Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės asociacijos Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centras apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybinės įmonės „Turto bankas“ ieškinį atsakovei asociacijai Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centras dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Europos socialinio fondo agentūra.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl negrąžintos paramos priteisimo.

2. Ieškovė patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 130 806,02 Eur negrąžintos paramos, 2 766,82 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir SADM), Europos socialinio fondo agentūra (toliau – ir Agentūra) bei atsakovė 2012 m. liepos 2 d. sudarė projekto „Mes nenorime būti socialinę atskirtį patiriantys mažeikiečiai“, projekto Nr. VP1-1.3-SADM-02-K-03-134 (toliau – ir Projektas) finansavimo ir administravimo sutartį (toliau – ir Sutartis). Šia sutartimi atsakovė kaip Projekto vykdytoja įsipareigojo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su Projekto įgyvendinimu, taip pat ir 2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 1 prioriteto „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ VP1-1.3-SADM-02-K priemonės „Socialinės rizikos ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracija į darbo rinką“ finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto SADM ministro 2011 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. A1-29 (toliau – ir PFSA) reikalavimų.

3. Agentūra, atlikusi Projekto neplanines patikras, nustatė neatitikimus. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 197.2 papunkčiu, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 patvirtintų Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų 4 punkte įtvirtintu proporcingumo principu, nustatė, kad atsakovė deklaravo išlaidas už Projekto tikslinei grupei priskirtų asmenų, neatitinkančių Projekto tikslinei grupei Sutarties 4 priede ir PFSA 16.2, 16.3 ir 16.6 papunkčiuose numatytų reikalavimų, dalyvavimą projekto veiklose. Deklaravo išlaidas, kurios neatitinka išlaidų tinkamumo reikalavimų, nėra pagrįstos dokumentais ir (ar) nėra suderinamos su išlaidų naudos ir sąnaudų efektyvumo principais ir (ar) nebuvo būtinos projekto veikloms įgyvendinti. Taip pat atsakovė deklaravo kompiuterinės technikos, mokymo priemonių, maisto produktų pirkimo išlaidas, kurios buvo įsigytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. birželio 11 d. įsakymu patvirtintų Juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 16 ir 17 punktuose įtvirtintas nuostatas bei neužtikrino Tvarkos aprašo 4 punkte įtvirtinto skaidrumo ir lygiateisiškumo principų laikymosi.

4. Agentūra, įvertinusi, kad atsakovė pažeidė Sutarties specialiųjų sąlygų 5.15, 5.18.4, 5.18.7, 5.18.8 papunkčiuose ir Sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.1, 2.1.2, 2.1.6, 2.1.8, 2.1.13, 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose nustatytus reikalavimus, 130 806,02 Eur sumą pripažino netinkamomis išlaidomis, todėl susigrąžintinomis. SADM 2016 m. kovo 3 d. raštu Nr. (21.5.14-82)SD-1445 iš pradžių pareikalavo, kad atsakovė grąžintų 4 624,50 Eur dydžio išmokėtas ir nepanaudotas avanso lėšas iki 2016 m. kovo 31 d., tačiau atsakovė šio reikalavimo neįvykdė. SADM kanclerio 2016 m. birželio 3 d. potvarkiu Nr. A3-76 dėl Projekto finansinio pažeidimo ir su pažeidimu susijusių išlaidų grąžinimo (toliau – ir Potvarkis) nuspręsta sumažinti atsakovei skirtą Projekto finansavimą 126 181,52 Eur suma ir atsakovė įpareigota per 90 kalendorinių dienų nuo šio potvarkio įsigaliojimo į SADM einamąją sąskaitą grąžinti 126 181,52 Eur jau išmokėtų su pažeidimu susijusių išlaidų. Atsakovė apie priimtą sprendimą buvo informuota, jai buvo nurodyta Potvarkio apskundimo tvarka tačiau atsakovė jo neapskundė, todėl jis yra galiojantis ir privalo būti vykdomas. Atsakovės skolą iš viso sudaro 130 806,02 Eur negrąžintos paramos ir 2 766,82 Eur delspinigiai.

