Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Romstana“ teisių perėmėjos uždarosios akcinės bendrovės „Inkomlita“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-839-513/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Romstana“ ieškinį atsakovams S. K. ir R. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

2. Be to, atsakovas R. K. elgėsi nesąžiningai, neatidžiai, neatsakingai, nes nevykdė Akcinių bendrovių įstatyme nustatytos pareigos tvirtinti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, neatliko bendrovės įstatuose nustatytų pareigų sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą ir patvirtinti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, pažeidė įmonės kreditorių teises, nesirūpino įmonės turtu, kuris galėjo būti panaudotas skoloms padengti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl bendrovės akcininko pareigos atlyginti žalą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo

13. Nagrinėjamu atveju, sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės (apeliantės) reikalavimą, atlyginti žalą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, pareikštą bendrovės akcininko atžvilgiu.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu pažymėti, kad norint taikyti bendrovės vadovui ir jos akcininkams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas. Bendrovės vadovas atsako tiesiogiai bendrovei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas, o juridinio asmens dalyvis – pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas subsidiariai tuo atveju, kai žala atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų ir kreditoriai neturi galimybės savo reikalavimų patenkinti iš bendrovės turto. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kvalifikuojant akcininkų ir vadovų atsakomybės konkurencijos atvejus, reikia nustatyti, ar žala kilo pažeidus vadovo pareigas (CK 2.87 straipsnis) ar akcininko pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Taigi akcininkui, nevykdžiusiam bendrovės valdymo funkcijos, atsakomybė kyla, jei teismas konstatuoja, kad jis pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai. Atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Jei akcininkas de jure arba de facto vykdė įmonės valdymo funkciją, atsakomybė jam kyla kaip bendrovės vadovui pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015).

15. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kada atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus.

16. Pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkai neturi. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Tai reiškia, jog byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantės teigimu, atsakovas (bankrutavusios bendrovės akcininkas) R. K. dalyvavo įmonės veikloje, kaip darbuotojas, be to, jis buvo vienintelis bendrovės akcininkas, todėl faktiškai žinojo jos finansinę padėtį, tačiau nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

17. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog aiškinant akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, darytinas skirtumas tarp situacijos, kai akcininkas faktiškai žino apie finansinę bendrovės padėtį, nes dalyvauja įmonės veikloje (ar dėl kitų priežasčių) arba turi žinoti, nes buvo sušauktas akcininkų susirinkimas ir jis sužinojo (turėjo sužinoti) apie šią aplinkybę, ir situacijos, kai akcininkas objektyviai nežino ir neturi žinoti. Nenustačius, kad akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo nustatyti neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 24 p.).

18. Apeliaciniame skunde įrodinėjama aplinkybė, jog atsakovas R. K. faktiškai žinojo apie bendrovės nemokumą, iš esmės grindžiama tuo, jog atsakovas ne tik turėjo 100 proc. bendrovės akcijų, tačiau dirbdamas bendrovėje vairuotoju iš kontrahento UAB „Žibalas“ priėmė PVM sąskaitas faktūras. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, jog vien PVM sąskaitų faktūrų paėmimas atsakovui vykdant darbinę veiklą, nereiškia, jog jis de facto dalyvavo bendrovės valdyme. Tuo labiau, tokie atsakovo R. K. veiksmai negali lemti išvados, kad pastarajam buvo žinoma ir/ar galėjo būti žinoma bendrovės finansinė padėtis ir/ar faktinė (ne)mokumo būsena. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme žodinio teismo posėdžio metu atsakovas S. K. patvirtino, kad už bendrovės valdymą buvo atsakingas tik jis ir tik jam buvo žinoma įmonės finansinė padėtis.

19. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad akcininkai neturi pareigos domėtis finansine bendrovės padėtimi, todėl pareiga inicijuoti bankroto bylą jiems gali kilti tik tuo atveju, jei jie faktiškai žino apie nemokumą. Nenustačius, kad akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo nustatyti neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018 67 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog atsakovas R. K. buvo vienintelis bendrovės akcininkas, atsakovui S. K. (vadovui) nevykdant imperatyviai įstatyme nustatytų pareigų organizuoti ir tinkamai tvarkyti bendrovės turto apskaitą, šaukti akcininkų susirinkimą, teikti tvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentus, neleidžia daryti išvados, jog atsakovui R. K. buvo žinoma įmonės finansinė padėtis. Vadovui neparengus metinių finansinių ataskaitų, informacijos gavimas faktiškai tampa negalimas, todėl atvejais, kai

vadovas tinkamai nevykdo savo pareigos parengti finansinių ataskaitų rinkinį, bendrovės akcininkas neturi nei teisinės, nei faktinės galimybės sužinoti apie realią įmonės finansinę padėtį. Atsižvelgdama į tai, jog apeliantės įrodinėjamos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas R. K. faktiškai žinojo apie bendrovės nemokumo būseną, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus minėto atsakovo atžvilgiu.

Dėl faktinio bendrovės nemokumo momento ir žalos dydžio

20. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už laiku neįvykdytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, netinkamai nustatė bendrovės nemokumo pradžios momentą. Apeliantės įsitikinimu, įmonė buvo nemoki iki kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo, kadangi Juridinių asmenų registrui nuo pat įmonės įsteigimo nebuvo teikti finansinės atskaitomybės dokumentai.

21. Sprendžiant dėl faktinio bendrovės nemokumo pradžios momento ir vadovo pareigos inicijuoti bankroto procesą, svarbu pažymėti, kad nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018, 54 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

22. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog vien aplinkybė, kad Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, savaime suponuoja išvadą, jog įmonė buvo nemoki. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumas gali būti įrodinėjamas ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl faktinio įmonės nemokumo momento tyrė ir vertino visus byloje esančius dokumentus bei nustatė, kad pagal UAB „Romstana“ 2008 metų balansą, 2008 m. birželio 30 d. įmonė į apskaitą įtraukė trumpalaikio turto už 309 030 Lt, iš jo 62 010 Lt – atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys; 203 326 Lt – per vienerius metus gautinos sumos ir 43 694 Lt pinigų, o per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų suma sudarė 274 930 Lt (t. 1., b. l. 182). Nors iš nurodytų duomenų negalima spręsti dėl bendrovės pradelstų įsipareigojimų dydžio, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 150 000 Lt įsipareigojimas kreditorei UAB „Slavtranz komercija“ pagal 2009 m. birželio 12 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį tapo pradelstas nuo 2009 m. birželio 30 d. (t. 1., b. l. 179). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, bei įvertinus aplinkybę, jog faktiškai ūkinę komercinę veiklą bendrovė vykdė iki 2009 m. spalio 20 d. (kai pagal byloje esančius duomenimis buvo išrašyta paskutinė sąskaita faktūra už transporto paslaugas), galima daryti išvadą, kad faktinis bendrovės nemokumo momentas sutampa su minėto vekselio mokėjimo termino praleidimu.

23. Sprendžiant dėl priteistino žalos dydžio vadovui neįvykdžius pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu paminėti, jog šiuo klausimu kasacinio teismo praktika yra nuosekli ir išplėtota. Apeliantė nepagrįstai reikalauja atlyginti visą BUAB „Romstana“ bankroto byloje patvirtintą finansinių reikalavimų sumą, kadangi vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 57 punktas).

24. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs bendrovės faktinio nemokumo pradžios momentą, pagrįstai sprendė, jog būtent tik po šio momento susidariusių ir/ar padidėjusių kreditorių finansinių reikalavimų suma gali būti priteisiama iš vadovo. Bylos medžiaga patvirtina, jog kreditorių UAB „Tubus“ ir UAB „Slavtranz komercija“ finansiniai reikalavimai po nurodyto laikotarpio padidėjo tik palūkanų ir netesybų dydžiu, o nauji finansiniai reikalavimai susidarė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir antstolei už priverstinį vykdomojo įrašo vykdymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl priteisiamo žalos dydžio.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nenustatytos sąlygos apeliantės ieškinio dalies tenkinimui, tinkamai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma akcininko civilinė atsakomybė tinkamai neįvykdžius pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimo dalį, vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika, tinkamai nustatė tiek faktinį bendrovės nemokumo pradžios momentą, tiek priteistinos žalos dydį, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u ta r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą.