- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-12
- Bylos Nr.
- I-8197-535/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04838-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Paulauskienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- VšĮ Kauno klinikinės ligoninės
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai
- Trečiasis asmuo
- UAB „TV-3“
- Advokatai
- Rūta Balkevičiūtė-Mačeikienė, Rūta Balkevičiūtė, Diana Jonaitytė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkaujanti ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokato padėjėjai Dianai Jonaitytei, atsakovės atstovei Žydrai Klevinskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei advokatei Rūtai Balkevičiūtei-Mačeikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos VšĮ Kauno klinikinės ligoninės skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „TV-3“, dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja VĮ Kauno klinikinė ligoninė (toliau – ir Ligoninė) kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1–6), kuriame prašo: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau - ŽEI) 2014-09-30 sprendimą Nr. SPR-91 „Dėl televizijos programoje „TV3 žinios“ (TV-3, 2013-10-03) paskelbtos informacijos“; 2) pripažinti Ligoninės 2013-10-31 skundą, adresuotą ŽEI, pagrįstu; 3) priteisti iš atsakovės sumokėtą žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja paaiškina, kad kreipėsi į ŽEI su skundu, kadangi UAB „TELE-3“ 2013-10-03 transliuotoje laidoje „TV3 žinios“ (toliau – ir Žinios) buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir jos dalykinę reputaciją žeminanti informacija. Juridinio asmens dalykinė reputacija visuomenės informavimo priemonėse ginama tais atvejais, kai nustatoma šių faktų visuma: žinių paskleidimo faktas; faktas, jog paskleistos žinios apie pareiškėją; faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad ŽEI skundžiamame sprendime nustatė visų aukščiau nurodytų faktų visumą, tačiau nusprendė, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Tokį sprendimą atsakovė motyvavo tuo, kad informacijos rengėjas (skleidėjas), vykdydamas savo pareigą informuoti visuomenę aktualia tema, veikė sąžiningai ir objektyviai pateikė informaciją, susijusią su reportaže nagrinėjamu įvykiu, todėl neperžengė teisės skleisti informaciją ribų. Su tokia išvada nesutinka, mano, kad ji nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus faktines aplinkybes.
Pareiškėjos vertinimu, ŽEI ginčijamame sprendime teisingai nustatė, jog pareiškėjos skundžiamuose teiginiuose: „Tiesą apie kalio chlorido injekciją kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą“; „apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“ (užrašas Žinių metu) buvo paskleista tikrovės neatitinkanti bei pareiškėjo dalykinę reputaciją žeminanti informacija. Akcentavo, kad buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios ne tik apie tai, jog „ligoninės vadovai surengė kratas“, bet ir apie tai, kad ligoninės medikės kabinetas buvo „išvogtas“, kad medikė buvo „apvogta“. Pareiškėjos įsitikinimu, nurodyta informacija yra žinia, kadangi pateikta konstatuojamojo pobūdžio teiginiais, tarsi objektyviai egzistuojantis faktas. Pažymi, kad realiai egzistuojančios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų, kurios buvo nurodytos Žiniose, t. y. R. B. nuo 2013-09-16 buvo paskelbta prastova, todėl ji buvo raginama pasiimti asmeninius daiktus, esančius administracijos 331 kabinete, (duomenys neskelbtini), tačiau 2013-09-24 tai padaryti ji atsisakė. Ligoninės direktoriaus 2013-09-27 įsakymu Nr. 1V-670 buvo sudaryta komisija, kuri, dalyvaujant antstolei, filmavusiai komisijos darbą, surinko administracijos 331 kabinete rastus asmeninius darbuotojų daiktus ir perdavė juos saugoti į Ligoninės Ūkio tarnybos inventoriaus sandėlį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ŽEI pagrįstai nustatė, jog nei pareiškėja, nei jo vadovai nesielgė neteisėtai ar nederamai.
Pareiškėjos manymu, informacijos rengėjo (skleidėjo) paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad „ligoninės vadovai surengė kratas“, negali būti laikoma neesminiu netikslumu, kadangi ji radikaliai ir iš esmės keičia žinioje paskelbtų faktų turinį, be to, yra pagrindas manyti, jog informacijos skleidėjas siekė ne informuoti visuomenę apie svarbius ir reikšmingus įvykius, o pateikti informaciją kuo skandalingesniu, intriguojančiu būdu. Tokią išvadą suponuoja tai, kad informacijos rengėjui (skleidėjui) buvo žinoma, jog medikė nebuvo apvogta ir, kad ligoninės vadovai neatliko kratų, todėl informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesys ir veiksmai, negali būti laikomi sąžiningais ir objektyviais. Šią išvadą, anot pareiškėjos, taip pat patvirtina tai, kad Žiniose informacijos rengėjas (skleidėjas) be kita ko nurodė, jog „Kauno klinikinės ligoninės atstovai tokius kaltinimus vadina nesąmone: „Esą jie šitokiu būdu atlaisvino kabinetą kitai darbuotojai ir jokių dokumentų neėmė“. Būdamas praktiškai vieninteliu informacijos šaltiniu, galinčiu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) patvirtinti ar paneigti informacijos tikrumą, pareiškėja šią informaciją paneigė, todėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimas (turint teisingą ir tikslią informaciją) iš esmės negali būti laikomas sąžiningu suklydimu. Pažymi, kad Žiniose informacijos rengėjas (skleidėjas) pateikė ne pareiškėjos atstovo interviu ištrauką, o pats apibendrino pareiškėjos atstovo suteiktą informaciją, nesąžiningai nutylėdamas interviu metu išdėstytas kabineto atlaisvinimo aplinkybes (apie tai, jog R. B. buvo raginama atlaisvinti kabinetą kitam darbuotojui, jog kabinete esantys daiktai buvo surinkti dalyvaujant ir fiksuojant antstoliui, apie tai, kad R. B. pareigybė buvo panaikinta ir kt.), nors šios aplinkybės buvo nurodytos interviu metu. Aplinkybę, kad interviu metu buvo kalbama apie kabineto atlaisvinimo priežastis (taip pat R. B. pareigybes panaikinimo bei ligoninės struktūros pokyčius), anot pareiškėjos, netiesiogiai patvirtina Žinių reportaže pateikiama vaizdinė interviu su Ligonines direktoriumi ištrauka, kurioje pateikiamas iš konteksto išimtas sakinys „Tiesiog įvertinimas, kad vienai pavaduotojai medicinai buvo sunku susitvarkyti su visu sujungtų ligoninių ūkiu“. Tačiau, pareiškėjos nuomone, vien šiuo sakiniu (nesant viso interviu konteksto) visuomenei nebuvo sudaryta galimybė objektyviai įvertinti jos, kaip viešo juridinio asmens, veiksmų teisėtumo, kaip ir nebuvo sudaryta galimybė suprasti, jog Ligoninėje nebuvo atliekamos kratos bei nebuvo išvogti dokumentai.
Pareiškėjos manymu, ŽEI išvada, kad informacijos rengėjo (skleidėjo) sąžiningumas pasireiškė tuo, jog pareiškėjos atstovui buvo suteikta galimybė pateikti savo argumentus ir paaiškinimus dėl ligoninėje susidariusios situacijos ir tą poziciją informacijos rengėjas (skleidėjas) paskelbė viešai. Akcentuoja, kad informacijos rengėjas (skleidėjas) viešai paskelbė pareiškėjos poziciją apibendrintai, t. y. paskleidė ne tiksliai ir nutylėdamas esmines jai žinomas aplinkybes. Be to, informaciją, gautą iš Ligoninės atstovo, kuri turėtų būti vertinama kaip patikima ir oficiali informacija, informacijos rengėjas (skleidėjas) Žiniose paskelbė ne kaip objektyviai egzistuojančius faktus (žinias), o tik kaip nuomonę, t. y. „esą jie šitokiu būdu atlaisvino kabinetą kitai darbuotojai“, tuo tarpu realiai neegzistavusias aplinkybes pateikė kaip faktą – „apvogta medikė“, „išvogtas kabinetas“, „vadovų surengtos kratos“. Tokiu būdu informacijos rengėjas (skleidėjas), turėdamas tikslią ir teisingą informaciją, nesąžiningai ją iškreipė ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) nuostatas paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, aiškiai klaidindamas visuomenę ir siekdamas savanaudiškų tikslų. Mano, kad toks informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesys negali būti laikomas sąžiningu, turinčiu tikslą informuoti visuomenę apie aktualius įvykius.
Nurodo, kad nėra aišku, kuo remiantis ŽEI nustatė, jog pareiškėja informacijos rengėjui (skleidėjui) nepateikė išsamios informacijos. Pažymi, kad ŽEI, atlikdama savo funkcijas, turi teisę gauti iš informacijos rengėjų, skleidėjų visą objektyviam skundo ištyrimui reikalingą informaciją (VIĮ 50 str. 2 d.), taip pat interviu garso įrašą, tačiau jos nepareikalavo. Be to, aplinkybė, jog Žinių reportaže skleidėjas nesąžiningai nutylėjo ir iškreipė informaciją, nesudaro pagrindo teigti, kad būtent pareiškėja nepateikė išsamios informacijos. Kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių bei Žiniose perteikiamos pareiškėjo pozicijos, pareiškėja informacijos rengėjui (skleidėjui) paneigė dėl dingusių dokumentų mestus kaltinimus ir pateikė išsamią informaciją apie tai, kad kabinetas teisėtai ir pagrįstai buvo atlaisvintas kitam darbuotojui, tačiau būtent informacijos rengėjas (skleidėjas) Žiniose šią informaciją nesąžiningai nuslėpė ir iškraipė faktus, paskleisdamas žinią, kad „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“. Pažymi, kad pareiškėjai, pateikusiai, jos manymu, išsamią ir pakankamą informaciją, negali būti žinoma, kad pateikta informacija buvo nepakankama informacijos rengėjui (skleidėjui). Duomenų, kad pareiškėjos atstovai įvykio aplinkybes atsisakė komentuoti, nėra. Taigi, pareiškėja daro išvadą, kad informacijos rengėjas (skleidėjas), būdamas savo srities profesionalas, turėjo ir galėjo interviu metu užduodamas klausimus visapusiškai išsiaiškinti visas su įvykiu susijusias aplinkybes, jeigu tam tikros aplinkybės vis dar buvo neaiškios. Mano, kad informacijos rengėjo nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista ne populistinėje laidoje, o Žiniose (informacinėje laidoje, kurioje visuomenė nušviečiama apie svarbiausius šalies įvykius), todėl informacijos rengėjui (skleidėjui), skleidžiančiam neteisingą ir netikslią informaciją, turėtų būti taikomas aukštesnis profesionalumo ir atsakomybes standartas, kaip ir aukštesni reikalavimai patikrinti skleidžiamos informacijos tikrumą ir teisingumą. Remdamasi VIĮ 41 straipsnyje žurnalistui nustatyta pareiga bei to paties įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu visuomenės informavimo principu, pareiškėja pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu informacijos rengėjas (skleidėjas) neturi galimybės patikrinti informacijos teisingumo, abejoja informacijos teisingumu, tai turėtų atsispindėti skelbiamoje informacijoje. Informacijos rengėjui (skleidėjui) tenka pareiga tikrinti ir įsitikinti viešai skelbiamos informacijos teisingumu bei pagrįstumu, o esant abejonėms dėl informacijos tikrumo ar patikimumo, informacijos rengėjas (skleidėjas) turėtų susilaikyti nuo konstatuojamojo pobūdžio teiginių bei formuluočių, informaciją pateikti ne kaip žinią, o kaip nuomonę ar subjektyvų tam tikros situacijos vertinimą. Esant šioms aplinkybėms, mano, kad viešosios informacijos rengėjas, nors ir siekė informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį, sąmoningai iškraipė informaciją ir piktnaudžiavo teise skleisti informaciją, t. y. peržengė saviraiškos laisvės ribas, paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, jog konstatavus, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, jai ŽEI turėjo taikyti VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą poveikio priemonę – įspėjimą dėl VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Šią išvadą pareiškėja grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012-06-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2287/2012). Pažymi, jog ŽEI nustatė visas keturias faktines aplinkybes, kurioms esant juridinio asmens dalykinė reputacija privalo būti apginta, o iš nurodytų argumentų akivaizdu, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nebuvo sąžiningas. Pabrėžė, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paskleista neteisinga, netiksli, šališka informacija akivaizdžiai sumenkino Ligoninės dalykinę reputaciją. Tikrovės neatitinkanti informacija apie tariamai Ligoninės vadovų atliktus procesinės prievartos veiksmus, formuoja itin neigiamą visuomenės nuomonę apie pareiškėją, kaip gydymo įstaigą, sudaro įspūdį, kad pareiškėja, kaip darbdavys ir kaip juridinis asmuo, teikia ne tik gydymo paslaugas, tačiau užsiima susidorojimu su darbuotojais, savavaldžiavimu, siekimu nuslėpti su jo suteiktomis paslaugomis susijusius dokumentus, o tai lemia daugumos visuomenės narių pasitikėjimo gydymo įstaiga sumažėjimą, pagarbos jai sumažėjimą (žala dalykinei reputacijai). Skundžiamas ŽEI sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (tolau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi priimtas netinkamai aiškinant teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias informacijos rengėjo (skleidėjo) atsakomybę dėl padarytų visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimų bei juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugą skleidžiant informaciją per visuomenės informavimo priemones, taip pat netinkamai vertinant faktines aplinkybes dėl informacijos rengėjo (skleidėjo) veiksmų sąžiningumo, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. 1, b. l. 58–61) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2014-09-30, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-06-12 sprendimą, iš naujo išnagrinėjo Tarnyboje 2013-11-04 gautą pareiškėjos skundą dėl Žiniose paskelbtos informacijos ir priėmė sprendimą Nr. SPR-91, kuriuo pareiškėjos skundą pripažino nepagrįstu. Pažymi, kad remiantis VšĮ Kauno klinikinės ligoninės įstatų 2 dalimi, Ligoninė yra viešasis juridinis asmuo, kuris nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo. Viešojo juridinio asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, jog viešasis juridinis asmuo turėtų būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus. Atsakovė pripažino viešojo juridinio asmens teisę į dalykinės reputacijos gynimą nuo nesąžiningo sumenkinimo, tačiau pažymėjo, kad viešojo juridinio asmens veikla yra viešojo pobūdžio, susijusi su viešųjų paslaugų teikimu, visuomenės poreikių tenkinimu, todėl ir skleidžiama informacija dažnu atveju yra apie viešą viešojo juridinio asmens veiklą, vykdomą tenkinant vienokius ar kitokius visuomenės poreikius, užtikrinant teisėtus visuomenės interesus. Mano, jog apie viešąjį juridinį asmenį paskleidus kritišką, ne visai tikslią informaciją, tinkama satisfakcija yra jo pozicijos visuomenei pateikimas.
Nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad skundžiamo turinio informacija buvo paskleista nesąžiningai. Paaiškina, kad teismų praktikoje yra įtvirtinta taisyklė, jog viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) reikalaujama elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, nes tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę. ŽEI nustatė, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) tikslas buvo visuomeniškai aktualios, opios temos, susijusios su plačiai visuomenėje aptariamu įvykiu, kai Ligoninėje mirė kūdikis, nagrinėjimas, o ne pareiškėjos, kaip viešojo juridinio asmens, dalykinės reputacijos pažeidimas. Be to, iš televizijos programoje paskleistos informacijos buvo matyti, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), siekdamas patikrinti informacijos šaltinio – R. B. – suteiktos informacijos atitikimą tikrovei, pareiškėjos atstovui suteikė galimybę pateikti savo argumentus ir paaiškinimus dėl Ligoninėje susidariusios situacijos ir ši pozicija buvo paskelbta viešai. Pažymi, kad spręsti, kokia apimtimi pasinaudoti sudaryti galimybę pateikti savo argumentus ir paaiškinimus, yra pareiškėjos atstovų diskrecijos teisė. Atsakovės vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad informacija buvo paskleista apie pareiškėją, kaip viešąjį juridinį asmenį, jos pozicijos pateikimas buvo tinkamas neturtinių teisių apsaugos užtikrinimas. Atkreipia dėmesį, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) visai atvejais turi redagavimo teisę, t. y. gali nuspręsti kokią informaciją ir kokia apimtimi viešai skleisti, tačiau taip pat turi ir pareigą šia teise naudotis sąžiningai, nepažeisdami asmenų teisių ir teisėtų interesų. Sąžiningą viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesį, atsakovės teigimu, patvirtina tai, kad ji susisiekė su pareiškėjos atstovu – Ligoninės vadovu G. A. ir sudarė jam galimybę pateikti savo paaiškinimus, komentarus ir pastabas televizijos programoje nagrinėjama tema bei tuos paaiškinimus paskleidė viešai. Atsižvelgiant į tai, buvo nustatyta, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) elgėsi pagal VIĮ 16 straipsnio nuostatų reikalavimus ir, paskleidęs skundžiamo turinio informaciją bei sudaręs galimybę visoms šalims pateikti savo argumentus ir paaiškinimus, elgėsi sąžiningai, neperžengė teisės skleisti informaciją ribų. Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakomybės taikymas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) būtų negalimas, nes pažeistų teisingumo ir protingumo principus, nepagrįstai apribotų viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teisę teikti informaciją apie viešuosius asmenis (kokiu yra pareiškėja). Taigi šiuo konkrečiu atveju prioritetas pagrįstai buvo suteiktas teisei skleisti informaciją viešojo intereso klausimu, t. y. prioritetiškai gintos vertybės turinčios viešojo intereso pobūdį (viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teisė ir pareiga skleisti informaciją apie viešųjų asmenų veiklą vykdant savo funkcijas bei visuomenės teisė būti informuotai tokiais klausimais).
Atsakovė pabrėžia, kad skundžiamas sprendimas yra vientisas administracinis aktas, todėl turėtų būti vertinama ne tik pareiškėjos iš jos išimta dalis, jog paskleista informacija neatitiko tikrovės, tačiau įspėjimas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) nebuvo taikytas, bet visas sprendimas, neapsiribojant tik atskirų jo dalių ar motyvų teiginiais ar jų dalimis.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TV3“ (buvusi UAB ,,TELE-3“) atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. 1, b. l. 50–52) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodo, kad ginčijamame sprendime teisingai konstatuota, jog pareiškėja yra viešasis juridinis asmuo, todėl jos kritikos ribos yra gerokai platesnės. Dėl šios priežasties viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja nagrinėjamu atveju nepateikė jokių jos dalykinės reputacijos sumenkinimą pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjos atstovui Ligoninės vadovui buvo suteikta galimybė paaiškinti įvykio aplinkybes žurnalistui, tačiau vietoj to, kad išdėstytų tai, ką apie šį įvykį nurodo skunde teismui (jog į kabinetą buvo užeita pasirašius įsakymą, sudarius komisiją ir filmuojant antstoliui), pareiškėjos atstovas tiesiog vertino kitos pusės pasisakymus. UAB „TV3“ manymu, būdamas savivaldybės įkurtos ir valdomos viešosios įstaigos vadovu ir rūpindamasis įstaigos reputacija, pareiškėjos atstovas privalėjo pateikti minėtą informaciją žurnalistui. Akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta taisyklė, numatanti, kad: „Iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, nes tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę“ (2003-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/003; 2009-02-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009). Trečiasis suinteresuotas asmuo, suteikęs galimybę pasisakyti abiem pusėms ir remdamasis ta informacija, kurią jam suteikė tiek pareiškėjos atstovas, tiek R. B., nušvietė įvykį. Tai rodo, kad buvo elgtasi sąžiningai, o pareiškėja nepasinaudojo jai suteikta galimybe suteikti visą informaciją. Mano, kad ŽEI teisingai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos skundą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl ŽEI 2014-09-30 sprendimo Nr. SPR-91, kuriuo pareiškėjos skundas buvo pripažintas nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2013-10-31 Tarnybai pateikė skundą, kuriame nurodė, kad UAB „Tele-3“ 2013-10-03 transliuotoje laidoje „TV3 žinios“ pateikė informaciją, kuri neatitinka tikrovės, pažeidžia jos dalykinę reputaciją, ir prašė įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją UAB „Tele-3“ dėl įstatymų pažeidimo skleidžiant minėtoje laidoje pateiktą informaciją ir pareikalauti, kad informacijos rengėjas ir skleidėjas UAB „Tele-3“ nustatyta tvarka paneigtų apie pareiškėją paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kenkiančią jos dalykinei reputacijai (t. 1, b. l. 62-64).
ŽEI kreipėsi į UAB „Tele-3“ generalinę direktorę, prašydamas pateikti paaiškinimus (b. l. 76, administracinė byla Nr. I-7064-473/2014). UAB „Tele-3“ vardu paaiškinimus pateikė UAB „Tele-3“ atstovas A. K. (b. l. 77-78, administracinė byla Nr. I-7064-473/2014).
ŽEI 2014-02-03 sprendimu Nr. SPR-14 pareiškėjos 2010-10-31 skundą pripažino nepagrįstu. Sprendime nurodė, kad ginčo laidoje buvo paskleistos žinios, kad Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete šios ligoninės vadovai atliko kratą, po kurios dingo svarbūs dokumentai, žinia apie buvusio Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus K. M. patirtą spaudimą bei nuomonė apie pareiškėjos vadovų elgesį. Sprendime taip pat nurodyta, kad iš laidos medžiagos yra aišku, kad informacija buvo paskleista apie vadovų, bet ne pačios pareiškėjos, kaip juridinio asmens, elgesį, pareiškėja nėra įvardijama kaip asmuo, galimai atlikusi laidoje aptariamus veiksmus, šie veiksmai yra priskiriami konkretiems fiziniams asmenims – jos vadovams. Dėl to skundžiamame sprendime pripažinta, kad skundžiama informacija pareiškėjos neturtinių teisių (dalykinės reputacijos) pažeidimo požiūriu laikytina neutralia, todėl ji neturėjo teisės kreiptis į ŽEI su skunde nurodytais reikalavimais (b. l. 38-42, administracinė byla Nr. I-7064-473/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja ŽEI 2014-02-03 sprendimą Nr. SPR-14 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 1-5, administracinė byla Nr. I-7064-473/2014). Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-7064-473/2014 2014-06-12 priėmė sprendimą, kuriuo panaikino ŽEI 2014-02-03 sprendimą Nr. SPR-14 ir įpareigojo ŽEI iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013-10-31 skundą (b. l. 107-111, administracinė byla Nr. I-7064-473/2014).