5. SADM 2016 m. gegužės 4 d. ir 2016 m. spalio 19 d. reikalavimo teisės į Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro skolą ir dokumentų perdavimo – priėmimo aktais ieškovei perdavė reikalavimo teises į atsakovės bendrą 130 806,02 Eur skolą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 130 806,02 Eur negrąžintos paramos, 2 766,82 Eur delspinigių bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. spalio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovės valstybės naudai priteisė 1 977 Eur žyminio mokesčio bei 13,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

7. Teismas nustatė, kad atsakovė iki 2015 m. lapkričio 30 d. turėjo pateikti galutinį mokėjimo prašymą ir galutinę Projekto įgyvendinimo ataskaitą, kartu su dokumentais pagrindžiančiais išlaidų apmokėjimą dėl 4 624,5 Eur išmokėto avanso. Nesant tokių dokumentų, Agentūra 2016 m. vasario 29 d. pateikė SADM siūlomų gražinti lėšų formą Nr. G02 ir nustatė lėšų grąžinimo sąlygas pagal kurias įpareigojo atsakovę iki 2016 m. kovo 31 d. gražinti 4 624,5 Eur avansą. Atsakovė tokio SADM sprendimo neskundė, tačiau ir negrąžino nurodytos sumos į SADM sąskaitą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2016 m. kovo 31 d. raštas išsiųstas, o duomenų, jog ji dokumentų negavo, byloje nėra. SADM, atsakovei negražinus minėto avanso, vadovaudamasi 2005 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių (toliau – ir Lėšų grąžinimo taisyklės) 15.2 papunkčiu ir 2008 m. rugsėjo 10 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. (7.22-52-08)-T5-43/D6-14, pagal 2016 m. gegužės 4 d. Reikalavimo teisės į Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro skolą ir dokumentų perdavimo – priėmimo aktą perdavė skolos išieškojimą ieškovei.

8. Taip pat nustatyta, jog Agentūra, atlikusi tyrimą, 2016 m. gegužės 18 d. surašė bei 2016 m. gegužės 19 d. pateikė pažeidimo tyrimo išvadą bei pažeidimo tyrimo išvados papildymą SADM kartu su nustatytais pažeidimais susijusių dokumentų kopijas. Taip pat Agentūra 2016 m. gegužės 20 d. pateikė SADM siūlomų grąžinti lėšų formą Nr. G06, siūlydama SADM susigrąžinti iš atsakovės 126 181,52 Eur su pažeidimu susijusių paramos lėšų. SADM, vadovaudamasi Taisyklių 198.2 punktu (bei kitais pagrindais) Potvarkiu sumažino Projekto finansavimą ir pareikalavo atsakovę per 90 kalendorinių dienų nuo Potvarkio įsigaliojimo dienos gražinti 126 181,52 Eur sumą į SADM sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, SADM 2016 m. birželio 3 d. išsiuntė minėtus dokumentus atsakovei, duomenų, jog dokumentai būtų neįteikti, byloje nėra. Atsakovei nepasinaudojus apskundimo teise bei negrąžinus minėtos paramos sumos, SADM Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pagal 2016 m. spalio 19 d. Reikalavimo teisės į Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro skolą ir dokumentų perdavimo – priėmimo aktą perdavė 126 181,52 Eur skolos ir 1 021,95 Eur delspinigių išieškojimą ieškovei.

9. Teismas darė išvadą, jog šalys Sutartį sudarė gera valia, atsakovė suvokė ir suprato Sutarties sąlygas ir ji šalims turi įstatymo galią. Sprendė, jog atsakovė, būdama verslo subjektu, laisva valia pasirašiusi Sutartį, žinojo apie prisiimtus įsipareigojimus, galėjo ir turėjo numatyti Sutarties neįvykdymo teisinius padarinius. Konstatavo, jog tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė nėra gražinusi nurodytų sumų, šiuo atveju neapskundė savalaikiai SADM priimtų sprendimų ir nepasinaudojo Lėšų grąžinimo taisyklių 13 punkte nustatyta galimybe atidėti lėšų grąžinimo terminą arba lėšas grąžinti dalimis. Pagal Sutarties sąlygas atsakovė, kaip Projekto vykdytoja, gavusi sprendimus, kuriais reikalaujama grąžinti dalį išmokėtų lėšų, privalėjo nurodytas konkrečias lėšas gražinti, o jos argumentai dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo ir pareikštų atsakovės atstovei direktorei įtarimų savaime nepašalina atsakovės civilinės atsakomybės.

10. Šiuo atveju esant galiojantiems sprendimams dėl lėšų gražinimo ir nustatytoms aplinkybėms, kad atsakovė, kaip paramos gavėja pažeidė Sutartį, nesilaikė joje numatytos prievolės finansavimo lėšas naudoti tik projekto tinkamoms išlaidoms apmokėti ir tinkamai už jas atsiskaityti, privalo grąžinti Europos Sąjungos fondų suteiktas lėšas.

11. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė gera valia nesumokėjo skolos, negražino paramos, ieškovė apskaičiavo 54,11 Eur delspinigių už 4 876,79 Eur skolą nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. taikant 0,03 proc. delspinigių dydį ir 1 287,05 Eur delspinigių nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. nuo negrąžintos skolos likučio 126 181,52 Eur taikant 0,03 proc. delspinigių dydį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12. Atsakovė (toliau ir – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – VĮ „Turto bankas“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas; sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl reikalavimo teisių perleidimo sandorių į apeliantės skolą iš SADM ieškovei pripažinimo negaliojančiais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo nagrinėti skolos procedūrų išieškojimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau būtent šiuo aspektu teismas bylos esmės neatskleidė. Ieškinys gali būti nepagrįstas ir atmestas ne tik dėl to, kad nepagrįstas pats skolos susidarymo pagrindas ar galiojantys SADM potvarkiai, tačiau ir dėl to, jog pažeistos skolų išieškojimo teisinės procedūros ar reikalavimo teisės perleidimo tvarka.

12.2. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas atsakovės teisę į teisingą teismą bei nepiktnaudžiavimo valdžia principą, nepagrįstai atsisakė priimti atsakovės priešieškinį, kuriame buvo keliami reikalavimai nuginčyti Agentūros patikrinimo aktus bei SADM potvarkius. Teismas, žinodamas, kad nutartis, kuria atsisakoma priimti priešieškinį yra neskundžiama, suteikė ieškovei nepagrįstą pranašumą atsakovės atžvilgiu ir šalis pastatė į nelygiavertę padėtį, apribojo galimybę gintis nuo pateiktų reikalavimų.

12.3. Teismo sprendimo turinį iš esmės sudaro teiginiai, įrodantys atsakovės finansinius pažeidimus vykdant Projektą, tačiau įrodinėjimas tokiu faktu iš esmės nesusijęs su ieškinio dalyko esme.

12.4. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas atsakovės prašymą dėl SADM potvarkių apskundimo, nustatė prejudicinį faktą, kad SADM potvarkius atsakovė gavo tik 2016 m. gruodžio 12 d. kartu su ieškovės ieškinio kopijomis iš Šiaulių apygardos teismo. Tai reiškia, kad SADM perleido ieškovei negaliojančias reikalavimo teises, kadangi atsakovė iki ieškovei kreipiantis į teismą dėl skolos priteisimo apie jų egzistavimą nebuvo žinoma.

12.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 6 proc. procesinių palūkanų dydį, kadangi atsakovė nėra nei verslininkė, nei privatus juridinis asmuo, o visuomeninė ne pelno siekianti organizacija.

13. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė neginčijo ieškovės reikalavimo teisės pagrįstumo ir teisėtumo. Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės ginčija trečiųjų asmenų priimtus potvarkius pripažinti netinkamu atsakovei skirtų lėšų panaudojimą bei įpareigojimą nurodytas lėšas grąžinti ir šie reikalavimai buvo keliami priešieškinyje, tačiau šie reikalavimai nėra teismingi bendrosios kompetencijos teismams.

13.2. Jokių kitų motyvų dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo atsakovė nenurodo, todėl mano, kad su skundžiamo sprendimo motyvais atsakovė sutinka.

14. Trečiasis asmuo SADM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Atsakovė nepateikė jokių motyvų, dėl ko pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas jos priešieškinio, elgėsi neteisėtai ir nepagrįstai. Be to, atsakovės priešieškinyje kelti reikalavimai yra išskirtinai priskiriami administracinių teismų jurisdikcijai ir kurie negali būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

14.2. Pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant teismo posėdyje atsakovės atstovas neginčijo ieškovės reikalavimo teisės pagrįstumo ir teisėtumo, o tik nurodė, jog negavo trečiųjų asmenų sprendimų ir (ar) su jais atsakovė nebuvo susipažinusi. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pasisakyti dėl įsiteisėjusių administraciniuose teismuose priimtų procesinių sprendimų.

15. Trečiasis asmuo Europos socialinio fondo agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą skundžiamą sprendimą prašo palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Atsakovės priešieškinio reikalavimai kildinami iš administracinių teisinių santykių, todėl teikdama bendrosios kompetencijos teismui priešieškinį, kurio dalykas priskirtinas išimtinai administracinių teismų kompetencijai, atsakovė pažeidė teismingumo taisykles.

15.2. Aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicijai 2017 m. birželio 21 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, o vėliau du kartus atsisakė priimti atsakovės prašymą atnaujinti procesą patvirtina, kad atsakovė, pareikšdama byloje priešieškinį, siekė ne tik inicijuoti procesą, kuris dėl terminų praleidimo jau buvo neįmanomas, bet ir inicijuoti jį teisme, kuriam jis neteismingas, kas yra nesuderinama nei su teisinio tikrumo, nei su teisinių santykių stabilumo principais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju tokių pagrindų nenustatyta.

17. Byloje ieškinys pareikštas dėl to, jog apeliantė nepagrindė jai išmokėto 4 624,50 Eur dydžio avanso panaudojimo bei pažeidė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl jai buvo sumažintas finansavimas 126 181,52 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, SADM sprendimais ji buvo įpareigota iš viso grąžinti 130 806,02 Eur paramos. Agentūros tyrimo išvada bei SADM sprendimai savalaikiai apskųsti nebuvo, byloje nėra ginčo, jog apeliantė reikalaujamos sumos negrąžino.

18. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, apeliantė su tokiu sprendimu nesutinka. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantė neginčija reikalavimų grąžinti paramą pagrįstumo iš esmės. Pasak apeliantės, ne ESFA ir SADM sprendimų, patikrinimų aktų teisėtumas bei pagrįstumas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, jos esmę ir dalyką sudaro skolos išieškojimo procedūrų teisėtumas ir pagrįstumas. Skunde būtent pastaruoju aspektu ir dėstomi argumentai dėl prašomos priteisti negrąžintos paramos procedūrų, teismo atsisakymo priimti apeliantės priešieškinį bei reikalavimo teisių perleidimo ieškovei, be to, ginčijamas priteistas priteistų procesinių palūkanų dydis. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio nagrinėjimo ribas, kaip minėta, sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl skunde nurodomų argumentų (ne)pagrįstumo.

19. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl bylos stabdymo

20. Apeliantė prašo stabdyti civilinę bylą iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-2611-262/2018 dėl SADM reikalavimo teisių perleidimo sandorių į apeliantės skolą nagrinėjamos bylos ieškovei VĮ „Turto bankas“ pripažinimo negaliojančiais.

