusiaisiais dėl jos atlyginimo. Dar daugiau, apeliaciniame skunde jis teigia, kad jo veiksmais jokia turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiesiems iš viso nebuvo padaryta. Taigi, esant šių aplinkybių visumai, konstatuoti K. D. nuoširdų gailėjimąsi ar aktyvią pagalbą išaiškinant jo padarytą nusikaltimą bei savanorišką žalos atlyginimą BK 59 straipsnio prasme kaip jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes nebuvo ir nėra teisinio pagrindo.

Nepagrįstas nuteistojo K. D. apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra jo apsvaigimą nuo alkoholio patvirtinančių duomenų. Visų pirma pažymėtina, kad K. D. šioje byloje inkriminuoti nusikalstami veiksmai truko tam tikrą laiko tarpą, t.y. nuo 2007-06-08 apie 1.30 val. iki to momento, kai P. S. su jau dienos metu iškastu V. Ž. kūnu nuo kitų nuteistųjų pabėgo. Kaip matyti iš įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų, tiek iki P. S. konflikto su V. Ž. , tiek ir po jo, nuteistiesiems važinėjantis po miestą, vežant žuvusiojo kūną į (duomenys neskelbtini) mišką, vėliau būnant sodyboje, po to vykstant perkelti kūną į kitą vietą, buvo vartojami alkoholiniai gėrimai. Tos aplinkybės, kad nusikaltimo metu vartojo alkoholį, viso proceso metu neneigė ir pats K. D. . Be to baudžiamąją bylą pirmą kartą nagrinėjant apygardos teisme jis paaiškino, kad apsvaigęs nuo alkoholio buvo jau tuomet, kai įvykio naktį prie jų priėjo V. Ž. (t. 5, b.l. 86). Netikėti šiais K. D. ir kitų nuteistųjų parodymais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos teismas, remdamasis jais, pagrįstai konstatavo, jog K. D. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos K. D. nusikalstamos veikos padarymui rodo ne tik pastarojo aiškinimas, kad daugiau jis taip niekada nepasielgtų, bet neabejotinai patvirtina ir įvykio vakarą jo atliktų veiksmų pobūdis. Taigi, esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas K. D. apsvaigimą nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad K. D. buvo sulaikytas praėjus net penkiems mėnesiams po nusikaltimo padarymo, todėl natūralu, kad jo apsvaigimas teisės aktuose įtvirtinta tvarka nebuvo nustatytas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pirmiau minėtos kitais faktiniais bylos duomenimis pagrįstos teismo išvados dėl K. D. būsenos nusikaltimo padarymo metu.

Nuteistasis K. D. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Visų pirma pažymėtina, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis realizuoja, kai nustato, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausmės tikslai. Spręsdamas šį klausimą teismas privalo įvertinti visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių asmenų ar invalidų pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-120/2005, 2K-303/2005, 2K-420/2007, 2K-140/2008, 2K-496/2008 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju pirmiau kolegijos nutartyje aptartos byloje nustatytos K. D. padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumą apibūdinančios aplinkybės, taip pat jo elgesys po nusikaltimo padarymo: išvyko į užsienį, ten vėl nusikalto, grįžęs į Lietuvą darė administracinės teisės pažeidimus, teisėjų kolegijos manymu, eliminuoja galimybę bausmės tikslus K. D. atžvilgiu pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo K. D. apeliacinio skundo argumentas, kad jo veiksmai nėra susiję su nukentėjusiesiems padaryta turtine ir neturtine žala. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, jog žuvusysis V. Ž. iki nagrinėjamo įvykio su savimi turėjo piniginę, kurioje buvo grynieji pinigai užsienio valiuta, t.y. 50 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, kas civilinio ieškinio pateikimo dieną sudarė 206,5 Lt, ir auksinę grandinėlę su auksiniu pakabuku, bendros 1000 Lt vertės. Šių aplinkybių iš esmės viso proceso metu neneigė ir pats apeliantas bei kiti nuteistieji. Tačiau po byloje nagrinėjamo įvykio minėti daiktai dingo ir žuvusiojo šeimai grąžinti nebuvo. Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog paminėtu žuvusiojo turtu įvykio naktį disponavo būtent nuteistieji, kurie, nors ir nenurodė, ką konkrečiai su juo padarė, tačiau patvirtino, jog piniginę su joje buvusiais dokumentais sudegino. Duomenų, kad V. Ž. turtą galėjo pasisavinti kokie nors kiti asmenys, byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis M. Ž. jo tėvui priklausiusio 1206,5 Lt turto neteko dėl kaltų visų nuteistųjų, tame tarpe ir K. D. , veiksmų, todėl pagrįstai šios žalos atlyginimą solidariai iš jų visų priteisė.

Nuteistasis K. D. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog nukentėjusieji civiliniame ieškinyje nenurodė jokių motyvų, patvirtinančių, kad neturtinę žalą jie patyrė ir dėl jo padaryto nusikaltimo. Kaip matyti iš byloje esančio nukentėjusiųjų B. C. Ž. , J. Ž. , M. Ž. , Š. Ž. , J. M. ir G. M. civilinio ieškinio ir jų paaiškinimų teisme, pastarieji aiškiai nurodė, jog neturtinę žalą jie patyrė ne tik dėl P. S. nusikalstamų veiksmų tyčia nužudant V. Ž. , bet ir dėl visų keturių nuteistųjų, tame tarpe K. D. , veiksmų slepiant V. Ž. nužudymą, nepranešant apie nusikaltimą ir žuvusiojo buvimo vietą teisėsaugos institucijoms, nes ne tik dėl V. Ž. žūties, bet ir dėl nežinios apie jo likimą nukentėjusieji patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus ir didžiulį stresą. Juolab, kad ir po to, kai V. Ž. palaikai buvo surasti, dėl praėjusio laiko suirus jo kūnui, artimieji neteko galimybės deramai su žuvusiuoju atsisveikinti ir surengti susiklosčiusias tradicijas atitinkančias laidotuves. Taigi, visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusieji neturtinę žalą, o nukentėjusysis J. Ž. dar ir su fiziniais negalavimais susijusią turtinę žalą, patyrė ne tik dėl P. S. , bet ir dėl K. D. bei kitų nuteistųjų šioje byloje padarytų nusikaltimų, todėl pastarieji taip pat privalo šią žalą atlyginti. Ta aplinkybė, jog K. D. inkriminuotas nusikaltimas priskiriamas nusikaltimams teisingumui, šios išvados niekaip nepaneigia. Kolegijai šis klausimas taip pat abejonių nekelia. Apygardos teismo nustatytas nukentėjusiesiems iš nuteistųjų solidariai priteistas neturtinės žalos dydis, teisėjų kolegijos nuomone, yra proporcingas jų atliktiems veiksmams ir dėl jų atsiradusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų P. S. ir K. D. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Kęstutis JucysJonas Algimantas Venckus