Iš naujo tirdamas pareiškėjos skundą, ŽEI dar kartą kreipėsi į viešosios informacijos rengėją (skleidėją) - UAB „Tele-3“ generalinę direktorę L. B., paaiškinti dėl skundžiamoje televizijos programoje paskleistos informacijos (t. 1, b. l. 78). Paaiškinimus ŽEI 2014-07-10 pateikė UAB „Tele-3“ teisininkas A. K. (t. 1, b. l. 79-81).
ŽEI, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2014-09-30 priėmė sprendimą Nr. SPR-91, kuriuo pareiškėjos skundą dėl televizijos programoje „TV3 Žinios“ 2013-10-03 paskelbtos informacijos pripažino nepagrįstą (t. 1, b. l. 83-89). Konstatavo, kad ginčo reportažu informacijos skleidėjas nepažeidė jam taikytinų reikalavimų ir atitinkamai nėra pagrindo jam taikyti poveikio priemonių.
Pareiškėja nesutikdama su ŽEI 2014-09-30 sprendimu Nr. SPR-91 su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2015-04-27 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 1-6, 104-114).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016-07-01 nutartimi pareiškėjos Ligoninės apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-04-27 sprendimą panaikino ir administracinę bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 1, b. l. 161-178).
Žemesnės instancijos teismas
LVAT 2016-07-01 nutartyje konstatavo, kad ,,įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo išreikalauti viso interviu su VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktoriumi G. A. garso įrašą ir yra nurodoma, jog toks įrašas buvo gautas iš kito informacijos skleidėjo, kuriam buvo duodamas interviu tuo pačiu metu (b. l. 99-101), atsižvelgusi į pirmiau minėtus proceso šalių argumentus, sprendžia pateiktą įrašą prijungti prie administracinės bylos medžiagos. Atsižvelgusi į tai, kad šis įrodymas nebuvo vertintas pirmosios instancijos teismas ir dėl jo teismas nepasisakė, ir šiuo atveju turi būti atsižvelgiama, esant proceso šalių paaiškinimams, ar iš tiesų šis interviu buvo teiktas rengiant ginčo reportažą, o tokio įrodymo vertinimas apeliacinės instancijos teisme, nesant pirmiau minėtų proceso šalių paaiškinimų, pažeistų šalių teisę į apeliaciją, neleistų tinkamai įvertinti pateikto įrodymo viso ginčo kontekste, sprendžia pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo“.
Taip pat teisėjų kolegija, išdėstė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus ir nurodė, kad nutartyje minėti ,,išaiškinimai lemia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų įvertinti ginčo teiginius laidos reportažo kontekste, ar tam tikras teiginys išsakytas įžanginėje laidos dalyje, kurioje siekiama anonsuoti toliau laidoje gvildenamą temą, ar toks netikslumas sušvelnintas vėliau, ar vėliau yra pateikiamos reportažo šalių paaiškinimai, ar buvo teikiami kitų asmenų nurodyti faktai. Svarbu tai, kad EŽTT bylose, kuriose buvo keliamas žurnalistų pateiktų faktinio pobūdžio teiginių netikslumo klausimas (pvz., informacinio pranešimo kontekste), nors ir pabrėžė, kad žurnalistai galėjo pasirinkti atsargesnes formuluotes, tačiau tokiais atvejais svarbu vertinti visos paskleistos informacijos turinį, jos paskleidimo kontekstą bei išanalizuoti tai, ar žiniasklaidos atstovai veikė vedini troškimo skelbti informaciją beatodairiškai ignoruojant jos tikslumą (žr. EŽTT 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą Bozhkov prieš Bulgariją). Turi būti įvertinta, ar toks beatodairiško tikslumo ignoravimas, analizuojant visą laidos kontekstą, yra nustatytas“.
Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje teisėjų kolegija ir proceso dalyviai išklausė pareiškėjos pateikta UAB ,,Delfi“ darytą garso įrašą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė paaiškino, kad jai tapo žinoma, kad imant interviu iš Ligoninės direktoriaus, tuo pačiu metu, be UAB ,,TELE-3“, dalyvavo ir UAB ,,Delfi“ žurnalistai. Tiek vienų, tiek kitų užduodamus klausimus fiksavo abiejų bendrovių žurnalistai. Teigė, kad šio įrašo pateikimo būtinybė iškilo tik po to, kai nepavyko viso interviu įrašo gauti iš UAB ,,TELE-3“. Teigia, kad byloje pateiktas įrašas yra tapatus UAB ,,TELE-3“ darytam įrašui.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė paaiškino, kad nagrinėjant skundą Tarnyboje pareiškėja apie šį įrašą nebuvo užsiminusi, todėl priimdama ginčijamą sprendimą šio įrašo nevertino. Sprendimą priėmė, įvertinusi ginčo reportažą. Mano, kad vadovautis šiuo įrašu, sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nėra pagrindo.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė paaiškino, kad nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjos pateiktas UAB ,,Delfi“ įrašas yra tapatus UAB ,,TELE-3“ darytam įrašui. Iš įrašo duomenų negalima spręsti ar interviu metu buvo ir UAB ,,TELE-3“, taip pat nėra datos, patvirtinančios interviu davimo datą. Daro prielaidą, kad UAB ,,Delfi“ interviu galėjo imti ir po ginčo žinių transliacijos. Aplinkybė, kad sutampa atsakymai, neįrodo, kad interviu tuo pačiu metu ėmė abiejų bendrovių žurnalistai. Paaiškino, kad UAB ,,TELE-3“ interviu įrašo nėra išsaugojusi, nes praėjęs trijų metų terminas.
