- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-20
- Bylos Nr.
- e2A-415-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02358-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- Mažeikių jaunimo
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir valstybės įmonei Turto bankui
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2611-262/2018 pagal ieškovo Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir valstybės įmonei Turto bankui dėl reikalavimo teisių perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriame prašė:
1.1. pripažinti 2016 m. gegužės 4 d. reikalavimo teisės perleidimo į Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro 4 624,50 Eur skolą bei priskaičiuotus 38,64 Eur delspinigius sandorį, sudarytą remiantis 2008 m. rugsėjo 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (7.22-52-08)-T5-43)-D6-14 pagrindu, negaliojantį nuo jo sudarymo momento bei pripažinti negaliojantį nuo sudarymo momento jo pagrindu sudarytą 2016 m. gegužės 4 d. reikalavimo teisės į Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro skolą ir dokumentų perdavimo–priėmimo aktą Nr. E11-3;
1.2. pripažinti reikalavimo teisės perleidimo į Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro 126 181,52 Eur skolą bei 1 021,95 Eur delspinigių 2016 m. spalio 19 d. sandorį, sudarytą remiantis 2008 m. rugsėjo 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (7.22-52-08)-T5-43/D6-14 pagrindu, negaliojantį nuo jo sudarymo momento bei pripažinti negaliojantį nuo sudarymo momento jo pagrindu sudarytą 2016 m. spalio 19 d. reikalavimo teisės į Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro skolą ir dokumentų perdavimo–priėmimo aktą Nr. E11-5.
2. Ieškovo teigimu, ginčijami reikalavimo teisių perleidimo sandoriai pažeidžia imperatyvias įstatymo nuostatas, nes ieškovas nebuvo informuotas ne tik apie juos, bet apie ir apie skolos faktą pradiniam kreditoriui pagal Europos socialinio fondo agentūros 2016 m. vasario 29 d. ,,Siūlymų grąžinti lėšas“ formą Nr. G02, 2016 m. kovo 1 d., patvirtintą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Ministerija) kanclerio (toliau – forma Nr. G02), ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kanclerio 2016 m. birželio 3 d. potvarkį Nr. A3-76 (toliau – potvarkis Nr. A3-76), kuriais buvo pareikalauta, kad ieškovas grąžintų netinkamai panaudotas Europos Sąjungos lėšas. Ieškovo vertinimu, jam buvo iš esmės apribota galimybė įvertinti skolos susidarymo faktą, pateikti atsikirtimus bei apskųsti atitinkamus pradinės kreditorės – Ministerijos – aktus.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Ministerija atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovui buvo įteikta pažeidimo tyrimo išvada, kurioje nurodyti visi nustatyti pažeidimai, todėl ieškovas galėjo ir turėjo suvokti, jog pagal nustatytus pažeidimus tyrimo išvadoje siūloma susigrąžinti suma bus patvirtinta. Ieškovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų apskųsti pažeidimo tyrimo išvadą, nesiekė bendradarbiauti svarstant minėtą išvadą. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2983-790/2017 nustatė, kad „po Potvarkio priėmimo prie duomenų mainų svetainės pareiškėjas buvo prisijungęs tris kartus 2016 m. rugpjūčio 16 d. Pranešimų įteikimo procedūros pažeidimai turi būti vertinami kaip neesminiai, nesudarantys savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamus reikalavimo teisių perleidimo sandorius pripažinti negaliojančiais“.
4. Atsakovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas atsiliepime į ieškinį prašė nutraukti bylos nagrinėjimą, o jeigu teismas nuspręstų nagrinėti bylą iš esmės – ieškinį atmesti; skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
5. Paaiškino, kad ieškinys pateiktas po to, kai Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-412-440/2017 patenkino VĮ Turto banko ieškinį dėl 133 572,84 Eur skolos iš Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro priteisimo. Ieškovas administracine tvarka taip pat apskundė jam nepalankius Ministerijos bei Europos socialinio fondo agentūros sprendimus dėl netinkamai panaudotų Europos Sąjungos lėšų sugrąžinimo, tačiau administraciniai teismai skundus atsisakė priimti dėl praleisto apskundimo termino. Iš esmės analogiškus pagrindus ieškovas dar kartą nurodo ir šioje byloje, t. y. trečią kartą analogišku pagrindu iškėlė atskirą bylą, nors Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė ieškovo reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad forma Nr. G02 ir potvarkis Nr. A3-76, įpareigojantys ieškovą grąžinti lėšas, yra galiojantys, todėl sukelia atitinkamas teisines pasekmes ir yra privalomi ieškovui. Nors ieškovas apie priimtus aktus – formą Nr. G02 ir potvarkį Nr. A3-76 – (vėliausiai) sužinojo 2016 m. gruodžio 12 d., tačiau jų laiku neapskundė, o teismai neatnaujino termino šiems aktams apskųsti. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad visi ieškinyje nurodyti argumentai, susiję su formos Nr. G02 ir potvarkio Nr. A3-76 neteisėtumu, yra nepagrįsti.
8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami reikalavimo teisių perleidimai neprieštarauja įstatymams. Teismas taip pat nurodė, kad reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmeniu, todėl atsakovė Ministerija turėjo teisę be skolininko (ieškovo) sutikimo perleisti reikalavimą atsakovei VĮ Turto bankui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Ministerija netinkamai vykdė formos Nr. G02 ir potvarkio Nr. A3-76 įteikimą ieškovui. Tai nulėmė, kad Ministerijos potvarkis, kuriuo patvirtinta forma G02, ir potvarkis Nr. A3-76 reikalavimų teisių perleidimo momentu (cesijos sandorių sudarymo momentu) dar neįsigaliojo, t. y. nebuvo galiojantys. Jie įsigalioja tada, kai jų neapskundus, sueina terminai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje. Šią procesinę normą teismas neteisingai aiškino ir taikė, padarydamas išvadą, kad forma G02 ir potvarkis Nr. A3-76 reikalavimų teisės perleidimo metu buvo įsigalioję.
