Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam A. M. nusikaltimu padarytą žalą – 26 Eur.

A. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. Ž. priteista 26 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš G. Ž. priteista A. M. 605 Eur jo turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. Ž. nuteistas už tai, kad 2020 m. gegužės 14 d. apie 22.35 val., daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), apačioje esančiame praėjime (arkoje) tyčia ranka apglėbdamas nukentėjusiojo A. M. kaklą iš nugaros pusės ir ranka užkabindamas kairį skruostą, padarė jam kraujosruvą kairio skruosto srityje, vieną kartą dešine ranka sudavė nukentėjusiajam į dešinį šoną, sukeldamas jam fizinį skausmą, o paleidęs jį, vieną kartą dešiniu kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. M. į kairę ausį ir, taip mušdamas nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, pripažinęs G. Ž. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, spręsdamas BK 40 straipsnio taikymo galimybę konstatavo, kad vertinamu atveju nėra nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad G. Ž. nors ir pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau neigė juos sudavęs tyčia ir tvirtino, kad tokius veiksmus galėjo atlikti gindamasis.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo G. Ž. apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltės pripažinimą vertino kaip neatitinkantį BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo visiškai pripažinti savo kaltę, dėl to nepagrįstai sprendė, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija bylą patikrina skundo ribose.

7. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Teismas gali taikyti BK 40 straipsnio nuostatas tik esant visų šio straipsnio 1, 2 dalyse išvardintų sąlygų visumai.

8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nustatyta ir apeliaciniame skunde nėra ginčijama, kad nuteistasis G. Ž. atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Bylos duomenys patvirtina, kad G. Ž. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 66–68), atlygino nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dalį (1 t., b. l. 127), nagrinėjant bylą teisme pareigos atlygtini tokio dydžio žalą, kokią nustatys teismas, neneigė (1 t., b. l. 136), todėl yra pagrindas manyti, kad visa padaryta žala bus atlyginta (su apeliaciniu skundu pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina, kad žala jau yra atlyginta (1 t., b. l. 166)). Nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, dirba, darbovietėje charakterizuojamas išimtinai teigiamai (1 t., b. l. 88, 126, 130), nors yra baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 79–82), tačiau praeityje neteistas (1 t., b. l. 66–68), todėl yra pagrindas manyti, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir naujų nusikalstamų veikų nedarys. Apeliaciniame skunde teigiama, kad G. Ž. atitinka ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą, kurios vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, tačiau teisėjų kolegija sutikti su tokia apelianto nuomone neturi pagrindo.

9. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga apima visišką savo kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Taigi teismas, vertindamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo galimybę, turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę, ir tai, kad jis dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi. Minėtų sąlygų konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes, be to, gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-495/2021 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga yra savarankiška ir nėra siejama su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-495/2021).