Teismas, įvertinęs pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui papildomai pateiktą interviu su Ligoninės direktoriumi G. A. garso įrašą, ir teismo posėdyje duotus šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos pateiktas įrašas yra tapatus neišlikusiam UAB ,,TELE-3“ darytam įrašui. Iš įrašo turinio negalima spręsti, kad imant interviu iš Ligoninės direktoriaus tuo pačiu metu buvo kelių bendrovių žurnalistai, tame tarpe UAB ,,Tele-3“. Be to iš byloje pateikto pareiškėjos skundo Tarnybai turinio matyti, kad jame pareiškėja apie UAB ,,TELE-3“ interviu įrašą net neužsimena, ginčija reportažo metu pateiktos informacijos teisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateiktas kito informacijos skleidėjo įrašas, negali būti vertinamas kaip tapatus UAB ,,TELE-3“ interviu metu darytas įrašas ir neturi įrodomosios galios sprendžiant ŽEI sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Ginčo santykiai reglamentuojami VIĮ, kurio 3 str. 3 d. nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, o 19 str. 2 d. įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Pagal VIĮ 22 str. 8 d. 1, 2, 4 p., viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, privalo būti objektyvūs ir nešališki, neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. VIĮ 41 str. 2 d. 1 p. ir 3 p. nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, savo veikloje vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų. VIĮ 2 str. 36 p. nustato, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (VIĮ 2 str. 84 p.). Taigi, visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai.
Pareiškėjos nuomone, atsakovė atliko nevisapusišką tyrimą ir šiuo pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, netinkamai vertino UAB „Tele-3“ paskleistos informacijos pobūdį, kuri pažeidžia ir žemina Ligoninės dalykinę reputaciją. Pareiškėjos teigimu, informacija apie ją, jos veiksmus buvo paskleista kaip žinia.
VIĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą, ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Vertinant šią įstatymo nuostatą pažymėtina, kad pareiga paneigti paskelbtą informaciją kildinama iš tikrovės neatitinkančių duomenų, informacijos paskelbimo. Ginčas tarp šalių nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl anksčiau sprendime išdėstytų ginčo reportažo ištraukų pobūdžio vertinimo.
LVAT 2011-04-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-787/2011 nurodė, jog „<...> analizuojant konkrečią situaciją bei siekiant nustatyti, ar nebuvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos, svarbu įvertinti visumą faktorių: ginčo objektu esančio teiginio paskelbimo aplinkybes, šio teiginio raiškos stilių, vartojamų žodžių reikšmes, sudarančias pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ginčo teiginiu išreikšta informacija pagal savo prasmę, pobūdį, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminanti ar įžeidžianti.“ LVAT 2012-03-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012 nurodė, jog „taip pat svarbu įvertinti, ar viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai sąmoningai neiškraipė ir nenutylėjo informacijos, nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją, t. y. tokiu būdu neperžengė saviraiškos laisvės ribų“.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pažymėjęs, kad, siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai laikoma, kad pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012).
Perdėta ar provokuojanti informacija gali būti skleidžiama tik tokiu atveju, kai tokia informacija iš esmės nepažeidžia asmens teisių ir kai viešosios informacijos rengėjas tokios informacijos skelbimu siekia teisėtų ir pagrįstų tikslų. Tai reiškia, kad, siekiant tinkamai informuoti visuomenę, prioritetas turi būti teikiamas asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugai ir teisė į saviraiškos laisvę turi būti įgyvendinama, laikantis teisės aktuose nustatytų apribojimų.
EŽTT, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (sprendimai bylose Hertel v. Šveicarija, Nr. 25181/94, 1998-08-25, par. 46, Steel and Morris v. Jungtinė Karalystė, Nr. 68416/01, 2005-02-15, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), Nr. 22824/04, 2008-07-29, par. 26 ir kt.). Iš EŽKT plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių formuluočių (sprendimas byloje Constantinescu v. Rumunia, Nr. 28871/95, 2000-06-27) (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010).
Žemesnės instancijos teismas
LVAT 2012-05-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012 pažymėta, jog EŽTT savo praktikoje taip pat nurodo, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų, o ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo.
LAT yra pažymėjęs, kad teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (LAT nutartys civilinėse bylose: Nr. 3K-3-169/2006; Nr. 3K-3-667/2006; Nr. 3K-3-479/2012; Nr. 3K-3-586/2006).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui būtina nustatyti, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), ginčo reportaže paskelbęs informaciją apie pareiškėją, sąžiningai informavo visuomenę apie jos veiklą ir ar neperžengė teisės skleisti informaciją ribų, nepažeidė pareiškėjos reputacijos.