21. Pagal CPK 163² straipsnį civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui. Ji gali būti sustabdyta dėl įstatymuose nustatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors ir įstatymuose nenumatytais, tačiau kliudančiais bylą išnagrinėti iš esmės. Bylos nagrinėjimo sustabdymo institutą reglamentuojančiuose CPK 163 ir 164 straipsniuose įtvirtinti atvejai, kai teismas privalo arba turi teisę sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neįžvelgia būtinumo dėl civilinės bylos Nr. e2-2611-262/2018 stabdyti bylą nei privalomo, nei fakultatyvaus bylos stabdymo pagrindais.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos civilinės bylos Nr. e2-2611-262/2018 išnagrinėjimas neturės esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes toje byloje sprendžiamas klausimas dėl 2008 m. rugsėjo 10 d. tarp SADM ir VĮ „Turto bankas“ sudaryto reikalavimo teisės į nagrinėjamos bylos dalyką ir dokumentų perdavimo – priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, bet nenustatinėjamos aplinkybės, reikšmingos skundžiamo sprendimo dėl valstybės suteiktos paramos grąžinimo (ne)pagrįstumo įvertinimui. Nagrinėjamoje byloje dalyvauja abi reikalavimo teisės perleidimo sutarties šalys, o apeliantė, remiantis CK 6.107 straipsnio 1 dalimi, turi teisę reikšti nagrinėjamos bylos ieškovei visus atsikirtimus, kuriuos ji galėtų reikšti pradiniam kreditoriui (SADM). Ji nenurodo argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kaip ir kodėl būtent reikalavimo teisės perleidimo faktas pažeidžia jos teises arba būtent kreditoriaus asmuo jai turi esminės reikšmės (CK 6.101 straipsnio 1, 5 dalys). Tuo tarpu bet koks paminėtos bylos išnagrinėjimo rezultatas apeliantei nepanaikins/nepakeis gautos paramos grąžinimo prievolės, jei ji konstatuotina nagrinėjamoje byloje, egzistavimo ir galėtų keisti nebent kreditorių, kuriam prievolė turi būti įvykdyta. Tačiau net ir kreditoriaus pasikeitimo po nagrinėjamo ginčo išsprendimo atveju prievolės įvykdymas ieškovei būtų laikomas tinkamu įvykdymu (CK 6.106 straipsnio 1 dalis). Apeliantės teiginiai apie (neva) negaliojančio reikalavimo perleidimą reikšmingi kreditorių tarpusavio atsakomybės santykiams (CK 6.105 straipsnis) ir todėl nėra reikšmingi nustatant apeliantės prievoles.

23. Atsižvelgiant į paminėtus motyvus nėra būtinumo stabdyti nagrinėjamą bylą iki įsiteisės sprendimas byloje Nr. e2-2611-262/2018. Pastebėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimu apeliantės reikalavimas yra atmestas (sprendimas neįsiteisėjęs).

Dėl grąžintinos paramos išieškojimo procedūrų

24. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo nagrinėti, ar nėra pažeistos grąžintinos paramos išieškojimo teisinės procedūros, SADM reikalavimo teisės ieškovei perleidimo tvarka, priimti pareikštą priešieškinį. To nepadaręs pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, pažeidė procesines normas ir neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija tokius argumentus pripažįsta nepagrįstais.

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei į tai, kad Agentūros tyrimo išvada, SADM 2016 m. kovo 3 d. sprendimas bei 2016 m. birželio 3 d. SADM kanclerio potvarkis, kuriais nustatyti apeliantės pažeidimai ir už kuriuos SADM įpareigojo apeliantę grąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas lėšas yra galiojantys ir nepanaikinti, turėjo nustatyti, ar apeliantė pažeidė pareigą tinkamai ir nustatytais terminais įvykdyti prievolę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas aplinkybes, sudarančias pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimus.

26. Apeliantė, kvestionuodama skundžiamą sprendimą, nurodo, kad nei apie 2016 m. kovo 3 d. potvarkį (dėl 4 624,50 Eur), nei apie 2016 m. birželio 3 d. Potvarkį (dėl 126 181,52 Eur) iki nagrinėjamos bylos iškėlimo ji nebuvo informuota, apie tai sužinojo tik iškėlus nagrinėjamą bylą. Be to, šioje byloje pareiškė priešieškinį, tačiau 2017 m. vasario 20 d. nutartimi teismas, konstatavęs, jog priešieškinio priėmimas ne tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, bet ir priešieškinio reikalavimai yra kilę iš administracinių teisinių santykių ir nagrinėtini administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka, nepagrįstai jį atsisakė priimti. Teismas, atsisakęs priimti apeliantės priešieškinį, pažeidė jos teisę į teisingą teismą bei nepiktnaudžiavimo valdžia principus, apribojo galimybę gintis nuo pateiktų reikalavimų. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais skundo teiginiais, laiko juos nepagrįstais ir deklaratyvaus pobūdžio.

27. Iš bylos duomenų matyti, kad reikštame priešieškinyje apeliantė prašė: 1) atnaujinti Agentūros 2016 m. vasario 29 d. Pažeidimo tyrimo išvados, pavadintos „Siūlymas grąžinti lėšas“ formą Nr. G02, patvirtintos SADM kanclerio (reg. Nr. PV56-1383) ir 2016 m. gegužės 18 d. Pažeidimo tyrimo išvados Nr. VP1-1.3-SADM-02-K-03-134/ITOI su papildymais bei SADM 2016 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (21.5-14-82)SD-1445 ir 2016 m. birželio 3 d. SADM kanclerio potvarkio Nr. A3-76, apskundimo terminą; 2) panaikinti Agentūros 2016 m. vasario 29 d. Pažeidimo tyrimo išvadą pavadintą „Siūlymas gražinti lėšas“ formą Nr. G02, patvirtintą SADM kanclerio (reg. Nr. PV56-1383) ir 2016 m. gegužės 18 d. Pažeidimo tyrimo išvadas Nr. VP1-1.3-SADM-02-K-03-134/ITOI su papildymais, visiškai; 3) panaikinti SADM 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (21.5-14-82)SD-1445 ir 2016 m. birželio 3 d. SADM kanclerio potvarkį Nr. A3-76, visiškai; 4) pripažinti nepagrįstais ir niekiniais SADM administracinius veiksmus dėl reikalavimo teisių perleidimo VĮ „Turto bankas“ remiantis 2008 m. rugsėjo 10 d. sutartimi Nr. (7.22-52-08)-TS-43/D6-14: 4.1. pagal 2016 m. gegužės 4 d. surašytą perdavimo – priėmimo aktą (reikalavimo teisių ir dokumentų perleidimas) Nr. EI 1-3 dėl 4 624,50 Eur ir 38,64 Eur delspinigių grąžinimo iš Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro; 4.2. pagal 2016 m. spalio 19 d. surašytą perdavimo – priėmimo aktą (reikalavimo teisių ir dokumentų perleidimas) Nr. EI 1-5 dėl 127 203,47 Eur (126 181,52+1021,95) grąžinimo iš Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centro.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš priešieškinio turinio nėra pagrindo daryti išvadą, kad jame keliami reikalavimai nesusiję su šios bylos ginčo dalyku. Todėl pagal CPK 143 straipsnio nuostatas atsakovas (apeliantė) turi teisę pareikšti priešieškinį, kurio priėmimo klausimą teismas sprendžia priklausomai nuo jo pobūdžio bei bylos stadijos. Pagal šio straipsnio 3 dalį atsisakymas priimti priešieškinį, ką šiuo atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas, atskiruoju skundu neskundžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsisakymas priimti priešieškinį savaime nereiškia, kad atsakovui apskritai užkertamas kelias į savo teisių gynimą. Dėl teismo atsisakymo priimti priešieškinį teisė kreiptis į teismą jam neišnyksta ir ją realizuoti jis gali pareikšdamas priešieškinyje keliamus reikalavimus atskiroje byloje (nepriklausomai nuo ginčo rūšinio teismingumo). Tokiu atveju nagrinėjama byla gali būti, jei yra pagrindas, sustabdyta iki bus išnagrinėta atsakovo inicijuota atskira byla (CPK 163 straipsnio 3 punktas, 164 straipsnio 4 punktas).

29. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju apeliantė, teismui atsisakius priimti priešieškinį, inicijavo bylas Vilniaus apygardos administraciniame teisme dėl priešieškinyje nurodytų administracinių aktų panaikinimo, vėliau ir proceso administracinėje byloje atnaujinimo. Nors nagrinėjama byla tuomet nebuvo stabdoma, tačiau jos nagrinėjimas ne kartą buvo atidėtas ir ji baigta nagrinėti tik priėmus galutinius procesinius sprendimus administracinių teismų sistemoje. Taigi, nepaisant atsisakymo priimti priešieškinį ir neturėjimo galimybės apskųsti tokio pobūdžio nutartį nagrinėjamoje byloje, šis atsisakymas apeliantei ne tik neužkirto kelio ginti galimai pažeistas savo teises ABTĮ numatyta tvarka, bet savo teisių gynimu ji ir faktiškai pasinaudojo atskiroje byloje. Todėl jos argumentai dėl, nepriimant priešieškinio, suvaržytų teisių, neteisingo/šališko teismo ir piktnaudžiavimo valdžia nėra pagrįsti.

30. Iš bylos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2983-790/2017 atmetė apeliantės prašymą atnaujinti terminą skundui dėl nagrinėjamos bylos priešieškinio reikalavimų paduoti ir atsisakė jį priimti, o taip pat vėliau ir prašymą atnaujinti procesą. Administracinis teismas, be kita ko, nurodė, kad 2016 m. kovo 3 d. potvarkis, 2016 m. birželio 3 d. Potvarkis apeliantei buvo išsiųsti savalaikiai, taip pat nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas administracinių aktų apskundimo terminas turėtų būti atnaujintas. Nagrinėjamame apeliaciniame skunde apeliantės dėstomi teiginiai, susiję su termino skundams pateikti administraciniuose teismuose praleidimu bei šių teismų priimtų procesinių sprendimų vertinimu, neturi reikšmės, kadangi teisėjų kolegija negali kitaip vertinti šių aplinkybių, kurias administracinės justicijos teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais jau yra įvertinę. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo yra ne kartą išaiškinta, jog tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012). Todėl apskritai neatmestina, jog ir tuo atveju, jei priešieškinis nagrinėjamoje byloje būtų priimtas, ginčas dėl apeliantės prašomų panaikinti administracinių aktų galėjo būti išspręstas taip pat nepalankiai apeliantei vien jau dėl tų pačių motyvų (apskundimo termino praleidimo be svarbių priežasčių).

Dėl reikalavimo teisių perleidimo

31. Apeliantės teigimu, nagrinėjamoje byloje svarbu, ar reikalavimo teisė ieškovei perleista teisėtai, ar buvo perleisti galiojantys reikalavimai, ar pradinis kreditorius laikėsi ikiteisminio ginčo sprendimo procedūros. Taip pat apeliantė nurodo esant svarbu ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, jog potvarkius apeliantė gavo tik su nagrinėjamos bylos ieškiniu. Tai, pasak apeliantės, reiškia, kad SADM ieškovei perleido negaliojančias reikalavimo teises, kadangi apeliantei iki ieškinio dėl skolos priteisimo pateikimo apie jų egzistavimą nebuvo žinoma. Teisėjų kolegija ir šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