10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuteistojo G. Ž. parodymų turinys nesudaro pagrindo išvadai, kad jis savo kaltę pripažįsta visiškai, todėl, nesant vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą ir baudžiamąją bylą nutraukti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. Ž. į teisėjos klausimą atsakė, kad kaltę pripažįsta, tačiau jo parodymų turinys dėl visiško kaltės pripažinimo kelia pagrįstą abejonę. G. Ž. teisiamajame posėdyje neneigė smūgių sudavimo į nukentėjusiojo skruostą, ausį, šoną fakto. Tačiau tvirtino, kad smūgius nukentėjusiajam galėjo suduoti gindamasis nuo nukentėjusiojo žmonos E. M. smūgių. Nuteistojo teigimu, jis tik norėjo pasikalbėti su nukentėjusiuoju, buvo suėmęs jį už striukės ir prispaudęs prie sienos, tačiau tuo metu pajuto smūgius į pakaušį ir jis tik gynėsi (1 t., b. l. 136, 137). Analogiškus savo turiniu parodymus G. Ž. davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis. Nors įtariamojo apklausos protokole G. Ž. nurodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies, tačiau su smūgių sudavimu susijusios aplinkybės iš esmės yra tokios pačios, kokias nuteistasis nurodė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 59). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. tai, kad jis ėjo aiškintis su nukentėjusiuoju, buvo suėmęs jį už striukės ir prispaudęs prie sienos, kad galėjo nukentėjusiajam suduoti smūgius ir padaryti jam konstatuotus sužalojimus, jis pripažįsta, tačiau tokį savo elgesį teisino paties nukentėjusiojo ir jo žmonos atliktais veiksmais. Nuteistojo teigimu, jis smūgius galėjo suduoti gindamasis nuo nukentėjusiojo A. M. žmonos E. M. suduotų smūgių, tačiau šios nuteistojo versijos jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina. Nukentėjusysis A. M. ir liudytoja E. M. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad E. M. į konfliktą įsikišo ir bandė nuteistąjį atstumti nuo nukentėjusiojo jau po to, kai nuteistasis buvo sudavęs smūgius nukentėjusiajam (1 t., 138, 139). Nukentėjusysis ir liudytoja neneigė, kad su nuteistuoju santykiai yra konfliktiški, tačiau vertinamu atveju tai nėra pagrindas jų parodymų nelaikyti objektyviais. Nukentėjusysis ir liudytoja parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose prieštaravimai, esminiai neatitikimai nenustatyti, nukentėjusiojo ir liudytojos nurodytos aplinkybės bylos duomenimis nėra paneigtos. Taigi nors nuteistasis G. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam ir taip jam sukėlęs fizinį skausmą, padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau savo nusikalstamą elgesį nuteistasis vis tik teisino. Tokią nuteistojo poziciją, kai byloje nustatytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės neneigiamos, tačiau ginčijama kaltė savo elgesį bandant pateisinti, laikyti visišku kaltės pripažinimu nėra pagrindo. Kaip minėta, BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra siejama su kaltės – subjektyviojo nusikalstamos veikos elemento – visišku pripažinimu. Vertinamu atveju toks nuteistojo kaltės pripažinimas nėra nustatytas. Atsižvelgiant į paminėtą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo kaltės pripažinimas, vertinamu atveju pasireiškęs smurto panaudojimo fakto pripažinimu, neatitinka visiško kaltės pripažinimo, kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, reikalavimo. Konstatavus šią išvadą, G. Ž. gailėjimosi dėl savo veiksmų ir jais sukeltų pasekmių BK 40 straipsnio nuostatų taikymui nepakanka, kadangi BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas yra siejamas su abiejų sąlygų – visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką – visuma.

11. Skunde apeliantas pasisako ir dėl sutuoktinės O. Ž. tinkamumo būti laiduotoja. Apelianto teigimu, ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog O. Ž. būtų neverta teismo pasitikėjimo, reiškia, kad teismas laiduotojo asmens nelaikė kliūtimi atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pasisakant dėl šių skundo argumentų visų pirma pažymėtina, kad, kaip jau minėta, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymui yra būtina nustatyti BK 40 straipsnio 1, 2 dalyje nurodytų sąlygų visumą, tačiau vertinamu atveju BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga nenustatyta. Be to, apeliantas klaidingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas O. Ž. laikė tinkama laiduotoja šioje byloje. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra nustatyta viena iš BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, aplinkybių, susijusių su laiduotojo tinkamumu, atskirai neaptarė ir nevertino. Taigi nuteistojo teiginiai, kad laiduotojo asmens pirmosios instancijos teismas nelaikė kliūtimi atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nėra pagrįsti. Nors skundžiamame nuosprendyje dėl laiduotojo asmens tinkamumo ar netinkamumo motyvai nėra išdėstyti (teismui nenustačius vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų), teisėjų kolegijai dėl O. Ž. tinkamumo būti laiduotoja kyla pagrįstų abejonių.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad O. Ž. neteista (1 t., b. l. 124), administracine tvarka nebausta (1 t., b. l. 125), dirba ir darbovietėje yra charakterizuojama išimtinai teigiamai (1 t., b. l. 128). Šie duomenys O. Ž. neabejotinai charakterizuoja teigiamai. Tačiau vien tik teigiamos asmens, siekiančio būti laiduotoju, charakteristikos nepakanka išvadai, kad asmuo yra vertas teismo pasitikėjimo, pagrįsti. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas. Laiduotojui taip pat keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-1073/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-648/2020 ir kt.).