Reputacija gali būti pažeista paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis (žinias). Išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą reputacija gali būti pažeista tik tuo atveju, jeigu toks saviraiškos būdas yra nesąžiningas ir neturi objektyvaus pagrindo. Pabrėžtina, kad nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo požiūriu taikomi mažesni apribojimai nei žinių skleidimui. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar nuomonei būtina atsižvelgti į teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, nuomonė negali būti įrodoma, jai tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas, tačiau jai taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Vertinant, ar teiginys laikytinas žinia, ar nuomone, reikšminga nustatyti ir pasisakymo aplinkybes ir tikslus.
Sprendžiant klausimą, ar paskleista informacija pripažintina žeminančia pareiškėjos dalykinę reputaciją, informacija vertintina ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; teisiniam informacijos kvalifikavimui svarbi tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai. Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Turi būti analizuojamas visas reportažo kontekstas, o ne atskiri (ginčijami) sakiniai.
Juridinio asmens dalykinė reputacija yra ginama, kai yra nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) paskleistos žinios yra apie asmenį; 3) paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) paskleistos žinios neatitinka tikrovės (LAT senato 1998-05-15 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“). Juridinių asmenų dalykinės reputacijos pažeidimas siejamas su tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių paskelbimu.
Pareiškėjos skundžiamuose teiginiuose „Tiesą apie kalio chlorido injekciją kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą.“, „Apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“ (užrašas, skelbiamas reportažo pristatymo metu), „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“ paskleista informacija gali būti patikrinama, todėl laikytina žiniomis apie tai, kad Ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete šios Ligoninės vadovai atliko kratą.
Iš žinių reportažo matyti, kad jame žiūrovui pateikiama informacija, susijusį su plačiai visuomenėje aptariamu įvykiu, kai Ligoninėje mirė kūdikis. Reportaže buvo parodytas Ligoninės direktoriaus pavaduotojos R. B. interviu telefonu, kuriame ji teigia, kad jos kabinete Ligoninės vadovai atliko kratą, po kurios ji pasigedo tam tikrų su ligoninės veikla susijusių dokumentų. Taip pat reportažo metu buvo kalbama su buvusiu Ligoninės vadovu K. M., kuris paaiškino „Aš nežinau, ar gali būti dingę ir dokumentai, gal kažkokie įrašai, komisijos darbo protokolai. Aš nežinau“. Taip pat reportaže pateiktas esamo Ligoninės direktoriaus G. A. paaiškinimas dėl Ligoninės darbuotojos pareikštų kaltinimų, kuriame direktorius teigia, kad šitokiu būdu atlaisvino kabinetą kitai darbuotojai ir jokių dokumentų neėmė, o nelaimė D. vaikui nutiko, nes R. B. nesusitvarkė su savo pareigomis. Televizijos programos reportažo metu taip pat yra skelbiama, kad R. B. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl vadovų elgesio.
Teismas daro išvadą, kad atsakovė tinkamai ginčijamame sprendime analizavo šiame reportaže pateiktus teiginius ,,tiesą apie kalio chlorido injekciją kūdikiui Kauno ligoninėje žadėjusi iškloti medikė rado išvogtą kabinetą“, „apvogta medikė, žadėjusi atskleisti tiesą apie kūdikio nužudymą Kauno klinikose“ (teksto eilutė, skelbiama reportažo pristatymo metu), „Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos kabinete netikėtos kratos“.
Analizuojant reportažo turinį, matyti, kad informacijos skleidėjas, remiasi ne tik R. B. pokalbiu, bet ir kitų asmenų paaiškinimais apie įvykio, iškraustant R. B. iš kabineto ir dokumentų galimo dingimo aplinkybes, o ginčo teiginiai yra suformuluoti iš pačių kalbėjusiųjų nurodytų faktų.
ŽEI nustačiusi aplinkybes, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), siekdamas patikrinti jam informacijos šaltinio - R. B., suteiktos informacijos atitikimą tikrovei, pareiškėjos atstovui suteikė galimybę pateikti savo argumentus ir paaiškinimus dėl ligoninėje susidariusios situacijos ir tą poziciją paskelbė viešai ir padarė pagrįstą išvadą, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), vykdydamas savo pareigą informuoti visuomenę aktualia tema, veikė sąžiningai ir objektyviai pateikė informaciją, susijusią su reportaže nagrinėjamu įvykiu, todėl neperžengė teisės skleisti informaciją ribų.
Televizijos programos reportažo dalis, kurioje yra rodomas pokalbis su buvusiu pareiškėjos vadovu skelbiama: „Aš nežinau, ar gali būti dingę ir dokumentai, gal kažkokie įrašai, komisijos darbo protokolai. Aš nežinau“, ir tai vertintina kaip abejonė, ar dokumentų, kitos svarbios informacijos dingimas iš ligoninės yra galimas, bet nesudaromos prielaidos žiūrovui susidaryti nuomonę, kad pareiškėjos vadovai veikė nesąžiningai ir neteisėtai.
Teismas sutinka su ŽEI padaryta išvada dėl televizijos programos reportažo metu paskelbtos žinios, kad R. B. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl vadovų elgesio, kurioje pagrįstai konstatuota, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo Ligoninės viduje susidariusią situaciją, kuri neabejotinai yra viešojo intereso objektas, kiekvienai iš suinteresuotų šalių, taip pat ir pareiškėjai, sudarė galimybę pateikti savo argumentus ir paaiškinimus. Sutiktina, kad kokia apimtimi pasinaudoti sudaryta galimybe pateikti savo argumentus ir paaiškinimus yra pareiškėjos atstovų diskrecijos teisė, todėl nepateikusi išsamios informacijos viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) apie Ligoninės viduje susidariusią situaciją ir būdama praktiškai vieninteliu informacijos šaltiniu, galinčiu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) patvirtinti arba paneigti turimos informacijos tikrumą, pareiškėja negali tikėtis, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) žinos apie jos turimus dokumentus, pagrindžiančius jos veiksmų teisėtumą, t. y. R. B. asmeninių daiktų paėmimą iš jos užimamo kabineto.