9.2. Kreditorius gali perleisti tik galiojančią reikalavimo teisę ir tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu galimas išieškojimas. Forma Nr. G02 ir potvarkis Nr. A3-76 ieškovui buvo įteikti tik po reikalavimo teisių perleidimo, todėl reikalavimo teisių perleidimo sandoriai neatitiko įstatymo reikalavimų.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė VĮ Turto bankas prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
10.1. Ieškovas neginčijo atsakovės reikalavimo teisės pagrįstumo ir teisėtumo – iš esmės buvo ginčijami bendraatsakės priimti potvarkiai pripažinti lėšų netinkamą panaudojimą bei įpareigojimą nurodytas lėšas grąžinti. Ieškovas administracine tvarka skundė jam nepalankius Ministerijos bei Europos socialinio fondo agentūros sprendimus dėl lėšų grąžinimo, tačiau administraciniai teismai konstatavo, jog praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas apskundimo terminas.
10.2. Tinkamas skolininko neinformavimas apie kreditoriaus pasikeitimą sukelia ne reikalavimo perleidimo sandorio negaliojimo pasekmes, o atleidžia skolininką nuo atsakomybės pastarajam įvykdžius prievolę pradiniam kreditoriui.
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Ministerija prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
11.1. Teisės aktai, reglamentuojantys projektų administravimą ir finansavimą, bei projekto lėšų susigrąžinimą, nenumato detalios projekto vykdytojų informavimo apie priimtus sprendimus dėl pažeidimų ir lėšų susigrąžinimo tvarkos, nurodomas privalomumas informuoti, o informavimo būdo pasirinkimo diskrecija nustatoma administruojančiai institucijai. Ieškovas, nurodydamas, kad apie priimtus sprendimus nežinojo, akivaizdžiai prieštarauja savo pozicijai, išsakytai Šiaulių apygardos teisme, kadangi 2017 m. balandžio 3 d. vykusio Šiaulių apygardos teismo posėdžio metu Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro direktorė Z. G. neneigė gavusi Ministerijos pranešimus, priešingai, teigė gavusi pranešimą „paprastu paštu“.
11.2. Ieškovas visus Ministerijos siunčiamus dokumentus gavo, žinojo apie priimtus sprendimus grąžinti sprendimuose nurodytas lėšas, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, priimtų sprendimų neskundė, jie yra galiojantys, todėl sukelia atitinkamas teisines pasekmes ir yra privalomi ieškovui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Kaip matyti iš apelianto apeliacinio skundo, jame argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas, nes perleista reikalavimo teisė dar nebuvo galiojanti ir nebuvo galimas išieškojimas, todėl byloje ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101–6.102 straipsnių reikalavimams. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, daro išvadą, kad apeliantas nagrinėjamu atveju neįrodė, jog perleidžiamo reikalavimo pagrindą sudarantys administraciniai sprendimai negaliojo ir (arba) buvo perleistas reikalavimas, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas.
14. Atsakydama į apelianto argumentus teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad apeliantas neįrodė savo teiginių dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo įsigaliojimo. Priešingai, nei teigia apeliantas, nėra pagrindo išvadai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas įsigalioja tik jo nustatytu terminu nepaskundus teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad administracinis sprendimas paprastai yra vykdomas nedelsiant (arba per įstatyme nustatytus terminus), o skundo padavimas administraciniam teismui nesustabdo jo vykdymo, nes ABTĮ nenustatyta, jog skundo dėl sprendimo padavimas sustabdo administracinio sprendimo vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-725-602/2018; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-741-602/2018; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2268-525/2016).
15. Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad forma G02 ir potvarkis Nr. A3-76 reikalavimo perleidimo metu negaliojo ar išieškojimas pagal šiuos dokumentus nebuvo galimas. Priešingai, kaip nustatė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-2983-790/2017, nurodytų administracinių sprendimų pagrindų nustatyta apelianto grąžintina finansavimo suma buvo jam nurodyta po administracinių sprendimų priėmimo Europos Sąjungos fondų lėšų bendrai finansuojamų projektų duomenų mainų svetainėje, kurią apeliantas privalo naudoti (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintas Projektų administravimo ir finansavimo taisykles).
16. Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, reikalavimo pagrindą sudarantys administraciniai sprendimai buvo apskųsti administraciniam teismui ir nepanaikinti, šių administracinių sprendimų pagrindu jau yra priteista apelianto grąžintina finansavimo suma (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-507-178/2018).
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad reikalavimo pagrindą sudarantys administraciniai sprendimai yra galiojantys ir vykdytini, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys neprieštarauja CK 6.101–6.102 straipsnių reikalavimams.
18. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas; jo panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
19. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi apeliantui atidėjo likusios 1 865 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies sumokėjimą iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą, ši žyminio mokesčio dalis priteistina valstybei iš apelianto. Įrodymų apie kitas bylinėjimosi išlaidas iki paskirto teismo posėdžio pradžios negauta (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro (juridinio asmens kodas 167226744) į valstybės biudžetą 1 865 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalį, kurios mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi. Ši valstybei priteista suma mokėtina į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660.