32. Pirma, kreditorius turi teisę (net ir – teismo past.) be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Jau minėta, kad apeliantė nenurodo, kaip jos teisės buvo reikalavimo perleidimu pažeistos, kuo ypatingas jai kreditoriaus asmuo. Todėl jos argumentai dėl (neva) nežinojimo reikalavimo perleidimą iki bylos iškėlimo savaime nelemia kitokios ginčo išsprendimo baigties. Atmestini kaip nepagrįsti jos teiginiai dėl Vilniaus apygardos administraciniame teisme esą nustatyto fakto, kad apskritai apie skolą apeliantė sužinojo tik gavusi nagrinėjamą ieškinį – kaip nurodyta šios nutarties 30 punkte, byloje Nr. eI-2983-790/2017 teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje nurodė apie savalaikį potvarkių išsiuntimą, o nagrinėjamo ieškinio pateikimo datą nurodė kaip galimą „vėliausią“ gavimo datą. Kita vertus, pažymėtina, kad bet kuriuo atveju tarp trečiojo asmens ir ieškovės įvykęs reikalavimo teisių perleidimas ginčijamas kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-2611-262/2018) ir nėra šios civilinės bylos dalykas. Antra, perleistos reikalavimo teisės (ne)galiojimas, kaip jau taip pat minėta, aktualus pradinio ir naujojo kreditoriaus atsakomybės klausimo sprendimo atveju, o ne apeliantės prievolių (ne)galiojimui, nes apeliantės prievolė, nors ir pasikeitus kreditoriui, išlieka ta pati. Trečia, apeliantė nenurodo jokių argumentų, susijusių su esą neįvertinta ar pažeista ikiteismine ginčo sprendimo procedūra.

33. Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, konstatuotina, jog apeliantės argumentai, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir ieškinys turėjo būti atmestas dėl netinkamų paramos išieškojimo procedūrų, pripažintini nepagrįstais.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

34. Apeliantė taip pat ginčija, atsižvelgiant į jos kaip asociacijos teisinį statusą, skundžiamo sprendimo dalį, kuria iš jos priteistos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos. Su šiuo apeliantės argumentu teisėjų kolegija sutinka.

35. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodytos procesinės palūkanos yra kompensuojamosios, CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004).

36. Ieškovė prašė priteisti iš apeliantės CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Pirmosios instancijos teismas tokį reikalavimą tenkino, bet nenurodė motyvų, kodėl pasirinkta taikyti CK 6.210 straipsnio 2 dalyje, o ne 1 dalyje nustatytą 5 proc. dydžio palūkanų normą.

37. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 6 proc. dydžio metinės palūkanos už termino praleidimą mokamos, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Taigi įstatymas išskiria dviejų kategorijų teisinių santykių dalyvius, kuriems ši norma taikoma, – verslininkus ir privačius juridinius asmenis. Verslininkų sąvoka yra pateikta CK 2.4 straipsnyje, tai – fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. Privačiųjų juridinių asmenų požymiai įtvirtinti CK 2.34 straipsnio 3 dalyje, t. y. jie steigiami tam, kad tenkintų privačius interesus. Apeliantės teisinis statusas yra asociacija, kuri pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį apibrėžiama kaip savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Kadangi CK 6.210 straipsnio 2 dalis taikytina tik tada, kai abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, darytina išvada, kad tuose teisiniuose santykiuose, kuriuose viešieji juridiniai asmenys vykdo savo kompetencijai priskirtas funkcijas tiek su verslininkais, tiek su privačiais juridiniais asmenimis, CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos didesnės palūkanos negali būti taikomos.

38. Apibendrinant darytina išvada, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Kita vertus, konstatuotina, jog juo nepagrįstai priteistos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos, todėl ši sprendimo dalis priteisiant iš apeliantės CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 proc. dydžio procesines palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

39. Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas tik procesinių palūkanų dalyje, o tokio pobūdžio reikalavimas nėra apmokamas žyminiu mokesčiu, iš apeliantės valstybei priteistinas 1 878 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi apeliantei buvo atidėtas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą pakeisti nurodant, kad ieškinys tenkinamas iš dalies ir iš atsakovės asociacijos Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centras (j. a. k. 167226744) valstybės įmonei „Turto bankas“ (j. a. k. 112021042) priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. spalio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės asociacijos Mažeikių jaunimo ir moters užimtumo centras (j. a. k. 167226744) 1 878 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.