Teismas daro išvadą, kad šiame reportaže esančiuose teiginiuose ir bendrame reportažo turinyje informacijos saviraiškos ribos nebuvo peržengtos, informacijos rengėjas (skleidėjas) ginčo teiginiais išreiškė faktus, paskleistus reportaže kalbėjusių asmenų. ŽEI dėl šių ginčo teiginių sprendime pagrįstai nustatė, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), nepažeidė jam keliamų visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Atsakovė, atlikdama tyrimą, pagrįstai reikšmingu pažymėjo faktą, kad iš televizijos programos konteksto yra aišku, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) tikslas buvo visuomeniškai aktualios, opios temos, susijusios su plačiai visuomenėje aptariamu įvykiu, kai Ligoninėje mirė kūdikis, nagrinėjamas, o ne pareiškėjos, kaip viešojo juridinio asmens, dalykinės reputacijos pažeidimas.
Teismas, įvertinęs reportažą ir jame esančių teiginių turinį bei kontekstą, tekstinę konstrukciją, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdą, loginį duomenų sąsajumą, pažymi, kad panaudotos frazės, apibūdinančios kalbėjusių asmenų teiginiuose reiškiamus veiksmus ar įvykius, nagrinėjamu atveju nelaikytini teisės skleisti informaciją pažeidimu ir nepažeidė pareiškėjos dalykinės reputacijos.
Atkreiptinas dėmesys, kad žurnalistų saviraiškos laisvė apima tam tikrą perdėjimą ar provokaciją. Pripažintina, kad neįprastumas sukelia didesnes emocijas, tačiau jų sukėlimas dar nereiškia intervencijos į atitinkamo teisinio vieneto interesus bei teisę juos apginti ar dalykinės reputacijos pažeidimą.
Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas bei sprendžiant pagal šios bylos faktines aplinkybes, nėra pagrindo tvirtinimui, kad nesilaikyta nuostatos įpareigojančios žurnalistus teikti teisingą, tikslią ir nešališką informaciją, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Įrodymų visuma neleidžia teigti apie žurnalisto nesąžiningą elgesį pareiškėjos atžvilgiu, siekį pateikti netikslius ir nepatikimus duomenis, nesilaikymą etikos normų.
Pareiškėja nurodo, kad ŽEI netinkamai aiškino aktų nuostatas, reglamentuojančias ginčo santykius, nevisapusiškai ištyrė pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, todėl pažeidė VAĮ nuostatas. Teismas pažymi, kad inspektoriaus sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nurodomas sprendimo faktinis bei teisinis pagrindas. Taip pat pripažintina, kad ŽEI skundžiamame sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal VAĮ 8 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, todėl teisinio pagrindo jį naikinti ir pripažinti pagrįstu pareiškėjos skundą ŽEI, nėra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Atmetus pareiškėjos skundą, jos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,TV3“ pateikė prašymą atlyginti teismo išlaidas, iš pareiškėjos Ligoninės priteisti 200 Eur atstovavimo išlaidas.
Prašymas dėl išlaidų atlyginimo bus nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojusią iki įstatymo Nr. XII-2399 įsigaliojimo (2016-07-01).
Nuostatos dėl išlaidų atlyginimo įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnyje, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Teisingumo ministro, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimą, 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-03-20). Vertinant šių teisės aktų nuostatas konstatuotina, jog įstatymas proceso šaliai suteikia teisę gauti tik pagrįstų ir racionalių teismo išlaidų atlyginimą.
Pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys gali reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas, gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog kreipdamasi į teismą pareiškėja prašė panaikinti ŽEI sprendimą, kuriuo trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TV3“ nebuvo pripažintas padaręs ŽEĮ nuostatų pažeidimus.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, taigi darytina išvada, kad buvo apgintos ir patenkintos trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,TV3“ teisės, nes nebuvo panaikintas skundžiamas aktas, todėl UAB ,,TV3“ turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 5 d.).
Nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,TV3“ 2016-07-29 sudarė atstovavimo sutartį su advokate Rūta Balkevičiūtė-Mačeikiene (t. 2, b. l. 6). Trečiasis suinteresuotas asmuo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro atstovavimas teisme, grindžia 2016-08-26 mokėjimo nurodymu (t. 2, b. l. 12).
Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Teisinių paslaugų teikimo metu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 748 Eur.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjant ginčą teisme įvyko 1 teismo posėdis, kurio trukmė 1.06 val., kas vadovaujantis Rekomendacijų 9 p. prilyginama 1 val. Teismo posėdyje pagal teisinių paslaugų sutartį trečiąjį suinteresuotą asmenį atstovavo advokatė Rūta Balkevičiūtė-Mačeikienė. Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyta, kad maksimalus užmokesčio už vieną atstovavimo valandą teisme ir pasirengimo teismo posėdžiui dydis yra 0,1. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad už teisines paslaugas atstovaujant jį teismo posėdyje sumokėjo 200 Eur. Prašoma priteisti suma viršija maksimalų Rekomendacijų 8.19 p. nustatytą užmokesčio dydį (0,1 x 748 Eur = 74,80 Eur), todėl ji mažintina ir priteistina 74, 80 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 ir 5 dalimis, 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos VšĮ Kauno klinikinės ligoninės skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti iš pareiškėjos VšĮ Kauno klinikinės ligoninės UAB ,,TV3“ (į. k. 121393020) naudai 74,80 Eur atstovavimo išlaidų.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.