13. Prašyme dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą O. Ž. nurodė, kad G. Ž. yra jos sutuoktinis, todėl ji mano, kad gali daryti G. Ž. teigiamą įtaką, užtikrinti, kad jis laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų (1 t., b. l. 129). Teisiamojo posėdžio metu O. Ž. tvirtino, kad vyrui (G. Ž.) galėtų daryti gerą įtaką, kadangi jis jos klauso ir ji garantuoja, kad kitų nusikaltimų G. Ž. nedarys (1 t., b. l. 141). Tačiau atsižvelgiant į O. Ž. parodymus, kurių turinys suponuoja manymą, jog O. Ž. vyro G. Ž. elgesį iš dalies pateisina, dėl konfliktų kaltindama abi puses, taip pat įvertinus informaciją apie G. Ž. administracines nuobaudas (2018–2020 metais, t. y. gyvenant santuokoje su O. Ž., jis baustas už viešosios tvarkos pažeidimą, vairavimą esant neblaiviam), O. Ž. realios galimybės paveikti G. Ž., įtakoti tik teisėtą jo elgesį, kelia pagrįstų abejonių. Pažymėtina, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Priimant sprendimą dėl BK 40 straipsnio taikymo teismui neturi kilti jokių pagrįstų abejonių nei dėl vienos minėtame BK straipsnyje nurodytos sąlygos buvimo. Šioje byloje neabejotinai spręsti, kad tyčinę nusikalstamą veiką padaręs G. Ž. gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą esant visų BK 40 straipsnio 1, 2 dalyje nurodytų sąlygų visumai, nėra pagrindo.

14. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas BK 40 straipsnio nuostatų, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą G. Ž. taikė teisingai. Nuosprendyje padarytos išvados dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netaikymo pagrįstos bylos duomenimis, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, motyvuotai pasisakyta, kodėl teismas G. Ž. prisipažinimo nelaiko atitinkančiu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą sąlygą. Apygardos teismas, išanalizavęs baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, bylos duomenis vertinti kitaip ir daryti priešingas, negu pirmosios instancijos teismas, išvadas neturi pagrindo. Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendis atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

15. Nukentėjusiojo A. M. atstovas advokatas Paulius Vaicekauskas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė iš nuteistojo G. Ž. nukentėjusiajam priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 181). Pateikta 2020 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaita faktūra patvirtina, kad už atsikirtimų parengimą ir atstovavimą apeliacinėje instancijoje nukentėjusysis sumokėjo 605 Eur (1 t., b. l. 182, 183). BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė, pripažinus kaltinamąjį kaltu, nuspręsti išieškoti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2020).

16. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Tačiau įvertinusi tai, kad apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję tik su viena BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodyta sąlyga, kitos nuosprendyje nustatytos aplinkybės nėra ginčijamos, byla nėra sudėtinga ir didelės apimties (bylą sudaro vienas tomas), nukentėjusiojo atstovas dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nukentėjusysis, pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, realizavo baudžiamajame procese įtvirtintą rungimosi principą, tačiau šiuo atveju prašomų priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis nėra proporcingas šios teisės realizavimo apimčiai. Atsižvelgiant į tai, prašomų priteisit išlaidų dydis mažintinas, nukentėjusiajam A. M. priteisiant 200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliaciniame procese apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo G. Ž. priteisti nukentėjusiajam A. M. 200 Eur advokato paslaugoms apeliaciniame procese apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.